Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos duomenimis, šį sausį didžioji dalis daugiabučių namų gyventojų, kurie šilumos suvartoja daugiausiai šalyje, šildėsi kur kas mažiau nei pernai, o sutaupė palyginti nedaug. Pavyzdžiui, pernai tokiuose namuose 60 kv. m ploto butui šildyti prireikė iki 3405 kWh energijos per mėnesį, o šiemet – jau tik 2775 kWh. Tačiau rekordinė šilumos kaina tokio ploto buto neekonomiškame name šeimininkams vis tiek siekė apie 900 Lt: pernai metų šildymo rekordas buvo 991 Lt, o šiemet maksimali sąskaita siekė 873,1 Lt.
Kai kuriuose senos statybos nerenovuotuose namuose sutaupyti nepavyko net ir labai stengiantis. Pavyzdžiui, į daugiausiai šilumos suvartojančių namų sąrašą patenkančio Šiaulių Vilniaus g. 213A namo gyventojai 60 kv. m plotui šildyti šį sausį išeikvojo 200 kWh mažiau energijos nei pernai, bet gavo 100 Lt didesnes sąskaitas.
Pasak Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidento dr. Valdo Lukoševičiaus, vienintelė išeitis yra tokių namų renovacija, kuriai ryžęsi gyventojai gyvena kur kas šilčiau ir patogiau, o už šildymą moka iki dešimties kartų mažiau.
Pavyzdžiui, ekonomiškuose daugiabučiuose pati mažiausia sąskaita už 60 kv. m ploto buto šildymą siekia vos 62 Lt/mėn., o mažiausias energijos suvartojimas tokiuose butuose daugeliu atvejų per mėnesį neviršija 300 kWh.

Mokesčiai už 60 kv. m ploto buto šildymą per mėnesį (Lt, sausio mėn. duomenimis)
Renovuotame name     Nerenovuotame name
2011 m.     nuo 74,42     iki 991
2012 m.     nuo 62     iki 873
Šaltinis: Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija

Nuo šių metų įsigaliojusį nekilnojamojo turto mokestį mokės visos šeimos, kurių bendras nekilnojamasis turtas viršija milijoną litų. Vadinasi, mokestį mokės daugiau žmonių, nei manyta iš pradžių: bus skaičiuojamas ne atskiras būstas, viršijantis milijoną litų, bet visų šeimos narių turimų būstų ir pastatų verčių suma. Beje, bus vertinami ne tik butai ar namai, bet ir sodai, negyvenamieji pastatai, tarkime, garažai, fermos, šiltnamiai ar inžineriniai statiniai.
Registrų centro duomenimis, Lietuvoje fiziniams asmenims priklauso 741 gyvenamosios paskirties būstas ir 415 negyvenamosios paskirties pastatų, kainuojančių daugiau nei 1 mln. Lt. Registrų centro atstovas Aidas Petrošius tvirtina, kad duomenų, kiek šeimų valdo daugiau nei milijono litų vertės nekilnojamąjį turtą, nėra. Tačiau neabejotinai jų bus kur kas daugiau.
Fiziniai asmenys, kuriems atsiranda prievolė mokėti 1 proc. nekilnojamojo turto mokestį, deklaraciją turi pateikti ir mokestį sumokėti iki gruodžio 15 d. Jei šeimai priklausančių pastatų vertė viršija milijoną litų, 1 proc. tarifu apmokestinamas perviršis.
Šio mokesčio mokėtojai bus nustatyti atsižvelgiant į Registrų centro skelbiamą nekilnojamojo turto mokestinę vertę. Pastarąjį kartą masinio vertinimo būdu turto mokestinė vertė buvo nustatyta 2011 m. sausio 1 d. ir galios penkerius metus. Nesutinkantieji su nustatyta verte gali pateikti skundą Registrų centrui iki kovo 31 d.
Turto vertinimu užsiimančios bendrovės „Butas Tau“ direktorius Šarūnas Vareika teigia, kad besidominčiųjų realiomis nekilnojamojo turto vertėmis padaugėjo, tačiau didelio ažiotažo nėra. „Užklausų padaugėjo, norinčių pasikonsultuoti yra, tačiau Registrų centro apskaičiuotos vertės dauguma atvejų yra teisingos ar net mažesnės už realias vertes“, – pabrėžia Š.Vareika.
Tuo tarpu bendrovės „Ober-Haus“ vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis mano, kad šis nekilnojamojo turto įstatymas reikšmingų pokyčių nekilnojamojo turto rinkoje neturės. Viena vertus, mokestis nėra toks didelis, kad žmonės pradėtų pardavinėti turtą rinkoje – norint greitai atsikratyti turto nelabai likvidžioje Lietuvoje rinkoje nuostolis būtų didesnis, negu sumokėti šį mokestį.
„O ar paklausa sumažės, nes potencialūs pirkėjai matys papildomas išlaidas? Galbūt, bet nemanau, kad tai galėtų smarkiai paveikti rinką, nes nekilnojamojo turto mokestis neišvengiamas ir ateityje jį mokančiųjų ratas plėsis. Be to, tie, kurie šiuo metu perka brangų turtą, finansiškai yra pajėgūs. Tokių mažai apgalvotų pirkimų, kai bankas įsiūlydavo labai brangų turtą, nėra. Taigi nekilnojamojo turto mokestis nelabai atbaidys potencialius pirkėjus“, – mano S.Vagonis.

Tuntai margaspalvių žuvų, keisčiausių formų koralai, grakštūs, tačiau grėsmingi rykliai, žiemos miegui sustingusio lietuviško ežerio poledinis pasaulis – visa tai atsiveria drąsuoliams, pamėgusiems paslapčių pilnas vandenų gelmes.

Viduramžius menantys koralai, legendomis ir keisčiausiais pasakojimais apipinti paskendę laivai, spalvingos žuvys, godžiai šmirinėjantys plėšrūnai, smalsūs delfinai ir savi fizikos dėsniai – tai kitoks pasaulis, savo paslaptimis viliojantis ir patyrusius narus, ir įspūdžių ištroškusius naujokus. „Į jį patekęs žmogus užsimiršta, kas toks jis yra“, – pasakoja Nijolė Gaidulytė, viena sportinio nardymo pradininkų Lietuvoje, povandeninio nardymo instruktore dirbanti jau dvidešimt penkerius metus.
Tačiau tai tik viena povandeninio pasaulio pusė. Kita atrodo ne tokia romantiška, greičiau grėsminga ar net pavojinga. Juk žmogus panyra į kitokį pasaulį, kuriame egzistuoja savi pavojai. Profesionalūs narai ir instruktoriai ramina, kad norint jų išvengti privalu laikytis taisyklių, pavyzdžiui, stebėti kilimo greitį, gylį, atminti, kad oro kiekis yra ribotas, o prie pavojingų gyvių nesiartinti, jų neliesti ir neerzinti. Gyvūnai žmogaus paprastai nepuola, jei šis pats jų neišprovokuoja. Beje, nerti po vandeniu pasidavus akimirkos užgaidai ir negalima – pirma reikia baigti nardymo kursus, išmokti taisykles ir įgyti praktinių įgūdžių.

Koralų sodai ir žaidimai su delfinais

Nors dažną keliautoją, jau persisotinusį kelionėmis po egzotiškiausius kraštus, vilioja galimybė pasimėgauti naujais įspūdžiais nardant Karibų jūros dugne prie paskendusio laivo, landžiojant po paslaptingas povandenines olas, apžiūrint Didžiojo rifo koralus ar mėgaujantis delfinų bandos draugija, daugeliui pradedančių nardytojų, vos tik gavusių kursų baigimo serifikatus, tai būtų pernelyg sudėtinga ar net pavojinga pramoga. Tad apsisprendusiems patirti povandeninio nardymo džiaugsmų geriausia būtų rinktis Raudonąją jūrą, kuri, pasak N.Gaidulytės, yra palyginti arti, be to, matomumas joje siekia apie trisdešimt metrų, tad ir negiliai panirus galima pasigėrėti koralais, žuvimis, vėžliais, pulkais įvairiaspalvių žuvų.
„Šiuo metu daugiausia nardau Raudonojoje jūroje. Tačiau ta pati jūra nebūna vienoda, ji visą laiką vis kitokia. Be to, Raudonoji jūra nemaža, norint ją visą apiplaukti, išnardyti, ir viso gyvenimo nepakaks“, – tvirtina ponia Nijolė, nardžiusi pačiuose gražiausiuose pasaulio kampeliuose, pavyzdžiui, Maldyvuose, Mauricijuje, Viduržemio, Juodojoje, Kaspijos jūrose ar netgi Karelijoje.
Ponia Nijolė su bendražygiais Raudonojoje jūroje dažniausiai susiorganizuoja vadinamąjį safarį. Pasisamdo penkių žvaigždučių laivą, apsigyvena jame ir plaukia savaitę arba dešimt dienų nuo rifo prie rifo neišlipdami į žemę. Po vandeniu neriama ir dieną, ir naktį. Ypač įdomu nardyti naktį: iš savo slėptuvių išlenda naktinės žuvys, morenos, pasirodo gyvūnų, medžiojančių tik naktį. Net nenutolus nuo laivo galima pamatyti tuntus žuvų ir gausybę kalmarų, kuriuos privilioja laivo šviesos. „Labai įdomu stebėti, kaip miega dieninės žuvys: vienos ant šono, kitos ant uodegos atsistojusios, kitos susivyniojusios į kokoną iš seilių, kad jų niekas nepamatytų“, – šypsodamasi įspūdžiais dalijasi N.Gaidulytė.
Na, o koralai sužavi savo formomis ir spalvomis: didžiuliai kietieji, vėduoklės formos koralai veši gilumoje, kur stipresnės srovės atneša daugiau maisto – planktono. Šie koralai gali būti ir kelių šimtų metų, o didesnieji mena net Kristupo Kolumbo laikus. Nė kiek ne prastesni ir minkštieji koralai. Jie įvairiaspalviai: raudoni, geltoni, violetiniai, balti, vieni primenantys orchidėjų žiedus, antri – prabangiausius nėrinius, kiti – fantastinius gyvius ar efemeriškas būtybes, pagimdytas išprotėjusio menininko vaizduotės. O kai matai tarp jų žaidžiančias auksines žuvytes, pasijunti perkeltas į pasakišką pasaulį.
Nardytojai neaplenkia ir rifų ar pakrančių urvų, juose labiausiai stebina ir džiugina saulės spindulių bei vandens žaismas. „Neaukštos uolos, aplipusios raudonais, geltonais, rožiniais, violetiniais koralais, stūkso ant balto smėlio. Tokio grožio niekur nesu mačiusi, aš jas vadinu karalių sostais“, – sako pašnekovė.
O kur dar delfinai, su kuriais vandenyje padūkti svajoja ir suaugęs, ir vaikas. „Pamatęs juos žmogus pasikeičia, grįžta į vaikystę. Norisi būti su jais, paliesti, žiūrėti jiems į akis, o tos akys tokios gilios ir tokios gudrios, rodos, viską supranta, kaip rentgenas peršviečia kiaurai. Ir pradedi mintimis su jais bendrauti, vilioti prie savęs: ateik, noriu pabūti su tavim. Galų gale laukinis delfinas atkreipia dėmesį ir pradeda su tavimi žaisti. Leidžiasi paliečamas ir apkabinamas, sukasi, plaukia vingiais ir ratais, nardo aplink“, – apie patirtus įspūdžius pasakoja ponia Nijolė.
Deja, dėl žmogaus veiklos, gamtos užterštumo, šiltnamio efekto bei masinio turizmo povandeninis pasaulis nyksta ir keičiasi. Žmonės, dažnai net ir žinodami, kad lepių koralų liesti negalima, juos čiupinėja, rauna ar laužo. Dažnai užtenka šiurkštesnio judesio, ir šimtmečius augęs koralas sutrupa, o kartais vien nuo žmogaus prisilietimo apsikrečia bakterijomis ir sunyksta. Būna ir tokių nardytojų, kurie laivus pasistato prie pat koralinio rifo ir jį stipriai apgriauna. O kad rifas atsigautų, reikia ne vieno šimto metų. Koralai išnyksta ir dėl vos vos pakilusios jūros vandens temperatūros. Ten, kur vienais metais nuvažiavęs grožėjaisi aplinka, šiemet gali rasti ją suniokotą.

Požeminė majų karalystė ir rykliai

Liudą Vainorienę, povandeninio nardymo instruktorę, nardančią penkiolika metų, labiausiai sužavėjo nardymas Jukatano urvuose Meksikoje ir plaukimas su rykliais prie Kubos krantų. „Panėrus Jukatano urvuose atsiveria didinga erdvė, tokia kaip stadione, o vanduo skaidrus skaidrus. Lendi į vieną, kitą urvą, atsiveria didesnės ar mažesnės erdvės, stalaktitai tokie kaip varvekliai. Įspūdinga“, – pasakoja L.Vainorienė, nardžiusi daugelyje jūrų.
Beje, Jukatano urvai garsėja ne tik tarp narų ar nuotykių ištroškusių žmonių, jie kelia ir archeologų susidomėjimą, mat juose senovės majai atlikdavo įvairias apeigas, kraujo ištroškusiems dievams aukodavo žmones. Manoma, kad šių urvų struktūra atitinka mitinę požeminę senovės majų karalystę, kurią sudarė keturiolikos urvų labirintas.
Meksikoje verta panerti ir į senotus – nedidelius karstinius ežerus. Iki jų nemažą atstumą tenka žingsniuoti džiunglių taku, o priėjus laukia netikėtumas – vanduo teliūškuoja maždaug šešių metrų gylyje, ir gali rinktis, ar įveikus aukščio baimę šokti su visa įranga, ar atsargiai nusileisti virve. Panirus atsiveria milžiniška erdvė, jautiesi taip, lyg būtum kokio piktojo burtininko valia uždarytas senoviniame ąsotyje – galas siauras, po to išplatėja ir vėl susiaurėja.
„Leidomės visi pakraščiu į keturiasdešimties metrų gylį. Maždaug dvidešimties metrų gylyje patenkome į sulfitų (ištirpusių mineralinių medžiagų) debesį. Leidiesi žemyn į rūką kaip pasakoje. Atsisuki atgal – mūsų buvo kokia dvylika žmonių su gidais – ir visi su prožektoriais kaip šachtininkai. Sulfitų debesis po truputėlį tampa žydros spalvos, ir tu nusileidi į tamsą. Keturiasdešimt metrų gylyje neri į urvą, o ten matai kažkokius kaulus“, – įspūdžiais dalijasi ponia Liuda.
Ne mažesnį įspūdį jai padarė nardymas kartu su rykliais prie Kubos krantų. Taip ir norisi paklausti, ar nebuvo baisu. Ar niekas iš nardžiusiųjų nenukentėjo? „Kai žiūri filmą ir matai daug ryklių – baisu, bet kai būni su jais, apie baimę paprasčiausiai negalvoji. Be to, kiekvieną kartą prieš neriant aptariamos taisyklės. Jei jų laikaisi, viskas būna gerai“, – pasakoja L.Vainorienė.
Pasak jos, kartais delfinai būna pavojingesni už ryklius. Pavyzdžiui, jei delfinas plaukia su savo šeima ir naras jam pasirodo grėsmingas, jis gali ginti saviškius. Puldamas gyvūnas smūgiuoja nosimi, ir užtenka vieno smūgio, kad iškart užmuštų žmogų.
Įdomu apžiūrėti ir nuskendusius laivus, apie dažną jų pasakojamos istorijos ir legendos. Vieni – karo laivai, kiti – skirti keleiviams plukdyti, kadaise nuskendę kartu su žmonėmis, treti – specialiai nuskandinti turistų malonumui. Tačiau, pasak L.Vainorienės, apžiūrint laivus reikia būti ypač atsargiems, mat jie yra labai giliai, privalu atidžiai sekti prietaisų rodmenis.
Beje, norintiems panardyti po laivus jų specialiai ieškoti nereikia – jų yra kiekvienoje jūroje, tačiau patogiausia tai daryti Egipte. Mat laivai skenduoliai čia specialiai sutvarkomi turistų patogumui – įnėręs pro vieną galą, išnersi kitame, nereikės grįžti, nekils pavojaus, kad susidrumstus vandeniui nerasi kelio atgal. Verta paminėti, kad nuskendusi jachta „Gervazas“ yra ir Platelių ežere, 27 metrų gylyje.
Dažną keliautoją tolimi kraštai vilioja egzotika ir nuotykiais, matytais kino ar dokumentiniuose filmuose, tačiau net ir neišvykus iš Lietuvos galima patirti nutrūktgalviškų įspūdžių. Kiek žmonių gali pasigirti nardę užšalusiame ežere ar jame puošę Kalėdų eglutę?
Vis dėlto nardymas – nepigus malonumas, vien įranga kainuoja nemažai: norintiems nardyti šiltuose kraštuose ji kainuos nuo 3 tūkst. Lt, o panorusiems ieškoti nuotykių po ledu – nuo 5 tūkst. Lt. Už kelionę į egzotiškus kraštus vidutiniškai teks pakloti dar apie 9 tūkst. Lt. Na, o norintiems pradėti nardyti vien kursams reikia atsidėti kelis tūkstančius litų.

Pradedantiesiems nardytojams geriausia rinktis Raudonąją jūrą.

Nardymas – nepigus malonumas, vien kursams reikia atsidėti kelis tūkstančius litų.

Išaugusios šilumos kainos verčia sunerimti ir verslininkus, kurių valdomų didžiulių objektų išlaikymas šį šildymo sezoną pareikalaus dar didesnių išlaidų.
Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos direktoriaus Martyno Nagevičiaus duomenimis, didelio (27 tūkst. kv. m ploto) prekybos centro su šiuolaikine vėdinimo sistema šilumos sąnaudos per metus siekia apie 35 kWh kv. m. Nuo spalio kilovatvalandės kaina Vilniuje, palyginti su praėjusio šildymo sezono kaina, pakilo 23 proc., iki 25,82 ct (be PVM). Tai reiškia, kad metinės tokio pastato šildymo išlaidos padidėja nuo 7,4 iki 9 Lt už kv. m, arba nuo 33 300 iki 40 500 Lt per mėnesį (jei šildymo sezonas trunka pusę metų). Direktorius pabrėžia, kad jei prekybos centras būtų senesnis ir neturėtų modernios vėdinimo sistemos, šį skaičių reikėtų dauginti iš keturių kartų. Tai reiškia, kad mėnesinė šildymo kaina išauga iki maždaug 160 tūkst. Lt – apie 30 tūkst. Lt daugiau nei tokiu pačiu laikotarpiu pernai.
215 prekybos centrų tinklą valdančios bendrovės „Maxima LT“ atstovė Olga Malaškevičienė patvirtino, kad šildymui šiemet planuojama išleisti 20 proc. daugiau nei pernai. Kiek bendrovei kainuoja prekybos centrų šildymas, ji neatskleidė.
Šildymo kainą paslaptimi laiko ir sostinės prekybos centro „Panorama“ atstovai, tačiau jie neslepia, kad išlaidas stengiamasi sumažinti reguliuojant šilumos kiekį pagal orų permainas.

Tarpusavyje konkuruojančios leidyklos išleidžia nemažai alternatyvių to paties dalyko vadovėlių. Tokia gausa glumina vartotoją ir skatina mąstyti, ar visi išleidžiami vadovėliai yra kokybiški. Taigi kaip pasirinkti tinkamiausią mokymo priemonę?

Anksčiau Lietuvoje vadovėlių rengimo procesas buvo centralizuotas ir sukoncentruotas vienos leidyklos bei Švietimo ir mokslo ministerijos, kuri buvo tiesiogiai atsakinga už vadovėlių kokybę ir jų užsakymą mokykloms, rankose. Apie 2000 m., pasak buvusio Vadovėlių centro vadovo ir daugelio vadovėlių autoriaus Evaldo Bakonio, įvedus mokinio krepšelį situacija pasikeitė: dabar leidyklos savo rizika, be jokių išankstinių užsakymų ir realizavimo garantijų leidžia vadovėlius. Laisvoji rinka sudarė prielaidas rastis alternatyviems tos pačios paskirties vadovėliams. Mokykloms taip pat atsirado daugiau pasirinkimo galimybių.
Alternatyvių vadovėlių leidžiama ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse (pvz., Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje). Viena vertus, vartotojas gali pasirinkti produktą pagal tam tikrus jam aktualius poreikius (kainą, metodiką, poligrafiją) ir, kaip teigia E.Bakonis, teoriškai ši galimybė turėtų sumažinti konkuruojančių produktų kainas. Remiantis tyrimų duomenimis, tikėto ženklaus vadovėlių kainų kritimo neįvyko, nes leidyklos taiko įvairias kainų strategijas.

Mokytojams palikta spręsti patiems

Kieno žodis lemia, renkantis tinkamiausią mokymo priemonę, atitinkančią bendrosiose ugdymo programose iškeltus reikalavimus? Atsakomybė čia tenka mokytojui. Pasak Ugdymo plėtotės centro Veiklos analizės ir kokybės užtikrinimo skyriaus vedėjo Lino Jašinausko, gausi pasiūla reikalauja iš mokytojų gebėjimo kritiškai vertinti leidyklų siūlomų vadovėlių kokybę. Tačiau mokytojai tokio gebėjimo stokoja, o ir informacijos apie vadovėlių turinio kokybę nėra daug.
“Kiekviena sudėtingesnė prekė parduodama kartu su instrukcija. Bet tokia sudėtinga prekė, kaip vadovėlis, į rinką pakliūva vieniša, nebent lydima dar sudėtingesnio, tačiau leidykloms ir autoriams finansiškai naudingo priedo – pratybų sąsiuvinio. Kaip tuo naudotis, paliekama spręsti vartotojui. Kartais kyla įtarimas, kad netgi autoriai dorai nežino, kaip pasitelkus jų vadovėlius efektyviai vesti pamokas. Mokytojo knyga, kaip prekės (mokinio vadovėlio) instrukcija, būtų garantija, kad bent jau patys rengėjai sugeba atlikti vadovėlyje pateiktas užduotis, išmano, kaip panaudoti vieną ar kitą knygos elementą”, – teigia E.Bakonis.

Turi žadinti smalsumą

Tiek L.Jašinausko, tiek E.Bakonio nuomone, vadovėlio kokybė yra reliatyvus dalykas. Nė vienas pašnekovas nesiryžo išskirti geriausių, kokybiškiausių vieno ar kito dalyko vadovėlių, šią sritį palikdami mokytojų kompetencijai. Pasak jų, vienam mokytojui vadovėlis gali būti labai geras, o kitam jis visiškai netiks.
Vis dėlto egzistuoja bendros nuostatos, pagal kurias galima spręsti, kiek vadovėlis tinkamas mokykloms. Žymus vadovėlių teoretikas J.Mikkas, apibūdindamas svarbiausius aspektus, pirmiausia pabrėžia vadovėlio turinio kokybę, jo atitiktį mokymo programoms ir tai, kad vadovėlis turi skatinti mokinių motyvaciją mokytis. Juk vadovėlis pirmiausia yra skirtas mokiniams: jis turi žadinti jų smalsumą, domėjimąsi dalyku.
Leidyklos “Baltos lankos” direktoriaus ir vadovėlių autoriaus Sauliaus Žuko nuomone, svarbu ir teksto konceptualumas, kad jį būtų galima aiškiai suvokti ir atpasakoti savais žodžiais, bei rašto kultūros dermė su vizualine, tai yra tekstus papildančios informatyvios iliustracijos. Kuo didesnė mokinio motyvacija atsiversti vadovėlį, tuo geresni bus darbo rezultatai.
“Rengiant vadovėlį, – tvirtina E.Bakonis, – reikia galvoti ne apie kuo aukštesnį mokslinį to dalyko lygį (nors klaidų ir pasenusių teorijų neturėtų būti), bet apie jo vartotoją – mokinį, kaip jis supras išdėstytus dalykus.”
Pagrindiniai reikalavimai dėl vadovėlio turinio pateikti Švietimo ir mokslo ministerijos aprobuotame dokumente – Mokyklų aprūpinimo bendrojo lavinimo dalykų vadovėliais ir mokymo priemonėmis tvarkos apraše (2009), jų privalo laikytis vadovėlius rengiantys autoriai ir leidėjai. Kita vertus, trūksta kvalifikuotos pagalbos vadovėlių rengėjams ir leidykloms. “Didžioji problema, kad nesukuriamos programos, kurios būtų palydimos metodinių nuorodų, kaip keliamus reikalavimus reikėtų perteikti vadovėlyje”, – teigia S.Žukas. Remdamasis asmenine patirtimi leidėjas tvirtina, kad vadovėlių rengėjų komanda turėtų būti sudaryta tiek iš akademikų, tiek iš mokytojų.

Sąrašą keičia duomenų bazė

Priminsime, kad ugdymo procesui tinkamus, tai yra ekspertų įvertintus, vadovėlius mokytojai renkasi pagal Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldžios institucijos Švietimo aprūpinimo centro sudarytą Galiojančių bendrojo lavinimo dalykų vadovėlių sąrašą. Tačiau kai kurie vadovėliai šiame sąraše neperžiūrimi jau ištisą dešimtmetį. Dažniausiai tai etikos, užsienio kalbų ir specialiųjų poreikių vaikams skirti vadovėliai (pvz., E.Narbutas. “Le Francais 1″, 1999; U.Balasch, M.Pollert, Th.Trautmann, B.Wegener. “Etika. I–II kl.”, 2000 ir kt.).
Pasak L.Jašinausko, šių metų rugpjūtį pradėjus veikti vadovėlių duomenų bazei planuojama atsisakyti ir paties Galiojančių bendrojo lavinimo dalykų vadovėlių sąrašo. Manoma, kad ši duomenų bazė padės spręsti vadovėlių kokybės bei jų praktinio taikymo klausimus. Mokytojai čia galės rasti kompetentingų vertintojų recenzijų ir patys pareikšti nuomonę apie vadovėlius, vertindami juos įvairiais aspektais.
Šiandien informacijos apie vadovėlių turinio kokybę vis dar stinga. “Dėl lėšų stygiaus neatliekami sistemingi vadovėlių turinio tyrimai, rengiant recenzijas beveik nedalyvauja šalies mokslininkai, stokojama aukštos kvalifikacijos vertintojų”, – neslepia L.Jašinauskas.
Pastarasis išsamus visų dalykų vadovėlių ir jų komplektų kokybinis tyrimas vyko 2005 m., o vėliau fragmentiškai buvo tiriami tik pavienių disciplinų (lietuvių kalbos, matematikos, biologijos, istorijos) vadovėliai.

Recenzijas rašo konkurentai

Iki šiol leidėjas ir visa vadovėlį rengianti komanda buvo suinteresuoti tuo, kad jų darbo vaisius atsidurtų Galiojančių bendrojo lavinimo dalykų vadovėlių sąraše. Mat prieš išleidžiant vadovėlį reikalinga gauti Ugdymo plėtotės centro paskirtų ekspertų patvirtinimo žymą – leidimą jį spausdinti. Čia ir kildavo konfliktų, skatinamų aštrios konkurencijos tarp leidyklų bei vadovėlių rengėjų, nes, E.Bakonio pastebėjimu, išankstinis ekspertinis turinio vertinimas riboja rinką. Be to, vartotojui naudos neduoda ir viešas vertinamų vadovėlių rankraščių recenzijų publikavimas, nes jis susiduria ne su rankraščiu, o su galbūt pataisytu jau išspausdintu vadovėliu. “Mano nuomone, būtų daug protingiau vertinti jau išleistus vadovėlius”, – teigia E.Bakonis.
Kad sistema nėra pakankamai skaidri, rodo ir vertintojų sąrašai, kuriuose nemažai vadovėlių autorių ir bendrųjų programų sudarytojų pavardžių. Tai atveria kelius galimam asmeniniam suinteresuotumui užkirsti kelią konkuruojančios leidyklos produkcijai. “Briedžio” leidyklos vadovas Karolis Mickevičius pateikia pavyzdį, kad pernai jo leidyklos vadovėlio recenzija buvo patikėta konkuruojančios “Šviesos” vadovėlių autorei. Pasak leidėjo, mokytojai patys pajėgūs kritiškai mąstyti ir pasirinkti tinkamiausią vadovėlį, nepaisydami visų recenzijų. Pagaliau tik išbandžius klasėje matyti, ko verta viena ar kita knyga. Kartą išmetusi pinigus nekokybiškam produktui, mokykla daugiau neberizikuos pirkti net ir gerų tos pačios leidyklos vadovėlių.
K.Mickevičiaus nuomone, painią vadovėlių vertinimo situaciją galėtų padėti spręsti kaimyninės Estijos pavyzdys. 2008-aisiais Estijos parlamentas priėmė įstatymo pataisą, panaikinusią subjektyvią vadovėlių vertinimo nacionaliniame centre procedūrą. Pagal naują tvarką leidyklos pačios tiesiogiai atsakingos už vadovėlių turinį ir jų atitiktį mokymo programoms privalo deklaruoti. Įkurtas elektroninis registras internete informuoja mokytojus apie rinkoje esančius vadovėlius.
Panašiai elgiasi prancūzai, vokiečiai, švedai, britai. Todėl ten pirmiausia domimasi ne konkrečiu vadovėlio autoriumi, o jį parengusia leidykla: juk galiausiai mokymui skirtos knygos kokybę lemia profesionalus visos komandos darbas.

Rusija paskelbė ketinanti 350 kilometrų aukštyje virš Žemės statyti pirmąjį kosmoso viešbutį. Jame esančiose 4 kabinose galėtų viešėti septyni svečiai.

Be to, iš kiekvienos jų pro didžiulius langus būtų matyti apačioje besisukanti Žemė. Tačiau tokios atostogos atsieis nepigiai. Už kelionę teks sumokėti 1,9 mln. litų, už penkių dienų viešnagę – dar 400 tūkst. litų.

Vien kelionė iki viešbučio bus tikras nuotykis. Norint ten nukakti, teks dvi dienas praleisti raketoje „Sojuz“.

Viešbutis, arba, tiksliau, Komercinė kosminė stotis (KKS), turėtų pradėti veikti 2016 metais. Pasak viešbučio sumanytojų, ji bus „daug patogesnė“ nei Tarptautinė kosminė stotis (TKS), kurią naudoja astronautai ir kosmonautai.

Kosmose esant nesvarumo būsenai, svečiai galės pasirinkti vertikalias arba horizontalias lovas. Dušai bus hermetiški – kad vanduo nepatektų ten, kur nereikia.

Turistai, kuriuos lydės patyrusi įgula, maitinsis Žemėje paruoštu ir raketa atgabentu maistu, kuris bus pašildomas mikrobangų krosnelėse.

Planuojama atsisakyti maisto iš tūbelių, kuriuo maitinasi astronautai, ir pakeisti jį delikatesais – troškinta veršienos šonine su grybais, baltų pupelių piurė, pomidorų sriuba ir slyvų kompotu. Taip pat KKS bus galima atsigaivinti šalta arbata, mineraliniu vandeniu ar vaisių sultimis, tačiau alkoholį vartoti bus griežtai draudžiama.

Tualetuose vietoj vandens bus naudojama oro srovė. Nuotekos bus perdirbamos, o oras bus filtruojamas, pašalinant pašalinius kvapus ir bakterijas, bei vėl tiekiamas į kabiną.

Viešbutį statysiančios kompanijos „Orbital Technologies“ generalinis direktorius Sergejus Kostenko teigė: „Mūsų planuojamo modulio vidus neprimins TKS. Viešbučio vidus turi būti patogus. O į Žemę bus galima žiūrėti pro didžiulius liukus.“

„Viešbutis bus skirtas turtingiems asmenims ir privačioms kompanijoms dirbantiems žmonėms, kurie nori kosmose atlikti tyrimus“, – kalbėjo jis.

Tačiau viešbutyje apsistoję turistai gali sulaukti ir netikėtų svečių. Jei TKS įvyktų nelaimė, planuojama viešbutį naudoti kaip atsarginę slėptuvę astronautams, o ne gabenti juos į Žemę.

Pagyvėjimo rangesnio būsto rinkoje neverta laukti ir šiais metais, teigia nekilnojamojo turto (NT) rinkos ekspertai.

“Padidinus degalų akcizus, brangstant daugeliui prekių ir paslaugų, brangesnio NT pirkimo atsigavimas tolsta”, – “Lietuvos žinioms” sakė “Inreal” Tarpininkavimo departamento vadovas Andrius Sešplaukis.

Jo vertinimu, skirtingai nei ankstesniais metais, kai net vidutines pajamas gaunantys žmonės drąsiai imdavo 0,5-1 mln. litų paskolą būstui pirkti, dabar brangiu jau galima vadinti per 400 tūkst. litų kainuojantį būstą, kuris prieš trejus metus buvo laikomas geriausiu atveju vidutinės klasės.

“Bankai nebenori rizikuoti skolindami milijonus, o žmonės vengia daug skolintis, nes krizė parodė, kad paskolas ne visada paprasta grąžinti. Be to, gyventojai aiškiai suprato, kad NT gali ne tik brangti, bet ir pigti, todėl parduodant būstą yra rizikos atgauti mažiau, nei pasiskolinta iš banko”, – sakė NT bendrovės “Ober-Haus” Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis.

Anot ekspertų, palyginti su 2007-ųjų ekonomikos pakilimu, kai būsto kainos buvo itin išaugusios, šiuo metu jos sumenkusios vidutiniškai 40 proc. – tiek ekonominės, tiek vidutinės klasės, tiek prabangaus būsto segmentuose.

Pasak S. Vagonio, daugiausia prabangių butų buvo perkama nuo 2004 metų, kai pradėjo sparčiai kilti NT rinka, iki ekonominės krizės, prasidėjusios 2007-ųjų pabaigoje.

“Šiandien stebime didelį neatitikimą tarp prabangaus būsto pirkėjo ir pardavėjo lūkesčių. Pardavėjai, kurių aplinkybės nespaudžia skubiai parduoti būstą, laiko 2007-2008 metų kainas, kurios nelabai realios ir pirkėjams neįkandamos. Taigi šis segmentas sustingęs, nes pardavėjai pigiai neparduoda, o pirkėjai brangiai neperka”, – sakė S.Vagonis.

Kiek aktyviau, anot ekspertų, juda nauji prestižiniai būstai, kurių kainas jų statytojai, nesulaukdami pirkėjų ir turėdami finansinių problemų, gerokai nuleido.

Preliminariais Registrų centro duomenimis, kainos Vilniaus būsto rinkoje 2010 metais, palyginti su 2009-aisiais, smuktelėjo vidutiniškai 10 proc, o kitur Lietuvoje – apie 15 procentų. Bendras šalies būsto rinkos kainų pokytis, palyginti su ankstesniais metais, siekia 13 procentų.

Trečiąjį 2010 metų ketvirtį vien Vilniuje buvo nupirkta apie 300 naujos statybos butų, o iš viso per ketvirtį, Registrų centro duomenimis, įregistruota 1200 butų pirkimo sandorių. Tačiau tarp jų beveik nėra prabangių butų – didžioji dalis įsigytų būstų yra ekonominės klasės, maždaug trečdalis – vidutinės.