"Veido" archyvas

Garsiausias per visą Lietuvos Nepriklausomybės ketvirtį amžiaus pilkasis kardinolas, patekęs net į pasaulinį skandalą sukėlusius „WikiLeaks“ analus, pasakojama, dabar augina avis. „Jam reikia pastatyti paminklą, o ne kaltinti valstybės perversmais“, – apie Albiną Janušką, lietuviškąjį Richelieu, yra sakęs vienas gerai informuotas politikas. Paminklo jam nepastatė ir, galima lažintis, nepastatys. Bet šalia savęs jį stengėsi laikyti ne vienos pakraipos politikas.

Aušra LĖKA

Valdas Adamkus, po daugiau nei pusšimčio metų emigracijoje grįžęs į Lietuvą prezidentauti, subūrė neblogą patarėjų komandą, kurioje dirbo Albinas Januška, Darius Kuolys, Raimundas Mieželis, atstovė spaudai Violeta Gaižauskaitė. Nors viešumoje A.Januška eksponavosi rečiau nei kiti, niekas neabejojo, kad būtent jis spręsdavo rimčiausias ir kebliausias problemas.

Pilkojo kardinolo asmenybės šviesa ir šešėliai

V.Adamkui 2003 m. pralaimėjus rinkimus, A.Januška tapo Užsienio reikalų ministerijos (URM) sekretoriumi. Kaip pasakoja tuo metu ministerijoje dirbę žmonės, čia buvo vieša paslaptis, kad ministras Antanas Valionis jokio svarbesnio sprendimo nepriimdavo be A.Januškos. Kokį slaptą failą kam reikia nuleisdavo ministerijoje įdarbinta buvusi V.Adamkaus atstovė spaudai V.Gaižauskaitė. Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinio direktoriaus pavaduotoju tapo buvęs URM sekretorius Darius Jurgelevičius.

Kas žino, gal vadinamųjų valstybininkų įtaka ir mistifikuojama. Štai autoritetingiausio Lietuvoje politinių laidų vedėjo žurnalisto Edmundo Jakilaičio vertinimu, A.Januška – visų pirma diplomatas, prisidėję prie Lietuvos užsienio politikos formavimo. Iš URM viceministrų nuėjo dirbti Prezidento patarėju, kuravo nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimus, o taip sutapo, kad saugumui vadovavo jo senas bendražygis, taip pat signataras Mečys Laurinkus, kitoms institucijoms – kiti jo pažįstami žmonės, ir natūraliai susiformavo tam tikras žmonių ratas. „A.Januška ne parašiutu buvo nuleistas, jis – Nepriklausomybės Akto signataras, Sąjūdžio aktyvistas, daug metų dirbęs URM. Bet jei tu sakai ir tavęs klauso, problema tų, kurie klauso“, – tokios nuomonės laikosi E.Jakilaitis.

Vis dėlto valstybininkų įtaka vienu metu buvo didžiulė: jų disponuojama ir sumaniai paskleista informacija išgelbėjo Lietuvą nuo Rolando Pakso – prezidentu išrinkto rusiškų ir prorusiškų įtakų marionetės. Tačiau kai 2006 m. VSD pulkininkas Vytautas Pociūnas neaiškiomis aplinkybėmis žuvo iškritęs pro Bresto viešbučio „Inturist“ langą, valstybininkai buvo apkaltinti visomis mirtinomis nuodėmėmis. Po V.Pociūno mirties A.Januška pasitraukė iš URM. Tačiau ne iš pilkojo kardinolo posto: tapo socialdemokratų premjero Gedimino Kirkilo patarėju.

„WikiLeaks“ paskelbtuose slaptuose dokumentuose stebimasi, kad A.Januškos žodis turėjo svorį ir amžiaus sandoriuose – Lietuvai parduodant Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą „Williams“, paskui Lenkijos „Orlen“, kad tai A.Januška neva privertė Viktorą Uspaskichą dėl partijos juodosios buhalterijos sprukti iš Lietuvos.

Apie dabar 55-erių A.Janušką negirdėti, išskyrus žinias, kad jis nevykdė teismo sprendimo nugriauti savavališkai pasistatytą pirtelę Dzūkijos nacionaliniame parke. E.Jakilaitis girdėjęs, kad dabar jis augina avis.

Buvę kolegos jį apibūdina kaip protingą strategą ir sunkiai randa atsakymą, kaip viename žmoguje tilpo kovotojas už Lietuvos Nepriklausomybę ir manipuliatorius valstybės slapta informacija.

Vis dėlto, filosofo, Vilniaus universiteto profesoriaus hab. dr. Zenono Norkaus manymu, VSD pulkininko V.Pociūno žuvimo bylos peripetijos neleidžia teigti, kad valstybininkai ir pilkieji kardinolai tėra tik mitas ar Kremliaus propaganda.

Galingiausiųjų seka surašyta Konstitucijoje

Dėl to, kas valstybėje įtakingiausi, atrodytų, nereikia daryti jokių tyrimų ar apklausų – tereikia pacituoti Konstituciją. Jei apklausose (tokias aštuonerius metus rengė ir „Veidas“) ši konstitucinė seka pažeidžiama, tokiu atveju verta sunerimti.

Pavyzdžiui, „Veido“ 2007 m. apklausoje pirmavo pensininku Nr.1 valstybėje vadintas jokių oficialių pareigų tuomet nebeturėjęs Algirdas Brazauskas, o Prezidentas V.Adamkus tebuvo ketvirtas.

Bet ir A.Brazauskas, ir dabar Vytautas Landsbergis, taip pat neturintis jokių oficialių pareigų, bet tebeįtakingas, – ypatingi pensininkai. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo du dešimtmečius šie politikos ąžuolai pasikeisdami (tiesa, ne savo, o rinkėjų valia) savo autoriteto ir, ne paslaptis, savo paskirtų ar su jų palaiminimu į valstybės arba partinę valdžią patekusių asmenų galios dėka tebereguliavo politinį eismą net tada, kai nebeturėjo jokių oficialių pareigų.

Pasak Z.Norkaus geriausias politiko įtakos rodiklis ir  yra gebėjimas išlikti viršuje. Tad savotiškas Lietuvos politikos Sabonis yra Vytautas Landsbergis – taip pat ir nuo to laiko, kai pasitraukė iš formalaus konservatorių partijos lyderio pareigų, tapdamas kaip ir jų žaidžiančiu treneriu.

Tiesa, abiem politikos saboniams yra tekę nuryti karčių išsekusios įtakos piliulių. A.Brazauskas, pirmasis Nepriklausomos Lietuvos Prezidentas ir dviejų Vyriausybių premjeras, prie savo paties buvusio kabineto Vyriausybės rūmuose pralaukęs 50 minučių, turėjo apsisukti ir išeiti, nes dešiniųjų premjeras Andrius Kubilius nerado jam laiko.

O praėjusią savaitę Seimas atmetė V.Landsbergio kandidatūrą Laisvės premijai gauti. Nesigilinant į apgailėtinas aplinkybes V.Landsbergis bent jau gali didžiuotis, kad ir 26-aisiais Nepriklausomybės metais, sulaukęs garbaus amžiaus, jis dar ne muziejinis eksponatas, o politiniams, ką jau kalbėti apie savo partijos, procesams įtaką darantis politikos veikėjas.

Priešingai nei A.Brazausko, V.Adamkaus įtaka, atrodė, baigėsi vos uždarius Prezidento kabineto duris: vos baigęs kadenciją 2009 m. „Veido“ apklausoje jis nukrito į 26-ą vietą įtakingųjų sąraše. Tik mirus A.Brazauskui V.Adamkus vėl imtas dažniau kalbinti ir cituoti, o kartu ėmė kilti ir visuomenės apklausų bei įtakingųjų reitinguose, nors jo įtaka labiau moralinė.

Visai ne pagal Konstituciją įtakingųjų sekoje atrodo Seimo vadovai. Taip, V.Landsbergis eidamas šias pareigas buvo neabejotinai lyderis (tiesa, iki Prezidento institucijos atkūrimo tai buvo aukščiausias valstybės postas). 2009 m. Seimo pirmininke tapusi konservatorė Irena Degutienė „Veido“ įtakingųjų apklausoje iš karto šoko į ketvirtą vietą, nors prieš metus nepateko net į 60-uką.

Tačiau Nr.1 pramogų pasaulyje, bet tikrai ne politikoje, tuometis Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas, nors su povo pasipūtimu pareikalavęs į jį kreiptis solidžiai, kaip į „vieną iš trijų“ valstybėje, įtakingiausiųjų reitinguose 2008 m. tebuvo 27-as. Beje, kaip ir dabartinės Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės įtaka, pasak vieno parlamentaro, prasideda ir baigiasi galia įtraukti kokį klausimą į Seimo posėdžio darbotvarkę ar jį išbraukti.

Tiesa, kartais tas „įtraukti“ ar „neįtraukti“ turi nemažos įtakos: taip ji savo patroną V.Uspaskichą gelbėjo nuo teisinės neliečiamybės svarstymo.

O štai premjero pareigybė vieną įtakingiausių valstybėje darė bet kurį šiame poste. Tiesa, nedaugelis likdavo svarbus ir jo netekęs.

Dvidešimt metų – tas pats kvartetas

Paprašyti nurodyti pirmųjų 20-ies Nepriklausomybės metų pačius įtakingiausiuosius „Veido“ pašnekovai vardijo tas pačias keturias pavardes, tik, priklausomai nuo ideologinių simpatijų, ne ta pačia seka: du to laiko Prezidentus – A.Brazauską ir V.Adamkų, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininką – de facto valstybės vadovą prof. V.Landsbergį ir verslininką, Kovo 11-osios Akto signatarą ir premjerą Bronislovą Lubį.

Česlovas Juršėnas, taip pat signataras, beveik 23-ejus metus Seimo narys, triskart buvęs Seimo pirmininku ir tiek pat kartų vicepirmininku, vertindamas pirmuosius 15 metų po nepriklausomybės atkūrimo, įtakingiausiųjų ketvertuką papildo dviem to meto premjerais Gediminu Vagnoriumi bei Adolfu Šleževičiumi ir Prezidentu Rolandu Paksu. Nors šis poste neišbuvo nė pusantrų metų, bet Prezidentą ir jo siūlymus, kad ir kas juo buvo, pasak Č.Juršėno, Seimas vertino kaip labai svarbius. Bet ir veto visi sulaukdavę. Č.Juršėnas prisimena, kad vetuoti penki ar šeši V.Adamkaus atmesti įstatymai: „Pora buvo reikalingų liberalams, o pora – socialdemokratams, sutarėme vieni kitus palaikyti, ir veto buvo atmesti.“

Kiekvienas iš politikų elito savaip įėjo į to laikotarpio istoriją. Č.Juršėnas vertina: „V.Landsbergis tikrai labai stengėsi, kad būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė: kreipėsi į visas puses – į kairę ir į dešinę, į dangų ir į pragarą. Yra keletas dokumentų, kur jis tiesiog maldauja: pripažinkite, padarykite ką nors. Apmaudu, bet tinkamo atsako ilgai nebuvo net iš tokių demokratų ir antikomunistų, kaip Lechas Walęsa ar Vaclavas Havelas, – jie nedrįso pirma kitų to padaryti. Bet tai V.Landsbergio nestabdė ir jis toliau darė savo darbą.“

Kitas etapas, kai dešinieji grįžo į valdžią po triuškinamo LDDP pralaimėjimo 1996 m. Seimo rinkimuose. Tada jau buvo atkurta Prezidento institucija, valstybės vadovu išrinktas A.Brazauskas. „Kartais V.Landsbergis pademonstruodavo savo įtaką dubliuodamas Prezidentą. Pavyzdžiui, šis kažkur važiuoja, o V.Landsbergis užšoka su savo vizitu į tą pačią šalį pirmas. Arba dabar skandalas, kad dukart nepatvirtino generalinio prokuroro. O Prezidento A.Brazausko teiktą valstybės kontrolierių konservatorių laikais patvirtino tik iš trečio karto ir kandidatai buvo ne kokie smulkmenos, o trys signatarai – teisininkas Kęstutis Lapinskas (paskui tapęs Konstitucinio Teismo pirmininku), ekonomistas Audrius Rudys ir teisininkas Jonas Liaučius, kurį pagaliau Seimas patvirtino. Žinoma, tai lėmė konservatoriai ir jų lyderis“, – pasakoja Č.Juršėnas.

Bet, jo vertinimu, V.Landsbergis esant būtinybei ėjo ir į kompromisą. Nei tada, nei dabar tuo nesigiriama, bet istorijoje yra toks faktas: Vyriausybė parlamentui pateikė dokumento dėl moratoriumo projektą. Nors jis buvo apsuptas trimis apsaugos žiedais, bet skambėjo, kad atsisakome Kovo 11-osios akto. Seime kilo didžiuliai ginčai. Bet pats V.Landsbergis pateikė balsavimui galutinį variantą.

Dar didesnis kompromisas buvo dėl sovietų armijos išvedimo. Tauta per referendumą balsavo ją išvesti 1992 m., o išvesta 1993-iųjų rugpjūčio pabaigoje. V.Landsbergio vadovaujama delegacija nuvažiavo į Maskvą ir parsivežė tokius susitarimus. „Įsivaizduokite, būtų A.Brazauskas nuvažiavęs – kas iš jo būtų likę? Sakytų: tauta nubalsavo, o Brazauskas nusileido. Bet V.Landsbergis ėjo į kompromisą ir teisingai padarė. Sukelti didelį skandalą tada būtų reiškę užtęsti armijos išvedimą“, – vertina vienas įtakingiausių to meto socialdemokratų.

Jo nuomone, A.Brazausko jėga buvo kita: jis buvo žmogus, kuris pažinojo Lietuvą iš visų pusių ir giliai, pažinojo ir vertino žmones. Pasak Č.Juršėno, jo tikslas buvo tas pats – kurti kitokią, laisvosios rinkos, socialiai orientuotos ekonomikos Lietuvą, bet su kuo mažiausiais praradimais, kad būtų kuo mažiau ašarų.

Vis dėlto net pats A.Brazauskas neformaliuose pokalbiuose pripažindavo, kad Seimo rinkimus laimėjus konservatoriams kaip Prezidentas jis buvo nustumtas į politinę paraštę.

Aplink vienos, ir aplink kitos pakraipos pirmuosius asmenis buvo „antro flango“ įtakingųjų. Tarp jų Č.Juršėnas visų pirma išskiria Romualdą Ozolą, pasitarnavusį, kad būtų daugiau demokratijos, kad parlamente būtų laikomasi demokratinių taisyklių.

Bet gal valstybės modernumo mums ir pristigo, kad 20 metų įtakingiausi buvo keturi vyresnės kartos atstovai, realiai taip ir neprileidę prie įtakos jaunesnių? Tiesa, tenka pripažinti, kad ši tezė – su išimtimi: R.Paksas buvo jaunesnės kartos, bet pats prasčiausias įtakingasis Lietuvos ketvirčio amžiaus nepriklausomybės istorijoje.

D.Grybauskaitė: daug galios ar daug triukšmo?

19-aisiais nepriklausomybės metais į politikos olimpą kaip kometa įskriejo politine įtaka pirmtakams ne tik prilygusi, bet ir juos pralenkusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji, kaip kritikė iš užsienio, patekdavo tarp įtakingiausiųjų dar būdama eurokomisarė – 2008 m. „Veido“ apklausoje ji buvo ketvirta.

Savo galias D.Grybauskaitė ėmė demonstruoti nė nesulaukusi inauguracijos – pareikalavo, kad jau pirmą jos darbo dieną ant stalo būtų sprendimas, kaip iš „Leo LT“ atsiimti energetikos įmonių kontrolę. O aukštų pareigūnų, diplomatų, ministrų galvos lėkė kaip iš po giljotinos. Tačiau 2008-aisiais niekam nė minties nekilo tam priešintis, o dabar Prezidentės viešas nepasitenkinimas ar net nepasitikėjimo pareiškimai neprivertė anksčiau kadencijos pabaigos atsistatydinti jos pačios paskirtų nei generalinio prokuroro Dariaus Valio, nei VSD vadovo Gedimino Grinos.

„Žmonės mano, kad D.Grybauskaitė labai įtakinga. Nemanau – triukšmo garsas yra triukšmo garsas, bet nebūtinai poveikis sprendimams“, – mano įtakingas žurnalistas E.Jakilaitis. Bet jis pripažįsta: įtakingesnio už ją valstybėje dabar ir nėra. D.Grybauskaitė, palyginti su jos pirmtakais, gal ir įtakingiausia, ypač pirmą kadenciją, esant dešiniosios koalicijos daugumai.

Netikėtai D.Grybauskaitei rimtą konkurenciją sudarė, atrodytų, nieko bendra su lyderyste ir įtakingumu nė turėti negalintis neryžtingas, nesklandžiai šnekantis, pats sau nuolat prieštaraujantis premjeras A.Butkevičius.

Partijų peizaže, nors viešai dabar nedažnai matomas, tebeturi įtakos V.Uspaskichas. Akivaizdu, E.Jakilaičio įsitikinimu, kad jis įtakingesnis už dabartinį Darbo partijos pirmininką Valentiną Mazuronį ir jau daug kartų – už L.Graužinienę. O pačioje Darbo partijoje V.Uspaskichas – vienvaldis: jis kada panorėjęs gali atsiimti šios partijos pirmininko pareigas, jei dabartinis netinkamai interpretuos jo prašymus.

Kartu su populiarumu didėja ir Liberalų sąjūdžio lyderio Eligijaus Masiulio įtaka. Tačiau neatrodo, kad kartu su postu įtaką įgijo naujasis konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis. „A.Kubiliaus įtaka didesnė už G.Landsbergio, nes tai A.Kubilius šio žaidimo režisierius. O personažas, aktorius retai būna įtakingesnis už režisierių ir prodiuserį. Čia buvo A.Kubiliaus scenarijus: jis sugalvojo genialiai, nes galėjo pralošti rinkimus I.Degutienei, o dabar tą partiją laimėjo – V.Landsbergis pasisakydavo prieš jo kandidatūrą, dabar yra jo sąjungininkas“, – A.Kubiliaus partiją atskleidžia E.Jakilaitis.

Kas daro įtaką įtakingiausiems

Kur kas tiksliau galios centrai atsiskleidžia pabandžius praskleisti uždangą, kas daro įtaką įtakingiausiems. Žinoma, šie asmenys nepatenka į įtakingiausiųjų reitingus, nes jie juk – pilkieji kardinolai, kurių įtakos svorį galima matuoti tik neoficialia nuomone (todėl ir daugelis pašnekovų nenorėjo būti įvardyti), dalyvaujančiųjų sprendimų priėmimo procese apklausomis (visuomenės apklausos čia netinka, nes žmonės negali žinoti, kas vyksta politikos užkulisiuose) ir dedukciniu metodu.

Gausybėje vaidybinių filmų apie pasaulio galingųjų JAV prezidentus galima susidaryti nuomonę, kad kol jie miega, jų komanda ir prie jos prieinantys asmenys stumdo valstybės ir jos veikėjų likimus, it sėdėdami prie šachmatų lentos.

Be abejo, komandos įtaka didžiulė. Nevertinant, ar iš to valstybei buvo daugiau naudos, ar žalos, užtenka vien palyginti Adamkų Pirmąjį su stipria „prezidentūrėle“, ir Adamkų Antrąjį, kai jis susirinko tokią komandą, kuri jo nenustelbtų. Vis dėlto, kaip pabrėžia įtakas politinių sprendimų priėmimui tirianti ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė politologė dr. Irmina Matonytė, patarėjų korpusas labai reikšmingas, bet atsakomybė ir viešas iniciatyvų pristatymas – tai jau viešo asmens vaidmuo.

A.Brazauskas, Č.Juršėno manymu, kokio vieno pilkojo kardinolo neturėjo. Į tokį vaidmenį pretendavo akademikas Raimundas Rajeckas, bet kai pradėjo per daug „stengtis“, neteko posto, kaip dažnai būna, jei kas ima trukdyti pirmiesiems asmenims, ir buvo išsiųstas į „auksinę“ tremtį – paskirtas ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje. Grįžęs iš Londono jis paskelbė atvirą laišką Prezidentui, protestuodamas prieš savo buvusio boso vykdomą šalies vidaus ir užsienio politiką.

Č.Juršėnas pasakoja, kad A.Brazauskas mėgo be tarpininkų kalbėtis su savo patarėjais, kitais asmenimis. Kiekvieną pirmadienį A.Brazausko kabinete (tada dar Seimo rūmuose) rinkdavosi trejetas – Prezidentas, premjeras ir Č.Juršėnas, kaip Seimo pirmininkas. „A.Brazauskas klausdavo apie padėtį, keldavo uždavinius, susitardavome, ką daryti. Aš trijulėje buvau vyriausiasis technologas: žinojau, kaip tai padaryti. Pats kūriau taisykles – Seimo statutą, tad turėjau pranašumą ir tuo pasinaudodavau, bet su šypsena, elegantiškai: kol kiti susigaudo – šaukštai po pietų“, – šelmiškai šypsosi Č.Juršėnas.

V.Landsbergio to meto bendražygiai pasakoja, kad jis buvo toks „pats sau“: jei jau ką nutarė, niekas nepertars. Gal kiek arčiau pačioje Nepriklausomybės pradžioje buvo prisileidęs Virgilijų Čepaitį, Eduardą Vilką. „Reikėjo iš karto steigti partiją, nes Sąjūdyje buvo daug skirtingų žmonių ir visokių įtakų“, – prisimena vienas Sąjūdžio pirmeivių.

Kas buvo tikrieji projekto „Paksas – Prezidentas“ režisieriai ir prodiuseriai, kur kas tiksliau nei supoetinto ir heroizuoto vaizdelio „meniniame“ filme „Pilotas“ įrodė Konstitucinis Teismas. Paaiškėjo, kad politinę galią valstybėje įgydavo net Kauno dantistės, o valstybės vadovas tardavosi ne tik su aiškiaregėmis. „Kai Jurijų Borisovą įformino patarėju, tai papiktino net tuos, kurie jį buvo linkę paremti. R.Pakso apskaičiavimu, jam turėjo užtekti rėmėjų Seime balsų. Balsavimo dėl apkaltos dieną, 2004 m. balandžio 6-ąją, keturis kartus kalbėjomės telefonu, įtikinėjau, kad atsistatydintų pats. Bet R.Paksas kartojo „ne“, – prisimena tuometis Seimo pirmininkas Č.Juršėnas.

Prezidentas V.Adamkus buvo kaltinamas per dideliu pasitikėjimu patarėjais, o dabartinė valstybės vadovė, atvirkščiai, dedasi esanti visiškai nuo nieko nepriklausoma, o patarėjų, ją pačią cituojant, jai reikia tik informacijai surinkti.

„Priešingai nei ankstesni Prezidentai, Grybauskaitė mažai bendrauja su aplinkiniais, neina į renginius, po jų nelieka pasikalbėti, vadinasi, ratas, iš kurio ji susirenka informaciją, labai siauras, tad poveikį jos nuomonei daro labai ribotas kiekis žmonių. Kadangi ji labai introvertiškas žmogus, tikėtina, kad jai labai didelę įtaką turi visokios specialiųjų tarnybų pažymos apie įvairius asmenis ir jai labai įdomu jas paskaityti. Logiška, kad tų, kurie neša tas pažymas, oficialiuose reitinguose nėra, o jie daro jai labai nemažą įtaką“, – daro išvadą politinių laidų vedėjas E.Jakilaitis.

Dabartinė Vyriausybės galva A.Butkevičius, kaip pasakoja arti jo buvę ar tebesantys žmonės, nėra reformų premjeras, jo politika – daryti vaizdą, lyg kažkas vyksta, bet iš tikrųjų nieko per daug nedaryti, ir ne turtai, o reitingai yra jo narkotikas. Tad arčiausiai – tie, kurie atsako už viešuosius ryšius. Jo atstovė spaudai Evelina Butkutė-Lazdauskienė yra viena iš dviejų patarėjų, kurie esant reikalui visuomet gali eiti tiesiai į jo kabinetą. Tokią išimtinę teisę dar turi patarėja ekonomikos klausimais Irina Urbonavičiūtė.

Premjeras kviečia pietų jam palankesnius žiniasklaidos, bankų, kitų institucijų atstovus aptarti problemų, šie jaučiasi įvertinti, pagerbti, ir tokiais būdais bandoma valdyti viešąją nuomonę. Arba, pavyzdžiui, Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis – vienas laisviausiai patenkančių pas premjerą žmonių: įvertindamas jo dažną kalbėjimą viešojoje erdvėje, tokiu draugiškumo demonstravimu premjeras siekia neutralizuoti galimus neigiamus verslo vertinimus.

Šaipomasi, kad premjerui didžiausią įtaką turi tas, kuris šneka su juo paskutinis, todėl jis vis ir kaitalioja nuomonę. Bet geriau pažįstantieji A.Butkevičių mano, kad tokia jo taktika – į klausimus atsakinėti nerišliai, tačiau ramiai, tada žurnalistas užmiršta, ko klausia, ir leidžia šnekėti bet ką. Paprasti žmonės dar mažiau supranta, tad premjeras lieka tas, kurio žodis būna paskutinis, o ramus tonas nustelbia, ką jis pasakė anksčiau.

Vis dėlto A.Butkevičiui įtaką gali padaryti ne bet kas. Kai kuriais klausimais apskritai jo neperkalbėsi, o jei kas ir gali tai padaryti, tai nebent finansų ar susisiekimo ministrai Rimantas Šadžius ir Rimantas Sinkevičius ar Seimo narys Algirdas Sysas. Anksčiau socialdemokratų pilkuoju kardinolu vadintas Juozas Bernatonis ar ekspremjeras Gediminas Kirkilas dabar tikrai ne tie žmonės, kuriuos premjeras mėgsta.

Ir nuo kai kurių valdančiosios koalicijos partnerių, pavyzdžiui, V.Uspaskicho, jam alergija, bet A.Butkevičius jo paisė, nes šis bet kada galėjo išeiti į viešąją erdvę.

Akivaizdu, kad premjerui nekvestionuojama buvo Prezidentės pozicija energetikos ir gynybos klausimais, ir jis dirgliai reaguodavo, jei kas bandydavo siūlyti kitokią nuomonę.

Bet, kaip juokauja E.Jakilaitis, kai kur įtaka premjerui labai lengvai prognozuojama, pavyzdžiui, galima lažintis, kas statys nacionalinį stadioną ir ar ten yra žodis „Panevėžys“.

Verslas politikų duris koja atsidarinėdavo

„Verslininkai daro didelę ir kartais labai jau siaurus interesus atitinkančią įtaką politikams, bet kol įstatymu nebuvo uždrausta juridiniams asmenims remti partijų, verslininkai koja duris atsidarinėdavo“, – politikų prievoles savo finansiniams rėmėjams primena ano meto politikas.

Įvairaus plauko pinigingieji dosniai rėmė politikų rinkimų kampanijas (ir ne tik jas), bet paskui supančioti politikai dirbo tiems, kurie jiems nupirko darbo vietą. Kad milijono R.Paksui davėjas su Rusijos tam tikromis tarnybomis siejamas J.Borisovas valdė Lietuvos Prezidentą, įrodė ir Konstitucinis Teismas.

Politikai vadovavosi principu – pinigai nekvepia. Bet paskui – ojojoj koks tvaikas sklisdavo nuo partijų. Kelios viešumon patekusios VSD pažymos praskleidė uždangą, kaip VP su valdžia derėjosi dėl „Leo LT“ ar „Rubicon Group“ pirko įtaką Vilniaus savivaldybėje, kaip verslas „banko bilietais“ su net kelių partijų „iždininkais“ atsiskaitinėjo už atliktus darbus, kaip per verslą ir jo pinigus mūsų valstybės sprendimų priėmėjams įtaką bandė daryti Rusijos spec. tarnybos.“

Z.Norkaus manymu, ryškiausi verslo įtakos pavyzdžiai galėtų būti Vakarų skirstomųjų tinklų (VST) elektros skirstomųjų tinklų privatizacija 2002 m. bei tik per plauką nepasisekusi „Leo LT“ afera 2007–2008 m.: „Už abiejų stovėjo VP savininkų interesai. VST privatizacijos istorija gali būti vadovėlinis pavyzdys, kaip ir kodėl privati monopolija ne geresnė, bet blogesnė už valstybinę monopoliją tose ūkio srityse, kuriose monopolija technologiškai neišvengiama. Smarkiai padidėjo elektros energijos kainos vartotojams, bet iki 2008 m. krizės VST investavo dvigubai mažiau negu valstybės nuosavybėje likę Rytų skirstomieji tinklai.“

Verslo, tiksliau, pinigų įtakos Lietuvos įtakingųjų ketvirčio amžiaus sagoje išsiskiria B.Lubio fenomenas. Jo įtakos valdžių pasikeitimas nekeitė. „B.Lubys buvo įtakingas ir liko įtakingas tiek būdamas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys, tiek vicepremjeras, tiek premjeras, tiek grįžęs į verslą. Jis buvo tas, kuris matė visą Lietuvą, jos problemas, santykių su užsienio šalimis klausimus, nes jo strategija buvo verslą išvesti į užsienį, ir jis to pasiekė. B.Lubys buvo geras patarėjas ir A.Brazauskui, ir kitiems politikams. Jis neprotegavo savo verslo, jį pats susitvarkydavo, o žiūrėjo plačiau“, – taip B.Lubį vertina Č.Juršėnas, pridurdamas, jog, nepaisant neabejotinos jo įtakos, nebuvo taip, kad B.Lubys pasakė, ir sprendimas priimtas: galutinis sprendimas priklausė frakcijai ar koalicijai.

Bet, kaip pasakoja artimos B.Lubio aplinkos žmonės, nuo kokių 2005-ųjų jis ėmė retai gauti kvietimų į svarbius valstybėje renginius, jo nuomonė tapo nebeįdomi. O galutinis lūžis įtakos kreivėje – pralaimėtas Vakarų skirstomųjų tinklų pirkimo konkursas ir pasipylusios atakos prieš jį žiniasklaidoje. B.Lubys tai skaudžiai išgyveno. Pavaldiniai patarinėjo duoti atkirtį per jo paties valdomą žiniasklaidą (galima daryti prielaidą, jog nuostolingas „Lietuvos žinias“ ir menkos įtakos Baltijos televizijos kanalą jis ir išlaikė tam, kad reikalui esant galėtų per juos kirsti atgal). B.Lubys patarimams neprieštaravo, bet sakydavo: dar ne dabar. Tačiau taip viskas ir likdavo.

Kad B.Lubio įtaka liko praeityje, įrodė ir dar vienas itin skaudus smūgis – jis pralaimėjo kovą dėl Suskystintų gamtinių dujų terminalo statybos.

Ironiška, bet atėjus naujam „Lietuvos žinių“ redaktoriui ir dienraščiui ėmus pulti oponentus vėl daug kas „prisiminė“ B.Lubį – įvairūs veikėjai ėmė siųsti pas jį žygeivius, jis vėl imtas kviesti į renginius.

B.Lubys nuo kitų verslininkų skyrėsi ir tuo, kad, laikytas A.Brazausko bendražygiu, prieš rinkimus vienodai paremdavo visas didžiąsias partijas, sakydamas, jog taip remia demokratijos procesą. Skyrėsi  ir tuo, kad jei matė reikalą, pats beldėsi į įtakingiausiųjų duris ir visi jį matė. Žinoma, niekas neabejojo, kad būta ir užkulisinių derybų.

Kitus verslo įtakingiausiuosius – „VP dešimtuko“ ar „MG Baltic“ galvas – net viešai kalbant retai išgirsi, o Seime Nerijaus Numavičiaus ar Dariaus Mockaus nepamatysi: jie siunčia čia savo žmones, perka tokią viešųjų ryšių agentūrų paslaugą arba ne jie pas politikus veržiasi, o atvirkščiai.

Kaip pasakoja parlamentarai, didžiojo verslo magnatai darė ir daro dažnai nematomą, bet labai didelę įtaką įstatymų leidybai ir įvairiems valdžios sprendimams, susijusiems su jų verslu. Keistoka, kad oficialiai užsiregistravęs lobistas tampomas po teismus, bet pilni Seimo koridoriai nežinia ko čia vaikštinėjančių žmonių. Lobistinės veiklos įstatymas realiai neveikia ir niekada neveikė.

Neabejotina ir įvairių verslo asociacijų, ypač LPK įtaka politikams. Nors sunku prilygti du dešimtmečius tarp įtakingųjų buvusiam jos steigėjui ir vadovui B.Lubiui, bet ir dabartinis LPK prezidentas R.Dargis – vienas matomiausių ir vienas įtakingiausių verslo atstovų.

Dažnai į savo laidas R.Dargį kviečiantis E.Jakilaitis išskiria jo unikalų gebėjimą viešai kalbėti, matymo plotį, problemos suvokimą, strateginį mąstymą, o tai daro įspūdį ir tam tikrą įtaką tiems, kurie jo klausosi.

LPK, kitų verslo asociacijų įtaka politikams, bent jau dalis jos – vieša ir teigiama: tai, kad ginama ne vieno kurio nors verslo subjekto, o viso verslo interesai, leidžia politikams išvengti klaidingų sprendimų. Bet, kaip atkreipia dėmesį vienas pašnekovas, esti abejonių, ar verslo ir politikų bičiulystė apsiriboja tik įstatymų leidybos sritimi ar visokių „gairelių“ tarp verslo ir premjero ar ūkio ministro apsidalijimu.

Kai kurių politikų bei valdininkų meilės ir nemeilės su verslininkais virsta arba nevirsta ES pinigų upėmis, iš kurių tiek vieni, tiek kiti, įtariama, lygia greta turtėja. Tačiau skandalų daug, o kiek gavusiųjų pagal nuopelnus? Deja, korupciniai įtakos tinklai sumegzti profesionaliau nei juos gaudančiųjų.

Nauja tendencija: tiesioginę įtaką politikams ima daryti ne verslas, o advokatai. Ar ne keista, kad daugybę, o energetikos srityje – beveik visus svarbiausius įstatymus rengia advokatų kontoros, tiksliau, viena – Rolando Valiūno „Ellex“ (anksčiau LAWIN). Būtent šios kontoros atstovų būna įvairiausiose valstybės komisijose ir darbo grupėse, jos darbuotojai tampa svarbių valstybės institucijų ar D.Grybauskaitės rinkimų kampanijos vadovais.

„Ši advokatų kontora, matyt, buvo sumaniausia – plėtėsi, dabar didžiausia, atstovauja didžiausioms įmonėms. Jais pasitiki didžiausias verslas ir investuotojai. Maža to, pats R.Valiūnas yra ir Investuotojų forumo valdybos pirmininkas, jis kalba užsienio kapitalo, investuotojų Lietuvoje vardu. Kaip jis gali būti neįtakingas?“ – svarsto E.Jakilaitis.

Bet gal tai nelegalus lobizmas – gal įstatymų projektų rengimą iš piliečių rinktų politikų perėmę aukščiausios prabos teisininkai atstovauja ne visuomenės, o savo klientų interesams?

Vis dėlto, kaip sako I.Matonytė, tikriausiai ne pati advokatų kontora siūlėsi politikams, o jiems pasiūlyta rengti įstatymus, galų gale už įstatymus balsuoja ne advokatai, o Seimo nariai, tad galutinis pasirinkimas ir atsakomybė – jų. Tačiau įstatymų rengėjų parinkimas, jų apmokėjimas, kaip paaiškėjo ir socialinio modelio projekto atveju, nei skaidrus, nei reglamentuotas, be to, labai brangus.

O jei į šalies paveikslą dar pažiūrėtume ir kaip į 60 figūrų dėlionę, tai dar labiau kiltų abejonė, kas iš tikrųjų valdo valstybę, tiksliau, kas valdo valdančiuosius. Korupcijos lygis savivaldybėse rekordinis ir lenkia nacionalinę valdžią. Daugelis savivaldybių turi savo politikos ir verslo karaliukus, kurie dirba vieni kitų naudai.

Nepriklausomybės pradžioje kai kurių savivaldybių valdžios virveles bandė tampyti ir kriminalinis pasaulis. Bet piliečių gerovei ne mažiau kenkia ir šiandieninis, nors ne toks brutalus, kostiumuotas, bet korumpulų nusikalstamas pasaulis.

O kai kurie pašnekovai patarė išorinę įtaką politikams matuoti ne tik pagal tai, kas daryta, bet ir pagal tai, kurias sritis labai ilgai apėjo bet kokios reformos. Jei tiek metų buvome šimtu procentų priklausomi nuo Rusijos energetikos ar nereformavome sveikatos apsaugos, galima daryti prielaidą: mūsų valdantieji buvo arba visiški  nevykėliai, arba rusiškų įtakų klapčiukai energetikos srityje ir tiesiog mirtingieji, bijantys pajudinti sveikatos įstaigų vyr. gydytojus.

Energetikos reformos dabar jau įvykdytos, tik, Z.Norkaus vertinimu, nevykusiai, todėl turime valgyti jų rūgščius vaisius: „Jie rūgštūs, nes energetikos klausimai politizuoti, paverčiant energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos nacionalinės politikos prioritetu. Juo mikliai pasinaudoja ir privatūs interesai, kurių atstovai drauge su energetikos įmonių vadovais į savo kišenę ir įsideda didelę „mokesčio už energetinę nepriklausomybę“ dalį.“

Nuomonės plovėjai ir formuotojai

Dar viena lietuviška keistenybė: dažniausiai žiniasklaidos cituojami, tad, galima daryti prielaidą, ir įtakingiausi nuomonės formuotojai – bankų analitikai. I.Matonytė primena, kad citavimo lyderis „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis dirbo (ir tebedirba) ISM, aštrų protą turėjo tą patį, bet nebuvo tarp labiausiai cituojamų asmenų valstybėje, kol nepradėjo dirbti banke.

„Bankai elgiasi protingai: turėdami didelį kapitalą, samdo protingus žmones, kurie kalba apie viską, bet kartu ir tai, kas palanku bankui“, – atkreipia dėmesį E.Jakilaitis, pridurdamas, kad viešajame sektoriuje yra protingų žmonių, bet jie nešneka, tad tai viešojo sektoriaus, o ne bankų problema. Pavyzdžiui, Finansų ministerijoje yra kažkoks mistinis analitikas, kurio makroekonominės prognozės būna tikslesnės už bankų, bet kas jį girdėjęs?

Bankai Lietuvoje turi neadekvačiai didelę įtaką ir kreditavimo galimybe, ir reiškimusi viešojoje erdvėje.  Z.Norkaus manymu, šiuo metu didžiausia problema  yra kelių Lietuvos finansų rinką monopolizavusių bankų diktatas ir savavaliavimas, nuo kurio šalies vartotojų negina nei Lietuvos bankas, nei tautos atstovai Seime, nei Vyriausybė.

Tad nenuostabu, kad premjeras A.Butkevičius, kaip pasakoja jo aplinkos žmonės, linkęs atmesti visus siūlymus, jei tik jie gali nepatikti bankams.

Kur kas menkesnė kitų ekspertų ar politologų įtaka, nors bemaž kiekvienas aukštas valdžios žmogus aplink save susiburia ekspertų, tiesa, dažnai tik pritarėjų, kuopelę. Beje, kai kurių jų nuomonės svoris visuomenei sutapdavo su jų patrono kadencija.

Sakoma – kas valdo informaciją, tas ir valdo. Žiniasklaidos įtaka lyg ir didelė, bet ji „sezoninė“ – prieš rinkimus akivaizdžiai šokteli, kaip Kalėdų ir Velykų metu padidėja pasitikėjimas Bažnyčia ir jos hierarchais, kurie taip pat nuolat patenka į įtakingųjų reitingų dešimtukus.

„Yra kažkokios įtakos viešajai nuomonei, bet ne mano, o pašnekovų, kuriuos aš pasikviečiu. Bet kai į vieną krūvą sumetami žiniasklaidos savininkai, investicinių bendrovių valdybų pirmininkai ir samdomi žurnalistai, tai kompromituoja tokias apklausas. Ką mane, kilbuką, lyginti su tokiais asmenimis“, – lygina šiemet „Delfi“ rengtoje apklausoje ketvirtu įtakingiausiu valstybėje išrinktas E.Jakilaitis.

Kaip dabar įtakos prabos ženklas politikui būti pakviestam į E.Jakilaičio laidą (valstybės kontrolierius pareiškė, kad jo vadovaujama institucija įtakinga, nes E.Jakilaitis jį pakvietė į savo laidą!), taip anksčiau politines įtakas reguliavo Audriaus Siaurusevičiaus „Spaudos klubas“, o Seimo posėdžių salėje ties žurnalistų lože prie LRT „Panoramos“ žurnalistės Nijolės Steiblienės net išsirikiuodavo eilė politikų, kaulijančių būti jos pašnekintiems.

Bet tarp pačių įtakingiausiųjų anksčiau buvę „popierinės“ žiniasklaidos bosai dabar įtaką (kaip ir pozicijas rinkoje) užleidę didžiausio „Delfi“ portalo vyriausiajai redaktorei Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei.

„Lietuvos ryto“ galva Gedvydas Vainauskas nė iš tolo nebeprilygsta tiems laikams, kai išskirtinė informacija tiesiai iš vienos Gedimino prospekto pusės, kur įsikūrusi Vyriausybė, keliaudavo į kitą, kur reziduoja „Lietuvos rytas“, kas demokratiniame pasaulyje būtų pavadinta tiesiog oligarchiniais ryšiais, kuriuos vainikuodavo bendros dienraščio ir Vyriausybės galvų atostogos Šri Lankoje. O Vitas Tomkus su savo „Respublikos“ leidinių imperija galėjo net mėginti paveikti prezidento rinkimų rezultatus, paskelbdamas apie banko griūtį.

Vis dėlto įtakos sprendimų priėmimui tyrimai rodo, kad

žiniasklaidos įtaka mąžta. Per apklausas tai pripažįsta ir patys žiniasklaidos atstovai. „Tai visuomenės pilietinio brendimo požymis“, – konstatuoja ISM profesorė I.Matonytė.

Beje, įtaką politikų sprendimams daro net… meilė. Iliustratyviausias – A.Brazausko pavyzdys, kai pagal geriausias sovietinės okupacijos metų nomenklatūros tradicijas meilės moteriai vardan prichvatizuotas „Draugystės“ viešbutis.

Kas turi daugiau įtakos, nei derėtų

Vis dėlto, kaip rodo ISM mokslininkų tyrimai, daugiausia sprendimų priėmimo procesus dabar lemia ES institucijos – reikalavimai atitikti ES standartus. Bet tai ne tik geroji žinia: šalia demokratijos aksiomų Lietuvą užvaldė ir įtakingųjų aistra įsisavinti, o kartais tiesiog nusavinti ES milijardus.

Palyginti su demokratinėmis Vakarų šalimis, pas mus didesnė ir verslo įtaka, o juk už termino „verslas“ apklausose slypi daugiau stambusis, o ne vidutinis verslas. Pavyzdžiui, Vokietijoje įtakingos profsąjungos, ir tai kažkiek atskiedžia stambiojo verslo, bankų įtaką.

Visuomenės apklausose kaip įtakinga minima mūsų „auksinė žuvelė“ Rūta Meilutytė ar koks popdainininkas. Taip, juos garbina minios gerbėjų, tad politikai įžymybes medžioja kaip reklamos veidus. Tarp matomumo ir įtakingumo yra sąsajų, bet, kaip rodo praktika, toli gražu ne kiekvienas krepšininkas sulaukė tokio pat palaikymo prie rinkimų urnų kaip krepšinio aikštelėje.

Vis dėlto, pasak I.Matonytės, pagal demokratijos kanonus įtakingumas turėtų būti siejamas ne tiek su asmenybe, kiek su jos atstovaujama institucija. „Asmenys keičiasi, o institucijos lieka. Asmenybės svarbu, bet jos turi išlaikyti institucinį atstovavimo elementą, o ne kartoti „aš“. Tačiau Lietuvoje vyrauja tendencija orientuotis į asmenį“, – pastebi profesorė.

Dar viena bloga tendencija: tyrimai rodo, kad priimant sprendimus Lietuvoje (kaip ir kitose naujesnėse ES narėse) neadekvačiai didelė valdininkų galia, o ji labiausiai nuasmeninta, anonimiška, mažiausiai atsakomybės prisiimanti. Priežasčių čia bent kelios. Labai greitai ir visoje ES priimti sprendimus verčia tai ekonominė krizė, tai terorizmo pavojus, tad diskusijoms laiko nelieka. Konsultuotis su pilietine visuomene privaloma, bet dažna institucija pasirenka kelis palankius sau ekspertus ir sudaro procedūrinę uždangą, neva tariamasi su visuomene.

„Daugumos nuomonė nėra nekintamas dydis – jai galima daryti įtaką, ją keisti, formuoti. Iš žurnalistų, akademinio sluoksnio ir meno žmonių to ir laukiama. Dauguma tai ir daro – tėra tik politiškai teisingos nuomonės retransliuotojai ar ruporai, nes gyvena iš projektų ir kitokių užsakomųjų darbų, kurių parametrus nustato vienas ar kitas užsakovas. Nepriklausomą žurnalistiką keičia viešieji ryšiai, viešąsias diskusijas – informaciniai karai. Į skirtingas partijas pasidaliję politikai yra nuolatiniai jų dalyviai, o ne virš mūšio lauko iškilę stebėtojai ar arbitrai, gebantys atskirti, kuri nuomonė teisinga ar bent jau arčiausiai tiesos“, – konstatuoja Z.Norkus.

Palyginti su Vakarų šalimis, net su Estija, Lietuvoje labai mažas nevyriausybinių organizacijų įtakos svoris. „Tai, kaip ir institucijų nuvertinimas iškeliant asmenybes, – blogi demokratijai ženklai, rusiškas „trendas“, – atkreipia dėmesį I.Matonytė.

Nors į pabaigą eina 26-ieji Nepriklausomybės metai, vis dar neatsikratėme rusiškos, bet nebūtinai iš Rusijos, įtakos.

Dausuva – toji svajonių Lietuva – būtų patrauklus ir tautą keliantis reikalas, jeigu kas nors imtųsi ją kurti. Kelios pastabos šio „Veido“ numerio pagrindinės temos paraštėse.

Bene įdomiausias dalykas, kurį sužinojau pastaruoju metu, yra tai, kad žmonės prognozuoja ateitį tomis smegenų dalimis, kuriose kaupiasi atmintis. Taigi istorija yra gyvenimo mokytoja – žinoma, tiems, kurie neatmeta pamokų.

Kilus karui posovietinėje erdvėje – Rusijai užpuolus Ukrainą, ateities spėjikai atvėrė praeities scenarijų katalogą. Imta spėlioti, kurie dabar metai: pavyzdžiui, „1914-ji“ ar „1938-ji“? Įvykiai suprantamesni, kai nurodomos analogijos: Čekoslovakijos padalijimas, Lenkijos užpuolimas.

Kada ieškoma gerovės receptų, irgi dairomasi sektinų pavyzdžių, kurius kai kas žymi tikrų ir pasakiškų gyvūnų vardais – svarstoma apie „tigrus“, „drakonus“. Lietuvos vizionieriai mielai tapatinasi su tokia fauna. Įdomios ir suluošintų, tačiau prisikėlusių „erelių“ istorijos. Tokių Lietuvai reikšmingų feniksų yra bent du. Tai stambūs „paukščiai“: Vokietija ir Lenkija.

Vokietija tapo Vokietija palyginti neseniai – 1870 m. Vienybė nepridėjo saugumo. Reichui grėse karas dviem frontais, jeigu užpultų Prancūzija ir Rusija. Dukart vokiečiai bandė įveikti grėsmę prevenciniais smūgiais ir pralaimėjo. Antrąkart siaubingai. Pastarosios katastrofos nuoskaudą sunkina tai, kad dėl žlugimo kalti viso labo du subjektai: nežmonišką politiką vykdęs reichskancleris Adolfas Hitleris ir vokiečių tauta, kurios dauguma jį palaikė.

Po Antrojo pasaulinio karo Vokietija pakilo iš pelenų. Greta vokiečių darbštumo prie to prisdėjo ir sumažėjęs rūpestis dėl saugumo. Vokietija liko riboto suverenumo valstybe, kadangi jos globėja tapo Amerika (taikos sutartis tarp Vokietijos ir karo nugalėtojų iki šiol nepasirašyta). Praradusi teritorijų, „geležine uždanga“ atskirta nuo buvusios Prūsijos, kurios net vardo neliko politiniame žemėlapyje, Vakarų Vokietija sugebėjo stebuklingai prasimušti į stipriausių pasaulio ekonomikų gretą. Pasirodė, kad galima apsieiti be „gyvybinės erdvės“ Rytuose ir vergų, nes apstu laisvų turkų, norinčių dirbti už gana kuklų atlygį.

Po Antrojo pasaulinio karo atsiradusi naujoji Lenkija buvo mažesnė už senąją maždaug Lietuvos dydžio teritorija. Sovietų Sąjungos dominavimas daugeliu atvejų traumavo, tačiau lenkams reikėjo mažiau rūpintis sienų saugumu – socialistiniame „lageryje“ jos buvo nustatytos ir beveik nekintamos. Nemažai atsilikusių „kresų“ (pakraščių) atiteko dabartinėms Lietuvai, Baltarusijai ir Ukrainai, o apie pusę dabartinės Lenkijos sudaro buvusios Prūsijos, paskui Vokietijos valdos.Gal todėl pasakymas „darbštus kaip lenkas“ savo turiniu artėja prie apibūdinimo „darbštus kaip vokietis“.

Vokietijos ir Lenkijos „erelių“ istorijos perša išvadą, kurią Lietuva turėtų užsirašyti į mokyklinį sąsiuvinį: nacionalinė katastrofa gali būti nacionalinės sėkmės prielaida.

Sunku įvertinti, kieno istorinė trauma baisesnė – vokiečių, lenkų ar lietuvių. Bet sėkmės istorija, kuri lietuvius vis dar šildo – smetoniškos Lietuvos metai – tai traumuotos, sostinę praradusius valstybės kuklus klestėjimas.

Kadangi geriau koks nors projektas negu jokio, nereikėtų baidytis vizionierių, svajojančių apie itin modernią agrarinę XXI a. Lietuvą. Bet kur jurgučiai, aleksos, tūbeliai, nuvesiantys į tas praeities lankas ateityje? Ir – nebijokime to vardo – Antanas Smetona, telkiantis lyderis, kokiu jis šiek tiek buvo.

Atėjo metas, kada darbų bei lūkesčių išvarginti tautiečiai gali atsipūsti, apžvelgti, ką per metus nuveikė, nusipirko, ir staiga suvokti, kad artimuosius nori matyti iš meilės, o ne iš reikalo.

Mieli „Veido“ ir Kristijono Donelaičio skaitytojai, nesunku nustatyti, kada, anot mūsų raštijos klasiko, žiema turėtų būti panaši į žiemą.

Taipgi dabar jau vėl sviets sveikint pradeda žiemą.

Ak, jau ben ir reik; Kalėdų didelė šventė

Artinas, ir atpentai nor poryt pasibaigti.

Kadangi atpentai – dabartine kalba, adventas – „nor poryt pasibaigt“, kalbama apie gruodžio 22 d. – išties, Šv. Kūčios tądien „poryt“. Ne itin sotus keturių savaičių metas su  jo priedermėmis: santūrumu, įvairiais draudimais artėja prie pabaigos.

Šiais laikais adventas, lotyniškai reiškiantis atėjimą, labiau įsimena, kaip masinės vaikštynės po parduotuves. Ten išties galima įsigyti daugybę dalykų, išskyrus šaltį ir sniegą, kuriuos galėtume išsineši į lauką, kad Kalėdos būtų kaip atvirukuose.

Šios eilutės iš „Žiemos rūpesčių“ nusako, kokie „standartiniai“ orai žadindavo mintis apie sotesnį, įvairesnį kalėdinį stalą.

Ant laukus žiemys jau taip nugandino bardams,

Kad ir balos, ir klampynės pradeda rauktis,

Ir purvynai jų teškėt ir šliurpt pasiliauja.

Kelias, kad jį mėgina trenkt šokinėdami ratai,

Nei koks būbnas įtemptas dėl pašalo trinka,

Taip kad garsas jo toli galvoj atsiliepia.

Net ir surinkę milijoną parašų iš tų, kurie protestuoja prieš klimato kaitą, vargu, ar prisišauksime gruodą. Dėl to, kad orai elgiasi nederamai, galima piktintis, tačiau nei rinkodara, nei vadyba nepadės, jeigu Kalėdos pasirinks rudeninį stilių:

Rudenis, ans dramblys, per daug nemandagiai drėbdams

Ir besivoliodams purvuos, mus vargino skaudžiai.

Vis dėlto Kūčios ir Kalėdos – ne lauko šventės kaip Užgavėnės, o pageidautinai ramūs pavalgymai ir persivalgymai, apsikeitimai dovanomis bei palinkėjimais, pasižaidimai prie kalėdinės eglutės. Tad ir blogas orų elgesys ne toks jau svarbus, juolab į sniegą galima paspoksoti šaldytuve ir televizoriuje.

Iš vartotojiškos Kalėdų pusės nemažai šaipomasi. Tikrai žinome, kada tas „poryt“, kai baigiasi adventas. To nepasakysi apie pirkimus. Kai kam Kalėdos – tiktai trumpa pertrauka keliaujant prekybos tinklų labirintais. Mat kalėdinės nuolaidos vilios ir kitąmet, tad kaip gi sustosi? Vis tiek atsiras poreikis, kurį galima tenkinti pigiau. Pirkimas yra nuolatinis adventas – atėjimas – be atomazgos. Visokiausi daiktai ateina ir praeina – galo tam nematyti.

Taigi nuo vartojimo niekur nepabėgsi. Ypač nuo valgymo. Galima ginčytis, kas svarbiau: ar ką įsidėsi į burną, ar kaip? Kartais apsunkinančią, o kartais svaiginančią priklausomybę nuo maisto žmonės nuo senų senovės įsigudrino apipinti apeigomis. Valgymo ritualai šiam fiziologiniam veiksmui suteikia dvasingumo.

Besižvalgant internetuose lieka įspūdis, kad kalėdinių valgių receptų daugiau nei kalėdinių palinkėjimų, kurie, išsispausdinus perskaitomi prie vaišių stalo, ar net išmokstami mintinai. Tai gali reikšti vien tai, kad negausūs žodžiai kitąkart pakelia ar sugadina nuotaiką labiau nei gausus maistas.

Kad ir kaip besisuktume, tenka pripažinti, kad maistas, kuris netgi valstybiniu lygiu pristatomas kaip tradiciškai lietuviškas, labiausiai tinka vegetariškoms  Kūčioms. Ruginė duona, kvietinis pyragas, grikinė boba, blynai, kleckynė – būrų maistas, pasakytų K.Donelaitis. Bet ar jis pats dėdavo į burną vien tokią nuobodybę? Su kleckyne„atpentai nor poryt pasibaigti“. O užporyt bus visai kitas meniu – pavyzdžiui, Kalėdų eglutė iš mėsos. Kadangi internetas viską pakenčia, Pekino antis ar maskarponės sūrio skanėstas gali atsidurti „lietuviškų patiekalų“ sąraše.

Ši kalėdinė „Veido“ laida praplečia Jūsų, mielas skaitytojau, akiratį – lietuviai skanavo ne vien ruginę duoną pirmam patiekalui ir grikinę bobą desertui.

Geras žodis svaresnis už gardų kasnį. Ištrauka iš visiems prieinamo kalėdinių linkėjimų elementoriaus: „Tesusitaiko susipykusieji. Žadėkime sau ir vykdykime pažadus. Gyvenkime. Džiūgaukime. Ir puoselėkime pačias fantastiškiausias viltis. Tikėkime. Stebuklai atsitinka tiems, kurie jais tiki. Ir ne tik Kalėdų naktį…“

Imanuelis Kantas, K.Donelaičio amžininkas ir tų pačių karalių valdinys, po ilgų ir labai nuoseklių apmąstymų priėjo išvadą, kad vienintelis tikrai geras dalykas yra gera valia.  Su Kantu neįmanoma ginčytis kaip ir su kalėdiniais linkėjimais.

Metų pabaiga – šurmulingas laikas. Geros valios daugelis turi su kaupu, tačiau „pagardai“ – dovanėlės bei vaišės užgožia krikščioniškų Šv. Kalėdų esmę: Išganytojo gimimą. Todėl į būtinų kalėdinių darbų sąrašą linkime įtraukti tokį – neužmirškite pasveikinti Jėzų Kristų.

Mieli skaitytojai, „Veidas“ linki Jums ir Jūsų šeimoms linksmų Šv. Kalėdų ir labai gerų 2015 metų.

Rusijai žvanginant ginklais aktyvių Lietuvos piliečių laikysena  nepasižymi didele įvairove. Tarp tų, kurie turi nuomonę, be abejo, labiausiai pastebimi aršūs karo ir taikos šalininkai.

Klasifikacija – kitaip pavadintas etikečių klijavimas – dalykas atsakingas, tačiau publicistikos ir socialinės psichologijos tikslai ne visuomet sutampa. Todėl kvailio sąvoka, nors ją moksliškai sunku apibrėžti, vis dėlto įtaigiai perteikia tam tikrų dalykų esmę.

Politikai kalba liaudžiai, ieško atramos ne tuščioje vietoje. Kvailiai pacifistai ir kvailiai militaristai – galbūt parankiausios klausytojų kategorijos: mat vienus ir kitus lengva hipnotizuoti. Pacifistai greitai pravirksta, militaristai lengvai užsiplieskia neapykanta. Abiejų rūšių kvailius būtų galima ignoruoti, jeigu šiuolaikinis karas nebūtų ypatingas – ypač šalyse, kurios senokai kariavo.

Dabartinės karybos keistumus apibūdino, beje, vienas Ukrainos karo žurnalistas: generolai yra viešųjų ryšių įkaitai. Tęsiu jo mintį: bent jau karą Ukrainoje kai kas suvokia kaip sporto varžybas, kuriose kiekvienas taktinis judesys kelia didžiules emocijas, tačiau strateginiai dalykai nerūpi, nes tai nuobodu, o ir televizorių norisi išjungti, kada pasibaigia vaizduotę dirginantys siužetai. Politikai, kurie vadovauja kariškiams, orientuojasi būtent į neramiausią liaudies dalį, todėl kariai pasiunčiami į mūšį, nes tikimasi sukrečiančių vaizdelių.

Rusijos lėktuvams praskrendant vis dažniau ir arčiau Lietuvos sienų, tuo pat metu mūsų kariuomenei pereinant prie didesnės kovinės parengties, nedidelis NATO karių kontingentas šalyje atrodo esąs taikos garantas. Tarptautinių pajėgų dislokavimas Lietuvoje – įspūdingas siužetas, tačiau galime būti ramūs tiek, kiek galingiausios NATO valstybės JAV kariniai bei politiniai vadovai nėra kvailių įkaitai.

Rusijos agresijai prieš Ukrainą tapus akivaizdžiai, – kada kovą „žalieji žmogeliukai“ okupavo Krymą, – kvailius militaristus nuvylė tai, kad pusiasalis atiduotas beveik be šūvių. Karybos požiūriu – taktinis pralaimėjimas, žiniasklaidai ir politikams – bekraujai siužetai. O strategiškai šis dar nesibaigusio karo epizodas buvo dingstis įvesti Rusijai sankcijas, pastūmėti ją savęs izoliavimo link, taigi – žingsnis pergalės link. Kada Vladimiro Putino nebeliks Kremliuje – Krymas bus viena iš priežasčių.

Kvailiams pacifistams, kuriems kiekvienas mūsų kariuomenės ir NATO sąjungininkų krustelėjimas šalyje atrodo esąs karo kurstymas, vertėtų suprasti, kad nei JAV, nei ES, kuri tėra politiškai padrikas valstybių spiečius, kol kas nenori karo su Rusija. Kvailių militaristų niekinamas teiginys, kad konfliktas Rytų Ukrainoje negali būti išspręstas karu, – vis dar esminė JAV ir ES nuostata.

Yra manančių, kad NATO ryžtas apginti Baltijos šalis, Aljanso karių buvimas Lietuvoje – tai nuo Antrojo pasaulinio karo nesumokėtos skolos grąžinimas. Beje, vis dar menkas užmokestis, nes gal Jungtinės Valstijos tada galėjo kariauti su Sovietų Sąjunga ir išvaduoti Lietuvą?

Besijaučiantiems JAV moraliniais kreditoriais derėtų pafantazuoti ir sudėlioti to nekariauto karo scenarijų. Įsivaizduojant košmarus – Vilniaus griuvėsius, reikėtų paklausti savęs, kuriai valstybei pagal taikos sutartį, pasirašytą po menamo karo, priklausytų radioaktyvi mūsų sostinė. Priklausymas Lietuvai – irgi menamas dalykas, kaip ir neįvykusiame kare dalyvavusios šalys, tarp jų Lenkija.

braza22

Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui diagnozuota XIX a. politinė mąstysena. Tačiau šimtametėmis idėjomis grindžiamų strategijų nereikia ieškoti svetur.

Dalies Lietuvos politikų ir visuomenininkų poziciją Lietuvos lenkų ir Lenkijos klausimais galima išreikšti dviem vingriais žodžiais: asimetrija ir prevencija.

Asimetrija pasireiškia nuomone, kad Lietuvos lenkams negalima suteikti tokių pačių teisių, kokias turi Lenkijos lietuviai. Pastarieji kaimyninėje šalyje yra neįtakinga mažuma ir negali nulemti didžiosios politikos. Pirmieji Lietuvoje sudaro per 8 proc. gyventojų, turi politinę partiją – Lietuvos lenkų rinkimų akciją (LLRA), kuri ~de facto~ valdo kelis šalies rajonus, yra įtakinga Vilniaus mieste.

Asimetrijos šalininkai lengvai pagrindžia prevencijos būtinumą. Jų požiūriu, bet kokios nuolaidos ilgai virškintais, tačiau nesuvirškintais klausimais – dėl asmenvardžių rašymo nelietuviškais rašmenimis, dėl dvikalbių vietovardžių ir gatvių pavadinimų lentelių – gali atvesti prie reikalavimų eskalavimo: pavyzdžiui, „gavę“ dvikalbes lenteles, lenkai paprašys ypatingo statuso lenkų kalbai, paskui, žiūrėk,  pareikalaus autonomijos. Todėl būtina tokių reikalavimų prevencija, primenanti presingą – krepšinio žaidėjo blokavimą jo paties aikštelėje.

Lietuvos lenkai laikomi potencialia kaimyninės šalies „penktąją kolona“, kurių lojalumas Lietuvos valstybei įtartinas. O tarptautiniu lygmeniu, pavyzdžiui, reikalaujama „neparduoti“ lietuviško raidyno už bendradarbiavimą su Lenkija energetikos, gynybos ir kitose srityse.

Tokias pažiūras lydintis šalutinis simptomas – nemenkas euroskepticizmas, nepasitikėjimas Europos Sąjungos institucijomis dabartyje ir apskritai vieningos Europos likimu ateityje.

Apibendrinant galima sakyti, kad asimetrijos ir prevencijos šalininkai jaučiasi esą vienui vieni prieš neva ekspansinius Lenkijos kėslus, todėl mano, kad jau dabar reikia taikyti presingą vietos lenkams ir laikytis kietos pozicijos Lenkijos atžvilgiu.

Jeigu tokios pažiūros visu šimtu procentų virstų valstybės politika, jos panėšėtų į kietą Lietuvos laikyseną, kokia ji buvo iki 1938-ųjų Lenkijos ultimatumo. Tačiau tada Europoje nebuvo kolektyvinio saugumo sistemos. Tautų Sąjunga buvo mažai veiksni, ir Lietuvos sienas bei užsienio reikalus tvarkė kaimynai. Lenkija privertė užmegzti su ja diplomatinius santykius, Vokietija atplėšė Klaipėdos kraštą, paskui Sovietų Sąjungą užgrobė dalį Lenkijos, Vilniaus kraštą sovietai perleido Lietuvai, bet privertė sudaryti sutartį, numatančią Raudonosios armijos dislokavimą Lietuvoje.

Lietuvos veikėjai, kurie numato tokių organizacijų, kaip ES ir NATO, silpnėjimą, turėtų galvoti ir apie šalies išlikimo kelius yrant žemyno kolektyvinio saugumo sistemoms. Pavyzdžiui, dabar sunkiai įsivaizduojamas galimas Lenkijos ir Vokietijos sąmokslas, kuriuo pastaroji sutinka su pirmosios įtakos plėtra į Rytus mainais už Vokietijos įsitvirtinimą dabartinėje Kaliningrado srityje. Tačiau dabartinės Ukrainos likimas prieš metus irgi buvo sunkiai įsivaizduojamas.

Kad jau ristis, tai ristis pirmyn į praeitį – į Europą po Versalio sutarties. Euroskeptikai turėtų pripažinti, kad, sunykus dabartiniams Lietuvos valstybingumo garantams – JAV ir ES, į jų vietą stos seni nauji – Lenkija, Rusija, Vokietija.

Ar tik nebus taip, kad konkurse dėl „stogo“ (labiau korektiška kalba – kieno protektoratu taps Lietuva) Lenkijos kaina būtų mažiausia: viso labo tik Vilnijos autonomija?

Dausuva – toji svajonių Lietuva – būtų patrauklus ir tautą keliantis reikalas, jeigu kas nors imtųsi ją kurti. Kelios pastabos šio „Veido“ numerio pagrindinės temos paraštėse.

ene įdomiausias dalykas, kurį sužinojau pastaruoju metu, yra tai, kad žmonės prognozuoja ateitį tomis smegenų dalimis, kuriose kaupiasi atmintis. Taigi istorija yra gyvenimo mokytoja – žinoma, tiems, kurie neatmeta pamokų.

Kilus karui posovietinėje erdvėje – Rusijai užpuolus Ukrainą, ateities spėjikai atvėrė praeities scenarijų katalogą. Imta spėlioti, kurie dabar metai, pavyzdžiui, „1914-ieji“ ar „1938-ieji“. Įvykiai suprantamesni, kai nurodomos analogijos: Čekoslovakijos padalijimas, Lenkijos užpuolimas.

Kada ieškoma gerovės receptų, irgi dairomasi sektinų pavyzdžių, kuriuos kai kas žymi tikrų ir pasakiškų gyvūnų vardais – svarstoma apie „tigrus“, „drakonus“. Lietuvos vizionieriai mielai tapatinasi su tokia fauna. Įdomios ir suluošintų, tačiau prisikėlusių „erelių“ istorijos. Tokių Lietuvai reikšmingų feniksų yra bent du. Tai stambūs „paukščiai“ – Vokietija ir Lenkija.

Vokietija tapo Vokietija palyginti neseniai – 1870 m. Vienybė nepridėjo saugumo. Reichui grėse karas dviem frontais, jeigu užpultų Prancūzija ir Rusija. Dukart vokiečiai bandė įveikti grėsmę prevenciniais smūgiais ir pralaimėjo. Antrąkart siaubingai. Pastarosios katastrofos nuoskaudą sunkina tai, kad dėl žlugimo kalti viso labo du subjektai: nežmonišką politiką vykdęs reichskancleris Adolfas Hitleris ir vokiečių tauta, kurios dauguma jį palaikė.

Po Antrojo pasaulinio karo Vokietija pakilo iš pelenų. Greta vokiečių darbštumo prie to prisidėjo ir sumažėjęs rūpestis dėl saugumo. Vokietija liko riboto suverenumo valstybe, nes jos globėja tapo Amerika (taikos sutartis tarp Vokietijos ir karo nugalėtojų iki šiol nepasirašyta). Praradusi teritorijų, geležine uždanga atskirta nuo buvusios Prūsijos, kurios net vardo neliko politiniame žemėlapyje, Vakarų Vokietija sugebėjo stebuklingai prasimušti į stipriausių pasaulio ekonomikų gretą. Pasirodė, kad galima apsieiti be „gyvybinės erdvės“ Rytuose ir vergų, nes apstu laisvų turkų, norinčių dirbti už gana kuklų atlygį.

Po Antrojo pasaulinio karo atsiradusi naujoji Lenkija buvo mažesnė už senąją maždaug Lietuvos dydžio teritorija. Sovietų Sąjungos dominavimas daugeliu atvejų traumavo, tačiau lenkams reikėjo mažiau rūpintis sienų saugumu – socialistiniame lageryje jos buvo nustatytos ir beveik nekintamos. Nemažai atsilikusių „kresų“ (pakraščių) atiteko dabartinėms Lietuvai, Baltarusijai ir Ukrainai, o apie pusę dabartinės Lenkijos sudaro buvusios Prūsijos, paskui Vokietijos valdos. Gal todėl pasakymas „darbštus kaip lenkas“ savo turiniu artėja prie apibūdinimo „darbštus kaip vokietis“.

Vokietijos ir Lenkijos „erelių“ istorijos perša išvadą, kurią Lietuva turėtų užsirašyti į mokyklinį sąsiuvinį: nacionalinė katastrofa gali būti nacionalinės sėkmės prielaida.

Sunku įvertinti, kieno istorinė trauma baisesnė – vokiečių, lenkų ar lietuvių. Bet sėkmės istorija, kuri lietuvius vis dar šildo, – smetoniškos Lietuvos metai, – tai traumuotos, sostinę praradusius valstybės kuklus klestėjimas.

Kadangi geriau koks nors projektas negu jokio, nereikėtų baidytis vizionierių, svajojančių apie itin modernią agrarinę XXI a. Lietuvą. Bet kur jurgučiai, aleksos, tūbeliai, nuvesiantys į tas praeities lankas ateityje? Ir – nebijokime to vardo – Antanas Smetona, telkiantis lyderis, koks jis šiek tiek buvo.

Lietuvoje apstu vadinamųjų minkštasuolių generolų, kurie internetinėje erdvėje lieja komentarus apie karą Rytų Ukrainoje, reikliai vertina viso pasaulio politikus ir džiugiais šūkavimais sutinka ginklų žvangesį.

Tačiau nuo minkštasuolių neatsklinda jokių karo tarp NATO ir Rusijos scenarijų. Tokius planus kariškiai ir politikai kurpia už sandariai užvertų durų, o minkštasuolių generolai niekam neįsipareigoję ir dažnai neskiria tikrovės nuo kompiuterinių žaidimų.

Organizacija, pasivadinusi Europos lyderystės tinklu (European Leadership Network), neseniai suskaičiavo, kad tarp Rusijos ir NATO karinių pajėgų šįmet būta bent 40 reikšmingų incidentų, tarp jų 11 labai rimtų, iš kurių trys itin pavojingi.

Potencialios karo priežastys – casus belli: Rusijos žvalgybinio lėktuvo skrydis virš Baltijos kovo pradžioje, kada šis išjungė vadinamąjį transponderį, siunčiantį atpažinimo signalus, ir vos nenusidūrė su kompanijos SAS lėktuvu, ką tik pakilusiu iš Kopenhagos; toliau sekoje – Estijos saugumo policijos pareigūno pagrobimas rugsėjį ir neįvardyto povandeninio objekto medžioklė Švedijos vandenyse spalį.

Minkštasuolių generolai galėtų pastrateguoti dėl kiekvieno atvejo eskalavimo: kaip reaguojama į karinio ir civilinio lėktuvo katastrofą, susišaudymą Estijos ir Rusijos pasienyje, per kurį, tarkime, žuvo žmonių, Rusijos povandeninio laivą atradimą kitos valstybės vandenyse – pavyzdžiui, ar tą „submariną“ reikia užmėtyti giluminėmis bombomis.

Tokius žaidimus smėlio dėžėje ar vandens prileistoje vonioje veikiausiai užgoš kiti, nes tikėtina, kad karo veiksmai Rytų Ukrainoje suintensyvės: galima laukti Mariupolio šturmo, bandymų nustumti Ukrainos pajėgas nuo Donecko.

Atsakas į tolesnę Rusijos agresiją Ukrainoje bus Vakarų sankcijų plėtra, kurias minkštasuolių generalinis štabas vertina beveik vieningai – sankcijos nieko neduoda.

Jeigu alternatyva sankcijoms yra NATO ir Rusijos karas, matyt, „minkštasuoliai“ irgi sutinka, kad karą galima pralaimėti, arba laimėti tokią taiką, kuri baisesnė už karą.

George’as Friedmanas, vadovaujantis JAV analitinei įstaigai „Stratfor“, kurią puikiai žino Lietuvos ekspertai ir politikai, prieš kelerius metus išleistoje knygoje „Kitas 100 metų“ prognozavo, kad didelė NATO ir Rusijos konfrontacija gresia apie 2020 m. Pasak autoriaus, Rusija periodiškai ginklu nustato savo sienas ir būtent tada šios „kartografinės pratybos“ pasieks didžiausią įtampą.

Žvelgdami į tai, kas vyksta dabar, galėtume sakyti, kad ir karas Rytų Ukrainoje, ir Vakarų sankcijos tėra pasirengimai didesnei konfrontacijai, kuri nebūtinai turėtų įsiplieksti rytoj.

„Jei nebūtų Krymo, reikėtų sugalvoti kitą priežastį“, – neteko aptikti, kad kas nors panašiai sakytų ar rašytų, tačiau juk būtent Krymo užgrobimas leido Vakarams įvesti sankcijas. O šios vienaip ar kitaip kerta per Rusijos ginklavimosi programą. Prie to prisideda pinganti nafta. Jau dabar Rusijos bendrovės turi didelių keblumų besiskolindamos tam, kad refinansuotų skolas.

Vladimiro Putino išskaičiavimas, matyt, toks: Rusijos ekonomikos atsparumas didelis, o sankcijoms galima suversti kaltę dėl ekonomikos stagnacijos ir pateisinti politines represijas.

Gali būti, kad sienų, dėl kurių Rusija rengiasi karui, reikia ieškoti Arktyje. Iš šio regiono jau dabar eina 22 proc. šalies eksporto, o Rusijos kontinentinio šelfo ribos nenustatytos. Arktyje kertasi Rusijos ir NATO narių JAV, Kanados, Norvegijos, Danijos interesai.

Tad ir minkštasuolių generolai galėtų persikelti į sūkurinę vonią, prisibėrę ten ledukų iš šaldytuvo.

„Vyresnio vidutinio amžiaus vyriškis, perskaitęs Andriaus Jakučiūno romaną „Lalagė“, ieško vidutinio jaunesnio amžiaus merginos, kurią ištiko panašus likimas.“

Tokio pavidalo apsiskelbimą esu kelis kartus pakartojęs viešai, nes vis tenka kalbėti apie knygas.

Mano veiksmuose nereikia įžvelgti vien humoru pridengto provokavimo flirtui. Minėdavau ir kitus kūrinius, pavyzdžiui, Günterio Grasso „Skardinį būgnelį“, Roberto Musilio „Žmogų be savybių“, o ir ieškomą subjektą/objektą apibūdindavau nebūtinai, kaip aukščiau nurodyta.

Šauksmas, manyčiau, išreiškia beviltiškai gerų knygų skaitytojo vienatvę. Vis dėlto mano nuostatą, kad pokalbiai apie literatūrą ir meną tėra būdas „kabinti“ vaikinus ir merginas, sukritikavo viena itin gerbiama ir literatūros sluoksniuose vertinama rašytoja, kuri man asmeniškai priminė, jog literatūra vertinga pati savaime, o ne kaip įrankis.

Jos mintis reiškia, kad tarp kūrėjų ir visų kitų žioji praraja. Kūrėjai kuria dėl kūrybos, ką sukuria – parduoda arba dovanoja kitiems, o šie kūriniais švaistosi kaip įrankiais.

Akivaizdu, kad pinigai negali paprastuoju būdu pavirsti šedevrais. Buvo ir yra labai didelius honorarus gaunančių rašytojų, tačiau nei milijoninės dotacijos, nei visų rašytojų suvarymas į vieną didžiulę redakciją, kaip neva tvarkomi reikalai Šiaurės Korėjoje, neužtikrina, kad bus parašytos talentingos knygos.

Kada šedevras parašytas ir leidyklos nupirktas, prasideda visuotinis gundymas. „Kabinami“ visi, kurie gali atverti pinigines. Tad ir šio rašinio pirmasis sakinys gali atrodyti kaip paslėpta reklama. Kodėl miniu „Lalagę“, o ne to paties autoriaus „Tėvynę“? Kodėl neminiu Sigito Parulskio romano „Tamsa ir partneriai“? Gal tame nepaminėjime yra kokia nors slapta tendencija? Juolab kad visiškai neaišku, ar esu perskaitęs bent vieną čia nurodytą knygą.

Knygynai – mandagybės ir etiketo židiniai. Žiaurybės ir melagystės prasideda už jų ribų. Leidėjas, privačiai komentuodamas romaną, kurio reklamai išleido nemažas sumas, prasitaria, kad iš tiesų tai prasta knyga. Vargu ar pasakys tai viešai – juk nėra savo paties rinkodaros priešas. Bet ir „eilinis skaitytojas“, kuriam ta knyga nuoširdžiai nepatiko, ne iškart prasižios, nes reklama tam ir reikalinga, kad jį, tą skaitytoją, užhipnotizuotų. Švento knygos pirkimo akto niekas neturi trikdyti.

Bet leidyklos juk ne vien iš knygų pardavimo gyvena. Leidyba dotuojama.

Pamenu, kažkada apskaičiavau, kad vienoje lietuvių autoriaus prozos knygoje, kurią paremė valstybė, maždaug 5 proc. leksikos sudaro rusiškos kilmės keiksmai. Bet kaip apie tai parašyti? Paviešinsiu – pagarsėsiu kaip skundikas. Gal autorių išbrauks iš dotuojamųjų sąrašų, gal tą knygą ims viešai deginti?

Pasiguodę, kad sunku surasti abiejų lyčių pašnekovų, su kuriais daugiau negu tirs minutes būtų galima šnekėti apie „Lalagę“, pripažinkime, kad šis žiaurus, vienatvės persunktas verpetas, kurį vadiname literatūriniu gyvenimu, hipnotizuoja pačius autorius – jie nepaliauja rašyti eilėmis ir proza, nors iš tokio rašymo šioje šalyje pragyventi neįmanoma.

Taigi dailioji literatūra Lietuvoje tenkina visus požiūrius. Autoriai kuria beveik veltui. Leidyklų gundomi skaitytojai susimoka. Jeigu jie dabar vieniši – patys kalti. Draugijoje svarstyti apie knygas reikėjo laiku – kada mokytasi mokykloje. Gal tokios privačios kalbos būtų paveikus būdas gaivinti dėmesį literatūrai. Daug kas skundžiasi, kad dabartinės pamokos nykios.

Kas nepamiršo kapitono Blado (Blood) – nuotykių romano personažo, airio, medicinos bakalauro ir piratų vado, – gal įsidėmėjo, kad aplinkybėms prispyrus jis prisimindavo esąs Romos katalikas.

Pastaruoju metu bent dvi progos priminė, kad esu krikštytas pagal Romos katalikų apeigas. Apsvarstyti šeimos doktrinos į neeilinę Vyskupų sinodo sesiją Italijoje  susirinko 191 ganytojas, o ir Vėlinių žvakelės kai kur jau ėmė mirgėti. Progos skirtingo svorio, tačiau katalikybės trauka mano atveju neproginė.

Tyrinėdamas Rusijos imperijos 1897 m. gyventojų surašymo žemėlapius su duomenimis apie raštingumą, atkreipiau dėmesį į sodriau nuspalvintus Žemaičių vyskupijos plotus. Jie išsiskyrė greta blankių kitų Lietuvos vietų, nors ir nebuvo tokie ryškūs kaip liuteroniškos gubernijos – dabartinė Latvija ir Estija.

Bažnyčia mokė liaudį rašto – greta Petro Rimšos „Vargo mokyklos“, vaizduojančios vaiką ir jį mokančią motiną, tiktų pastatyti katalikų dvasininką.

Nors švietimo baruose katalikai, atrodo, nepersistengė kaip liuteronai, raštingoji Žemaitija kelia pasididžiavimą – juolab kad į rytus besidriekiantys imperijos plotai atrodo kaip dykra. Net ir žydai, kurių beveik visi vyrai raštingi, spalvos tiems tyrams neprideda.

Bažnyčios par amžius nuveikti geri darbai akis bado, ir tai stiprina kartais kylantį impulsą užsirašyti į Sąrašinių katalikų sąjūdį.

Paaiškinsiu, ką turiu omeny. Jokio Sąrašinių katalikų sąjūdžio nėra. O galėtų būti. Net ir aš, kurio egzotiškas pažiūras būtų galima dėti greta vadinamojo New Age ir medžiagų atsparumo teorijos, mielai lankyčiau šv. Mišias pagal tvarkaraštį. Vargu ar tai pakeistų mano privatų santykį su šv. Sakramentais, tačiau šiuo Bažnyčiai itin nelengvu metu bent jau vienas statistinis lankytojas nuolatos užsuktų į šventovę. Gal net aukų dėžę papildytų.

Kam to reikia? Per kelis pastaruosius šimtmečius Bažnyčią smarkiai apgriovė Švietimo amžiaus gaivalai. Nieko prieš tai neturiu. Tegul visi žino savo vietas. Tačiau vadinamoji Vakarų civilizacija, kurios šerdį sudaro krikščionybė, nusirito iki to, kad leidosi užspeičiama į kampą. Vakarai vis dar dominuoja mokslo ir technikos srityje, tačiau Europa išmiršta, Senojo ir Naujojo pasaulių darbo jėgos balansą palaiko imigracija.

Islamas gyvas, musulmonų natūraliai daugėja, o krikščionybė merdi, tikinčių ir sąrašinių krikščionių mąžta.

Tai, kad pagal tvarkaraštį, pavyzdžiui, kas septintą sekmadienį, klausysiuosi šv. Mišių, gimstamumo tikrai nepadidins. Veikiau priešingai. Vis dėlto sutvirtinsiu savo vakarietišką tapatybę bent jau estetinėje plotmėje. Taip, Indijoje apstu katalikų, kurie savaip meldžiasi, tačiau Šventasis Sostas yra Romoje ir beveik visada tenai buvo. Avinjonas, kur persikelta antipopiežių laikais, – irgi Vakarai.

Kapitono Blado įkvėptą siekį tapti aktyviu sąrašiniu kataliku ir tokiu būdu sutvirtinti savo vakarietišką tapatybę gesina banali priežastis – niekam to nereikia. Tiksliau, Bažnyčiai to tikrai nereikia, o lietuviai ir taip „sąrašiniai“ – katalikiškomis apeigomis apsikrauna tiek, kiek reikalauja anaiptol ne katalikiški, o liaudies papročiai („O kaipgi be kunigo?“).

Užtat klausimas, kam reikalingas raštingumas, kurio pamatus paklojo Bažnyčia, tampa itin aštrus. Ar tam, kad sugebėtume perskaityti, jog išsiskyrusių, nebažnytineje santuokoje gyvenančių katalikų ir žmogžudžių teisių sulyginimas, kada pirmiesiems būtų leista priimti šv. Komuniją, anot vieno iš Sinodo dalyvių, tėra „vaistas, blogesnis už pačią ligą“?

Kitaip tariant, be Bažnyčios leidimo antrąkart vedęs negali dalyvauti Eucharistijos slėpinyje. Ar gali? Kristus diskusijoje nedalyvauja, o Bažnyčia dvejoja.

Kodėl Vardenis Pavardenis negali nusipirkti vergų Lietuvos turguose? Parsivežti namo, apgyvendinti kumetyne ar daboklėje? Priverstinai įdarbinti virtuvėje, ūkyje ar įmonėje?

Atsakymas akivaizdus – vergiją draudžia daugumos valstybių nacionaliniai įstatymai ir tarptautinės sutartys. Istorijos raidoje laipsniškai nyko teisinės normos, pagal kurias vienas žmogus gali būti kito žmogaus nuosavybė. Atrodo – toks dėsnis. Tačiau besižvalgant į praeitį kyla mintis, kad laisvė – veikiau laimingas išlošis, o ne savaime suprantamas dalykas.

Matyt, visą laiką būtą vietų be vergijos, o ir tamsūs viduramžiai šiuo požiūriu, pasirodo, ne tokie jau tamsūs. Tačiau laisvė vis tiek įtartina todėl, kad nėra lengva ją istoriškai paaiškinti.

Prieš tūkstantį metų į šiaurę ir į vakarus nuo Alpių plytėjusios teritorijos buvo bene vieninteliai regionai Žemėje, kuriuose nebūta vergų. Užtat būta baudžiauninkų. Kitaip negu vergai, baudžiauninkai buvo visuomenės dalis ir, stovėdami ant paties žemiausio socialinių kopėčių laiptelio, jie vis dėlto gyveno palyginti pakenčiamą gyvenimą. Niekas neturėjo teisės jų parduoti arba prievarta ištremti. 1299 metais Prancūzijos karalius Pilypas Gražusis dovanojo laisvę visiems karaliaus dvaro baudžiauninkams, nes „kiekviena žmogiška būtybė, kuri yra sukurta pagal mūsų Viešpaties paveikslą, pagal prigimtinę teisę turi būti laisva“. Taigi per pačią viduramžių tamsą būta sampratos apie „prigimtinę teisę į laisvę“ – veik 500 metų iki paskelbiant JAV nepriklausomybės deklaraciją.

Ankstesnė pastraipa paimta iš istoriko Egono Flaigo knygos apžvalgos. Nuo savęs ir Vikipedijos pridursiu, kad romėnų teisės sąvado komentare, kuris sudarytas daugiau nei prieš tūkstantį metų iki atsirandant Jungtinėms Valstijoms, vergija apibrėžta kaip „prigimčiai prieštaraujanti tautų teisė, kuria asmuo pajungiamas kito asmens viešpatavimui“. Taigi vienos tautos gali kare nugalėti kitas ir belaisvius juridiškai paversti vergais, tačiau tokia teisė prieštarauja žmogaus prigimčiai. Legalu, bet nežmoniška.

Prie klasikinės baudžiavos valstietis turėjo žemės, ėjo lažą, tačiau galėjo tam tikromis sąlygomis išeiti pas kitą šeimininką. Naikinant baudžiavą Rusijoje 1861 m. tvarka jau buvo išsigimusi: valstiečius neretai parduodavo be žemės ir pavieniui, tai yra atskirtus nuo šeimos.

Čia pateiktas trumpas istorinis įvadas padeda įvertinti Rusijos konstitucinio teismo pirmininko Valerijaus Zorkino mintį, išdėstytą rugsėjo pabaigoje publikuotame straipsnyje. Jis rašo: „Nepaisant visų netobulumų baudžiava buvo pagrindinė sąsaja, palaikanti vidinę nacijos vienybę. Neatsitiktinai juk valstiečiai, kaip liudija istorikai, po reformos sakydavo savo buvusiems ponams: „Buvome jūsų, o jūs mūsų.“

Niekur nedingsi – vergija, nors dabar juridiškai nelegali visame pasaulyje, yra archajiška tradicija. Bet ne mažiau archajiška tradicija – visuotinai apsiginklavę vyrai ir jų karinės demokratijos santvarka. Jei apsiginsi – netapsi vergu, nenusilenksi nei išorės priešui, nei vidaus tironui.

Vienas lauke ne karys. Gintis turi tautos. Arbaletu ar lanku ginkluotas šveicaras Vilhelmas Telis ar šlėkta ponas Tadas – iš esmės labai archajiški personažai. JAV konstitucijos Antroji pataisa, garantuojanti laisvę turėti ginklų ir burtis į milicijas – tos archajiškos tvarkos įteisinimas. „Iš praeities tavo sūnūs…“ gali reikšti lietuvių teisę ir prievolę masiškai apsiginkluoti. Belieka paieškoti politinės valios, nes šautuvų yra.

Ar esate nagrinėję Katalikų bažnyčios vyskupų titulus? Antai vienas iš Lietuvos hierachų yra Abziri titulinis vyskupas. Tai vieta Tunise, tačiau veikiančios vyskupijos tenai seniai nėra. Paskirdama titulinius vyskupus Bažnyčia primena, kur jos kažkada būta.

Nuo žemėlapio nutrintos galybės kartais primena apie save netikėtais būdais. Antai 2007, 2011 m. Lenkijos seimo rinkimų žemėlapiai atkartoja iki 1914 m. buvusias Vokietijos reicho ir Rusijos imperijos sienas. „Reicho“ apygardose rinkėjai buvo palankesni Piliečių platformai (Platforma Obywatelska) – centro dešinės proeuropietiškai partijai, o „imperijos“ žemių rinkėjai – konservatyviai ir gana euroskeptiškai Teisės ir teisingumo partijai (Prawo i Sprawiedliwość). Taigi ne vien Ukraina politiškai ir ideologiškai padalyta pagal tai, kur kažkada būta civilizacijų ribos (Ukrainos atveju tai Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos siena).

Kažin kaip „programuojami“ žmonės, gyvenantys skirtingo civilizacinio lygmens teritorijose? „Genetinės atminties“ sąvoka skamba įspūdingai, bet kyla klausimas, ar joje esama kokio nors ne vien lengvai žiniasklaidai tinkamo turinio. Pasakojimai apie košmarų kamuojamus žmones, kurie sapnuoja, jog dūsta, nors nėra nei uostę nuodingų dujų, nei girdėję savo senelių ar prosenelių pasakojimų apie dujų atakas, kurias šie patyrė per Pirmąjį pasaulinį karą, – įdomus skaitalas, tačiau norėtųsi patikimos statistikos.

Istorinę atmintį įtvirtinantys dalykai anaiptol ne mistiški. Amerikietė Elinor Ostrom, 2009-ųjų Nobelio ekonomikos premijos laureatė, savo darbuose plėtojo mintį, kad pasitikėjimas valstybės institucijomis ir įstatymo viršenybe įsitvirtina per daugelį metų ir tam būtina nuolatinė pozityvi kelių kartų patirtis. Netikusios valstybės (failed states) yra tokios, kurioms nepavyko išugdyti pasitikėjimo savimi.

Buvusios Habsburgų valstybės siena dabar atrėžia didesnius ar mažesnius Lenkijos, Ukrainos, Rumunijos, Serbijos, Juodkalnijos gabalus. E.Ostrom nuostatomis grįsti  Austrijos-Vengrijos paveldo tyrimai rodo, kad tose žemėse valdininkija ir dabar yra veiklesnė, mažiau korumpuota – net ir praėjus beveik šimtmečiui nuo imperijos žlugimo 1918 m. Išnykusios imperijos dalių gyventojai labiau pasitiki teismais ir policija, yra linkę duoti mažesnius kyšius. Austrijos-Vengrijos institucijos veikė geriau nei Rusijos ir Turkijos imperijų, ir žmonės tai prisimena, pozityviai vertindami dabartinę valdžią.

Tikėtina, kad prūsų biurokratai tvarkėsi gal net geriau nei austrų. Kontrastas istorijos vadovėliuose įtvirtintiems žvaliems pasakojimams apie Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos 1923 m. – jau senokai išleista istoriko, diplomato Vytauto Žalio knyga „Kova dėl identiteto. Kodėl Lietuvai nesisekė Klaipėdos krašte tarp 1923–1939 m.“ Atrodo, kad didlietuviai pralaimėjo civilizacinę kovą su mažlietuviais – pirmieji atrodė pastariesiems nepraustaburniai, o ir didlietuviai tarnautojai negalėjo konkuruoti su vokiečių valdininkais.

Galima spėlioti, ar Klaipėdos „prūsiškumo“ liekanos nepasireiškia miesto palankumu Liberalų sąjūdžiui – tuo uostamiestis skiriasi nuo Žemaitijos, kuri labiau myli partiją „Tvarka ir teisingumas“.

Informacija, kurią sudėliojau šiuose išvedžiojimuose, atėjo į galvą, kada palyginau savižudybių skaičių 100 tūkst. gyventojų smetoniškoje Lietuvoje – 8, su pernykščiu rodikliu – 36. Ką tai turi bendro su civilizacine patirtimi – paklausite jūs. Kokios tai „imperijos“ paveldas – klausiu aš? 8-ame puslapyje „Veidas“ šią problemą bando kapstyti giliau.

Perkeista ir antrašte paversta Pauliaus Širvio eilutė atliepia šio „Veido“ numerio gundomiausią vietą – viršelį (daugiau nei viršelyje skaitykite 8 p.)

Didelio amžiaus skirtumo sutuoktinių meilė ir nemeilė, darna ir nedarna žadina smalsumą, kursto kalbas. Tai puiki proga paplepėti apie save, net ir nuduodant, kad šneki apie kitus.

O ir reklamos menui tai neišsemiama temų versmė. Prisiminus kažkada matytas dailės kūrinių reprodukcijas, pavyzdžiui, senolio ir paauglės „šliūbo“ vaizdelį, ar kariškio piršlybas, iš kurių bando pabėgti persigandusi jaunamartė, lenda į galva visokiausi siužetai: nuo burnos higienos priemonių iki batų tepalo reklamos.

Kitaip nei tai jaunai, kuri senam patiko, žurnalui pageidautina turėti kokių nors puošmenų, mat viršelių striptizas – taigi jų plėšymas – leidinio patrauklumą mažina. Jauna žmona dar gali įtikinti vyresnį vyrą, kad ir be tų puošmenų joje svarbiausias turinys, o skaitytojas, pamatęs vitrinoje raides be paveikslėlių, veikiausiai pamanys, kad tai instrukcija vartotojui, kaip rašyti skundus.

Žvelgiant giliau, derėtų skųstis tik savimi pačiais. Juk pasidavę pagrindiniam instinktui – daugumai plepėti apie meilę kažkodėl įdomu – mes pražiopsome mažiau pastebimus, tačiau labiau mūsų gyvenimą veikiančius gundymus.

Senolis, kuris veda prie altoriaus vos subrendusią panelę, gali būti mūsų švietimo sistemos simbolis. Tad ir tos aukštųjų mokyklų rektorių kvadratinės kepurėlės, aukso retežiai, mantijos su spurgais – tretiniai lytiniai požymiai.

Rašinyje apie politikos studijų reitingus šiame „Veido“ numeryje apstu statistinių duomenų, kurie siaubo nekelia (14 p.).

Kažkada ir man siaubo nesukėlė anaiptol ne erdvi patalpa, kurioje susispraudę jauni žmonės nepakeldami akių maigė klaviatūras ir tarpusavyje dažniausiai bendravo „Skype“ padedami, nes taip daug patogiau, nei pakilti iš vietos ir pasikalbėti. Juk ne sportbačių gamykla kur nors Azijoje, o žiniasklaidos priemonės cechas Lietuvoje. Darbuotojai laisvai išeina kavos išgerti, parūkyti, po to vėl grįžta prie kompiuterių ir, daugiausia naudodami komadas „copy“, „paste“, kurpia žinutes. Apie ką? Apie „bele ką“, kas sugundytų skaitytoją bent jau paspausti nuorodą ir pelnyti leidiniui „kliką“. Vertingiausias šio išspaudų fabrikėlio turtas – pats jaunas kolektyvas, kurio dauguma baigusi politikos mokslus garbingoje Vilniaus aukštojoje mokykloje.

Bet juk varu į aukštuosius mokslus niekas nevarė. Palyginti nesenais patriarchato laikais negalėjai susituokti be tėvų valios, o prakutęs jaunimas šiais laikais simboliškai „tuokiasi“ su brandžia profesūra tik iš meilės – platoniškos, be abejo (gana retos išimtys, kada meilė dalykui virsta meile dėstytojui, skaičiuojamos dešimtimis, o ne šimtais).

Tačiau tos platoniškos meilės pasekmės kitąkart sunkesnės nei atsitiktinio neplatoniško ryšio. Ketverius ar penkerius metus gyvenai su tretiniais lytiniais požymiais gundančia profesūra, arei ir kalei iš meilės, bet štai „vedybų sutartis“ pasibaigė – viso gero, eik prie klaviatūros, pragyvenk iš „copy“ ir „paste“ komandų.

Karta, kuri platoniškai pamilo prestižines studijas, pati atsakys, ar ji yra prarastoji. Profesūra, kurios tretiniai lytiniai požymiai anksčiau ar vėliau bus apiberti naftalinu ir pakabinti spintoje, gali guostis, kad sugundytoji karta dirbs ir uždirbs, – tad ir jie, akademiniai pensininkai, į banko sąskaitas gaus, tikėkimės, ne vien platoniškai.