Populiarus ir kai kam nusibodęs linkėjimas: turėkite stiprybės priimti tai, kas neišvengiama, veržlumo pakeisti aplinkybes, kurios jūsų valioje, ir įžvalgumo atskiriant viena nuo kita.

Išklausius tokio teisingo linkėjimo, kyla pagunda įprastu lietuvišku būdu paskirstyti atsakomybę: nekalti nei mes, nei Apvaizda, o kalta aplinka. Tačiau bent jau prabėgomis apžvelkime reikalus pagal nurodytą tvarką – neišvengiamybės, keistinos aplinkybės ir kaip nesusipainioti.

Žinomas bent dviejų tikrai neatšaukiamų dalykų laikas: 2014-jų sausio 31 d. vidurnaktis – Naujųjų metų ir euro atėjimas.

Rašant nacionalinės valiutos virsmų istoriją teks pripažinti, kad nei tarp politinio elito, nei tarp įtakingų verslo grupių nebuvo jėgų, kurios norėtų ir sugebėtų išsaugoti litą surandant tam labai rimtą pagrindą. Argumentai prieš eurą, kiek jų išsakyta, buvo daugiausia populistiniai, tačiau telkiant šalininkų mases kitokių ir negali būti.

Įspūdis 2015-ųjų išvakarėse – euras pasitinkamas ramiai, netgi abejingai. Kai kas tikisi pramogai prilygstančio žaidimo su skaičiuokliais. Džiaugsmai bei pykčiai dėl pažymių už verslo ir valstybės namų darbus nukelti į sausį.

Kiti neišvengiamas dalykas – Lietuvos ūkio augimas 2015-aisiais. Tempai ir apimtys šiuo atveju jaudina mažiau nei palyginimai. Jei yra greičiau augančių – apmaudu, jeigu yra smarkiai smunkančių – džiugu, kad tai ne mes.

Rytuose driekiasi nelaimės zona, kelianti prieštaringus jausmus bei vertinimus. Dėl Rusijos veiksmų Ukrainos ūkio smukimas 2015-aisiais gali būti ženklus, nors, tikėkimės, ne dviženklis. Revoliucijai Ukrainoje simpatizuoja daugelis lietuvių, todėl jos reikalai kelia rūpestį – juolab tos šalies Ekonomikos ministerija metus pasitinka vadovaujama Ukrainos piliečio Aivaro Abromavičiaus, lietuvio.

Rusijos ekonomikos nuosmukis neišvengiamas. Dėl tarptautinių sankcijų, pasaulinių naftos kainų kritimo ir ilgamečių struktūrinių ūkio problemų Rusija ritasi į politinę ir ekonominę duobę, kurios gylį 2014-ųjų pabaigoje rodė rublio kursas bei akcijų rinkos griūtis – Rusijos bendrovės visos kartu buvo pigesnės už „Microsoft“.

Konfliktas Rytų Europos posovietinėje dalyje veikiausiai nesibaigs taikiu Rusijos atsitraukimu. Prezidento Vladimiro Putino režimas sprendžia išlikimo klausimą, taigi liks agresyvus net ir labai blogomis ekonominėmis sąlygomis. O ES ir Jungtinės Valstijos 2015-ųjų išvakarėse nedviprasmiškai signalizavo, kad nepripažįsta Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir pasirengusios stipriau veržti sankcijų kilpą. 2015-aisiais ES, kuri užsienio politikos srityje veikia kaip spiečius – laikosi krypties, tačiau ilgai ir padrikai rikiuojasi, – spręs, ar pratęsti 12 mėnesių numatytas sankcijas, įvestas ankstesniais metais. Amerikoje sankcijų klausimas paprastesnis – tai JAV prezidento kompetencija.

Nuo konflikto Ukrainoje, kuris tapo pasaulinis, priklausys Rusijos ir jos kaimynių raida ne vienus metus ateityje. Nėra garantijų, kad bus apsieita be karo tarp Rusijos ir NATO. Todėl darykime išlygą: Lietuvos ūkis augs, jei bus taika. Karas augimą garantuoja ne visuomet.

Keistini dalykai šiomis aplinkybėmis yra dalies Lietuvos politikų bei aktyvių piliečių ribotumas, atsakomybės stoka ir iš to kylantis kvailas karingumas, arba priešingai – bukaprotiškas „pragmatizmas“.

Ta proga verta prisiminti klausimą, kuris užduodamas priimant į vieną prestižinį klubą: ar jūs pasiryžęs išvysti savo didžiausią priešą? Atsakius „taip“, pretendentui pakišamas veidrodis. Vargu ar pretendentas susipainios atpažindamas, ką turėtų įveikti.

Dalios Grybauskaitės tiesmukas interviu „The Washington Post“ – savaip programinis dokumentas. Amerikos ir Vokietijos lyderiai vadovauja savo barams. Koks Lietuvos Prezidentės baras?

„Jei abi pusės nusiteikusios karui, karo niekada nebus“, – pasakė Prezidentė („If both sides are ready to go to war, there will never be a war“). Nemirtinga klasika: jei nori taikos, ruoškis karui.

Įsivaizduokime, kad D.Grybauskaitė kokioje nors gretutinėje tikrovėje padarė karjeros šuolį. Užsnūdo, būdama tiktai Pasaulio moterų lyderių tarybos pirmininke (dabar ji turi tokį titulą), o atsibudo Baracko Obamos kailyje.

B.Obamos būvis tuo nemalonus, kad jam tenka pakęsti daug mažesnius reitingus nei D.Grybauskaitės. Kitas Lietuvos politikui neįprastas dalykas – Amerikos prezidento darbiniame žemėlapyje daugiau nei du pavadinimai: Rusija ir Ukraina.

Pirmasis B.Obamos rūpestis – vadinamasis „Kalifatas“, arba „Islamo valstybė“ (kabutės todėl, kad niekas, išskyrus juos pačius, tų teroristų nelaiko valstybe). Kartu su JAV prezidentės vaidmeniu D.Grybauskaitė gautų ir tokį „paruoštuką“.

„Kalifatas“ naudingas Rusijai, nes atitraukia dėmesį nuo Ukrainos.

„Kalifatas“ pavojingas JAV ir Rusijai kaip islamistų bazė, iš kurios jie terorizuoja pasaulį.

„Kalifatas“ savaip naudingas JAV, nes yra atsvara Irako valdžioje įsitvirtinusiems šiitams (premjeras Nouri al-Maliki, diktatorius, jau pasitraukė). „Kalifatas“ verčia įsikišti JAV – vadinasi, ne vien Iranas užpildys galios vakuumą Irake.

„Kalifatas“ pavojingas Basharo al-Assado režimui Sirijoje, kartu ir Rusijai, Assado advokatei. „Kalifatas“ savaip naudingas Assadui, nes verčia JAV ieškoti kompromiso su juo. „New York Times“ neseniai įgarsino vieną iš galimų Amerikos taktikų – nuraminkime Siriją, atiduodami ją Assadui.

Atrodo, viena lazda – „Kalifatas“, o kiek turi galų!

Fantazuokime toliau. Gausėja D.Grybauskaitės vaidmenų – ji jau trijuose asmenyse: ne vien pasaulio moterų ir Jungtinių Valstijų lyderė, bet ir Vokietijos kanclerė. D.Grybauskaitė turi nurodyti kalbų rašytojams, ką kurti po to, kai Angela Merkel jau pasakė, kad Europa nesirengia atšaukti Rusijai taikomų sankcijų, perspėjo, kad reikia rengtis ilgam susipriešinimui su ta šalimi, ir priminė, jog Rytų Vokietija tvėrė 40 metų – suprask, šaltieji karai yra ilgalaikiai. O Ursula von der Leyen, Vokietijos gynybos ministrė, septynių vaikų motina, turinti gydytojo diplomą, tuo pat metu pareiškė, kad bundesveras negalėtų įvykdyti visų savo įsipareigojimų NATO, jei būtų užpulta kuri nors iš Baltijos šalių – mat trūksta atsarginių dalių karo technikai.

Baikime fantazuoti, grįžkime tikrovėn. Matome, kad juo didesnius karinius išteklius valdo lyderis, tuo nuosaikiau jis kalba. Rusijos karinis biudžetas maždaug perpus mažesnis nei Kinijos, o šios apie tris kartus mažesnis nei JAV. Vokietija su savo 1,4 proc. BVP, skiriamų gynybai, neišsišoka ir netempia iki rekomenduojamų NATO išlaidų – vokiečiai skiria gynybai apie 72 proc. to, ką išleidžia Saudo Arabija.

Kol mikroskopinis Lietuvos pilietinės visuomenės luobas, kuris domisi pasaulio reikalais, ieško Prezidentės interviu vertinimų užsienio žiniasklaidoje (mat savarankiškiems vertinimams reikia kompetencijos), pripažinkime, kad reikalai nestovi vietoje. Vienai lyderei sušukus, kad reikia ruoštis karui, kita lyderė ėmė skaičiuoti šovinius.

Atsakymas į pradžioje užduotą klausimą: D.Grybauskaitės darbo baras yra prie garsiakalbio, kuriuo skelbiamas pavojus. Atsakomybė pagal garsą – juk tai pasaulinis garsiakalbis.

Referendumas dėl Škotijos nepriklausomybės priminė sporto rungtynes. Tačiau tai politika, o ne sportas, todėl ir komentarai vis dar gali būti aktualūs – nelygu ką komentuosi.

Yra teorija, kad už nepriklausomybę balsavę škotai siekė ne tiek geresnio gyvenimo, kiek aukštesnio nacijos rango. Škotijos pilietybė suteiktų išskirtinumo ir aukštesnį statusą nei Didžiosios Britanijos pilietybė. O už statusą reikia mokėti: paštu siuntinėjami „metų žmogaus“ (verslininko, vadybininko, intelektualo ir t.t.) diplomai, kurie brangiai įrėminami už papildomą mokestį – mikroskopiškas to pavyzdys.

Valstybingumas kainuoja – pradedant ambasadomis užsienyje, baigiant kariuomene. Federacijų ir konfederacijų subjektai kooperuoja ir sutaupo: Amerikos valstijos, Kanados provincijos, Vokietijos žemės, Šveicarijos kantonai neturi savo diplomatinių atstovybių kitose šalyse, bet kitaip atstovauti niekas nedraudžia.

Žinoma, didžioji kaina mokama ne už ambasadų iškabas, o už saugumą. Pati nepriklausomybė saugumo negarantuoja. Ukraina nepriklausoma, tačiau nesaugi. Galėtume svarstyti: jeigu Liuksemburgas būtų prie rytinės Estijos sienos ir nepriklausytų NATO – būtų labai nesaugus. Tačiau patyrinėję Liuksemburgo istoriją sužinome, kad XVII a. pabaigoje šalis buvo kelis kartus didesnė nei dabartinė kunigaikštystė, kuri išliko Prancūzijai, Prūsijai, Belgijai atplėšus nemenkus gabalus.

Vadinamosios europietiškos vertybės gal ir reiškia taikų valstybių sambūvį, tačiau tai galioja laikotarpiui po Antrojo pasaulinio karo. Ir tų „europietiškų vertybių“ diegėja buvo Amerika: Vakarų Europai tapus JAV protektoratu, europiečiams tarpusavyje kariauti neleido amerikiečiai, kurie taiką „įrėmino“ NATO sutartimi. Pirminė NATO funkcija – slopinti agresiją Aljanso viduje.

Per Antrąjį pasaulinį karą neišsilaipinę Balkanuose, anglosaksai išvengė labai konfliktiško regiono tvarkymo. Rytų Europa tapo Sovietų Sąjungos protektoratu, ir ta anaiptol ne švelniomis priemonėmis garantavo taiką, pavyzdžiui, tarp Vengrijos ir Rumunijos, Lenkijos ir Lietuvos (ši su Vilniumi buvo inkorporuota į SSRS). Taika buvo santykinė: Sovietų Sąjungoje represuota milijonai žmonių, Rytų Europoje 1956 m. malšinta Vengrija, 1968 m. – Čekoslovakija.

Savo referendumą škotai sumanė tuo laiku, kada Didžioji Britanija veikiausiai nebūtų pasiuntusi kariuomenės, kad nuslopintų atskilėlius. Jeigu Škotija būtų siekusi nepriklausomybės XX a. pirmoje pusėje kaip Airija – kraujo praliejimo veikiausiai nebūtų išvengta.

Prievarta ir dabar tvyro virš Tibeto, todėl Dalai Lama XIV deklaruoja, kad Tibetas siekia tiktai didesnės autonomijos Kinijos sudėtyje. Tačiau kada nepriklausomybės karų ir vidinio smurto epocha baigiasi, nepriklausomybė tampa panaši į dar vieną sporto šaką – vis vien labai brangią.

Rusenantys Katalonijos ir Flandrijos nepriklausomybės reikalai įdomūs ir tuo, kad Ispanija, Belgija – žinomi turizmo prekės ženklai, tačiau Woody Allenas garsino ne Kataloniją, bet Barseloną. Tapsi laisvas ir nepriklausomas – turistai kurį laiką neras tavęs žemėlapyje.

Nepriklausomybė – realus projektas su sava kaina, kaip atominė energija. Elektrinė neturi prasmės be tinklo, nepriklausomybė – be sąjungų. Net ir Škotija, Flandrija, Katalonija galėtų egzistuoti tiktai kaip sąjunginės valstybės, sąjungų narės – ką jau kalbėti apie pafrontės valstybę Lietuvą. Mindaugo pavyzdžio nepriklausomybė išnyko anksčiau nei malkų energetika.

Kodėl Rytų Ukrainos gyventojams, pavyzdžiui, Donecko ir Luhansko miestelėnams, kurią nors dieną neišėjus į gatves ir nesustojus į gyvą grandinę? Kodėl protestuojant prieš karą nesujungus gyva žmonių grandine Kijevo ir Mariupolio, Kijevo ir Odesos?

Tokie klausimai – nuoroda į 1989-ųjų Baltijos kelią. Atsakymams nereikia apklausų. Rytų Ukraina – ne Lietuva, nors tuose kraštuose apstu ilgesnių ar trumpesnių civilių automobilių vilkstinių. Bet piliečiai ne vyksta pareikšti savo laisvės siekių kaip Lietuvoje prieš 25 metus, o bėga nuo karo. Be to, labai skiriasi tuometinių lietuvių ir dabartinių Rytų Ukrainos gyventojų galvų turinys.

Matėme vaizdus, kaip kokio nors Donecko srities kaimo gyventojų minia užtverdavo kelią Ukrainos šarvuočiams. Vadinasi, pilietinės energijos yra, tik jis besikeičiančiu santykiu padalytas tarp vadinamųjų separatistų ir vieningos Ukrainos šalininkų. Ukrainoje vykdomos antiteroristinės operacijos zona – palyginti maža ir vis mažėjanti dėmė žemėlapyje. Tačiau tenai užspeista maždaug tiek žmonių, kiek kažkada sustojo į Baltijos kelią.

Sakoma, kad Baltijos kelias – milžiniškas „flashmob’as“. Tai grupė žmonių, kurie staigiai susirenka kokioje nors viešoje vietoje, padaro kažką neįprasta, paskui išsiskirsto. Vis dar svarstoma dėl šio žodžio vertimo į lietuvių kalbą: spietis, spiečius, sąlėkis, žaibinė mobilizacija.

Baltijos kelias – tas „flashmob’as“, kurio apimtis sukūrė naują kokybę. Kosminių palydovų – greta kitų sekimo priemonių – fiksuotas žmonių spiečius, sąskrydis, sąlėkis parodė pasauliui, kad Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmonės pasiryžę keisti politinę geografiją, kurios kontūrai nubrėžti 1939-aisiais Molotovo-Ribbentropo paktu.

Praėjus maždaug trims mėnesiams po 1989 m. rugpjūčio 23-iosios Maltoje įvyko Michailo Gorbačiovo ir George’o Busho vyresniojo susitikimas. Sutarta dėl šaltojo karo pabaigos. Be  jokios abejonės, Baltijos kelias buvo rimtas argumentas siekiant, kad M.Gorbačiovas įvykdytų tai, ką Josifas Stalinas pažadėjo Franklinui Rooseveltui, bet netesėjo – surengti laisvus rinkimus Baltijos šalyse ir leisti joms apsispręsti.

Praėjus savaitei po Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Po Baltijos kelio ir susitikimo Maltoje išties įvyko laisvi rinkimai Lietuvoje, bet iš paskos sekė Sovietų Sąjungos agresija – 1991-ųjų sausio 13-oji.

Yra ženklų, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau ne vienus metus bando primesti Vakarams neformalų susitarimą, pagal kurį būtų padalyta Ukraina. Susitarti, atrodo, nepavyko, todėl Rusija įsikibo dantimis į rytinę Ukrainos dalį. Vadinamasis hibridinis karas paveikesnis nei žiaurūs sovietų bandymai 1991 m. sausį įvykdyti perversmą Lietuvoje.

Žvelgdami į Baltijos kelio laikus galime pamąstyti apie situacijos trapumą. Stambaus masto jėgos panaudojimas Lietuvoje nebūtų sukėlęs pasaulinio karo. Hibridinis karas Ukrainoje šiais laikais gali virsti atvira ginkluota Ukrainos ir Rusijos konfrontacija, tačiau aiškiai pareikšta, kad NATO į konfliktą nesikiš, kol nekils pavojaus kuriai nors iš Aljanso šalių.

Rusijai taikomos ekonominės sankcijos turi ribas, o Rusijos valdžia kol kas nerodo ženklų, kad dėl sankcijų būtų linkusi pakeisti savo politiką Ukrainoje.

Kol mūsų verslininkai bando apskaičiuoti nuostolius dėl atsakomųjų Rusijos sankcijų, Lietuvoje kyla kainos. Priežastis – ne Rusija. Tokiomis vartotojams pritaikytomis „sankcijomis“ šalies verslas rengiasi euro įvedimui. Tačiau tuo nepatenkintieji tikrai nesustos į naują Baltijos kelią.

Baltijos kelias parodė pasauliui, kad Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmonės pasiryžę keisti politinę geografiją, kurios kontūrai nubrėžti 1939-aisiais Molotovo-Ribbentropo paktu.