Šiame „Veido“ numeryje brangiosios tėvynės miestai ir rajonai surikiuoti nuo gerų iki geriausių. Vien turisto akimis žvelgiant, nėra Lietuvoje savivaldybės, kurioje neatrastumei, į ką akis paganyti.

Požymis, kurio kol kas niekas niekada neįtraukia į savivaldos vertinimo kriterijus, yra pasirengimas karui.

Jei atsiribotume nuo kovos su nusikalstamumu, kurio žinoma trukmė sutampa su rašytine Lietuvos istorija, bene vienintelis pastaruoju metu įvardytas karas yra karas keliuose. Nors tai pilietinis karas, – savi traiško savus, – kovos vyksta be jokios tvarkos. Paliaubos bus paskelbtos, kada keliuose žuvusiųjų skaičius sumažės iki priimtino civilizuotai šaliai vidurkio.

Karas keliuose čia paminėtas kaip reiškinys, kuris gali būti malšinamas netgi individualiomis pastangomis: rūbus ir nešulius pažymėk atšvaitais, eidamas per gatvę pirmiausia pažiūrėk į kairę ir taip toliau. Karo keliuose priežastys bado akis – neretai ir bamperius. Juk net ir ne psichologas, kada jam prieš nosį įsispraudžia „kelių gaidelis“, besirengiantis kitam slalomo šuoliui, tyliai nusikeikia ir pats sau murma, kad „slalomininkui“  trūksta dėmesio ir adrenalino.

Apmąstydami nacionalinius eismo ypatumus galėtume sakyti, kad ir „kelių gaideliai“, ir tie, kurie tamsią naktį pamiršta atšvaitus, galvoja tik apie save ir nesirūpina visuma. Visuma turėtų pasirūpinti kelių policija – tačiau tai daryti tokiu būdu, kad pričiuptam pažeidėjui būtų pritaikyta išimtis. Prie nacionalinių ypatumų priskirkime ir tą vis dar kai kuriose piniginėse šiugždantį kyšio banknotą.

Gyvenimas didmiestyje, miestelyje ar kaime pasižymi kai ką migdančia ir anaiptol ne varginančia rutina, kurios neatskiriama dalis yra, pavyzdžiui, plėšimai ir eismo įvykiai. Pasižiūrėjai į perėjoje nutrenktą pėsčiąjį, pasiguodei, kad tai ne tu, – ir nuskubėjai uždirbti kasdienės duonos. Ar panašiai reagavo Ukrainos miesto Luhansko gyventojai, kada po sprogimo prie gatvės kiosko liko gulėti keli minos užmušti praeiviai? Tai tik vienas nufilmuotas vaizdelis iš daugybės Europoje dabar siaučiančio karo epizodų.

Drįstu manyti, kad nacionaliniai karo keliuose ypatumai pasireikš ir tikro karo atveju. Visų pirma Lietuvoje mažai kas tiki, kad gali žūti per apšaudymą ar aviacijos bombardavimą. Kita vertus, jei karas staiga nutiktų, piliečių atsakas būtų nelabai tvarkingas aktyvumas, persunktas lūkesčio, kad valdžia pasirūpins visuma.

Pastarųjų dienų Rusijos pareiškimai apie Baltijos šalis tokie, kad Latvijos ir Estijos miestelių merai gali susapnuoti apkasus, tokius kaip prie Ukrainos Marijampolės – Mariupolio. O Lietuvos merai gali guostis, kad rimtesni grasinimai mūsų šaliai atidėti artimiausiai ateičiai, kurios laikas matuojamas šiaurinių kaimynų jau iškastų apkasų metrais.

Turiu omeny rugsėjo 13 d. Rygoje padarytą Rusijos užsienio reikalų atstovo pareiškimą dėl rusakalbių padėties Baltijos šalyse. Vienas iš keleto pareiškimo punktų: Latvijoje rusakalbiai sudaro per 50 proc. didmiesčių gyventojų, tačiau jie neturi galimybės bendrauti su valdžia gimtąja kalba. Savivaldybių lygmuo čia užkabintas tiesiogiai.

Jeigu ne aplinkybės, kuriose atsidūrė Pietryčių Ukrainos gyventojai, niekas Baltijos šalyse po tokių pareiškimų nepultų kasti apkasų. Tranšėjos šiuo atveju yra simbolinis dalykas. Išties reikia kalbėti apie socialinį sutelktumą ir infrastruktūros parengtį visokiausiems išbandymams: nuo šildymo sutrikimų iki elektros tiekimo trūkių. Savivaldybių vertinimas panašiu aspektu būtų naujas dalykas. Gal tokio naujo, nors ir nemalonaus dalyko nereikėtų vengti?

Pamenu, senais gerais laikais Jungtinėse Valstijose įsivėliau į civilizacijų konfliktą, gūdžiame užkampyje prie upelio, vardu Jeloustounas, stebėdamas, kaip plepa vaikinas ir mergina.

Tai vyko gerokai į šiaurę nuo tų vietų, iš kur kolega Evaldas Labanauskas šiame „Veido“ numeryje rašo apie amerikietiškus pavyzdžius Lietuvos universitetams (58 p.)  Mergina pėsčia atpėdino pusantros mylios nuo stovyklavietės į pakelės parduotuvę, o jos draugas atvažiavo apynauju džipu. Atsisveikinant pėsčioji paprašė pavežti atgal. Vaikinas paaiškino, kad automobilis ne jo, o tos organizacijos, kuriai priklauso stovyklavietė, todėl jis negalintis priimti pakeleivės. Sutarę dėl kito pasimatymo, abu laimingi išsiskyrė.

Civilizacijos susigrūmė ne kur nors, o manyje. Atstovavau tai istorinei patirčiai, kurios norma buvo valdiško turto naudojimas asmeniniams tikslams. Turiu omeny ne tiek grobstymą, kiek smulkmenas: vadovai kviesdavo draugus į pirtis, kurios įrengtos už įmonių pinigus, geranoriškos administratorės įleisdavo į sales visokius neoficialius paskaitininkus ir panašiai.

Džipo vairuotojas man pasirodė stuobrys, o jo draugės visišką supratimą ir pritarimą įsidėmėjau kaip etnografinį faktą, kurį reikia apmąstyti. Juk atvykau iš ten, kur vyras, nesugebantis flirtui panaudoti valdiško automobilio, laikomas nevykėliu.

Vienas toks autorius, parašęs kapitalią knygą „Kapitalas“, nemažai svarstė apie susvetimėjimą. Pagal jį, susvetimėjimas – tai žmonių negebėjimas suvaldyti socialinių jėgų, kurias tie žmonės patys susikūrė. Juk ekonominės krizės kyla ne dėl Mėnulio poveikio, o todėl, kad žmonės gamina ir dalyvauja mainuose.

Aprašytu atveju džipas buvo darbo įrankis – vaikinas atvyko parsivežti kelių dėžių su geriamojo vandens buteliais. Jei pasisodintų draugę, išeikvotų keliais mililitrais daugiau degalų, o ir sėdynės apmušalas keliais mikronais labiau nusitrintų. Kaip sakoma – lašas po lašo…

Buvo tokia valstybė, kurioje bandyta įveikti susvetimėjimą, apvaldyti socialines jėgas, todėl ten panaikinta privatinė nuosavybė. Valdžia buvo savaip dosni, pavyzdžiui, dalijo pakišas Afrikos ir Azijos diktatoriams, parduodavo jiems pigiau savikainos daug degalų ryjančius karinius ir civilinius lėktuvus. Kaip valstybė gyvavo, taip ir bankrutavo. Sovietų Sąjunga žlugo dar ir todėl, kad nepavyko sudurti galų neefektyviame, išteklių netausojančiame ūkyje.

Jeigu mano stebėtos scenelės dalyvė būtų sovietinė panelė, veikiausiai nutaisytų nuostabos ir paniekos perkreiptą fizionomiją. Amerikietė nenustebo – gal todėl, kad tėvai atskaitydavo iš jos kišenpinigių už per ilgus pasibuvimus duše, o ji pati prie tų kišenpinigių prisidurdavo nešiodama paštą, dalydama skrajutes, plaudama indus picerijoje ir panašiai. Visi buvo įpratę skaičiuoti.

Amerikietės draugas, parodęs, kad jis darbais, o ne žodžiais myli savo įmonę – linkęs taupyti mililitrus ir mikronus, yra gražus pavyzdys prie šio numerio rašinio apie darbuotojus ir darbdavius (14 p.). Galima sakyti, kad ir darbdavys jį mylėjo – įdarbino legaliai, o juk tose vietose galėjai matyti pulkelius meksikiečių, kurie policijai tarsi nepastebint laukdavo samdytojų.

Atsiribokime nuo Amerikos su jos „vis dar pasitaikančiais trūkumais“ (vienuolika milijonų nelegalų Jungtinėse Valstijose – tos civilizacijos „vokelių“ gavėjai). Pakartokime, kas jau seniai žinoma: privati nuosavybė – tai atsakomybė. Visų pirma darbdavio. Žinoma, ir darbuotojo, jeigu jis pabėgo iš sovietinės civilizacijos.

Anne Applebaum parašė komentarą, kurį išspausdino „The Washington Post“, – „Karas Europoje nėra isteriška idėja“. Autorė svarsto apie 1939 m. vasaros nuotrauką iš vestuvių Lenkijoje: po kelių mėnesių visi įsiamžinę žmonės buvo žuvę arba pabėgę. Ir niekas negrįžo.

Nuolatinė „The Washington Post“ apžvalgininkė rašo, kad, žiūrint atgal, tie naivūs žmonės, užuot šventę vestuves, geriau būtų viską metę ir rengęsi visuotinam karui. Anne Applebaum klausia, ar 2014 m. taip turėtų elgtis ir ukrainiečiai. Gal ir Vidurio Europos gyventojams derėtų labai susirūpinti?

Klausimai nėra tušti dėl kelių priežasčių. Viena vertus, apžvalgininkė rašo apie vestuves, kurios vyko dabar jai priklausančioje Lenkijos kaimo sodyboje, – taigi ji išties klausia, ką jai dabar reikėtų daryti. Be to ji yra Radoslawo Sikorskio, Lenkijos užsienio reikalų ministro, sutuoktinė ir vaikų motina. Atsižvelgiant į Europos politikų kalbas, negalima sakyti, kad ji išreiškia vien susirūpinimą dėl savo šeimos.

Rugpjūčio pabaiga, kada pasirodė komentaras „The Washington Post“, – karo Ukrainoje eskalacijos metas. Ukrainiečių armija spaudė vadinamuosius separatistus, buvo beapsupanti Donecką, tačiau tiesiogiai įsikišo Rusija – metė pastiprinimus į separatistų užgrobtą teritoriją prie Donecko ir Luhansko, taip pat įsiveržė į Pietų Ukrainą ir sukūrė placdarmą, iš kurio galima pulti ukrainiečiams vis dar priklausantį Mariupolio uostą.

Jei vertinsime vien kariniu požiūriu, karas Rytų Ukrainoje, kur labai menkai naudojama aviacija ir didžiausi veikiantys daliniai yra batalionai, vis dar laikytinas mažo ar bent jau vidutinio intensyvumo konfliktu.

Iš Kremliaus įvairiais kanalais nutekinama informacija apie neva tikruosius Vladimiro Putino planus. Viena tokia žinia įdėta šio „Veido“ numerio 58 p.: Vladimiras Lukinas, V.Putino emisaras Ukrainoje, vykdęs ten reikšmingas derybines užduotis, aiškina, kad tiesioginio Rusijos karinio įsikišimo tikslas – priversti Ukrainą derėtis dėl savo santvarkos. Esą Kremlius nesiekia okupuoti dalies Ukrainos, jam tik reikia, kad Donecko ir Luhansko sritys taptų autonomijomis su veto teise, sprendžiat, pavyzdžiui, dėl Ukrainos stojimo į NATO. Jeigu dalis Rytų Ukrainos bus prijungta prie Rusijos, tai nebus ir federacinės ar konfederacinės Ukrainos su ten įsmeigtu Rusijos „geluonimi“.

Ukrainai prilipo palyginimas su smauglio auka, kurią šliužas vis labiau suveržia po kiekvieno jos krustelėjimo. Tačiau palyginimą galima pritaikyti Rusijai: kuo labiau ji spaudžia Ukrainą, tuo daugiau sankcijų taikoma Rusijai.

Didelio „karšto“ karo, apie kurį svarsto A.Applebaum, dar nėra – yra tik santykinai mažas karas Ukrainoje ir Vakarų konfrontacija su Rusija, išvirtusi į ekonominį karą.

Spėliojama, ar vis dar nepasiekęs pergalės Ukrainoje – neprivertęs jos „federalizuotis“, neišgavęs atviro JAV ir jų partnerių pritarimo tokiai „federalizacijai“, kuri reikštų šalies padalijimą, V.Putinas nesimes į kitą avantiūrą, siekdamas padidinti Vakarų mokamą kainą už tai, kad šie nenuolaidžiauja. Nurodomos galimos Rusijos provokacijų kryptys: Kazachstanas, tarpusavyje konfliktuojančios Armėnija ir Azerbaidžanas.

Reikia atsižvelgti į tai, kad JAV su sąjungininkais yra dviejų karo židinių – Irako ir Ukrainos „gaisrininkai“. Vokietija Irako kurdams pasirengusi tiekti ginklus, o Ukrainai, vaizdžiai kalbant, – tik neperšaunamas liemenes. Tačiau jei Vakarai nuspręs apginkluoti Ukrainą, A.Applebaum komentarą bus galima laikyti perspėjimu su pranašiškais klausimais.

Įsivaizduokime, kad laidoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ mokiniams užduotas klausimas: kas pasakė sparnuotą frazę „Karą laimėjo prūsų mokytojas“? Atsakymo variantai: Donelaitis, Vydūnas, Bismarckas.

Pateikti atsakymai neteisingi, nors populiari legenda teigia, kad mokytojų vaidmenį kare išaukštino būtent Otto fon Bismarckas (1815–1898), Prūsijos, paskui Vokietijos kancleris. Turint interneto prieigą ir padėjus pastangų galima išsiaiškinti, kokia iš tiesų buvo frazė, kas jos tikrasis autorius. Dabar tai ne kokio nors į žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“ rašančio žiniuko monopolija. Vienas iš teisingų klausimų tūkstantmečio vaikams: kokį karą turėjo omeny Oscaras Peschelis, rašydamas, kad Prūsijos mokytojas nugalėjo Austrijos mokytoją?

Toliau neklampodami į Europos istoriją (Austrijos ir Prūsijos karas įvyko 1866 m.), galime teisėtai paniurzgėti, kad žinias tikrinant vien testais atsakymus gali iškalti ir darbštūs kvailiai, o klaidingai sudaryti testai verčia nuo bėgių visą švietimo traukinį. Niurzgame toliau: atsakymai lengviau ir greičiau surandami ne knygose ar užrašuose, o internete. Komanda „ieškoti“ labai sumenkino konspektų vertę. Komandos „kopijuoti“, „įdėti“ marina rašymo įgūdžius.

Vis dėlto iš kompiuterio plūstantis žinių tvanas daugeliui atperka menkėjančius dailyraščio ir kalimo įgūdžius. Daugelio keikiamas internetas išklibino knyginių proto mušeikų monopoliją ir atvėrė kelius dabar jau milijardinėms naršančiųjų masėms.

Apžvelgdami „vaizdus kovos dėl kultūros“ (kokio tai lietuviško romano paantraštė?), matome mūšio lauką, kuriame švietimo vadovai nuo „generolų“ iki „viršilų“ bando tuntus mokinių išlaikyti nepakrikusius. Šie nepaliauja maigę kokią nors klaviatūrą – mobiliojo telefono ar kompiuterio – ir retkarčiais prisėda prie knygų.

Tyrimai, aptariami šiame „Veido“ numeryje, atskleidžia dalykus, kurių nesugalvosi, žvelgdamas į Petro Rimšos skulptūrą „Vargo mokykla“. Šiais laikais kaimo mokyklų blogiausi rezultatai geresni nei kai kurių Vilniaus mokyklų pasiekimai. Kaimas vienodesnis, o sostinėje uždera ir geriausi, ir blogiausi balai.

Skirtumus tarp mokyklų lemia skirtumai tarp vadovų ir pedagogų. Bendrojo ugdymo įstaigų Lietuvoje yra per tūkstantį, tačiau tiktai dešimtadalis jų vadovų turi  aukščiausią kvalifikacinę kategoriją. Vaizdžiai kalbant, tarp batalionų vadų pasitaiko generolų, tačiau dauguma – leitenantai.

Švietimo reikalais susirūpinę visuomenininkai ir ekspertai nurodo du sektinus pavyzdžius: Suomiją ir mūsų pačių praeitį – esą ten ir tada pedagogikos mokslai patraukdavo geriausius gimnazijų abiturientus, ir tekdavo jiems rungtis, kaip siekiant kitų prestižinių mokslų: teisės, medicinos (apie suomius kalbame esamuoju laiku).

Pradėję nuo Prūsijos, ja ir baikime lukštenti sektinus pavyzdžius. Minėtasis O.Peschelis, svarstęs apie karą laimėjusį pedagogą, rašė ne apie gimnazijos, o apie pradinių klasių mokytoją. Tą, kuriam įėjus į klasę mokiniai atsistoja, kreipiasi „pone mokytojau“, nesikeikia per pamokas, nespjaudo ant grindų, o jei pabando – gauna rykščių. Būtent pradinių Prūsijos mokyklų auklėtiniai buvo geresni kariai ir davė į kaulus austrams.

Bet ir tas prūsų pradinukų mokytojas buvo toks kietas ne pats savaime, o todėl, kad nuo XIX a. pradžios valdžiai rūpėjo kaimo daraktorių paversti valstybės tarnautoju, kuris gautų gerbtinam žmogui deramą algą.

Rugsėjo 20 d., ketvirtadienį, 14 val. vienoje Medininkų pilies donžono menių, vyks LR Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko medžioklės trofėjų kolekcijos pristatymas. Renginys įtrauktas į Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Seimo Pirmininko, XII ir XIII vyriausybių Ministro Pirmininko, Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko 80-ųjų gimimo metinių minėjimo programą.

„2011 m. rugpjūčio mėn. Audronė Usonienė dovanojo Trakų istorijos muziejui LR Prezidento A. M. Brazausko kolekciją, – pasakoja Virgilijus Poviliūnas, Trakų istorijos muziejaus direktorius.– Kolekciją sudaro 92 medžioklės trofėjai ir 109 medžioklės peiliai. Anksčiau Prezidento dovanoti trofėjai yra eksponuojami Trakų salos pilyje. Atstačius Medininkų pilies donžoną, prasiplėtė Trakų istorijos muziejaus erdvės. Trečiame šio bokšto aukšte ir bus pastovi dovanotos kolekcijos ekspozicija“.

Kolekciją visuomenei pristatyti Medininkų pilyje buvo nuspręsta neatsitiktinai.

1995 metų žurnalo „Technikos žodis” pirmajame numeryje skaitome Prezidento A. M. Brazausko įžanginį žodį: „Sujaudino žinia, kad Amerikos lietuvių bendruomenė, paraginta Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos (ALIAS), vadovaujamos p. Alberto Kerelio, ėmėsi iniciatyvos atstatyti Medininkų pilies donžoną bei šiam reikalui surinkti reikiamas lėšas. Išrinkta Medininkų pilies atstatymo fondo valdyba (pirmininkas p. L. Maskaliūnas) ėmėsi kilnaus ir didelę prasmę turinčio uždavinio. Juk čia, šalia senosios Medininkų pilies, buvo žvėriškai nužudyti atsikuriančios Lietuvos Respublikos pareigūnai. Galima sakyti, kad jie savo krauju apšlakstė ir Medininkų pilies sienas, kurios ne kartą gynė Lietuvos valstybę nuo priešų. Pilies atstatymas būtų pats geriausias paminklas žuvusiems Medininkų pasienio poste. Palaikau Jūsų kilnią idėją ir visokeriopai ją remiu. Kartu su Jumis regiu Medininkų pilį atstatytą, prikeltą naujam gyvenimui”.

„Tuo metu nepavyko realizuoti pilies šiaurės rytų bokšto – donžono atstatymo. Daugelį metų keitėsi pilies šeimininkai ir jos atstatymu bei galimybe pritaikyti turizmui susirūpinta tik tuomet, kai 2004 m. beglobę pilį Lietuvos Respublikos kultūros ministerija valdyti pavedė Trakų istorijos muziejui. Buvo parengta pilies rekonstrukcijos programa ir 2010 m. jos atstatymui gauti aštuoni milijonai litų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Pirmasis Medininkų pilies rekonstrukcijos etapas baigtas šiemet, rengiamos keturios ekspozicijų salės“, – sako V. Poviliūnas.

Pristatomoje medžioklės trofėjų kolekcijoje tarp kitų eksponatų bus galima pamatyti briedį, stirną, šerną, taurųjį elnią, mufloną, juodąjį lokį, kurtinį, fazaną, stumbrą, antilopes, karpotį, gemzę ir kt.; sužinoti, kad visaėdis, iki 150 kg sveriantis karpotis yra kiaulinių, porakanopių šeimos žinduolis ir gyvena Afrikos savanose, o gemzė priklauso ožkų pošeimiui. Ekspozicijoje pateikiama išsami informacija ne tik apie retesnius, bet apie visus eksponuojamus medžioklės trofėjus.

Medininkų pilies ekspozicija lankymui bus atidaryta rugsėjo 27 dieną.

Prezidentas Algirdas Brazauskas – vienas iš dviejų iškiliausių atkurtosios valstybės politikų, įkūnijęs tą dalį Lietuvos, kuri tapatina save su sovietmečiu ir jo gerove.

Didžiąją dalį vėlyvojo sovietmečio, arba brežnevinės, Lietuvos visuomenės galima apibūdinti kaip kolaborantus su špyga kišenėje. Jie pagarbiai lenkėsi Maskvai, nes „prieš rusą nepašokinėsi“, stojo į partiją, nes reikėjo daryti karjerą, bet sykiu kiekviena, netgi mažiausia, proga bandydavo iš to išspausti asmeninės naudos ir be menkiausio sąžinės graužimo apgaudinėdavo valstybę, kurią pagrįstai laikė svetima.
Lygiai toks buvo ir A.Brazauskas, kurio didžioji, nomenklatūrinė karjera, ilgainiui išnešusi inžinierių hidrotechniką į pačią valdžios viršūnę, prasidėjo kaip tik tuo metu. 1965-aisiais paskirtas statybinių medžiagų pramonės ministru, jau po dešimtmečio jis tapo LKP CK sekretoriumi, vienu tų, kurie vairavo tuometinės Lietuvos gyvenimą. Pagal sovietmečio supratimą – vairavo gerai, kuo didžiavosi iki pat mirties.
2006-aisiais, dar būdamas Vyriausybės vadovu ir kupinu jėgų valdančiosios Socialdemokratų partijos pirmininku, vertindamas savo gyvenimo rezultatus, jis rėžė: „Aš penkiasdešimt metų dirbau Lietuvai“. Šiais žodžiais A.Brazauskas išreiškė ne tik požiūrį į savo bei partinių bendražygių gyvenimą, bet ir požiūrį į Lietuvą bei Lietuvos valstybę. Suprask, darbas įvairiose LSSR institucijose, vadovavimas LKP CK A.Brazauskui buvo visiškai tolygus ir niekuo nesiskyrė nuo prezidentavimo nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvos valstybėje ar vadovavimo šios valstybės Vyriausybei. Savo valdymo manierų jis nepakeitė. Tai ir tapo daugelio šiandienos Lietuvos valstybės bėdų priežastimi.
Lemtingasis 1992-ųjų spalis
Kas ir kada nulėmė, kad Lietuva, prieš du dešimtmečius kartu su kitomis „Baltijos sesėmis“ – Latvija ir Estija išsivadavusi iš sovietinės priespaudos ir turėjusi iš esmės vienodas startines sąlygas, šiandien laikosi tik šiek tiek geriau už “braliukus” latvius, visuomet laikytus silpniausia Baltijos grandimi, ir yra beviltiškai atsilikusi nuo Estijos?
Sulyginus abiejų valstybių raidą po išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos tampa akivaizdu, kad Lietuvos ir Estijos raidos keliai išsiskyrė 1992-ųjų spalio mėnesį. Taline po rinkimų spalio 21-ąją ministru pirmininku buvo paskirtas jaunas, vos 32-ejų metų sulaukęs reformatorius Mar tas Laaras. Vilniuje keliomis dienomis vė liau, spalio 25-ąją, rinkimus į Seimą laimėjo A.Brazausko vadovaujama Lietuvos demokratinė darbo partija – taip tuo metu buvo persivadinusi Lietuvos komunistų partija. Po mėnesio Seimo pirmininku išrinktas A.Brazauskas pradėjo eiti valstybės prezidento pareigas, o 1993-iųjų vasa-rį jis buvo išrinktas pirmuoju atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentu.
Nors Konstitucija tarsi ir ribojo prezidento teises kištis į ekonomikos valdymą, tačiau kiekvieną pirmadienį prezidento A.Bra zausko kabinete rinkdavosi Vyriausybės ir Lie tuvos banko vadovai, kiti vykdomosios valdžios pareigūnai, kartu su valstybės vadovu priiminėję svarbiausius šalies gyvenimui sprendimus. Jie buvo visiškai kitokie, nei tie, kuriuos Taline priimdavo reformatoriai, vadovaujami M.Laaro. Jo pagrindiniai patarėjai ir privatizacijos vadovai buvo Skandinavijos ir Vokietijos verslininkai bei ekonomistai.
A.Brazauskas, nors mėgo kartoti, kad žmones į vadovaujamus postus rinkosi ne pagal partinę priklausomybę, bet pagal kompetenciją, kažkodėl kompetentingi specialistai jo akyse buvo tik senieji sovietinės ūkinės nomenklatūros veikėjai.
Pasekmių netrukome sulaukti. Kai estai vykdė visiems laikams jų šalies veidą pakeitusias reformas, Lietuvoje klestėjo nomenklatūrinė prichvatizacija, „sekundės“ ir EBSW, o apsukrūs Kauno ir Vilniaus vyrukai jautėsi savi ne tik LDDP būstinėje Barboros gatvėje, bet ir Prezidentūros koridoriuose. Galiausiai viskas baigėsi 1995-ųjų bankų krize.
Išsaugojo kompartiją ir sovietukus
Vis dėlto svarbiausias skirtumas tarp Lietuvos iš vienos pusės ir Latvijos bei Estijos iš kitos – A.Brazausko pastangomis buvo išsaugota Lietuvos komunistų partija, po kelių kailio pakeitimų tapusi viena svarbiausių šių dienų politinių jėgų mūsų šalyje. Tuo metu, kai Latvijos ir Estijos kompartijos, kuriose buvo daug rusakalbių, atmetė nepriklausomybės siekius, Sąjūdžio bangos į LKP CK pirmojo sekretoriaus postą iškeltas A.Brazauskas ir jo aplinka sugebėjo prisitaikyti prie tautos siekių. 1989-ųjų gruodį įvykęs LKP atsiskyrimas nuo SSKP lėmė du dalykus – A.Brazauską bei su juo nuėjusius komunistus tautos akyse galutinai pavertė „savais“ ir padarė nebeįmanomą efektyvią liustraciją.
Požiūris į A.Brazauską, o kartu – ir į jo išsaugotą sovietinės Lietuvos dvasinį palikimą tarsi peiliu padalijo šalies visuomenę į dvi nelygias dalis. Pirmą kartą tai pasimatė per pirmuosius prezidento rinkimus. Už iš užjūrių sugrįžusį nepriklausomos Lietuvos Respublikos tęsėją Stasį Lozoraitį balsavo 38 proc. rinkėjų, už sovietinės Lietuvos tęsėją A.Brazauską – 60 proc. Šis visuomenės pasidalijimas – trečdalis už Lietuvos Respubliką, du trečdaliai už LSSR – išliko iki šių dienų.
Tai matyti kad ir iš visuomenės požiūrio į piliečio prievoles valstybei. Du trečdaliai išsisukinėja nuo mokesčių, sukčiauja ir siekia savo problemas spręsti kyšių padedami. O kodėl gi ne, jei jie savo akimis matė, kaip jų dvasinis lyderis A.Brazauskas paslapčia skraido į Maskvą tvarkyti jam artimų verslininkų reikalų, kaip jo partijos nariai moka duoklę savo vedliui, užsakydami pobūvius šio žmonai priklausančiame viešbutyje.
Taigi turime gerbti A.Brazauską kaip politiką, kuris lemiamu momentu nuėjo su tauta ir neabejotinai palengvino Lietuvos kovą dėl nepriklausomybės, kaip prezidentą, kuris suderėjo valstybės sienas ir nustatė gerus santykius su kaimynais, kaip dalies visuomenės lyderį, kuris istorijos perrašymą sovietinės nomenklatūros naudai, kad jo ūkiški sprendimai atvedė valstybę į krizę, kad faktiškai valdęs valstybę dvylika iš dvi dešimties jos gyvavimo metų A.Brazauskas paliko Lietuvą susiskaldžiusią ir sutrikusią. Ir būdamas tvirtai įsitikinęs, kad dėl to kalti yra visi kiti, tik ne jis pats.

Lietuvos valstybės finansų atsigavimą po krizės sunkina paskolos, kurias Andriaus Kubiliaus Vyriausybė turi imti tam, kad grąžintų ekonomikos klestėjimo laikais Algirdo Brazausko Vyriausybės prisiimtas skolas.

Gegužės mėnesio pirmoje pusėje Lietuvos valstybės finansų valdymo srityje nutiko neeilinis įvykis – buvo išpirka 1 mlrd. eurų vertės euroobligacijų emisija, tokiu būdu valstybės skolą sumažinant 3,45 mlrd. Lt.

Kol estai taupė, lietuviai skolinosi

Pasak Finansų ministerijos atstovų, tai lig šiol Lietuvos istorijoje didžiausia išpirkta valstybės skolos dalis. Kartu ji žymi ir tam tikrą Lietuvos skolinimosi lūžį: lig šiol trejus metus paeiliui skolintasi tiesiog einamiesiems valstybės poreikiams finansuoti, o dabar du trečdaliai naujų skolų imama tam, kad būtų padengtos ankstesnių Vyriausybių padarytos skolos. Paprasčiau tariant, dabartinė Vyriausybė, kuri nuolat kaltinama praskolinusi Lietuvą, pradeda grąžinti Algirdo Brazausko ir Gedimino Kirkilo Vyriausybių skolas.
Be abejonės, „Veido“ pateikiami valstybės skolos didėjimo skaičiai neginčijamai rodo, kad A.Kubiliaus Vyriausybės valdymo laikotarpiu skola išaugo tiesiog stulbinamai. Ir ne tik skaitmenine išraiška, bet, kas tokiais atvejais itin svarbu, santykiniu dydžiu: nuo maždaug 16 proc. BVP 2007–2008 m. iki 41 proc. BVP šiemet, tai yra daugiau nei du su puse karto. Tačiau reikia atsižvelgti, kad dabartinė Vyriausybė skolinosi finansinės krizės ir ekonomikos nuosmukio laikais. Ir kad didysis šuolis, kai santykinis valstybės skolos dydis padvigubėjo, įvyko pirmaisiais krizės metais, kada skolintais pinigais teko finansuoti G.Kirkilo Vyriausybės artėjant Seimo rinkimams prisiimtus įsipareigojimus.
Vis dėlto A.Brazausko ir G.Kirkilo Vyriausybės sugebėjo prisidaryti daugiau nei 5 mlrd. Lt skolos 2004–2008 m., kai ekonomika kasmet smarkiai augo ir galimybės turėti perteklinį, o ne deficitinį biudžetą buvo itin palankios. Būtent tuo metu mūsų kaimynai estai ir sukaupė savo garsųjį Rezervo fondą, kurį turėdami visus ketverius krizės metus galėjo gyventi nelįsdami į skolas ir šiuo metu yra mažiausiai prasiskolinusi šalis visoje Europos Sąjungoje.
Tokį ankstesnių Vyriausybių išlaidų gyvenimo būdą iš dalies galima suprasti: juk Lietuva jau 22 metus gyvena skolon. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, kai pirma buvo skolinamasi iš Tarptautinio valiutos fondo, nes jaunai valstybei niekas kitas nenorėjo skolinti, vėliau, susitvarkiusi ekonomiką ir tvirčiau atsistojusi ant kojų, Lietuva ėmė skolintis tarptautinėse rinkose. Po milijardą, pusantro, retkarčiais po du. Visą tą laiką santykinis BVP skolos dydis buvo nedidelis ir nė iš tolo nepanėšėjo į tikrai prasiskolinusių valstybių skolos dydį, tad nebuvo didelių sunkumų reguliariai padengti senas skolas naujomis skolomis, juoba kad ekonomikai vis augant ir tvirtėjant stiprėjo ir Lietuvos tarptautinė reputacija, o kartu su ja mažėjo palūkanų, kurias reikėdavo mokėti už naujas skolas, dydis.
Valstybės skolos augimo dinamika puikiai rodo, kad pristabdyti šį ydingą įprotį gyventi skolon trumpam pavyko tik Tarptautiniam valiutos fondui 2000–2003 m., kai dėl krizės Lietuvai teko pasirašyti įsipareigojimus kaip galima griežčiau sutvarkyti valstybės finansų valdymą. Beje, tą 2000-ųjų susitarimą su TVF taip pat parengė A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė. Tačiau vos tik ekonomika po kelerių metų susitvarkė, vėl buvo užkurta skolinimosi mašina.

Socdemų atmintis trumpa

Šiuos faktus turėtų puikiai žinoti tuometis finansų, vėliau – susisiekimo ministras, dabartinis Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius, kuris tiek pats, tiek savo kolegos ekspremjero G.Kirkilo lūpomis nuolat kritikuoja šią Vyriausybę už nuolat didinamą valstybės skolą.
„Vyriausybės vadovas bando įtikinti, kad viešųjų finansų krizė suvaldyta. Tačiau noriu priminti, kad tai padaryta ne uždirbtomis lėšomis, bet skolintomis, o tai reiškia, kad išaugusi skola slėgs mokesčių mokėtojų pečius dar ilgą laiką. Konservatoriai ir liberalai per trejus metus išaugino valstybės skolą beveik 25 mlrd. Lt (šiuo metu ji siekia beveik 45 mlrd. Lt), o pinigų suma šios skolos palūkanoms per tą patį laikotarpį padidėjo beveik tris kartus“, – prieš mėnesį teigė A.Butkevičius, kritikuodamas Ministrų kabineto metinę ataskaitą Seimui.
Toks pareiškimas skamba ne tik keistai, bet ir veidmainiškai. Viena, per pastaruosius trejus metus palūkanos, už kurias Lietuva skolinasi euro rinkoje, sumažėjo dvigubai – nuo 9 proc. 2009-aisiais, iki keturių su trupučiu procento 2012-ųjų balandžio pabaigoje, kai Vyriausybė pasiskolino 1,5 mlrd. Lt.
Antra, kaip jau minėta, didžioji 2009 metų skola susidarė daugiausia todėl, kad reikėjo finansuoti Ministrų kabineto, kurio ilgametis narys buvo pats A.Butkevičius, įsipareigojimus. Trečia, artimiausius ketverius metus, arba visą Seimo kadenciją, kurios metu socialdemokratai mano būsiantys valdžioje, o jų lyderis neslepia ambicijų patekti į Vyriausybės vadovo vietą, Lietuvai teks atidavinėti socialdemokratų padarytas skolas.
Iš viso 2013–2016 m. valstybė turės grąžinti 22,5 mlrd. Lt skolų, iš jų 12,5 mlrd. Lt sudarys 2003–2006 m. A.Brazausko Vyriausybės padarytos skolos. Likusi 9,99 mlrd. Lt dydžio suma – toji pati 2009-ųjų skola, už kurią irgi atsakingi socialdemokratai, nors ir labai nenori to prisiminti. Ypač kai valstybės finansai jau sutvarkyti.

Finansų ministrės Ingridos Šimonytės komentaras

Nuvilia nepamatuotas populizmas, kurį pasitaiko skleisti ir socialdemokratų lyderiui, buvusiam finansų ministrui, ekonomikos mokslų daktarui Algirdui Butkevičiui, teigiančiam, kad „šie metai yra rekordiniai skolinimosi mastais, visi pinigai panaudojami senesnėms skoloms grąžinti ir didėjančioms biudžeto skylėms lopyti“. Taip pat teigiama, kad „be atokvėpio skolinantis užsienyje ir vidaus rinkoje valstybės skolos problemos nusikratoma ir ji paliekama būsimai Vyriausybei“.
Pirmiausia rekordiniai skolinimosi mastais buvo 2009-ieji, kai dėl pasaulinės finansų krizės išryškėjus struktūrinėms Lietuvos viešųjų finansų problemoms deficitas pasiekė 9,4 proc. BVP. Keisčiausia, kad tuo metu, kai 2009 m. Vyriausybė, pildama vandenį ant opozicijos malūno, visomis išgalėmis mažino viešųjų finansų deficitą, siekdama kuo mažesnio skolos augimo, opozicija nuoširdžiai ir sutartinai siūlė, kaip mokė J.M.Keynesas, „skatinti ekonomiką ir vidaus vartojimą“ dar didesniu deficitu, visiškai neišgyvendama dėl dar spartesnio skolos augimo. O kai skolos augimas ėmė menkti ir stabilizuotis, pradėjo nepaliaudama dėl jo sriūbauti.
Lietuvos viešųjų finansų deficitas nuosekliai mažėja: nuo 9,4 proc. BVP 2009 m. pabaigoje iki 5,5 proc. BVP 2011 m. pabaigoje ir iki planuojamų 3 proc. BVP šįmet. Vadinasi, „biudžeto skylė“, priešingai, nei rašo ponas A.Butkevičius, kasmet mažėja, o ne didėja, ir ne tik santykinai (procentais BVP), bet ir absoliučiai (milijardais litų). Jeigu netikite Finansų ministerija ar Statistikos departamentu, kaip dabar madinga tarp kai kurių ekonomikos daktarų ir profesorių, pasitikrinkite Eurostate.
Mažėjant deficitui mažėja ir naujo skolinimosi apimtys: 2009 m. Lietuva skolinosi beveik 14 mlrd. Lt, 2011 m. skolinimosi poreikis buvo kiek daugiau nei 6 mlrd. Lt. Šiemet skolinimosi poreikis siekia apie 10 mlrd. Lt, o du trečdalius šios sumos sudarys ankstesnių skolų išpirkimas.
Skolintos lėšos naudojamos visoms valstybės teikiamoms viešosioms paslaugoms, įskaitant švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos ir kitas sritis. Tarp šių išlaidų – ir pensijos, ir atlyginimai mokytojams, policininkams, gydytojams, bibliotekininkams. Turbūt jau nebereikia priminti, kad apie 70 proc. viešųjų išlaidų tenka socialinei apsaugai, sveikatos apsaugai ir švietimui. Būtų daug nuoširdžiau, jeigu raudų apie „praskolintą Lietuvą“ autoriai pasakytų, kurią konkrečiai iš šių sričių jų Vyriausybė yra pasirengusi finansuoti mažiau, kad skola nedidėtų.

Valstybės skolos grąžinimo grafikas (mlrd. Lt)

Metai    Skola    Palūkanos    Iš viso
2012    5,938    2,279    8,217 (2002 ir 2006 m. 1 mlrd. eurų euroobligacijos)
2013    4,816    2,130    6,946 (2003 ir 2004 m. 1 mlrd. eurų euroobligacijos)
2014    1,9    1,898    3,798 (2009 m. 500 mln. eurų euroobligacijos)
2015    4,612    1,588    6,2 (2009 m. 1,5 mlrd. JAV dol. euroobligacijos)
2016    4,13    1,421    5,55 (2005 ir 2006 m. 1 mlrd. eurų euroobligacijos)
2017    2,476    1,264    3,74 (2010 m. 750 mln. JAV dol. euroobligacijos)
2018    2,513    1,141    3,654 (2007 m. 600 mln. eurų euroobligacijos)
2019    0,264    1,021    1,285
2020    5,49    0,818    6,317 (2010 m. 2 mlrd. JAV dol. euroobligacijos)

Valstybės skolos didėjimas 1995–2012 m.

Metai    Suma (mlrd. Lt)    Proc. BVP    Valdymo išlaidos (mln. Lt)
1995    3,088    11,9
1996    4,666    14,3
1997    6,222    15,6
1998    7,436    16,6
1999    9,963    22,8
2000    10,842    23,7    869
2001    11,221    23,1    978
2002    11,620    22,3    975
2003    12,039    21,1    820
2004    12,155    19,3    657
2005    13,276    18,3    566
2006    14,939    17,9    569
2007    16,698    16,8    710
2008    17,375    15,5    781
2009    27,106    29,4    961
2010    36,113    38    1530
2011    40,800    38,6*    1848
2012    44,700    41*    2154*

* Prognozuojama

Šaltinis: „Veidas“, Finansų ministerija

Sutvarkyti prezidento Algirdo Mykolo Brazausko kapavietę Antakalnio kapinėse bus skirta 128 tūkst. litų. Šis darbas patikėtas Tado Balčiūno įmonei “Architektūros biuras”.

Prezidento A.M.Brazausko atminimo įamžinimo komisija rekomendavo Kultūros ministerijai kreiptis į Finansų ministeriją dėl finansavimo skyrimo neskelbiamų derybų būdu.

Prieš tai komisija, dalyvaujant prezidento našlei Kristinai Brazauskienei ir dukrai Laimai Mertinienei, Kęsto, Kristinos ir Tado Balčiūnų projektą “Valstybės vadovų alėja” pripažino konkurso laimėtoju.

Pagal projektą, ant A.M.Brazausko kapo turėtų būti įrengta granitinė platforma ir pailgas pjedestalas su metaline prezidento galva.

Komisija rekomendavo tai padaryti iki birželio 26 dienos.

Dėl bendros valstybės vadovų laidojimo vietos architektui pasiūlyta patobulinti projektą: numatyti apšvietimą, šlaito sutvirtinimą, vandens privedimą bei nutekėjimą, pakviesti bendradarbiauti landšafto architektą, parengti sąmatą.

Kultūros ministerija planuoja skelbti konkursą bendros valstybės vadovų laidojimo vietos sutvarkymo darbams atlikti. Minėtų darbų finansavimas turėtų būti numatytas 2012 metų biudžete.

Pagal Balčiūnų projektą, Antakalnio kapinėse tarp Sausio 13-osios aukų ir Nepriklausomybės akto signatarų palaidojimo vietos turėtų būti kuriama alėja.

“Pasirinkta koncentrinės, siaurėjančios alėjos principas, kur kiekvienas prezidentas turi savo suformuotą erdvę”, – savo sumanymą aiškino architektas T.Balčiūnas.

Antakalnio kapinėse turi būti įrengtas vadinamasis prezidentų panteonas, kur bus laidojami prezidentai, mirę po Nepriklausomybės atkūrimo.

Prezidentas A.M.Brazauskas po sunkios ligos mirė praėjusių metų birželio 26 dieną Vilniuje.

Birželį mirusio prezidento Algirdo Mykolo Brazausko atminimo įamžinimo komisijai ketvirtadienį pristatyti šeši projektai, kaip Antakalnio kapinėse Vilniuje reikėtų įrengti prezidentų panteoną.

“Visi komisijos nariai buvo už tai, kad nereikėtų atidėlioti ir skelbti dar vieno konkurso, kad galima dėl tų pateiktų variantų balsuoti, komentuoti (…) ir mūsų nuomonės daugeliu atveju labai panašios buvo”, – po komisijos posėdžio žurnalistams sakė kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

Daugiausia palankumo sulaukęs variantas turėtų paaiškėti penktadienį, tačiau, anot ministro, tai neturėtų reikšti, kad būtent toks jis ir bus statomas Antakalnio kapinėse, esą visi siūlymai sulaukė pastabų, kaip juos reikėtų koreguoti. Koks galutinis projektas bus statomas Antakalnyje, turėtų paaiškėti maždaug per mėnesį, nes dar reikia patikrinti autorių kvalifikaciją.

“Pastabos daugiausia buvo tos – kad tai būtų perspektyvinis, ne vieno žmogaus kapas, o panteonas, valstybės vadovų laidojimo vieta, kur turėtų gražiai susidėlioti perspektyva”, – sakė komisijos narys, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Gintautas Blažiūnas.

Pirmajame variante siūloma tarp Sausio 13-osios ir Nepriklausomybės akto signatarų palaidojimo vietos pastatyti Valstybės vadovų alėją. A.M.Brazausko kapavietę sudarytų granitinė platforma ir pailgas pjedestalas su metaline prezidento galva.

Antrajame variante valstybės vadovų atminimą siūloma pagerbti trispalvės spalvų pjedestalais. Ant A.M.Brazauskui skirto pjedestalo siūloma pastatyti jo biustą. Trispalviais pjedestalais būtų pagerbti ir Nepriklausomybės akto signatarų.

Trečiąjį variantą sudarė skulptūrinė valstybės vadovų siena, atskirta nuo kitų kapų. Ant šios, į tris dalis padalytos sienos, pasak autorių, turėtų būti išdėstyti metaliniai portretiniai bareljefai su 32 valstybės vadovais nuo Mindaugo laikų, tarpukario laikų prezidentų bareljefai ir prezidentų nuo Nepriklausomybės atkūrimo bareljefai. Į Antakalnio kapines siūloma iš dabartinių kapaviečių perkelti kitų prezidentų kūnus.

Ketvirtuoju projektu siūlyta statyti vienodus paminklus ir mirusiems valstybės vadovams, ir signatarams trispalvės motyvais. Tai būtų pailgi antkapiai su portretais.

Penktajame variante siūloma juodus antkapius šalies vadovams statyti, lyg ant raudono kilimo, t.y. raudono granito, o kiekvienam kapui būtų parinktas atskiras šalies vadovo vaizdavimas. Visa kalno kompozicija nuo Sausio 13-osios aukų kapų iki kalno viršaus būtų baigta kolumbariumu.

Šeštuoju variantu siūloma lakoniškai ir rezervuotai įrengti vadovų kapus. Vieninteliu išskirtiniu akcentu taptų granito kryžius.

Komisija buvo gavusi ir septintąjį variantą, tačiau, atsižvelgiant, kad jis gautas per vėlai, nuspręsta jo nesvarstyti.

Pasak ministro, konkurso prizinis fondas siekia 23 tūkst. litų, o prezidento atminimui įamžinti skirta suma dar nėra aiški.

“Prezidento kapavietei, manau, tikrai taupyti nederėtų”, – kalbėjo A.Gelūnas.

A.M.Brazausko dukra Audronė Usonienė teigė, norinti, kad jos tėvo įamžinimo vieta būtų lakoniška ir graži.

“Aš tiesiog norėčiau, kad tai būtų garbingai įamžinta”, – kalbėjo prezidento duktė.

Pirmadienį ant Lietuvos socialdemokratų partijos būstinės Vilniuje sienos A.M.Brazauskui atminti buvo atidengta paminklinė lenta.

Rokiškyje pernai rugsėjo pabaigoje ant namo, kuriame gimė prezidentas, atidengta atminimo lenta. Kaišiadorių rajono savivaldybės taryba A.M.Brazausko vardu pavadino su to paties vardo gimnazija besiribojantį miesto parką, inicijavo memorialinės lentos gamybą. Šiame mieste A.M.Brazauskas lankė mokyklą.

Prezidentas A.M.Brazauskas po sunkios ligos mirė praėjusių metų birželio 26 dieną Vilniuje.

Lietuvos prezidento pareigas jis ėjo 1993-1998 metais, o 2001-2006 metais buvo Vyriausybės vadovas. Lietuvos tautinio išsivadavimo metu 1988-1990 metais A.M.Brazauskas vadovavo Lietuvos komunistų partijai.

Svarbiausias besibaigiančių 2010-ųjų metų įvykis Lietuvoje buvo prezidento Algirdo Mykolo Brazausko mirtis, o pasaulyje – Smolensko tragedija bei slaptų JAV dokumentų paviešinimas “WikiLeaks” portale, mano svarbiausių Lietuvos žiniasklaidos priemonių redaktoriai ir žinomi apžvalgininkai.

Naujienų agentūros BNS apklausoje pirmojo nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidento ir paskutinio komunistų partijos vadovo A.M.Brazausko mirtis birželio mėnesį minėta dažniausiai. Po jos seka žlugęs tarptautinis konkursas ieškant strateginio investuotojo į naują atominę elektrinę. Trečioje vietoje tarp svarbiausių Lietuvos įvykių – Drąsiaus Kedžio istorija.

Į svarbiausių Lietuvos įvykių penketuką taip pat pateko rugsėjį vyrų krepšinio rinktinės iškovotas bronzos medalis pasaulio čempionate Turkijoje ir rugpjūtį kilęs škvalas, kuris nusinešė keturių žmonių gyvybes.

Tarp svarbiausių pasaulio įvykių dažniausiai minėta balandį įvykusi tragedija Smolenske, kai per lėktuvo katastrofą žuvo Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis (Lechas Kačynskis), bei slaptų JAV dokumentų paviešinimas “WikiLeaks” portale.

Į trejetuką svarbiausių pasaulio įvykių taip pat pateko krizė euro zonos valstybėse. Kiti pasaulio įvykiai, tarp jų – žemės drebėjimas Haityje ir karinių veiksmų pabaiga Irake, minėti gerokai rečiau.

Apklausoje svarbiausių Lietuvos žiniasklaidos priemonių redaktoriai ir žinomi apžvalgininkai buvo prašomi išvardyti po tris, jų nuomone, svarbiausius Lietuvos ir pasaulio įvykius 2010 metais.

Kadenciją baigusiam Lietuvos prezidentui ir ekspremjerui Algirdui Brazauskui trečiadienį įteiktas Rusijos Garbės ordinas, kuriuo jį apdovanojo Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas.

Apdovanojimą sunkiai sergančiam 77-erių A.Brazauskui Turniškėse perdavė Rusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Chkhikvadzė, pranešė Lietuvos socialdemokratų partija.

D.Medvedevas apdovanojo A.Brazauską už indėlį stiprinant bendradarbiavimą ir gerus kaimyninius santykius tarp Lietuvos ir Rusijos.

Kadenciją baigusio prezidento referentas Antanas Valys BNS sakė, kad tai pirmasis užsienio valstybės apdovanojimas, kai A.Brazauskas pasitraukė iš aktyviosios politikos. A.Valys prisiminė, kad pastarąjį kartą A.Brazauskui įteiktas apdovanojimas – praėjusių metų gruodį Lietuvos užsienio reikalų ministerijos skirta Tūkstantmečio žvaigždė.

Pasak politologo Tomo Janeliūno, A.Brazausko apdovanojimas aukščiausiu lygiu yra išskirtinis atvejis.

A.Brazauskas 1993-1998 metais ėjo Lietuvos prezidento pareigas. Nuo 2001-ųjų iki 2006-ųjų birželio jis vadovo Lietuvos vyriausybei.

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas apdovanojo buvusį Lietuvos prezidentą ir premjerą Algirdą Brazauską Garbės ordinu už indėlį plėtojant santykius tarp Lietuvos ir Rusijos, pranešė Kremlius.

“Apdovanojimas skiriamas už indėlį stiprinant bendradarbiavimą ir gerus kaimyninius santykius tarp Lietuvos ir Rusijos”, – skelbiama Rusijos prezidento interneto svetainėje.

77 metų A.Brazauskas šiuo metu kovoja su sunkia liga.