„Brexit“ laikrodis ėmė tiksėti – Didžioji Britanija oficialiai pradeda išstojimo iš Europos Sąjungos procedūrą. Svarbiausia – per ateinančius dvejus metus susitarti, kokiomis sąlygomis šalis paliks Bendriją ir kokie jos santykiai su ES bus po to. Taigi, ar šios skyrybos bus labai karčios?

Rima JANUŽYTĖ,

Specialiai „Veidui“  iš Strasbūro

Kol kas iš pažiūros niekas nesikeičia – iki išstojimo Didžioji Britanija naudosis visomis ES narės teisėmis, tačiau kartu privalės vykdyti visus savo įsipareigojimus pagal ES sutartis. Tai galios ir finansiniams įsipareigojimams ilgalaikiam ES biudžetui – net ir tuo atveju, jei tokie įsipareigojimai tęstųsi po išstojimo datos.

Šios pereinamojo laikotarpio nuostatos išdėstytos Europos Parlamento rezoliucijos projekte, dėl kurio europarlamentarai balsuos balandžio 5-osios popietę. Naująja rezoliucija siekiama užkirsti kelią galimybei apriboti europiečių, ketinančių artimiausius dvejus metus lankytis ar gyventi Didžiojoje Britanijoje, teises.

Tačiau net jei skyrybų procesas vyks sklandžiai, tai dar nereiškia, kad po jų Didžioji Britanija ir ES sugebės likti geromis draugėmis. Tai priklausys nuo išstojimo sąlygų, dėl kurių ES ir Didžioji Britanija pradės derėtis po balandžio 29-osios.

Vienas svarbiausių derybų klausimų – kokios po išstojimo bus jau minėtos Didžiosios Britanijos piliečių teisės kitose ES šalyse bei europiečių teisės Didžiojoje Britanijoje. Kita svarbi aktualija – Didžiosios Britanijos „alimentai“, tai yra finansiniai įsipareigojimai Bendrijai, kurie gali siekti net 60 mlrd. eurų.

Abi pusės aiškina, kad sugebės rasti abiem naudingą sprendimą. Tačiau jų interesai kai kuriais klausimais yra tokie priešingi, kad verčia abejoti galimybe be vargo susitarti ir draugiškai atsisveikinti.

Didžiosios Britanijos valdžia gyventojams yra pažadėjusi, kad pasitraukimas taps šalies „sėkmės istorija“, o ES, priešingai, norėtų, kad „Brexit“ Didžiajai Britanijai būtų kuo skausmingesnis ir kitoms ES šalims taptų pavyzdžiu, kas nutinka, kai sumanai trauktis. Juk jeigu Didžioji Britanija dėl pasitraukimo iš ES nenukentės finansiškai (o gal net parodys geresnius ekonomikos rezultatus nei Bendrijoje pasiliekančios šalys), tai gali paskatinti kitas nepatenkintas ES šalis sekti jos pėdomis.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas praėjusį penktadienį jau pademonstravo, kad pagal Didžiosios Britanijos dūdelę šokama nebus: jis atmetė premjerės Theresos May reikalavimus, kad vienu metu būtų tariamasi ir dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos, ir dėl būsimos partnerystės.

Derybų gairių juodraštyje raginama laikytis „atskirtų fazių principo“, suteikiant prioritetą tvarkingoms skyryboms, kad būtų sumažinta sumaištis, galinti kilti 2019-ųjų kovą, kai Britanija galutinai pasitrauks iš ES: „Europos Taryba atidžiai stebės pažangą ir nustatys, kada bus pasiekta pakankama pažanga, kad būtų galima pereiti į kitą derybų dėl ateities santykių fazę.“

Procedūrų vingiai

Taigi derybos kiekvienu klausimu bus neleng-vos. Bet dar sudėtingiau gali vykti pasiūlymų tvirtinimas. Britų rinkėjai suteikė savo valdžiai mandatą palikti ES, tačiau niekur nėra pasakyta, kaip ir kokiomis sąlygomis tai padaryti. Britų politinėms partijoms tai galimybė šias sąlygas derinti prie savo programų ir žaisti politinius žaidimus.

Viską apsunkina ir tai, kad šiame procese nėra iki galo aiškus Didžiosios Britanijos parlamento vaidmuo. Daugelis įstatymų leidėjų norėtų, kad jiems tektų malonumas patvirtinti vyriausybės suformuluotas išstojimo sąlygas, prieš jas pateikiant ES. Ir, jei reikės, grąžinti jas tolesniems britų vyriausybės svarstymams. Vyriausybė galvoja priešingai: jai atrodo, kad parlamentas turi pasakyti tik „taip“ arba „ne“ – patvirtinti tai, ką jau nusprendė vyriausybė, arba, blogiausiu atveju, jos siūlomas sąlygas, bet nesivelti į detales.

Dar vienas niuansas – kaip Didžiosios Britanijos išstojimo sąlygas patvirtins pati ES. Tam reikės valstybių narių kvalifikuotos daugumos pritarimo. Priešingai nei vienbalsio patvirtinimo atveju, tai sumažina atskirų valstybių galimybes kelti Didžiajai Britanijai kokius nors reikalavimus mainais už savo balsą. Vienbalsiai reikėtų patvirtinti tik derybų pratęsimą, jei kuri nors (o gal ir abi) pusės to norėtų.

Vienbalsiai turėtų būti patvirtintas ir bet koks laisvosios prekybos susitarimas, nors tai – jau kita derybų „fazė“. Mat ES tvirtina, kad negalima pasirašyti sutarties dėl ateities prekybos santykių, kol Britanija neišstos iš Bendrijos 2019 m., tačiau derybos dėl naujų ryšių sistemos gali prasidėti iškart po to, kai bus susitarta dėl skyrybų sąlygų.

Bet kai tai įvyks, gali prasidėti valstybių narių „prekyba“ balsais – kai kurios gali imti prašyti sau kokių nors Didžiosios Britanijos nuolaidų ar išimčių arba grasinti, kad priešingu atveju sutartį dėl laisvosios prekybos apskritai blokuos.

Galiausiai kiekviena ES šalis, priklausomai nuo jos dydžio, įtakos ir ryšių su Didžiąja Britanija, skirtingai įsivaizduoja geriausią įmanomą „Brexit“ scenarijų. Antai Vokietija ir Prancūzija norėtų, kad Didžiajai Britanijai derybos duotų kuo mažiau naudos, o štai Kipras ar Airija, priešingai, tikisi, kad ji nebus per daug „nuskausminta“.

Didžiajai Britanijai nerimą kelia tai, kad kai kuriose šalyse jos susitarimą dėl prekybos su ES turės ratifikuoti nacionaliniai, o kai kada net ir regioniniai parlamentai. Visi prisimena, kaip pernai metų pabaigoje regioninis Belgijos parlamentas vos neblokavo ES sutarties su Kanada.

Galiausiai Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES ir prekybos su Bendrija sąlygas dar turės patvirtinti Europos Parlamentas, kuris irgi gali turėti savo reikalavimų ir pageidavimų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2017-m

 

 

Galingiausios valstybės prezidentu ką tik tapęs Donaldas Trumpas migrantus vadina žagintojais bei narkotikų platintojais ir yra pažadėjęs pastatyti sieną Meksikos pasienyje. Tokie pažadai džiugina ne tik visą šiuolaikinį Amerikos „kuklusklaną“, bet ir ginklo brolius bei seseris Europoje.

 

Rima JANUŽYTĖ

 

Europarlamentaras Petras Auštrevičius lapkričio 9-osios rytą savo socialinio tinklo paskyroje angliškai parašė: „The #Berlin wall went down 27 years ago. On same day D. #Trump is elected #US President with promise to build the #Wall“ – „Prieš 27 metus griuvo Berlyno siena. Tą pačią dieną JAV išrinktas prezidentas, pažadėjęs pastatyti sieną.“

Įdomiausia, kad šis ir kiti absurdiški jo pažadai tiesiog glosto radikalams širdį. Kaip nesidžiaugsi, kai viskas „prieš“: prekybos sutartims – ne; imigracijai – ne; kovai su klimato kaita – ne; sankcijoms Rusijai – ne.

Nieko keisto, kad po pergalės D.Trumpas sulaukė radikalų liaupsių ir sveikinimų. Antai „Brexito“ kalvis Nigelas Farage‘as nedelsdamas viešai sveikino „dvi didžiąsias politines revoliucijas“ – savąją ir amerikietiškąją. O Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų partijos „Nacionalinis frontas“ lyderė Marine Le Pen pasveikino D.Trumpą ir „laisvus Amerikos žmones“.

Autokratiškas Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, kuris vadovauja prieš imigraciją nusiteikusiai dešiniųjų koalicijai, irgi nenustygo vietoje: „Sveikinimai. Kokia puiki žinia. Demokratija vis dar gyva.“

 

Autoritarinio populizmo bumas

Tie, kurie sakė, kad D.Trumpas nelaimės, nes yra radikalas, o žmonės balsuoja už „sveiko proto“ politikus, buvo prasti politologai. Mat XXI a. rinkimus reikėtų prognozuoti priešingai: vienas ar kitas veikėjas turi šansų laimėti, nes yra radikalas, o žmonės nebenori balsuoti už vadinamąjį isteblišmentą, arba sisteminius politikus.

Europos, o dabar, kaip matome, ir Amerikos rinkėjai ima reikšti vis stipresnę paramą populistinėms partijoms. Daugumoje Europos šalių tokios politinės partijos, anksčiau buvusios kažkur užribyje arba geriausiu atveju prie slenksčio į parlamentą, vis dažniau švenčia gana solidžias pergales ir patenka į valdžią.

Šių metų viduryje švedų organizacija TIMBRO paskelbė autoritarinio populizmo indeksą. Šis rodiklis matuotas 33 Europos valstybėse, remiantis 1980–2016 m. vykusių nacionalinių rinkimų rezultatais. Skaičiuojant indeksą atsižvelgta į du dalykus – visuomenės palaikymą ir politinę įtaką. Buvo pristatyti atlikto tyrimo rezultatai, pateiktos įžvalgos apie politinį ir ekonominį populizmą. Pagrindinė išvada tokia: autoritarinis populizmas Europoje dar niekada nebuvo toks stiprus, koks yra dabar.

Autoritarinis populizmas Europoje dar niekada nebuvo toks stiprus, koks yra dabar.

Gera žinia mums: Lietuva pagal šį indeksą yra prie autsaiderių, 24-oje vietoje. Radikaliu populizmu Europoje labiausiai „žiba“ ir mus toli lenkia Vengrija, Graikija, Lenkija ir daugybė kitų Europos šalių.

Vengrijoje karaliauja radikalas V.Orbanas, vadinamas visos Europos radikalų lyderiu, Lenkijos vyriausybėje jau daugiau nei pusmetį dominuoja vienvaldė konservatyvi partija „Teisė ir teisingumas“. Britai nusprendė išstoti iš Europos Sąjungos, olandai nepritarė ES asociacijos sutarčiai su Ukraina, Prancūzijoje regionų rinkimuose trečdalį balsų gavo kraštutinis dešinysis „Nacionalins frontas“, Austrijoje prezidento rinkimų vos nelaimėjo kraštutinės dešinės Laisvosios Austrijos partijos atstovas Norbertas Hoferis, kuriam iki pergalės trūko tik daugiau nei pusės procento.

Visa tai – jau pasekmės, nes radikalų judėjimai pagreitį pradėjo įgauti prieš daugiau nei dešimt metų. Antai 2000-aisiais, kai Austrijos kraštutinių dešiniųjų Laisvės partija pirmą kartą pateko į vyriausybę, charizmatiškas ir prieštaringas šios partijos lyderis Joergas Haideris viešai gyrė Adolfo Hitlerio „Waffen SS“, griežtai pasisakė prieš imigraciją ir išgarsėjo euroskeptiškomis pažiūromis. Nors jis buvo pasmerktas tiek Austrijoje, tiek užsienyje ir iš pažiūros atrodė, kad austrai juo bei jo mintimis yra labai pasipiktinę, nepraėjo nė dvidešimt metų, ir kai kurios populistinės radikalo J.Haiderio idėjos nemažai daliai Austrijos, taip pat ir visos Europos gyventojų pradeda atrodyti visiškai savos.

Žinoma, nereikia visko suplakti į vieną: populistai nebūtinai yra radikalai, nors radikalai dažniausiai – populistai. Politologas Justinas Dementavičius yra apibrėžęs pagrindinį skirtumą: „Pirmieji (populistai – R.J.) tik žada, o antrieji siekdami savo tikslų neretai griebiasi smurto ar kitokių neteisėtų veiksmų, kad gautų ar išlaikytų valdžią.“

Pasak J.Dementavičiaus, kraštutinės dešinės partijos paprastai siejamos su islamofobija, suverenios valstybės apsauga, griežta antiimigracine politika, kultūrinės tautos principo iškėlimu, o kraštutinės kairės partijos kvestionuoja pačios valstybės prasmę, kritikuoja bet kokius egzistuojančius autoritetus, reikalauja visiškos ekonominės sistemos pertvarkos ir globalios Europos atsakomybės.

Į vieną katilą negalima sumesti, pavyzdžiui, neonacistinės „Auksinės aušros“ partijos Graikijoje ir britų UKIP, vykdžiusios aktyvią antieuropietišką kampaniją už Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš ES. Vis dėlto panašumų tarp jų yra, o dar tiksliau būtų sakyti, kad panašumų yra už šias partijas balsuojančių rinkėjų galvose.

O ar tai reiškia, kad jiems, radikalų gerbėjams, reikia vado ir toks vadas atsiras?

 

Kas bus populistų lyderis pasaulyje ir Europoje?

„Gali būti, kad V.Orbanas siekia tapti Europos populistų lyderiu, kurių po truputį daugėja visame žemyne“, – yra sakęs buvęs Vengrijos užsienio reikalų ministras, Europos komisaras prof. Peteris Balazsas.

Jo nuomone, anksčiau buvę padriki radikalūs judėjimai įgauna vis didesnį mastą, o radikalių idėjų gerbėjai savotiškai telkiasi, tad natūralu, kad vienas ar kitas veikėjas gali siekti tapti šių bendraminčių idėjiniu vadu.

Anksčiau buvę padriki radikalūs judėjimai įgauna vis didesnį mastą, o radikalių idėjų gerbėjai savotiškai telkiasi, tad natūralu, kad vienas ar kitas veikėjas gali siekti tapti šių bendraminčių idėjiniu vadu.

Lygiai tokį patį tikslą ką tik Amerikoje pasiekė D.Trumpas, suvienijęs visus islamofobus, rasistus, seksistus ir kitokius „istus“ ir atlydėjęs juos prie balsadėžių.

Kaip ir V.Orbanas Europoje, D.Trumpas Amerikoje terorizmą išnaudojo klasikinei populistinės ideologijos kūrimo strategijai – priešo paieškai. Kai vienas priešas tampa nuvalkiotas, reikia rasti naują. Pabėgėlių krizė – Europoje, meksikiečiai, plūstantys per sieną, – Amerikoje.

Nei vienas, nei kitas nesiūlė tikrų problemų sprendimų, o tik kalbėjo apie tvoras ir sienų statymą. Prisiminkime, kaip per reklamos kampaniją V.Orbanas buvo užsakęs ir visoje Vengrijoje iškabinęs plakatus su tokiais užrašais: „Jei atvyksite į Vengriją, negalėsite atimti mūsų darbo vietų“; „Jei atvyksite į Vengriją, turėsite gerbti mūsų įpročius ir įstatymus“.

Įdomu tai, kad visi šie plakatai buvo parašyti vengrų kalba… Imigrantai, kuriems jie neva buvo skirti, nei suprato, nei žinojo, kas ten parašyta, užtat vengrai skaitė ir linkčiojo. Ir ėjo balsuoti už „Fidesz“ – radikalią V.Orbano partiją.

Po Paryžiaus išpuolių V.Orbanas savo idėjas dar papildė naujomis: visi imigrantai yra teroristai. O jeigu nėra, tai gali tokie tapti. Ir Vengrai vėl „pasirašė“.

Toks politikos modelis – naujo priešo paieškos – Europoje plinta tarsi infekcija. Galima teigti, kad V.Orbano triumfas Vengrijoje atspindi europines tendencijas. Rinkimuose Prancūzijoje kaskart vis geriau pasirodo Prancūzijos dešiniųjų „Nacionalinis frontas“, Italijoje – ksenofobinių pažiūrų „Lega Nord“, o Nyderlanduose baiminamasi konservatyviosios Laisvės partijos atėjimo į valdžią.

Dešinieji populistai nesibodėdami išnaudoja rinkėjų baimes ir sukuria nerealių lūkesčių. Partijos siūlo paprastus atsakymus į sudėtingus ekonominius, nedarbo ar socialinės atskirties klausimus. Ieškoma kaltų, o tais kaltais dažnai tampa tautinės mažumos, migrantai ar užsienio „konspiracinės jėgos“ – taip apie Europą prieš maždaug metus rašė „The New York Times“ ir stebėjosi, kaip Europoje plinta blogasis užkratas.

Dešinieji populistai nesibodėdami išnaudoja rinkėjų baimes ir sukuria nerealių lūkesčių. Partijos siūlo paprastus atsakymus į sudėtingus ekonominius, nedarbo ar socialinės atskirties klausimus

„Kai V.Orbanas tapo ministru pirmininku, spaudos konferencijų salėje buvo nukabintos visos ES vėliavos, kad jam kalbant jų nesimatytų fone. Vietoj jų buvo pakabinta daugybė Vengrijos vėliavų. Ir štai matome Varšuvoje kalbančią Beatą Szydlo, Lenkijos premjerę, o už jos nugaros kabo daugybė nacionalinių vėliavų – nė vienos ES. Nors tai tik detalė, bet daug pasakanti“, – pavyzdį pateikia P.Balazsas.

Britų kampanijos „The In Crowd“, skatinusios balsuoti už pasilikimą ES, nario Beno Crome’o nuomone, euroskeptiškas populizmas Europoje plinta per žiniasklaidą. Antai Didžiosios Britanijos žiniasklaida esą formuoja nuomonę, kad imigrantai kalti dėl šalies socialinių problemų, o štai teigiamos informacijos apie ES yra labai nedaug arba visai nėra.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

 

 

Ilgai ginčijęsi, ar Jungtinė Karalystė priklauso politinei Europai, ar šioji pasibaigia ties Lamanšo sąsiauriu, britai lemtingąją birželio 23-iąją nutarė nutraukti nuo 1973 m. trukusią narystę Europos Sąjungoje. Jungtinė Karalystė tapo pirmąją suverenia šalimi istorijoje, palikusia pastaraisiais dešimtmečiais vis augusią Bendriją.

 

Asta SKAISGIRYTĖ, Lietuvos ambasadorė Jungtinėje Karalystėje

 

Žengdama į naują savo raidos etapą, Jungtinė Karalystė ES klausimu išlieka smarkiai poliarizuota. Viltis, kad viena iš pusių iškovos įtikinamą pergalę referendume, taip užglaistydama jau keletą metų didėjusią įtampą tarp dviejų skirtingai santykį su Europa suvokiančių stovyklų, nepasitvirtino. Jungtinės Karalystės pasitraukimą ar pasilikimą ES parėmė apylygė dalis britų. Du iš keturių šalies istorinių regionų, Škotija ir Šiaurės Airija, balsavo už narystės Bendrijoje išlaikymą. ES šalininkai pasiekė įtikinamą pergalę ir megapolyje Londone.

Nuožmi referendumo kampanija, pareikalavusi net parlamento narės gyvybės, atrodo, ir šiandien nepasibaigusi. Apie įtampą britų visuomenėje byloja ir po referendumo padažnėję pranešimai apie neapykantos nusikaltimus, įvykdytus prieš ES piliečius. Šalyje reorganizuojami seni ir kuriami nauji politiniai judėjimai, sieksiantys, kad prasidedančioje „Brexit“ dėlionėje abiejų pusių balsai būtų girdimi.

Naujoji Theresos May vyriausybė pradėti oficialių derybų dėl pasitraukimo iš ES nežada anksčiau nei 2017 m. Taip pat šiandien nėra aišku, kokio susitarimo su ES Jungtinė Karalystė sieks.

 

Naujoji Theresos May vyriausybė pradėti oficialių derybų dėl pasitraukimo iš ES nežada anksčiau nei 2017 m. Taip pat šiandien nėra aišku, kokio susitarimo su ES Jungtinė Karalystė sieks.

 

Premjerė to kol kas neatskleidžia, o vienvaldės torių vyriausybės sudėtyje tiek „kietojo“ pasitraukimo, tiek glaudesnio santykių su Bendrija išlaikymo šalininkų gretos ir jėgos atrodo apylygės. Apskritai stebint politinius debatus Vestminsteryje neapleidžia įspūdis, kad referendumas paliko šalį gerokai sutrikusią, kol kas nerandančią atsakymų į rinkėjų pasiųstą „Brexit“ žinutę. Paradoksalu, tačiau už Jungtinės Karalystės ribų matyti aiškiau.

Pradėkime nuo Lietuvos. Kad ir kaip žiūrėtume, Lietuva praranda labai svarbią sąjungininkę ES. Ne paslaptis, kad mūsų ir britų požiūris daugeliu esminių Lietuvai užsienio politikos klausimų sutapo. Jungtinė Karalystė visuomet blaiviai vertino Rusijos keliamą karinę grėsmę. Nuo 2014 m. britų lyderystė užtikrino, kad ekonominės sankcijos Rusijai už Krymo aneksiją būtų sėkmingai pratęsiamos. Jungtinė Karalystė taip pat nuosekliai stengėsi įtvirtinti glaudžią strateginę ES ir JAV partnerystę. Tikėtina, kad šių svarbių Lietuvai užsienio politikos klausimų sprendimas prie ES stalo sėdus jau „tik“ 27 šalims bus gerokai sunkesnis.

Vis dėlto tebevilnijanti „Brexit“ banga didesnį nerimą kelia kitu aspektu. Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusi ekonominė, o vėliau ir politinė daug kariavusios ir dirbtinai padalytos Europos integracija nebuvo lengva. Vien tik naujausių laikų ES istorijoje nemažai sukrėtimų: nepavykę ES konstitucijos įtvirtinimo bandymai, didžiulė bankų krizė, dalinis Graikijos bankrotas. Rodėsi, kad laiko patikrinta ir kompromisų užgrūdinta ES į ateitį gali žvelgti pasitikėdama savo jėgomis.

Europos diplomatiniuose kuluaruose ilgai tikėtasi, jog ir referendumas Jungtinėje Karalystėje baigsis, kad ir nedidele, pasilikimo šalininkų pergale, o iš šios naujausios krizės ES išeis vėl atsinaujinusi ir sustiprėjusi.

 

Europos diplomatiniuose kuluaruose ilgai tikėtasi, jog ir referendumas Jungtinėje Karalystėje baigsis, kad ir nedidele, pasilikimo šalininkų pergale, o iš šios naujausios krizės ES išeis vėl atsinaujinusi ir sustiprėjusi.

 

Net apklausų rezultatams pranašaujant „Brexit“ pergalę, pačiai ne kartą teko girdėti kitų ES šalių ambasadorių raminančius balsus, kad atėjus lemiamai pasirinkimo minutei „viskas bus gerai“. Kolegų optimizmas rėmėsi tikėjimu, kad neapsisprendę britai, kaip ne kartą anksčiau, nebus linkę keisti šalies kurso, rinksis išlaikyti status quo, suprask, pasilikti Bendrijoje. Visi šie samprotavimai pasirodė netikslūs. Jungtinės Karalystės piliečiai birželio referendume nusprendė rašyti naują puslapį savo šalies, taip pat ir ES istorijoje.

Kokia gi toji „Brexit“ žinia, birželio 23-iąją pažadinusi Europą?

Visų pirma ji primena, kad europinis projektas nėra savaime užprogramuotas sėkmei. Nors Jungtinė Karalystė niekada nebuvo europinio federalizmo šalininkė ir britų santykis su Europa pasižymėjo šaltu atsargumu, tačiau į pirmojo išstojamojo referendumo rezultatus negalime žiūrėti izoliuotai, kaip į išskirtinį konteksto neturintį atvejį.

Euroskepticizmo šmėkla sėkmingai klaidžioja Europoje. Pasitikėjimo ES lygis rekordiškai žemas ir kaimyninėse šalyse – Nyderlanduose, Prancūzijoje. Beprecedentės migracijos, tarptautinio terorizmo, atsinaujinančių ekonominių, etninių ir demografinių įtampų iššūkius sprendžia ir kitos ES šalys. Nacionaliniai atsakymai šiems iššūkiams atliepti yra galimi, galbūt net greičiau ir lengviau pasiekiami, tačiau tvarūs sprendimai XXI amžiuje neišvengiamai turės peržengti atskirų valstybių sienas.

Neabejoju, kad Europos Sąjunga šiuos sprendimus pasiūlys. Tačiau dar neseniai apimta „istorijos pabaigos“ ir neišvengiamumo nuotaikų, birželio 23-iąją Europa pabudo naujoje realybėje. „Brexit“ mums siunčia žinią, kad kova dėl suvienytos Europos ateities prasideda iš naujo.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Rima JANUŽYTĖ

Šį trečiadienį Didžiosios Britanijos premjeras karalienei Elizabeth II pristatė savo įpėdinę – antrąja Geležine ledi jau tituluojamą Theresą May.

Theresa May (59 m.) vadinama ir naująja Margaret Thatcher, ir antrąja Angela Merkel. Aišku viena: svarbiausią postą Didžiosios Britanijos politikoje ji gavo toli gražu ne dėl lankstumo ar malonaus būdo. Kaip rašo „The Daily Telegraph“, ši moteris tikrai sugeba sugadinti nuotaiką. Buvęs finansų ministras, įtakingas konservatorius Kennethas Clarke’as ją yra pavadinęs „velniškai sunkia moterimi“.

Pati save ji apibūdina kaip britiškų standartų sergėtoją. Suprask, ji žino, koks turi būti tikras anglas – kaip elgtis, kalbėti ir galvoti.

Užtat ji nepaprastai atkakli, stipri ir yra tikra politikos vilkė. Th.May nemėgsta rodytis renginiuose, o apie asmeninį gyvenimą apskritai nelinkusi kalbėti. Iš šios srities žinoma tik tai, kad su vyru Philipu Johnu May mėgsta žygius pėsčiomis, žaidžia kriketą, jai patinka gaminti. Be to, Th.May serga pirmojo tipo diabetu. Štai ir viskas, ką apie save yra papasakojusi pati.

Anglikonų pastoriaus Huberto Brasiero šeimoje Pietryčių Anglijos pajūrio mieste Istborne 1956 m. gimusi, mergaičių mokyklą, o paskui Oksfordą baigusi naujoji Didžiosios Britanijos premjerė priklauso visuomenės grietinėlei – jos šeima atstovauja vadinamajam elitiniam buržuazijos sluoksniui. Pati save ji apibūdina kaip britiškų standartų sergėtoją. Suprask, ji žino, koks turi būti tikras anglas – kaip elgtis, kalbėti ir galvoti.

Th.May išties yra gerbiama politikė ir, kaip teigiama, nepriklauso jokiai „Vestminsterio rūmų klikai“. Pati sako niekada negurkšnojanti parlamento baruose ir neliežuvaujanti apie kitus žmones prie pietų stalo.

Tiesa, kai kurie britai ją vadina pasaulį valdančių trijų procentų įtakingiausių žmonių atstove. Užtat neišgirsi, kad ji paprasta, nuoširdi, supratinga ar užjaučianti, nors niekas net neabejoja, kad ji įtakinga, galinga ir kieta.

Geografiją išmano puikiai

Th.May arkliukas – geografija. Ne dėl to, kad būtent šią sritį ji studijavo Oksforde, – Th.May tiesiog nardo užsienio politikos peripetijose ir turi nuomonę apie visus svarbiausius geopolitikos reiškinius. Nesunku nuspėti, kad jos interesai tikrai neapsiriboja vien Londono reikaliukais. Ši ponia, galima nė neabejoti, sieks, kad Didžiosios Britanijos premjeras vėl sėdėtų prie svarbiausių pasaulio politikų stalo, kaip tai darė Winstonas Churchillis ar ta pati M.Thatcher.

Th.May išlaikė labai kietą poziciją nusikalstamumo, kovos su terorizmu, taip pat – nepritarimo ES siūlomoms imigrantų kvotoms klausimais.

Jos patirtis politikoje – išties stulbinamai ilga. Šalies parlamente Th.May yra nuo 1997 m., kai pirmą kartą buvo išrinkta kaip pasiturinčio Meidenhedo atstovė. Nuo to laiko politikoje jai teko ragauti visko – dirbti įvairiuose šešėliniuose kabinetuose ir kuruoti įvairias sritis: aplinkos apsaugos, šeimos reikalų, moterų teisių, kultūros, darbo. Šešėliniame kabinete jai neteko eiti tik užsienio reikalų ir iždo sekretoriaus pareigų.

Galiausiai Davido Camerono vyriausybėje Th.May gavo vieną svarbiausių – vidaus reikalų ministro portfelį ir nuo 2010 m. laikė jį labai tvirtai – iki šiol buvo ilgiausiai per pastaruosius 50 metų šalies vidaus reikalų ministro pareigas einantis asmuo. Šiame poste Th.May išlaikė labai kietą poziciją nusikalstamumo, kovos su terorizmu, taip pat – nepritarimo ES siūlomoms imigrantų kvotoms klausimais.

Pati save ji priskiria dešinesniam torių sparnui, tačiau euroskeptike savęs nelaiko. Tiksliau, jos nuomone, Europos Sąjunga – ne prievolė, o galimybė. Tai ji nuolat kartojo ir prieš birželio referendumą dėl išstojimo iš Bendrijos.

Dabar, būdama premjerė, Th.May žada stengtis pradėti naujas derybas su Briuseliu – atversti naują santykių su ES lapą, išsiderėti dar palankesnes sąlygas, kurių svarbiausias punktas – imigracijos politika, ir galbūt išvengti išstojimo iš ES.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Arūnas BRAZAUSKAS, Rima JANUŽYTĖ

„Mano tikėjimas žmonių racionaliu protu smarkiai sumažėjo. Betrūksta dar Trumpo pergalės, ir juodieji scenarijai taps pagrindiniai“, – socialiniame tinkle nusivylimo Didžiosios Britanijos referendumo rezultatais neslepia Vilniaus universiteto politologas prof. Tomas Janeliūnas. Tačiau Didžioji Britanija, tikėtina, išplauks. Jei ne sausa, tai apysausė.

„Birželio 23-iąją galima laikyti Bri­ta­ni­jos nepriklausomybės diena. Ra­cio­nalus protas nugalėjo“, – džiūgauja buvęs BBC radijo žurnalistas, rašytojas Samas Yossmanas.

Vieniems atrodo, kad „Brexit“ ir Jungtinei Karalystei, ir visai Europos Sąjungai reikš nuostolius ir izoliaciją, kitiems – kad laisvas darbo jėgos ir prekių judėjimas liks bemaž nepakitęs, nes ES ir Didžioji Britanija neatsitvers viena nuo kitos nei muitais, nei tarifais: neįvyks nieko, kas nebūtų abiem pusėms naudinga.

ES – tik politinis darinys, ir verslui jokios įtakos nauji politikų susitarimai ne­tu­rės.

Pavyzdžiui, Rusijos ekonomistas, Čikagos uni­versiteto profesorius Konstantinas Soninas neabejoja, kad ilguoju laikotarpiu pasitraukimas iš ES Didžiajai Britanijai neturės didelio poveikio, nes „bendras tarpvalstybinių santykių statusas verslui ir plėtrai ne toks svarbus, o prekybiniai susitarimai ir techniniai protokolai liks nepakitę. „ES – tik politinis darinys, ir verslui jokios įtakos nauji politikų susitarimai ne­tu­rės“, – sako analitikas.

Vis dėlto pirmosios dienos po „Brexit“, sakytum, panašesnės į tą juodąjį scenarijų: gerokai smuko svaro sterlingų vertė, reitingų agentūra „Moody’s“ sumažino Didžiosios Britanijos skolinimosi reitingą. Kaip iš gausybės rago pasipylė perspėjimai, gąsdinimai ir nusivylusiųjų balsai.

Ekonomistė Jekaterina Rojaka suskaičiavo, kad per kelias dienas po referendumo Jung­ti­nės Karalystės akcijų rinka prarado apie 160 mlrd. eurų, t.y. tiek JK būtų sumokėjusi į ES biudžetą per 15 metų.

Tačiau galima lažintis, kad akcijų rinka gana greitai atsities, svaro sterlingų kursas sugrįš į vėžes, o tikrasis „Brexit“ – pasitraukimas iš ES – įvyks tikrai ne šiemet, ne kitąmet, o gal ir iš viso neįvyks.

Procedūrinė painiava

Europos Sąjungos pareigūnai jau patikslino, kaip Didžioji Britanija gali – bet tik gali – oficialiai pradėti derybas dėl pasitraukimo iš Sąjungos. Šalis gali pasinaudoti 50-uoju Li­sabonos sutarties straipsniu, nustatančiu šioms deryboms dvejų metų laikotarpį. Šalis turėtų apie norą pradėti derybas pranešti oficialiu pasisakymu ar laišku.

Europos Vadovų Tarybos atstovas spaudai dar šeštadienį pakartojo, kad Didžiosios Britanijos vyriausybė turi oficialiai kreiptis į Tarybą pasinaudodama 50-uoju straipsniu. „Tai turi būti padaryta nedviprasmiškai, aiškiai parodant ketinimus pasinaudoti 50-uoju straipsniu, – teigė atstovas spaudai. – Tai gali būti laiškas Europos Vadovų Tarybos prezidentui ar oficialus pareiškimas Europos Vadovų Tarybos susitikimo metu, įrašytas oficialiuosiuose susitikimo protokoluose.“

Tačiau kol kas joks britų politikas ar politinė partija nepasakė, kad pasinaudos referendumo suteiktu mandatu ir pasitelks Lisabonos sutarties 50 straipsnyje numatytą galimybę kreiptis į Europos Tarybą dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos.

Jei tai bus padaryta – greičiausiai ne anksčiau nei spalio mėnesį, kai atsistatydins už pasilikimą prieš referendumą agitavęs premjeras Davidas Cameronas.

Tiesa, Europos Sąjungos valstybių užsienio reikalų ministrai Didžiąją Britaniją ragina šį procesą pradėti jau artimiausiu metu. Nuo pat ketvirtadienį pasibaigusio balsavimo sklando spėlionės dėl to, kada ir kaip Jungtinė Karalystė gali pradėti formaliąsias derybas.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel žada, kad derybų metu ES su Didžiąja Britanija „bjauriai nesielgs“. Priešingai, per būsimus posėdžius svarbu nesumažinti kitų šalių noro palikti ES. „Žinoma, derybos neturėtų užsitęsti amžinai, tačiau už trumpas derybas taip pat nepasisakysiu“, – teigia Vokietijos kanclerė, užsimindama, kad ši procedūra galėtų trukti iki 2020 m.

Jei taip nutiks, galime sulaukti ir dar vienos įdomybės, o tiksliau – teisinio paradokso. 2017 m. antrąjį pusmetį, nuo liepos iki gruodžio, Didžioji Britanija pirmininkaus ES Tarybai. Taigi tą pusmetį Didžioji Britanija gali vadovauti deryboms su pačia savimi.

Neatmetama, kad artimiausiu metu ES valstybės spręs, kaip išvengti galimų teisinių kazusų. Gali atsitikti ir taip, jog būsimų pirmininkavimų grafiką bus sutarta perdėlioti kitaip, kad iš ES išstojanti Didžioji Britanija netektų įpareigojimo po metų pavadovauti visai Bendrijai.

Bet gali atsitikti ir taip, jog ES valstybių lyderiai po konsultacijų sutars, kad čia jokių teisinių problemų nekyla, todėl Londonui antrąjį 2017-ųjų pusmetį dar teks pabūti Bendrijos vadovu.

Viešojoje erdvėje vyraujanti nuomonė, esą už pasitraukimą balsavo vyresni ir konservatyvesni britai, o štai jaunimas apie pasitraukimą nenorįs nė girdėti.

Beje, toks scenarijus – irgi ne vienintelė galimybė, mat teoriškai dar yra būdų pasitraukimo iš ES ir visų teisinių kazusų visai išvengti. Vienas jų – dar vienas referendumas. Kitas – būsimos valdžios veiksmai. Jeigu rudenį vyksiančiuose rinkimuose laimėtų už pasilikimą ES pasisakantys politikai, jie turėtų galimybę pareikšti, kad naujasis mandatas yra viršesnis už ankstesnįjį.

„Milijonai britų jaučiasi suklaidinti pasitraukimo iniciatorių ir reikalauja naujo referendumo. Taip pat gali įvykti ir išankstiniai rinkimai, kuriuos laimėtų partija ar partijos, žadėjusios likti ES, – tai taip pat būtų demokratiniu būdu gautas mandatas, viršesnis už ankstesnįjį“, – teigia ekonomistas Nerijus Mačiulis.

„Suklaidinimo“ motyvas Didžiojoje Bri­ta­nijoje iš tiesų gajus. Taip pat kaip ir viešojoje erdvėje vyraujanti nuomonė, esą už pasitraukimą balsavo vyresni ir konservatyvesni britai, o štai jaunimas apie pasitraukimą nenorįs nė girdėti. Iki referendumo apklausos liudijo, kad jaunimas narystę ES vertina išties labiau nei senjorai. Pavyzdžiui, 18–24 metų amžiaus grupėje 69 proc. apklaustųjų prieš referendumą teigė norį, kad Britanija liktų ES. O tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus apklaustųjų ši dalis siekė tik 38 proc.

Didžiojoje Britanijoje gyvenanti ir Kemb­ri­­d­žo universitete studijuojanti rašytoja Unė Kaunaitė pateikia ir trumpą sociologinę analizę. Jos nuomone, teiginiai, esą jaunimas balsavo už pasilikimą, o vyresni britai – už pasitraukimą iš ES, yra informacijos supaprastinimas arba žiniasklaidos siekis patraukti skaitytojų dėmesį. „Esame linkę viską padalyti į juoda ir balta. Taip paprasčiau. Bet iš tiesų taip nėra. Net vyriausioje amžiaus kategorijoje, vyresnių nei 65 metų, už pasitraukimą pasisakė ne tiek jau daug: skirtingose apylinkėse – nuo 40 iki 60 proc. žmonių. Vadinasi, mažiausiai 40 proc. vyriausių žmonių norėjo likti ES. Tai didesnis procentas nei į referendumą iš viso atėjusio jaunimo. Nežinome, ar likusieji nėjo, nes nebuvo apsisprendę, ar jiems tiesiog nerūpėjo“, – teigia U.Kaunaitė.

Niekad nesijautė esą europiečiai?

Apklausos liudija, kad britai visuomet jautėsi esą mažiau europiečiai nei bet kurios kitos Europos Sąjungos šalies gyventojai. Net du trečdaliai žmonių Jungtinėje Karalystėje dar prieš referendumą sakė nejaučią jokios europietiškos tapatybės, o tai yra gerokai didesnė dalis nei kitose ES šalyse: 64 proc. Britanijoje apklaustų žmonių sakė besijaučią „tik britais“. Ir tik kas šeštas žmogus (15 proc.) Jungtinėje Karalystėje jautėsi esąs europietis. Be to, save europiečiais laikančių žmonių Britanijoje nuo 1999 m. sumažėjo 17 proc. – daugiausiai visoje Europos Sąjungoje.

Palyginimui, tyrimų agentūra „NatCen Social Research“ skelbia, kad Vokietijoje tik 25 proc. gyventojų teigė besijaučią „tik vokiečiais“, o ne europiečiais, o Prancūzijoje „tik prancūzais“ save laiko 36 proc. žmonių.

Tokia neeuropietiška Didžioji Britanija ne veltui buvo vadinama ne tik ES kiršintoja, savanaude, bet ir atskalūne, o neretai lyginama su Norvegija: atseit Didžioji Britanija ES elgėsi panašiai kaip ES net nepriklausanti Nor­vegija – su ES palaikė tik tuos santykius, kurie jai buvo naudingi. Tačiau Didžiosios Britanijos premjeras yra pareiškęs, kad toks palyginimas – netgi per švelnus, ir siūlė per daug nesižavėti euroskeptikų raginimais sekti Norvegijos pavyzdžiu.

„Aš tam kategoriškai prieštarauju. Nor­ve­gija yra atsakinga ES ir jos gyventojams tenka dvigubai daugiau migrantų nei britams, nors Norvegija net neturi vietos prie ES derybų stalo ir negali prisidėti spręsdama svarbius klausimus. Vienintelis panašumas – kad Norvegija nė nesijaudina prie šio stalo nesėdėdama, tad nuo jo pakilusi Didžioji Britanija irgi per daug neliūdėtų“, – iki pakeisdamas nuomonę dėl „Brexit“ yra sakęs D.Cameronas.

Juolab kad net 30 proc. britų mano, jog jų pačių šalis ES, šiaip ar taip, vertinama prastai.

Beje, viena tokio vertinimo priežasčių – kad Didžioji Britanija nuolat derėjosi dėl geresnių sąlygų ir privilegijų, palyginti su kitomis ES narėmis. Ir nuolat laimėdavo.

Europos Sąjungai britų reikia labiau?

Didžioji Britanija, po kelių nesėkmingų bandymų įstojusi į Bendriją 1973 m., jau 1984 m. išsireikalavo gražią išimtį: tais metais Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher tiesiog išplėšė iš ES sandorį dėl kasmetinio įnašų dalies grąžinimo. Anuomet, kaip ir dabar, Europoje didžiulės lėšos buvo skiriamos žemės ūkiui remti, ir Didžioji Britanija, kurioje žemės ūkis sudaro tik mažą ekonomikos dalį, nenorėjo savo milijardais subsidijuoti didžiausios subsidijų gavėjos Prancūzijos.

Didžioji Britanija turi ir kitų privilegijų: ji nepriklauso nei Šengeno erdvei, nei euro zonai ir iki šiol turi savo nacionalinę valiutą – svarą sterlingų.

Be to, Didžioji Britanija dažnai laikosi atokiau nuo kitų valstybių ir turi savo nuomonę daugeliu klausimų. Pavyzdžiui, apie 60 proc. britų pasisakė prieš ES mokesčių sistemos reformavimą. Londono pasipiktinimą sukėlė ir nesenas Europos Komisijos sprendimas Prancūzijai ir Vokietijai grąžinti atitinkamai 1 mlrd. ir 780 mln. eurų permokų iš bendro ES biudžeto. Tokią Briuselio aritmetiką Didžiosioji Britanija iš karto pasitelkė savo naudai: jei Briuselis skaičiuoja ne jos naudai, tuomet Didžioji Britanija samdys savo buhalterius.

Mes esame penkta ar šešta pagal dydį ekonomika pasaulyje. Sugebėtume egzistuoti savarankiškai – ramiai ir praktiškai.

Beje, apie aritmetiką. Didžiojoje Britanijoje tarp „Brexit“ šalininkų labai populiaru aiškinti, esą išstojusi iš ES šalis bus ne tik stipri, bet galbūt netgi stipresnė. Juk, šiaip ar taip, apie 60 proc. Karalystės užsienio prekybos vykdoma su ne euro zonos šalimis. Be to, Didžioji Britanija ypač džiūgauja dėl stiprėjančių prekybinių santykių su Kinija. Ką jau kalbėti apie argumentą, kad Didžioji Britanija nepražūtų ir dėl savo įtakos visoje imperijoje. Juk šalies karalienė iki šiol vadovauja Tautų Sandraugai, kuriai priklauso 54 valstybės su maždaug 2 mlrd. gyventojų, tarp kurių yra ir tokios ekonomikos, kaip Indija, Kanada ar Australija.

Londonas kartu su Frankfurtu yra vienas stambiausių pasaulio finansinių centrų, o Londono vertybinių popierių birža pagal kapitalizaciją – pati didžiausia visoje Europoje.

Šios šalies ekonomika, kurios vertė – 1,7 trilijonų eurų, sudaro maždaug 14–15 proc. ES BVP. Ji yra trečia pagal dydį Bendrijoje po Vokietijos ir Prancūzijos, be to – šešta didžiausia pasaulio ekonomika.

Skaičiuojama, kad Londono sprendimas palikti ES Bendrijos ekonomikos apimtį sumažintų iki 2004–2007 m. lygio, buvusio iki didžiosios Bendrijos plėtros. Kitaip sakant, viena Didžioji Britanija atsveria 12 naujųjų ES narių.

Didžioji Britanija ES užima trečią vietą pagal gyventojų skaičių. Kitaip tariant, vienas iš aštuonių ES gyventojų yra britas.

Nenuostabu, kad palaikymą išstojimui iš ES yra pareiškusios net kai kurios stambiosios Didžiosios Britanijos bendrovės. Antai statybos įrangos gamintojos JCB vadovas pareiškė, kad pritartų „Brexit“. „Mes esame penkta ar šešta pagal dydį ekonomika pasaulyje. Sugebėtume egzistuoti savarankiškai – ramiai ir praktiškai“, – britų regioninei televizijos tarnybai „BBC Midlands Today“ sakė lordas Bemfordas.

Nereikia pamiršti ir to, kad Londonui priklauso viena iš penkių nuolatinių vietų Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, nors nei Europos ekonomikos milžinė Vokietija, nei Prancūzija tuo pasigirti negali.

Beje, šios dvi šalys – pagrindinės „Brexit“ laimėtojos, jei šiame procese iš viso gali būti koks nors Europos valstybių laimėjimas. Jo esmė – galimybė padidinti savo įtaką priimant svarbiausius Bendrijos sprendimus. Pran­cū­zijos prezidentas Francois Hollande’as jau suskubo pareikšti, esą Prancūzija ir Vokietija turėtų perimti iniciatyvą, kai Britanijos rinkėjai nusprendė, jog jų šalis turėtų pasitraukti iš Europos Sąjungos. „Dabar Prancūzijos ir Vokietijos pareiga imtis iniciatyvos, nes esame pademonstravę, kad iš sielvarto, siaubo ir karo (mūsų šalys) sugebėjo sukurti stiprią draugystę, – pabrėžė F.Hollande’as, turėdamas omenyje abiejų šalių suartėjimą po karo, tapusio ES įkūrimo pagrindu. – Jeigu esame atsiskyrę, tai kyla rizika, kad galime būti susiskaldę, pasidaliję ir besivaidantys“, – perspėjo F.Hollande’as.

Šie jo žodžiai lyg ir turėtų paneigti argumentus, kad labiausiai „Brexit“ nudžiugino ES silpnumo ir susiskaldymo laukiančią Rusiją. Tačiau Rusija iš tiesų džiūgauja.

Naudinga Rusijai

Rusijai ir jos sąjungininkams Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos ir galimas Europos bendruomenės silpnėjimas – labai naudingas. Tuo net neabejoja buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Michaelas McFau­las. Savo straipsnyje, paskelbtame laikraščio „The Washington Post“ interneto svetainėje, jis aiškina, kad, viena vertus, britų referendumo rezultatai gali turėti įtakos Rusijai taikomoms sankcijoms, tiksliau, jų švelninimui ar net panaikinimui. Antra vertus, ambasadoriaus nuomone, referendumas Didžiojoje Bri­tanijoje liudija, kad šiuo metu Europa silpnėja, o Rusija, jos sąjungininkai ir daugiašalės organizacijos stiprėja ir net pritraukia naujų narių.

„Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, žinoma, nebuvo balsavimo už „Brexit“ priežastis, tačiau tai palanku jam ir jo užsienio politikos tikslams“, – sako buvęs diplomatas.

Viena svarbiausių ilgalaikių Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES pasekmių jis vadina Europos išmetimą iš anglosaksų, kitaip sakant, JAV, interesų sferos. „Mes kalbame ne apie Jungtinės Karalystės nepriklausomybę nuo Europos, o apie Europos nepriklausomybę nuo JAV“, – sako M.McFaulas, pabrėždamas, kad JK pasitraukimas iš ES ilgainiui su­silpnins pačią bendruomenę.

Paskatins byrėti ar kaip tik vienytis?

Manančiųjų, kad Didžiojoje Britanijoje po referendumo prasidėjęs finansinis ir politinis chaosas gali paskatinti Europos Sąjungą susitelkti – iš tiesų mažuma. Kur kas daugiau piešiančiųjų juodžiausius ES likimo scenarijus.

Viena vertus, britai referendumui pasirinko „puikų“ laiką, kai Europos Sąjungoje visi veikia, ką nori: Lenkija atsisako priimti jai numatytus pabėgėlius, Vengrija savavališkai nuo jų tveriasi spygliuota siena, Vokietija tiesia “Nord Streem II”, Graikija, kaip visuomet, nesilaiko finansinės drausmės, o Prancūzija stato laivus V.Putinui ir sudaro su juo karines sąjungas.

Šiais metais su Europos Sąjunga susiję referendumai Nyderlanduose ir Didžiojoje Britanijoje, euroskeptiškųjų partijų pergalės Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos nacionaliniuose ir vietos valdžios rinkimuose rodo kylantį nepasitenkinimą ES. Vis daugiau Europos gyventojų pradeda abejoti, ar Europos Sąjunga pajėgi susidoroti su kylančiais iššūkiais, siekdama įgyvendinti savo tikslą – skatinti taiką, vertybes ir tautų gerovę.

Na, o tikimybė, kad Britanija taps pirmąja iš ES pasitraukusia valstybe per šio bloko šešių dešimtmečių istoriją, kursto nuogąstavimus, jog tai sukels domino efektą, kuris gali sužlugdyti visą Europos Sąjungą.

Dar iki referendumo visoje ES įmonės „YouGov“ atlikta apklausa atskleidė, kad Dauguma Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Švedijos gyventojų pritaria, jog tikėtina kad įvykus „Brexit“ ir kitos šalys panorės pasitraukti iš ES.

Juolab kad pati Europos Sąjunga daugeliui nebekelia pozityvių emocijų: tik kas penktas britas atsakė „taip“ į klausimą, ar jis pastaruoju metu matė arba girdėjo ką nors gero apie Europos Sąjungą. Kitose valstybėse, tarp jų ir Vokietijoje, tokių žmonių buvo dar mažiau.

„Brexit“ gali tapti ne tik ES, bet ir visos Vakarų politinės civilizacijos pabaigos pradžia“, – pareiškė net Europos Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas savo interviu vokiečių leidiniui „Bild“. Pasak jo, „Brexit“ suaktyvins visas antieuropietiškas jėgas Europoje. „Maža to, tą dieną, kai britai išstos iš ES, šampaną gers mūsų išoriniai priešai. Mes turime padaryti viską, kad sugadintume jiems vakarėlį“, – sako lenkų politikas.

Ir jis dar palyginti nuosaikus, mat Kinijos centrinio banko Pinigų politikos komiteto narys Huang Yipingas piešia dar juodesnį scenarijų, aiškindamas, kad „Brexit“ gali tapti net globalizacijos nykimo pradžia.

Pasak Europos politikos analizės centro viceprezidento ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresniojo redaktoriaus Edwardo Lucaso, referendumas Didžiojoje Britanijoje buvo balsavimas dėl pasitikėjimo elito gebėjimais valdyti globalizaciją. „Ir mes pavojingai priartėjome prie to pasitikėjimo netekties“, – teigia save patį prie tokio elito pagrįstai priskiriantis vienas žinomiausių analitikų pasaulyje.

Suskilusi Karalystė

Britų sprendimas trauktis iš ES sumaištį kelia ne tik Bendrijoje, bet ir pačoje Didžiojoje Bri­ta­ni­joje. Šalies vidaus politiką referendumo rezultatai pavertė „mess“ – šiuo atveju tiksliausias angliško žodžio vertimas būtų „jovalas“. Ne vien pagrindinės partijos – Konservatorių ir Leiboristų liko „be galvų“, nes keičiasi jų vadovybė, bet ir pati valstybė: Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė (JK) gali subyrėti.

Šalyje yra trys vietiniai parlamentai bei vyriausybės: Škotijoje, Velse ir Šiaurės Airijoje (Olsteryje). Savivaldą turi ir prie Ispanijos prilipusi Gibraltaro uola, kurios gyventojai norėtų išlikti ES. Pagal balsavimo rezultatus, norą pasilikti ES išreiškė būtent škotai, Olsterio gyventojai ir, tai bene reikšmingiausias dalykas, – londoniečiai. Nesudarydamos pritariančiųjų ES daugumos, šios „frakcijos“ reikšmingos politiškai, o Londonas, visos ES finansų centras, – dar ir ekonomiškai.

Škotijos ministrė pirmininkė Nicola Sturgeon iškart po „Brexit“ referendumo pareiškė, kad Škotija 2015 m. balsavo neatsiskirti nuo JK ir taip išreiškė norą pasilikti ES. Kilo klausimas, ar Holirudas (Škotijos parlamentas) galėtų vetuoti Vestminsterio (JK parlamento), sprendimą pritarti „Brexit“ referendumo rezultatams. Kons­ti­tucinės teisės specialistai aiškinasi, kuo veto skiriasi nuo nepritarimo („withdrawal of consent“).

JK Lordų rūmai dar prieš lemtingąjį referendumą pareiškė, kad išstojimo iš ES atveju reikės keisti įstatymus, kuriais įsteigtas Holirudas, o tai galima padaryti tik jam pačiam pritarus. Škotijos nacionalinė partija Holirude turi 63 vietas iš 129 – siekiant daugumos reikės patraukti kitų partijų atstovus, kurie pasisako prieš išstojimą iš ES. N.Sturgeon yra užsiminusi apie pakartotinį referendumą dėl Škotijos nepriklausomybės. Tam pritarė ir buvęs Nacionalinės partijos lyderis Alexanderis Salmondas, vedęs kraštą į nepriklausomybę 2015-ųjų referendume.

Nors apklausos rodo, kad naujo referendumo dėl nepriklausomybės šalininkai daugumos kol kas nesudaro, nuotaikos gali greitai keistis. „The Guardian“ birželio 29-osios redakcijos skiltyje rašė: „Kai Škotijai dabar gresia pasitraukimas iš ES prieš jos valią, p. Sturgeon ir jos partija aiškiai pareiškė, kad kovos iki galo. Daugybė rinkėjų, kurie balsavo prieš nepriklausomybę, įskaitant ir Škotijos leiboristus, bent jau šiuo metu reiškia jai paramą.“

JK premjeras D.Cameronas po referendumo nuvyko į Briuselį ir kaip kadenciją baigiantis, ir kaip besitraukiančios šalies premjeras. Įkandin jo nuvyko N.Sturgeon, tačiau visai kitais tikslais – zonduoti, kokiais būdais Škotija galėtų pasilikti ES. Ji jau sutelkė įvarių partijų ekspertų komandą, kuri aiškinsis šį klausimą.

Skilinėjanti Jungtinė Karalystė, jau praminta „nejungtine“ („disunated“), driekiasi ir Airijos salos šiaurėje. „Jeigu JK nori griežtai kontroliuoti imigraciją – o tai ir buvo svarbiausias „Brexit“ punktas, jai teks varžyti judėjimą per sieną su Airijos Respublika, kuri vis dar leidžia neribotą imigraciją iš ES šalių. Tai turėtų sukrečiančių pasekmių Šiaurės Airijai, kuri atsigauna nuo dešimtmečius trukusios religinės įtampos ir smurto. Neįtikėtina, bet labai mažai politikų kreipė dėmesį į šį dalyką, kai agitavo dėl „Brexit“ referendumo. Tai jovalas“, – leidinyje „Vox“ rašo Bradas Plumeris.

Apie pusantro milijono gyventojų turinčioje JK dalyje tuo sumaišties ir smurto laikotarpiu maždaug nuo 1966 iki 1998 m. žuvo apie 3600 žmonių, tai palietė maždaug 115 tūkst. gyventojų, kurie prarado gimines ir draugus. „Mūsų mažas protektoratas generavo neproporcingai didelio lygmens smurtą, kuris glumina. Daugybė žmonių bijo pasakyti ką nors klaidinga apie tai“, – leidinyje „New Statesman“ neseniai rašė iš Olsterio kilęs Seamas O’Reilly.

Iškart po referendumo Šiaurės Airijos vicepremjeras Martinas McGuinnessas, atstovaujantis partijai „Sinn Fein“, pasisakančiai už vieną valstybę Airijos saloje, pasiūlė referendumą dėl Šiaurės Airijos prisijungimo prie Airijos Respublikos. Vienąkart dėl to jau balsuota 1973 m. Šiaurės Airija, kurios rinkėjai „Brexit“ referendume pasisakė už ES, gauna iš ten vadinamųjų taikos pinigų, skirtų santarvės tarp religinių bendruomenių projektams.

Dauguma velsiečių pasisakė už pasitraukimą iš ES. Tai reiškia ir norą atsisveikinti su ES struktūrinių fondų parama. Nors Velso nepriklausomybės šalininkai didžiausio tokios idėjos populiarumo laikais tesudarė apie 17 proc., po „Brexit“ referendumo vietinė „Plaid Cymru“ partija jau rengiasi konferencijai, kurioje ketinama atnaujinti nepriklausomybės siekių programą.

Škotija ir Gibraltaras ėmė derėtis dėl bendro plano, kuris leistų šiems kraštams neišstoti iš ES. „Įsivaizduoju situaciją, kai vienos Didžiosios Britanijos dalys išstos iš ES, o kitos pasiliks“, – pareiškė Gibraltaro premjeras Fabianas Picardo.

Nors tai būtų politinis ir konstitucinis galvosūkis, dabartinėje ES yra panašių precedentų. Dalis Jungtinės Karalystės jau dabar nepriklauso ES – tai vadinamosios Karūnos valdos: Džersio, Gernsio, Meno salos, lengvatinių mokesčių zonos. ES nepriklauso jos narės Danijos valdos Grenlandija ir Farerų salos.

Prieš „Brexit“ referendumą nebuvo atšaukta balsavimo tvarka, prileidusi prie balsadėžių JK gyvenančius Tautų Sandraugos (buvusi Britų Sandrauga), įskaitant ES nares Kiprą ir Maltą, taip pat Airijos piliečius. Tokių JK yra apie vieną milijoną.

 

Didžioji Britanija ir ES: kas kam reikalingesnis

Sumoka 12 mlrd., gauna 6 mlrd. svarų

„Brexit“ šalininkai skaičiuoja, kad jų šalis per savaitę ES sumoka 350 mln. svarų sterligų (455 mln. eurų).

Tačiau minusavus M.Thatcher dar 1984 m. „išsimuštą“ pinigų susigrąžinimą, lieka 280 mln. svarų per savaitę. Pernai Didžioji Britanija iš viso ES sumokėjo 12,9 mlrd. svarų.

Atgal šalis gauna dvigubai mažiau pinigų. Bendra subsidjų žemės ūkiui ir švietimui suma siekia 6 mlrd. svarų.

Dešimta didžiausia ES donorė

Europos Komisijos duomenimis, Didžioji Britanija yra dešimta didžiausia ES rėmėja, skaičiuojant pagal jos sumokamų pinigų ir ekonomikos dydžio santykį.

Užsienyje – 1,3 mln. britų, Britanijoje – 3 mln. užsieniečių

Iš viso Didžiojoje Britanijoje gyvena 3 mln. žmonių iš kitų ES šalių. Šis skaičius nuo 2004 iki 2015 m. padvigubėjo. Daugiausia – rytų europiečių, ypač lenkų, sąskaita. Taip pat smarkiai pagausėjo Didžiojoje Britanijoje gyvenančių ispanų ir italų.

Jei Didžioji Britanija liks ES, per 15 metų į šalį atvyks dar per 5 mln. imigrantų. Skaičiai remiasi prielaida, kad prie ES per tą laiką prisijungs Turkija, Albanija, Serbija ir Juodkalnija.

JT duomenimis, pačių britų užsienyje irgi yra nemažai, bet ne tiek daug. Iš viso kitose ES šalyse gyvena apie 1,3 mln. Didžiosios Britanijos piliečių. Iš jų 300 tūkst. Ispanijoje, 250 tūkst. Airijoje, 200 tūkst. Prancūzijoje.

Importuoja daugiau, negu eksportuoja

2015 m. 44 proc. Didžiosios Britanijos prekių ir paslaugų buvo eksportuota į kitas ES šalis. Iš jų Britanija importavo 53 proc. suvartojamų prekių ir paslaugų.

ES britams sukuria 3 mln. darbo vietų

Didžiosios Britanijos vyriausybės vertinimu, prekyba su kitomis ES šalimis britams yra sukūrusi maždaug 3 mln. darbo vietų.

 

Politinis rūkas Didžiojoje Britanijoje, regis, sklaidosi. Trečiadienį Davidas Cameronas perduos ministro pirmininko postą konservatorių partijos lyderei Theresai May. Jos žodžiai tariant, „Brexit“ yra „Brexit“ – šalis nebetrypčios vietoje, nebus antro referendumo ar išankstinių rinkimų. Šių ir kitų svarbių savaitės įvykių laukiančios finansų rinkos yra nurimusios ir į pokyčius reaguoja teigiamai.

Giedrė Gečiauskienė, „Danske Bank“ Finansų rinkų departamento direktorė

D. Camerono įpėdinei – kebli užduotis

Didžiosios Britanijos ministro pirmininko postą netrukus perimsianti T.May – buvusi „Brexit“ priešininkė. Tačiau vykdys referendume išreikštą gyventojų valią ir, jos pačios žodžiais tariant, sieks, kad šalis iš susidariusios situacijos išeitų pasiekusi kaip galima geresnių rezultatų. T.May bus pirma ministrė pirmininkė moteris po Margaret Thatcher, kurios ekonominės reformos buvo tiek labai garsiai kritikuojamos, tiek giriamos. Vis dėlto, būsimoji premjerė, panašu, sieks visai kitokių ekonominių reformų, nei tos, kurias palaikė ir vykdė Geležinė ledi. T.May daug kalba apie laukiančią šalies įmonių valdymo sistemos reformą – ji sieks, kad jame daug aktyviau dalyvautų darbuotojų atstovai, tokiu būdu artindama Didžiosios Britanijos įmonių valdymo modelį prie veikiančio Vokietijoje.

Išties, tam tikrą nuostabą kelia būtent šių reformų akcentavimas, kai būsimos ministrės pirmininkės artimiausiomis dienomis laukia labai kebli užduotis – pasiekti tvarkingo savo šalies pasitraukimo iš ES, kartu išsaugant tarptautinės prekybos ryšius ir užtikrinant jų tęstinumą. Kada bus aktyvuotas ES sutarties 50 straipsnis, apibrėžiantis šalies narės pasitraukimą iš bendrosios ekonominės erdvės, išlieka neaišku. Remiantis ankstesniais T.May pasisakymais, tikėtina, kad tai bus padaryta iki šių metų pabaigos. Kita vertus, labai tikėtina, kad ES spaus procesą pradėti kuo anksčiau.

Finansų ministrų susitikime – šalių biudžetų deficitai

Trečiadienį vyksiantis ECOFIN susitikimas bus stebimas itin atidžiai, nes Europos finansų ministrai spręs, ar bausti Portugaliją ir Ispaniją už biudžeto deficito tikslų nevykdymą. Pagal Mastrichto kriterijus, apibrėžiančius euro zonos šalių narių fiskalinius ir makroekonominius tikslus, šalies biudžeto deficitas negali viršyti 3 proc. BVP. Tačiau tenka pripažinti, kad šių kriterijų, ypatingai, valstybės skolos dydžio ribojimo, įvairios euro zonos šalys skirtingais laikotarpiais sistemingai nevykdė. Nepaisant diskusijos svarbos, labai tikėtina, kad finansų ministrai nenorės kelti dar daugiau įtampos ant tęstinumo krizės slenksčio atsidūrusioje Europoje, ir tik pagrūmos pirštu nepaklusnioms narėms.

Jei iki šiol juokavome, kad tikram italui yra garbės reikalas negrąžinti paskolos bankui, tai panašu, kad dabar juokai tikrai baigiasi.

Kita vertus, visiems aišku, kad per pastaruosius keletą metų Europoje buvo smarkiai per daug pagrūmojimų ir smarkiai per mažai realių veiksmų, kurie vestų į tobulėjimą ir augimą. Nors oficialiai nėra skelbiama, tikėtina, kad šią savaitę Italija pradės derybas su euro zona dėl šalies bankų sistemos rekapitalizavimo. Jau pakankamai garsiai skambinama varpais, kad su milžiniška negrąžinamų paskolų našta susiduriantis Italijos bankų sektorius gali būti kitas finansinės krizės Europoje šaltinis. Jei iki šiol juokavome, kad tikram italui yra garbės reikalas negrąžinti paskolos bankui, tai panašu, kad dabar juokai tikrai baigiasi. Kadangi Italija planuoja problemą spręsti valstybės biudžeto pinigais, kai jis ir taip neblizga, ji turės gauti Europos viršūnių pritarimą.

Neigiamos prognozės finansų rinkoms neišsipildė

Šių svarbių savaitės įvykių akivaizdoje finansų rinkos yra nurimusios ir teigiamai reaguoja į įvykius. Įdomu tai, kad pokyčių dar nėra, yra tik lūkesčiai dėl jų, o finansų rinkų dalyviai jau džiaugiasi. Svaras sterlingų, regis, atgavo žemę po kojomis ir nuo žemiausio lygio euro atžvilgiu yra sustiprėjęs 1,5 proc. (tiesa, jis išlieka 11 proc. silpnesnis, nei buvo prieš referendumą). Europos akcijų indeksai taip pat atstatė dalį iškart po referendumo patirtų netekimų – Europos „Eurostoxx 50“ indeksas jau yra pakilęs 7 proc. Ką jau kalbėti apie JAV akcijų indeksus, kurie šiuo metu yra aukščiau, nei buvo dar iki referendumo. Taigi tenka pripažinti, kad niūrios prognozės dėl tęstinės neigiamos akcijų rinkų reakcijos referendumo išeities „Brexit“ atveju neišsipildė.

Kita vertus, kadangi aukso kaina išlieka labai aukšta, lygiai kaip ir kone visų šalių obligacijų kainos, tai reiškia, kad rizikos apetitas rinkoje išlieka ribotas. Bendra situacija rinkose yra labai keista, nes kyla beveik visų finansinių instrumentų – ir nerizikingų, ir rizikingų – kainos. Greičiausiai vienintelis racionalus paaiškinimas – sistemoje esantis neįprastai didelis pinigų kiekis, kurį lėmė didžiųjų centrinių bankų veiksmai, ir kuris dabar ieško bet kokios užuovėjos, net nesvarbu saugios, ar ne.

Tenka pripažinti, kad šie duomenys tik labai nuobodžiais laikais turi įtakos rinkų pokyčiams, o ši vasara yra bet kas, tik ne nuobodus laikotarpis.

Veikiausiai šios tendencijos vyraus sistemoje visą savaitę, nepaisant makroekonominių duomenų kalendoriaus. Trečiadienį bus skelbiamas euro zonos pramonės produkcijos apimčių pokytis gegužės mėnesį, prognozuojamas augimo lėtėjimas nuo 2 proc. iki 1,3 proc. Duomenų kalendorius aktyviausias bus penktadienį, kada bus skelbiami daugiausiai JAV duomenys: mažmeninės prekybos apimtys birželį greičiausiai išliko nepakitusios, infliacijos duomenų pokyčio taip pat neprognozuojama, tuo tarpu verslo lūkesčių indikatoriams – Mičigano universiteto skaičiuojamam lūkesčių indeksui – prognozuojamas mažėjimas. Tenka pripažinti, kad šie duomenys tik labai nuobodžiais laikais turi įtakos rinkų pokyčiams, o ši vasara yra bet kas, tik ne nuobodus laikotarpis.

 

Jungtinės Karalystės (JK) sprendimas trauktis iš Europos Sąjungos (vadinamasis „Brexit“) pretenduoja tapti svarbiausia šios vasaros naujiena. Tiesa, šioje istorijoje ne viskas taip paprasta. Nors apie „Brexit“ jau parašyta aibė tekstų, verta dar kartą pabandyti sudėti visus taškus ant “i”, t.y. aptarti esminius šios istorijos niuansus.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Sprendimas dėl „Brexit“

Pradėkime nuo referendumo. Balsavimas įvyko birželio 23 dieną. Galutinis paskelbtas rezultatas yra toks: už tai, kad JK pasiliktų Europos Sąjungoje, nubalsavo 48 proc. referendumo dalyvių, už šalies pasitraukimą iš susivienijusios Europos pasisakė 52 procentai. Rinkėjų aktyvumas buvo 71,8 procento.

Už pasitraukimą iš ES vieningai nubalsavo Anglijos ir Velso gyventojai. Užtat Šiaurės Airijos ir Škotijos gyventojai aiškiai parodė, kad norėtų likti ES.

Tačiau taip pat verta įdėmiau pažiūrėti ir į kai kuriuos pasiekto rezultato niuansus. Pirmiausia, įdomiai atrodo balsavimo rezultatai paskirsčius juos pagal Jungtinės Karalystės regionus. Už pasitraukimą iš ES vieningai nubalsavo Anglijos ir Velso gyventojai. Užtat Šiaurės Airijos ir Škotijos gyventojai aiškiai parodė, kad norėtų likti ES. Šiaurės Airijoje už pasilikimą Europos Sąjungoje balsavo 55,8 proc., Škotijoje – 62 procentai. Beje, eurooptimistiškai buvo nusiteikęs ir Londonas – čia norą likti Europos Sąjungoje išsakė 59,9 proc. balsavusiųjų.

Įdomiai referendumo rezultatai atrodo ir pagal balsavusiųjų amžiaus pjūvį. Dauguma jaunesnių nei 40 metų žmonių pasisakė už tai, kad Jungtinė Karalystė liktų ES sudėtyje. Vyresnio amžiaus žmonės buvo gerokai euroskeptiškesni.

Dar vieną paradoksą pastebėjo „Financial Times“. Savo tinklaraštyje jie pažymėjo, jog aršiausiai už išstojimą iš Europos Sąjungos balsavo tie Jungtinės Karalystės regionai, kurie yra labiausiai ekonomiškai priklausomi nuo ES.

Žinoma, demokratijos principai yra aukščiau visko, tačiau minėti balsavimo aspektai vis vien verčia susimąstyti. Pirmiausia balsavimo rezultatai kelia grėsmę pačios Jungtinės Karalystės vienybei. Pavyzdžiui, Škotijoje pasigirdo raginimų surengti naują balsavimą dėl galimos šios teritorijos nepriklausomybės nuo Jungtinės Karalystės. Verta priminti, kad 2014 metais škotai nubalsavo už pasilikimą JK, tačiau „Brexit“ ir vyraujančios škotų nuotaikos verčia iš naujo kelti šį klausimą. Be to, separatistinės nuotaikos, atsižvelgiant į referendumo rezultatus, gali sustiprėti ir Šiaurės Airijoje.

Kitas svarbus aspektas – balsavimu dėl „Brexit“ vyresnė ir mažiau lydima sėkmės (tai rodo įvairūs pjūviai) Jungtinės Karalystės gyventojų dalis atėmė bendrą europinę ateitį iš jaunesnių ir labiau sėkmės lydimų gyventojų sluoksnių.

Balsavimas buvo iš esmės labiau emocinis nei apgalvotas ir racionalus.

Paradoksas, kad labiausiai nuo ES priklausantys regionai aršiausiai stūmė JK iš Europos Sąjungos, rodo, jog britai iš tikrųjų nelabai įsivaizdavo pasitraukimo iš ES pasekmių. Balsavimas buvo iš esmės labiau emocinis nei apgalvotas ir racionalus. Dalis Jungtinės Karalystės gyventojų net buvo nustebę, jog sprendimas dėl „Brexit“ iš karto smogė šalies finansiniams rodikliams.

Niekas nenorėjo laimėti

Kita įdomybė, susijusi su „Brexit“, yra Jungtinės Karalystės politikų reakcija į balsavimo rezultatus. Susidaro įspūdis, kad net prisiekę euroskeptikai tikėjosi, jog JK gyventojai nubalsuos už pasilikimą Europos Sąjungoje. Dabartinė pergalė jų iš tikrųjų nedžiugina.

Pirmiausia verta priminti Jungtinės Karalystės ministro pirmininko Jameso Camerono reakciją. Faktiškai „Brexit“ yra ne kieno kito, o J.Camerono sukurta pabaisa. Tai jis buvo pažadėjęs surengti referendumą dėl JK narystės Europos Sąjungoje, tai leido jam ir jo partijai laimėti rinkimus į Parlamentą. Tačiau vėliau J.Cameronas faktiškai tapo savo pažado įkaitu. Klausimas dėl JK narystės Europos Sąjungoje virto šantažo priemone, kurią Londonas panaudojo prieš Briuselį. JK pasiekė savo tikslą – Briuselis buvo pasiryžęs suteikti jai ypatingą statusą, taikydamas tam tikras išimtis. Vėliau J.Cameronas pradėjo agituoti, kad Jungtinės Karalystės gyventojai referendume pasisakytų už pasilikimą ES. Tačiau tai nepadėjo. JK gyventojams pasisakius už „Brexit“, J.Cameronui neliko nieko kito kaip paskelbti, jog jis planuoja po trijų mėnesių atsistatydinti. Uždelstas atsistatydinimas šiuo atveju yra susijęs su noru išsaugoti šalyje stabilumą po istorinio sprendimo.

Ne mažiau įdomi yra ir kitų aiškių euroskeptikų pozicija. Pavyzdžiui, po balsavimo dėl „Brexit“ buvo prognozuojama, jog šalies ministro pirmininko vietą galėtų užimti didžiausias JK pasitraukimo iš ES šalininkas – ekscentriškasis Borisas Johnsonas, tačiau jis staiga pareiškė, jog nesiruošia pretenduoti į lyderystę Konservatorių partijoje, o tai reiškia, jog nesieks ir ministro pirmininko posto.

N.Farage’o pasitraukimą lėmė pasimetimas dėl Jungtinės Karalystės gyventojų sprendimo ir nenoras prisiimti atsakomybę už „Brexit“ padarinius.

Dar vienas netikėtas žingsnis – Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos lyderio Nigelo Farage’o (Naidželo Faražo), taip pat vieno aršiausių „Brexit“ šalininkų, pasitraukimas. Žinoma, patyręs politikas nusprendė pasitraukti gražiai: N.Farage’as pareiškė manąs, jog jo misija įgyvendinta, t.y. jis pasiekė, kad JK priimtų sprendimą išstoti iš Europos Sąjungos, tad dabar gali ramiai ilsėtis. Tačiau labiau tikėtina, kad N.Farage’o pasitraukimą lėmė pasimetimas dėl Jungtinės Karalystės gyventojų sprendimo ir nenoras prisiimti atsakomybę už „Brexit“ padarinius.

Bet kuriuo atveju JK gyventojų sprendimas daug kam sumaišė kortas. Galima numanyti, jog euroskeptikai tikėjosi pralaimėti referendumą, tai būtų leidę jiems ir toliau naudoti euroskepticizmo kortą kaip savo kozirį. Šiandien jie pasiekė pergalę, tačiau tai automatiškai verčia juos prisiimti ir visą atsakomybę už Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš ES. O ši atsakomybė yra nemenka našta.

Nemalonu, bet ne katastrofa

Akivaizdu ir tai, kad Jungtinė Karalystė neskuba įgyvendinti referendumo sprendimo. JK vadovybė gana nerišliai kalba apie tai, jog išstojimo procedūros, kurios greičiausiai truks dvejus metus, galėtų būti pradėtos rudenį. Prieš tai Londonas norėtų derėtis su Briuseliu, kad galima būtų sušvelninti išstojimo efektą. Kita vertus, neatmetama galimybė, jog Londonas vis dar ieško kelių pasilikti ES, kitaip sakant, išvengti „Brexit“.

Užtat Briuselis yra pasipiktinęs ir įskaudintas Jungtinės Karalystės gyventojų sprendimo. Jau dabar aišku, kad ES išnaudos visas galimybes nubausti JK dėl jo. Išstojimas nebus lengvas ir neskausmingas. Briuselyje jau pareiškė, jog jeigu JK nori trauktis, ji turi nedelsiant pradėti atitinkamas procedūras, be to, kol procedūros nebus pradėtos – jokios derybos dėl tolimesnių JK ir ES santykių su Londonu nevyks.

Briuselio pozicija yra suprantama. Europos Sąjunga iš tikrųjų išgyvena nelengvus laikus. Jungtinės Karalystės sprendimas – tai spyris į nugarą. „Brexit“ blogai paveiks ES įvaizdį, laikinai susilpnins šio susivienijimo pozicijas.

Paradoksaliai dėl krizės ES pirmiausia nukentėjo ne šio vis dar gana stipraus susivienijimo rinka, o silpnesnės ir nestabilesnės rinkos.

Kita vertus, „Brexit“ vis dėlto negalima būtų pavadinti katastrofa. Įdomus aspektas: globalūs investuotojai po „Brexit“ pradėjo atitraukti pinigus… iš Lotynų Amerikos, Kinijos ir Rusijos rinkų. Tai paaiškinama tuo, kad investuotojai šiais politiškai nestabiliais laikais ieško daugiau stabilumo. Tad paradoksaliai dėl krizės ES pirmiausia nukentėjo ne šio vis dar gana stipraus susivienijimo rinka, o silpnesnės ir nestabilesnės rinkos.

Taip pat reikia suprasti, kad „Brexit“ gali būti parankus kai kurioms Europos Sąjungos valstybėms. Neabejojama, kad Jungtinės Karalystės pasitraukimas dar labiau sustiprins Vokietijos pozicijas ES. Į akivaizdesnį ir svaresnį vaidmenį taip pat dabar gali pretenduoti Prancūzija.

Iš galimų paradoksų būtina paminėti ir tai, jog Jungtinės Karalystės išstojimas netgi gali sustiprinti Europos Sąjungą. Viena iš esminių ES vertybių yra solidarumas, o Jungtinė Karalystė visada buvo kiek nuošalyje nuo bendrų europinių reikalų ir nerodė entuziazmo dėl stipresnės integracijos. Tad nereikia atmesti galimybės, jog po „Brexit“ susivienijusi Europa bus tarsi nusimetusi tam tikrą balastą.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. liepos 11 d.

Tvanku, karšta. Prisėdau. Užsisakiau kavos puodelį. Širdelė ant pieno putos tokia graži, kad nedrįstu jos sujudinti ir cukrus lieka neišmaišytas. Pasiimu laikraštį. Peržvelgiu žinias. Vokietijoje nuo šiandien didinama pensija. Nedaug, tik 5 procentais, bet pirmąkart po dešimties metų. Didinamos ir pašalpos už vaikus mažiau uždirbantiems. Berlyne pernai gimė gerokai daugiau žmonių nei mirė. Per šešias savaites Berlyne užregistruota 20 000 pabėgėlių. Putino draugelis V.Jakuninas Berlyne atidarė Civilizacijų dialogo institutą, kurį net patiklūs vokiečių žurnalistai pavadino propagandos skleidimo Europoje kalve. Bet pirmų puslapių straipsniai – vien spėlionės. Vieni spėlioja kaip baigsis ketvirtfinalio rungtynės tarp Vokietijos ir Italijos komandų, kiti – kas laukia Vokietijos po Brexit ir ar realus Auxit variantas (Austrijos išstojimas iš ES).

Lina Ever, Berlyno dienoraštis

Peržvelgiu lietuviškas žinias – nauji žmonių gyvenimą apsunkinantys ir niekam nereikalingi įstatymai, kaip alkoholio pardavimas su dokumentais ir dirbtinio apvaisinimo kliūtys. Nesąžiningai taisomi abiturientų darbai. Yra ir linksmesnių naujienų – Bunkė parodė savo sofas, o Bilevičiūtė įsivėrė auskarą į bambą. Tapinas linksmai politikuoja, Užkalnis sušvelnino toną, Valatka toliau gąsdina, Nausėda tvirtina žinąs kaip reikia gyventi. Dar yra, kaip visada po žaismingomis antraštėmis pasislėpusi, orų prognozė (galvoju, gal jas su tokiu išradingumu kuria koks būsimas Poezijos pavasario laureatas).

Jei suomiai sugalvos palikti ES, gal niekas ir nedramatizuos, bet jei už išėjimą nubalsuos prancūzai, austrai, olandai, tada Europai šakės.

Nenoriu bijoti, nenoriu galvoti kas laukia Europos po pusmečio, metų ar dviejų, nenoriu tikėti, kad Brexit reiškia Europos ir euro pabaigą, kaip tvirtina Sorošas ir dar keli žymūs Vokietijos politologai. Vienas jų netgi sako, kad šie metai bus lūžio Europoje metai, panašiai kaip 1989 -ieji. Jei suomiai sugalvos palikti ES, gal niekas ir nedramatizuos, bet jei už išėjimą nubalsuos prancūzai, austrai, olandai, tada Europai šakės. Vokiečiai liks ant ledo. Su visais pabėgėliais ir plačiomis vizijomis. Sorošas rėžė tiesiai šviesiai – tai Merkel su savo pabėgėlių politika sugriovė Europą.

Sakot nesąmonė? Ir aš noriu taip galvoti. Bet Austrija leido kartoti prezidento rinkimus, kurių tik per plauką nenugalėjo radikalistas, besipriešinantis visoms Europos srovėms ir visų pirma – pabėgėliams. Dabar jis turi realią galimybę laimėti.

Vokietijoje radikalioji partija mėgaujasi nerealiu populiarumu ir reitingų lentelėje jau kelia rimtą grėsmę socdemams. Vengrija senai nebeslepia antieuropietiškos retorikos ir tupi joje tik sukandus dantis.

Bet vos tik drąsiausias pareiškia, kad jis išeina, nes jam nebeįdomu, vienas po kito sukyla ir kiti.

Skandinavijos šalys irgi nėra itin patenkintos, bet šiaurietiškai santūriai tyli. Kas paneigs, kad jos laukia tinkamos progos. Europa dabar atrodo kaip klasiokų būrys, kurie elgiasi su apsimestiniu mandagumu tik dėl to, kad bijo griežtos mokytojos. Bet vos tik drąsiausias pareiškia, kad jis išeina, nes jam nebeįdomu, vienas po kito sukyla ir kiti. Juolab pamatę, kad griežtoji mokytoja abstulbusi ir nebežino kaip elgtis. Visi kiti pajunta neribotą laisvę ir supranta, galintys pagaliau pasakyti savo nuomonę ir išlaisvinti savo užslėptas emocijas.

Euras – dirbtinai sukurta ir palaikoma valiuta ir jei išsisklaidys jį palaikančios šalys ir institucijos, bendrai Europos valiutai taip pat ateis galas. Ateis galas ir eurobiurokratų algoms, ir europinės paramos išlaikomam ekonomikos augimui Lietuvoje, baigsis valdininkų kyšiai, ES paramą viešinančių žiniasklaidos priemonių ir reklamos agentūrų klestėjimas, PST nebegaus užsakymų, stos renovacija, kelių tiesimas, Vilniaus centre nebeatsiras stadionas, o Kaune – vandens pramogų parkas.

Po trijų mėnesių rinkimai, kalbėti tai visi norės, o idėjų neturi nei viena partija, tad turės rasti įsivaizduojamų priešų su kuriais pažadės kovoti.

Tada euroskeptikai Lietuvoje iškels galvas ir tvirtins – sakiau, kad nereikia euro, patys matot, kaip viskas pabrango, žmonių gyvenimas pablogėjo, su litu mes praradome dalį identiteto ir apskritai, ta Europa mums nieko gero nedavė, liepė uždaryti elektrinę, o dabar dar gali atgrūsti pabėgėlių, kuriuos mes turėsime išlaikyti. Mums užtektų NATO, kam mums ta ES – sakytų jie ir žmonės linksėtų galvomis.

Netikit, kad taip sakys? O aš tikiu. Juk po trijų mėnesių rinkimai, kalbėti tai visi norės, o idėjų neturi nei viena partija, tad turės rasti įsivaizduojamų priešų su kuriais pažadės kovoti, problemą, kurią padės rinkėjams nugalėti. Nes pensijų jau nebėra iš ko kelti, o kaip nežadėdamas galėtum Lietuvoj laimėti rinkimus?

Putinas bus pasiekęs savo – nukreipęs dėmesį nuo oro erdvę nuolat pažeidžiančių lėktuvų ir aštrėjančios politinės retorikos link žlungančios Europos. Tipo – priešų ilgą laiką ieškojote ne ten. Žmonėms staiga taps svarbu paaiškinti kaip išsivaduoti iš skęstančio laivo. Nes euro kursas kurį laiką vis dar smuks, akcijų rinka svyruos, ekonomikos augimas kuriam laikui stos, pasirodys visų krizių palydovas – infliacija, kuri dar labiau patuštins žmonių kišenes.

Tikrai reikės gelbėtojo. Didysis kaimynas, kaip koks Supermenas, išties pagalbos ranką ir profesionalia propagandine retorika lengvai įtikins kokios nors jiems prijaučiančios partijos rinkėjus. Nes žmonės mano, kad tik supergalių turintis žmogus ar partija gali juos išgelbėti. Nes lietuviai renka gelbėtojus, o ne profesionalius politikus. Beje, pastarųjų gretos užuot pilnėjusios, nuolat tuštėja – juos pasiglemžia šiltos eurobiurokratinės kėdės, natūrali atranka ir STT kameros.

Galiausiai, kas gali paneigti, kad ir pačiai byrančiai Europai tuoj nebereikės vargšių narių, kurias reikia šelpti, ginti, o naudos jokios, tik pigi ir darbšti darbo jėga, bet ir jos jau pakanka.

Noriu tikėti, kad mes, kaip kadaise karjeros pradžioje dainavo A.Mamontovas, “gyvensim ilgai, laimingai ir gražiai”.

Nenoriu būti blogu pranašu ir visai nenoriu tikėti tuo, ką čia parašiau. Ir tikrai nenoriu, kad išsipildytų Vangos, aiškiaregių ir visų kitų visažinių pranašystės. Noriu tikėti, kad mes, kaip kadaise karjeros pradžioje dainavo A.Mamontovas, “gyvensim ilgai, laimingai ir gražiai”. Britai apsigalvos, pabėgėliai nebeplūs, teroristai atgailaus ir pažadės pasitaisyti, A.Merkel nutaisys draugišką veidą ir vėl visus suburs į smagią skautų stovyklą, pavadintą Europa. Lietuvoje pagaliau atsiras protingi intelektualūs gelbėtojai, nesišvaistantys pažadais, bet gerbiantys rinkėjus, girdintys jų balsus ir mokantys juos nuraminti argumentais. Jiems atiduočiau ir savąjį balsą.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje “Berlyno dienoraštis” 2016 m. liepos 1 d.

Jau beveik savaitę klausausi baisių ir žiaurių ES struktūrų ir atskirų šalių politikų kalbų apie tai, jog po “Brexit” nebus jokių derybų su britais, jiems bus skaudu, juos reikia kuo greičiau išmesti iš ES, jų neverta kviesti į rimtus susitikimus ir t.t. Tokio buko, pikto ir netoliaregiško požiūrio sunku būtų surasti bet kurioje kitoje srityje.

Dainius Radzevičius, dainius.org

Taip, kaip dabar elgiasi Paryžius, Berlynas ir Briuselis, gali pasielgti tik kompleksuotas, įsižeidęs ir blaiviai nemąstantis asmuo, kurį paliko jo sutuoktinis. Paliko prieš tai pasakęs paprastą ir nuoširdų tekstą – likime draugais, nes mus tik tai sieja. Kadangi ypatingos meilės šiuo metu nėra ir esame dėl daugelio klausimų skirtingose pozicijose, todėl geriau gyvenkime draugiškai, bendraukime, dirbkime, bet oficialiai gyvenkime atskirai.  Ir kas čia tokio, kai taip įvyksta?

Kartais būna, jog emocijos ima viršų ir blaiviai mąstyti paliktasis negali. Taip atsitiko su prie suskilusios geldos likusiais Briuselio biurokratais ir politikais. Jų kaltė labai didelė. Gal net didžiausia dėl “Brexit”. bet jie nenori matyti savęs ir savo klaidų, o už viską baudžia tik tą, kuris šiuo metu atrodo kaltesnis, nes pasakė „viso gero“.

Gal vertėtų savo pyktį ir įsižeidimą panaudoti produktyviam darbui? Įsivertinti politikams ir biurokratams savo klaidas santykiuose ne tik su britais, bet ir su kitomis šalimis.

O man asmeniškai netrukdo nei Norvegijos, nei Anglijos ir Velso pozicijos. Žinoma, Škotija ir Šiaurės Airija yra gal kiek artimesni, bet net Šveicarijos piliečiai man nėra niekšai. Todėl, kad Norvegija nebūdama ES nare neretai rodo gerą pavyzdį ir gerą praktiką, kaip galima rūpintis daugeliu žmogiškų problemų realiai. Ne taip, kaip Briuselis. Čia bendras vengrų, portugalų, graikų, vokiečių ir suomių su lietuviais priimtas sprendimas tampa labiau juokingas nei efektyvus. Bet juos mes kritikuojame mažiau. Nes jų viešinimui skirti dideli pinigai. Tiksliau – jų reklamai. O štai britai, net jei jie padarė didelę klaidą (tai dar nėra įrodyta) ir mums sukėlė visiems daug streso bei nepatogumų.

Štai Graikija ir jos politikai sukėlė dar daugiau streso ir problemų prieš keletą metų. O jų niekas taip ir neišmetė iš ES. Nors gal buvo už ką. taip, buvo pykčio, buvo pamokymų, buvo priešpriešos. Visko buvo. Ir dabar net kurį laiką apsimetame, kad ten problemos beveik išsisprendė. Nors to tikrai nėra.

Tad gal vertėtų savo pyktį ir įsižeidimą panaudoti produktyviam darbui? Įsivertinti politikams ir biurokratams savo klaidas santykiuose ne tik su britais, bet ir su kitomis šalimis. O tada pasiraitoti rankoves ir dirbti, dirbti, dirbti. dar geriau, jei dirbtų biurokratai su politikais pagal liberalizuotus darbo santykius  – nulines darbo valandų sutartis, mažesnes kompensacijas palikus tarnybą, mažesnes pensijas ir t.t. tada pasitikėjimo būtų jais daugiau.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje dainius.org 2016 m. birželio 30 d.

Britai nusprendė išstoti iš ES, olandai nepritarė ES bendradarbiavimo sutarčiai su Ukraina, Austrijoje prezidento rinkimų vos nelaimėjo kraštutinės dešinės Laisvosios Austrijos partijos atstovas Norbertas Hoferis (jam iki pergalės trūko vos daugiau nei pusės procento), Prancūzijoje regionų rinkimuose trečdalį balsų gavo kraštutinis dešinysis „Nacionalins frontas‟, Lenkijos vyriausybėje jau daugiau nei pusmetį dominuoja vienvaldė konservatyvi partija „Tvarka ir teisingumas‟, panaši situacija ir Vengrijoje bei kai kuriose kitose žemyno šalyse. Radikalių dešiniųjų jėgų kilimas skaldo ES, bet šie procesai Europoje nėra naujas fenomenas.

Gabija Karlonaitė, euroblogas.lt

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas dr. Justinas Dementavičius teigia, kad kiekviena krizė reikalauja sudėtingų sprendimų, kurie neįmanomi be angažuotų politikų, ne tik suprantančių krizės priežastis, bet ir gebančių visuomenę įtikinti, kad vienas ar kitas sprendimas neišvengiamas.

„Šiomis sąlygomis neveikiant tradiciniams vaistams ir gydymo būdams visada atsiranda erdvės šundaktariams, arba kitaip – populistams“, – aiškina pašnekovas.

Jis ragina į vieną katilą nesumesti populistinių ir radikalių judėjimų. „Pirmieji tik žada, o antrieji siekdami savo tikslų neretai griebiasi smurto ar kitokių neteisėtų veiksmų, kad gautų ar išlaikytų valdžią“, – pabrėžia J. Dementavičius.

Nepasiduoti padėtų išsilavinimas

Pasak TSPMI dėstytojo, populistai pavojingi ne todėl, kad užima kraštutines dešinės ar kairės pozicijas, – jie gali būti ir centre, taip pat – ne dėl savo populiarumo. Jie pavojingi, nes, norėdami įtikti visuomenei, jie gerokai supaprastina politinę tikrovę.

Nepasiduoti populizmui įmanoma tik turint politiškai išsilavinusius ir kitų piliečių labui pasiryžusius pasiaukoti piliečius.

„Supaprastinimas įprastai pasireiškia primityviu binariniu schemų įvedimu ir pažadu išspręsti krizę vienu paprastu mostu, nors dažnai lieka neaiškus nei tikrasis pažado turinys, pavyzdžiui, „sukursime atvirą visuomenę“, nei pasekmės, kurių nediskutavo išėjimo iš ES šalininkai Jungtinėje Karalystėje (JK).“

Populizmas esą buvo, yra ir bus patraukus, nes žada paprastai pasiekiamą geresnį gyvenimą: „Nepasiduoti populizmui įmanoma tik turint politiškai išsilavinusius ir kitų piliečių labui pasiryžusius pasiaukoti piliečius.“

Radikalumas ar populizmas neturi vieno ideologinio veido. Anot J.Dementavičiaus, kraštutinės dešinės partijos paprastai siejamos su islamofobija, suverenios valstybės apsauga, griežta antiimigracine politika, kultūrinės tautos principo iškėlimu, o kraštutinės kairės partijos kvestionuoja pačios valstybės prasmę, kritikuoja bet kokius egzistuojančius autoritetus, reikalauja visiškos ekonominės sistemos pertvarkos ir globalios Europos atsakomybės.

Skaldo ir pabėgėlių krizė

Britų kampanijos „The In Crowd“, skatinusios balsuoti už likimą ES, nario Beno Crome’o nuomone, euroskeptiškas populizmas plinta per žiniasklaidą. Jungtinės Karalystės žiniasklaida esą formuoja nuomonę, kad imigrantai kalti dėl šalies socialinių problemų. Pašnekovas kritiškai vertina vykusią referendumo kampaniją, mat jos metu neišnaudota galimybė labiau informuoti visuomenę apie ES – abi debatų pusės iš esmės diskutavo apie britų interesus, o ne apie Bendriją.

Didelė dalis visuomenės, balsavusi už likimą ES, nesiruošia pakeisti savo nuomonės, o jei „Brexit‟ šalininkai būtų pralaimėję, euroskepticizmas išlikų svarbia jėga britų politikoje.

Pasak B.Crome’o, referendumo rezultatai visiškai nepadėjo atsakyti į keliamą klausimą, kadangi 52 proc. rinkėjų nubalsavo už Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš ES, 48 proc. – prieš. Toks nedidelis skirtumas dar labiau suskaldė visuomenę, nesvarbu, kuri pusė būtų laimėjusi. Didelė dalis visuomenės, balsavusi už likimą ES, nesiruošia pakeisti savo nuomonės, o jei „Brexit‟ šalininkai būtų pralaimėję, euroskepticizmas išlikų svarbia jėga britų politikoje.

Britiškasis populizmas skiriasi nuo, pavyzdžiui, lenkiško ar vengriško. B.Crome’o žodžiais, šiose posovietinėse šalyse populizmas iš esmės remiasi iki šiol skaudžiai jaučiamomis perėjimo į rinkos ekonomiką pasekmėmis.

J.Dementavičius savo ruožtu nurodo, kad pabėgėlių problema tapo visą Europą skaldančiu procesu. Tai šiuo metu yra vienas svarbiausių europinės politinės darbotvarkės klausimų, kuris neišvengiamai nukreipė dėmesį nuo kitų svarbių procesų: Rytų partnerystės programos, santykių su Rusija.

„Akivaizdu, kad du dideli iššūkiai – nors, tiesą sakant, jų yra gerokai daugiau, – vienu metu Europai yra per daug, o didžiosioms Vakarų valstybėms pabėgėlių ir jų integracijos klausimai yra aktualesni“, – įsitikinęs pašnekovas.

Pabėgėlių krizė išryškino skirtumus tarp ES senbuvių ir naujųjų narių, buvusių komunistinio bloko šalių. „Pastarosiose dominuoja reakcija į pabėgėlių krizę „tai ne mūsų, o Vokietijos, Danijos, Švedijos ir kitų problema‟. Keliamas klausimas, ar mes turime padėti jiems, Vakarams, – parodo, kad dar nesame pasiruošę save matyti kaip integralią Vakarų Europos dalį. Panašu, kad net nenorime spręsti vakarietiškų problemų.“

Paklaustas, ar demokratija Europoje atsidūrė pavojuje, J.Dementavičius atsako lakoniškai ir tiksliai: „Ne. Demokratija visada yra pavojuje.“

Lietuvai kraštutinių dešiniųjų valdžia negresia?

Nepaisant Europą skaldančio euroskepticizmo, Lietuva vis dar yra tarp palankiausiai ES vertinančių šalių. Politologas prognozuoja, kad kraštutinių dešiniųjų politinių jėgų iškilimas mūsų šalyje negresia.

„Ne tik todėl, kad nepanašu, jog Lietuvos rinkėjai linkę į kraštutinumus, bet ir todėl, kad politikai formuoti reikalingas platus palaikančių asmenų tinklas visuose valstybės lygmenyse.

Net jei aš klysčiau, reikia atsiminti, kad mūsiškis radikalios dešinės variantas būtų gerokai kitoks nei Vakaruose. Veikiau būtume panašūs į Lenkiją su aiškia Rusijos baime ir skepsiu Vakarų atžvilgiu, dideliu dėmesiu išeiviams, bet ne „ateiviams” ir ryškiais etninės kultūros akcentais“, – hipotetinį lietuvišką populizmą aptaria pašnekovas.

Po “Brexit” referendumo rinką apėmė panikos priepuolis ir investuotojai, karštligiškai stengdamiesi atsikratyti rizikos, pradėjo rinktis saugias investavimo priemones. Jų neatbaido itin žemos arba net neigiamos palūkanos. Lietuvos rinkoje gyventojai vis dar turi galimybių taupyti ir šiek tiek užsidirbti, renkantis taupymo lakštus. Bet ar ilgam?

Jekaterina Rojaka, DNB vyr. ekonomistė Baltijos šalims

Teoriškai, žemos palūkanų normos asocijuojasi su paskata vartojimui, investicijoms, ūkio augimui ir yra  interpretuojamos, kaip bauda indėlininkams. Praktikoje, priešingai, nei buvo manoma, žemos palūkanų normos euro zonoje suveikė kaip bumerangas – žmonės pradėjo dar labiau taupyti, o vartojimas ir investicijos vos pajudėjo iš vietos.

Kodėl taip atsitiko? Sumažėjus infliacijai ir palūkanų normoms, „sustreikavo“ grąža, generuojama daugumos pensijų fondų, ir taip paskatino atsargius euro zonos gyventojus susimąstyti apie ateitį. Atitinkamai aptirpo privataus sektoriaus paskolų ir indėlių santykis, pavyzdžiui, euro zonoje rodiklis, palyginti su prieškriziniu piku, susitraukė trečdaliu, o Lietuvoje smuko beveik perpus. Taigi šiuo metu paskolų ir indėlių likučiai Lietuvoje susilygino, ir juda koją kojon.

ECB gali žengti dar vieną neortodoksinį žingsnį, toliau mažinant palūkanų normas.

Tačiau perskaičiavus vienam gyventojui, santaupos nuo įstojimo į ES išaugo 4 kartus ir šiuo metu siekia apie 3672 eurus. Atrodytų, kad ir Lietuvos žmonės pradėjo kur kas rimčiau žiūrėti į taupymo procesą, tačiau tyrimo rezultatai rodo, kad daugiau nei pusė namų ūkių finansiškai nepajėgtų dengti nenumatytas išlaidas ilgiau nei vieną mėnesį.

Žemų palūkanų normų vykdoma centrinių bankų politika gerokai pakeitė investavimo žemėlapį ir net įpročius. Saugiausias užuovėjos, tokios kaip Japonijos, Šveicarijos, Vokietijos vyriausybiniai skolos popieriai, siūlo neigiamas palūkanų normas 10-čiai metų ir net ilgesnio termino investicijoms. Pinigų „įdarbinimas“ kitose išsivysčiusiose šalyse yra tiesiog nepelningas, o besivystančiuose – pernelyg rizikingas, todėl daugeliui nepriimtinas.

Rinkoms įsisiūbavus po “Brexit” atomazgos, domėjimasis saugesniais skolos popieriais smarkiai pakilo. Nors panika pamažu aprims ir rinkos palaipsniui grįš prie įprastinio darbo, tikėtina, kad bendras netikrumas tarp investuotojų išliks dar ilgesnį laiką ir saugumą siūlantys produktai dar labiau atpigs – t.y. jų teikiama grąža bus mažesnė. Juolab, pats Europos centrinis bankas (ECB) prieš referendumą užsiminė, kad yra pasirengęs dar labiau išplėsti pagalbą finansiniam sektoriui.

Taigi jei bus matyti, kad “Brexit” ir prasti lūkesčiai daro neigiamą poveikį trapiam euro zonos ūkio augimui, ECB gali žengti dar vieną neortodoksinį žingsnį, toliau mažinant palūkanų normas. Tokiu būdu, bankų ir taip apgailėtinai mažos indėlių palūkanų normos vargu ar galės konkuruoti su Lietuvos taupymo lakštais, kurie šiuo metu garantuoja bent 0,3 proc. metinių palūkanų ir nemokomą išgryninimą. Bet ir tai gali greitai pasikeisti…

 

Jungtinės Karalystės gyventojams nusprendus palikti ES, dingsta investuotojų ir verslininkų pasitikėjimas ekonomine situacija. Finansų rinkos buvo pasiruošusios kitokiam balsavimo rezultatui, todėl rinkų dalyviai panikuoja – stipriai krenta visų rizikingesnių turto klasių kainos. Kol situacija išliks neaiški, galima laukti stambių rinkų svyravimų ir didėjančio neužtikrintumo dėl ateities perspektyvų.

Povilas Stankevičius, DNB analitikas

Finansų rinkose jau anksčiau plito baimė dėl „Brexit“ keliamų pavojų. Pastaruoju metu santykis tarp svaro kurso ir itin saugių Vokietijos obligacijų pajamingumo buvo labai glaudus: investuotojai baiminasi dėl “Brexit”, parduoda svarus ir, siekiant apsaugoti kapitalą, perka rizikos neturinčius skolos popierius, taip sumažindami jų pajamingumą.

Įvykus „Brexit“ referendumui rinkos puolė į paniką ir prasidėjo rizikos išpardavimas. Akcijos ir silpnesnį kredito reitingą turinčios obligacijos pigo, investuotojams atsikratant šių aukštesnę svyravimo riziką ir didesnį neužtikrintumą turinčių turto klasių. O didelį likvidumą ir pinigų saugumą garantuojančios JAV ir Vokietijos valstybinės obligacijos, bei auksas toliau brangsta.

Ateityje galima tikėtis dar žemesnių palūkanų normų ir kiekybinio skatinimo programos išplėtimo iš ECB.

Nuo referendumo dienos Jungtinės Karalystės svaro kursas nukrito net virš 11 proc. JAV dolerio atžvilgiu. Dabartinis rinkų elgesys rodo, jog dar neesame dugne, o jei Jungtinės Karalystės centrinis bankas, norėdamas suminkštinti „Brexit“ žalą, nuspręs kirsti palūkanas, svaras kris dar žemiau. Europos Centrinio Banko (ECB) vadovai minėjo, jog „Brexit“ atveju yra pasiruošę išplėsti pinigų politikos skatinimą ir tiekti papildomą likvidumą euro zonos bankams. Todėl ateityje galima tikėtis dar žemesnių palūkanų normų ir kiekybinio skatinimo programos išplėtimo iš ECB.

JAV vyriausybės obligacijų rinkose plinta įsitikinimas, jog reaguodamas į pasaulinį neužtikrintumą, Federalinis Rezervų bankas (Fed) gali išvis nepakelti palūkanų normos šiais metais. Stabilizavus rinkoms, galbūt ir sulauksime bent vieno palūkanų normos kilstelėjimo iš Fed. Vis dėlto, kylant abejonėms dėl JAV darbo rinkos padėties „Brexit“ sukelta panika dar labiau sutrukdys JAV Fed vadovams greitai kelti palūkanų normas.

Finansų rinkų svyravimai mažina finansinį stabilumą ir polinkį investuoti visoje euro zonoje. Dėl rinkų nepastovumo vyraujantis neapibrėžtumas dėl finansavimo sąlygų keitimosi, gali sumažinti bankų apetitą skolinti vartotojams ir rizikingesnėms įmonėms. Vis dėlto, tikėtina, kad ECB skatinamieji veiksmai apribos neigiamą krentančių rinkų įtaką skolinimui. Deja, užsitęsęs derybų dėl naujų prekybos sąlygų laikotarpis ženkliai padidins verslo neužtikrintumą. Bijodamos dėl ateities Europos verslo įmonės atsargiau leis pinigus investicijoms. Suprastėję verslininkų lūkesčiai  ir dėl „Brexit“ sumažėjęs  optimizmas, gali reikšmingai sumažinti Europos ekonominio augimo tempus.

Lietuvos gamintojams, netekusiems dalies prekybos su Rusija ir plečiantiems eksportą į ES šalis atsiras dar viena kliūtis.

Lietuvos verslininkų lūkesčius taip pat gali užtemdyti „Brexit“ keliamas neužtikrintumas. Formaliai Jungtinė Karalystė vis dar yra Europos Sąjungoje, o tiesioginis poveikis Lietuvai bus pakankamai ribotas. Dėl didesnių rizikų ir kritusio svaro kurso gali sumažėti užsienio prekyba ir piniginės emigrantų perlaidos iš Jungtinės Karalystės, bet šių metų BVP augimo tai stipriai nepaveiks. Vis dėlto, verslo neužtikrintumas kitose Europos šalyse galimai sumažins ES prekybą su Jungtine Karalyste. Europos gamintojams ieškant patrauklesnių rinkų už Jungtinę Karalystę, didės konkurencija tarp likusių ES narių. Todėl Lietuvos gamintojams, netekusiems dalies prekybos su Rusija ir plečiantiems eksportą į ES šalis atsiras dar viena kliūtis. Norint išlikti dabartinėse eksporto rinkose ir skverbtis toliau, gali tekti mažinti parduodamos produkcijos kainas.

„Brexit“ taip pat padidina politinę riziką visoje ES. Neramina tai, jog Davido Cameron‘o priešrinkiminis pažadas surengti referendumą prigis kitose ES naryste nepatenkintose šalyse: politikai, norėdami surinkti daugiau balsų pradės žadėti piliečiams referendumus dėl išstojimo. Jungtinei Karalystei paliekant ES, padidėja politinio šalių susiskaldymo tikimybė. „Brexit“ ir tolimesnis ES klibėjimas gali dar labiau padidinti investuotojų neužtikrintumą, išsiūbuoti finansų rinkas, bei stabdyti investicijas.