Scanpix nuotr.

Didžiosios Britanijos premjeras konservatorius Davidas Cameronas nutarė pasinaudoti akimirka, kai ES visi daro, ką nori: Lenkija atsisako priimti jai pagal kvotas numatytus pabėgėlius, Vengrija nuo jų tveriasi spygliuota siena, Vokietija tiesia „Nord Streem II“, Graikija kaip visuomet nesilaiko finansinės drausmės, o Prancūzija stato karo laivus Kremliui ir sudaro su juo karines sąjungas. Tiesa, Jungtinės Karalystės premjeras tai daro rafinuočiau. Jis rašo grafomaniškus laiškus ES šalių vadovams, mėgindamas prastumti savo tvarką Bendrijai.

Rima JANUŽYTĖ

Didžioji Britanija Europos Sąjungos žaidimą ir taip žaidžia pagal savas taisykles. Didžioji Britanija, po kelių nesėkmingų bandymų įstojusi į Bendriją tik 1973 m., nepriklauso nei Šengeno erdvei, nei euro zonai. Be to, Didžioji Britanija dažnai laikosi atokiau nuo kitų valstybių ir daugeliu klausimų turi savo nuomonę.

Pavyzdžiui, apie 60 proc. britų pasisakė prieš ES mokesčių sistemos reformą. Londono pasipiktinimą sukėlė ir nesenas Europos Komisijos sprendimas Prancūzijai ir Vokietijai grąžinti atitinkamai milijardą ir 780 mln. eurų permokų iš bendro ES biudžeto. Tokią Briuselio aritmetiką Didžioji Britanija iš karto pasitelkė savo naudai: jei Briuselis skaičiuoja ne kaip naudinga jai, tuomet Didžioji Britanija samdys savo buhalterius.

Nesijaučia esą europiečiai

Didžiojoje Britanijoje dabar populiaru aiškinti, kad išstojusi iš ES šalis būtų ne tik stipri, bet galbūt net stipresnė. Juk, šiaip ar taip, apie 60 proc. karalystės užsienio prekybos vykdoma su ne euro zonos šalimis. Be to, Didžioji Britanija ypač džiūgauja dėl stiprėjančių prekybinių santykių su Kinija.

Ką jau kalbėti apie argumentą, kad Didžioji Britanija nepražūtų, nes „tebeturi“ įtaką visoje imperijoje. Karalienė iki šiol vadovauja Tautų Sandraugai, kuriai priklauso 54 valstybės su maždaug 2 mlrd. gyventojų, tarp kurių yra ir tokios ekonomikos, kaip Indija, Kanada ar Australija.

Be to, Londonas kartu su Frankfurtu prie Maino yra vienas iš stambiausių pasaulio finansinių centrų, o Londono vertybinių popierių birža pagal kapitalizaciją yra didžiausia Europoje.

Nereikia pamiršti ir to, kad Londonui priklauso viena iš penkių nuolatinių vietų Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, o Europos ekonomikos milžinė Vokietija tuo pasigirti negali.

Būtent tokie argumentai vis daugiau britų lenkia į ES priešininkų stovyklą. Jeigu vyktų referendumas dėl to, ar Didžioji Britanija turėtų pasilikti ES (būtent taip bus formuluojamas klausimas biuleteniuose, kuriuose britai varneles dės gal net kitų metų birželį), didžioji dalis šalies piliečių pasisakytų už pasitraukimą.

Kas mėnesį ORB atliekama apklausa liudija, kad po neseniai Paryžiuje įvykdytų teroro išpuolių žmonių, pritariančių pasitraukimui iš ES, gerokai padaugėjo: 52 proc. pasisako už pasitraukimą, o 48 proc. mano, kad Didžioji Britanija turėtų likti ES. Palyginimui, birželį, liepą ir rugsėjį maždaug po 55 proc. žmonių pasisakė už tai, kad Britanija liktų Europos Sąjungos nare.

Verta paminėti, kad jaunimas narystę ES vertina labiau nei senjorai. Pavyzdžiui, 18–24 metų amžiaus grupėje 69 proc. apklaustųjų teigė norį, kad Britanija liktų ES. O tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus apklaustųjų ši dalis siekė tik 38 proc.

Paramą išstojimui iš ES pareiškė net kai kurios britų kompanijos. Didžiosios Britanijos statybos įrangos gamintojos JCB vadovas pareiškė, kad pritartų „Brexit“ – Britanijos pasitraukimui iš Europos Sąjungos. „Mes esame penkta ar šešta pagal dydį ekonomika pasaulyje. Sugebėtume egzistuoti savarankiškai ramiai ir praktiškai“, – britų regioninei televizijos tarnybai „BBC Midlands Today“ sakė lordas Bemfordas.

Tiesa, jo palaikymo gali nepakakti, nes šalies lažybų bendrovės prognozuoja, jog referendume 65 proc. piliečių galiausiai vis tiek balsuos už Didžiosios Britanijos pasilikimą ES, nors apklausos ir liudija, kad britai mažiausiai jaučiasi esą europiečiai nei bet kurios kitos ES šalies gyventojai.

Mat net du trečdaliai žmonių Jungtinėje Karalystėje sako nejaučiantys jokios europietiškos tapatybės, o tai gerokai didesnė dalis nei kitose ES šalyse: 64 proc. Britanijoje apklaustų žmonių sakė besijaučią „tik britais“. Ir tik kas šeštas žmogus (15 proc.) Jungtinėje Karalystėje jautėsi esąs europietis. Be to, save europiečiais laikančių žmonių skaičius Britanijoje nuo 1999 m. smuko 17 proc. – daugiausia visoje ES.

„NatCen Social Research“ skelbia, kad Vokietijoje tik 25 proc. gyventojų teigė besijaučią „tik vokiečiais“, o ne europiečiais, o Prancūzijoje „tik prancūzais“ save laiko 36 proc. žmonių.

Tokia neeuropietiška Didžioji Britanija dabar vadinama ne tik ES kiršintoja, savanaude, bet ir atskalūne, o neretai lyginama su Norvegija: Didžioji Britanija elgiasi panašiai kaip ES net nepriklausanti Norvegija – su ES palaiko tik tuos santykius, kurie jai naudingi. Tačiau Didžiosios Britanijos premjeras mano, kad toks palyginimas – net per švelnus, ir siūlo per daug nesižavėti euroskeptikų raginimais sekti Norvegijos pavyzdžiu.

„Aš tam kategoriškai prieštarauju“, – aiškino D.Cameronas, kalbėdamas parlamente prieš kelionę į Islandiją, kur vyko Šiaurės ateities forumas. Pasak D.Camerono, Norvegija yra atsakinga ES ir jos gyventojams tenka dvigubai daugiau migrantų nei britams, nors Norvegija net neturi vietos prie ES derybų stalo ir negali prisidėti spręsdama svarbius klausimus. Vienintelis panašumas – kad Norvegija nė nesijaudina prie šio stalo nesėdėdama, tad nuo jo pakilusi Didžioji Britanija irgi per daug neliūdėtų.

Sudrebintų ES ekonomiką?

Kad britai per daug nesijaudina dėl pasitraukimo iš ES padarinių – akivaizdu. Užtat ES pašnibždomis diskutuojama, o kas tokiu atveju nutiktų ES. Ji liktų stipri? Taptų stipresnė?

Ir taip, ir ne. Vienas susijęs su ES vienybe, kitas – su finansais. Ir nors abu šie aspektai yra labai susiję, Didžioji Britanija tarp jų brėžia nežymią rausvą liniją.

Iš vienos pusės, Didžioji Britanija Europos Sąjungai yra tam tikras destruktyvus elementas. Jos nuolatiniai prieštaravimai ir išskirtinių sąlygų siekis neprisideda prie Bendrijos monolitiškumo. Tačiau kokia nors Lietuva tokių išskirtinių sąlygų negalėtų net sapnuoti, nes Didžioji Britanija kalba skaičių kalba ir argumentais.

Britų ekonomika, kurios vertė yra 1,7 trln. eurų, sudaro maždaug 14–15 proc. ES BVP. Ji yra trečia pagal dydį Bendrijoje po Vokietijos ir Prancūzijos, be to – šešta didžiausia pasaulio ekonomika.

Skaičiuojama, kad Londono sprendimas palikti ES Bendrijos ekonomikos apimtį sumažintų iki 2004–2007 m. lygio, buvusio iki didžiosios Bendrijos plėtros. Kitaip sakant, viena Didžioji Britanija atsveria 12 naujųjų ES narių.

Be to, Didžioji Britanija ES užima trečią vietą pagal gyventojų skaičių. Kitaip tariant, vienas iš aštuonių ES gyventojų yra britas.

Dėl to ES vadovai jaučia nemenką nerimą. Jie save guodžia, kad grasinimas palikti ES – tik D.Camerono rinkimų triukas, kad britai apie tai rimtai negalvoja. Kai kurių analitikų nuomone, iš anksto keldamas sąlygas D.Cameronas neabejotinai gudrauja – taip siekdamas įtvirtinti savo, kaip Europai diktuojančio lyderio, pozicijas.

Tačiau karuselė įsisuka vis smarkiau, o jos sustabdyti gali nepajėgti net ją įsukę politikai. Dabar Didžiosios |Britanijos pozicija ES atžvilgiu yra vienareikšmiška: arba-arba. Ir, regis, ši taktika gali pasiteisinti.

Žinoma, kai kurie reikalavimai yra „labai problemiški, nes susiję su pagrindinėmis mūsų vidaus rinkos laisvėmis“, – taip apie D.Camerono ultimatumus Briuselyje kalba biurokratai. Pavyzdžiui, tiesioginė ES piliečių, neturinčių britiško paso, diskriminacija. Be to, „sunkiais“ Europos Komisija vadina ir reikalavimus dėl santykių tarp euro zonos šalių ir jai nepriklausančių valstybių. Konkrečiu teoriškai įgyvendinamos reformos pavyzdžiu įvardytas tik nacionalinių parlamentų vaidmens stiprinimas.

Tačiau Europos Komisija ministro pirmininko laišką su reikalavimais laiko derybų pradžia, o ne pabaiga. Vadinasi, sandoris bus, o D.Cameronas gers pergalės šampaną. Jei bus įgyvendinta viskas, ko jis pareikalavo, Didžioji Britanija išsiprašys daugiau teisių nacionaliniams parlamentams, kad šie galėtų blokuoti ES įstatymus (nors D.Cameronas aiškina, kad sieks mažiau biurokratijos ES). Be to, Londonas norėtų, kad migrantams iš ES šalių būtų sunkiau gauti socialines išmokas (nors pasisako prieš ES piliečių diskriminaciją).

Vokietijos kanclerė Angela Merkel leidžia suprasti, kad D.Cameronas neliks neapdovanotas. „Jungtinei Karalystei gali būti sukurtos tokios sąlygos, kurioms esant šalis liktų Europos Sąjungoje“, – atvirai sako Vokietijos kanclerė, tikindama, kad derybas su britais ji linkusi vertinti optimistiškai.

Optimistiškai nusiteikęs ir buvęs Europos Komisijos vadovas Jose Manuelis Barroso, pareiškęs, kad D.Cameronas „po perrinkimo turi stipresnes pozicijas peržiūrėti šalies santykius su Europos Sąjunga, ir blokas nusileis kai kuriems jo reikalavimams“. Jo nuomone, D.Cameronas dabar turi atnaujintą legitimumą ir didesnius įgaliojimus, kai kalbama apie šalies vidų, kelti reikalavimų Europai.

Galiausiai D.Camerono ausiai maloniai skamba ir Europos Tarybos pirmininko Donaldo Tusko žodžiai, jog ES vadovai jau 2016 m. vasarį gali pasiekti susitarimą su Didžiosios Britanijos ministru pirmininku D.Cameronu, kad Jungtinė Karalystė – antra didžiausia ES ekonomika – liktų bloko nare.

Kad taip ir būtų, ES turės bent simboliškai pakeisti savo poziciją keturiais pagrindiniais klausimais: laisvos darbo jėgos migracijos, bendrosios rinkos, konkurencingumo ir glaudesnės sąjungos, vadinamosios „ever closer union“.

Labiausiai pajustų imigrantai

Pagrindinis ir visus labiausiai jaudinantis yra pirmasis punktas – laisvas darbo jėgos judėjimas Europos Sąjungoje.

Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas yra pareiškęs, kad 40 proc. atvykėlių iš kitų Europos Sąjungos šalių gauna pašalpų, todėl jis žada imtis reformų, kurios nebeleis socialinės rūpybos sistemai ir toliau būti traukos veiksniu. Pasak jo, vidutinė statistinė imigrantų šeima Didžiojoje Britanijoje per metus gauna 6 tūkst. svarų sterlingų.

Siekis sumažinti dosnios Britanijos socialinių išmokų sistemos patrauklumą yra pagrindinė britų valdžios plano iš naujo derėtis dėl šalies narystės Europos Sąjungoje dalis. D.Camerono teigimu, naujausi duomenys rodo, kad atėjo laikas pažaboti atvykėlių iš ES šalių srautą, darantį per didelį spaudimą šaliai.

D.Cameronas pareiškė, kad pagrindinis būdas sumažinti į Angliją atvykstančių ES piliečių skaičių yra sumažinti tą trauką, kurią šalies socialinės apsaugos sistema skleidžia Europoje. Jis neatsisako ir planų įgyvendinti dar prieš rinkimus duotą pažadą nemokėti pašalpų atvykėliams iš kitų ES šalių pirmuosius ketverius jų gyvenimo Didžiojoje Britanijoje metus.

Tačiau britų diplomatai mano, kad ministrui pirmininkui nepavyks įtikinti ES šalių paremti jo planą pašalpų į Didžiąją Britaniją atvykusiems dirbantiems imigrantams nemokėti visą ketverių metų laikotarpį.

Vienas aukščiausio rango Didžiosios Britanijos pareigūnų, dalyvaujančių derybose su Briuseliu, teigia manantis, jog geriausiu atveju D.Cameronui pavyks pasiekti, kad pašalpų mokėjimas atvykusiems imigrantams būtų apribotas tik kelis pirmuosius mėnesius.

„Mielasis Donaldai, mums taip netinka“, – veikiausiai netrukus plunksnos vėl imsis D.Cameronas, kurį žygyje dėl ES taisyklių perrašymo palaiko vis daugiau ES maištininkių. Tarp jų – ir spygliuotų tvorų tvėrėjai, ir „Mistral“ laivų statytojai. O jei dar pridėsime abstrakčius vokiečių, olandų ir lenkų pažadus palaikyti britiškąją ES reformą, galima beveik neabejoti, kad keturios D.Camerono naujovės netruks tapti naujomis mūsų visų gyvenimo taisyklėmis.

Konfliktai. „Stratfor“ analitikai ateinantį dešimtmetį prognozuoja nuolatinį Rusijos silpnėjimą ir jos įtakos mažėjimą, tolesnę NATO plėtrą iki pat Azerbaidžano ir nė neužsimena apie pasaulinio karo grėsmę.

Kai kurie nepriklausomi Rusijos analitikai irgi abejoja, kad Vladimiras Putinas bandytų eskaluoti naujus konfliktus, nes tai būtų savižudiškas elgesys. Kiti, pavyzdžiui, Pavlas Felgenhaueris, priešingai, neabejoja, kad Rusija rengiasi akistatai su NATO, tik ne tučtuojau, o dar po kokių penkerių–dešimties metų, kai užbaigs kol kas dar prastai „šiuolaikiškam karui“ pasirengusios kariuomenės modernizavimą (išsamus jo komentaras publikuojamas  šio „Veido“ numerio 82 puslapyje). O Didžiosios Britanijos gynybos ekspertai sutartinai perspėja, kad pavojus yra jau dabar ir kad Rusija – ne tokia jau silpna ir nepavojinga.

Prieš kelias dienas vienu metu grėsmingai nuskambėjo Didžiosios Britanijos gynybos sekretoriaus Michaelo Fallono ir NATO pajėgų Europoje vado pavaduotojo iš Didžiosios Britanijos Adriano Bradshaw perspėjimai, esą laikas ruoštis blogiausiam įmanomam scenarijui – Rusijos veiksmams prieš Baltijos šalis.

M.Fallonas prisipažino neatmetąs galimybės, kad Rusija gali panaudoti prieš Baltijos šalis tokią pačią taktiką, kokią ji taiko padėčiai Ukrainoje destabilizuoti, todėl NATO turinti būti pasirengusi bet kokio pavidalo Rusijos agresijai, ypač nukreiptai prieš Aljansui priklausančias Baltijos šalis – Lietuvą, Latviją ir Estiją. „Egzistuoja labai realus pavojus, kad Rusija gali panaudoti prieš Baltijos valstybes tokius pačius slapto karo metodus, kuriuos, kaip yra kaltinama, ji naudoja Ukrainoje“, – gąsdina M.Fallonas, pridurdamas, kad tai joks naujasis šaltasis karas, nes situacija jau dabar yra „gana įkaitusi“.

Jis ragina prisiminti ir Rusijos bombonešius, skraidančius šalia Didžiosios Britanijos oro erdvės, ir Rusijos įvykdytą vieno Estijos saugumo pareigūno pagrobimą, dėl kurio smarkiai padidėjo įtampa tarp Maskvos ir Talino. „Per Ukrainos sieną plūsta tankai ir kitokia šarvuotoji technika, pagrobiamas Estijos pasienietis, virš Lamanšo sąsiaurio skraido kariniai lėktuvai, o Šiaurės jūroje plaukioja povandeniniai laivai. Visa tai rodo, kad padėtis kaista“, – savo perspėjimus aiškina britų gynybos sekretorius.

Generolas A.Bradshaw, nors ir neminėdamas konkrečiai Baltijos šalių, perspėja, kad Rusijos prezidentas gali bandyti užpulti NATO teritoriją. „Jis apskaičiuos, kad NATO į puolimą nereaguos, nes pernelyg bijos įsivelti į atvirą konfliktą“, – galimą scenarijų dėsto A.Bradshaw, perspėdamas, kad visa tai gali peraugti į atvirą, visuotinį konfliktą, keliantį grėsmę visai kolektyvinio saugumo sistemai.

„Rusija gali būti įtikėjusi, kad savo didelio masto konvencines pajėgas, kurias ji per labai trumpą laiką galėtų aktyvuoti ir permesti iš vienos teritorijos į kitą, galima panaudoti ne tik grasinimui, bet ir NATO teritorijos užėmimui“, – teigia Aljanso pajėgų Europoje vado pavaduotojas, anksčiau vadovavęs Jungtinės Karalystės sausumos pajėgoms.

Rusiją tokie perspėjimai gerokai trikdo. Gal dėl to, kad tokių kėslų ji išties neturi, o gal ir todėl, kad britai garsiai pasako tai, apie ką visi, įskaitant rusus, tik tyliai šnabždasi.

Rusijos užsienio reikalų ministerija, komentuodama šiuos pareiškimus, teigia, kad grėsmę kelia ne Maskva, o kaip tik NATO. „Tai Šiaurės Atlanto blokas kelia gana realią grėsmę, į kurią turime atsižvelgti savo kariniame planavime. O šalys, priimančios paramą iš Aljanso, neneigia, kad tai daroma atremti pramanytai Rusijos grėsmei, kuri niekada neegzistavo“, – sarkastiškai komentuoja Rusijos užsienio reikalų viceministras Aleksandras Lukaševičius.

Jo teigimu, A.Fallono žodžiai yra „žemiau diplomatinės etikos“, o visiškai nepriimtinas Rusijos Federacijos apibūdinimas jam primenąs tiesiog juokingą praėjusių metų JAV prezidento Baracko Obamos kalbą, kurioje šis Rusiją paminėjo kaip vieną iš trijų didžiausių grėsmių Amerikai.

Kad ir ką A.Lukaševičius sakytų, Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, iš britų perspėjimų, net jei ir nesinori tikėti jais paraidžiui, niekas nesišaipo: maža ką.

Tiesa, kai kurie politologai ramina, esą grėsmė Baltijos šalims pastaruoju metu yra netgi sumažėjusi. Tačiau net taip manantieji pritaria, kad geriau apsidrausti, negu per daug atsipalaiduoti.

„Tokie įspėjimai nėra naujiena, tačiau puiku, jeigu jie prisidės prie mūsų saugumo stiprinimo. Kuo daugiau Baltijos regione bus vadinamosios kietosios galios, tuo bus saugiau“, – įsitikinęs politologas Bernaras Ivanovas.

Iš tiesų, kaip jis ir sako, nors ir tyliai, nekeliant panikos, Lietuvoje ruošiamasi rusiškiems netikėtumams. Štai gruodžio pabaigoje Lietuvos Seimas priėmė Krašto apsaugos ministerijos (KAM) parengtą įstatymų pataisų paketą, kuriame numatytas karinės jėgos panaudojimas taikos metu. Nors tai niekur neparašyta, akivaizdu, kad šis dokumentas priimtas omenyje turint ne šiaip grėsmę nacionaliniam saugumui, o grėsmę, kurią gali kelti „žalieji žmogeliukai“. Dokumente konkrečiau negu iki tol reglamentuotas ir ginklų, sprogmenų bei karinės technikos panaudojimas.

Vasario pradžioje Vyriausybės nutarimu visoje Lietuvos teritorijoje įsigaliojo aukštesnis nei iki tol teroro akto grėsmės lygis: iki šiol galiojęs žemiausias grėsmės lygis buvo pakeistas į žemą. Kitaip sakant, iki šiol galiojusi nuostata, kad Lietuvoje teroro aktas galimas, bet nėra tikėtinas, pasikeitė: atsirado maža teroro akto tikimybė.

Ką tik baigėsi ir hibridinio karo grėsmėms skirtos lauko taktinės pratybos „Sąveika 2015“, kuriose dalyvavo apie 1800 karių iš brigados „Geležinis Vilkas“ ir kitų Lietuvos kariuomenės vienetų.

Beje, tiek A.Fallonas, tiek daugelis gynybos analitikų sutartinai tvirtina, kad hibridinis karas – naujas ir puikiai Ukrainoje prajodinėtas Rusijos „arkliukas“. A.Fallono teigimu, V.Putinas, bandydamas destabilizuoti NATO, pasitelktų kibernetines atakas, nereguliariuosius karius ir mėgintų sukelti įtampą tarp rusų mažumos.

Lenkijos geopolitikos ekspertas Piotras Maciążekas priduria, kad Lietuvoje pasitarnauti Rusijai gali net ir lenkų mažuma. Juk Rusija įvairiose šalyse jau ne kartą bandė išnaudoti ir kitas tautines mažumas. Tad ryšiais su Kremliumi įtariamos Lietuvos partijos, pavyzdžiui, Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) ar Socialistinis liaudies frontas, analitiko nuomone, gali tapti realia politinės strategijos dalimi.

„Šių partijų veikla hibridinio karo atveju gali pasitarnauti Rusijos interesams šalyje. Juk po Krymo aneksijos kuriami vis egzotiškesni scenarijai, pagal kuriuos Vilniaus rajone gyvenanti lenkų mažuma dėl autonomijos stoja kovoti lenkiško tipo ginklais, atvežtais iš Kaliningrado srities. Tokia situacija galėtų tapti rusiškos propagandos pergale“, – vieną iš scenarijų nurodo P.Maciążekas.

Juolab kad Rusijai ir iki šiol puikiai sekėsi naudotis lenkų mažuma Lietuvoje, o ši strategija gali būti plečiama toliau per vienpusišką žiniasklaidą ir partijų politinę veiklą.

Na, o į dažnai (ypač tų pačių Lietuvos rusų ar lenkų) užduodamą klausimą, ar visa tai nėra Lietuvos paranoja ir ar blogiausiam scenarijui nesiruošiame tik mes patys, puikiai atsako NATO veiksmai. Lietuvoje jau dabar veikia NATO energetinio saugumo kompetencijos centras ir NATO ryšių bataliono perdislokuojamas ryšių ir informacinių technologijų modulis.

Be to, tiek Baltijos šalyse, tiek Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje NATO toliau stiprina pozicijas ir steigia šiose šalyse NATO štabus, vadinamuosius pajėgų integravimo vienetus (angl. ~NATO Force Integration Unit~, NFIU). Lietuvoje toks vienetas, kuriame tarnaus apie 40 karių iš skirtingų NATO šalių ir maždaug tiek pat iš Lietuvos, veiklą pradės šiais metais. Šis NATO štabas bus atsakingas už Lietuvoje dislokuotų sąjungininkų pajėgų pratybų organizavimą bei ryšio tarp jų ir NATO operacinių vadaviečių palaikymą.

„Ši ir kitos iniciatyvos daugiausia skirtos įtikinti silpnesnėms ir labiau pažeidžiamoms NATO narėms, kad Aljansas rimtai vertina jų saugumo užtikrinimą“, – įsitikinę „Stratfor“ analitikai, nors nesuklysime sakydami, kad tiek pat svarbus motyvas – ir atgrasyti Rusija nuo veiksmų šiame regione.

Beje, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas vos prieš porą dienų kaip tik pasirašė susitarimą, reglamentuojantį NATO tarptautinių karinių vadaviečių Lietuvoje statusą, – šiuo susitarimu reglamentuojami į Lietuvą atvykstančio NATO personalo ir šeimos narių privilegijos bei imunitetas, judėjimo ir buvimo Lietuvoje, naudojimosi transporto, medicinos paslaugomis, vietos personalo įdarbinimo ir kiti klausimai. J.Oleko teigimu, šis susitarimas yra būtinas ne tik Lietuvoje jau veikiančių NATO tarptautinių vienetų statusui įtvirtinti, bet ir tam, kad būtų sudarytos sąlygos tolesnei Lietuvos integracijai į NATO struktūras ir intensyvesniam tarptautiniam bendradarbiavimui.

Žinoma, kuo Lietuva bus „giliau“ įsiliejusi į NATO ir kuo daugiau NATO bus pas mus, tuo mažiau Rusijai kils noro veltis į reikalus su mumis, suprantant, kad tai reiškia vėlimąsi į pasaulinio masto konfliktą.

O gal teisūs ir tie, kurie mano, jog Rusija yra tokia nusilpusi, kad to daryti net neketina?

Neseniai nepriklausomas dienraštis „Novaja gazeta“ išspausdino vieną metų senumo dokumentą, kuriame surašyta tuometė Kremliaus strategija Ukrainoje. Čia detaliai aprašoma, kaip bus atimamas Krymas, kaip turi būti destabilizuojama padėtis visoje Ukrainoje. Tiesa, dokumente numatyta, kad konfliktas įsiplieskia ne Donecke, o Charkove. Tačiau pasikeitus aplinkybėms planas, kaip rodo nesena istorija, buvo pakeistas, ir ne todėl, kad taip buvo naudingiau Rusijai, o todėl, kad Rusija Charkovo esą „nebeįkando“.

Yra ir nuomonių, kad net labai stipri Rusija į Baltijos pusę net nesidairytų. Esą jos prioritetai – Baltarusija, Moldova, okupuotos Gruzijos teritorijos, tad ji ir taip turi ką veikti.

Dar viena analitikų stovykla – tie, kurie aiškina, kad „mes patys prisišauksim bėdą“. Esą tampydami Rusiją už ūsų ir mosuodami NATO vėliava (o dar blogiau – vieninteliai visoje Europos Sąjungoje tiekdami ginklus Ukrainai) sulauksime rimtų nemalonumų ir patys būsime dėl to kalti.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius įsitikinęs, kad bėdos galiausiai sulauks tie „visi kiti“, kurie neremia Ukrainos ir vis glėbesčiuojasi su Rusija. Tačiau jis nebesako, kaip anksčiau, kad Rusija neturi finansinių išteklių konfrontacijai su NATO.

Nebesako to ir gynybos ekspertas, buvęs Lietuvos diplomatinės atstovybės Afganistane vadovas Aleksandras Matonis, anksčiau ne kartą raminęs, kad Rusijos kariuomenė – moraliai pasenusi ir visiškai nuskurusi, o dabar pripažįstantis, kad ji yra „pakankamai moderni“ ir puikiai ginkluota.

Žinoma, sprendžiama iš to, kas yra Ukrainoje. Tačiau tiek mums, tiek britams to pakanka, kad susidarytume puikų vaizdą apie Rusijos galimybes.

Štai neseniai Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija paskelbė „infografinį“ pranešimą, kuriame pateikiama detalių apie zenitinės artilerijos ir raketų kompleksą „Pancir S1“ (pagal NATO klasifikaciją – „SA-22 Greyhound“), taip pat žiniasklaidos ir vienos gynybos konsultacinės bendrovės paskelbtų nuotraukų, esą rodančių, kad ta sistema buvo naudojama Rytų Ukrainoje kelias pastarąsias savaites.

Britanijos pranešime „Kaip atpažinti Rusijos „Pancir S1“ (arba SA-22), kurio nenaudoja Ukrainos pajėgos“, nurodomi šio ant sunkvežimio sumontuoto komplekso skiriamieji požymiai.

SA-22 buvimas Rytų Ukrainoje yra ne tik dar vienas Rusijos tiesioginio karinio dalyvavimo tame konflikte įrodymas, kaip teigia Didžiosios Britanijos ambasadorius prie NATO Adamas Thomsonas, bet ir Rusijos pajėgumų įrodymas.

Beje, dar prieš keletą metų Suomijos valstybės gynybos universiteto tyrėjai, vertinę Rusijos karinius pajėgumus, paskelbė išvadą, kad visoje Europos Sąjungoje Rusijos puolimui galėtų pasipriešinti tik Didžioji Britanija. Tokią išvadą jie padarė atsižvelgdami į tai, kad iki 2020 m. savo kariuomenės perginklavimui ir stiprinimui Rusija ketina skirti 20 trilijonų rublių. Beje, V.Putinui, kuris 2011 m. paskelbdamas šį skaičių pasakė, kad jam net baisu jį ištarti, dabar turėtų būti dar baisiau, tačiau sumos mažinti jis neketina.

Ekspertai Rusijos pajėgas apibūdina kaip „modernų ir galintį greitai smogti kumštį“. Tai visiškai nepanašu į pasenusį įvaizdį, kad Rusijos kariuomenė – tik nesuskaičiuojamos pėstininkų pajėgos. „Neslepiama Rusijos kariuomenės užduotis – sutelkti savo pajėgas pasienyje su Europa, būti pasirengusiai pradėti įvairialypius kovinius veiksmus ir numatytiems taikiniams smogti per valandą nuo įsakymo gavimo“, – dar prieš keletą metų perspėjo Suomijos ekspertai, kurių prognozės pildosi paraidžiui ir net su kaupu.

Pasaulio banko duomenimis, jau 2013-aisiais Rusija gynybos reikmėms išleido 4,2 proc. BVP (perskaičiuojant doleriais). Iš 131-os šalies, kurių karinių išlaidų statistikos duomenis pateikia Pasaulio bankas, 2013 m. Rusija užėmė garbingą devintą vietą. Virš jos – sukarintos Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalys, tebekariaujantis Afganistanas ir dar Azerbaidžanas (rungtyniaujantis su šiek tiek nuo Rusijos atsilikusia Armėnija).

Pagal BVP dalį, tenkančią gynybai, Rusija jau tuomet aplenkė visas galingas pasaulio šalis ir net visas branduolines valstybes. Dar 2013 m. pirmą kartą savo naujausioje istorijoje Rusija aplenkė net JAV (3,9 proc. BVP), ką jau kalbėti apie Prancūziją (2,2 proc.) ir Vokietiją (1,3 proc.).

2014 m. Rusija pasistengė dar labiau – gynybai skyrė daugiau nei 5 proc. BVP.

Rusijos išlaidas kariuomenei apskaičiavo Gaidaro institutas (Rusija).

Tiesa, pagal realią karinėms reikmėms skiriamų pinigų sumą Rusijai iki Amerikos dar labai toli – Maskva tam turi dešimt kartų mažiau nei Vašingtonas (atitinkamai 70 mlrd. ir 740 mlrd. dolerių). Tačiau, ekspertų teigimu, kas šeštas Rusijos kariuomenei atitenkantis rublis yra skirtas reikmėms, paslėptoms po įrašu „slaptai“. Šių išlaidų dalis per pastaruosius kelerius metus padidėjo pusantro karto ir didėja toliau.

Gaidaro instituto karinės ekonomikos laboratorijos vedėjo Vasilijaus Zacepino teigimu, 2016 m. tokios slaptos išlaidos sudarys net 25 proc. visų kariuomenės išlaidų, vadinasi, įslaptintas bus kas ketvirtas jai skirtas rublis.

Ką su tokiais slapta į gynybą investuotais rubliais Rusija planuoja nuveikti? O gal tai tik antis, siekiant atgrasyti NATO, kuri pati tesiekia atgrasyti Rusiją?

Rima Janužytė

Šv. Andrejaus universiteto (Jungtinė Karalystė) tyrimų grupės mokslininkų vadovaujami naftos paieškų kompanijos narai atrado „Britų Atlantidą“ – nuskendusį povandeninį pasaulį, kurį 6,5 tūkst. pr. Kr. pasiglemžė Šiaurės jūra.

Dogerlandas – didžiulė sausumos teritorija, plytėjusi tarp Škotijos ir Danijos, iš lėto buvo nugrimzdo po vandeniu laikotarpiu nuo 18 tūkst. m. pr. Kr. iki 5,5 tūkst. m. pr. Kr. Manoma, jog „nuskendusiame pasaulyje“ kadaise galėjo gyventi dešimtys tūkstančių žmonių.

Klimatologų, archeologų ir geofizikų kolektyvas kartografavo jūros pasiglemžtą teritoriją, naudodamas naftos kompanijų dugno žvalgybos duomenis ir priėjo išvadą, jog Šiaurės jūros dugne plyti ištisa „prarastoji žemė“, kurioje prieš tūkstančius metų klajojo taip pat ir mamutai. Tyrėjai mano, kad šias žemes, kurios kadaise galėjo būti Europos širdis, kažkada paskandino visa niokojanti cunamio banga. Banga buvo tik fragmentas kur kas stambesnio masto procesų, kurių metu žemumos, bėgant tūkstantmečiams, buvo užlietos vandeniu ir virto jūros dugnu.

„Tas teritorijas pavadinome Dogerio krantu, tačiau kalbant apie jas galima išskirti keletą periodų, kai Šiaurės jūra buvo sausuma, – pasakoja Ričardas Beitsas (Richard Bates) iš Šv. Andrejaus universiteto. – Sausumos „maksimumas“ čia buvo prieš maždaug 20 tūkst. metų, nors dalį tos teritorijos turėjo dengti ledas. Kai ledas ištirpo, buvo atidengta dar daugiau žemės, tačiau ledynams tirpstant kartu kilo ir jūros lygis.“

Iš naftos ir dujų kompanijų gavę daugybę naujų duomenų dabar galime pateikti vaizdą, kaip kadaise atrodė Šiaurės jūros dugnu virtusios žemės, – tęsia mokslininkas. – Tarp kitko, ten radome mamutų ir šiaurinių elnių fosilijų. Galbūt dabar žmonėms atrodo, jog jūros lygio kilimas yra kažkas naujo, tačiau iš tiesų tai – tik Žemės istorijos ciklas. Taip yra nutikę jau daugybę kartų.“

„Dogerlandas kadaise buvo Europos širdis – kol jo neužliejo jūra, kuri dabar skalauja Britų salyno krantus, – tvirtina R. Beitsas. – Apie „paskendusią šalį“ spėliojome jau seniai. Tokioms kalboms pagrindą duodavo po visą Šiaurės jūrą žuvaujančių žvejų tinklais iš dugno ištraukti gyvūnų kaulai. Tačiau tik pastaraisiais metais, kai Šiaurės jūros dugną uoliai išžvalgė naftos kompanijos, mums atsirado galimybė tas hipotezes patikrinti rimčiau. Tiesą sakant, nemaniau, kad tų duomenų analizė mums duos kokios nors naudingos informacijos. Tačiau paaiškėjo, jog dugne slypi didžiulis, sudėtingas povandeninis kraštovaizdis.“

„Dabar galime modeliuoti tose vietose klestėjusią anuometinę augaliją ir gyvūniją, sudaryti ten gyvenusių mūsų protėvių gyvenimo būdo paveikslą ir suprasti, kokių dramatiškų įvykių jiems teko patirti. Vienas iš jų – žudanti cunamio banga ir ją lydėjęs jūros lygio kilimas.“

Šiaurės jūros dugne rasti Dogerlande gyvenusios mezolito populiacijos artefaktai eksponuojami viešai. Ekspozicijoje demonstruojami ne tik žmonių naudoti įrankiai, bet ir Dogerlando gyvūnų kaulai.

Pagal geofizinio modeliavimo duomenis, gautus iš naftos ir dujų gavybos kompanijų, taip pat konkrečius radinius iš Šiaurės jūros dugno žvejybos tinkluose, mokslininkams pavyko virtualiai rekonstruoti nuskendusias žemes. Ten, kur dabar Šiaurės jūros dugnas, kadaise driekėsi kalvynai ir slėniai, būta didelių pelkių ir ežerų, Dogerlandą vagojo upės. Kylant jūros lygiui, kalvos virto izoliuotais archipelagais.

Tyrėjai turimuose duomenyse ieško daugiau žmonių civilizacijos pėdsakų: galimų kapaviečių, akmeninių šventyklų, masinių mamutų kapaviečių.

„Žinoma, jūros dugne liko labai nedaug praeities pėdsakų – daug ką sunaikino jūros vanduo, – priduria R. Beitsas. – Mūsų paieškos truputį primena adatos paieškas šieno kupetoje. Tačiau visa tai, ką mes jau radome, yra pakankama, jog būtų galima daryti išvadą apie ten kadaise plytėjusias sausumos teritorijas.“

technologijos.lt

„Ir šventiška, ir tausojanti aplinką“; „Ne tik sutaupė miesto biudžeto lėšų, bet ir apsaugojo aplinką nuo plastiko šiukšlių“; „Ši eglė parodo, kokie išradingi gali būti žmonės, susidūrę su finansiniais sunkumais“; „Norėčiau, kad Čikaga turėtų įžvalgumo ir ambicijų padaryti ką nors panašaus“ – taip apie iš beveik 50 tūkst. plastikinių butelių pagamintą Kauno miesto Kalėdų eglę atsiliepė amerikiečių ir britų dizaineriai.

Gruodžio pradžioje įžiebtos Kalėdų eglės nuotraukos ir aprašymai išplito dešimtyje skirtingų užsienio meno naujienų tinklalapių ir dizaino tinklaraščių, tokių kaip „Colossal.com“, „DesignBuzz“, „Inhabitat.com“ ir kt. Daugiausiai komplimentų eglė nusipelnė už originalumą ir ekologiškumą.
Eglės idėjos autorė ir įgyvendintoja Jolanta Šmidtienė tikino pati niekaip nereklamavusi savo kūrinio užsienyje, tačiau žinia apie jį greitai pasklido internete. „Reportažus iš eglutės įžiebimo parengė Lietuvos naujienų portalai, informacija apie tai buvo paskelbta Kauno savivaldybės tinklalapyje. Nieko daugiau ir neplanavome, tačiau greitai pradėjo plaukti laiškai, nuotraukų prašymai iš užsienio žiniasklaidos. Netgi gavome siūlymą registruoti eglę pasaulio Guinnesso rekordų knygoje, kaip tik vakar užpildėme dokumentus“, – „Veidui“ pasakojo J.Šmidtienė, iš pradžių Lietuvoje sulaukusi skeptiško plastikinės eglės idėjos vertinimo.

Didžiosios Britanijos teismas pirmadienį skyrė buvusiam kariškiui 70 dienų kalėjimo bausmę už tai, kad jis sudegino Koraną.

Bedarbis 32 metų Andrew Ryanas (Endrius Rajenas) pavogė musulmonų šventąją knygą iš bibliotekos Anglijos šiauriniame Karlailo mieste ir stebint miniai padegė ją žiebtuvėliu.

Tuomet, kaip pasakojo įvykio liudininkai, jis mojavo liepsnojančiu Koranu ir užgauliai atsiliepė apie musulmonų tikėjimą

Ankstesniame teismo posėdyje A.Ryanas padarė kaltės pripažinimo pareiškimą dėl kaltinimų religiniu priekabiavimu sunkinančiomis aplinkybėmis bei vagystės.

Kai buvo areštuotas po sausio 19 dieną įvykusio incidento, A,Ryanas policijai sakė: “Viliuosi, jog nesukėliau Trečiojo pasaulinio karo”.

Teismo nuosprendį perskaitęs teisėjas Geraldas Chalkas (Džeraldas Čalkas) sakė: “Tai teatrališko fanatizmo atvejis”.

“Jūs visa tai iš anksto suplanavote, nes apgalvotai pavogėte knygą. Jūs siekėte maksimalaus viešumo ir norėjote sukelti kančias”, – sakė teisėjas.

Pastarosiomis savaitėmis per Afganistaną nusirito kruvinų protestų banga, kurią išprovokavo praėjusį mėnesį Jungtinėse Valstijose įvykęs incidentas, kai evangelikų pastorius sudegino Koraną.

Protestai nusinešė mažiausiai 24 gyvybes, tarp jų septynių Jungtinių Tautų darbuotojų, kurie žuvo, kai protestuotojai atakavo JT kompleksą šiauriniame Mazari Šarifo mieste.

Britų lėktuvai pirmadienio rytą bombardavo šaudmenų saugyklas pietinėje Libijos dalyje, o savaitgalį prie Adždabijos ir Misratos miestų sunaikino maždaug dvi dešimtis tankų ir šarvuotų automobilių, pranešė pareigūnai.

Iš oro bazių Britanijoje pakilę naikintuvai “GR4 Tornado” skrydžio metu pasipildė degalų ir smogė į amunicijos saugyklas Libijos lyderio Muamaro Kadhafio (Muamaro Kadafio) tvirtove laikomoje Sabhoje, pranešė gynybos ministerija.

“Į šaudmenų sandėlius, iš kurių aprūpinamos Libijos vyriausybės pajėgos puolančios civilius gyventojus šiaurinėje dalyje, įskaitant ir Misratą, buvo paleistos “Storm Shadow” raketos”, – sakoma pranešime.

“Remiantis pirminiais pranešimais, saugyklos buvo susprogdintos ir Libijos vyriausybė neteko šaudmenų, kurie kelia grėsmę civiliams šiaurinėje šalies dalyje”, – nurodoma jame.

Savaitgalį karališkųjų oro pajėgų (RAF) lėktuvai atakavo objektus aplink strategiškai svarbų Adždabijos miestą, kurį sukilėliai šeštadienį perėmė iš M.Kadhafi pajėgų.

Lėktuvai pirmadienį bombardavo atskirus objektus netoli Misratos uostamiesčio šalies vakaruose ir tęsė patruliavimą teritorijoje, informavo ministerija.

“Adždabijos apylinkėse sunaikinti 22 tankai, šarvuočiai ir artilerijos pabūklai”, – sakoma pranešime.

“Pulkininko Kadhafi pajėgoms pasitraukus iš daugumos pakrantės miestų, esančių į rytus nuo Sirto, Karališkųjų oro pajėgų lėktuvai “Tornado” kartu su kitais koalicijos lėktuvais patruliuoja virš Misratos, kur, nepaisydamos didelių per koalicijos atakas patirtų nuostolių, režimo pajėgos vis dar puldinėja miestą”, – sakoma jame.

Didžioji Britanija priklauso tarptautinei koalicijai, kuri, norėdama apsaugoti civilius nuo M.Kadhafi pajėgų puolimo, siekia užtikrinti Jungtinių Tautų paskelbtą neskraidymo zoną Libijoje.

Londone antradienį numatytas mažiausiai 35 šalių užsienio reikalų ministrų susitikimas, kuriame bus kalbama apie Libijoje vykdomą operaciją, kuriai dabar vadovauja NATO.

Didžiojoje Britanijoje ketvirtadienį vyksta parlamento rinkimai, kurių metu tarp pagrindinių partijų virs bene labiausiai įtempta kova per daug dešimtmečių ir po kurių pirmą kartą per daugiau nei 30 metų gali nebūti aiškaus laimėtojo.

Ketvirtadienį ryte, 7 val. vietos (9 val. Lietuvos) laiku, duris atvėrė daigiau nei 40 tūkst. balsavimo apylinkių, kurios veiks iki 22 val. (vidurnakčio Lietuvos laiku). Pirmuosius rezultatus tikimasi sužinoti praėjus kelioms valandoms po balsavimo pabaigos.

Premjeras Gordonas Brownas (Gordonas Braunas), opozicinės Konservatorių partijos lyderis Davidas Cameronas ir liberalų demokratų vadovas Nickas Cleggas (Nikas Klegas) trečiadienį, paskutinę mėnesį trukusios rinkimų kampanijos dieną, praleido keliaudami po šalį ir mėgindami palenkti į savo pusę dar neapsisprendusius rinkėjus.

Rinkimų išvakarėse atliktos viešosios nuomonės apklausos parodė, kad konservatoriai aiškiai pirmauja prieš G.Browno Leiboristų partiją ir liberalus demokratus.

Tačiau jos taip pat parodė, kad D.Camerono partijai veikiausiai nepavyks iškovoti tiek vietų Bendruomenių Rūmuose, kad viena galėtų formuoti vyriausybę ir išstumti iš valdžios leiboristus, kurie 13 metų vadovavo šaliai.

Toks parlamentas, kuriame nė viena partija neturi pakankamai vietų, kad galėtų viena formuoti vyriausybę, Didžiojoje Britanijoje būtų išrinktas pirmą kartą nuo 1974 metų.

Paskutinės trečiadienį laikraščių užsakymu atliktos apklausos parodė, kad parama toriams siekia 35-37 procentus. Tai reiškia, kad jie aiškiai pirmauja, tačiau šios paramos nepakaks užsitikrinti aiškią daugumą parlamente.

Dėl antrosios vietos tarp leiboristų ir liberalų demokratų turėtų vykti įtempta kova. Remiantis paskutinių apklausų duomenimis, valdančiąją partiją remia 28-29 proc. britų, o liberalus demokratus – 26-28 procentai.

Paskutinę rinkimų agitacijos dieną D.Cameronas praleido varginančioje kelionėje autobusu, kurios maršrutas nusidriekė per Anglijos šiaurinius ir centrinius rajonus į Velsą, o iš ten – į Bristolį Pietvakarių Anglijoje, kur konservatorių lyderis dalyvavo paskutiniame rinkimų kampanijos mitinge.

“Išeikite rytoj. Balsuokite už permainas. Balsuokite už konservatorius”, – sakė jis džiūgaujančiai savo rėmėjų miniai.

“Balsuokite, kad atneštumėte šiai šaliai viltį, optimizmą ir permainas, kurių mums reikia. Drauge mes galime sukurti geresnę, stipresnę šalį”, – sakė jis.

Tuo tarpu premjeras paskutinę rinkimų kampanijos dieną nuvyko į gimtąją Škotiją, kur mėgino įtikinti dar neapsisprendusius rinkėjus paremti Leiboristų partiją, kuri esą geriausiai gali užtikrinant sklandų šalies ūkio atsigavimą po recesijos.

“Šiuo pavojingu mūsų ekonomikai metu, šiuo mūsų šaliai svarbaus apsisprendimo metu prašau jūsų, sugrįžkite į namus pas leiboristus”, – ragino jis minią Damfriso mieste šalies pietvakariuose.

Didžioji Britanija tik visai neseniai išbrido iš recesijos, kuri buvo didžiausia šioje šalyje nuo praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio, ir G.Brownas, buvęs finansų ministras, rinkimų kampanijos metu akcentavo savo vaidmenį užtikrinant ūkio atsigavimą.

Tuo tarpu N.Cleggas per vieną paskutinių agitacinės kelionės sustojimų Darame Šiaurės Rytų Anglijoje ragino rinkėjus atiduoti balsus už liberalus demokratus ir “nepraleisti tik kartą per kartą pasitaikančios galimybės pasielgti kitoniškai”.

“Jei suteiksite mums progą, jei patikėsite mums savo balsą, pažadu, jog padarysiu viską, kad reikalai visam laikui pasikeistų į gera, kad būtų sukurta teisingesnė Britanija, kokios jūs norite”, – sakė jis.

Rinkimų kampanijos autsaideriu anksčiau laikytas N.Cleggas labai sėkmingai pasirodė pirmą kartą surengtuose partijų lyderių televizijos debatuose, po kurių smarkiai išaugo liberalų demokratų populiarumas.