Švietimo ir mokslo ministras patikino: derybos su britų universitetais vyksta sėkmingai, per ateinančius dvejus metus keletas jų turėtų įeiti į Lietuvos aukštojo mokslo erdvę. Šalies aukštųjų mokyklų vadovams tai nebuvo geros naujienos.
Apie tai, kad Didžiosios Britanijos universitetai domisi galimybe steigti savo filialus Lietuvoje ar bendradarbiauti su Lietuvos aukštosiomis mokyklomis, švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius pradėjo kalbėti praėjusių metų pavasarį. Tam buvo klojamas ir teisinis pamatas: gegužę Vyriausybė pritarė siūlymui, kad valstybė galėtų finansuoti studijas užsienio aukštųjų mokyklų filialuose, veikiančiuose Lietuvoje. Tada, kaip ir dabar, Lietuvoje veikė vienintelis toks filialas – Lenkijos Balstogės universiteto. Akivaizdu, kad tokia įstatymo pataisa buvo inicijuota tikintis, jog ateityje filialų bus daugiau.
Ministerijos pasamdyti konsultantai pusmetį vedė derybas su britų universitetais. Kaip teigiama, akiratyje buvo tik stiprios, į pirmuosius reitingų dešimtukus patenkančios aukštosios mokyklos.
G.Steponavičius informuoja, kad šiandien likę penki šeši rimčiausiai atėjimą į Lietuvą svarstantys britų universitetai. Per šį ir praėjusį mėnesį keleto jų atstovai lankėsi Lietuvoje. „Mūsų nuomone, realu, kad britų universitetų įžengimas į Lietuvą įvyks per artimiausius porą metų, – „Veidą“ patikino ministras, bet atsisakė įvardyti nors vieną universitetą, su kurio atstovais susitikta. – Kol vyksta derybos, nenorime užbėgti įvykiams už akių.“
Dėl principinės ministerijos pozicijos neįvardyti konkrečių universitetų derybos tapo mistifikuotos. Šalies akademinėje erdvėje pradėta spėlioti, kokie universitetai galėtų dairytis į Lietuvą. Tarp kandidatų minimi Edinburgo, Lankasterio, Notingamo universitetai, tačiau niekas to negali patvirtinti. Britų žiniasklaida apie galimus universitetų planus Lietuvoje tyli, o Jungtinės Karalystės universitetus reprezentuojanti organizacija „Universities UK“ redakcijai pranešė, jog jiems nėra tekę girdėti, kad koks nors britų universitetas planuotų plėtrą į Lietuvą.
Vis dėlto, jei atsižvelgsime į dabartinę Didžiosios Britanijos aukštojo mokslo padėtį, šios šalies universitetų atėjimas į Rytų Europą atrodys racionalus žingsnis. Dalis britų universitetų nuo seno orientuoti į ekspansiją ir turi įsteigę filialus Indijoje, Kinijoje, kitose Azijos šalyse. Tačiau to gali nebepakakti, nes šalyje įvestas į aukštąsias mokyklas priimamų užsienio studentų limitas, o nuo šių metų rugsėjo studijų kaina padidės iki trijų kartų. Tai lems studentų srautų sumažėjimą į universitetus pačioje Didžiojoje Britanijoje. Filialų steigimas Centrinėje ar Rytų Europoje leistų atsigriebti už prarastus studentus.
Įžvelgia pasikėsinimą į Lietuvos aukštąjį mokslą
Taigi britų universitetams Lietuva įdomi visų pirma dėl pragmatinių priežasčių. Tačiau tai nereiškia, kad iš jų atėjimo valstybė negautų naudos.
G.Steponavičius pateikia šūsnį argumentų, kuo britų universitetai pasitarnautų Lietuvai: šalies studentai, užuot išvykę studijuoti į užsienį, liktų Lietuvoje, Lietuvos aukštosios mokyklos būtų skatinamos pasitempti, o bendraudamos su užsienio universitetais gautų ir naujų žinių, į naujai susikūrusius filialus atvyktų daugiau užsienio studentų, sustiprėtų Lietuvos aukštojo mokslo pozicijos regione, galų gale tie Lietuvos dėstytojai, kuriuos pakviestų dėstyti naujuosiuose filialuose ar studijų programose, gautų geresnes darbo sąlygas. „Juk gerai, kad dalis Lietuvos dėstytojų uždirbs daugiau negu savo ilgamečiame universitete?“ – retoriškai klausia švietimo ministras.
Žvelgiant iš Lietuvos universitetų rektorių pozicijų – negerai. „Mūsų gerieji profesoriai įsidarbins filialuose, nes ten bus mokama du tris kartus daugiau“, – išgirdęs apie ministerijos planus, per Lietuvos universitetų rektorių konferencijos posėdį sakė Vilniaus universiteto rektorius Benediktas Juodka. „Bijau, kad jie suvalgys ne tik mūsų pinigus, bet ir geriausius dėstytojus“, – jam antrino Klaipėdos universiteto rektorius Vladas Žulkus.
Dar radikalesnės pozicijos laikosi Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos prezidentas, Vilniaus kolegijos direktorius Gintautas Bražiūnas: „Mes turime ginti savo aukštojo mokslo erdvę. Jų tikslas – ne perduoti žinias, o pasiimti pinigus. Suprasčiau, jei Lietuva neturėtų aukštojo mokslo ar jis būtų tokio lygio, kurį būtų gėda rodyti pasauliui. Buvo toks laikotarpis Turkijoje. Tada valstybė rėmė Amerikos universitetų steigimą šalyje. Bet manau, kad mokslas ir studijos yra sritis, kurioje mes daug ką turime padaryti patys. Jei už mus kas nors padarys – mes dėl to protingesni netapsime.“
Kolegijų prezidentas įžvelgia ne tik akademinių, bet ir socialinių grėsmių – jo manymu, negalima atmesti versijos, kad britai į Lietuvą žiūrės kaip į valstybę, puikiai tinkamą nukreipti trečiojo pasaulio šalių piliečiams, kurių patys britai nenori įsileisti. „Noriu tikėti, kad visas šis planas yra tik pasvarstymai, kurie nebus įgyvendinti“, – viliasi G.Bražiūnas.
Filialas studijų kokybe pagrindiniam universitetui neprilygs
Nepaisant dalies Lietuvos akademinės bendruomenės skepticizmo, universitetų plėtra už valstybės ribų yra natūralus laikmečio procesas, į kurį įsitraukia ir Lietuvos universitetai. Pavyzdžiui, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas šiemet įsteigė atstovybę Izraelyje ir yra numatęs steigti universiteto centrą Kazachstane, kurį vėliau būtų galima paversti filialu.
Sveikatos mokslų universiteto rektorius Remigijus Žaliūnas, taip pat pirmininkaujantis Lietuvos rektorių konferencijai, nepritaria kolegų nuomonei. „Kalbame ne apie kazino steigimą, o apie pasaulinį pripažinimą turinčius universitetus. Ateis įstaigos, kuriose bus vykdomos studijos, moksliniai tyrimai. Jei bus sudarytos sveikos konkurencinės sąlygos, nieko blogo čia nematyčiau. Ar iš tiesų mes tokia uždara šalis, kad tam priešintumės?“ – klausia profesorius.
Tiesa, R.Žaliūnas pabrėžia, kad jokio universiteto filialas negali sudaryti tokių mokymosi sąlygų, kokios egzistuoja savoje šalyje. Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius Alfonsas Daniūnas, domėjęsis britų universitetų plėtra Azijoje, pateikia tai patvirtinančius skaičius: „Žiūrint į britų universitetų plėtrą Azijoje matyti, kad tik 10–15 proc. dėstytojų ten yra atvykę iš Didžiosios Britanijos. Kiti pasamdyti iš aplinkinių šalių, kuriose aukštasis mokslas taip pat neblizga. Ir trečia, didžioji dalis yra iš tos šalies, į kurią šie universitetai atėjo. Tai lemia dėstytojams pasiūlomas didesnis atlyginimas. Jei į Lietuvą atvykę britų universitetai aprūpintų padalinį geriausiais savo dėstytojais ir mokslininkais, tada studijų kokybė tikrai galėtų gerėti. Bet kai matome, kaip šie universitetai veikė kitose šalyse, kyla grėsmė, kad mūsų geriausius žmones paims. Geriausieji užaugo mūsų universitetuose, o mokslininkas greitai neužauga.“
Kaip ir kiti kalbinti rektoriai, A.Daniūnas neturi išsamesnės informacijos apie ministerijos derybas. Jos neturi ir Lietuvos akademinę erdvę aktyviai sekantis, šiuo metu Didžiojoje Britanijoje gyvenantis Oksfordo universiteto vyriausiasis mokslinis bendradarbis Ainius Lašas. Tačiau, pasak jo, tai natūralu: kol nėra pasirašyta jokių sutarčių, derybos yra universitetų vidinis reikalas.
Prognozuodamas galimus scenarijus, A.Lašas siūlo į situaciją žvelgti pačių britų universitetų akimis: „Didžiosios Britanijos universitetai nežiūri tik į Lietuvą – jie orientuojasi į visą regioną. Į Lietuvoje įkurtą filialą būtų galima pritraukti studentų iš kitų kaimyninių šalių, pavyzdžiui, Rusijos, Baltarusijos ar Ukrainos. Lietuvos studentų, o ypač mokių, rinka yra tiesiog per maža.“
Mokslininko manymu, sėkmingai pasibaigusios derybos su britų universitetais būtų pliusas Lietuvos įvaizdžiui, tačiau realią naudą akademinei erdvei bus galima įvertinti tik matant studijų programas, kurios bus siūlomos.
Sėkmingo filialo pavyzdys – čia pat, Rygoje
Įrodymų, kad užsienio universiteto filialas gali veikti sėkmingai, toli ieškoti nereikia. Latvijoje įsteigtas SSE Riga – Stokholmo ekonomikos aukštosios mokyklos filialas. 2011 m. „Financial Times“ sudarytame verslo aukštųjų mokyklų reitinge jis vertinamas kaip geriausias Rytų ir Centrinės Europos universitetas, o kartu su kitais SSE universitetais (Stokholmo, Maskvos) užima 19 vietą visoje Europoje.
Per 18 filialo veikimo metų Latvijoje nepasitvirtino nė viena grėsmė, apie kurias šiandien kalba skeptikai Lietuvoje. Vietiniai mokslininkai nebuvo pervilioti – tik 13 proc. SSE Riga dėstytojų yra latviai, visi kiti atvyksta iš Švedijos, Jungtinės Karalystės, JAV ir kitur. Filialo išlaikymas valstybei praktiškai nieko nekainuoja, nes beveik pusė reikiamų lėšų gaunama iš užsienio švietimo fondų, verslo bei universiteto alumnų paramos, o kita suma – už mokslą mokančių studentų indėlis. Apie „švedų invazijos“ grėsmę į Latvijos aukštojo mokslo sistemą kalbėti taip pat neverta – ilgainiui SSE Riga tapo labai autonomišku universitetu.
„Kainos ir kokybės santykis. Vakarų Europoje tau reikėtų dirbti ir pasiimti didžiulę paskolą studijoms. Čia esi prie pat namų, kainos nedidelės, o kokybė niekuo ne prastesnė nei daugumos Vakarų universitetų. Ko dar norėti?“ – taip apie savo pasirinkimą studijuoti SSE Riga kalba ekonomikos ir verslo studijų antrakursis Domas Ivanauskas.
Jei tarp švietimo ministro minėtų penkių šešių britų universitetų atsiras bent vienas, sukursiantis SSE Riga precedentą, jis skatins kainos ir kokybės santykio ieškančius abiturientus likti studijuoti Lietuvoje, kad ir nelietuviškame universitete. Būtent tai yra pagrindinis argumentas, kuo britų universitetai gali pasitarnauti priešnuodžių nuo jaunų talentų išvykimo nerandančiai Lietuvos visuomenei.
Loading ...