Lietuvos Vyriausybės sprendimas šalį padalyti į du regionus, siekiant didesnės Europos Sąjungos paramos po 2020 metų, gali nepasiteisinti.

Apie tai interviu BNS perspėjo EK Regioninės politikos direktorato vadovas Marcas Lemaitre‘as. Pasak jo, nors dabar pagal ES taisykles atsižvelgiant į vienam žmogui tenkantį bendrąjį vidaus produktą (BVP) yra skiriami trys regionai (mažiau išsivystę, kuriuose BVP vienam žmogui nesiekia 75 proc. ES vidurkio, pereinamieji, jei BVP rodiklis yra tarp 75 ir 90 proc., ir pažengę regionai, kuriuose BVP rodiklis viršija 90 proc. vidurkį), svarstoma galimybė ateityje sanglaudos paramą tolygiau susieti su BVP vienam gyventojui rodikliu. Lietuva iki šiol buvo traktuojama kaip vienas mažiau išsivysčiusių regionų, tačiau įsibėgėjus Vilniaus regiono ekonominei plėtrai pradėta baimintis, kad šalis po 2020 m. gali būti priskirta pereinamojo regiono kategorijai ir prarastų nemažą dalį būsimos paramos.

Evaldas Labanauskas, specialiai „Veidui“ iš Briuselio, Belgija

„Dramblys kambaryje“ – tai angliška metafora, iliustruojanti problemą, apie kurią niekas nenori kalbėti. Pasak Lietuvos nuolatinės atstovės Europos Sąjungoje dr. Jovitos Neliupšienės, britų referendumas dėl išstojimo iš ES – dabar yra tas dramblys, kartu su kitais iššūkiais verčiantis ieškoti atsakymo į klausimą, kaip ES gali išbristi iš sunkios idėjinės krizės. Ir ar apskritai gali?

– Kokia dabar yra ambasadorės prie ES darbotvarkė? Tiksliau, kokius pagrindinius klausimus šiuo metu sprendžia ES diplomatai?

– Darbotvarkė labai įvairi, bet viskas – apie Europą ir apie Lietuvą. Nors proceso ir turinio subtilybes nėra lengva paaiškinti žmogui, kasdien nesusiduriančiam su Europos institucijomis.

ES nuolat augo. Ne tik daugėjo šalių narių, bet ir keitėsi procedūros, plėtėsi klausimų ratas. Veikia 28 valstybės, t.y. kartais net labai skirtingos 28 teisinės sistemos, todėl priimti sprendimus ne visada taip lengva ir tai užtrunka. Mes turime suderinti ne vienos valstybės ir ne vienos institucijos interesus.

Nuo praėjusios vasaros pagrindinis klausimas – migracija, kuri visą laiką dominuoja darbotvarkėje ir visuose formatuose. Šis klausimas aptariamas nuo vidaus reikalų ministrų iki užsienio reikalų ar net finansų ministrų susitikimų. Tai krizė, kurią reikia su­valdyti. Tai klausimas, kuris nedings vien dėl to, kad jis sudėtingas, o kartais net kontroversiškas.

„Dramblys kambaryje“ – tai „Bre­xit“, arba Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES referendumas. Šis faktorius iš tiesų daro įtaką daugeliui sprendimų.

Graikija ką tik buvo darbotvarkėje. Viena dalis klausimų išsisprendė, likę bus sprendžiami rudenį (euro zonos finansų mi­nistrai gegužės 24–25 d. sutarė su Graikija atverti 10,3 mlrd. eurų finansinės pagalbos pa­ketą ir pradėti mažinti skolos naštą Atėnams – E.L.).

Jei kalbėsime apie klausimus, kurie mums yra arčiau širdies, pavyzdžiui, (gegužės 24 d.) ES šalių ambasadoriai diskutavo apie Gruzijos bevizį režimą. Tai buvo vienas iš procedūrinių elementų, bet visus tuos procedūrinius žingsnius būtina nueiti.

Na ir, žinoma, sprendžiant šiuos klausimus visą laiką yra „dramblys kambaryje“ – tai „Bre­xit“, arba Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES referendumas (birželio 23 d. – E.L.). Šis faktorius iš tiesų daro įtaką daugeliui sprendimų.

– Ar ES turi planą B, jei vis dėlto britai balsuos prieš ES ir už savo šalies išstojimą iš Sąjungos?

– Ne, nei ES šalys, nei ES institucijos šiuo metu nesvarsto jokio plano B. Mes visi sutarėme, kad štai yra susitarimas, greičiau pasiūlymas iš ES pusės Didžiajai Britanijai ir jis galios tik tokiu atveju, jei Jungtinė Karalystė nuspręs pasilikti (britų ministras pirmininkas Davidas Ca­me­ronas vasario mėnesį susiderėjo su Briuseliu dėl to, kad Didžiajai Britanijai būtų suteiktas „specialus statusas“ ES – E.L.). Apie jokį kitą planą niekas negalvoja ir niekas nešneka. Bet nuo to klausimo negalima atsiriboti.

– O kokios nuojautos dėl „Brexit“ vyrauja Briuselio koridoriuose?

– Dabar Britanijoje pradėjo veikti tylusis periodas, kai vyriausybės nariai, diplomatai ir pareigūnai turės apribojimų, ką kalbėti ir kaip kalbėti įvairiais ES klausimais.

Briuselis, manyčiau, viską stebi šiek tiek iš ša­lies. Apklausų Britanijoje rezultatai – šiandien tik­­riausiai skaitomiausia literatūra Briuselyje ir, tikiu, visose ES sostinėse. Toks dalykas kaip bai­mė (nors nežinau, ar tai tinkamas žodis, gal greičiau – nerimas) – egzistuoja. Britų sprendimas turi labai didelę įtaką ES ateičiai.

Mums reikia Didžiosios Britanijos ES, mums reikia tvirtos ir patikimos ES, mums reikia integruotos ES.

Mes, Lietuva, vertiname Jungtinės Kara­lystės buvimą ES per saugumo prizmę. Mums labai svarbu ES stabilumas, jos patikimumas, jos gilumas. Mes ES vertiname ne tik kaip ekonominę organizaciją, bet ir kaip saugumo organizaciją, kuri mums duoda ekonominį stabilumą ir kartu tam tikrą kietąjį saugumą. Buvimas ES integraciniame branduolyje yra ir mūsų saugumo garantas.

Panašiai mąstančių šalių yra ir daugiau. Tai kelia tiek ekonominių, tiek teisinių klausimų, bet pats sudėtingiausias klausimas – idėjinis ar galbūt filosofinis: ar tai nėra didelė ES idėjos krizė, jeigu šalys pradeda svarstyti apie išstojimą iš ES?

Mums reikia Didžiosios Britanijos ES, mums reikia tvirtos ir patikimos ES, mums reikia integruotos ES. Europos Sąjungos krypties klausimas visada buvo, supaprastinant, klausimas apie gilesnę ar platesnę Europą.

Trumpuoju laikotarpiu atsakymas gana pa­prastas: Lietuva ir, beje, dauguma ES šalių gali sutikti su tuo, kad kai kurios šalys turi išimčių, kai kurios šalys turi galimybę vienos ar kitos nuostatos netaikyti arba taikyti kažkokias specifines nuostatas.

Gerokai sudėtingesnis, esmės klausimas, kurį mes turime išspręsti, – kaip padaryti tokią ES, kokią visi nori matyti, kokią ją nori matyti skirtingos šalys narės, šių šalių piliečiai.

Mes esa­me Pažadėtoji žemė, ir žmonėms iš išorės at­rodo, kad čia, pas mus, labai gera gyventi. Bū­dami viduje galbūt kartais to neįvertiname.

ES garsėjo savo minkštąja galia. ES visada buvo ir išlieka didžiulis traukos centras. Net ir migraciją galime vertinti per šią prizmę: mes esa­me Pažadėtoji žemė, ir žmonėms iš išorės at­rodo, kad čia, pas mus, labai gera gyventi. Bū­dami viduje galbūt kartais to neįvertiname, priimame tai kaip duotybę. Tad mums būtina atsakyti į šį idėjinį klausimą: ką dar galime padaryti, kad ta tikra Europos idėja būtų gyvybinga, kad Europa tikėtume mes, o ne tik kiti?

– Sukurti tokią ES, kokią visi nori matyti, – tai sudėtingas iššūkis, kaip ir padaryti visus laimingus. Vis dėlto gal čia būtų kalba apie prieš keletą metų minėtą dviejų greičių Europos idėją, kai kalbėta apie kelių lygių integraciją, tarkim, Vokietija ir Prancūzija būtų gilesnės, britai ar skandinavai – lėtesnės integracijos pavyzdys? Ar ši idėja dar gyva?

– Manau, kad tuomet, kai kalbėjome apie dviejų greičių Europą, galvoje turėjome daugelio greičių Europą. Todėl, kad niekada nebuvo to­kios griežtos perskyros.

Valstybių, esančių euro zonoje, integracija yra gilesnė. Taip pat esama šalių, kurios neprisijungė prie vidaus ir teisingumo reikalų, ir šalių, kurios neprisijungė prie Šengeno, bet prisijungė prie vidaus ir teisingumo reikalų. Kai kurios valstybės pasakė, kad nenori būti euro zonos narės, bet kai kurių stojimo sutartyse įrašyta, kad jos bus euro zonos narės. Kai kurios valstybės į šį klausimą atsako, kad jei žmonės nu­spręs, mes norėsime integruotis giliau. ES egzistuoja tokie skirtingi požiūriai.

Ar tikrai negali būti plėtros? Ar tikrai negali būti integracijos gilinimo? Tikriausiai gali, tačiau tai reikia daryti gana atsargiai.

Apibendrindama sakyčiau, kad atsakymas slypi pačioje ES sąrangoje ir sprendimų priėmime: mums reikia gero požiūrių į integracijos procesą įvairovės balanso, tačiau kartu nepavirsti arbatėlės klubu. Kita šio balanso pusė turi būti nuosekli gilesnė integracija, tačiau šokti nuogam į dilgėles irgi nebus geras rezultatas – integracija neturi išgąsdinti neskubančiųjų. Apgalvotas ir, kaip visada ES, kompromisu pa­grįstas sprendimas padėjo išeiti iš bet kokios krizės, padės ir šį kartą.

– Tad gal galima būtų konstatuoti, kad šiame etape tiek gilesnė integracija, tiek ES plėtra turėtų būti įšaldyta ar net jau yra šaldoma?

– Daugelyje Europos šalių stiprėja euroskepticizmas. Užtenka žvilgtelėti į rinkimų ar referendumų rezultatus kai kuriose ES šalyse.

Klausimas – kur link Europa eina. Kiekviena nauja iniciatyva turėtų būti vertinama labai at­sargiai ir atsakingai.

Ar tikrai negali būti plėtros? Ar tikrai negali būti integracijos gilinimo? Tikriausiai gali, tačiau tai reikia daryti gana atsargiai. Pa­sižiūrėkime, kas vyksta toje pačioje euro zonoje: tarkim, bankų sąjungos kūrimas nėra baigtas, mums dar reikės susitarti dėl visų indėlių draudimo schemos, o tai yra integracijos gilinimas.

Tad pasakyti, kad viskas įšaldyta ir nebebus tos gilesnės integracijos, irgi negalime. Apie plė­trą šiuo metu galbūt nepopuliaru kalbėti, bet pats plėtros procesas, ypač su kaimynais – Bal­kanų šalimis, vyksta. Ar reikia skubėti? Viskas priklauso nuo šalių narių ir šalių kandidačių pasirengimo.

– Grįžkime prie minėto idėjinio-filosofinio ES klausimo. Kiek naujųjų Rytų ir Vidurio Europos narių prisijungimas prie ES galėjo paveikti dabartinę idėjinę ES krizę? Turiu omeny situaciją Vengrijoje, Lenkijoje, kurios tampa dideliu Briuselio galvos skausmu.

– Aišku, kad Europa išsiplėtė ir pasikeitė. Mes atnešėme savo kultūrą, mes atnešėme savo patirtį ir savo darbo praktiką. O ir mums reikėjo daug kur prisitaikyti, nes atėjome į jau egzistuojančią organizaciją. Jau ne pavieniui, bet visoms 27-ioms, o vėliau ir 28-ioms teko spręsti klausimus, susijusius išskirtinai su mūsų regionu. Pavyzdžiui, Lietuva buvo viena aktyviausių šalių, keliančių energetinio saugumo klausimus. Energetinės sąjungos rėmėjos, pasirodo, yra ne vien tik Baltijos šalys ar Višegrado valstybės. Tai ir Ispanija, ir Portugalija. Kai mums pavyksta įtraukti į darbotvarkę tokį klausimą, išryškėja, kad yra ir daugiau šalių, linkusių prisidėti.

Noriu pasakyti, kad netgi skepticizmas dėl vienokių ar kitokių sprendimų mechanizmų nebūtinai susijęs su naujosiomis ES šalimis.

Kita vertus, jei, tarkim, sprendžiamas šiuo metu jautriausias migracijos klausimas, tai atsargumo Vidurio Europoje esama daug. Bet jei pažiūrėsime į rezultatus balsavimo, kuris pernai vyko dėl solidarumo mechanizmo, kai reikėjo sutarti, kad savanoriškai prisidedama prie migracijos krizės sprendimo, viena iš susilaikiusių šalių buvo Suomija. Noriu pasakyti, kad netgi skepticizmas dėl vienokių ar kitokių sprendimų mechanizmų nebūtinai susijęs su naujosiomis ES šalimis.

Nesutinku, kad ES problemų šaltinis yra Vidurio Europos valstybės. Klausimai, kuriuos pastaruoju metu sprendėme, tai patvirtina: minėtas dramblys kambaryje – tai britų referendumas. Galimas Graikijos pasitraukimas iš euro zonos – irgi kalbama apie ES senbuvę valstybę. Galiausiai ką tik įvykę Austrijos prezidento rinkimai, kai nugalėtojas tik keliais tūkstančiais balsų atsiplėšė nuo didžiausio euroskeptiko, rodo, kad iššūkiai ES kyla ne iš naujųjų narių.

O štai apklausos Lietuvoje rodo, kad mes esame didžiausi eurooptimistai.

– Bet mes nenorime prisiimti įsipareigojimų tuo pačiu migracijos klausimu arba, tarkim, duoti pinigų graikams, kad šie išsikapanotų iš krizės.

– Tačiau prisijungėme prie visų solidarumo mechanizmų. Pabėgėlius po truputį perkeliame. Taip, ši sistema iki galo neveikia, bet problemos slypi kitur. Ši sistema turi būti tobulinama eigoje. ES dar nebuvo susidūrusi su tokia krize. Gruodžio mėnesį į Europą per vieną dieną atvykdavo 7 tūkst. žmonių. Šiuo metu – 40 žmonių per dieną. Tai didžiulis skirtumas, o ir pastangos buvo milžiniškos: susitarimas su Turkija, derybos su gausybe Afrikos ir Ar­ti­mųjų Rytų šalių, iš kurių atvyksta migrantai, o svarbiausia – Balkanų kelio uždarymas.

Šiuo metu Lietuva yra vertinama kaip konstruktyvi sprendimų dalyvė. Mes pakankamai gerai įvykdome visus įsipareigojimus, esame labai pažangūs.

Jei kalbėsime apie Graikiją, mes esame euro zonos šalis ir mokame pinigus į savotišką draudimo fondą, kuris naudojamas esant krizinei situacijai. Šį kartą Lietuvai nereikėjo prisiimti jokių papildomų įsipareigojimų. Mes nebuvome tie, kurie parodomai sakytų, kad neprisidėsime, tačiau juk negalime užmerkti akių prieš taisyklių nesilaikymą.

Visuomenės pasvarstymai ir visuomenės diskusija yra sveika, iš to susiformuoja politiniai sprendimai. Bet šiuo metu Lietuva yra vertinama kaip konstruktyvi sprendimų dalyvė. Mes pakankamai gerai įvykdome visus įsipareigojimus, esame labai pažangūs įgyvendindami struk­tūrinės politikos projektus. Mes esame tie, kurie stengiasi aktyviai dalyvauti visuose mechanizmuose, bet kartais mūsų pajėgumai būna per maži. Prie Afrikos ar Sirijos pagalbos fondo prisidedame tik tiek, kiek galime, simboliškai.

– Ar galima sakyti, kad susitarimas su Turkija ir kiti veiksmai jau išsprendė pabėgėlių krizę? Ar tai laikinos priemonės?

– Dalis jų tikrai yra laikinos, tarkime, vidinių sienų uždarymas pratęsiamas ilgiausiai šešiems mėnesiams. Lietuva visada rėmė požiūrį, kad svarbiausia užtikrinti išorinių ES sienų kontrolę. Tai nereiškia, kad ES ar kokia šalis narė turėtų atsisakyti įsipareigojimų rūpintis pabėgėliais. Bet turi būti labai aiškūs sprendimo būdai, kaip užtikrinti, kad tie, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, kurie tikrai yra pabėgėliai, tą ap­saugą gautų. Kita vertus, tie, kurie ieško ge­res­nio gyvenimo ir nesąžiningai bando pasinaudoti susidariusia situacija, turi būti grąžinti.

Taigi tos priemonės, vadinamasis solidarumo mechanizmas, sienų kontrolė ir susitarimas su Turkija duoda rezultatų. Kaip minėjau, tai įrodo ir skaičiai.

Ar tai yra laikinas sprendimas? Iš dalies tikriausiai taip. Visi sako, kad tai globalizacijos pasekmė ir globalus reiškinys. Žmonės paprasčiausia juda, o kariniai konfliktai tai skatina dar labiau. Tai reiškia, kad žmonių judėjimas neišnyks ir mums reikia tų sprendimų, kurie prisidėtų prie ES saugumo, viešosios tvarkos, o svarbiausia – užtikrintų, kad nebūtų aukų.

Gal­būt kalba būtų ne apie tūkstančius pabėgėlių, o apie kelis šimtus „žaliųjų žmogeliukų“. Žinoma, reikia tikėtis, kad to neprireiks.

Ką pavyko įgyvendinti labai greitai – tai Eu­ropos sienų apsaugos sistema: galimybė mo­bilizuoti pasieniečius ir kitus pareigūnus, kai reikia pagalbos kuriai nors šaliai. Dabar susiduriame su iššūkiais prie pietinių sienų, bet tą me­chanizmą galima panaudoti, kai iššūkių rasis prie kitų sienų. Numatyta, kad jis gali būti pa­naudotas ir esant hibridiniams veiksmams. Gal­būt kalba būtų ne apie tūkstančius pabėgėlių, o apie kelis šimtus „žaliųjų žmogeliukų“. Žinoma, reikia tikėtis, kad to neprireiks.

Taip pat kalbant apie pabėgėlius teigiama, kad reikia tobulinti dabar egzistuojančią Dub­li­no sistemą, nustatančią prieglobsčio ES politiką. Kol kas ES sutarimo dėl tokių didelių permainų nėra, tačiau stengiamasi gerinti vidinį institucijų bendradarbiavimą, šalių narių susišnekėjimą.

– Tai yra ne nuleidžiant iš viršaus, o skatinant iš apačios?

– Taip. Mes žinojome, kad ne viskas veikia iki galo. Pavyzdžiui, 2013 m. Lietuva ruošėsi pirmininkavimui ir vienas iš mūsų prioritetų buvo susijęs su sienų apsauga. Aš manau, kad ir tuo metu, ir dabar tai yra didelė problema. Mes turime daug ES duomenų bazių, bet tos bazės ne visada „susišneka“. Tik šiais metais Europos Komisija pateikė siūlymą, kaip padaryti, kad šias duomenų bazes sujungtume. Šiose duomenų bazėse – ir migrantai, kurie pasiprašė prieglobsčio. Taigi atsiranda galimybė patikrinti, ar žmogus tikrai yra pabėgėlis, o gal jis turi labai blogų ketinimų. Tai nacionalinio saugumo klausimai.

– Dar viena ES darbotvarkės tema – transatlantinė prekybos sutartis su JAV. Kaip vyksta derybos? Ar bus pasiektas susitarimas iki JAV prezidento Baracko Obamos kadencijos pabaigos? Kokios pagrindinės kliūtys? Ir kokios naudos turėtų Lietuva?

– Politinės valios pasiekti susitarimą yra tiek vienoje, tiek kitoje Atlanto pusėje. Reikia turėti omeny, kad derybos dėl prekybos sutarčių yra Europos Komisijos kompetencija ir ji derasi, o šalys narės išreiškia savo pageidavimus ir interesus.

Derybų greitis yra labai svarbu. Kartu tai labai svarbus susitarimas politiniu požiūriu, nes kalbasi du didžiausi ekonominiai blokai. Jau užbaigta prekybos sutartis su Kanada. Tad turėsime tikrą transatlantinę laisvosios prekybos zoną.

Siūlymai, kuriuos Europos Komisija yra gavusi iš JAV, pavyzdžiui, viešųjų pirkimų srityje, nėra tokie ambicingi, kokių mes tikėtumės.

Tačiau kalbant apie greitį ir politinę svarbą nereikia užmiršti kokybės. Svarbu, kad susitarimas būtų visa apimantis, kad nebūtų kalbama vien tik apie tradicinių muitų šalinimą. Todėl lieka tokie klausimai, kaip galimybė dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, finansinių, jūrinių ir aviacijos paslaugų, mobilumo sritys – t.y. sritys, kurios tikrai yra jautrios ir dažnai valstybių labai saugomos.

Lietuvai labai svarbu, kad į susitarimą patektų ir energetikos sritis dėl galimybės importuoti iš JAV suskystintas gamtines dujas.

Skepticizmo dėl šios sutarties Europoje esa­ma. Tai natūralu, kai kalbama apie platų prekybos susitarimą. Tačiau parengta ne viena studija, įrodanti šios susitarimo naudą. Vienoje iš jų sakoma, kad dėl transatlantinės sutarties Lie­tuvos BVP išaugs pusantro procento, o vartojimo kainos nukris iki beveik vieno procento. Lietuvos eksportas į JAV padidės 17 proc.

Tai tikrai pakankamai daug. Ar viskas taip ir bus? Priklauso nuo verslo gebėjimo pasinaudoti atsiveriančiomis galimybėmis.

– Tad ar galima tikėtis, kad susitarimas bus pasiektas jau šiais metais?

– Kol kas siūlymai, kuriuos Europos Komisija yra gavusi iš JAV, pavyzdžiui, viešųjų pirkimų srityje, nėra tokie ambicingi, kokių mes tikėtumės. Yra ir kitų sričių, kuriose norėtume didesnių ambicijų. Negalime iškeisti kokybės į greitį. Manau, svarbu, kad susitarimas būtų kokybiškas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Scanpix

Molenbeko rajonas vakarinėje Briuselio dalyje belgams atrodo kaip kokia uždrausta zona – jie ten be būtino reikalo stengiasi nekelti kojos. Tačiau visai netoli esančio milžiniško parodų centro „Tour&Taxis“ lankytojai, atvykę į Belgiją iš kitų šalių, to dažnai nė nenutuokia, o mėgstantieji ilgesnius pasivaikščiojimus iš ten iki Molenbeko gali neskubėdami nupėdinti per penkiolika minučių.

Rima JANUŽYTĖ

Su Bulgarijos žyde Iva Lazarova taip ir padarome – šviečiant skaisčiai birželio saulei lėtai kiūtiname į vakarų pusę siauromis ir labai spalvingomis gatvelėmis. Matome daugybę kitų rasių, kitų tikėjimų žmonių, bet mums, turistėms, tai kur kas įdomesni vaizdai negu miesto centre parduotuvių vitrinose išdėlioti tūkstančiai suvenyrinių besišlapinančių berniukų.

Po poros valandų, apsukusios kelis ratus mu­sulmonų rajone, grįžtame į „Tour&Taxis“ vyks­tantį renginį. Mus čia pakvietusiems Europos žurnalistų centro vadovams giriamės, kaip puikiai ir turiningai praleidome popietę, o bulgarė kolegė net parsineša laimikį – interviu su atsitiktinai sutikta kirpyklų verslą Molenbeke įsukusia tautiete.

Mūsų klausytojų reakcija pribloškia: su siaubu jie klausia, ar mums nieko nenutiko. Ir aiškina, kad taip laimingai iš Molenbeko skersgatvių ištrūkome tik per atsitiktinumą. Liepia daugiau ten kojos nekelti – nesvarbu, kad vidury dienos, nesvarbu, kad dviese, nesvarbu, kad gatvėse verda gyvenimas, darželių auklėtojų lydimi vaikštinėja maži musulmoniukai. „Baltajam“ ten eiti nevalia.

Iki pat lapkričio 13-osios tokia belgų nuostata labai abejojau. Kokie paranoikai. Bijoti kelti koją į tokį iš pažiūros ramų rajoną atrodė tas pats, kas nevaikščioti Vilniaus senamiesčio gatvelėmis baiminantis, kad vieną dieną ant galvos nukris varveklis.

Vis dėlto visuotinė praėjusio penktadienio nuotaika „o kas, jei ten būčiau aš“ akimirkai įsuko ir mane. Naktį iš penktadienio į šeštadienį sulaukiau ir panašaus nerimo kupino Ivos laiško: „Pameni, mes gi ten ėjome? Dviese. Gal net prasilenkėme su tuo teroristu.“

Žinoma, kad nei prasilenkėme, nei ką. Tačiau vis tiek atsidarau „Google Maps“ ir dar kartą atidžiai išstudijuoju Briuselio žemėlapį. Vienas iš penktadienį Paryžiuje rusišku kalašnikovu žmones šaudžiusių nusikaltėlių gyveno ir kruvinus planus su bendrininkais rezgė Mo­lenbeke. Tačiau baimė aplanko tik vieną akimirką. Molenbekas dėl lapkričio 13-osios, penktadienio, įvykių man netapo baisesnis. Nei musulmonai. Nei imigrantai. Nei pabėgėliai.

Apie savo emocijas čia tiek daug prirašiau tam, kad paskui reportaže joms liktų kuo mažiau vietos. Nors logiškai paaiškinti, kas penktadienį įvyko Paryžiuje, sunkiai sekasi net Prancūzijos lyderiams, vis dėlto tai nėra nepaaiškinama.

Teroristai siekia sukelti paniką, chaosą, įbauginti, priversti nekelti kojos į jų teritorijas – tebūnie tai Molenbekas, Paryžiaus priemiesčiai ar Irako ir Sirijos platybės, kuriose savas taisykles bando įvesti „Islamo valstybė“ (ISIS).

Lygiai taip pat elgiasi maži vaikai. Įsivaizduokite, kad kokia nors mama yra Prancūzija, o jos dvimetis vaikas – džihadistas. Paly­gi­ni­mas gal šiurkštokas, bet kai kuriomis akimirko­mis, galiu prisiekti, visos motinos yra kažką pa­našaus pagalvojusios. Kai tas pyplys užsimano po visus namus ištaršyti drabužių spintos tu­rinį ar sukramtyti dešimtą šokoladinį saldainį ir jam to pagrįstai neleidžiama, jis krinta ant grindų, sukeldamas sunkiai pakeliamą decibelų audrą.

Jei tai nepadeda, jis, žinodamas motinos silp­nąsias vietas, gali griebtis ir radikalesnių priemonių: mėtyti daiktus ar net griebtis smurto prieš save, pavyzdžiui, trankyti galvą į sieną. Mama jaučia bejėgiškumą, išgąstį, gal net paniką. Mėgina sustabdyti atžalą įkalbinėjimais, o galiausiai verkdama kapituliuoja. Ma­žasis smurtautojas švenčia pergalę ir išsilupa saldainį. Ir įsitikina, kokia priemonė yra veiks­mingiausia norint kitą kartą pasiekti sa­vo.

Vaikų mušti negalima. Tačiau teroristus – privaloma.

Vis dėlto mandagi maža mergaitė su pašėlusiu bendraamžiu isteriku neturi nieko bendro. Kaip ir ramų gyvenimą Paryžiuje, Dakare, Vilniuje gyvenantis musulmonas nieko bendro neturi su džihadistais, Prancūzijos sostinėje išžudžiusiais beveik pusantro šimto žmonių. Kaip ir reali grėsmė nudardėti nuo supuvusio til­to, ant kurio dabar stovi, su iracionalia bai­me, kad vieną dieną kur nors tapsi teroristų auka.

Nobelio premijos laureatas Paulas Krug­manas straipsnyje „Fearing Fear Itself“ („Bijoti pačios baimės“) neabejoja, kad būtent baimė yra reakcija, kurią tikisi sukelti teroristai. Štai kad ir kandidato į JAV prezidentus Jebo Busho argumentas, kad terorizmas – tai organizuotas pasikėsinimas sunaikinti Vakarų civilizaciją. „Nė velnio. Tai organizuotas pasikėsinimas sukelti paniką, o tai ne tas pats. O tokie pareiškimai, dėl kurių ištirpsta skirtumas tarp panikos sukėlimo ir sunaikinimo, teroristus parodo dar galingesnius, negu jie iš tikrųjų yra, ir prisideda prie pagrindinio tikslo įgyvendinimo“, – rašo P.Krugmanas.

Psichologė Giedrė Putelytė antrina, kad te­ro­ristai tikisi, jog sėdami baimę, paniką, nerimą, nesaugumą galės priversti vyriausybes elgtis jiems naudingai: „Pagal tai, kaip jiems pavyksta pasiekti psichologinį efektą, galima vertinti teroristinės strategijos sėkmę arba nesėkmę.“

Džihadistų eros pabaiga?

Kaip vertinti šią teroristų ataką iš islamistų perspektyvos? Kaip sėkmę ar kaip fiasko? Žvelgiant į visą kontekstą gali susidaryti įspūdis, kad islamo radikalai – teroristai švenčia pergalę. Ir net tampa turinčiaisiais savotišką terorizmo monopolį. Neįveikiamą ir neišnaikinamą, įsišaknijusį kiekvieno radikalo sąmonėje.

Šiomis dienomis po socialinius tinklus klaidžioja jaunos palestinietės vaizdo įrašas. Kol Izraelio medikai teikia pagalbą jos mažamečiam sūnui, ji gydytojui aiškina, kad mirtis nei jai, nei jos vaikui, nei bet kuriam kitam palestiniečiui nieko nereiškia: „Dievas duoda, Dievas ir atima. Gal mirsiu šio pokalbio metu. Tai nieko nereiškia. Mirtis nieko nereiškia. Mano dukrelė mirė man ant rankų. Ir kas iš to? Aš dėl to nenumiriau.“

„Tuomet kam atvežei čia savo vaiką, kodėl jį gydai?“ – musulmonės klausia žydų gydytojas. O ši toliau aiškina, kad tik vykdo pareigą, kad visa kita – Dievo rankose. „Jei reikėtų mirti už Jeruzalę, mirtų kiekvienas palestinietis – nuo mažo vaiko iki vyriausio senelio. Mes turime teisę į Jeruzalę. Ji mums priklauso. Dėl jos verta kovoti, verta mirti.“

„Bet argi norėtum, kad tavo vaikas užaugęs taptų džihadistu?“ – vėl klausia gydytojas. Tuo metu į palatą besišypsančių gydytojų lydimas įvežamas prie lašelinės prijungtas moters vaikas. O ši irgi taip pat šiltai šypsodamasi atsako: „Taip. Jeigu tai dėl Jeruzalės.“

Nežinia, ar šis vaizdo įrašas nėra klastotė (labai tikėtina, kad taip), tačiau aistras jis tikrai kursto – klausantis šios jaunos, iš pažiūros labai mielos ir švelnios moters žodžių atrodo, kad įveikti teroristų neįmanoma. Kad kiekvienas mažas musulmonų šeimoje užaugęs berniukas yra potencialus teroristas.

Toks kaip antiislamofobinės Prancūzijoje veikiančios musulmonų grupės vadovas Yasseras Louati ir jo žodžiai paskęsta tyruose. „Tie teroristai – ne mūsiškiai. Jie tik subproduktas mūsų visuomenių, eksportuojančių savo karą svetur ir nepatiriančių jokių pasekmių namie“, – aiškina Y.Louati. O televizijos žurnalistai jo prisispyrę vis klausia: „Jeigu atsiribojate nuo šių išpuolių, kodėl apie juos iš anksto neperspėjote visuomenės? Kodėl neužkirtote tam kelio?“

Y.Louati tik skėsteli rankomis ir dar kartą televizijos kameroms pakartoja, kad niekada nėra turėjęs nieko bendro su jokiais teroristais. Televizijos laidos vedėjų jo atsakymas, regis, neįtikina. Kaip ir daugybės įniršusių europiečių, kuriems emocijos paprasčiausiai užgulė ausis.

O dar statistika. 2011-aisiais sunitai trečius metus iš eilės buvo atsakingi už didžiausią terorizmo aukų skaičių visame pasaulyje. Tais metais sunitai įvykdė daugiau nei 5,7 tūkst., arba 56 proc., išpuolių, o nuo jų rankų žuvo 70 proc. iš visų 12 533 terorizmo aukų.

Dar 24 proc. aukų nusinešė šiitų išpuoliai. Taigi 2011 m. musulmonai buvo kalti dėl 94 proc. teroristinių išpuolių aukų.

Tačiau 2011-aisiais į sceną įžengė ISIS, o is­la­mistų išpuolių bei jų aukų skaičius dar labiau išaugo ir dabar islamistų išpuoliai sudaro beveik 100 proc. visų teroristinių atakų pasaulyje.

JAV valstybės departamento duomenimis, 2013 m. pasaulyje buvo surengtos 9707 teroristinės atakos, nusinešusios daugiau nei 17,8 tūkst. gyvybių. Dar 2990 žmonių buvo pagrobti arba paimti įkaitais.

Trečdalį iš šių nusikaltimų įvykdė viena iš trijų islamistų organizacijų – Talibanas, ISIS ir „Boko Haram“, nors planetoje šiandien egzistuoja per 50 islamistinių teroristų grupuočių.

Tačiau norvegas Andersas Behringas Breivikas nebuvo islamistas. Ir ne islamistai pirmieji išrado terorizmą. Jie tik perėmė Europoje viešpatavusias tradicijas ir savaip jas interpretavo. Vadinasi, tai geros žinios. Juk lengviau išnaikinti tai, ką gerai supranti ir pažįsti. O jei dar turi tam išteklių ir politinės valios, nieko nėra neįmanoma.

Be to, psichologai atkreipia dėmesį, kad ir priešas nėra toks jau galingas, kokiu dedasi. Šaudydami į nekaltus žmones teroristai tik atskleidžia savo silpnumą, o toks susidorojimas liudija, kad jie patiria desperaciją ir netrukus juos apims tikra agonija.

Savo paskyroje socialiniame tinkle „Face­book“ politologas Lauras Bielinis neabejoja, kad terorizmas yra įveikiamas ir tokia valanda išauš jau netrukus: „Pasveriant Europos ir teroristų galimus karinius, žmogiškuosius, intelektualinius bei moralinius potencialus, galima tvirtai teigti, kad teroristai nieko nelaimės, jie bus išgaudyti, sunaikinti, demoralizuoti. Taigi, užjausdamas ir solidarizuodamasis su Paryžiumi, manau, kad teroristai jau yra pralaimėję. Jų dabartiniai teroristiniai aktai sietini su siekiu priminti apie save ir mobilizuoti visus, kuriuos dar galima pajungti sau. Kita vertus, istoriškai tai netruks labai ilgai, kaip ir radikalaus islamo idėja, demonstruojanti savo konvulsišką norą pareikšti, kad ji dar gyva. Ir jiems, ir mums pakankamai aišku, kad jie neturi ateities.“

Tuo norėtų tikėti bei kitus įtikinti ir Vakarų pasaulio lyderiai. Francois Holland’as skelbia kone kryžiaus žygį. Net popiežius ima vartoti žodį „karas“. Tiesa, pasipylė ir raginimai neerzinti teroristų ir jų nebombarduoti. Tačiau Al Capone kartą yra pasakęs: „Mandagumu ir ginklu galima pasiekti daugiau nei vien mandagumu.“

Tik, žinoma, prieš tai reikia gerai pažinti priešą, nors kol kas suvokimo, kas yra ISIS, Vakarų visuomenėje nėra daug.

Kaip pažinti priešą?

Visų pirma Vakarai turi atsakyti į kelis esminius klausimus ir suprasti, ar jie patys nėra sau priešai. Pavyzdžiui, kas Baltuosiuose rūmuose gali nevyniodamas žodžių į vatą atsakyti, kodėl iki šiol kovoje su ISIS nebuvo panaudotos sausumos pajėgos, jeigu ISIS tikrai toks blogis, kurį būtina kuo greičiau ir su šaknimis išrauti? Ir kodėl tikraisiais vardais nevadinami akivaizdūs dalykai, apie kuriuos visi žino, pavyzdžiui, tai, kad Turkija, būdama NATO narė, be skrupulų perka ISIS valdomus energijos išteklius ir taip prisideda prie teroristų klestėjimo.

Nepaisant to, Europa Turkiją laiko viena svarbiausių partnerių sprendžiant pabėgėlių krizę ir labai negalvodama duoda tai, ko tik Turkija paprašo. O jos prašymai – „kuklūs“: pinigai, vizų liberalizavimas Turkijos piliečiams ir neskraidymo zona Sirijos pasienyje su Turkija.

Iš viso to Ankara jau gavo maždaug 3 mlrd. eurų grynaisiais, o po penktadienio įvykių Briuselis pažadėjo svarstyti lankstesnės vizų politikos klausimą. Belieka gauti Europos palaikymą kuriant „saugią zoną“ Sirijoje, o jei pasiseks, Europos šalys įsitrauks ir į oro atakas prieš „Islamo valstybę“. Apie tai puse lūpų jau prabilo Italijos, taip pat Didžiosios Britanijos valdžios atstovai, palaikantys idėją kovoje su ISIS bendradarbiauti su Turkija. Ir, žinoma, Rusija.

Ir nesvarbu, kad kalašnikovai daug ką pasako, nes Paryžiaus kavinių ir koncerto lankytojai buvo žudomi būtent šiais ginklais, kurių gamintojas dabar kviečiamas prie apskritojo stalo kalbėti apie vieningą kovą su teroristais.

Fredericos Mogherini teiginys, kad geriausias atsakas teroristams yra siekti taikos Sirijoje, kvepia vaikišku naivumu, o raginimas vienytis Vakarams ir Rytams žada Rusijos politikos įteisinimą „kovoje už taiką“. Tad Vladimiras Putinas vėl yra situacijos laimėtojas. Ir, jei dar labiau pasiseks, iš naiviųjų Vakarų lyderių dovanų gaus Ukrainą.

Maskvietis politologas Andrejus Piont­kov­kis kaip tik to ir baiminasi: kad vardan „anti­hit­le­rinės“ koalicijos Ukraina bus paaukota V.Pu­tinui, kaip kažkada Rytų Europa – Josifui Stalinui.

O apie tai, kad dar neseniai Rusija pati buvo vadinama teroristine valstybe, Va­ka­ruo­se visi ima noriai pamiršti. Prisimena gal tik Donbase kastruoti ir kitaip luošinti Ukrainos vienybę gynę jaunuoliai, kurių terorizmo aukomis irgi niekas nevadina, nors daugelis jų, tikėtina, savo gyvenimą baigs jei ne savižudybe, tai alkoholio liūne.

Europos laukia didelės permainos

Vakarai, ypač Europa, šiandien iš tiesų la­bai sutrikusi ir į daugelį panašių klausimų nesugeba vienareikšmiškai atsakyti. Ji nebesusivokia, kurie jos veiksmai teisingi, o kurie – skaudžios klaidos. Po klaustuko ženklu atsidūrė net tokia, regis, tyra ir kilni Europos vertybė, kaip Šengeno zona. Po penktadienio įvykių Paryžiuje nemaža dalis Europos šalių, tarp jų ir Prancūzija, sustabdė Šengeno sutarties ga­liojimą. Sienų kontrolės ėmėsi Švedija, Vo­kie­ti­ja ir Slovėnija. Vengrija pasistatė sieną, kad ap­sisaugotų nuo pabėgėlių, plūstančių iš Ser­bijos.

„Esminis klausimas, ar Šengeno erdvė apskritai išliks, o gal valstybės išstos iš šios sienų sąjungos. Europos be sienų koncepcija labai apsunkina vyriausybių galimybes gintis“, – konstatuoja „Stratfor“ analitikai, prognozuojantys Europai didelius ir drastiškus pokyčius. Vietoj bendros erdvės, nesuvaržytos sienomis, jie Europai verčiau siūlo susitelkti į bendrą žvalgybą, bendras saugumo pajėgas ir kitas kovos su terorizmu priemones.

Žinoma, kaip ten bus, nuspręs rinkėjai. Ti­kė­tina, kad per kitus rinkimus pergalę ne vienoje Europos valstybėje švęs nacionalistų judėjimai, užbaigsiantys Šengeno erdvės gyvavimą.

Prancūzijoje su triumfo žiburėliais akyse jau rodoma Marine Le Pen. Vokietijos kanclerė Angela Merkel patiria didžiulį krikščionių demokratų spaudimą griežtinti poziciją pabėgėlių atžvilgiu. Lenkija iš karto po penktadienio įvykių pareiškė nebepriimsianti nė vieno pabėgėlio ir tuo sujaukė Europos Komisijos planus Europai „išdalyti“ maždaug 120 tūkst. migrantų. Visai tikėtina, kad Lenkijos pavyzdžiu paseks ir kitos Rytų Europos šalys, įskaitant Lietuvą. Jose politikai dar bando raminti aistras, bet plačioji visuomenė kunkuliuoja į visus musulmonus ir visus pabėgėlius nukreiptu pykčiu, kurį dar pakurstė faktas, jog du Pa­ryžiuje siautėję nusikaltėliai pavasarį Grai­kijoje registravosi kaip pabėgėliai, kad ir su suklastotais dokumentais.

Paklauskite manęs, ar vis dar priimčiau pa­bėgėlį. Taip, priimčiau. O nuvykusi į Briu­se­lį, metro nuvažiuočiau iki Rytinės stoties Mo­len­be­ko rajone. Jei pasisektų, pakamantinėčiau ką nors, kas bent iš matymo pažinojo Ab­del­ha­midą Aboudą – 27 metų Paryžiaus skerdynių organizatorių.

Scanpix nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Specialiai „Veidui“ iš Briuselio

Briuselis yra viena iš tų retų vietų Vakarų Europoje, kur šalia senamiesčio, prie centrinės miesto geležinkelio stoties galima atrasti Stalingrado prospektą ir tokiu pat vardu vadinamą rajoną. Šiandien praeivius čia, kaip ir bene kiekvienoje metro stotyje, greta valstybinių ar tarptautinių įstaigų, pasitinka automatais ginkluoti kareiviai. Ne tam, kad saugotų keistą Belgijos istorinę atmintį, bet apgintų nuo realių XXI a. grėsmių – praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams po islamistų išpuolių Paryžiuje, teroro aktų pavojaus lygis Belgijoje, kaip ir didelėje dalyje Vakarų Europos, išlieka aukštas.

„Jaučiuosi saugus kiekvienoje Eu­ro­pos vietoje“, – žurnalistams Briu­se­lyje skubėjo pareikšti Europolo di­rek­torius Robas Wainwrightas. Tačiau čia pat pridėjo – terorizmo pavojus Europoje šian­­­dien yra didžiausias per dešimtmetį, todėl nederėtų labai nustebti, jei teroristinis išpuolis bus surengtas bet kurioje Senojo žemyno vietoje.

R.Wainwrightas perspėjo, kad „Islamo valstybė“ (IS) išsiugdė gebėjimą rengti tarptautinio masto išpuolius ir yra užsibrėžusi toliau sėti smurtą Europoje. Jie įgijo naujų kovinės tak­tikos gebėjimų, leidžiančių vykdyti didelio masto teroro atakų kampaniją pasaulinėje arenoje, ypatingą dėmesį skiriant Europai.

„Reikia dirbtinai nekurti baimių, bet supažindinti žmones su tikrove: net jei policija veiks kaip tik įmanoma efektyviausiai, ji negalės už­kardyti kiekvieno incidento. Toks dabar yra realistinis scenarijus“, – pridėjo Europos Są­jungos kovos su terorizmu koordinatoriaus Gilles‘io de Kerchove‘o patarėjas Guentheris Sablattnigas.

Pasak jo, į tokią padėtį atvedė milžiniškos nekontroliuojamos teritorijos, kurios priklausė šiandien žlugusioms ar iš dalies žlugusioms valstybėms, sunitų ir šiitų priešprieša, radikalių islamizmo pakraipų – vahabizmo ir salafizmo plitimas, sunykusios ir veiksmingai po Arabų pavasario nefunkcionuojančios regiono valstybių slaptosios ir saugumo tarnybos, vis lengviau teroristams prieinamos aukštosios technologijos ir ginkluotė.

Europos kovos su terorizmu centras

Svarbiausias Europos Sąjungos atsakas į per­nykščius teroro išpuolius Paryžiuje, dėl ku­rių atsakomybę prisiėmė IS, – Europos kovos su terorizmu centro įsteigimas. Nauja institucija sieks užtikrinti efektyvų informacijos pasikeitimą tarp Bendrijos narių: jau sukurta duome­nų bazė, kurioje dedama informacija apie po­tencialius teroristus. Šiandien joje – 3,7 tūkst. įtariamųjų, tačiau R.Wainwrightas pripažįsta, kad jau netrukus veiksmingai ją plėtojant sąrašas turėtų pailgėti.

Europos kovos su terorizmu centras, įsikūręs Hagoje, parems ir svarbiausius nacionalinius teroristinių aktų tyrimus, tai jau yra daroma dėl Paryžiaus atvejo, taip pat mėgins atsekti teroristų finansinius išteklius, pinigų srautus ir nelegalių ginklų prekybą. Per trumpą centro veiklos laiką jau susekta apie 1,6 tūkst. įtartinų finansinių operacijų. Ketinama veiksmingai grumtis su propaganda ir naujų kovotojų verbavimu socialiniuose tinkluose – bendradarbiaujama su „Facebook“ ir kitais šios srities lyderiais tam, kad teroristų skelbiamas turinys būtų bemat pašalintas.

Tačiau, kaip pabrėžė G.Sablattnigas, nors kaltinimų dėl įvykdytų teroro aktų šešėlis dažnai krinta ant Briuselio ir Europos Sąjungos, atsakomybę dėl jų užkardymo ir reagavimo pirmiausia turėtų prisiimti nacionalinės institucijos, tiesiogiai atsakingos už visuomenės saugumą, taip pat išorinių Šengeno sienų apsaugą.

Tokios situacijos tikrai nepakeis ir naujasis Kovos su terorizmu centras ar Europolas, kurių tikslai apibūdinami žodžiais koordinuoti, paremti, dalytis, bet tarp jų tikrai nėra reaguoti ar vykdyti operacijas.

Vis dėlto tobulėti yra kur ir informacijos dalybos srityje. „Charlie Hebdo“ redakcijos puolime Paryžiuje dalyvavęs tunisietis 2011-ai­siais prašė prieglobsčio Rumunijoje, bet jis jam nebuvo suteiktas, nes tikrinant biografiją nu­statyta, kad asmuo gali būti pavojingas. Te­ro­ristas buvo deportuotas į tėvynę, jam uždrausta atvykti į Rumuniją iki pat 2016-ųjų liepos. Šalies teisėsauga tikino, kad šie duomenys buvo įkelti į europinę duomenų bazę, tačiau tai nesutrukdė ekstremistui atvykti į Prancūziją ir prisidėti prie kruvinų išpuolių.

Grįžtantys IS kovotojai ir nauji radikalai

Kaip bene pagrindinę grėsmę Europos saugumui Europos Sąjungos kovos su terorizmu koordinatoriaus patarėjas G.Sablattnigas iš­skyrė sugrįžtančius IS kovotojus. Toks procesas itin suintensyvėtų teroristinei valstybei sužlugus. Tačiau Bendrija ruošiasi ir kitokiems scenarijams bei svarsto galimus tokių įvykių padarinius. Vienas jų – IS lyderių pasitraukimas į Libiją. Tokiu būdu teroristų spiečius dar labiau priartėtų prie Europos.

Tarp kitų pavojų išskiriama ir IS bei „Al Qaedos“ tarpusavio kova, kurios laukas gali persikelti į Europą ar netoli jos.

R.Wainwrightas pabrėžė, kad šiandien „Is­lamo valstybės“ valdomoje teritorijoje Irake ir Sirijoje yra apie 5 tūkst. kovotojų iš Europos. IS patiriant vis didesnį spaudimą ir vieną ne­sėkmę po kitos, didžiausią saugumo tarnybų susirūpinimą kelia galimas jų grįžimas į Eu­ropą. Šis faktas, kaip ir galimybė, kad teroristų galėjo įsimaišyti tarp nenutrūkstamų pabėgėlių srautų iš Sirijos, privertė kai kurias valstybes laikinai sugrąžinti pasienio kontrolę.

Tačiau R.Wainwrightas atkreipė dėmesį, kad laisvo žmonių judėjimo Šengeno erdvėje apribojimas saugumo Europoje nepadidins. Pasak jo, Šengeno zonos funkcionavimas kaip tik skatina policijos ir saugumo struktūras Eu­ro­poje bendradarbiauti – ši sutartis ne tik reglamentuoja laisvą asmenų judėjimą, bet ir pa­skatino ir tebeskatina konkrečias tarpvalstybinio bendradarbiavimo saugumo srityje iniciatyvas bei yra daugelio saugumą reglamentuojančių protokolų Europoje pagrindas. Todėl šią sutartį būtina išsaugoti.

5 tūkst. kovotojų – apytikslis skaičius, tačiau niekas negali pasakyti, kiek užverbuotų ekstremistų ar radikalizmui prijaučiančių asmenų yra Europoje. Kad ir Briuselio Stalingrade ar liūdnos reputacijos Molenbeko rajone, kuriame gyvena gausi musulmonų bendruomenė ir tik dalis šių žmonių mėgina ar jau yra kaip visaverčiai piliečiai įsilieję į vietos visuomenę.

Asmeninė ir ideologinė indoktrinacija

Kaip teigia per tūkstantį radikalizmo atvejų ištyrusi prancūzų antropologė Dounia Bouzar, jaunus žmones į radikalų ir islamistų grupes dažniausiai stumia noras save įprasminti ir ne­gebėjimas to padaryti visuomenėje priimtinais būdais. Tuo pasinaudoja teroristų verbuotojai. Pasak mokslininkės, jie pasitelkia du metodus – asmeninę ir ideologinę indoktrinaciją, kurią pasitelkus žmogus izoliuojamas nuo jam įprastos socialinės aplinkos ir susitapatina su nauja grupe bei jos tikslais.

„IS verbuotojai puikiai supranta jaunų žmonių norą maištauti, keisti pasaulį, atrasti savo vaidmenį visuomenėje, todėl siekdami įtraukti žmones džihadistai apeliuoja į skirtingus emocinius troškimus ir lūkesčius. Tai yra džihadizmo ideologijos transformacija, kai atsiranda daugybė priežasčių tapti ekstremistu ir kiekviena jų parenkama konkrečiam žmogui, atsižvelgiant į jo psichologinį portretą ir emocinius poreikius. Jauni žmonės ieško atsakymų į eg­zistencinius klausimus, ir tai yra viena džihadizmo sėkmės paslapčių – radikalai sugeba su­derinti savo ideologiją su esminiais žmogaus poreikiais“, – aiškino mokslininkė.

Taikant asmeninę indoktrinaciją visų pir­ma stengiamasi kandidatą atriboti nuo šeimos ir artimųjų, taip pat malšinti jo gebėjimą individualiai ir kritiškai mąstyti. Ne mažiau svarbi šio proceso dalis – vienoda grupės narių apranga, įpročiai, elgsena. Pasak mokslininkės, dažnai užtenka vos poros savaičių, kad grupinė tapatybė pakeistų individualų asmens mąstymą. Tuomet staiga pasikeičia į radikalią grupę verbuojamų asmenų elgesys – nutraukiami santykiai su draugais, atsiribojama nuo mokyklos ar universiteto, pasikeičia laisvalaikio leidimo būdas, galiausiai nutrūksta ir santykiai su tėvais.

„Be abejo, ne visi nuo savo draugų ar šeimos atsiriboję žmogės yra potencialūs teroristai, bet neteko susidurti su nė vienu džihadistu, kuris sugebėtų palaikyti glaudžius ryšius su buvusia savo aplinka. Taip pat neteko susidurti su jaunais radikalais, kurie klausytų savo tėvų“, – sakė D.Bouzar.

Ideologinė indoktrinacija, antropologės teigimu, neatsiejama nuo pseudomokslinių argumentų ir sąmokslo teorijų, kuriomis siekiama pasėti nepasitikėjimą supančia aplinka, tuo pat metu pateikiant utopinės visuomenės modelį, kuriame nėra skurdo, korupcijos, socialinės nelygybės. Taip nebelieka galimybės tapatintis su savo valstybe ar savo gyvenamuoju rajonu. Norint padėti nutraukti ryšius su radikalais ir vėl grąžinti tokius žmones į visavertį gyvenimą, būtina šį procesą apsukti atgal – atkurti asmeninius ryšius, santykius su tėvais ir visuomene.

D.Bouzar teigimu, tai yra itin sudėtingas procesas, trunkantis ne vienus metus.

Seks visus lėktuvų keleivius

Vidinėms Vakarų Europos visuomenių integracijos problemoms spręsti reikia daug laiko ir sudėtingų struktūrinių pokyčių, o kai kuriuos praktinius terorizmo prevencijai skirtus sprendimus Bendrija pernai gruodį suskubo tvirtinti po kruvino teroro akto Paryžiuje. Būtent jis išjudino iki tol daugelį metų Briuselio ir Strasbūro koridoriuose įstrigusias direktyvas.

Netrukus po Paryžiaus atakos Europos Komisija priėmė kovos su terorizmu direktyvą, pagal kurią nusikalstama veikla pripažintos kelionės „terorizmo tikslais“ – nuo šiol bet koks vykimas į teroristų mokymus, tokių kelionių organizavimas ar finansinė parama iš karto laikoma nusikalstama veikla.

Į priemonių rinkinį įtraukta ir ginklų direktyva, apsunkinusi galimybes įsigyti ginklų ES teritorijoje: uždrausti kai kurie pusiau automatiniai ginklai, sugriežtintos ginklų įsigijimo internete taisyklės, taip pat deaktyvuotų ginklų bei įspėjamųjų ginklų prekyba. Daugiausia prieštaravimų reiškė muziejai, kuriems tapo sunku atnaujinti savo ginklų ekspozicijas.

Pernai gruodį po trejų derybų metų ir derinimo Europos Parlamento pilietinių teisų komitetas pagaliau nusprendė pritarti keleivių duomenų įrašų direktyvai, kuriai įsigaliojus saugumo tarnybos penkerius metus kaups detalią informaciją apie visus Europos viduje, iš ar į žemyną skrendančius lėktuvų keleivius. Ši tvarka, kaip tikimasi, įsigalios nuo 2017-ųjų. Pirmoji ją greičiausiai įsidiegs Didžioji Britanija.

Ketinama rinkti detalius duomenis net 42 srityse – pradedant banko kortelių duomenimis ar namų adresu ir baigiant specialiais maisto patiekalų pageidavimais. Žmogaus teisių kritikai atkakliai priešinasi šiai sistemai, vadindami tai beprecedenčiu ir nereikalingu asmenų sekimu. Direktyvos iniciatoriai atšauna, kad tai padės užkirsti kelią teroro aktams ir identifikuoti teroristus. Detali informacija galės būti laikoma šešis mėnesius, po to ji bus užšifruota ir saugoma dar penkerius metus, neatskleidžiant asmens vardo. Tokia tvarka nuo 2011-ųjų jau galiojo skrydžiams į JAV, Kanadą ar Australiją.

Pernai gruodį iš esmės sutarta ir dėl tinklo bei informacijos saugumo direktyvos, kuri buvo pasiūlyta dar 2013-aisiais, susirūpinus Bendrijos kibernetiniu saugumu. Daugelis šalių narių ilgą laiką priešinosi jos įsigaliojimui dėl galimos žalos verslui. Galutinai dėl jos sutarti planuojama šių metų pavasarį.

Iš esmės ši direktyva nustatys naujus tinklo ir informacijos saugumo reikalavimus – energetikos, transporto, finansų, komunalinių ir kitų svarbių paslaugų bei interneto tiekėjams. Jie privalės pranešti apie incidentus specialioms saugumo grupėms, kurias turės įkurti kiekviena Bendrijos valstybė.

Pabėgėliai – ne teroristai

Padidėjusi terorizmo grėsmė ES sutapo su masine pabėgėlių banga, kuri užplūdo ir neabejotinai toliau plūs į Europą iš nesibaigiančių konfliktų draskomų Artimųjų Rytų. Ta­čiau ES saugumo politikos architektai nuolat akcentuoja – sieti teroro pavojų su pabėgėlių srautu yra klaidinga ir pavojinga, net jeigu tarp jų atsiras vienas, du, o gal ir dešimt potencialių užpuolikų.

Visų pirma tokia asociacija skatina ir stiprina dešinįjį radikalizmą, populistinių politikų sėkmę, ką G.Sablattnigas įvardija kaip ne mažiau pavojingą scenarijų už islamiškąjį ekstremizmą. Be to, toks sugretinimas skaldo bendruomenes ties klausimais, dėl kurių anksčiau pasisekdavo sutarti.

Estijos žurnalistas Europolo vadovo R.Wain­­wrighto Briuselyje atkakliai klausinėjo apie naujamečius įvykius Kelne. Ar tokie veiksmai, keliantys grėsmę įprastam europiečių gyvenimo būdui, normalumo ir kasdienybės suvokimui, negali būti prilyginami terorizmui? Vis dėlto šitaip išplėsti šio reiškinio ir pavojaus supratimą bei šia kryptimi orientuoti savo veiklą Europa dar nėra nusiteikusi.

Gento universiteto profesorius Rikas Coolsaetas dienraščiui „The Guardian“ metų pradžioje prognozavo, kad Europa artimiausiu metu įžengs į naują kasdienybę, kurioje padidėjusi terorizmo grėsmė jau nieko nebestebins ir negąsdins: „Vieną dieną šurmulys dėl IS išnyks, bet kol tai nutiks, greičiausiai bus daugiau grėsmių ir sumaišties, daugiau apieškotų namų ir suėmimų, kol valstybės supras ir prisitaikys prie šios grupuotės užmojų ir tikslų. Tai dalykas, prie kurio mes turėsime priprasti.“

Taigi gal ir Briuselio Stalingrado ar bet kurio kito Vakarų didmiesčio rajono gatves saugantys kariai taps natūralia pasikeitusios Europos saugumo realybės dalimi, į kurią vis mažiau atkreipsime dėmesį.

Scanpix

NATO būstinė Briuselyje modernybe nekvepia. Ji įsikūrusi vos keli kilometrai nuo oro uosto, sename ir visai neišvaizdžiame pastate, primenančiame sovietinės okupacijos metais Lietuvoje statytus kompartijos „rajkomus“.

Rima JANUŽYTĖ

Specialiai „Veidui“ iš Briuselio

Politiniame ir administraciniame NATO centre Briuselyje sukasi pagrindinis biurokratinis Aljanso mechanizmas. Čia įsikūrusios sąjungininkų delegacijos ir valstybių narių diplomatinės atstovybės, taip pat ir Šiaurės Atlanto Taryba, kurios kompetencija – svarbiausių NATO politinių sprendimų priėmimas.

Šis pastatas Leopoldo III gatvėje – ne guminis, o 1967-aisiais, kai buvo pastatytas, niekas neįsivaizdavo, kad po pusės amžiaus jame turės tilpti apie 5 tūkst. nuolatinių darbuotojų. Tad naujai prie Aljanso prisijungiančių valstybių delegacijoms pritaikomos pagalbinės patalpos, sandėliai ar garažai.

Užtat visi čia dirbantys žmonės su viltimi žvelgia į kitą kelio pusę – kažkada jie įsikurs ten statomame įspūdingame pastatų komplekse, iš išorės veikiau primenančiame kosminį laivą iš ateities nei politbiurą. Ir spėlioja, ar Juodkalnijos atstovybė taps pirmąja, niekada nesėdėjusia senosiose NATO patalpose.

Vargu. Juodkalnijos atstovams dar gali tekti paragauti ir senojo pastato kavinėje gaminamų vidutiniškų pietų – net jei šį gruodį Varšuvoje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime šalis gaus kvietimą prisijungti prie Aljanso, naujasis pastatų kompleksas dar nebus baigtas.

Taip jau yra – NATO viskas vyksta labai labai lėtai. Statyti naująjį pastatą Aljanso narių vyriausybių vadovai nutarė dar 1999-aisiais. 2002 m. Prahos sutartimi Belgijos vyriausybė šią garbingą pareigą koncesijos teisėmis perleido NATO. Paskui vyko šimtai konkursų – dizaino, įrangos, statybų. Statybos prasidėjo 2010-aisiais, o baigtos turėtų būti kitąmet. Tačiau viliamasi, kad tai nutiks bent iki 2018–2019 m. Ką jau padarysi – projektas didžiulis, o jį sukantis smagratis – gremėzdiškas.

Vis dėlto daug didesnė Aljanso bėda – lėtapėdiškumas priimant sprendimus.

Reikia didinti apsukas

Kartais reikalo esmė gali būti vos 4 min. 30 sekunčių. Tiek laiko į Turkijos oro erdvę įsibrovęs „neatpažintos šalies“ naikintuvas MiG-29 praėjusį antradienį savo raketinės sistemos radaru buvo užrakinęs, paprastai sakant, nusitaikęs į aštuonis Turkijos naikintuvus F-16, patruliuojančius palei sieną su Sirija.

Tai ne šiaip priartėjimas prie kitos valstybės oro erdvės. Ir ne įsiveržimas į ją. Net ne rusų mėgstamas skrydis su išjungtu vadinamuoju transponderiu – siųstuvu ar be kelionės plano, aiškinant, kad įvyko paprasčiausia žmogiška klaida. Galima neabejoti, kad tai buvo sąmoningas nusitaikymas į NATO erdvėje esantį lėktuvą, po kurio kitas žingsnis – raketos mygtuko paspaudimas. Žinoma, Turkijos lėktuvai, vos tapę MiG-29 taikiniais, savo radarus irgi nukreipė į pažeidėją. Visai kaip per Kubos krizę.

Raketos mygtuko nenuspaudė nė viena pusė, užtat Rusija sėkmingai pasitikrino naujas ribas.

Turkijos kariškiai nenurodo, kad MiG-29 būtų buvęs Rusijos naikintuvas, tačiau viskas daugiau nei akivaizdu: du incidentai su Rusijos lėktuvais jau buvo įvykę pora dienų anksčiau – ir šeštadienį, ir sekmadienį.

Įtampos kupinos minutės Turkijos ir Sirijos pasienyje baigėsi be tragiškų padarinių: MiG-29 paliko Turkijos oro erdvę, NATO nesiryžo jo atakuoti. Tačiau precedentas jau yra, bet NATO plano, kaip tokiais atvejais elgtis, – ne.

O kaip būtų reaguojama, jei radarus į kokį nors objektą, ypač – į NATO naikintuvą, nukreiptų į Baltijos regiono oro erdvę įskridęs Rusijos orlaivis?

Atsižvelgiant į tai, kad mūsų oro erdvėje patruliuoja oro misiją atliekantys NATO naikintuvai, neturintys įgaliojimų imtis jokių karinių veiksmų, galima pasikliauti tik gera pažeidėjo valia arba žaibišku NATO sprendimu atakuoti.

Tačiau NATO naikintuvų pilotai tokio įsakymo laukti, ko gero, turėtų kur kas ilgiau nei puspenktos minutės. Baltijos oro erdvėje panašaus incidento nuo Baltijos šalių narystės NATO nėra pasitaikę. Rusijos orlaiviai prie mūsų sienų tik priartėja, bet jos dar niekada nėra pažeidę – visais atvejais jie tiesiog palydimi.

Užtat Turkijos padangė Rusijai tapo aikštele naujiems eksperimentams NATO erdvėje. Tik štai NATO dar nesugalvojo, kaip deramai į tai atsakyti. Kol kas viskas apsiribojo abstrakčiais paburnojimais ir keliais pagrasymais pirštu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kalbėti apie Briuselį kaip visumą gana sudėtinga – vos nutolus nuo pagrindinių Europos Sąjungos institucijų atsiveria margaspalvis, daugiatautis miestas. Palyginti su kitais Europos didmiesčiais, Briuselyje didžiausia islamo religiją išpažįstančių žmonių koncentracija.

Regina Statkuvienė

Pro džinsuotus turistus, skaras ryšinčias musulmones, ryškiaspalvėmis afrikietiškomis suknelėmis vilkinčias juodaodes, kostiumuotus institucijų klerkus galima pamatyti kitokį miestą. Per ketverius gyvenimo Briuselyje metus įvairūs pokalbiai, situacijos, atsitikimai papildė Briuselio kasdienybės paveikslą – nors ir subjektyvų, tačiau gyvą, paremtą asmenine patirtimi, išgyvenimais, susitikimais.

Migrantų kelias į Belgiją

Iš kur Belgijoje tiek daug imigrantų? Pirmieji atvykėliai, italų angliakasiai, atsikraustė dar XIX amžiuje, XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje plūstelėjo darbininkai iš Šiaurės Afrikos ir Turkijos, o septintajame – iš nepriklausomybę atgavusios kolonijos Belgijos Kongo. Šiuo metu daugiausiai žmonių imigruoja iš Prancūzijos, Turkijos, Lenkijos, Olandijos. Statistiniai duomenys pateikiami tik remiantis imigrantų pilietybe, o ne tautine ar religine priklausomybe.

Daugeliui žmonių iš konfliktų, bado, skurdo kamuojamų Afrikos valstybių Europa šiandien atrodo kaip Pažadėtoji žemė, viltis patekti į ramų, mums įprastą pasaulį jiems reiškia galimybę tiesiog gyventi. „Maniau, kad mane atvežė į Londoną, pasirodo, čia Briuselis“, – aiškina jauna afrikietė. Žinoma, ji nepasakoja, kas, kaip, už kiek ir iš kur ją čia atgabeno. Jos vienintelis tikslas – susitvarkyti dokumentus, išmokti kalbą ir gauti bet kokį darbą. Nes laimingą bilietą ji jau ištraukė – pateko į pabėgėlių centrą.

Daugiakultūriai pamatai

Belgijoje nauja daugiakultūrė, daugiareliginė visuomenės įvairovė kuriasi ant senų etnokultūrinių atskirčių tarp prancūzakalbių valonų – būtent jie kažkada dominavo ekonominiame, politiniame, kultūriniame šalies gyvenime – ir olandakalbių flamandų, dėl valstietiškos kilmės anksčiau patyrusių kalbinę ir kultūrinę diskriminaciją. Dar XIX amžiaus viduryje Briuselis buvo olandakalbis, tačiau dėl asimiliacinės politikos buvo suprancūzintas. Olandakalbiai įtaria valonus sąmokslu, kad iš Šiaurės Afrikos šalių buvo skatinama imigracija siekiant galutinai įtvirtinti prancūzų kalbos dominavimą Briuselyje. Ir tai pavyko, tačiau kartu pasikeitė ir religijų santykis.

Šiuo metu Belgijoje yra trys valstybinės kalbos – prancūzų, vokiečių ir olandų, tačiau kalbiniai skirtumai bei nesutarimai ryškūs ir pastebimi: dauguma flamandų puikiai kalba ne tik gimtąja kalba, bet ir prancūziškai, angliškai, valonai vis dar dažnai komunikuoja tik viena – prancūzų kalba. Flamandai šneka keliais dialektais, tačiau mokyklose mokosi norminės olandų kalbos, kaip ir Nyderlanduose.

Beje, šiuo metu ekonomiškai pirmauti ima Flandrija, Briuselyje aktyviai vykdoma olandų kalbos grąžinimo į viešąjį gyvenimą politika. Flandrijos regiono vyriausybė dosniai finansuoja olandų kalbos kursus, kuriuos dažniausiai ir lanko prancūzakalbiai imigrantai. Bedarbiai ar imigrantai gali nemokamai ar labai pigiai įgyti nemažai specialybių – tereikia noro. O dviejų kalbų mokėjimas atveria duris į geriau mokamus darbus.

Daugelis imigrantų iš Šiaurės Afrikos stengiasi kaip įmanoma geriau integruoti savo vaikus į Belgijos visuomenę – paprastai namie puikiai išmokstama arabiškai ir prancūziškai, o įžvalgiu tėvų sprendimu vaikai vis dažniau keliauja į olandakalbes mokyklas, kuriose išmoksta dar ir anglų kalbą.

Pašalpos – sotaus gyvenimo garantas

Kadangi olandakalbėse mokyklose mokytojai su tėvais bendrauja tik olandiškai, tai jaunos ar vyresnės mamos, jei tik nemoka tos kalbos, kulniuoja į kalbų kursus, kad galėtų komunikuoti su atžalų pedagogais. Žinoma, per kavos pertraukėles vyksta diskusijos bei „informaciniai kultūriniai mainai“.

Būtent mokydamasi kalbų ir susipažinau su daugeliu savo pašnekovų – bedarbiais, teturinčiais pradinį išsilavinimą, universitetus baigusiais pabėgėliais, tingiais pašalpų gavėjais, daugiavaikėmis musulmonėmis, ambicingais jaunuoliais…

Štai jaunas marokietis kalbos kursuose pasakoja apie savo dieną. „Keliuosi prieš aštuntą ir po pusryčių kasdien važiuoju į olandų kalbos kursus (į juos siunčia darbo birža, siekdama padėti integruotis darbo rinkoje), grįžęs pietauju ir būtinai kokią valandėlę nusnūstu. Tada žiūriu filmus. Žinoma, kasdien penkis kartus meldžiuosi. Taigi esu tikrai užsiėmęs ir todėl negaliu kasdien paruošti namų darbų, kurių tiek daug užduodate“, – valiūkiškai paaiškina mūsų dėstytojai. „Iš ko gyveni?“, – klausiu. „Taigi pašalpas abu su žmona gaunam. Na, aš dar šiek tiek dirbu dėdės parduotuvėje“, – linksmai mirkteli, leisdamas suprasti, kad papildomos nelegalios pajamos jam leidžia jaustis šeimos maitintoju. „Negi nedirbsi ir kai susilauksite vaikų?“, – smalsauju. „Gal truputį daugiau teks padirbėti, bet mums daug nereikia, pakanka to, ką gauname. Nenorėčiau visą dieną dirbti“, – paaiškina.

Tai ir visos jaunojo marokiečio ambicijos. Mano klausimas, o kas, jei valstybė vieną dieną gali tapti nepajėgi išlaikyti visų bedarbių (norėjosi pasakyti „veltėdžių“), pakimba ore. Tokios situacijos tikimybė jam, matyt, lygi marsiečių invazijai.

Vėliau įsitikinu, kad nuostata „iš pašalpų gyveno mano seneliai, tėvai, gyvenu ir aš“ yra gaji ir naudinga. Turint penkis šešis vaikus pašalpos gerokai viršija vidutinį atlyginimą. O kur dar įvairios lengvatos. Dažnas vidutinio sluoksnio vakarietis gyvena skurdžiau už daugiavaikį socialiai remtiną bedarbį, nes gauna vidutinį atlyginimą ir, augindamas vieną ar du vaikus, negali pretenduoti į tokias pašalpas kaip daugiavaikės šeimos.

Vis dėlto būtų neteisinga į visus imigrantus ar jų palikuonis žvelgti tik kaip į pašalpų gavėjus ir nekvalifikuotus nelegalius darbininkus. Nemažai jų, ypač tie, kurie yra antros ar trečios kartos Belgijos piliečiai, – profesionalūs ir motyvuoti darbuotojai, siekiantys geresnio gyvenimo, dažnai susiduriantys su oficialiai deklaruojama lygybe, bet realybėje klestinčia atskirtimi. Nekilnojamojo turo agentai neslepia, kad šeimininkai pirmenybę teikia „baltiems“ nuomininkams. Mano bičiulė Andrea sako jau pripratusi, kad į jos prabangius namus iškviesti santechnikai ar kitokie darbininkai visuomet kalba su ja kaip su tų namų tarnaite. Kodėl? Nes ji juodaodė. Nesvarbu, kad kalba keliomis kalbomis ir turi puikų universitetinį išsilavinimą, taigi žiniomis pranoksta statistinį belgą.

„Mes geresni“

Įdomus paradoksas: daugelis musulmonų imigrantų ar jų palikuonių naudojasi Vakarų socialinės gerovės sistema, tačiau kartu demonstruoja panieką Vakarų kultūrai, jausdamiesi morališkai gerokai pranašesni. „Aš labai daug turiu kalbėtis su savo vaikais, kad jie būtų atsparūs šiuolaikiniam blogiui“, – skundžiasi man Naima, dviejų paauglių merginų motina.

Jos mergaitės jau neberyši skarų, tačiau Naima nerimauja ne dėl to. Ar jos nesusigundys alkoholiu, narkotikais, ar nepradės lytinio gyvenimo iki santuokos? O tokių pagundų aplink daug. „Argi normalu, kad žmonės renkasi karjerą ir vaikus jau nuo trijų mėnesių amžiaus atiduoda į lopšelius? Ar normalu, kad seneliai gyvena senelių namuose, kad mūsų šalyje Belgijoje įteisinta eutanazija?“ – vardija ji šiuolaikines blogybes. Jos teigimu, materializmas ir bedievystė yra baisiausia.

Pastebėjau, kad tie gana atsitiktinai sutikti musulmonai imdavo bendrauti gerokai atviriau ir pagarbiau, kai aiškiai pasakydavau, jog esu krikščionė. Visuomet sulaukdavau gražių palinkėjimų artėjančių švenčių proga, žmonės pasiteiraudavo apie šventines tradicijas ir su džiaugsmu pasakodavo apie savąsias. Net kai užduodavau gana įkyrius ar net intymius klausimus, visuomet sulaukdavau atsakymų, iš kurių juntamas noras parodyti, kad jų kultūra nėra menkesnė, o tikintis žmogus vertas pagarbos.

Taip sužinojau, kad žmonos gali reikalauti skyrybų, jei vyras nepajėgia aprūpinti šeimos, kad dažnai moteris pasiima vyro atlyginimą ir sprendžia, kiek skirti pinigų jo išlaidoms, kokius drabužius jam pirkti, kam išleisti likusius pinigus, kad moteris sprendžia, į kokias mokyklas leisti vaikus, kaip juos bausti, o tėtis gali tik linkčioti galvą ir gailėti. Žinoma, taip yra ne visose šeimose.

Susipažinti – per vestuves

Neįtikėtina, tačiau šiandienos Briuselyje sutikau nemažai vos dvidešimtmetį perkopusių jaunų moterų, kurios savo būsimus vyrus sutiko tik vestuvių dieną. Pasirodo, gana dažnai išeiviai iš islamo šalių – Maroko, Alžyro, Tuniso sūnums ar dukroms antrąsias puses parenka savo kilmės šalyse, apsiklausinėję ten likusių draugų ar giminių. Tada jaunuoliai išvyksta į gimtinę „atostogų“, ten sutuokiami, o naujasis sutuoktinis gauna leidimą atvykti gyventi, vėliau – ir pilietybę.

Kodėl tai vyksta? Belgišką išsilavinimą gavę jaunuoliai, nors ir iš musulmoniškų šeimų, dažnai nebetinka konservatyviems tėvams, nes yra „sugadinti“ vakarietiško švietimo ir kultūros. Kodėl gi nepasinaudojus Europos įstatymais, ginančiais šeimos teisę būti kartu? Tačiau europinę nuostatą ir teisę jaunuoliams patiems rinktis sutuoktinį jie jau priskiria prie europietiškų blogybių.

Naujai atvykę sutuoktinai imigrantai labai dažnai neturi supratimo apie Vakarų pasaulio santvarką, tradicijas, teisę, kultūrines normas. Jei tai moteris, dažniausiai ji bus tik statistinis vienetas – dar viena imigrantė, vaikų gimdytoja, kuri paklus vyro šeimai, perduos savo vaikams visas kultūrines ir religines tradicijas, nė nenutuokdama apie teises bei galimybes, kurias jai suteikia ES šalies pilietybė.

Kur kas sudėtingiau, kai atvyksta jauni, neišsilavinę vyrai.

Vaikai – svarbiausia

Kad vaikų svarba nėra tik tuščios kalbos, galima įsitikinti net paviršutinišku žvilgsniu stebint savaitgalines šeimų iškylas parkuose. Moterys dažniausiai visą dieną plepa patogiai įsitaisiusios ant patiesalų, vyrai su augesniais vaikais spardo futbolo kamuolį ar laksto paskui mažuosius. Paskui visi klegėdami sėdasi ir vaišinasi iš namų atsineštu maistu. Bandau suskaičiuoti, kiek kuri šeima turi vaikų: penki, šeši… Žinoma, dauguma jų dėvi drabužius iš dėvėtų rūbų parduotuvių, kažin ar buvo kada išvykę atostogų į užsienį, užtat jie turi visuomet pasirengusias išklausyti mamas, močiutes, tėčius.

O kaip dirbantys, auginantys vieną ar du vaikus belgai? Motinystės atostogos – trys mėnesiai, nes ilgiau nesaugoma darbo vieta. Vaikai keliauja į lopšelius, kurių čia netrūksta. Lietuviška motinystės atostogų sistema jiems atrodo lyg iš fantastinio filmo. „Juk jūs nesate labai turtinga valstybė?“ – negali patikėti mano pasakojimu sutikti belgai. „Nesame, – šypsausi, – bet mes ir neturime tokios dosnios pašalpų sistemos“, – priduriu.

Ar teks ryšėti skarą ir man?

Šiandien į gatvę išbėgau „nepersirengusi“ – segėdama sijoną „šiek tiek aukščiau kelių“. Skubėjau pasiimti vaikų iš mokyklinio autobuso. Lėkiau nesižvalgydama, kol nestabtelėjo automobilis, pilnas jaunų arabiškos išvaizdos jaunuolių: šūksniai, juokas – sėsk pas mus, eikš čia. Pasijutau nejaukiai ir nesaugiai. O jeigu būčiau dar ir pasidažiusi ir vietoj nuklaipytų „laivelių“ avėčiau aukštakulnius? Kodėl, po galais, kažkam kliūva mano sijonas – nuobodus, klasikinio modelio kasdieninis skuduras? Arba palaidi plaukai? Kodėl Vilniuje tai padoru, o Briuselyje jau ne? Nuotaika sugenda dar labiau, kai iš darbo grįžęs vyras primena gatvėje ir metro nesegėti auksinių papuošalų, nes kažkas išlipdamas juos gali tiesiog nuplėšti. Šiandien taip nutiko jo kolegei.

Prisimenu savo kaimynę Šarazad. Ji kilusi iš Maroko, visuomet ryši skarą, dėvi džinsus, kuriuos iki kelių dengia tunika. Esame vienmetės, auginame panašaus amžiaus vaikus. Pasišnekame apie vaikų išdaigas, maisto gamybą. Žinoma, kalbame ir apie kultūrinius skirtumus – ši tema mums smagiausia. Šiandien prasidėjo sezoniniai išpardavimai. „Įsivaizduoji, renkuosi aš sau apatinius, o kažkokia moteriškė žiūri net sustabarėjusi, matyt, galvoja, kad po skara ir megztiniu atrodau kaip kaliausė, – juokiasi ji. – Tai gatvėje aš slepiu plaukus, o namie visada stengiuosi atrodyti kuo patraukliau, man labiausiai patinka trumpučiai šortai, palaidinės be rankovių ir ilgi kabantys auskarai.“

Ar gyvenant Briuselyje man derėtų sekti Šarazad pavyzdžiu – puoštis tik uždaroje namų erdvėje? Nesvarstau tokios perspektyvos, nes grįžtu į geografinį Europos centrą  – Vilnių.

2012 m. duomenimis, iš 11 mln. Belgijos gyventojų 3 proc. kilę iš Azijos šalių, 5 proc. – iš Europos šalių. Statistiniai duomenys pateikiami atsižvelgiant į tai, kokios šalies pasą tuo metu turi asmuo. Gavęs Belgijos pilietybę asmuo statistiniuose dokumentuose tampa belgu. Jei pasižiūrėtume į senelių pilietybę – ketvirtadalis belgų yra kilę iš migrantų (tačiau nenurodoma nei tautinė, nei religinė priklausomybė).

Euro zona šįsyk išskėstomis rankomis priima į savo šeimą finansiškai drausmingą Lietuvą. Tačiau kitose srityse kai kurių ES institucijų primygtinių rekomendacijų nepaisome metų metais.

Kitą savaitę Europos Sąjungos Taryba padės galutinį tašką svarstymams, ar Lietuva verta būti euro zonoje. Niekas neabejoja, koks bus sprendimas. Pastaruosius pusantro mėnesio vienas po kito ES institucijų skelbtuose Lietuvos vertinimuose – atitikties Mastrichto kriterijams, Europos semestro – mūsų šalies finansinė drausmė sulaukė komplimentų. Tačiau kai kurias europinių institucijų rekomendacijas kažkodėl atkakliai ignoruojame, nors tai – mūsų valstybės pažangos stabdys.

Mastrichto kriterijų neatitiktų ir eurą turinčios šalys

Pagal finansinį tvarumą 2011-aisiais net 24-ios iš tuomet 27 ES narių neatitiko biudžeto deficito ar valstybės skolos kriterijų, šių metų birželį tokių buvo septyniolika iš dabar jau 28-ių, o jei bus vykdomos ES institucijų siūlytos priemonės, iki 2014 m. pabaigos tokių turėtų likti vienuolika. Paprastai tariant, 2011 m. į euro zonos slenkstį, jau nevertinant kitų kriterijų, tebūtų peržengusios trys, dabar vienuolika, nors šiuo metu euro zonoje aštuoniolika narių, o euro įvedimo kriterijus atitinka ir Lietuva.

Lietuva vienintelė iš aštuonių prie euro zonos durų laukiančių šalių pakviesta nuo 2015 m. užeiti (tiesa, Danija ir Jungtinė Karalystė euro įsivesti kol kas neketina). Antru bandymu po nepasisekusio pirmojo įsivesti eurą nuo1997 m. šįsyk Mastrichto kriterijus atitikome su rezervu. tarp aštuonių pretendenčių į eurą pagal kai kuriuos rodiklius atsiliekame tik nuo švedų, kurie kol kas ir nesiskubina įsivesti euro.

Štai vertinant vidutinę metinę infliacija pagal suderintą vartotojų kainų indeksą konvergencijos kriterijus yra 1,7 proc., o Lietuvos – 0,6 proc. (palyginimui, Rumunijos – 2,1, Švedijos – 0,3 proc.). Šis kriterijus skaičiuojamas taip: trijų šalių, kuriose 2014 m. balandžio mėnesį kainos buvo stabiliausios (šįsyk tai buvo Latvija, Portugalija ir Airija), vidutinės metinės infliacijos aritmetinis vidurkis plius 1,5 procentinio punkto. Vadinasi, nors nuo trijų geriausiųjų rodiklio (0,2 proc.) mes nutolę, bet ne tiek jau daug.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 282014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-28-2014-m

Prieš sekmadienį vyksiančius Europos Parlamento (EP) rinkimus verta suskaičiuoti, ką per praėjusios kadencijos penkerius metus nuveikė politikai iš Lietuvos: įsimaišę į beveik 800 europarlamentarų minią imitavo darbą ar plušėjo rengdami pranešimus frakcijose ir komitetuose?

Kauno technologijos universiteto Sociologijos katedros profesoriui Algiui Krupavičiui į akis krinta praėjusios kadencijos europarlamentarų iš Lietuvos pasyvumas. Tai įrodo ir „VoteWatch Europe“ atlikta EP veiklos analizė.
Joje apžvelgiami septyni kriterijai, o Lietuvos atstovai pagal keturis iš jų lieka tarp penkių paskutinių šalių. Pavyzdžiui, Lietuva parengė mažiausiai pranešimų, kurie daro įtaką teisės aktų priėmimui. Per 2009–2014 m. kadenciją europarlamentarams iš Lietuvos vidutiniškai teko mažiau nei vienas pranešimas, o štai Portugalijos atstovai jų parengė vidutiniškai po septynis.
Europarlamentarai, kreipdamiesi į rinkėjus, gali pademonstruoti įdirbį skaičiuodami savo veiksmų EP „krepšelių“ statistiką ir lygindami ją su kitų europarlamentarų nuopelnais, tačiau jei jau lygintis, tai tik su lyderiais, o būtent „VoteWatch Europe“ analizė atskleidžia visos Lietuvos delegacijos (ir kitų 13 jaunųjų ES narių) vangumą brandesnių valstybių fone.
„Iš tiesų, atrodo, kai kurie europarlamentarai daugiau dėmesio skiria Lietuvos politikai. Prof. Vytautas Landsbergis vis komentuoja įvykius, Rolandas Paksas taip pat užsiėmęs Lietuvos reikalais, taigi toks priekaištas Lietuvai atrodo vertas dėmesio, – pritaria A.Krupavičius. – Per didelė privilegija penkerius metus būti EP užkulisiuose. Naujieji europarlamentarai turėtų būti aktyvesni ir labiau pastebimi, EP darbotvarkės klausimus perkelti į Lietuvos politiką. Laidininkų vaidmens jie dažniausiai nevaidina, todėl visuomenė ir žvelgia į juos kritiškai. Taip, EP yra vieta, kurioje tikrai uždirbsite milijoną, bet kyla abejonių, ar kas nors (nebūtinai Lietuva) gaus rezultatų.“
„Veido“ kalbinti pašnekovai tvirtina, kad europarlamentarai turi atkreipti į save dėmesį, bendrauti su kitų frakcijų atstovais, nes tik taip galės daryti įtaką EP sprendimams. Trumpai tariant, jie turi būti aktyvūs, kad kolegos juos atpažintų.
2004–2009 m. pirmosios Lietuvos europarlamentarų kadencijos atstovė dr. Margarita Starkevičiūtė prisimena, kaip EP nariai jos klausdavo kolegų, atstovaujančių Lietuvai, pavardžių. Pasak jos, bėda ta, kad Lietuvoje nevertinamas asmenybės mastas, o į EP išrenkami politikai, negalintys daryti įtakos Briuselyje ar Strasbūre.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m

Nėra ko stebėtis, kad lietuviai – vieni neaktyviausių Europos Parlamento rinkimuose (2009 m. renkant Europarlamentą balsavo tik 21 proc. rinkėjų). Priežastis, pasirodo, labai paprasta – didžiajai daliai Lietuvos gyventojų Europos Parlamentas tėra gero atlyginimo, privilegijų ir biurokratijos simbolis.
Kaip rodo “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa, net 44,2 proc. respondentų Europos Parlamentas siejasi su dideliais europarlamentarų atlyginimais ir kitokiomis privilegijomis. Trečdalis (32,6 proc.) apklaustųjų mano, kad – tai biurokratijos irštva. 19 proc. Eurparlamentą sieja su atstovavimu Lietuvos interesams Europoje. Ir tik mažumai – 2,6 proc. apklaustųjų ši ES įstatymų leidžiamoji institucija asocijuojasi su Europos vienybės idėja.
Vis dėlto kita “Veido” užsakymu atlikta apklausa pateikia gan prieštaringą rezultatą. Pasirodo, nepaisant tokio kritiško požiūrio, net 71,4 proc. didžiųjų miestų gyventojų įsitikinę, kad Europarlamento rinkimai svarbūs Lietuvai.
Apibendrinimas – labai paradoksalus: didžioji dalis gyventojų apie Europos Parlamentą susidarę toli gražu ne teigiamą įspūdį, nors taip pat mano, kad rinkimai į jį Lietuvai yra svarbūs. Tačiau, kaip rodo faktinis rinkimų aktyvumas, tik kas penktas rinkėjas ateina balsuoti.
Gal šį savaitgalį, kai kartu vyks ir prezidento rinkimų antrasis turas, bus kitaip?

Su kuo jums labiausiai siejasi Europos Parlamentas? (proc.)
Su dideliais europarlamentarų atlyginimais ir kitokiomis privilegijomis    44,2
Su didžiule biurokratija    32,6
Su atstovavimu Lietuvos interesams Europoje    19
Su didesnė Europos vienybės idėja    2,6
Neturiu nuomonės / nežinau    1,6

Ar Europos Parlamento rinkimai svarbūs Lietuvai? (proc.)
Taip    71,4
Ne    25,4
Nežinau / neturiu nuomonės    3,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. gegužės 5–7 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Neabejingo stebėtojo pastabos iš aukščiausio lygio trišalio susitikimo Briuselyje.

Saulius LAPĖNAS

Ankstyvą rudens rytą vienoje iš didelių konferencijos salių Briuselio centre susirinko solidi publika: politikai, verslininkai, visuomenės veikėjai – 67 žmonės, įskaitant ir mane. Jautėsi iškilminga nuotaika, šilti pasisveikinimai ir rankų paspaudimai. Tačiau jautėsi ir tam tikra įtampa, kuri vis stiprėjo ir jos proveržiai  matydavosi net pro protokolinį mandagumą. Panašus jausmas apima prieš audrą…
Paskendę savo kasdieninėse problemose mes ne visada galime tinkamai įvertinti procesus, vykstančius Europos Sąjungoje, nuo kurių priklauso mūsų ateitis. Peržvelgus lietuviškos žiniasklaidos publikacijas apie aukščiausio lygio trišalį socialinį susitikimą spalio mėnesio 24 dieną Briuselyje, galima pagalvoti, kad tai eilinis europietiškas renginys protokolui, kuriame privalome dalyvauti tik todėl, kad esame šalis pirmininkaujanti ES.
Skaitant paviršutiniškus pranešimus spaudai ir apie tai, ką šio renginio atidaryme pareiškė mūsų šalies Prezidentė bei kiti aukščiausi ES pareigūnai, tampa visiškai neaišku kokiu tikslu šie gerbiami žmonės buvo susirinkę? Ir jei tai buvo trišalis susitikimas, tai kodėl pateikiamas tik vykdomosios valdžios požiūris? Ar čia buvo dialogas? Su kuo? O svarbiausia, kokiu būdu šis renginys gali įtakoti mūsų piliečių gyvenimą? Ar gali?
Buvau oficialiai pakviestas dalyvauti šiame renginyje kaip stebėtojas ir laikau savo pilietine pareiga pasidalinti savo patirtimi su visuomene. Iš karto pasakysiu, kad nebuvau abejingas stebėtojas. Prieš duodamas sutikimą dalyvauti, pirmiausiai norėjau išsiaiškinti svarbiausių sprendimų priėmimo šiuolaikišką mechanizmą, kuriuo naudojasi ES vadovai, jėgų santykius ir tendencijas, lemiančias Lietuvos ateitį.
Todėl, jei jus iš tiesų domina mūsų šalies ateitis, pabandysiu savo stebėtojo pastabose ne tik atsakyti į kylančius klausimus, bet ir papasakoti koks mūšis vyksta dėl Europos ateities, paradinių priėmimų užkulisiuose.

Kaip visa tai veikia

Du kartus per metus ES valstybių vadovai renkasi, kad priimtų lemtingus sprendimus. Po kriziniu laikotarpiu  juo priimant daromos klaidos gali turėti dar blogesnes pasekmes ekonominei situacijai. Dažnai vaizdas pro Vyriausybės kabineto langą, ne visada atitinka realybę ir tikrą situaciją šalyje. O įsitraukus tik į politinius sprendimus ir žaidimus, labai nesunku pribaigti ir ekonomiką.
Ne be reikalo ES kūrėjai pasirūpino tuo, kad prieš kiekvieną tokį valstybių vadovų susitikimą, ES vadovai susitiktų su realios ekonomikos vertintojais, dalyviais ir realių ekonominių problemų atstovais.
ES politinė vadovybė privalo išklausyti ir atsižvelgti į tai kaip vertina jų darbą socialiniai partneriai – organizacijos, kurios atstovauja Europos dirbančiųjų ir darbdavių interesus – tų, kurie kuria jos ekonomiką. Kadangi tai nepartinės ir nevyriausybinės organizacijos, jos gina bendras vertybes ir bendrus interesus visų ES šalių, tame tarpe ir Lietuvos.
Lisabonos sutarties 152 straipsnyje yra įtvirtintas socialinių partnerių (4 organizacijų) institutas – vienintelis oficialus „verdančios“ ekonomikos indikatorius. Politikams gali būti pavojinga ignoruoti šio „termometro“ duomenis apie visuomenės gyvybingumą ir tuo labiau nepastebėti, kaip priimami politiniai sprendimai atsiliepia paprastų žmonių gyvenimui.

Socialiniai partneriai – kas yra kas ir už ką?

Trumpai apie šį renginį galima pasakyti: ES vadovybė susitinka su savo pagrindiniais akcininkais, savo pagrindiniais investuotojais, su tais kurie įdeda savo darbą, savo gebėjimus ir pinigus į Europos ekonomiką.
Susitikimo tikslas – atviras nuomonių pasikeitimas, derybos tarp ES politinių vadovų ir socialinių partnerių ekonomikos vystymo klausimais. Po šio susitikimo politinė vadovybė turi galimybę  pasinaudoti gautais duomenimis ne tik ES politikos koregavimui, bet ir visų ES šalių vyriausybių veiklai. Tikėtina, kad tai darys tiesioginę įtaką iš karto po šio renginio vyksiančiame, Europos vadovų viršūnių susitikime priimamiems sprendimams.
Politinę pusę atstovavo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su Europos Vadovų Tarybos Pirmininku Hermanu Van Rompuy ir Europos Komisijos Prezidentu José Manueliu Barroso. Šių žinomų žmonių pristatinėti nebūtina, nes apie juos žiniasklaidoje ir taip daug informacijos.
O apie socialinius partnerius Lietuvoje žinoma labai mažai, todėl būtina apie juos pasakyti daugiau, nes būtent dėl jų ir buvo organizuotas šis susitikimas.
Susitikime dalyvavo keturios pagrindinės ir vienintelės, turinčios įstatyminę įtaką ES politikai, organizacijos, oficialiai atstovaujančios socialinių partnerių interesus europiniame lygyje:
- Europos profsąjungų konfederacija (ETUC) atstovaujanti dirbančiųjų interesus, buvo įkurta 1973 metais ir šiuo metu jungia 85 profesines sąjungas 36 Europos šalyse ir 10 europietiškų profsąjungų federacijų;
- Europos pramonininkų ir darbdavių konfederacijų sąjunga (BUSINESSEUROPE) buvo įkurta 1958 metais ir atstovauja stambaus verslo grupių interesus Europoje, siekiančius augimo ir konkurencingumo visame kontinente. Ši sąjunga atstovaudama 35 Europos šalių nacionalines verslo federacijas yra įtakinga stambaus verslo atstovė Briuselyje;
- Europos amatų, mažų ir vidutinių įmonių asociacija  (UEAPME) – įkurta 1980 metais ir jungianti apie 80 organizacijų iš 34 ES šalių, atstovauja daugiau kaip 12 milijonų įmonių, kuriose dirba apie 55 milijonus žmonių visoje Europoje.
- Europos darbdavių, teikiančių viešąsias paslaugas centras (CEEP) – įkurtas 1961 metais.  Europos socialiniame dialoge atstovaujantis valstybinio sektoriaus darbdavius, kurie aprūpina darbu žmones, teikiančius valstybines paslaugas (visuomeninio transporto, komunalinių, medicinos, švietimo ir daugelio kitų paslaugų srityse). Tai daugiau kaip 30 proc. viso dirbančiųjų skaičiaus Europoje. CEEP jungia daugiau kaip 500 tūkst. įmonių, kuriose dirba apie 64 milijonus žmonių, kurių dėka sukuriama apie 26 proc. viso Europos BVP.
Man atrodo, kad problemos su kuriomis susiduria kiekviena iš šių keturių organizacijų yra ypatingai svarbūs indikatoriai realioje ekonomikoje. Būtent CEEP, atstovaudama komunalines paslaugas Europoje teikiančių įmonių darbdavius yra paskutinė gynybinė linija skirianti civilizaciją nuo chaoso. Net jei jus mažai jaudina valstybinio švietimo ar medicininio aptarnavimo problemos Lietuvoje, tai įsivaizduokite kas atsitiktų su nuostabiausiais miestais, jei kas nors nutrauktų šiukšlių išvežimą ar vandens tiekimą mėnesiui. Dabar ko gero bus aiškiau, kodėl sutikau atstovauti šio socialinio partnerio, kuris mane pakvietė dalyvauti aukščiausio lygio trišaliame susitikime, interesus.

Susijungimas vardan Europos išgelbėjimo

Kaip matote, kartu šios organizacijos atstovauja platų spektrą dviejų socialinių partnerių: darbdavių ir dirbančiųjų.
Visos šios organizacijos atstovauja savo narių interesus konsultacijų ir derybų metu su ES Komisija. Atrodo, kad šie interesai turėtų prieštarauti vieni kitiems. Mes įpratę matyti pastovią priešpriešą tarp darbdavių ir darbuotojų interesų, galėtume tikėtis to paties ir aukščiausiame lygyje.
Pripažinkime, kad Lietuvoje vyrauja nuomonė – darbdavys suinteresuotas kuo mažiau sumokėti už darbą, o darbuotojas nori kuo mažiau dirbti ir gauti kuo didesnę algą. Bet tai primityvus ir netoliaregiškas požiūris. Juk ir vienus ir kitus jungia noras daugiau uždirbti. Jei darbuotojas uždirbs skatikus, tai jis nebus aktyvus prekių ir paslaugų vartotojas, o tai reiškia nuostolius ir darbdaviams, siekiantiems gauti pelno iš pagamintų prekių ar paslaugų realizavimo toje pačioje rinkoje. Ratas užsidaro.
Todėl žemas uždarbis, bedarbystės ir mokesčių augimas, darbo jėgos emigracija – tai bendros problemos visiems visuomenės sluoksniams. Tarp kitko, savo metu Adamas Smitas įspėjo, apie tai, kad neįmanoma kokybiškai turtėti šalyje skurstančių.
Kaip ten bebūtų, tačiau Trišalio susitikimo Briuselyje išvakarėse visi šie keturi socialiniai partneriai vieningai pasipriešino Europos Sąjungos vadovų darbo metodams. Tokiu būdu trišalis susitikimas virto dvišaliu, kuriame ir darbdaviai ir darbuotojai susivienijo už Europos ateitį prieš biurokratinį valdžios nerangumą. Tai buvo įvardinta bendrai pasirašytame šių keturių partnerių pareiškime* Europos Tarybos Prezidentui: „Praėjus daugiau kaip 5 metams nuo krizės pradžios, atnešusios milijonams europiečių darbo vietų praradimus ir pajamų sumažėjimą, mes kreipiamės į Vyriausybes su kompleksiniais planais ir pasiūlymais ne tik padidinti investicijas, bet ir dėl būtinų ekstra priemonių. Mes kalbame apie būtinumą panaudoti visas valdymo priemones valstybėse narėse ir ES vadovybėje, tam kad būtų padidintos valstybinės ir privačios investicijos ekonomikos augimui ir naujų darbo vietų sukūrimui“.
Toliau laiške jie atkreipia dėmesį į tai kad ypatingų priemonių poreikis didėja su kiekviena diena. Konkurencingumo kritimas Europos ekonomikoje vyksta fone mažėjančio skaičiaus įmonių, kurios gali gauti finansavimą investicijų realizavimui.
„Didėja skaičius įmonių, ypač tarp mažų ir vidutinių, kurios neturi galimybės gauti finansavimo savo investicijų įgyvendinimui. Tik per praėjusius 12 mėnesių, investicijos iš ne finansų sektoriaus sumažėjo 16,5 mlrd. eurų (- 6,8 proc.). Per šį laikotarpį kreditų išdavimas ne finansiniam sektoriui sumažėjo 225 mlrd. eurų (- 5,5 proc.). Palūkanų normos skirtingos visoje ES. Palūkanos už trumpalaikius kreditus skiriasi nuo 2,8 proc. Vokietijoje iki 4,5 proc. Italijoje, 5,0 proc. Ispanijoje, 6,4 proc. Portugalijoje ir 6,5 proc. Graikijoje.“
Ilgalaikių investicijų perspektyvos nebuvimas suduoda skaudų smūgį ne tik darbdavių ir darbuotojų ekonominei padėčiai, bet ir ES prestižui ir ateičiai.
Pareiškimo autoriai palaiko ir sveikina, nors ir nepakankamas, iniciatyvas ir priemones, kurių ėmėsi ES vadovybė kovoje su krize. Tačiau reiškiamas susirūpinimas, kad daugelis priimtų sprendimų taip ir liko popieriuje: „…daugelyje sričių, net ir patvirtintas būtinas investicijų projektų finansavimas net neprasidėjo. Pavyzdžiui, per visą laiką tik vienas projektas gavo finansavimą per obligacijų projektą“.
Pareiškimo tekste daug konkrečių pavyzdžių ir pasiūlymų, kurie liudija būtinumą imtis skubių priemonių gelbėjant Europos ekonomiką. To nepadarius dabar, kasdien vis sunkiau bus kontroliuoti situaciją ir teks gerokai daugiau sumokėti už ekonomikos atkūrimą. Galima daug kalbėti apie paciento gydymo metodus, tačiau svarbu tai pradėti daryti, kol jis dar gyvas.
Po tokio turiningo pareiškimo socialiniai partneriai laukė aštrios, tačiau pasitikėjimu grįstos diskusijos apie Europos ekonomikos gelbėjimą aukščiausio trišalio susitikimo Briuselyje metu.
O apie tai ar įvyko produktyvus dialogas tarp pilietinės visuomenės socialinių partnerių ir ES valdžios, pateiksiu sekančiame savo neabejingo stebėtojo straipsnyje.

*- http://ceep.eu/images/stories/pdf/publications/letterinvestvanrompuy.pdf

Mūsų šalies pirmininkavimo ES sėkmė bus matuojama ne renginių gausa ar išasfaltuotų Vilniaus gatvių kilometrais, o pagal suderintų ir priimtų teisės aktų kokybę ir skaičių.

Aušra Lėka
„Veidui“ iš Briuselio

Lietuva – ES Tarybos pirmininkavimo debiutantė jaudinasi, kaip pasirodys prieš Europą. Šiandien ES Tarybai (ET) pirmininkauti pradedanti Lietuva jau parengė svečiams sūrių, šalikėlių ir kaklaraiščių, suplanavo koncertus ir parodas, šviežiai išasfaltavo sostinės gatves, informavo apie surengsimus forumus, o “Ernst &Young” net jau suskaičiavo, kad vien dėl Lietuvos žinomumo padidėjimo 2012-2015 m. šalies eksportas gali didėti apie 89 mln. Lt, o tiesioginės užsienio investicijos į Lietuvą apie 149 mln. Lt, o kiek dar Lietuvoje paliks į per 200 renginių Vilniuje atvyksiantys svečiai. Tai turėtų paguosti antieuropinėmis idėjomis persiėmusius kai kuriuos tautiečius, kurie mano, kad tie per 214 mln. Lt, kuriuos per pasirengimo ir pirmininkavimo laiką išleis Lietuva, – per didelė kaina už garbę diriguoti Europai.
Briuselyje kasdien taip pat gausėja lietuviškų akcentų: štai Europos Komisijos pastate aukštyn žemyn dvylikoje liftų kyla ir leidžiasi Lietuvos dailininkų menininkų kūrinių paroda. Europos Parlamente trečiadienį atidengta “Baltijos kelio” atminimo lenta, o po to surengtame Lietuvos pirmininkavimo išvakarėms skirtame priėmime net Europos Parlamento (EP) pirmininkas Martinas Schulzas, kurį Briuselio koridorių žinovai kaltina vilkinus susitarimą dėl 2014-2020 m. ES biudžeto, neatsilaikė prieš lietuvišką džiazą ir puolė šokti. Beje, kitą rytą EP pirmininkas, iki Europos Vadovų Tarybos likus vos kelioms valandoms, paspaudė rankas derybininkams – paskutines dienas ES Tarybai pirmininkaujančios Airijos premjerui Endai Kenny ir EK pirmininkui Jose Manueliui Barroso ir pagaliau pritarė kompromisiniam sutarimui dėl ilgamečio ES biudžeto.
Tiek džiazo, nors koncertų ir vakarėlių per šį pusmetį bus dar daug. Bet tikrasis darbas kur kas proziškesnis: Lietuvos atstovų laukia ilgos derybų valandos. Ne renginių spalvingumas, o gebėjimas sutarti dėl svarbiausių teisės aktų lems, ar Lietuvos pirmininkavimas ET bus sėkmė Europai.
Beje, skirtingos šalys ES Tarybai pirmininkavo skirtingai – lenkai su patosu, surengę begalę renginių visoje šalyje, danai, atvirkščiai, akcentavo taupumą. Kipras pirmininkavo praktiškai tik iš Briuselio. Kai kur pirmininkaujant keitėsi vyriausybės, bet, pavyzdžiui Čekijoje, po tokio kolapso pirmininkavimas tik pagerėjo.

Kodėl Lietuvos pirmininkavimas sunkesnis
Vien Briuselyje lietuviai vadovaus 200 darbo grupių, suplanuota 1600 jų posėdžių įvairiausiais klausimais. Iš Vyriausybės narių didžiausias krūvis teks Lietuvos užsienio reikalų, finansų ministrams ir viceministrams, taip pat Žemės ūkio ministerijos vadovui, kiek mažiau, bet taip pat nemažas darbas laukia ūkio bei socialinės apsaugos ir darbo ministrų.
Ar tie posėdžiai baigsis priimtais teisės aktais, priklausys nuo Lietuvos atstovų lankstumo, derybinių gebėjimų, išsilavinimo, net gebėjimo reikšti mintis anglų kalba, ko kai kurie Vyriausybės nariai dar tik mokosi. Žinoma, tai priklausys ir nuo šiandien jau dvidešimt aštuonių ES šalių, Europos Parlamento ir Europos Komisijos atsakomybės ir pasiryžimo siekti kompromisų. Juk pirmininkausime ne ES, o vienai iš trijų svarbiausių jos institucijų.
Skaičiais ir faktais pamatuoti pirmininkavimo sėkmę sunku. Kaip sako Briuselio diplomatai, čia lyg traukinį – paimi valdymą į savo rankas, kažkiek patrauki į priekį ir vėl perduodi kitiems. Lietuva, perimdama pirmininkavimą iš Airijos, ypatingai jai dėkoja už gebėjimą nors paskutinėmis savo pirmininkavimo dienomis vis dėlto pasiekti politinį sutarimą dėl septynmečio finansinio plano. Reikia tikėtis, kad po pusmečio pirmininkavimą iš Lietuvos perimsianti Graikija taip pat turės už ką padėkoti pirmtakei.
ET duona – įstatymų leidyba, kurios mums teks išskirtinai daug. “Neatidėliotinas prioritetas – 2014-2020 m. finansiniam laikotarpiui sėkmingai pradėti būtini 56 teisės aktai, kuriuos turime priimti dar šiemet, kitus 19 – kuo greičiau. Dar 45 teisės aktus reikia priimti Vadovų tarybos sprendimu. Eilės laukia dar 178”, – vardija Lietuvos nuolatinis atstovas ES ambasadorius Raimundas Karoblis.
Palyginimui, ES Tarybai pirmininkavusiai Slovėnijai pavyko įveikti 74, Prancūzijai 76, Čekijai 78, Švedijai 15, Ispanijai 35 teisės aktus, vidurkis – apie pusšimtis.
Lietuvos pirmininkavimą išskirtiniu ir daug sunkesniu daro sutapę du ciklai – ne tik finansinis (galutinis pasirengimas 2014-2020 m. finansiniam laikotarpiui), bet ir politinis (Europos Parlamento rinkimai). Briuselyje neabejojama, kad ne biudžeto turinys, o dirbtinė drama prieš EP rinkimus bandant atkreipti dėmesį į iki Lisabonos sutarties tik diskusijų klubu vadintą EP nulėmė užsitęsius ginčus dėl ilgamečio biudžeto. Ar drama bus vienintelė, ES žinovai nesiima prognozuoti. Po kelių mėnesių ginčų biudžeto skaičiai liko tie patys – 960 mlrd.eurų. Kompromisas pasiektas dėl biudžeto lankstumo – kiek nepanaudotas lėšas bus galima kiloti iš vienų metų į kitus: ketverius metus leisti panaudoti likusias nepanaudotas metų lėšas be “lubų”, trejus – su “lubom”.
Bet ir praėjusią savaitę pasiektas sutarimas dėl biudžeto, kaip Briuselyje dalyvaudama Europos Vadovų Taryboje priminė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, tik politinis, kurį dar turės patvirtinti tiek Europos Taryba, tiek EP. Tai gyvybiškai svarbu, nes pirmininkaujančiai valstybei Lietuvai leis pradėti derėtis dėl konkrečių sektorinių projektų, kurių yra apie 75. “Vadinasi, greičiausiai būsime pajėgūs laiku suderėti ir ES finansiniai resursai ES šalims bus prieinami nuo 2014 m. pradžios”, – tikisi D.Grybauskaitė.
O ką reikštų lėšų vėlavimas, tiksliai įvardijo už mokesčius ir kovą su sukčiavimu atsakingas eurokomisaras Algirdas Šemeta: septyniose ES valstybėse du trečdalius investicinių programų sudaro ES lėšos. Kaip žinia, ir Lietuvos valstybės biudžete ES lėšos kai kuriais metais siekdavo arti trečdalio.

Opozicijos lyderis Andrius Kubilius telefonu atsako į „Žinių radijo“ laidos „Opozicija“ vedėjo Raigardo Musnicko klausimus apie šiandieninius politinius įvykius Europoje ir Lietuvoje.
R.Musnickas. P. A.Kubiliau, kur šiuo metu esate?
A.Kubilius. Esu Briuselyje, Europos liaudies partijos sueigoje. Briuselyje oras neblogas, vyksta svarbūs susitikimai, visų Europos liaudies partijų vadovai tariasi dėl labai svarbių klausimų, įskaitant ir permainas mūsų regione. Vertingi pokalbiai.
R.M. Tikriausiai iš Briuselio stebite įvykius tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Vienas iš svarbiausių šios savaitės įvykių yra naujojo popiežiaus išrinkimas. Kaip jums naujasis popiežius?
A.K. Tai didelė šventė visiems katalikams, galima tik pasveikinti naująjį popiežių. Ne tiek daug žinojome apie jį. Čia bažnyčios ekspertai gali daugiau apie jį pasakyti, bet tai, kad popiežiumi išrinktas jėzuitas ir kad jis yra iš Argentinos – tolimos Lotynų Amerikos – rodo būsiant daug permainų. Daugelis tų, kuriems teko matyti tiesioginę transliaciją iš Vatikano ir matyti pirmųjų jo pasirodymų akimirkas, dar esame paveikti įspūdžių. Popiežius Pranciškus I pasirodė šiltas ir tvirtas žmogus. Belieka palinkėti jam sėkmės.
R.M. Briuselyje nesijaučia kartėlio, kad popiežiumi išrinktas ne europietis?
A.K. Tokiais klausimais nekalbėjome. Nesijautė kažkokio ypatingo nusivylimo ar kitokio požiūrio. Kad tradicija yra keičiama, kad popiežiumi gali būti ne tik europietis, rodo, kad Katalikų Bažnyčia, turinti ilgą istoriją, yra labai stipri ir gebanti prisitaikyti prie šio laikotarpio pasaulinių tendencijų, o Lotynų Amerikoje Katalikų Bažnyčia užima išskirtinę vietą.
R.M. Buvęs energetikos ministras konservatorius A. Sekmokas gali būti apskųstas prokurorams, – apie tokią galimybę užsiminė premjeras A. Butkevičius. Gali būti kreipiamasi į prokuratūrą dėl veiksmų, susijusių su saulės elektrinių bumu, chaotiškai vykusiu suskystintų gamtinių dujų terminalo konkursu ir kt. dalykais. Apie tai buvo kalbėta Vyriausybės valandoje. Kaip jums tokie ketinimai?
A.K. Manęs nestebina tokie ketinimai, tam tikra prasme man jie rodo premjero ir socialdemokratų silpnumą. Aš manau, ateis toks metas, kai Lietuvos valstybė buvusiam energetikos ministrui A. Sekmokui sugebės rasti būdą išreikšti pagarbą už tai, ką jis ir jo komanda per pastaruosius ketverius metus padarė pertvarkydami mūsų energetikos ūkį ir pastūmėdami labai toli į priekį svarbiausių energetinių projektų  įgyvendinimą – terminalo, jungčių ir net atominės elektrinės. Ir vakar Europos liaudies partijos vadovų susitikime tie darbai – pastarųjų 4 metų Lietuvos pasiekimai ne tik tvarkantis su krize, bet ir europietiškai pertvarkant energetiką, buvo labai pozityviai vertinami.  Bet jie visada buvo labai kritiškai vertinami „Gazpromo“, „Rosatomo“, „Inter RAO“, t.y., tų Rusijos didžiųjų energetikos milžinų, iš kurių dominavimo mes stengiamės išsiveržti. Ir jie nepraleistų progos A. Sekmokui kaip nors atkeršyti, tik klausimas, kokį vaidmenį šioje vietoje planuoja atlikti mūsų Vyriausybės vadovas.
R.M. Jūs turite tokių samprotavimų, kad Premjeras pučia į Rusijos dūdą?
A.K. Aš neturiu čia daugiau ką pasakyti, tiktai galvoju matydamas tai, kas buvo padaryta, ir žinodamas, kaip Rusija ir jos vadovai pyko už tas permainas, kurias mes Lietuvoje darėme. Atsimenu ir Europos Komisijos prezidento Baroso pajuokavimą viename iš susitikimų, kad aš, būdamas Lietuvos premjeras, ir A. Sekmokas, būdamas energetikos ministras, per vieną Putino ir Baroso susitikimą turėjome labai žagsėti, nes Rusijos tuometinis premjeras Putinas labai ilgai skundėsi Lietuva, Lietuvos veiksmais pertvarkant dujų ūkį, vadino tai apiplėšimu, – kad mes atimame „Gazpromo“ vamzdžio monopolį. O kaip tai atsispindi Lietuvos Vyriausybės vadovo pareiškimuose, galime tik spėlioti ir daryti tam tikras išvadas. Būtų gaila, jeigu šiandieninė Lietuvos Vyriausybė vietoj to, kad pasirinktų strateginių projektų tęsimą ir patį A. Sekmoką ar jo komandos narius kviestųsi pasitarti, kaip tuos darbus tęsti, imtųsi kitokių veiksmų, kurių matome šiandieninėje Ukrainoje, kur prezidentas Janukovyčius sodina opozicijos žmones į kalėjimą; ar Gruzijoje, kur naujasis prezidentas, atėjęs iš Rusijos, prezidento Saakašvilio žmones sodina į kalėjimus. Yra du keliai – arba tęsti pradėtus darbus, arba keršyti buvusiai valdžiai.
R.M. Vykęs Seimo TS-LKD frakcijos susitikimas su Butkevičiumi nedavė išsamių atsakymų. Frakcija nebuvo patenkinta premjero atsakymais, ar aš teisingai suprantu?
A.K. Mes neišgirdom tų atsakymų, nors praėjo jau šimtas dienų. Strateginiais klausimais atsakymų Vyriausybė ar premjeras vis dar neturi. Vadinamosios darbo grupės kažką nagrinėja ir aiškinasi. Tenka tik apgailestauti, kad svarbiausiais klausimais Vyriausybė taip lėtai ieško sprendimų. Nors savo poziciją bet kuri rimta partija turėjo turėti jau eidama į rinkimus.
R.M. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas, ekonomistas R. Kuodis „Žinių radijo“ laidoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pristatytą pensijų skaičiuoklę apibūdino kaip iliuzinę ir neatitinkančią tikrovės. Ar jūs matėte tą skaičiuoklę ir kaip jums atrodo, ką dabartinė valdžia ruošiasi daryti su pensijomis, ar tokios skaičiuoklės reikalingos?
A.K. Pati skaičiuoklė yra tiktai tam tikras parodomasis instrumentas įgyvendinant labai svarbią pensijų kaupimo reformą. Skaičiuoklė leidžia žmonėms apsispręsti, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, kurie yra arti pensinio amžiaus, ar likti privačioje kaupimo sistemoje, ar išeiti. O ar reikalingas privatus kaupimas, aš galiu atsakyti labai paprastai: mes todėl ir įgyvendinome tokią pertvarką, nes visi skaičiavimai rodė, kad jei neturėsime privataus kaupimo pensijų fondų, ateityje būsimieji pensininkai gaus mažesnes pensijas arba negalės gauti tokio dydžio pensijų negu dabar. Ponas Kuodis, žinomas ekonomistas, turi tam tikrą kritinio mąstymo savybę. Paprastai kalbant, jam mokamas didelis atlyginimas, kad jis kritiškai vertintų beveik visus stambiausius projektus. Jis kritiškai vertino ir atominę elektrinę, ir šilumos sektoriaus pertvarką, taip pat kritiškai vertina ir pensijų reformos pertvarką. Čia nieko naujo. Reikia į kritiką atsižvelgti, nors pasiūlymų ar kitokių dalykinių pastabų kritikai dažnai nepasiūlo.
R.M. Pranešama, kad  Lietuva yra viena labiausiai skurstančių šalių Europos Sąjungoje, dėl to premjeras labai apgailestauja, o kaip Jums atrodo, ar mes iš tikrųjų esame viena iš skurdžiausių šalių Europoje?
A.K. Tokia statistika yra žinoma, skaičiai ko nors ypač naujo nerodo. Iš paskelbtų „Eurostat“ duomenų galima pastebėti, kad mūsų kaimyninėje Latvijoje dėl to, kad ji neturėjo tokios laisvės tvarkytis su krize, kokią mes turėjom, nes nesikreipėme į Tarptautinį valiutos fondą, skurdo rizikos zonoje esančių šeimų padaugėjo kur kas daugiau negu Lietuvoje. O tai, kad Lietuvos ekonomika, kaip ir kaimynės Latvijos ekonomika vis dar gerokai atsilieka nuo bendrojo europinio vidurkio, yra žinomas faktas – tai mes esame paveldėję iš Sovietų Sąjungos. Reikia toliau nuosekliai dirbti, rūpintis ekonomikos augimu, nedarbo mažinimu. Žmonėms, esantiems ties skurdo riba reikia suteikti tokią paramą, kuri jų negundytų nebedirti ir pasilikti skurde. Mano manymu, ir pati skaičiavimo metodika palieka nemažai klaustukų, nes kai matau Lietuvos palyginimą su kaimyninėmis valstybėmis, kyla klausimas, ar tikrai visos pajamos Lietuvoje yra suskaičiuojamos, vertinant tą patį skurdo rizikos faktorių. Lieka klausimas, kaip yra skaičiuojamos pajamos iš šešėlinės ekonomikos, kuri Lietuvoje užima nemažą erdvę?
R.M. Savaitė prasidėjo Kovo 11-osios minėjimais ir įvairiais šūkiais. Ar jūs pritariate šūkiui „Lietuva – lietuviams“?
A.K. Aš nepritariu tokiems šūkiams, kurie gali įžeisti kitas etnines grupes dėl tam tikrų istorinių sąsajų ar dėl kitų priežasčių. Manau, kad  tikras patriotizmas Lietuvoje negali būti suvestas vien į plakato nešiojimą ir konfrontaciją su kitų etninių grupių jausmais ir į skaudžią istorinę patirtį. Būtų blogai, jeigu patriotizmas Lietuvoje būtų siejamas tik su viena eisena ir vienos rūšies plakatų nešiojimu.