BFL

B.Lubys siūlo lažintis iš milijono, kad suskystintų dujų terminalas Klaipėdoje iki 2014 m. pastatytas nebus

“Achemos grupės” prezidentui skaudu, kad užsienyje laukiami išskėstomis rankomis verslininkai savo šalyje ūdijami.

Ko gero, reikia būti žemaičiu, kad iš karto suvoktum, kada Bronislovas Lubys juokauja, o kada kalba rimtai. Šneka, rodos, dalykiškai, ir staiga imi jausti, kad ta jo kalba su dvigubu dugnu, – išduoda žybsinčios akys ir ryškesnė žemaitiška tarsena.

Filosofuoja apie žmogaus gyvenimo laikinumą, kad visų laukia tas pats, ar tu būtum eilinis valkata, ar prezidentas, “tiktai triūbos ilgesnės”. Netgi į amžinybę taikančios imperijos laikinos – ima vardyti žinomiausias pasaulio imperijas. Staiga kažkodėl peršoka prie šumerų, seniausios Mesopotamijos civilizacijos. “Teko pasidomėti, kas tie šumerai”, – sako.

Ko gi taip susidomėjo šumerais, klausiu. “Nooo, klausykit, – žemaitiškai nutęsia B.Lubys, – tamsta nesiklausėt vieno iš Seimo pirmininkų, kuris pasakė, kad jo partija vadovaujasi šumerų ideologija ir Dešimčia Dievo įsakymų. Aš, savo didžiam neišsilavinimui, nežinojau, kokia šumerų ideologija.” Dešimt Dievo įsakymų žinojęs, bet šumerų ideologijos – ne. Tai ir nusprendęs pasidomėti. “Nueisiu pas Seimo pirmininką, jis pradės kalbėti apie šumerus, o aš nė bum bum, – rimtu veidu dėsto. – Tai reikia pasiruošti.”

Taip ir vyniojasi pašnekesys – rimtai, protarpiais pajuokaujant, tik jauti, kad tas specifiškas žemaitiškas humoras pasitelkiamas dažniausiai tada, kai labiausiai pykstama.

Įsikinkęs savo noru

Septyniasdešimt trečiuosius baigiantis B.Lubys stebėtinai gyvas, energingas. Ir užsiėmęs – per tas trejetą savaičių, kol derinome susitikimo laiką, apkeliavo vos ne pusę pasaulio. Ne kaip turistas, o kaip verslininkas, pramonininkų atstovas. Neretai būna, kad rytą parskrenda, o vakare vėl išskrenda. Kartais su žmona tik rašteliais pabendrauja.

Toks dinamiškas gyvenimas, sako, niekas neklausia, sunku ar nesunku. Mama klausia: vaikeli, ar tau ne per sunku nuravėti vieną ežią? Gal pusę nuravėk. Gyvenimas neklausia. “Jeigu esi pakinkytas, tai ir vežk. Jeigu nebegali, sakyk – viskas, nebegaliu”, – tai jokiu būdu ne skundas – vos ištaręs “pakinkytas”, tuoj pat patikslina pats pasikinkęs. Jei nori, gali išsikinkyti, važiuot atostogauti, grįžęs ką pagirt, ką išbart – ir vėl atostogų. Bet atrodo, kad toks scenarijus verslininkui neįsivaizduojamas, nes pasakęs apie keturių savaičių atostogas nejučia pasitaiso: “na, tris savaites”, tarsi ilsėtis visą mėnesį būtų neįsivaizduojama.

Nuo keturiolikos metų vasaromis dirbo plytinėje – reikėjo užsidirbti duoną, nes tėvas, turėjęs parduotuvę Plungėje, tuoj po karo dešimčiai metų buvo ištremtas į Sibirą. Sakoma, kad tai, kas įrėžta vaiko atmintyje, išlieka visam gyvenimui. Ar ne iš čia tas dirglumas dėl verslą supančiojusios moralinio klimato: per poros valandų pokalbį vienas turtingiausių Lietuvos žmonių keletą kartų grįžta prie esminės Konstitucijos nuostatos, kad Lietuvos ūkis remiasi privačia nuosavybe. Rodos, kiek jau praėjo laiko, kai konservatoriai prieš 1996 m. rinkimus pasirašė memorandumą su Pramonininkų konfederacija, nuo tada niekas rimčiau nebesikėsino peržiūrėti privatizavimo rezultatų. Bet vis dar gajus požiūris į verslininkus kaip į vagis, “vos ne banditus” B.Lubį stipriai žeidžia. Jo nuomone, čia ne visuomenės bėda, o infantilių politikų populizmas – atimti ir padalyti. Jei jau taip, ironizuoja, susodinkim verslininkus į Lukiškes, o jei neišeina – keiskim Konstituciją, padarykim kaip kaimyninėje Baltarusijoje, kurioje visi bent kiek stambesni objektai tebėra valstybiniai. Ir nieko daug nekomentuodamas priduria Gardine išsikeitęs du šimtus dolerių ir mikliai tapęs milijonieriumi.

Galima tarti, kad tai savotiškas mokestis už turtą – neatimama neturinčiojo teisė niekinti turintįjį. Betgi čia slypi gerokai rimtesnė dilema: jeigu moralinis klimatas nepalankus verslui, kodėl turėtume tikėtis, kad verslas žūtbūt stengsis čia išsilaikyti? Šiandien jau visa burna šnekama apie žmonių emigraciją, bet kol kas nenorima pripažinti, kad lygiai taip pat ir verslas gali emigruoti. Gal dar lengviau – pinigai visur laukiami. B.Lubys rodo Belgijos karališkosios šeimos nuotrauką ant sienos, pusiau juokais pasigiria gavęs iš karaliaus rankų dvi gražias sidabrines taures – už tai, kad “Achemos grupė” yra didžiausia Lietuvos investuotoja Belgijoje. “Noriu pasakyti, – jau rimtai priduria, – kad, be tos nuotraukos, be dviejų taurių, iš Belgijos karaliaus gavau ordiną ir didelį kvietimą kiek tiktai norim ir galim investuoti Belgijoje.”

Klausiamas, ar čia nėra šiokio tokio grasinimo: jeigu mūsų nemylite, išeisim kitur, verslininkas sako: “Čia kaip šeimoj: jeigu tamstos nemyli, susiieškosi ką nors šone. Jeigu tave ūdys visą laiką… Jeigu tu valkata ir banditas, tai gal reikia išvažiuoti kitur, kur tau ordinus kabins.” Vis dėlto tuoj pat priduria neketinantis bėgti – pirmiausia dėl amžiaus, taip pat ir dėl vidinių nuostatų: jo nuomone, žmogus turi gyventi savo krašte. Geriausia, kad čia ir verslą plėtotų. Tokia nuostata lėmė, kad kompanija augo ir skaidėsi čia pat, Lietuvoje, – nors šiandien vis dažniau pagalvoja, kad naujas investicijas verčiau planuoti kitose šalyse.

Kaip čia neprisiminsi buvusios Danijos ambasadorės minties, kad jos niekas nepagirs už tai, kiek danų verslininkų atvedė į Lietuvą; va jei atvestų kokį lietuvių verslininką į Daniją, tada pagirtų… Pas mus tebevyrauja priešingas įsitikinimas: kad visi tik ir veržiasi į gražiąją Lietuvėlę su savo pinigais ir kėslais.

Kiek kainuoja Lubio tramdymas

Per krizę “Achemos grupė” stipriai nukraujavo. Apyvarta krito nuo 5 mlrd. Lt 2008-aisiais iki 2,752 mlrd. Lt. 2010-aisiais, tik krovos kompanija KLASCO nemažino apsukų. Darbuotojų atitinkamai sumažėjo nuo 6416 iki 5485. Būta ir didesnių praradimų: teko už vieną litą parduoti spaustuvę “Aušra”, dabar restruktūrizuojama autotransporto įmonė “Achemarida”. Vis dėlto grupė išliko pelninga, net ir sunkiausiais 2009-aisiais uždirbta 6,8 mln. Lt. ikimokestinio pelno. To pasiekta diversifikavus koncerno veiklą. Pavyzdžiui, didžiausia koncerno įmonė “Achema” pernai nė cento neįnešė į bendrą katilą, net pati turėjo būti remiama.

Neiškenčiu neįgylęs, kad kiek domiuosi verslu, tiek girdžiu pranašystes, esą “Achema” užsilenks. Ir kažkodėl vis duodamas trejų metų laikotarpis; kai jis praeina, nustatomas naujas.

B.Lubys sako, kad net kai kurie premjerai jam tokias pranašystes yra dėstę. O “Achema” nuo privatizavimo 1994-aisiais padvigubino savo pajėgumus ir visai nesirengia mirti. Pernai stovėjusi beveik keturis mėnesius, šią vasarą dirba visa galia, tik rugpjūtį dirbs puse pajėgumo, bet ne dėl blogos rinkos, o dėl ypatingos dujų kainos Lietuvai, kaip pabrėžia B.Lubys. Pasak jo, vien šį pusmetį Lietuva Rusijos dujų monopolininkui “Gazprom” permokės 400 mln. Lt, o įskaitant VIAP (viešuosius interesus atitinkančios paslaugos mokestis), kurio dalis tenka ir, pavyzdžiui, “Gazpromo” valdomai Kauno termofikacinei elektrinei, – kokius 600 milijonų.

Dujų kaina – tema, kuria B.Lubys gali daug ir piktai kalbėti. Ir tai suprantama – nuo to nemažai priklauso “Achemos” veiklos rezultatai. Kita vertus, savo nuomonę jis yra daug kartų viešai išdėstęs, būta ir įvairaus pavidalo atkirčių, tad prie to nebesinorėtų sustoti. Kaip ir prie suskystintų dujų terminalo, kurį statant “Achema” norėjo dalyvauti.

Bet vos prakalbus apie terminalo statymo peripetijas B.Lubys nustebina. “Niekaip nesuprantu, kodėl aš esu gerietis. – Čia apie sumanymą statyti terminalą dalyvaujant “Achemai”, dėl kurio prokuratūra atlieka tyrimą. – Niekada neslėpiau ir dabar tamstai kalbu: taip, aš sutariau su ministru pirmininku Gediminu Kirkilu ir ūkio ministru ponu Navicku ir niekaip nesuprantu, kuo juridinio skyriaus vedėja ar dar kas kalti? Jie vykdė savo viršininkų nurodymą.”

Ir apskritai, klausia jis, kokia galėjo būti valstybei grėsmė, jei “Achema” būtų turėjusi 20 proc. terminalo akcijų. Kaip valstybė galėjo panaikinti įkurtą bendrovę, taip būtų galėjusi ir terminalą valdyti. Tuo labiau kad pats terminalas savaime nėra pelno centras, tai tik galimybė šiek tiek sumažinti įtampą derantis dėl dujų kainos, jo atsipirkimas geriausiu atveju dešimt metų.

Paklaustas, ar terminalas atsiras, kaip žadama, 2014 metais, verslininkas pašoka ir pasiūlo lažintis iš milijono dolerių, kad ne, – “vienas su dešimt, galite taip ir parašyti”. Nesiryžau, taip prarasdamas galimybę išlošti milijoną.

Verslininkas įsitikinęs, kad terminalas, gal ir ne vienas, bus, taip pat neabejoja, kad “Achema” šitam versle dalyvaus – jei ne Lietuvoje, tai kur nors kitur.

Nekilnojamojo turto bendrovės “Eika” savininkas Robertas Dargis su B.Lubiu darbuojasi jau šešetą metų – kartu nupirko bendrovę “Klaipėdos laivų remontas”. Kai ėmėsi bendro verslo, būta, sako, pagąsdinimų, kad tave, palyginti mažą, “išdurs”. “Neišdūrė” – kaip sutaria, taip ir vyksta. Mūsų bėda, pasak R.Dargio, kad skiriam tik dvi spalvas: juoda – balta. B.Lubys dar prieš penketą metų jautė, kad suskystintų dujų terminalas Lietuvai gyvybiškai reikalingas. Jo interesas aiškus – iš trijų milijardų kubinių metrų Lietuvai patiekiamų dujų milijardą suvartoja “Achema”. Bet ar tai kertasi su Lietuvos interesu? Juk ten dirba Lietuvos žmonės, moka mokesčius ir t.t. O neturėdama dujų tiekimo alternatyvos Lietuva kasmet praranda po milijardą litų. “Tiek mums kainuoja Lubio tvarkymas, – liūdnai ironizuoja verslininkas. – Tą kainą mokame už nesupratimą.”

Lobistas Lubys

Apie B.Lubį kalbama kaip apie įtakingiausią Lietuvos lobistą – jo rankose ne vien 60 proc. vieno didžiausių šalies koncernų akcijų, nuo 1993 m. jis ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas. Klausiamas apie savo įtaką valdžiai, B.Lubys pasitelkia pavyzdį iš ką tik Kijeve vykusios verslo konferencijos – ten sako sužinojęs, kad Kinijoje gamyba šį pusmetį augo 13,8 proc., be to, valstybė kinų eksportuotojams kompensuoja elektros energijos, transporto išlaidas. Va čia tai lobizmas, Lietuvos pramonininkai kartu su visos Europos verslininkais tik žiūri, kaip gintis nuo kinų.

Verslui, sako, svarbiausia paprastos, aiškios ir logiškos taisyklės. O kai imami painioti iždo reikalai su moralinėm kategorijom, išeina kaip su tuo tarnybinių automobilių apmokestinimu: aiškinkis, kur važiuoji, kodėl važiuoji, ar tu prie ežero sprendi verslo reikalus, ar šiaip poilsiauji. Ši ekonominė smulkmena B.Lubiui gerai atspindi verslo ir valdžios santykių esmę. Estai, pasa jo, padarė paprastai ir aiškiai: turi tarnybinę mašiną – pagal galingumą ir mokėk. Buvo laikas, kai lietuvių verslininkai puikavosi prieš estus, nes pas mus tokio mokesčio iš viso nebuvo; užtat dabar ne tik mokestis yra, bet ir didžiulė painiava, reikalaujanti minios tikrintojų, beveik moralinės policijos.

Jį taip pat erzina skirtingos sąlygos Lietuvos ir užsienio investuotojams. “Barclays” ir panašių kompanijų atėjimas būtų sveikintinas, sako, jei jie ateitų lygiom sąlygom, o ne pagal kažkokias išimtis. B.Lubio įsitikinimu, tokiom sąlygom pagal investicijas estų nepavysime, “tai parodomieji atėjimai, nieko daugiau”. Gerai, jog atėjo, pakartoja, bet jeigu būtų atėję pagal bendrą formulę, kad Lietuvoje geros sąlygos verslui, va dėl ko pasirinkom Lietuvą, – tada abiem rankom reikėtų ploti. “Taip negali būti, kad savo krašte neturėtum lygių teisių”, – apibendrina verslininkas.

B.Lubys nuo seno garsėja kaip vienodai remiantis visas partijas. Lygiai vienodai visoms negaili ir kritikos. Dabar jam užkliūva besitaikančių grįžti į valdžią socialdemokratų idėja taikyti progresinius mokesčius nuo 4100 Lt atlyginimo. Jei toks įstatymas bus priimtas, ironizuoja, “galiu tik pasidžiaugti, kad mūsų koncerno didžiųjų įmonių darbininkai taps labai turtingais žmonėmis”. KLASCO pagrindinės grupės darbininkų atlyginimas yra nuo 3800 iki 4200 Lt, “Achemos” pagrindinės grupės darbininkų – nuo 3200 iki 3800 Lt, o tai pernai metų duomenys, kai “Achema” stovėjo beveik keturis mėnesius, šiemet skaičiai bus dar geresni. “Aš kalbu būtent apie darbininkus, – pabrėžia verslininkas. – Tai išeina, kad pas mus didžioji dalis darbininkų yra turtuoliai?”

“Man Lietuva – Plungė”

Pats B.Lubys dirbtinai nesikuklina. Paklaustas apie namą Vilniuje, Žvėryne, prie kurio kažkokia bendrovė pasišovė vesti ekskursijas, pirmiausia perklausia, gal aš nepriskiriąs jo prie skurdžių. Dar ir Palangoj turįs namą. O į Vilnių sakosi persikraustęs, nes gyvenant Jonavoje apibėgti valdininkus užtrunka per daug laiko. Iš Žvėryno – dešimt minučių pas vieną, dešimt pas kitą…

Klausiamas, ar daug tenka apibėgti, atsako: “Ačiū Dievui, dabar dalis bijo priimti verslininkus pokalbio, tai mažiau.” Čia turiu prisipažinti, kad net būdamas žemaitis nebesugebu išgliaudyti viso ironijos gylio…

O dėl anų ekskursijų, sako, kol kas nepasitaikė susitikti, matyt, grįžtąs pernelyg vėlai. Kas nori – žiūri, kas nori – fotografuoja, nieko ten ypatingo. Tik kartais pasiaiškina su specialiosiomis tarnybomis, nes gali fotografuoti ir banditai, kuriems rūpi, kokie žmonės ir kada namuose vaikšto.

Ir priduria nusipirkęs knygą “Lietuvos dvarai”, radęs ten gražių, puikiai restauruotų statinių, bet, gaila, neradęs Lubio pavardės, – čia ironija daugiau negu akivaizdi.

Užtat kai prabyla apie trylikametę dukrą, ironijos nebereikia. Akys sušyla, kai prisipažįsta neseniai Druskininkuose prie šachmatų lentos jai pralošęs 4:2.

Bet veltui tikėsiesi, kad ta šiluma virs gausiais žodžiais apie asmeninį gyvenimą. Būna, sako, ir laisvalaikis, kai nešnekama apie jokius verslus nei politiką, ir vyno taurė su draugais, bet privatus gyvenimas per daug brangus, kad dar su kuo nors juo dalytumeisi.

Užtat mielai dalijasi mintimis apie Plungiškių draugiją, jau kelinti metai Plungėje rengiamą Mykolo Oginskio festivalį, leidžiamas knygas apie įžymius to krašto žmones.

Jau anksčiau esu girdėjęs gerų žodžių apie B.Lubio paramą savam kraštui. “Man Lietuva yra Plungė. Tėviškė ir tėvynė man tas pats”, – deklaruoja verslininkas. Tai visai ne savo kiemo patriotizmas – B.Lubiui ne vis vien, kas vyksta Lietuvoje. Tik prašnekinti tokiomis temomis nelengva – užvedus kalbą apie patriotizmą, tarsi vengdamas skambių žodžių prisidengia ironija: visi mes patriotai, sako, tik nuo 1990-ųjų aiškinamės, kuris didesnis…

Apie gimtinės, Klaipėdos universiteto, kurio tarybos nariu vėl išrinktas, reikalus jam kalbėti lengviau. O kai ima pasakoti apie Brėvikių dvarelyje gimusius Nepriklausomybės akto signatarą Stanislovą Narutavičių (apie jį knyga rengiama) ir jo brolį, pirmąjį Lenkijos prezidentą Gabrielių Narutavičių (žadama parengti), galutinai įsitikini, kad ir mūsų verslininkams vis labiau rūpi istorinė atmintis.

Tokiame kontekste visai kitą prasmę įgauna ir B.Lubio žodžiai, kad kompanija turi gyventi ilgiau negu žmogus. Jis jau svarsto, kad gal anūkas, dukters iš pirmosios santuokos sūnus, baigęs mokslus Anglijoje ir grįžęs į Lietuvą (dirba KLASCO, bet, pasak verslininko, dar per jaunas, kad jo pavardė būtų minima), po kokio dešimtmečio galėtų užimti jo vietą.

Šitaip kuriamos naujosios Lietuvos verslo ir kultūros tradicijos.

"Veido" archyvas

Ir kas galėjo pagalvoti, kad A.Kubilius ir A.Sekmokas privers nusileisti verslo “saulę” B.Lubį. Nors akivaizdu, bet neįtikėtina: kadaise svarbiausias ūkio politikos taisykles diktavęs magnatas dabar pats priverstas paklūsti valstybės diktatui

Tokio smūgio Lietuvos pramonininkas Nr. 1, daugelį metų įtakingiausių ir turtingiausių Lietuvos žmonių sąrašo viršūnėje esantis Bronislovas Lubys nebuvo patyręs jau du dešimtmečius.

Prokuratūra ir STT iš karto tris “brazauskinius” Ūkio ministerijos vadovus apkaltino B.Lubio verslo imperijai priklausančio koncerno “Achema” protegavimu. Tarp kaltinamųjų – buvęs ilgametis Ūkio ministerijos sekretorius Anicetas Ignotas, kadaise laikytas dešiniąja Algirdo Brazausko ranka ir svarbiausiu žmogumi Lietuvos energetikos srityje. Taip pat – dabartinis ministerijos kancleris Gediminas Miškinis ir buvusi Teisės ir viešųjų pirkimų departamento vadovė Neringa Pažūsienė. Prokurorai ir STT agentai nustatė, jog šie asmenys, piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi, taip suorganizavo suskystintų dujų terminalo steigimo konkursą, kad jį kone savaime laimėjo “Achema”.

Tiesą sakant, kai tik prasidėjo kalbos apie suskystintų dujų terminalo statybą Klaipėdoje, abejojančiųjų, kad jį statys kažkuri iš B.Lubiui priklausančių bendrovių, nebuvo. Jam tiesiog “priklausė”. Tai buvo taip akivaizdu, kad niekas net nesistebėjo konkurso rezultatais. Labiau nustebino tai, kad netrukus STT pradėjo kažkokius šokius aplink tą konkursą, o B.Lubys staiga pareiškė atsisakąs jame pusės savo akcijų dalies. Tuomet tai buvo suprasta taip, kad “dujotekaninės” Gedimino Kirkilo Vyriausybės šeimininkai tiesiog privertė B.Lubį apmažinti savo apetitą. Kadangi netrukus atėjusi Andriaus Kubiliaus Vyriausybė “lubinį-kirkilinį-dujotekaninį” terminalo projektą tiesiog likvidavo, konkursą ir jo laimėjimo būdą visi užmiršo.

Veikiau taip atrodė, kad visi užmiršo. Tie, kuriems reikia, visus šiuos dvejus metus puikiai atminė, kad paskui įtakingiausią Lietuvos verslininką prokuratūroje velkasi šiokia tokia bylelė. Kai tik B.Lubys ėmė iš tiesų ir rimtai trukdyti Vyriausybei atskirti dujų tiekimą nuo skirstomųjų tinklų ir pastatyti suskystintų dujų terminalą, kuris būtų nesusijęs su “Gazpromu”, ta byla tarsi savaime iššoko iš prokurorų stalčiaus.

Žinia, Vyriausybėje visi neigia, esą tai politikai paliepę prokurorams priminti B.Lubiui ir jo draugams iš valdžios aparato senas nuodėmes. Linksmai šnekama, kad, matyt, prokurorai patys, suskaičiavę pastarojo mėnesio Vyriausybės sprigtus per B.Lubio autoritetą, “įvertino politinį momentą”. Gali būti ir taip. Ne paslaptis, kad nemaža dalis teisėsaugos, susidūrusi su įtakingų šalies žmonių nuodėmėmis, pradeda itin įdėmiai stebėti iš S.Daukanto aikštės ir Gedimino prospekto sklindančius signalus. Bet B.Lubiui nuo to tik blogiau.

Jeigu prokurorai iš tiesų be Vyriausybės patarimo nutarė viešai iškaršti kailį kadaise svarbią paslaugą nekarūnuotam šalies verslo karaliui padariusiems valstybės tarnautojams, tai reiškia, kad B.Lubio viešpatavimas baigiasi. Nuo šiol net menkiausias valdininkėlis nebedrįs jam neoficialiai pasitarnauti, nes mato, kas ištiko netgi kadaise “amžinu” vadintą A.Ignotą. Pastarojo meto iš Vyriausybės paleistą signalą visi suprato kaip viešą B.Lubio nukarūnavimą. Lietuvos verslo galingųjų laukia kova dėl karūnos.

Dauguma mūsų ministrų – visiškai neįtakingi. Taip mano tiek Seimo nariai, tiek verslininkai. Pavyzdžiui, iš šiame “Veido” numeryje skelbiamų apklausų paaiškėjo, kad šiuo metu verslininkas Tautvydas Barštys yra kelis kartus įtakingesnis nei švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, o štai bankininkas Vladimiras Romanovas pagal savo įtaką sveikatos apsaugos ministrą Raimondą Šukį lenkia kone šviesmečiais.

Įtakingiausius lietuvius “Veidas” skelbia jau penktą kartą. Čia derėtų pabrėžti, kad Lietuvoje asmenybės į įtakingiausiųjų viršūnę patenka skirtingais keliais: vienus ten kilsteli pareigos, o kitus – asmeninės savybės, išskirtiniai gebėjimai ar charizma. Pastarosios savybės būdingesnės verslininkams, pavyzdžiui, Bronislovui Lubiui ar Dariui Mockui, kurie tarp dvidešimties įtakingiausiųjų patenka visus penkerius metus.

Įdomu ir keista, kad tiek apklausti Seimo nariai, tiek verslininkai gana hiperbolizuotai vertina žiniasklaidos galią. Tarkime, dešimtims politikų atrodo, kad žiniasklaidos magnatai ir kai kurie žurnalistai turi didesnę įtaką nei dauguma ministrų ar aukščiausias pareigas einančių teisininkų.

Kyla klausimas, kam mes tuos įtakingiausiuosius renkame ir skelbiame. Tam, kad visuomenė žinotų, kieno žodis Lietuvoje svariausias, kas mūsų šalyje yra pilkieji kardinolai, taip pat pravartu žinoti ir jų sąsajas, konfliktus, interesus, kėslus, bičiulius. Juk įtakingieji mūsų šalyje lemia daugybę sprendimų, nuo jų daug kas priklauso, todėl žmonės turi juos stebėti, vertinti, kritikuoti, o prireikus – pažaboti.

Beje, paskelbus įtakingiausiųjų sąrašą norėtųsi priminti, kad artėja ir kito “Veido” projekto kulminacija – mūsų savaitraštis jau trečią kartą išrinks, paskelbs ir pagerbs geriausius Lietuvos merus. Galbūt kils klausimas, kodėl apie tai kalbame dabar, jei geriausi merai bus paskelbti tik sausio 24 d. Todėl, kad jau dabar aišku, jog vos tik pranešus geriausių merų rinkimų rezultatus kils kaltinimų banga, esą mes esame nupirkti, neva prieš savivaldos rinkimus užsiimame nešvaria politine reklama ir aprašydami geriausius merus siekiame paveikti rinkėjus.

Iš tiesų to nėra ir nebus. Tiesiog “Veidas” jau keletą metų iš eilės sausio pabaigoje renka geriausius merus. Tai darė šiemet, darys ir 2011-ųjų sausį. Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas patarė apie tai informuoti gerokai iš anksto ir užbėgti kaltintojams už akių. Taigi, tai ir darome.

Beje, pats geriausių merų rinkimo projektas jau prasidėjęs, nemažai anketų jau yra apdorojamos. Ir visa tai vyksta iki rinkimų likus trims mėnesiams. Kad geriausio mero rinkimų rezultatų negalėtų paveikti susitarę partijoms priklausantys žmonės, bus apklausiama daugiau nepartinių, įvairioms verslo ir visuomeninėms organizacijoms priklausančių ekspertų. Dar derėtų pridurti, kad pats “Veidas” savivaldybėse neturi absoliučiai jokių interesų ir mums visiškai nerūpi, ar rinkimus Molėtuose, Skuode, Pagėgiuose, Panevėžyje laimės liberalai, socialdemokratai, darbiečiai, ar konservatoriai. Mūsų savaitraštis tiesiog rinks 2010-aisiais geriausiai ir profesionaliausiai dirbusius merus, kurie savo regionui davė daugiausiai naudos.