Laimonas TALLAT-KELPŠA

Lietuvos ambasadorius Indijoje

Sausio viduryje pasirašytą Lietuvos ir JAV sutartį dėl amerikiečių karių statuso Lietuvoje sveikinome kaip dar vieną konkretų žingsnį, įtvirtinantį Lietuvą Vakarų erdvėje. Šiuo keliu mūsų šalis nuosekliai eina jau daugiau kaip du dešimtmečius, o žvelgiant istoriškai – turbūt visą savo valstybingumo laikotarpį. Nuo Mindaugo laikų Vakarų kryptis lėmė mūsų veiksmus ir mūsų politinę savimonę.

Tačiau Europos geopolitika pastarąjį dešimtmetį išgyvena reikšmingus poslinkius. Ne visi jie matomi plika akimi, tačiau neišvengiamai turės ilgalaikės įtakos. Štai keli skaičiai: 2005 m. Europos Sąjungos prekyba su „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC šalimis) sudarė 560 mlrd., su „Vakarais“ (EFTA šalimis, JAV ir Kanada) – 711 mlrd. eurų. 2015 m. šie skaičiai susilygino ir atitinkamai siekė 1,04 bei 1,07 trln. eurų.

„Rytų“ ir „Vakarų“ geografines ribas galima tikslinti, tačiau esmės jos nekeičia: Europos politika gręžiasi Rytų kryptimi. Šiandien ant ES derybininkų stalo – visas pluoštas laisvosios prekybos susitarimų (su Japonija, Indija, ASEAN šalimis), kurie dar labiau paskatins prekių ir paslaugų mainus tarp dviejų žemynų. O kur dar besiplečiantis bendradarbiavimas Pietų kryptimi, kurį žymi ekonominiai susitarimai ir paramos paketai su Afrika ir Artimųjų Rytų šalimis?

Šiuo požiūriu Europos politika neatsilieka nuo JAV. Garsųjį Baracko Obamos „posūkį į Aziją“ bene geriausiai įprasmino pernai pasirašytas Ramiojo vandenyno šalių partnerystės susitarimas (TPP), kuris įtraukia ne tik JAV, bet ir Japoniją, Australiją bei kitas regiono valstybes.

Pokyčiai JAV administracijoje bei Europos politikoje („Brexit“) kurį laiką mus ir vėl atgręš „Vakarų“ kryptimi. Kai kurie pasiekti susitarimai bus peržiūrėti, kiti (pvz., JAV dalyvavimas TPP) – jau oficialiai atšaukti. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje trauka „Rytų“ pusėn tik stiprės – būtent Azijoje šiandien formuojasi nauji augimo centrai, čia gyvena pusė pasaulio gyventojų: šiandien – pigi darbo jėga, rytoj – aktyvūs prekių ir paslaugų vartotojai.

Šiuo metu prekyba tarp Rytų ir Vakarų vyksta daugiausia jūromis. Prekiauti sausuma trukdo ne tik neišplėtota infrastruktūra, bet ir nestabili geopolitinė padėtis plačioje valstybių juostoje nuo Maskvos iki Jemeno. Būtent čia šiandien verda didieji konfliktai ir bandoma perbraižyti valstybių sienas.

Europos (ir JAV) laimėjimai šiame regione – kol kas labai trapūs. Taip, Ukraina, Moldova ir Gruzija įtrauktos į ES laisvosios prekybos režimo erdvę. Su Moldova jau veikia, o su Ukraina ir Gruzija, tikimės, netrukus įsigalios bevizio režimo susitarimai. Taip, rastas diplomatinis sprendimas Irano branduolinei programai. Kita vertus, Sirijoje iniciatyva iš esmės perleista Rusijai, Turkijai ir Iranui. „Įšaldyti“ konfliktai Rytų kaimynystėje ir toliau nesprendžiami. Į valdžią kai kuriose regiono šalyse grįžta Kremliui simpatizuojančios jėgos.

Ar susiims Europos Sąjunga, pati draskoma didžiulių vidinių įtampų, ar panorės šiame strateginiame „koridoriuje“ išlikti svarbi, įvykių raidą lemianti žaidėja – nuo to priklausys ne tik šio regiono, bet ir platesnė pasaulio geopolitika.

O mes kuo čia dėti, paklaustų dažnas. Lietuvos vaidmens nereikėtų iš anksto nuvertinti. Nepamirškime, kad europinės Rytų kaimynystės politikos sėkmę lėmė pirmiausia Lietuvos ir jos partnerių sutelktas veikimas. ES ir vėl svarstant, ką toliau daryti su visa Rytų kaimynyste, pabandykime ją integruoti į didesnį paveikslą. Saugi ir stabili Rytų kaimynystė svarbi ne tik regioniniu požiūriu, bet ir kaip esminė jungtis su Turkija, Iranu, o per jas – su prekybos partneriais Didžiojoje Azijoje. Projektas „Vikingas“ – tik simbolis to, kas galėtų būti sukurta per artimiausius dešimtmečius. Ir sykiu pavyzdys, kiek dar kliūčių reikia įveikti, kad prekyba šia kryptimi pajudėtų be trukdžių.

Svarbų vaidmenį šioje grandinėje suvaidins Turkija. Nuo tolesnės įvykių raidos šioje NATO valstybėje smarkiai priklausys ir mums artimų kaimynų (pirmiausia Ukrainos), ir mūsų pačių likimas. Kieno sąlygomis vyks prekyba tarp Rytų ir Vakarų – Europos ar Rusijos? Dažnai mes linkę manyti, kad didiesiems pasaulio uždaviniams esame „per maži“. Bet juk ne vieną šimtmetį Europos reikalams santykiuose su Osmanų imperija atstovavo Lietuvos diplomatai. Ne vieninteliai, bet vis tiek įnešę svarų indėlį.

Ne paskutinėje vietoje – ir mūsų santykiai su Didžiaisiais „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC valstybėmis). Geopolitinė padėtis čia keičiasi itin sparčiai. Kinijos galia jau ne vien ekonominė, ir ji daro vis didesnę įtaką regiono valstybių tarpusavio santykiams. Pietų Kinijos jūra virsta didžiuliu įtampos židiniu. Šiaurės Korėja sparčiai plėtoja branduolinių ginklų kūrimo programą. Kaimynų grėsmės akivaizdoje Japonija ir Pietų Korėja – abi JAV sąjungininkės – ieško regione papildomos geopolitinės atsvaros. Dalis Pietryčių Azijos siekia pakeisti tradicinius aljansus, pavyzdžiui, Filipinai pastaruoju metu užmezgė glaudų dialogą su Kinija bei Rusija ir prabilo apie galimą JAV karinių bazių iškeldinimą.

Kinija vis labiau matoma ir Pietų Azijoje, kur iki šiol svarbiausią vaidmenį vaidino Indija. Nepale, Bangladeše, Šri Lankoje, netgi Maldyvuose – visur sparčiai randasi kiniškų investicijų į vadinamąją strateginę infrastruktūrą. Kai kuriose šalyse klausimas „su kuo draugauti – Indija ar Kinija?“ jau tapo sudėtine vidaus politinių debatų dalimi. Su Pakistanu Kinija plėtoja ambicingus infrastruktūros projektus, kurie sujungs Kinijos vakarines provincijas su Indijos vandenynu. Savo ruožtu tiesiog akyse stiprėja ir plečiasi Indijos, tradiciškai laikytos artimesne Maskvai, ryšiai su JAV, apie kuriuos dar prieš dešimtmetį mažai kas būtų netgi drįsęs pagalvoti.

Visa tai mums gali atrodyti tolimi ir su mumis niekaip nesusiję įvykiai. Tačiau diena, kai būsime įtraukti į Azijos geopolitinį verpetą, neišvengiamai ateis. Štai Branduolinių tiekėjų grupėje, kurios narė yra Lietuva, Indija ir Pakistanas siekia visateisės narystės. JAV atvirai remia Indijos kandidatūrą, o Kinija – Pakistano. Diskusijos jau verda, atverdamos naują sprendimų lauką ir Lietuvai.

Lietuvos prekyba su „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC šalimis) 2015 m. sudarė 1,5 mlrd. eurų, iš jų prekyba su Kinija – net 57 proc. Lietuvai, kaip ir kitoms ES šalims, teks vis dažniau atsigręžti į visas Azijos regiono šalis, tarp jų – ir Indiją, Bangladešą, Nepalą, Šri Lanką. Pažvelgti į jas ne tik kaip į potencialias rinkas, bet ir kaip į galimus politinius bei diplomatinius partnerius – tam, kad ateityje turėtume laisvesnes rankas ir didesnį pasirinkimų spektrą savo užsienio politikoje. ■

* ASEAN šalys – Brunėjus, Filipinai, Indonezija, Kambodža, Laosas, Malaizija, Mianmaras, Singapūras, Tailandas, Vietnamas.

** SAARC šalys – Afganistanas, Bangladešas, Butanas, Indija, Maldyvai, Nepalas, Pakistanas, Šri Lanka.

Aušra LĖKA

Tikrai pigių oro linijų „Air Asia“ lėktuvui leidžiantis Bandar Seri Begavane skrydžių palydovė greitakalbe įspėja, kad mirties bausmė neišvengiama, jei į Brunėjų įsiveši nedeklaruotų medikamentų. Kiek švelnesnės bausmės už nelegaliai įsivežtas cigaretes ar alkoholį.

Jei vaistai tau būtini, o be cigarečių neištversi (mat legaliai jų nusipirkti šioje valstybėje negalima), teks mokėti tokį muito mokestį, kad gali įtikėti, jog cigaretės auksinės kaip didžiosios Sultono Omaro Ali Saifudino mečetės stogas ar sultono rūmai.

Deja, kitos šios ilgiausio pasaulyje pavadinimo sostinės vietos auksu nežiba. Nors galėtų. Mat nedidukė valstybė turi naftos ir gamtinių dujų išteklių. Tačiau visos iki vienos degalinės šalyje valdomos „Shell“ – tikrąjį Brunėjaus auk­są valdo britų ir olandų bendrovė.

Sul­tonas Haji Hassanal Bolkiah Mu’izzaddin Wad’daulah dar yra ir premjeras, ir gynybos, ir užsienio reikalų, ir finansų ministras, trijų Brunėjaus universitetų kancleris.

Sultonato gyventojai gerai žino, kas čia leidžiama, kas draudžiama ir kur tai galima įsigyti nelegaliai, ką gali šnekėti, o ką apsimesti ne­eg­zistuojant arba apsimesti egzistuojant, pa­vyz­džiui, parlamentą, nors rinkimų į jį nėra. O sul­tonas Haji Hassanal Bolkiah Mu’izzaddin Wad’daulah dar yra ir premjeras, ir gynybos, ir užsienio reikalų, ir finansų ministras, trijų Brunėjaus universitetų kancleris. Jam skirtame muziejuje išeksponuota kiekviena jo vestuvių ceremonijos detalė, tiesa, nelabai pabrėžiant kurių. Apie naujausią, bet jau buvusią trečiąją žmoną – televizijos žvaigždę iš Malaizijos, santuoką su kuria buvo bandoma nuslėpti, o pas­kui ji, sklido gandai, bandė nugvelbti sultonišką­sias regalijas, eksponatų nepateikiama, net viešai nekalbama, nebent smarkiai apsidairius, ar nėra įtartinų ausų.

Net 5,5 mln. gyventojų miestas-valstybė-sala labiau garsėja ne bausmėmis, o neprilygstama švara, neprilygstamų konstrukcijų dangoraižiais.

Vos už poros valandų skrydžio nuo Badar Seri Begavano esantis Singapūras taip pat garsėja kaip draudžiantis viską – kramtyti kramtomąją gumą, nusispjauti, valgyti ar gerti viešoje vietoje, rūkyti ne konkrečiai tam skirtoje vietoje. Tiesa, singapūriečiai tikina, kad bausmės labiau skirtos atgrasyti, nei nulupti nuo tavęs paskutinį kailį šiemet ir vėl brangiausiu pasaulyje miestu pripažintame Singapūre. Ir tai veikia! Tad šis vos 45X25 km teritorijos (ketvirtadalis jos dirbtinai supilta), bet net 5,5 mln. gyventojų miestas-valstybė-sala labiau garsėja ne bausmėmis (taip pat ir čia tebegaliojančia mirties bausme), o neprilygstama švara, neprilygstamų konstrukcijų dangoraižiais, niekam pasaulyje nepasivejama bendrojo išsilavinimo kokybe, aukšta gyvenimo kokybe, turtingais ir ilgaamžiais gyventojais.

Beje, priešingai nei Brunėjus, Singapūras sa­vo naftos neturi nė lašo, tačiau ją perdirba ir ja prekiauja. O lėktuvui pakilus virš miesto-valstybės-salos atsiveria dar viena Singapūro teritorijos dalis: vanduo aplink salą nusėtas nesuskaičiuojamo kiekio krovininių laivų, nes ši liliputinė valstybė – pervežimų vandeniu gigantė.

Kvala Lumpūro centre parduo­tuvėje aiškiai parašyta: alkoholis parduodamas tik ne musulmonams.

Su Brunėjumi (taip pat Indonezija) tą pačią Bor­neo salą besidalijanti Malaizija irgi sklidina drau­dimų, bet ne tokių drastiškų. Malaizijoje, kuri, kaip visos šios trys Pietryčių Azijos šalys, – religijų ir tautų katilas, musulmonų apie 60 proc., tačiau moterų su burka čia pa­matysi vie­ną kitą ir net parduotuvėse nesunkiai nusipirksi alaus ar vyno (tiesa, nekuklia kai­na: 0,5 l alaus – 4 eurai, butelis pigiausio vy­no – 11 eurų). Bet Kvala Lumpūro centre parduo­tuvėje aiškiai parašyta: alkoholis parduodamas tik ne musulmonams.

Beveik būčiau patikėjusi vietinių dorovingumu, jei nebūtume turėję rytinio skrydžio: pasaulio aukščiausių pastatų dvynių „Pet­ro­nas“ link vedančioje gatvėje ketvirtą ryte dar vi­su grožiu skeryčiojosi tikrai nei europietiško, nei indiško, tad greičiausiai vietos gymio pusnuogės ryškiai dažytos merginos.

UNESCO miesto suvenyruose, atvirukuose ar ant marškinėlių vyrauja ne britų tvirtovės vaizdas, o lietuvio piešiniai ant Džordžtauno senamiesčio sienų.

O jau kitoje Malaizijos pusėje, netoli Tai­lan­do esančios Penango salos sostinėje Džordž­tau­ne, į UNESCO sąrašą įtrauktame dėl išsaugotos žavingos kolonijinės architektūros (už ją ačiū kolonizatoriams britams), turistai su žemėlapiukais pėsčiomis ar dirbtinėmis gėlėmis apipintais rikšų vežimaičiais juda ne pagal pastatų, o pagal piešinių ant jų išsidėstymą. Džordžtaunas garsėja gatvės menu – piešiniais ant sienų. Nustebsite kieno – Lietuvoje gimusio dabar trisdešimtmečio dailininko Er­nes­to Zacharevičiaus. Žinoma, negali nė lyginti su Vilniaus Solomonu, tačiau vis dėlto ar mūsų tautietis, jei pabandytų pradžiuginti Vilnių savo pasaulinės šlovės sulaukusiais piešiniais ne specialiame renginyje (gatvės meno festivalyje jis piešė ant buvusio „Lie­tu­vos“ kino teatro), negautų baudos? O štai kitur tai sugebama padaryti miesto vizitine kortele ir remti vietos verslą, nes UNESCO miesto suvenyruose, atvirukuose ar ant marškinėlių vyrauja ne britų tvirtovės vaizdas, o lietuvio piešiniai ant Džordžtauno senamiesčio sienų.

Tad kur padėti kablelį dilemoje „Drausti negalima leisti“, jei draudimais aptekęs Sin­ga­pūras tapo ne tik dabarties, bet ir ateities mo­der­naus pasaulinio centro su išsilavinusiais, svei­­kais, ilgaamžiais, turtingais, keliomis kal­bo­­mis kalbančiais (čia tarp keturių valstybinių kalbų – ir anglų) žmonėmis simboliu, o jo netolimas kaimynas Brunėjus lig šiol – lyg iš dabartinio sultono prosenelio laikų?

Palikime Pietryčių Azijos valstybėms pa­čioms spręsti, kur dėti kablelį. Tačiau kur dėti jį mums? Nusileidus Vilniaus oro uoste ir sė­dus į marš­rutinį miesto autobusą visi keleiviai tik susigūžia, kai artimiausioje stotelėje įlipę du čigonų taboro klientai atsisuka stipraus alaus bambalį ir perrėkdami variklio gausmą da­lijasi savo gyvenimo „iššūkiais“. O susiruošus pasidžiaugti atgimusia gamta tenka sukti akis ir nosį nuo šiukšlių krūvų.

Gal tikrai ne ten dedame kablelį, jei bandymai su žeme sulyginti narkotikų korpostą baigė­si klyksmais apie žmogaus teises? Ir kodėl ne pas mus yra taip, kaip Vakarų Europoje, kur iki skutelio iščiupinėjamos ne vietoje numestos šiukšlės, kol atrandama nuoroda į jų savininką, ku­riam susimokėjus baudą noras šiukšlinti praeina am­žiams?

Galų gale kodėl estai, o ne mes, sugebėjo pa­gal moksleivių pasiekimus per kelerius me­tus pasiekti pasaulio geriausiųjų dešimtuką? La­bai tikėtina, pakėlus švietimo lygį neprireiktų nė draudimų ar milžiniškų bausmių, nes išsilavinęs žmogus nei spjaudosi gatvėje, nei kramtomąją gumą kur priklijuoja. Bet tam reikia apsispręsti, norime būti Baltijos Singapūru ar Brunėjumi.