I.Dodonas, išrinktasis Moldovos prezidentas

Moldovoje ir Bulgarijoje rinkimus laimėjo prorusiški kandidatai. Kremlius daro viską, kad Rytus vietoje Vakarų pasirinktų ir kitų Balkanų šalių gyventojai.

Rima JANUŽYTĖ

Slavai gyventojai, Ortodoksų bažnyčia, ištisus amžius trunkantys artimi ryšiai su Rusija, kuriuos prisimintų ir caro Petro I amžininkai. Tokia šiandien yra NATO link judėti mėginanti Juodkalnija, kurioje, kur tik pažvelgsi, kyšo rusiškos ausys. Šios ausys lenda ir kitose Balkanų šalyse.

Lapkričio 3 d. Lietuva ratifikavo 2016 m. gegužės 19 d. Briuselyje pasirašytą Šiaurės At­lan­to sutarties protokolą dėl Juodkalnijos prisijungimo, paprastai sakant – Juodkalnijos įstojimą į NATO. Tai dar vienas mažas žingsnelis, kuriuo Juodkalnija vos vos nutolo (arba įsivaizdavo tolstanti) nuo Rusijos ir priartėjo prie Vakarų. Ir dar vienas veiksnys, galbūt prisidėjęs prie kaistančios atmosferos Balkanuose.

Rusijos pinigai – visur

Porto Montenegro

Jau daugelį metų Juodkalnija vadinama „rusų VIP kurortu“. VIP, nes Juodkalniją labai mėgsta Ru­sijos oligarchai. Vienas žinomesnių – Rusijos mi­lijardierius Olegas Deripaska, nusipirkęs ne šiaip jachtos švartavimosi vietą Juodkalnijos uoste, o patį… uostą. „Porto Montenegro“ uostas prie Ad­­rijos jūros kimšte prikimštas prabangiausių jachtų, kurių didžiausia, savaime suprantama, irgi yra rusų milijardieriaus nuosavybė.

Tai tik mažytis pavyzdys, mat Rusijos pinigai iš esmės sudaro mažiausiai trečdalį visų tiesioginių užsienio investicijų į Juodkalniją. Palyginimui, artimiausios kaimynės Serbijos investicijos sudaro 15 proc., o Vakarų Europos šalių – vos 5 proc. bendrame investicijų katile. Skaičiuojama, kad nuo 2005 m. rusai į Juodkalniją investavo jau per 1,16 mlrd. eurų.

Remiantis Rusijos centrinio banko duomenimis, Rusijos bendrovės buvo pagrindinės žaidėjos pastarąjį dešimtmetį vykstančiame privatizacijos procese. Štai kodėl, MONSTAT duomenimis, iš maždaug 4,2 tūkst. Juodkalnijoje registruotų už­sienio kapitalo įmonių 32 proc. priklauso rusams. Daugiausia – pačios didžiausios.

Antai 2005 m. didžiausią Juodkalnijos bendro­vę „KAP aluminum“, kuri generuodavo ša­liai 15 proc. viso BVP (jis sudaro apie 4 mlrd. JAV dolerių), įsigijo jau minėtas O.Deripaska. Vieno didžiausių Juodkalnijos nekilnojamojo turto ob­jektų „Astra Montenegro“, esančio Zavalos ky­šu­lyje, plėtotojas – irgi rusas, architektas Sergejus Po­lonskis. Į šį projektą rusai iš viso investavo apie 108 mln. eurų.

Kiti skaičiai ne mažiau įspūdingi. Kasmet Juod­kal­niją aplanko apie 300 tūkst. turistų iš Rusijos. Iš viso Juodkalnijoje jie praleidžia daugiau nei milijoną naktų per metus. Kai kurios apklausos liudija, kad net 40 proc. viso Juodkalnijos nekilnojamojo turto irgi priklauso rusams – daugiausia politikams ir milijardieriams.

Tačiau santykių idilė staiga ėmė blėsti. Pirmą kartą – 2014 m. kovą, kai Juodkalnija Rusijai įvedė sank­cijas, prisidėdama prie kitų ES šalių iniciatyvos. Nepageidaujamais paskelbti 33 Rusijos asmenys, kai kurie – iš artimiausios Vladimiro Putino aplinkos.

Antras šalčio smūgis santykius ištiko praėjusį gruo­dį, kai ši šalis buvo pakviesta prisijungti prie NATO. Iš karto po šios žinios Kremliaus atstovas spau­dai Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad Juod­kalnijos laukia Maskvos atsakas.

Vis dėlto noras spręsti šią situaciją geruoju nu­ga­lėjo: balandžio mėnesį į Juodkalniją atvyko aukš­to lygio delegacija, kurią sudarė daugiausia V.P­u­tino „Vieningosios Rusijos“ nariai. Juos itin šil­tai sutiko daugybė prorusiškai nusiteikusių politikų, nevyriausybinių organizacijų ir verslininkų. „Vieningosios Rusijos“ pasiuntiniai namo grįžo su geromis žiniomis: Juodkalnija per daug myli Ru­siją, kad taip lengvai išslystų iš rankų.

Tos rankos situaciją sava linkme nuvairuoti pa­mė­gino per neseniai vykusius rinkimus. Jų metu bu­vo planuojama atidengti ugnį į antivakarietišką opo­ziciją palaikančią minią ir tokios diversijos bū­du galbūt nuversti jau 20 metų su pertraukomis premjeru esantį ir šalį į Europos Sąjungą ir NATO vedantį Milo Džiukanovičių.

Vis dėlto planas nebuvo įgyvendintas, o po rinki­mų Juodkalnijoje buvo suimti pasikėsinimą į ci­vi­l­ius gyventojus rinkimų dieną planavę asmenys. Be to, jau žinoma, kad keletas organizatorių yra rusų nacionalistai.

Protestai Juodkalnijoje

Juodkalnijos policija pranešė sulaikiusi 20 serbų, kurie įtariami planavę išpuolius pasibaigus balsavimui parlamento rinkimuose. Juodkalnijos policijos viršininkas Slavko Stojanovičius patvirtino, kad suimti asmenys atvyko iš kaimyninės Ser­bi­jos ir, kaip manoma, planavo „paimti automatus“, po rinkimų pulti valstybines įstaigas, policiją ir galbūt valstybės tarnautojus. Pasak jo, sulaikytieji kaltinami nusikalstamos organizacijos formavimu ir terorizmu.

Podgoricos pareigūnai patvirtino, kad tarp suimtųjų daiktų rasta daug ginklų ir Juodkalnijos specialiųjų pajėgų uniformų.

Priminsime, kad Juodkalnijoje vykusiuose parla­mento rinkimuose opozicija tikėjosi įveikti M.Džiu­kanovičių, 2006 m. atvedusį šią nedidelę Balkanų šalį į nepriklausomybę nuo Serbijos. M.Džiu­ka­novičius yra vienintelis Balkanų lyderis, iš­silaikęs valdžioje nuo praėjusio amžiaus 10-ojo de­šimt­me­čio pradžios, kai ėmė byrėti Jugoslavija. Jis kelis kartus buvo premjeras, kartą – prezidentas.

Tiesa, M.Džiukanovičius įtariamas draugų ir giminių protegavimu, korupcija ir net organizuotais nusikaltimais. Tačiau jis bent kol kas laikomas vienintele Juodkalnijos viltimi ištrūkti iš Rusijos įtakos zonos ir tapti vakarietiška valstybe.

Pagrindinis opozicinis blokas Demokratinis fron­tas, priešingai, ragina stiprinti ryšius su Rusija, yra nusistatęs prieš šalies narystę Europos Są­jun­goje bei NATO ir reikalauja referendumo dėl jungimosi prie karinio aljanso.

Ir norisi, ir baisu

Stojimo į NATO klausimas iš tiesų skaldo šalies visuomenę, kurios nemaža dalis dar puikiai prisimena Aljanso 1999 m. bombardavimus tuometėje Ju­goslavijoje, kuriai priklausė ir Juodkalnija. Ta­čiau pilietinės visuomenės aktyvistas, buvęs pajūrio miesto Budvos mero pavaduotojas Ljubo Fili­po­vičius pripažįsta, kad daugumai piliečių labiau rūpi ekonomika ir didėjanti valstybės skola, o ne prisiminimai apie bene 20 metų senumo įvykius.

Blaškymosi tarp noro į Vakarus ir į Rytus Juodkalnijoje – labai daug. Iškalbingas faktas – vie­nu metu Balkanuose praėjusią savaitę vykusios Rusijos ir NATO karinės pratybos. Aljansas pirmadienį Juodkalnijoje pradėjo nenumatytų, kritinių atvejų penkių dienų pratybas, kurių metu buvo praktikuojamasi, kaip kovoti su potvyniais ir cheminėmis atakomis. Jose dalyvavo 680 karių iš septynių NATO valstybių narių ir 10 valstybių partnerių.

Tuo metu kaimyninėje Serbijoje trečiadienį Rusija pradėjo 13 dienų truksiančias pratybas „Slavų brolybė 2016“. Šiose pratybose dalyvauja 150 Rusijos desantininkų ir nežinomas skaičius karių iš Serbijos ir Baltarusijos.

Kaimynystėje – irgi neramu

Neramu ir Serbijoje: po skandalo dėl galbūt planuoto pasikėsinimo Juodkalnijoje paskelbta, kad Serbijos saugumo pajėgos aptiko daug sprogmenų miške šalia kelio, kuriuo į darbą važinėja šios šalies premjeras. Kaip ir pirmuoju atveju, čia taip pat įtariamos Rusijos specialiosios tarnybos.

Analitikų vertinimu, tai Rusijos Vakarams siunčiama žinia apie jos įtaką Balkanų regione, o tokių žinučių pastaruoju metu pasitaiko vis dažniau ir vis aiškesnių. Antai neseniai Kremlius pademonstravo itin didelį palankumą Bosnijos serbų administracinės srities vadovui Miloradui Dodikui, kuris nuolat ieško būdų kurstyti nesutarimus ir jo vadovaujamos Bosnijos ir Hercegovinos srities gyventojų maištingas nuotaikas. Pastarąjį kartą jis sumanė rengti referendumą dėl jo vadovaujamos srities Valstybės dienos, o pritarimo dėl šios iniciatyvos paprašė Kremlių.

Šventei siūlyta sausio 9-oji bosniams primena kruviną trejus metus trukusį karą, prasidėjusį po 1992 m. sausio 9 d. paskelbtos Bosnijos serbų valstybės nepriklausomybės. Tad siekis švęsti Vals­ty­bės dieną, o dar būtent sausio 9-ąją, Bosnijoje vertinamas kaip akibrokštas ten gyvenantiems musulmonams bei kroatams ir kaip galimas naujos etninės įtampos šaltinis.

Kremliui tokia įtampa – tik į naudą, tad nieko nuostabaus, kad V.Putinas M.Dodiko iniciatyvą palaikė. Na, o šis, skelbdamas turįs Rusijos užnugarį, referendumą suorganizavo ir, žinoma, laimėjo: 99,8 proc. dalyvavusiųjų jame pritarė tam, kad sausio 9-oji būtų paskelbta šventine diena.

Sarajevui šiuo atveju tenka nelengva užduotis laviruoti tarp Rusijos palaikomo regiono iniciatyvų ir siekio išsaugoti stabilumą.

Serbų sociologė Vesna Pesič „Laisvosios Eu­ro­pos“ radijui teigė, kad, demonstruodamas savo įta­ką M.Dodikui ir Serbijos valdžiai, V.Putinas iš tie­sų siunčia žinią Vakarams, kaip savo tikriesiems prie­šams, o ne Balkanų visuomenei.

„Kai visų dėmesys nukreiptas į karą Sirijoje ir kitas konflikto zonas visame pasaulyje, V.Putino Va­karams Balkanuose metamas iššūkis lieka be­veik nepastebėtas, nors Rusijos „švelnioji“ galia vi­­same regione taikoma vis veiksmingiau. Grei­čiau­siai Rusija neplanuoja karinės invazijos Bal­ka­nuo­se ir nesiekia kaip nors kitaip demonstruoti savo karinės galios, tačiau Maskvai svarbu šiame regione parodyti savo įtaką bei statusą ir susigrąžinti posovietiniu laikotarpiu prarastas pozicijas“, – sako V.Pesič.

Šias pozicijas Rusija prarado todėl, kad pati va­duo­damasi iš Sovietų Sąjungos žlugimo pasekmių ne­suskubo spręsti Balkanų krizės ir padėti savo „bro­­liams serbams“. Tiesa, Rusija priglaudė ne vie­ną Serbijos veikėją, įskaitant Jugoslavijos ka­riuo­menės vadą Veljko Kadijevičių, kuriam buvo su­teikta Rusijos pilietybė. Be to, Maskvoje gyvena bu­vusio Serbijos prezidento Slobodano Miloše­vi­čiaus našlė Mirjana Markovič, o keletas serbų, ku­rie praturtėjo per XX a. dešimtojo dešimtmečio Bal­kanų karus, dabar sėkmingai užsiima verslu Mask­voje.

Tačiau to Rusijai maža. Ji kaip įmanydama siekia padidinti savo įtaką Serbijoje ir dalyvauti vi­suose su šia šalimi susijusiuose politiniuose procesuose, kad pademonstruotų savo vaidmenį ir interesus visame Balkanų regione. Juk būtent Rusija vetavo Di­džio­sios Britanijos pateiktą rezoliuciją dėl Srebrenicos žudynių, o Rusijos žiniasklaida aktyviai prisideda prie pastangų reabilituoti 2006 m. Hagoje mirusį S.Miloševičių. Antai Rusijos žiniasklaidoje S.Mi­lo­ševičius dabar neretai pristatomas ne kaip karo nu­sikaltėlis, atsakingas dėl bene didžiausių žiaurumų Europoje po Antrojo pasaulinio karo, o kaip taikdarys, viso labo norėjęs išsaugoti Jugoslaviją.

„The Washington Post“ teigia, jog visa tai – da­lis Maskvos pastangų įtvirtinti savo kontrolę Bal­ka­nuose, siekiant patiems rusams parodyti, kad Ru­­­sija čia itin įtakinga. „Daug žmonių Rusijoje ma­­­no, kad Jugoslavijos žlugimas yra Rusijos pažemi­nimo pa­vyzdys, nes Vakarai nepaisė Maskvos nuo­mo­nės“, – šiame laikraštyje rašo Jaroslawas Wis­niews­kis.

Pasak J.Wisniewskio, Rusijos strategijos pa­grin­­das – formuoti didžiosios galios ir patikimo są­jungininko įvaizdį, neįsipareigojant skirti didesnių investicijų ar kitokios paramos. Ir tokia strategija veiksminga.

Antai neseniai Belgrade įsikūrusio Eu­ro­at­lan­tinių tyrimų centro paskelbto tyrimo duomenimis, Rusija destabilizuoja Balkanų regioną, stabdo de­mokratizacijos ir stojimo į ES procesą ir trukdo re­giono šalims bendradarbiauti su NATO. Re­mian­tis šiuo tyrimu, Rusija Serbijoje ir Vakarų Bal­ka­nuo­­se siekia įvairių tikslų. Pagrindinis tikslas – pa­keis­ti demokratiją rusiško stiliaus autoritariniu po­­pulizmu. Antrasis tikslas – susilpninti paramą glau­desniems ryšiams su Europa ir diskredituoti pačią ES plėtros idėją.

Eilėje – Bulgarija ir Moldova

R.Radevas

Rusiško stiliaus populizmo nestinga ir kitose Bal­­kanų šalyse. Antai šį savaitgalį vykusių Bul­ga­rijos prezidento rinkimų antrajame ture geriausiai pasirodė draugiškų santykių su Rusija siekiantis kairysis generolas Ru­me­nas Radevas (53 m.), aplenkęs provakarietiškos kryp­­ties Cecką Cačevą (58 m.).

Bulgarijoje rusiška korta labai populiari – nemažai gyventojų provakarietiškus politikus kaltina dėl prarasto rusiškų dujų tranzito „South­stream“ vamzdžiais, koneveikia juos ir dėl Bul­ga­rijai itin skaudžiai juntamos migrantų krizės. O štai Rusija jiems atrodo artima ir kultūriškai, ir eko­nomiškai, tad sunku neatsižvelgti į R.Radevo rinkimų pažadus panaikinti sankcijas Rusijai ir normalizuoti su ja anksčiau Bulgarijai itin svarbius prekybinius saitus.

Žinoma, generolo R.Radevo pergalė dar nereiškia Bulgarijos krypties pasikeitimo. Net ir pats kairysis politikas teigia neketinantis imtis radikalių permainų. „Tačiau buvimas proeuropietišku nebūtinai turi reikšti buvimą antirusišku“, – sako jis, didžiausiam V.Putino, laukiančio bent vienos Balkanų šalies „atsivertimo“, džiaugsmui.

Vis dėlto Bulgarijoje Rusijai šansų, regis, šiek tiek mažiau negu šalia esančioje Moldovoje. Šioje ša­lyje prorusiški veikėjai neslėpdami naudoja to­kius šūkius, kaip „Drauge su Rusija!“ arba „Kry­mas – Maskvai!“. O tai, ar Moldova galiausiai pa­si­rinks Vakarus, ar Rytus, tebėra labai jautrus ir iki galo neatsakytas klausimas.

Susiskaldymas šalies viduje akivaizdus: 43 proc. gyventojų teigia, kad Moldova turėtų tapti Eu­razijos Sąjungos nare, ES šalininkų yra 40 proc. Be to, net 42 proc. Moldovos gyventojų balsuotų prieš šalies narystę NATO, o už – 21 proc. Nepaisant to, kad per 80 proc. laiko Padniestrę neatsiejama Moldovos dalimi, net 39 proc. nelaiko Rusijos karių buvimo ten grės­me Moldovai, o rimtą grėsmę jaučia tik 34 proc. gyventojų.

Ką tik pasibaigusiuose rinkimuose susiskaldymas buvo dar akivaizdesnis. An­trajame prezidento rinkimų ture nugalėjo atvirai prorusiškas kandidatas, Socialistų partijos lyderis Igoris Dodonas, pirmajame ture gavęs net 49 proc. balsų ir vos nelaimėjęs rinkimų iš karto.

Antroje vietoje liko buvusi Pasaulio banko ekono­mistė, integracijos į Europą šalininkė Maia San­du.

Nors Europai sunku tai pripažinti, rinkimai parodė, kad „Krym naš!“ Moldovos gyventojams atrodo priimtinesnė alternatyva negu „Pir­myn į Europą!“. O tai dar vienas įtakos svertas Kremliui.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Baseinas prie mūsų viešbučio Auksinių Smilčių kurorte, Bulgarijoje/Indrės Pepcevičiūtės nuotr.

Mykolas Vadišis,  viešbučių rezervavimo sistemos „Travel On Spot“ redaktorius

Ryte vaikščiojome po Drakulos pilį Rumunijoje, vakare važiavome galingais Bulgarijos skardžiais, besileidžiančiais tiesiai į Juodąją jūrą. Virš horizonto pakibęs juodas it smala liūties debesis pratrūko riaumoti ir spjaudytis žaibais.

Upe virtęs kelias grasino nuplauti „Seat Jaunuolio kampą“ į jūrą. Nakvynės vietos neturėjome, o visagalis „Nokia“ žemėlapis uždėjo tašką ant Auksinių Smilčių kurorto viešbučio.

Auksinės Smiltys – pakopomis į kalną sustyguotas didelių viešbučių kurortas. Ir vasaros pradžioje kainos viešbučiuose buvo vertos kelių dienų atostogų – 16–18 eurų už dvivietį kambarį su pusryčiais, baseinu ir visais kitais patogumais.

Nustebino ir „Travel On Spot“ viešbučių rezervavimo sistema. Radę internetą pačiame Auksinių Smilčių kurorte per kelias minutes rezervavome kambarį, o dar po kelių minučių užsakymą pasitvirtinome viešbučio registratūroje. Susiraukusios administratorės pakraipė nosimis, kaip čia taip iš niekur atsirado rezervacija, o mes jau apžiūrinėjome puikų kambarį už kainą, kurios Lietuvos kurortuose vasarą nerasite.

Kambarys už 18 EUR nakčiai Bulgarijos kurorte/Mykolo Vadišio nuotr.

Kitą dieną Varnos priemiestyje atlikome ir pirmą „Seat Ibizos“ remontą. Suradę garažiuką ir automobilių dalių parduotuvėlę pakeitėme priekinę automobilio lempą. Mums su Indre pradėjus rusiškai aiškinti situaciją rimtas pagyvenęs bulgaras už prekystalio atsakė tik keliais angliškais žodžiais. Paėmė kelis eurus už lemputę, eurą už darbą ir paleido į kelią.

Varnos priemiesčiai – kaip Klaipėdos, Šiaulių ar Kauno mikrorajonai: daug daugiabučių, kiemuose – žydinčios liepos, patrupėję šaligatviai ir pirmuose aukštuose įrengtos mažos krautuvėlės. Ir eismas, ženklai, šviesoforai, autobusai, perėjos, stotelės – viskas labiau priminė Lietuvą nei margą Rumuniją ar Vidurio Europos valstybes.

Jaunulio kampas pasiekė Juodąją jūrą, Bulgarijoje/ M. Vadišio nuotr.

Neseberas – vieta, kurioje gali pasijusti jaukiai

Visame pasaulyje daugelis didžiųjų kurortų yra panašūs: dideli viešbučiai, pagrindinė pramogų gatvė, promenada palei jūrą, daug suvenyrų krautuvėlių ir restoranų. Vis dėlto dažnoje valstybėje yra ir tas perliukas, kuris iš kitų kurortų išsiskiria savo jaukumu, intymia atmosfera, sena istorija, išskirtine architektūra. Lietuvoje yra Kuršių Nerija, o bulgarai turi Neseberą.

Molas sujungiantis Neseberą su paplūdimiu Bulgarijoje

Tai vienas seniausių Europos miestų, įkurtas saloje, su žemynu sujungtas ilgu molu ir dabar įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Žemyninėje Nesebero dalyje viskas panašiai kaip ir kitur – viešbučiai, vandens parkai, plačios gatvės, daugiabučių rajonai, mokyklos, parduotuvės, krantinė ir paplūdimys.

Paplūdimys Nesebere, Bulgarijoje

Vaikštinėjančius Senajame Nesebere mus prigavo iškalbus bulgaras. Nors tokių esu matęs daug, o Indrė iš viso nepakenčia priekabių siūlytojų, šis sugebėjo papirkti nuoširdumu ir labai paprastu bendravimu. Paklausėme, kokias jūrų gėrybes rekomenduotų, o šis nė nemirktelėdamas bedė pirštu į mažų Juodosios jūros stintelių patiekalą: „Šios – šviežiausios, šiandien pagautos, kitų galite ir neužsisakinėti.“

"Žuvėdros" restorane Nesebere, Bulgarijoje

Prie bulgaro vilionių prisidėjo ir vaizdas už jo nugaros – sena akmeninė taverna, vynuogėmis apauginta terasa, puikus vaizdas į lygią kaip stiklas Juodąją jūrą, gera muzika, žuvėdros, malonūs padavėjai. O kur dar fantastiška žuvienė, puikios skrudintos stintelės, skanus jogurto ir žaliųjų figų desertas, geras vynas…

Nuvažiavę 3500 km per visą Europą netikėtai atradome paprasto jaukumo užpildytą kampelį

Nuvažiavę 3500 km per visą Europą netikėtai atradome paprasto jaukumo užpildytą kampelį, kuriame mažos patiekalų ir viešbučių kainos nedirgino sąmonės ir leido pasidžiaugti trumpomis atostogomis.

Prie vakarienės stalo prasidėjo ir tai, dėl ko išsiruošėme į šį ilgą kelią: kalbos apie ateities planus, apie tai, ką norime dirbti, studijuoti, pamatyti, ir kokių svajonių turime. Mūsų išrašytas kelionių receptas pradėjo veikti.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje travelonspot.com 2016 m. birželio 13 d. Daugiau apie keliones galite paskaityti ČIA

euroblogas.lt/Asmeninio archyvo nuotr.

Gegužės pabaigoje nusileidus Bulgarijos Burgaso arba Sofijos oro uostuose jums gali būti įteikta nedidukė, bet labai kvapni dovana – rausvas rožės žiedas. Tokį netradicinį pasakojimo apie savo veiklą būdą sugalvojo rožių ūkio savininkai, bulgaras Dani Petkovas ir jo draugė vokietė Johanna Bauer. Ne tik pasigrožėti rožių laukais, bet ir raškyti žiedus jų ūkyje gali kiekvienas norintis. Kaip tai padaryti, pasakoja tinklaraštis Euroblogas.lt.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, euroblogas.lt

Rausva rožė – Bulgarijos simbolis, o rožių parfumerijos, kosmetikos ir netgi kulinarijos produktai dažnai būna pagrindinės bulgariškos lauktuvės. Rosa Damascena rūšies rožės Bulgarijoje auginamos jau keturis šimtus metų, o jų aliejus dėl aukštos kainos dažnai vadinamas bulgariškuoju auksu. Į mūsų žemyną šios kaprizingos gėlės atkeliavo iš Sirijos, tačiau Europoje praktiškai niekur daugiau gausiai neauginamos dėl lepumo.

Gyvenime buvau pasiekęs ribą, kuomet reikėjo apsispręsti – arba dirbu kitiems, arba kuriu kažką pats.

Šios rožės gali augti ne žemiau nei 300 m, bet ne aukščiau nei 500 m virš jūros lygio, aplinka turi būti šilta ir pakankamai drėgna. Tam idealiai tinka Bulgarijos Rožių slėnis, esantis tarp Stara Planina ir Sredna Gora kalnų, kurio vidutinis aukštis yra 350 m virš jūros lygio. Gegužės viduryje, prieš subręstant rožių žiedams, vidutinė oro temperatūra čia būna 20-22 laipsniai šilumos, juos bent kartą per dieną ar dažniau atgaivina šiltas trumpalaikis lietus.

Keturis hektarus šios ypatingos žemės prieš penkerius metus paveldėjo bulgaras Dani. Bulgarijoje gimęs, tačiau Kanadoje užaugęs jaunas vyras visą laiką svarstė grįžti atgal į Europą. Galiausiai nutarė apsigyventi Vokietijoje, čia sutiko mylimąją, o netrukus porai teko spręsti dilemą, ką daryti su gautuoju palikimu.

Šiandien Dani prisimena savo svarstymus: „Gyvenime buvau pasiekęs ribą, kuomet reikėjo apsispręsti – arba dirbu kitiems, arba kuriu kažką pats. Paskatintas Johannos, nutariau pabandyti. Iš pradžių manėme, kad tik pasodinsime rožių laukus, o laukdami jų žiedų derliaus gyvensime Berlyne, tačiau praktiškai išėjo kitaip. Laukais reikia nuolat rūpintis, pirmaisiais metais dėl sausros žuvo 90 proc. sodinukų, kitąmet juos atsodinus vėl teko gelbėti, tik jau nuo liūčių“.

Ar daug pažįstate žmonių, kurie turi ne paprastą rožyną, o visą rožių ūkį?

Tačiau nuo šalia sėdinčios Johannos veido prisimenant kilusius sunkumus nedingsta entuziazmas: „Aš esu miesto vaikas, mane iškart sužavėjo idėja gyventi kaime ir turėti rožių ūkį. Ar daug pažįstate žmonių, kurie turi ne paprastą rožyną, o visą rožių ūkį?“, − šypsodamasi klausia Johanna.

Šiandien Dani ir Johanna rožes augina keturiuose laukuose, kurių bendras plotas yra maždaug 2,5 ha ir yra priskiriami smulkiesiems augintojams. Ūkyje tvarkosi tik dviese, tačiau nemažos pagalbos kasmet jiems prireikia gegužės-birželio mėnesiais, kuomet renkamas žiedų derlius ir darbas turi vykti itin greitai. Tuomet pora laikinam darbui samdo apie dvidešimt darbininkų.

Dani Petkovas ir Johanna Bauer / euroblogas.lt/Asmeninio archyvo nuotr.

Vienam kilogramui aliejaus išgauti reikia ne mažiau nei trijų tonų rožių žiedų

„Daugiausia aliejaus rožės atiduoda ankstų rytą, taigi rinkimas prasideda vos saulei patekėjus ir kartais tęsiasi iki aštuntos valandos ryto, o kartais iki pat pietų. Nuo rasos drėgni žiedai raškomi rankomis suimant atsivėrusį žiedą ir švelniai jį pasukant. Jei skinama tinkamai, ankstų rytą laukuose būna girdimas tik paukščių čiulbėjimas ir smagus raškomų žiedų pokšėjimas“, − pasakoja Dani.

Močiutė buvo pasakojusi apie auginamas rožes, kaip atėjus laikui rinkti derlių, tai darydavo visas kaimas.

Jei raškant pirštai tampa lipnūs, tai ženklas, kad šiandien skynimo laikas baigėsi ir reikia skubėti žiedus gabenti „distiliuoti“ (žiedai tebėra tinkami, tiesiog didžioji dalis aliejaus tuo metu išgaruoja). Maždaug 15-20 kg rožių žiedų distiliavimo katile užpilami 70 l vandens, mišiniui užvirus specialiu vamzdeliu ima tekėti rožių vanduo. Per keletą valandų iš tokio kiekio žiedų išeina apie 15 l rožių vandens, kuris per minėtąjį vamzdelį turi būti perleistas dar kartą.

Galiausiai lieka tik apie porą litrų rožių vandens, kurio paviršiuje ir būna susidaręs rožių aliejus. Jis kruopščiai nugriebiamas ir išpilstomas į buteliukus. Vienam kilogramui aliejaus išgauti reikia ne mažiau nei trijų tonų rožių žiedų. „Tačiau jeigu buvo uždelsta ir žiedai kiek apdžiūvo, tokiam kiekiui aliejaus išgauti gali prireikti ir keturių tonų žiedų“, − paaiškina Dani.

Nors jaunųjų verslininkų ūkis priskiriamas prie nedidelių, kasmet jie sugeba išspausti iki dviejų kilogramų rožių aliejaus. Tokie rezultatai ir džiugina, ir tuo pat metu stebina, nes iki tol nei fizikas Dani, nei chemikė Johanna apie rožių auginimą neišmanė absoliučiai nieko.

Taip, krūmai dažnai subraižo rankas, drėgnuose laukuose lengva išsipurvinti, bet tai nublanksta prieš nuostabų kraštovaizdį ir svaiginantį kvapą.

„Močiutė buvo pasakojusi apie auginamas rožes, kaip atėjus laikui rinkti derlių, tai darydavo visas kaimas. Tačiau pati savo žemėje rožių niekada neaugino. Atvykęs į Bulgariją radau plikus laukus ir neturėjau supratimo, nuo ko pradėti. Pirmiausia nuėjau į vietinę biblioteką, ten gavau glėbį literatūros. Viską nusikopijavau, parsinešiau į namus ir ėmiau studijuoti. Tačiau mūsų sumanymui ne visi patarimai tiko, nes nuo pat pradžių buvome nusprendę rožes auginti tik ekologiškai“, − prisimena Dani.

Šiandien jie rožes ne tik augina, bet ir gamina bei platina įvairius jų produktus – rožių aliejų, rožių vandenį, kūno aliejų, rožių medų bei cukrų. „Rožių aliejų perka parfumerijos gamintojai Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje. Jei aliejaus ir gaminamų produktų nesugebėtume parduoti užsienio rinkoms, verslas neturėtų jokios prasmės“, − atvirai pasakoja Dani.

euroblogas.lt/Asmeninio archyvo nuotr.

Siūlo nemokamą patirtį – praleisti rytą rožių lauke

Kasmet gegužės ir birželio mėnesiais jauna pora sulaukia vis daugiau svečių iš užsienio. Netrūksta norinčių aplankyti jų rožių laukus ir ankstų rytą skinti žiedus.

„Ši patirtis tikrai unikali ir savotiškai romantiška. Nedaug pasaulyje vietų, kur gali eiti ir šimtais raškyti rožių žiedus. Taip, krūmai dažnai subraižo rankas, drėgnuose laukuose lengva išsipurvinti, bet tai nublanksta prieš nuostabų kraštovaizdį ir svaiginantį kvapą. Už tokią patirtį neimame jokio mokesčio, mums smagu, kad žmonės domisi ir nori pažinti Bulgariją būtent tokiu būdu“, −  pasakoja Dani.

Tiek grįžę namo bulgarai, tiek čia pailsėti atvykę svečiai visuomet teigiamai reaguoja dovanų gavę po žiedą.

Johanna šypsosi prisiminusi keletą pernelyg romantiškai nusiteikusių svečių, kurie atvyko avėdami sandalus, o merginos vilkėdamos sukneles: „Ne, nors ir romantiškas, vis dėlto rožių skynimas yra žemės ūkio darbas. Dirbama rankomis, rytais nuo rasos visur drėgna, todėl reikia tinkamai apsirengti, kitaip bus tiesiog nepatogu.“

Dar vienas sėkmingas poros sumanymas – dalinti šviežiai skintus rožių žiedus oro uostuose. Tiek grįžę namo bulgarai, tiek čia pailsėti atvykę svečiai visuomet teigiamai reaguoja dovanų gavę po žiedą. Dauguma užsieniečių paprastai negali patikėti, kad rožės žiedas gali skleisti tokį stiprų kvapą. Pasak Dani, po apsilankymo Bulgarijos Rožių slėnyje iš esmės pasikeičia supratimas apie rožes ir jų kvapą. Galbūt šiemet tai patirsi ir tu?..

Dani Petkovo ir Johannos Bauer rožių ūkį Bulgarijoje rasi čia: littlerosefields.org.

Kristina Ragaliauskaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Saulėtoji Bulgarija gali būti patraukli ne tik atostogų, bet ir darbo vieta. Ketvirtus metus šioje šalyje gyvenanti Kristina Ragaliauskaitė atskleidžia, kad retesnes kalbas mokantys specialistai čia graibstyte graibstomi, o dėl nedidelių mokesčių į Bulgariją persikraustančios tarptautinės įmonės jiems moka itin gerus atlyginimus. Žurnalistė Justina Mikeliūnaitė tinklaraščiui Euroblogas.lt trečius metus tęsia kūrybinį darbą Lietuvos klientams iš savo namų Blagoevgrade, šalies pietvakariuose. Vis dėlto abi pašnekovės teigia, kad biurokratinės procedūros Bulgarijoje painios ir be vietinių pažįstamų pagalbos įsidarbinti būtų buvę sunku.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, euroblogas.lt

Šiuo metu genetikos magistro studijas anglų kalba Sofijos universitete baiginėjanti Kristina – tikrų tikriausia darbo Bulgarijoje specialistė. Nuo 2013-ųjų sausio ji perėjo daugybę samdomo darbuotojo veiklos etapų ir žino kone visas su jais susijusias biurokratines procedūras. Su ja susitikome vadinamajame NAPe (Национална агенция за приходите, verčiant pažodžiui – Nacionalinė pajamų agentūra). Mergina bulgarų kalba kirilicos rašmenimis pildė deklaraciją ir mokėjimo prašymą privalomajam sveikatos draudimui susimokėti, šypsodamasi bendravo su čia dirbančiais specialistais, tačiau galiausiai išėjus į lauką prisipažino, kad biurokratinis aparatas Bulgarijoje stebėtinai painus, nepaslankus ir užsieniečiams kelia daug neigiamų emocijų. NAP – tik viena iš daugybės institucijų, kurias tenka aplankyti norint dirbti šioje šalyje.

Šypsausi ir stengiuosi bendrauti kuo maloniau, nes dažnai aptarnavimo kokybė ar laikas priklauso nuo čia dirbančiųjų nuotaikos.

„Bulgarijoje įsidarbinimo procedūra gana kebli. Nežinau, kiek ir kokių etapų besidarbindami Lietuvoje turi praeiti užsieniečiai, tačiau man čia buvo sudėtinga. Reikėjo pildyti krūvą įvairiausių dokumentų. Pirmiausia – gauti NAP numerį, kad darbdavys galėtų registruoti mane darbuotojų sistemoje. Prieš tai reikėjo į bulgarų kalbą išsiversti pasą… Gavus tą numerį, registruojamasi Migracijos tarnyboje, prašoma išduoti leidimą gyventi šalyje ir bulgarišką asmens dokumentą su asmens kodu. Be jo negali nei registruotis pas gydytoją, nei atsidaryti banko sąskaitos algai gauti, nei turėti bulgariškos telefono kortelės“, – atsidūsta Kristina ir teigia, kad be draugų, pažįstamų ir nuolat nuo veido nedingstančios šypsenos būtų buvę nepalyginamai sunkiau.

„Šypsausi ir stengiuosi bendrauti kuo maloniau, nes dažnai aptarnavimo kokybė ar laikas priklauso nuo čia dirbančiųjų nuotaikos. Jei žmogus ko nors nesupranta ar sunkiau susigaudo, valdininkai jį tiesiog aprėkia. O kai esi svetimšalis, nelabai gerai moki vietinę kalbą, apie čionykštės sistemos ypatybes daug ko nežinai, tai dažnai ir pasimeti“, – teigia per trejus metus bulgariškai jau gana gerai pramokusi lietuvė. Ir iš tikrųjų – ant prieš tai įmoką mokėjusio vyro šaukusi specialistė mandagią ir kukliai besišypsančią Kristiną aptarnavo maloniai ir greitai.

Kaip mergina apskritai atsidūrė Bulgarijoje, ką čia veikia ir kodėl privalomąjį sveikatos draudimą šiandien tenka mokėti pačiai?

„Pirmą kartą atvykau 2012 m. trijų mėnesių praktikai pagal ERASMUS programą, kai buvau bebaigianti biologijos studijas Vilniaus universitete. Sofijoje susipažinau su dabar jau sužadėtiniu Danieliumi. Po praktikos grįžau į Lietuvą baigti studijų ir svarstėme galimybes nuolat būti kartu“, – pasakoja Kristina.

Pirmajame mano darbe buvo reikalinga tik anglų kalba, o netrukus sulaukiau pasiūlymo dirbti vienam didžiausių pasaulio skambučių centrų „Convergys“ būtent dėl lietuvių kalbos.

Darbo Bulgarijoje paieškas ji pradėjo naudodamasi populiariausia šalies darbo skelbimų duomenų baze Jobs.bg:

„Aplikavau į pačias įvairiausias pozicijas, kur tik buvo reikalinga anglų kalba. Labai norėjau gauti darbą. Pasisekė tik po trijų mėnesių – buvau pakviesta dirbti viename skambučių centre Sofijoje. Jų čia daugybė. Įvairios tarptautinės kompanijos į Bulgariją keliasi dėl vienų mažiausių mokesčių Europoje. Čia ypač paklausūs informacinių technologijų specialistai bei žmonės, kalbantys pačiomis įvairiausiomis kalbomis. Sakyčiau, kad didžiausią paklausą turi kalbantieji olandų ir skandinavų kalbomis.“

Nuolat ieškomi mokantys italų, ispanų, vokiečių, turkų ir, žinoma, anglų kalbą. Atkreiptinas dėmesys, kad bulgarų kalba tarptautinėse kompanijose dažnai yra tik privalumas, bet ne būtinybė.

Mergina tikina, kad retesnes kalbas mokančių žmonių kompanijos ieško rūpestingai ir radusios tinkamą kandidatą siūlo ne tik labai gerą atlyginimą. „Pirmajame mano darbe buvo reikalinga tik anglų kalba, o netrukus sulaukiau pasiūlymo dirbti vienam didžiausių pasaulio skambučių centrų „Convergys“ būtent dėl lietuvių kalbos. Dirbti jiems sutikau iškart, tačiau tuo metu jau buvau susiplanavusi atostogas Ibisoje. Kompanijai buvau iš tikrųjų reikalinga ir manęs jie laukė, kol baigiau darbą pirmajame darbe ir pailsėjau, iš viso – pusantro mėnesio. (Apie darbo sutarties nutraukimą darbuotojas darbdaviui Bulgarijoje turi pranešti prieš mėnesį, – aut. past.)

Kita kolegė panašų darbą gavo gyvendama Lietuvoje. Įmonė ne tik apmokėjo jos lėktuvo bilietus, bet ir dešimt dienų gyvenimo viešbutyje atvykus bei būsto nuomos agentūros tarpininkavimo mokestį. Trumpai tariant, jei randi, kam tavęs ir tavo mokamos lietuvių ar kokios kitos kalbos tikrai reikia, gali įsidarbinti labai geromis sąlygomis“, – apie įsidarbinimo galimybes Bulgarijoje pasakoja Kristina. Skambučių centre Sofijoje ji dirbo kartu su lietuvėmis Rima ir Dolorita.

Darbo santykių nutrūkimas Bulgarijoje pažymėtas panašaus streso kiekiu kaip ir jų atsiradimas.

Jų ir dar 32 klientų aptarnavimo specialistų darbas įmonėje baigėsi projektą perkėlus į kitą šalį. Tačiau apie tai darbuotojai buvo įspėti, išmokėtos išmokos. Kristina teigia, kad viskas vyko sklandžiai, pagarbiai, įspėjimą apie atleidimą gavę darbuotojai galėjo konsultuotis su darbo teisės ir socialinių išmokų specialistais. Jų padedama mergina ir susidarė, kaip pati juokauja, „Išgyvenimo vadovą“: kur ir kada eiti, ko prašyti, ko reikalauti. Registracija Darbo biržoje ir kasmėnesinis lankymasis joje, prašymas gauti bedarbio pašalpą – darbo santykių nutrūkimas Bulgarijoje pažymėtas panašaus streso kiekiu kaip ir jų atsiradimas.

„Netekus darbo, Bulgarijoje skaičiuojamas paskutinių dvejų metų atlyginimo vidurkis ir priklausomai nuo darbo stažo mokama 60 proc. bedarbio pašalpa. Kadangi dar dirbdama pradėjau magistrantūros studijas, netekusi darbo neskubėjau ieškotis naujo, norėjau kiek atsipūsti, ramiai rašyti magistro darbą ir pasidžiaugti galimybe nedirbti, bet turėti pajamų. Netrukus studijos baigsis ir naujo darbo jau dairausi. Šis pusmetį trukęs savotiškų apmokamų atostogų periodas baigėsi, va ir sveikatos draudimą tenka pačiai mokėtis“, − atviravo Kristina. Privalomojo sveikatos draudimo mokestis Bulgarijoje yra 16,80 levo, maždaug 8,5 euro.

Įsidarbinti Bulgarijoje be bulgariškai kalbančių draugų ar pažįstamų būtų įmanoma, bet labai sunku.

Bulgarijos pietvakariuose, visai netoli sienos su Makedonija esančiame Blagoevgrade gyvenanti Justina naujo darbo nesidairo (nors, savaime aišku, vertingiems pasiūlymams yra atvira ir naujų projektų neatsisako!). Čia ji tęsia tai, ką geriausiai išmano ir kuo užsiėmė dar gyvendama Lietuvoje – kuria tekstus. Akivaizdu, kad galimybė dirbti kam, kada ir kur nori yra vienas didžiausių laisvai samdomo žurnalisto darbo privalumų. Juo jauna moteris pasinaudojo po keleto metų draugystės galiausiai nusprendusi apsigyventi mylimojo Ivano gimtinėje Blagoevgrade.

Justina Mikeliūnaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Tik atvykusi Justina tęsė darbą toje pačioje darbovietėje, žurnale „Aviacijos pasaulis“, tik kita forma – pagal nuotolinio darbo sutartį. Tai reiškia, kad dirbama Lietuvai, tačiau mokesčiai mokami tai valstybei, kur dirbantysis tuo metu gyvena. Ši darbo sutarties forma itin patogi, kai iš darbuotojo tikimasi savarankiškumo ir konkrečių sutartų rezultatų.

Vis dėlto dar prieš išvykdama iš Lietuvos 2013-ųjų rugsėjį Justina ėmė domėtis galimybėmis Bulgarijoje dirbti savarankiškai ir su tokio darbo administravimu susijusiais teisiniais aspektais.

„Tiesiog ėmiau ir parašiau laišką Lietuvos ambasadai Bulgarijoje, paaiškinau, ką norėčiau daryti ir paprašiau konsultacijos. Džiaugiuosi, kad sulaukiau atsakymų ir tikrai didelės pagalbos“, − pasakoja Justina. Nors nuo 2014 m. liepos 1 d. Lietuvos ambasados Bulgarijoje nebėra, čia gyvenantiems lietuviams įvairiais klausimais padeda Lietuvos garbės konsulas dr. Račo Ribarovas.

Žurnalisto, kaip laisvosios profesijos atstovo, oficialus darbo įforminimas Bulgarijoje Justinai kiek užtruko ir teko susidurti su šiokiu tokiu biurokratų siuntinėjimu iš vienos įstaigos į kitą. Labiausiai pravertė iš ambasados gauta informacija ir visur lydėję bulgariškai kalbantys artimieji:

„Niekur nėjau viena. Apskritai manau, kad įsidarbinti Bulgarijoje be bulgariškai kalbančių draugų ar pažįstamų būtų įmanoma, bet labai sunku. Visus dokumentus reikia pildyti bulgarų kalba, darbuotojai ne visur kalba angliškai. Galų gale, ir mano situacija daug kam buvo neįprasta – žurnalistė, gyvena Bulgarijoje, dirba namuose, bet sąskaitas siunčia klientams iš Lietuvos… Sostinėje Sofijoje didesnė panašių atvejų įvairovė, o Blagoevgrade žiūrėjo į mane kaip į kosmonautę. Galbūt specialistai manęs ko nors net nepaprašė, nes tiesiog nebuvo kompetentingi“, − pečiais gūžčioja Justina.

Vis dėlto neatrodo, kad praeitame biurokratiniame kelyje būtų trūkę dar ko nors. Iš pradžių moteriai reikėjo deklaruoti gyvenamosios vietos pakeitimą (išsiregistruoti iš Lietuvos), tuomet gauti raštišką buto, kuriame apsigyveno, savininkų sutikimą, užpildyti prašymą leidimui gyventi Bulgarijoje, prašymą dėl laisvosios profesijos statuso gavimo (tam reikėjo į bulgarų kalbą išversti žurnalistikos studijų diplomą), prašymą išduoti laisvosios profesijos statusą liudijančią „Bulstat“ kortelę, atsidaryti banko sąskaitą, įrodyti, kad joje turi tam tikrą sumą pinigų.

Justina kas mėnesį savarankiškai moka socialinį draudimą. Kasmet deklaruoja už praėjusius metus gautas pajamas, klientams sąskaitas išrašo dvejomis kalbomis. Žodžiu, popierizmo buvo ir yra iki šiol. Tačiau žurnalistė tvirtina, kad mintis kūrybine veikla užsiimti nelegaliai net nebuvo kilusi.

„Manau, kad žmonės, nemokantys mokesčių, pirmiausia kenkia kolegoms – juk gali pasiūlyti daug mažesnę kainą. Antra, jie kenkia patys sau, nes atsisako visų socialinių garantijų. Trečia, tokie žmonės neturėtų skųstis ar stebėtis, kad valstybėje blogi keliai ar aptriušę pastatai. Deja, bet Bulgarijoje toks požiūris gana dažnas“, − neslepia Justina.

Su vietine kultūra smalsi ir iššūkiams atvira žurnalistė iš visai arti susipažino įsidarbinusi nedidukėje picerijoje. Beveik keturis mėnesius trukusį padavėjos darbą Justina vadina išbandymu, eksperimentu, iššūkiu pačiai sau.

„Nuolat būnant ir dirbant namuose ėmė trūkti gyvo bendravimo. Norėjau geriau išmokti bulgarų kalbą, bendrauti su vietiniais žmonėmis, pasisemti idėjų. Pirmus du mėnesius jaučiausi puikiai, kasdien vis ko nors išmokdavau. Tačiau laikui bėgant atsirado rutina, picerijoje ėmė lankytis vis tie patys žmonės, išmokau visus tam darbui reikalingus žodžius, pasidarė nuobodu, taigi savąjį eksperimentą nutraukiau“, − sako tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė.

Ji prisipažįsta, kad per tuos kelis mėnesius iš naujo įvertino laisvai samdomo specialisto darbo privalumus, galimybę planuotis laiką, suprato, kad tikrai nori ir gali užsiimti kūrybine veikla toliau. Apie Justinos nuotykius dirbant picerijoje ir gyvenimą Bulgarijoje galima paskaityti Kliukarkos dienoraštyje (bulgariškai клюкарка– pleputė, gandų nešiotoja).

Bulgarija keliautojui atsivers ta puse, kurios poilsiautojas nori. Vienam – tai kurortinė šalis, antram – sovietinių atributų niekaip neatsikratantis kraštas, trečias galbūt ieškos ramybės istoriniuose vienuolynuose, ketvirtas žvalgysis po unikalius gamtos paminklus.

Daiva Urbienė

Ne vienam šiandien į kelionę susiruošusiam keliautojui Bulgarijos pavadinimas ne kartą buvo girdėtas vaikystėje: gal senelės ar mamos spinta dvelkė tuo metu kiekvienos sovietinės moters turėtais „Bulgarskaja roza“ kvepalais, o gal per šventes mėgautasi deficitiniais, iš po prekystalio gautais konservuotais pomidorais ar vilkėta šioje šalyje tada siūtais ne itin kokybiškais džinsais.

Po sovietų imperijos griuvimo Bulgarija daug keliautojų neprisiviliodavo – netraukė sovietiniai reliktai, nebuvo patogios turistinės infrastruktūros, dėl to lietuviai labiau pamėgo Turkijos ar Egipto kurortus. Atklysdavo tik vienas kitas keliautojas, ieškodamas egzotiškų potyrių ar kamuojamas sovietinių laikų nostalgijos.

Šiandien kelionių agentūros poilsines savaitės trukmės keliones siūlo nuo 700 Lt, tačiau įdomiau keliauti savarankiškai, juolab galima nusipirkti lėktuvo bilietus nuo 300 Lt, viešbučių ar nakvynei nuomojamų kambarių galima rasti nuo 40 Lt, automobilį išsinuomoti maždaug už 35 Lt dienai ir mėgautis šalies įdomybėmis.

Sovietinio štampo greitai neatsikratysi, to esama ir šiandien, tačiau Bulgarijos kurortai jau bando varžytis su turkiškais, kai kurie lietuviai čia jau ir nekilnojamojo turto įsigyja, o keliautojai vis dažniau pamato ir kitas šalies įdomybes – keistus uolų darinius, įdomius miestus ir idiliškus vienuolynus.

Vienuolynų ramybė

„Keliaujant savarankiškai siūlyčiau daugiausiai dėmesio skirti vienuolynams – mano manymu, jie yra įdomiausi ir visai kitokie, nei mes esame pripratę. Tačiau maršrutą reikia susidėlioti taip, kad Rilos vienuolynas būtų paskutinis, nes jei jį apžiūrėsite pirmą, visi kiti nublanks. Taip nutiko mums“, – pataria Rita Gučiūtė.

Pasak merginos, galima pradėti nuo Melniko miestelio, šalia kurio įkurtas Roženo Dievo motinos gimimo vienuolynas, apsuptas įspūdingos kalnų panoramos. Čia įdomi XV a. bažnyčia, garsėjanti XVI a. freskomis, vienuolyne akį traukia preciziški drožiniai. Šalia kurortinės Varnos dėmesio vertas XIII a. Aladžos krikščionių ortodoksų vienuolynas. Beje, kai kurios detalės statiniuose išlikusios iš V a., o įdomiausia dalis – celės olose, kurių sienos papuoštos freskomis.

O štai Bachkovo vienuolynas įdomus bent keliais aspektais: religiniu, mat vienuolyne susijungusios bizantiškoji, gruziniškoji ir bulgariškoji tradicijos. XI a. vienuolyną pastatė ir jame įsikūrė gruzinų vienuoliai. XIV a. vienuolynui buvo padovanota stebuklingoji Dievo motinos ikona, kurią ir šiandien galima pamatyti, uždegti žvakutę. Šios ikonos neįmanoma pražiopsoti, nes prie jos visada būriuojasi maldininkai. Gal kiek mažesnis keliautojų būrys grožisi kripta, kurioje per stebuklą išliko XI–XII a. freskos, menotyrininkų laikomos vienu vertingiausių stačiatikių meno kūrinių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Moldavija, Bulgarija ir Rumunija – šalys, kurių keliautojai paprastai dar privengia, tačiau drąsesnieji džiaugiasi vaizdinga gamta, uolose išskobtais vienuolynais, istoriniais miestais ir turistų dėmesio dar neišpaikintais žmonėmis.

Tiek Europos šalių, tiek lietuvių keliautojų, išmaišiusių ne vieną šalį, akys vis dažniau krypsta į Moldaviją, Bulgariją ar Rumuniją. Juolab kad abi pastarosios šalys, tik įstojusios į Europos Sąjungą, atkreipė į save dėmesį kaip perspektyvios nebrangaus turizmo kryptys. Kalnuotas Rumunijos reljefas, viduramžių miestai ir, be abejo, grafo Drakulos Transilvanija, kurią XIX a. pabaigoje išgarsino Bramas Stokeris savo romanu „Drakula“, – tiek informacijos visai užtenka, kad ši šalis parūptų keliautojams. O Bulgarija su kaimyne varžosi viliodama vaizdingais Juodosios jūros paplūdimiais, rožėmis, neaukštais kalnais ir senoviniais vienuolynais, tokiais kaip Rilos, Roženo ar Bachkovo.
Svarbu pabrėžti, kad nors šios šalys nemažai investuodavo į turizmo infrastruktūrą, norėdamos sulaukti kuo daugiau keliautojų, bet ir šiandien joms dar sunkoka atsikratyti sovietinių laikų naštos ir palikimo: Bulgarijoje erzina prastokas aptarnavimas, kurortuose išpūstos kainos, vyrauja savotiškas chaosas, kuris Lietuvos pajūriui buvo būdingas pačioje nepriklausomybės pradžioje, o Rumunijoje vargina elgetų būriai, itin prasti keliai, kurie, tiesa, pradėti taisyti ES paramos lėšomis.
Na, o Moldavija šalia savo didžiųjų kaimynių dažniausiai iš viso pamirštama. Jos ir istorija gerokai liūdnesnė: teritorija ne kartą dalyta ir perdalyta, galiausiai prijungta prie Sovietų Sąjungos, šiai iširus šalis įstojo į NVS, bet vis dar svajoja apie narystę ES. Galbūt istoriniai vingiai ir lėmė, kad Moldavija yra savotiška balta dėmė pasaulio turizmo žemėlapyje ir lankoma dažniausiai tik pavienių keliautojų. Kita vertus, būtent tokios šalys domina tuos, kurie nuolat ieško naujų ir neįprastų maršrutų.
Būtent tokias kryptis renkasi patyrusi keliautoja vilnietė Vilma Venskutonytė-Vaičiulienė, jau aplankiusi daugybę šalių. Vilma su vyru Virginijumi ir dviem vaikais – nė dvejų metų neturinčia Vilnele ir pusketvirtų Vėju praėjusio pavasario pabaigoje išsiruošė apžiūrėti Moldavijos, šiaurinės Bulgarijos ir Rumunijos. Per kiek daugiau nei dvi savaites šeima automobiliu sukorė apie 5 tūkst. km, nakvodavo palapinėje šalia upių ar ežerų, o kai smarkiai lydavo, apsistodavo kempinguose ar populiariuose Rumunijos pensionuose.
„Vengėme didmiesčių, nes kai kelionei turi kiek daugiau nei dvi savaites laiko, tai didieji miestai, tokie kaip Bukareštas, tampa laiko vagimi. Be to, keliaudami su mažais vaikais stengiamės kuo daugiau būti gamtoje, kad mažieji palakstytų, prie vandens pabūtų, gryname ore išsimiegotų“, – pasakoja Vilma.
Tokia įspūdžių pilna kelionė šeimai kainavo apie 2,5 tūkst. Lt, įskaičiuojant ir automobilio, kuris sugedo besikratydamas duobėtais Rumunijos keliais, remontą. Beje, dyzelinas Moldavijoje kainuoja apie eurą, Rumunijoje ir Bulgarijoje – šiek tiek daugiau.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL

Dėl ryšių su buvusiomis komunistų slaptosiomis tarnybomis Bulgarijos ambasadorius iš Lietuvos kol kas atšauktas dviem savaitėms – nuo gegužės 1 iki 14 dienos, BNS trečiadienį patvirtino ambasada.

Formaliai ambasadorius Ivanas Penčevas Dančevas yra iškviestas konsultacijoms į Sofiją, nes prezidentas Georgijus Parvanovas, anksčiau pats dirbęs komunistiniam saugumui, jį ir kitus buvusius saugumo agentus atsisako atšaukti iš ambasadorių postų, sakė ambasados patarėjas Valentinas Panovas.

“Balandį ambasadorius gavo telegramą iš Užsienio reikalų ministerijos, kad turi nuo gegužės 1 iki 14 dienos atvykti į Sofiją konsultacijoms”, – BNS trečiadienį sakė diplomatas.

Pasak V. Panovo, tokių pranešimų sulaukė 13 ambasadorių. Tačiau numatoma, kad ir daugiau ambasadorių gaus tokias instrukcijas nuo birželio 1-osios ir metų pabaigoje.

“Buvo nustatyta, kad jie teikė paslaugas buvusio komunistinės Bulgarijos režimo buvusioms slaptosioms tarnyboms”, – kalbėjo ambasados patarėjas.

Jis sakė, kad formaliai atšaukti ambasadorius reikalingas prezidento G. Parvanovo dekretas, bet jis tai daryti atsisako.

“Prezidento ir Vyriausybės nuomonės skiriasi. Prezidentas pats paskyrė visus šiuos žmones, susijusius su buvusiomis komunistų slaptosiomis tarnybomis. Jis ir pats toks yra. Jis sakė, kad visi šie žmonės yra profesionalai, labai geri diplomatai ir jis jų neatšauks”, – sakė ambasados patarėjas.

V.Panvovas sako nežinantis, kas bus po gegužės 14-osios, kada baigsis dviejų savaičių “konsultacijų” terminas.

“Nežinau, jūsų spėjimas būtų toks pat geras kaip ir mano. Turėsiu prašyti instrukcijų iš Politinio departamento Sofijoje. Žodžiu pranešėme Lietuvos ministerijai ir diplomatiniam korpusui, kad ambasadoriaus Ivano Dančevo nebus nuo gegužės 1 iki 14 dienos”, – kalbėjo ambasados diplomatas.

Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos (URM) spaudos ir viešųjų ryšių skyrius antradienio vakarą BNS patvirtino turintis neoficialių žinių, kad nuo 2008 metų lapkričio Lietuvoje reziduojantis ambasadorius I. P. Dančevas yra komandiruotas į Sofiją.

Tarptautinė ir bulgarų žiniasklaida antradienį pranešė, kad jį ir dar 12 tokio rango diplomatų Bulgarijoje sudaryta speciali darbo grupė įvardijo anksčiau dirbus buvusioms slaptosioms tarnyboms.

Anot tarptautinių naujienų agentūrų, Bulgarijos URM antradienį patvirtino, kad į Bulgariją sugrąžinta 13 ambasadorių.

Vietos žiniasklaida skelbia, kad ketinama atšaukti ambasadorius iš Lietuvos, Bosnijos, Graikijos, Rumunijos, Gruzijos, Serbijos, Kinijos, Vokietijos, Baltarusijos, Makedonijos, Jungtinių Tautų ir UNESCO.

Speciali komisija Bulgarijoje pernai gruodį įvardijo apie 200 diplomatų, kurie dirbo slaptajai policijai. Anot portalo Novinite.com, 90 iš jų vis dar dirba Užsienio reikalų ministerijoje.

Bulgarijos valdžioje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki 1990-ųjų buvo įsitvirtinę komunistai, šalis priklausė Varšuvos sutarčiai ir iš sovietinio bloko šalių buvo bene labiausiai priklausoma Sovietų Sąjungos sąjungininkė.

Bulgarija 2004 metais tapo NATO nare, 2007 metais prisijungė prie Europos Sąjungos.

BFL

Europos Parlamento pilietinių laisvių komitetas pirmadienį didele balsų dauguma priėmė rekomendaciją priimti Bulgariją ir Rumuniją į Šengeno erdvę.

Rekomendacija bus pateikta balsuoti Europos Parlamento plenarinėje sesijoje, kuri vyks birželio 6-9 dienomis, o galutinį sprendimą priims Europos Vadovų Taryba, kuri teisingumo ir vidaus reikalų ministrų lygiu išnagrinės ją birželio 9 -10 dienomis.

Bet ir priėmus sprendimą reikės dar kiek laiko sienoms realiai atidaryti. Komiteto nariai tikisi, kad ši data bus patvirtinta iki 2011 metų pabaigos.

Komiteto nuomonė pagrįsta pranešimais, kaip yra pasirengusios tam šios abi šalys. Komiteto nariai pareiškė, kad Europos Parlamentui reikės informacijos apie papildomas priemonės prie sienų tarp Bulgarijos, Turkijos ir Graikijos, kurios leistų susidoroti su galimu migracijos padidėjimu.

Pagrindinė priėmimo į Šengeno erdvę sąlyga – šalies sugebėjimas užtikrinti ES išorinių sienų apsaugą.

Prieš tai, kai Europos Vadovų Taryba ministrų lygiu panaikins pasų kontrolę prie sienų tarp dabartinių Šengeno erdvės narių ir šalių naujokių, reikės patikrinti, kaip pastarosios vykdo Šengeno kodekso reikalavimus (dėl sausumos, jūros ir oro sienų kontrolės, vizų išdavimo, policijų bendradarbiavimo, pasirengimo prisijungti prie Šengeno informacijos sistemos ir ja naudotis, dėl duomenų apsaugos).

Komiteto narių nuomone, likę trūkumai nėra kliūtis Bulgarijos ir Rumunijos kelyje į Šengeną, bet reikalauja dėmesio.

“Ar pasirengusios šios dvi šalys įsijungti į Šengeno erdvę? Mano tvirtas atsakymas – taip. Kai kuriais aspektais jos net geriau pasirengusios nei kitos Šengeno erdvės narės”, – sakė Pilietinių teisių komiteto pranešėjas Carlosas Koelho (Karlosas Koelju).

Jis pažymėjo, kad šios šalys nusipirko moderniausių ir efektyviausių sienų ir dokumentų kontrolės įrenginių.

Komiteto nariams susirūpinimą kelia sienų tarp Bulgarijos, Turkijos ir Graikijos rajonas, kuris yra silpnoji vieta nelegalios imigracijos prasme. Bulgarija turi parengti ir įvykdyti specialų papildomų priemonių planą, kuris turi būti suderintas su Turkija ir Graikija.

Šengeno atvirų sienų erdvė nuo 1995 metų išsiplėtė nuo penkių ją įsteigusių šalių iki 25 valstybių. Į ją įeina 22 ES šalys ir trys asociacijos sutartį sudariusios narės – Norvegija, Islandija ir Švedija. Be to, netrukus asociacijos sutartį pasirašys Lichtenšteinas.

Ji aprėpia teritoriją, kurioje gyvena 400 mln. žmonių, ją juosia 42 tūkst. 673 km jūros ir 7 tūkst. 721 km sausumos išorės sienos.

Vokietija ir Prancūzija ketina blokuoti Rumunijos ir Bulgarijos stojimą į Šengeno zoną, nes pastarosios šalys nepakankamai kovoja su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu.

Abiejų šalių prisijungimas prie bevizės zonos buvo planuojamas kitų metų kovą.

“Manome, kad dar per anksti svarstyti šalių prisijungimą prie Šengeno zonos 2011 metų kovą”, – rašoma ES komisarui Prancūzijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrų nusiųstame laiške.

Rumunija ir Bulgarija įstojo į Eurpos Sąjungą 2007 metais, tačiau Europos Komisija ne kartą pažymėdavo, kad nepadaryta jokios esminės pažangos kovojant su korupcija ir nusikalstamumu.

Šengeno zonos šalys nuogąstauja, kad per šias dvi valstybes gali padidėti nelegalių migrantų ir narkotikų srautas į Vakarus. Tačiau abi šalys neketina nusileisti.

“Mes nepakęsime jokios diskriminacijos, net iš galingiausių ES šalių. Mes turime turėti tas pačias teises, kaip ir kitos šalys, nes tai numatyta stojimo sutartyje”, – pareiškė Rumunijos prezidentas Traianas Basescu (Trajanas Besesku). Jo žodžius citavo laikraštis “Evenimentul Zilei”.

Bulgarijos vidaus reikalų ministras Cvetanas Cvetanovas reagavo santūriau, pareikšdamas, kad laiškas nepakeitė Sofijos planų prisijungti prie Šengeno zonos ir dabar rengiami visi tam reikalingi dokumentai.