Mokslo ir technologijų parkų, slėnių, inkubatorių ar panašių darinių misija bendra: kūrybingiems žmonėms sudaryti sąlygas realizuoti savo idėjas. Tačiau ši misija iki galo bus įvykdyta tik tada, kai iš kiaušinio išsiritęs viščiukas išaugs į gražų paukštį.

Mokslo ir verslo slėnių idėja pirmą kartą Lietuvos politikų, mokslininkų ir verslininkų galvose gimė prieš daugiau nei dešimt metų, tačiau ją įgyvendinti pradėta tik prieš keletą metų, kai buvo sukurta bei patvirtinta mokslo ir verslo slėnių koncepcija, taip pat skirtas finansavimas – beveik 2 mlrd. Lt.
Šiuo metu Lietuvoje plėtojami net penki mokslo, verslo ir studijų slėniai, dar vadinami mokslo ir technologijų parkais. Su jais siejamos didelės viltys, esą jie nulems didžiulį mokslo ir verslo proveržį. Keletas investicinių projektų šiuose parkuose jau įgyvendinti, o dar dešimtys įgyvendinami.
Akademikas „Santaros“ slėnio prezidentas, naujai sukurtos „Biotechpharmos“ vadovas, biotechnologas prof. Vladas Algirdas Bumelis sveikina valstybės politiką skatinti mokslo ir technologijų parkų kūrimąsi, tačiau brėžia labai aiškią takoskyrą tarp tų, kurie kuriami prisidedant verslui savo lėšomis, ir tų, kurie finansuojami nereikalaujant steigėjų, dažniausiai universitetų, įnašo.
Akivaizdus pavyzdys – neseniai atidarymo ceremoniją šventęs Visorių informacinių technologijų parkas (VITP), vadinamas lietuvišku Silicio slėniu, kuriam steigti buvo pritraukta apie 100 mln. Lt privačių bendrovių lėšų. Į šį parką investavo Lietuvoje jau pagarsėjusios aukštųjų technologijų bendrovės „Biotechpharma“, „BOD Group“ ir „Viltechmeda“.
Planuojama, kad čia po vienu stogu veiks pasaulinį pripažinimą jau pelniusios „VteX“, TEV, „Baltic-Amadeus“, taip pat jaunos, bet geras perspektyvas turinčios „Acorn Intelligence“, „Evana Technologies“, ART21, „AppCamp“ ir kitos įmonės.
Ką tai reiškia? Ogi tai, kad jau generuojančios pajamas arba ateityje tai darysiančios įmonės kurs didelės pridėtinės vertės produktus, o technologijų parko išlaikymui, kurį kuriant nors ir buvo panaudota valstybei tenkanti ES fondų parama, su ištiesta ranka valstybės paramos nebereikės prašyti. A. Bumelio nuomone, toks ir turėtų būti mokslo ir technologijų slėnių modelis.

Lėšos nuėjo universitetų infrastruktūrai gerinti

Deja, kol kas dauguma mokslo ir technologijų slėnių Lietuvoje veikia kitokiu principu. „Blogai, kad steigiant mokslo ir technologijų parkus beveik 98 proc. lėšų buvo nukreipta į universitetų infrastruktūrą. Pavyzdžiui, Vilniaus universitetui paskirta 100 mln. Lt ES parama, nereikalaujant prisidėti, – stebisi V.A.Bumelis. – Verslui vykdant tokios apimties projektą būtų reikėję prisidėti irgi 100 mln. Lt. Kiekvienas verslininkas, pridėjęs savo lėšų, skaičiuotų, kaip tą projektą daryti rentabilų, kad tos lėšos grįžtų atgal. Bet kai pinigai paimti iš bendro krepšio ir išdalijami, lieka tik vienas svarbiausias tikslas – kaip juos laiku panaudoti.”
Pasak profesoriaus, reikėjo atkakliau plėtoti mokslinius tyrimus ir technologijas regioniniu principu. Dabar Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos universitetai nesiima šios srities lyderio vaidmens ir nesugeba atsistoti ant kojų.
„Žmogaus gyvenime yra fazė, kai jis pradedamas vadinti visaverčiu ~homo sapiens~. Tai atsitinka tuomet, kai žmogus atsistoja ant kojų ir išauga kūdikio stadiją. Man regis, tiek Šiaulių, tiek Klaipėdos universitetų, kaip svarbių regioninių mokslo centrų, galinčių vystyti technologijas, o vėliau – ir gamybą, atsistojimas ant kojų užsitęsė“, – tvirtina V.A.Bumelis.
Klaipėda Lietuvai yra antras pagal svarbą miestas. Klaipėdos universitetui buvo skirta tikrai daug lėšų studijų, mokslo ir verslo centrui „Jūrinis slėnis“ plėtoti, bet jis taip ir nesurado savo krypties.
„Kažkada jiems siūliau vystyti mėlynąją – jūrų biotechnologiją. Esame jūrų valstybė ir iš jūros galime gauti ne vien maistą. Iš žuvies galime pagaminti produktų, kurie turėtų didesnę pridedamąją vertę. Tačiau mano pasiūlymu niekas nesusidomėjo“, – prisimena pašnekovas.
Tiesa, kritikos nusipelno ne visos aukštosios mokyklos. Profesorius giria Kauno Aleksandro Stulginskio, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Kauno technologijos universiteto ir kitų Kauno aukštųjų mokyklų bendrą „Nemuno“ slėnio projektą, mūsų maisto pramonės įmonėms padedantį plėtoti inovatyvias technologijas. V.A.Bumelio įsitikinimu, per mokslo slėnius turėtų veikti ir atviros prieigos centrai, kad gamybininkai galėtų atlikti tyrimus.
Geras pavyzdys čia gali būti ir „Santaros“ slėnis, vienijantis ne tik biotechnologijas, bet ir aukštąsias informacines, švariąsias technologijas, bioinformatikos bei kitas sritis. Jame darniai siejasi verslas, mokslas, studijos, nes bendradarbiaujama su universitetais. Taip pat statomas inovatyvios medicinos centras, bioinkubatorius. Pastarajame bus auginami aukštųjų technologijų lyderiai, galintys konkuruoti pasaulio rinkose. Štai šiame inkubatoriuje ir bus perinami viščiukai, iš kurių, profesoriaus žodžiais, turės išaugti gražūs paukščiai.

Proveržį keičia balanso paieškos

Kaip ateityje plėtosis mokslas ir technologijos, labai priklauso ir nuo Vyriausybės vykdomos politikos. Dabartinė Vyriausybė skiriasi nuo ankstesnės ir aukštųjų technologijų svarbos Lietuvos ateičiai taip aiškiai nekomunikuoja, tačiau ir neneigia jų reikšmės.
„Anksčiau buvo aiškiai suformuluota strategija, kad mes norime būti išsivysčiusi šalis, diegianti inovacijas, kad norime tapti vienu iš regioninių paslaugų centrų. Buvo kryptingai siekiama, kad taptume sveikatos, mokslinių tyrimų, finansinių paslaugų centru. Susikoncentruota į tam tikras sritis ir jose ieškota proveržio, – komentuoja V.A.Bumelis. – Dabartiniu metu siekiama balanso, o ne koncentracijos į aukštąsias technologijas ar inovatyvias paslaugas. Manau, tuose pokyčiuose yra logikos. Kai premjeras manęs klausia, ar žinau, kiek žemės ūkis sukuria bendrojo vidaus produkto, aš atsakau žinąs – apie 17 proc. Ir tai nėra mažai. Be to, nuvertinti žemės ūkį nebūtų teisinga. Tačiau ir tą patį žemės ūkį reikėtų padaryti inovatyvų, mažinti produkcijos gamybos savikainą, didinti konkurencingumą. Kad žemės ūkis būtų plėtojamas kaip išsivysčiusiose šalyse.“
Ir profesorius pateikia Izraelio pavyzdį: anksčiau izraeliečiai irgi manė, kad bus turtingi tradiciškai augindami citrusinius vaisius, bet pamatę, jog nelabai sekasi, šią sritį apleido. Po kurio laiko vėl sugrįžta prie žemės ūkio, tačiau jau diegiant aukšto lygio technologijas. Dabar žemės ūkio šaka Izraelyje labai gerai išplėtota ir naši.

Lietuvai, vis svajojančiai apie aukštųjų technologijų šalies vardą, 2012-ieji buvo sėkmingi: šiemet pastatyta ir nauja biotechnologijų įmonės „Biotechpharma“ biofarmacinių preparatų kūrimo laboratorija, ir puslaidininkių lazerių technologijų įmonės „Brolis Semiconductors“ gamykla.

Prie dviejų visame pasaulyje žinomų Lietuvos biotechnologijų bendrovių „Sicor Biotech“ ir „Thermo Fisher Scientific“ šiemet prisidėjo dar viena: rudenį Vilniuje atidarytas beveik 70 mln. Lt kainavęs įmonės „Biotechpharma“ mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centras. Turint omenyje, kad šią įmonę įkūrė buvęs ilgametis „Sicor Biotech“ vadovas Vladas Bumelis, jau įrodęs, kad užsidirbti galima ir iš lietuviško mokslo laimėjimų, ši naujoji įmonė svariai prisidės prie aukštųjų technologijų plėtros Lietuvoje.
„Rytų Europoje tokio tipo komplekso, kuriame viskas būtų sudėta į vieną vietą – ir moksliniai tyrimai, ir eksperimentinė plėtra, ir medicininiams tikslams skirtų preparatų gamyba pagal gerosios praktikos taisykles, tikrai nėra“, – „Veidui“ tvirtino V.Bumelis.
„Biotechpharma“, priešingai nei kitos dvi Lietuvos biotechnologijų įmonės, savo preparatų nekurs ir nepardavinės, o gamins preparatus pagal užsakovų užsakymus – galės sukurti ir laboratorinio, ir bandomojo lygio technologiją, o jei reikės, galės tą technologiją perkelti į didesnę užsakovo gamyklą.
„Biotechpharma“ valdybos pirmininkas V.Bumelis atskleidžia, kad idėją atidaryti tokį centrą puoselėjo nuo 2004 m. ir tik 2011-aisiais pastatė mokslinių tyrimų centrą, o 2012-aisiais – ir gamybinę laboratoriją. „Bet kokia idėja reikalauja išnešiojimo ir subrandinimo, o ypač kai ji gana nemaža ir reikalaujanti daug investicijų”, – įsitikinęs V.Bumelis.
Prie šio komplekso statybos dirbo tarptautinė grupė žmonių – projektuotojai iš Lenkijos, konsultantai iš Vokietijos, Ispanijos, Didžiosios Britanijos, statybininkai iš Lietuvos.
„Biotechpharma“ mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centre dirba daugiau nei 50 darbuotojų, o kad kompleksas galėtų pradėti dirbti visu pajėgumu, kitais metais kolektyvą ketinama pagausinti iki 85 žmonių.

Klientų susirado anksčiau, nei pastatė gamyklą

Nors „Biotechpharma“ net nepradėjusi dirbti visu pajėgumu, įmonės pasirašyti kontraktai jau prilygsta pusei į gamyklą investuotos sumos – 11 mln. eurų (38 mln. Lt). Tarp klientų – Ispanijos, Vokietijos, JAV, Izraelio farmacijos kompanijos. V.Bumelis stebisi, kad produktų gamyba pagal geros gamybos praktiką domisi net rusų mokslininkai.
„Gamyklinėje laboratorijoje jau turime tiek užsakymų, kad nelabai galėsime daugiau užsakovų priimti. Gamybiniai pajėgumai beveik apkrauti visiems 2013 metams ir 2014 metų pirmai pusei“, – atskleidžia V.Bumelis.
Kaip tai pavyko? Pasak V.Bumelio, „Biotechpharma“ mokslinius tiriamuosius darbus pradėjo atlikti nuo 2007 m., tad turėjo laiko įrodyti savo kompetenciją. Bendrovei, kurios pagrindiniai uždaviniai yra kontraktiniai moksliniai tyrimai ir kontraktinė bioinžinerinių preparatų gamyba, pritraukti klientų padėjo ir V.Bumelio, turinčio 30 metų patirtį biotechnologijų srityje, vardas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/2012-nr-52 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Profesoriaus ir sėkmingai dirbančio verslininko Vlado Algirdo Bumelio nuomone, norint proveržio mūsų valstybėje, reikia laikytis vienos paprastos taisyklės: tiek atskiri sektoriai, tiek bet kuris mūsų šalies gyventojas turi siekti sužibėti ne vietos, o globalioje rinkoje. Tik tai nulemtų mūsų valstybės ir jos BVP augimą, gal net dešimtimis kartų. Jei būtų šalies premjeras, V.A.Bumelis to siekti pradėtų nuo kardinalių pokyčių šalies politinėje sistemoje.
Taigi pokalbis su V.A.Bumeliu apie tai, ką jis darytų, jei būtų ministras pirmininkas, mokslo ir kitose mūsų šaliai svarbiose srityse.

V.A.B.: Lietuvoje visi yra sutarę, kad premjeru turi būti politikas. Bet aš taip nemanau. Geras premjeras turi būti profesionalas, turintis šiuolaikišką supratimą apie didelių sistemų valdymą, nes valstybė ir yra didelė sistema.
Nors daug kas sako, kad technokratinė Vyriausybė – absurdas, mano nuomone, tokia Vyriausybė būtų daug geriau, nes susirinktų profesionalūs žmonės, išmanantys tą sritį, kurią valdo. O premjero funkcija būtų integruojanti, kad mozaika, iš kurios sudaryta valstybė, susidėliotų į vieną sinerginę sistemą.
Dabar premjerais tampa kas tik nori, net filosofai, o jų komandose atsiranda jokios patirties nei konkrečioje srityje, nei sistemų valdyme neturintys žmonės. Bet tokie politikai, vos atėję į valdžią, jau antrą dieną pradeda priiminėti sprendimus. Aš net neabejoju, kad pasikeitus valdžiai bus priimta daug labai originalių sprendimų.
Bet gal čia visų politikų sindromas, tam tikra liga, kad vos tik tapę politikais jie pradeda įsivaizduoti, jog žino viską.
VEIDAS: Tačiau premjero uždavinys ir yra pasirinkti žmones, kurie priimtų teisingus sprendimus. Kaip jūs to siektumėte?
V.A.B.: Labai sunkiai suprasčiau situaciją, jei aš būčiau premjeras, o man kažkas iš šono sakytų – tu paimk šį žmogų į Vyriausybę ir jis vadovaus Aplinkos, Ūkio, Energetikos ar kokiai kitai ministerijai. Nesuprantu, kaip turėčiau dirbti su žmonėmis, kuriuos man kažkas nurodo pakviesti, jei aš nemanau, kad tie žmonės yra profesionalai. Sunkiai suprantu, kaip galima tokią komandą valdyti.
Antras dalykas, kad komanda dirbtų darniai, būtinos bendros vertybės. Ir tos vertybės turi būti ne ant sienos surašytos, bet širdyse. Aš irgi turiu vertybių, ir noriu, kad su manimi dirbtų tais pačiais dalykais tikintys žmonės. Norėčiau, kad tos pačios vertybės vienytų ir Ministrų kabinetą. Pirmoji jų – lyderystė.
Mes, visi lietuviai, niekada neturime norėti būti antri. Baisu, kai sakome, kad mes antri, o estai – pirmi. Mes turime būti pirmi – ar prieš estus, ar prieš rusus, baltarusius, ar prieš vokiečius, lenkus, ar ką tik nori. Lyderystė turi būti kraujyje.
Antra, visi kalba apie programas ir programines nuostatas. Valstybės mastu tai vadinama strategija, bet dar svarbiau – strateginė drausmė: to, ką pasirašei, turi ir laikytis.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kas yra gera valstybės strategija ir kaip suprantate strateginę drausmę?
V.A.B.: Jei būčiau premjeras, strategiją rašyčiau ne metams, o tam laikotarpiui, kuriam ateinama į valdžią. Ir ne socialistiniais šūkiais – pagerinsim, išvystysim, patobulinsim, bet su konkrečiais, žmonėms suprantamais rodikliais – ką jie po ketverių metų gaus: kokia bus vidutinė alga, kokia bus pensija ir panašiai.
Biudžetas turi būti 2013 metų, bet visada turi būti svarstomas ir dar trejų ateinančių metų biudžetas. Iš valstybės reikia išgyvendinti principą, kuris labai primena tarybinį filmą “Išgyvensime iki pirmadienio”. Jei gyvensime iki pirmadienio, visi išmirsim. Mes turime gyventi bent trejus metus į priekį.
VEIDAS: Bet per trejus, ketverius, o gal aštuonerius metus valstybėje gali daug kas pasikeisti.
V.A.B.: Tai kaip tik trečia vertybė, kuri yra neabejotinai svarbi: atvirumas pokyčiams. Jei matome, kad strategija nevyksta, reikia nebijoti keistis. Nesvarbu, kas yra valdžioje – konservatoriai, socialdemokratai ar kokia kita partija, ji turi nebijoti keistis. Tik svarbu, kad keičiantis patiems nesikeistų strateginės nuostatos.
VEIDAS: Bet gal tos strategijos kartais iš tiesų nevertos būti įgyvendintos?
V.A.B.: Tikrai taip. Mes norime pasivyti senąsias Europos valstybes pagal gyvenimo lygį, turėdami primityvią strategiją. Ji nėra išradinga, kreatyvi. Mes privalome rasti, ką vystyti, kad patys vystytumės daug greičiau nei estai, lenkai, bulgarai ar kiti.
VEIDAS: Kuriai sričiai, būdamas premjeras, teiktumėte pirmenybę ir įžvelgtumėte didžiausią šalies potencialą?
V.A.B.: Ta sritis – tai žinių ekonomika, tai technologijos, paremtos žiniomis. Plėtodami ją galėtume daug greičiau kurti gerokai didesnę pridėtinę vertę, turėdami tiek pat žmonių. Taip mes pralenktume ir lenką, ir estą, o ateityje – gal net prancūzą ar italą, o jau kokį ispaną – tai tikrai.
Tik labai svarbu, kad ir ką darytume, daryti gerai. Tai meistriškumas – penktoji vertybė valdant tiek verslą, tiek visą valstybę. Kreivas daiktas nestovės net ant grindų.
VEIDAS: Sakote, kad tai verslo vertybės. Gal lietuviams, valdantiems valstybę, derėtų prisiminti ir kai kurias žmogiškąsias?
V.A.B.: Šiandien nebūsiu originalesnis negu Arūnas Valinskas ir pakartosiu jo žodžius, kad Dievo įsakymai padėtų mums būti labai moraliems, doriems, sąžiningiems, kartu ir sėkmingiems. Jei tik jų laikysimės. Bėda, kad neturime tos pačios jau minėtos strateginės drausmės jų laikytis.
O jei Vyriausybėje nėra moralinių vertybių, tai ji neturi jokių perspektyvų.
VEIDAS: Įsivaizduokime, kad yra visos jūsų paminėtos aplinkybės. Nuo ko pradėtumėte savo, kaip premjero, darbą?
V.A.B.: Dažnai sakoma, kad reikia siekti Nobelio premijų. Bet ne tai esmė, ne tai turi būti tikslas. Turime kurti tokią ekonomiką, kad išėję į užtarnautą poilsį – o tas laikas tikrai ateis – gautumėte 70–80 proc. atlygio, kurį gaudavote, kai dirbote, indeksuojant šią sumą pagal infliacijos lygį. Tada tikrai galėsime džiaugtis gyvenimu, o jo kokybė nenuvertės. Tai ir turėtų būti pagrindinis valstybės tikslas, strategija.
Aš negaliu ramiai klausytis, kai sakoma, kad reikia sukurti 10 tūkst. darbo vietų konservų fabrike ir mokėti po 800 Lt. Aš sakau, kad daug geriau sukurti 2 tūkst. darbo vietų su 5 tūkst. Lt atlyginimu, nes tokiu atveju kyla mūsų žinių lygis, tai yra turtas, kurį vadinu kilnojamuoju.
Taigi apibendrindamas paminėčiau, kad investuoti reikia į kilnojamąjį, o ne į nekilnojamąjį turtą. Galvos niekada nenuvertėja. Kaupti tokį kilnojamąjį turtą – visos tautos uždavinys. Jei visi dirbs prie konservų linijos ir gaus po 800 Lt, tauta nesivystys ir netobulės.
Paminėčiau dar vieną reikšmingą datalę – visada svarbus ir proporcijos jausmas. Tarkime, aš pats turiu sodybą netoli Pabradės, ji yra 3 km nuo pagrindinio kelio, ir man tikrai nereikia, kad tie trys kilometrai būtų išasfaltuoti. Portugalija, Ispanija jau išasfaltavo visus kelius, bet nedarbas ten siekia 28 proc. Taip yra todėl, kad jie viską investavo į nekilnojamąjį turtą, o į kilnojamąjį – nieko.
VEIDAS: Tad ką konkrečiai siūlytumėte plėtoti?
V.A.B.: Plėtoti reikia tai, ko kiti nemoka. Bankų šalis jau nebūsime, nes visus bankus pardavėme, o jei kas ir liko, tai tik maži “kromeliai”. Laikrodžių, kaip šveicarai, irgi negaminsime, nes neturime tradicijos. Todėl, mano manymu, svarbiausia yra biotechnologijos. Taip pat informacinės technologijos, švariosios technologijos.
VEIDAS: Esate ne kartą minėjęs, kad Lietuvoje mokslas ir verslas dažnai neranda bendros kalbos. Kaip šioms dviem sritims susikalbėti?
V.A.B.: Tai lyg Onutė ir Petriukas. Daug kas gali norėti jų sąjungos, bet jeigu nebus abipusio noro, jokia prievarta jų nepriversi pamilti vienas kito, net jei šoksi aplink kadrilį. O kad tas noras atsirastų, reikia sukurti aplinką. Juk ir Onutė, ir Petriukas, jei ieško poros, eina į diskoteką. O Lietuvoje kol kas mokslas nėra skatinamas susivienyti su verslu. Dabar kiekvienas mokslininkas daro tai, ką nori, kas jam patinka, bet ne tai, ko reikia.
Nieko nesakau apie fundamentinius mokslus, tokius kaip lietuvių literatūra, istorija, tautiškumas, knygotyra, – į tai reikia investuoti. Tačiau kai kalbame apie tiksliuosius mokslus, viskas turėtų susitelkti į technologijas, iš kurių vėliau gaminama tam tikra produkcija, kurianti pridėtinę vertę ir konkurencinga ne lokalioje rinkoje, o visame pasaulyje.
Jei mokslininkas mėgaujasi tuo, ką tyrinėja, labai gerai, bet tai jis turėtų daryti ne už valstybės pinigus. Gali būti labai įdomu nustatyti 486 žvaigždės spindėjimo lygį ar aprašyti 33-ią parametrą 237-oje erdvėje, jei už tai moka koks nors Rockefellerio fondas. Bet už valstybės pinigus mokslininkai turi spręsti tas problemas, kurių sprendimai padės didinti šalies konkurencingumą.
Jei nors vienas Lietuvos universitetas sukurtų tai, ko man reikia, – ląstelės kloną, atiduočiau jiems už tai visus pinigus ir užsisakyčiau dar.
VEIDAS: O kokią mokslo šaką laikote pačia svarbiausia?
V.A.B.: Bioekonomiką. Norėčiau, kad paklausus, kas yra Lietuva, atsakymas būtų ne “šalis, kur lietūs lyja”, o “bioekonomikos valstybė”. Reikėtų, kad bioekonomika generuotų ne 1 proc., o 20 proc. BVP.
Į bioekonomikos plėtrą reikia orientuoti ir visus struktūrinius fondus. Turi būti plėtojama bioenergetika, biotechnologijos, biomedicina. XXI amžius – tai biologijos amžius, ir tai būtina turėti omenyje.
VEIDAS: Ar tapęs premjeru imtumėtės revoliucijų, pavyzdžiui, mokslo plėtojimo srityje?
V.A.B.: Revoliucijų nereikia. Nė viena revoliucija – nei Spalio, nei Prancūzijos – nedavė nieko gero. Man priimtinesnis evoliucinis požiūris į gyvenimą. Reikia rasti geriausią balansą tarp “viską keisti” ir “viską palikti”, ir tai turi būti visų vyriausybių pagrindinis uždavinys.
Galbūt keisčiau tik požiūrį į taupymą: negalima plėtoti ekonomikos vien taupant. Taupydamas nei aš, nei bet kas kitas netaps turtingas. Niekas nesako, kad pinigus reikia taškyti, – ne. Juos reikia investuoti. Ir investuoti į tai, kas gali padėti mūsų BVP užauginti dešimt kartų, o ne sirgti, kaip aš vadinu, Buratino sindromu, kai vakare užkasęs šešis auksinus ryte eini ieškoti devynių.
O atsisakyti tokio sindromo tikrai įmanoma, nes lietuviai turi labai daug potencialo. Trūksta labai nedaug, pavyzdžiui, nustoti pavydėti kitiems. Kai Lietuvoje bus pradėta plėtoti genų terapija, pirmasis genas, kurį reikės išpjauti iš lietuviško genomo, turės būti pavydas. Antrasis – įtarumas.

Vladas Algirdas Bumelis – biotechnologas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, VGTU universiteto profesorius, 2004 m. mokslo premijos laureatas. Jis yra ir Izraelio valstybės garbės konsulas. Anksčiau V.A.Bumelis buvo UAB „Sicor Biotech“ generalinis direktorius, dabar – bendrovės „Biotechpharma“, turinčios mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centrą, valdybos pirmininkas.

Šalies biofarmacijos lyderė „Sicor Biotech“ / TEVA netrukus pradės naujos multifunkcinės vaistinių preparatų gamyklos statybas Vilniuje.
Planuojama, kad gamykla bus užbaigta vos per 1,5 metų iki 2013 m. pabaigos. Šiam projektui įgyvendinti pritraukta beveik 78 mln. litų užsienio investicijų. Gamyklai pradėjus veikti „Sicor Biotech“ / TEVA pajėgumai išaugs 1,5–2 kartus, o gaminamų biofarmacinių preparatų eksporto apimtys viršys 95 proc. visos produkcijos.
„Visai neseniai išplėtėme pirmąją mūsų bendrovės gamyklą ir taip du kartus padidinome vaistinių preparatų gamybą. Tačiau tiek vidaus, tiek užsienio rinkose biofarmacinių preparatų, ypač skirtų onkologinėmis ligomis sergantiems ligoniams, paklausa nuolat auga ir itin dideliais tempais. Atsižvelgdami į tai pradedame naują bendrovės plėtros etapą“, – sako „Sicor Biotech“ / TEVA Baltics generalinis direktorius prof. Vladas Algirdas Bumelis.
Pasak jo, gamybos plėtra leis pasiekti ir įsitvirtinti tokiose didelėse rinkose kaip JAV, Japonija, Kanada, kur netrukus bus pradėta prekiauti ir Lietuvoje sukurtais bei pagamintais bendrovės biotechnologiniais preparatais. Bendrovės gaminami vaistai jau įregistruoti Europos Sąjungoje, Šveicarijoje, Rusijoje, Izraelyje bei Brazilijoje. Planuojama, kad šiais metais „Sicor Biotech“ / TEVA eksporto apimtys sudarys apie 90 proc. visos produkcijos, o atidarius naują gamyklą – viršys 95 procentus.
Prof. V. A. Bumelio teigimu, grupės TEVA lėšomis finansuojamos gamyklos statybos taip pat rodo, kad Lietuvos pasirinktas siekis būti Baltijos ir Šiaurės šalių aukštųjų technologijų centru yra ambicingas, bet realus. „Lietuvos orientacija į aukštųjų technologijų paslaugų ekonomiką pasiteisina. Gerėjanti investicijų aplinka, didelis šalies mokslininkų ir biotechnologijų specialistų potencialas padeda sparčiau pritraukti ir efektyviau įsisavinti užsienio investicijas, kurios netrunka atsipirkti per sumokamą pelno ir kitus mokesčius valstybei“, – sakė prof. V. A. Bumelis.
Naujoje „Sicor Biotech“ / TEVA gamykloje bus įkurtos 49 naujos darbo vietos. Naujoji gamykla bus statoma šalia pirmosios „Sicor Biotech“ / TEVA gamyklos Vilniuje, Molėtų plente. Ji bus tokio pat dydžio kaip ir dabar veikianti – daugiau kaip 3 tūkst. kv. metrų. Šiuo metu vyksta gamyklos projektavimo ir parengiamieji darbai, o statybos prasidės šių metų vasaros pradžioje.

„Sicor Biotech“ vadovas Vladas Algirdas Bumelis tvirtai žada: iki 2020 m. biotechnologijų pramonė eksportuos produkcijos už du milijardus litų. O gal ir daugiau.

Prieš dešimt metų, 2001-aisiais, pirmojo „Veido“ rengiamo Metų vadybininko konkurso laureatu buvo išrinktas Vladas Algirdas Bumelis, tuometės bendrovės „Biotechna“ vadovas. Pagrindinis tokio pasirinkimo kriterijus buvo į jo vadovaujamą įmonę pritrauktos beveik 90 mln. Lt investicijos. Profesorius V.A.Bumelis buvo žinomas mokslininkas, jo ir kolegų darbai genų inžinerijos metodais kuriant vėžį gydančius ir kitokius preparatus – plačiai pripažinti. Bet pati įmonė tebebuvo kukloka – 2000-aisiais (vadybininkai rinkti už tų metų rezultatus) jos apyvarta sukosi apie 10 mln. Lt.
Užtat jau tuomet V.A.Bumelis tikino, kad biotechnologijos – Lietuvos ateitis.
Idėja, kad Lietuvoje turi būti kuriama protu ir žiniomis, o ne žaliavomis, tuo labiau įvežtinėmis, grindžiama pramonė, labai graži, masinanti, ji tapo įvairiomis progomis kartojama malda. Bet pasižiūrėdavai į ekonominę statistiką, ir vėl liūdnai tekdavo konstatuoti: didžiausias biudžeto pildytojas, didžiausias darbdavys tebėra neypatingų technologijų ir darbuotojų kvalifikacijos reikalaujantis verslas.
Todėl maloniai nudžiugau pamatęs, kad „Veido“ sudarytoje naudingiausių šalies įmonių rikiuotėje „Sicor Biotech“ atsidūrė beveik pačiame viršuje.

Elitinė pramonė

Po dešimties metų V.A.Bumelis labiau pažilęs, bet nepraradęs gyvumo, užsispyrimo. Ir šiandien kartoja tą pačia mantrą: Lietuvą ištraukti iš atsilikimo gali tik aukštųjų technologijų pramonė. „Turime kiek galima kurti tokius verslus, kur svarbu ne didelis pastatas, ne daug žmonių, bet kuriama didžiulė pridedamoji vertė, – nenuilsdamas kartoja profesorius. – Jeigu norim pasivyti senąsias Europos valstybes, tiktai per žinias, tiktai per žiniom grįstas technologijas galim mėginti tai padaryti.“
Prisipažįsta, kad prieš dešimt metų mažai kas jo žodžiais tikėjo. Ai, pamėgins ir bankrutuos. Šiandien jo gražios idėjos turi gerokai solidesnį pamatą. 2010 m. „Sicor Biotech“ eksportas jau viršijo 150 mln. Lt. O dar svarbiau – augimo tempai. Per patį krizės įkarštį, 2009-aisiais, įmonės apyvarta didėjo beveik 50 proc. Šių metų pradžioje už 23 mln. Lt praplėsta gamykla ir beveik padvigubinta preparatų nuo vėžio gamyba.
Priminus šią investiciją V.A.Bumelis tik mosteli ranka: tai jau praeitis. Kitais metais, o jie jau visai ant nosies, numatyta dar 25 mln. dolerių investicija – bus statomas visiškai naujas fabrikas, kuriame bus gaminami to paties tipo vėžį gydantys vaistai, tiktai ilgesnio veikimo.
O visos tos investicijos dėl to, kad „Sicor Biotech“ sugebėjo ne tik gauti Europos Sąjungos sertifikatus (turintieji ilgesnę atmintį prisimena, kiek čia pat Lietuvoje tam buvo kliudoma), bet ir pereiti Amerikos maisto ir vaistų agentūros (Food and Drug Administration) patikrą. „Paprasta Lietuvėlė, visi juokėsi: ką čia jūs, kvaileliai, padarysit, atvažiuos amerikonai ir sutrins, – ne be pasididžiavimo balse prisimena V.A.Bumelis. – Taip mes parodėm, kad galim Lietuvoje dirbti.“
Nesusilaikau nesikabinėjęs ir teiraujuosi: o gal čia akcininkų, Izraelio kompanijos TEVA, nuopelnas?
V.A.Bumelis kategoriškai nesutinka. Čia, sako, ne kokį popieriuką gauti – tikrina visą sistemą. Priešingai: kai buvo pereitas šis patikrinimas, tik tada TEVA ryžosi papildomai investuoti tuos 25 milijonus dolerių, nes mato ir tiki: čia galima dirbti, gavus tokį sertifikatą, atsiveria didžiulė Amerikos vaistų rinka.
„Lengva parašyti – sunku padaryti. Šimtą kartų gaudavai reikalingą produktą, o šimtą pirmą kartą – nebegauni“, – aiškina aukštųjų technologijų subtilybes profesorius. Ir baisiai sunku išsiaiškinti, kas atsitiko. „Tada pradedi suprasti, kad tos aukštosios technologijos tikrai nėra žemos. Ir mokaisi, žengi pirmyn. Tai išties pati verslo viršūnėlė, pats subtiliausių technologijų kūrimo procesas, kai mokslas ir verslas žengia koja kojon“, – neslėpdamas pasididžiavimo sako V.A.Bumelis.
Jei būtų kitaip, nebūtų ir tos ypatingos aureolės, kuri supa šitokį verslą.

Savo vertės jutimas

V.A.Bumelis kantriai aiškina, kad tokiais laimėjimais mes įrodinėjame pasauliui esantys šio to verti. Todėl nė kiek nesikuklindamas sako, kad tik tokios įmonės – nebūtinai biotechnologijų, bet išties aukštų technologijų – gali išvesti Lietuvą į platųjį pasaulį.
Pirma, šitaip tu įrodai pasauliui kad nesi „bru-bru“ šalis. Juk yra daugybė šalių, į kurias aukštosios technologijos neina. Kodėl? Dėl to, kad ten ne toks mentalitetas. Lietuva irgi turi įrodyti, koks jos mentalitetas, šnekų neužtenka. Per šitokias įmones pasaulis ir pamato, ar verta į tokias šalis investuoti. „Mes esame savo šalies diplomatai, vėliavnešiai“, – neabejoja V.A.Bumelis. Ir kalba ne apie tai, kad būdamas Izraelio garbės konsulas Lietuvoje jis garsina Lietuvą, veikiau atvirkščiai: garbės konsulas jis yra todėl, kad jo įmonė, priklausanti Izraelio akcininkams, puikiai dirba. Darbai kalba geriau už bet kokius žodžius.
O dar svarbiau, ir čia be išlygų sutinku su profesoriumi, – tokių įmonių buvimas, sėkminga plėtra yra didelis akstinas pačiai tautai patikėti savo verte. Mes galim. Galim siekti žinių, galim turėti ateitį, galim būti orūs, galim būti šalis, turinti kuo didžiuotis…
Šičia profesorius pusiau juokais užkabina vieną didžiausių mūsų šventenybių – krepšinį. Kažkur prasitaręs, kad lengva būti „dviejų savaičių patriotais“, – čia apie didį patriotizmo proveržį per krepšinio čempionatą. Sako, vos nesuplėšė už tokią ereziją. „Ar po to bematei nors vieną vėliavėlę?“ – jau visai rimtai klausia. Ir neturiu ką atsakyti, tik pripažinti, kad tas „dviejų savaičių patriotizmas“ gerai atskleidžia esminę dilemą: tautai reikia savo didvyrių, norime didžiuotis esą lietuviai, galį nuveikti didžius darbus. Krepšinis duoda tokią progą, deja, trumpalaikę. Tuo tarpu šveicarai nepaliaujamai didžiuojasi savo bankais, savo laikrodžiais – šitoks patriotizmas tvarus; kas jį Lietuvoje gali uždegti?
V.A.Bumelis siūlo pradėti nuo paprasčiausių dalykų. Anot jo, būsi kur kas didesnis patriotas, jei pirma susišluosi ir susideginsi savo šiukšles. Antra, išgersi dviem buteliais mažiau degtinės ir už dvidešimt litų nusipirksi dėžutę dažų ir teptuką (sako žemaitiškai – „penzelį“). Apsišlavęs persidažysi savo namelį. Kai jis gražiai atrodys, imsi tuo nameliu didžiuotis. Tada pradėsi pats savim didžiuotis. O kai pradėsi savim didžiuotis, tada būsi savo šalies patriotas ir suprasi, kad, be savo gražiai nudažyto namelio, gal gali dar kažką gero padaryti. Tada būsi ilgalaikis, o ne dviejų savaičių patriotas.
Rodos, jokio ryšio su aukštosiomis technologijomis, bet iš tikrųjų yra, nes viskas prasideda nuo mąstymo, nuo to, V.A.Bumelio žodžiais, kilnojamojo turto, kuris dedamas į smegeninę. Nuo suvokimo, kad didžiausias turtas yra tai, ką nešiojiesi galvoje.
Ir savo anūkams sako nuolat kaląs, koks tai nuostabus turtas, nenuvertėjantis, neveikiamas krizių, nuo jo neimami mokesčiai, net muitininkai neklausia, ką galvoje vežiesi, nereikalauja susimokėti muito. Žinia, vaikai nemėgsta klausytis pamokslų, todėl pasitaikius būti prekybos centre senelis rodo į kasininkę, kuri tik pipt, pipt per prekės kodą. „Ar nori, – klausia, – šitaip aštuonias valandas pypsėti?“ Anūkė, aišku, atsako nenorinti.
Toliau jau pamokymas visai tautai, ne tik anūkei: darydamas tą „pipt pipt“, didelių pinigų tikrai neuždirbsi. Įmonėse su maža pridėtine verte, su maža pelno marža atlyginimai niekada nebus dideli. Taip, tokios įmonės kuria daug darbo vietų – bet labai pigių. Ir niekada nebus kitaip, nes norint mokėti gerą algą reikia kurti didelę pridėtinę vertę. „Sicor Biotech“ pelno marža siekia 30, 40, 50 procentų.
O kad tokių įmonių būtų daugiau, tauta pirmiausia turi patikėti, kad ji gali ne tik „pipt pipt“ operacijas atlikti, bet ir kurti kai ką svarbesnio. Lietuviai, profesoriaus įsitikinimu, tikrai gali. Tokios įmonės kaip „Sicor Biotech“, nesikuklina profesorius, yra pats geriausias įrodymas, ką gali lietuviai.
Ir kas dar labai svarbu, Lietuvai gal net svarbiausia: ne tik daryti protingus dalykus, bet ir išgauti iš jų pinigų. Kaip dabar Europoje madinga sakyti, monetarizuoti savo idėją. Kuo arčiau mokslo, tuo ši grandis pas mus silpnesnė. Mokslų akademijos tikrasis narys V.A.Bumelis – nedažna išimtis. Ramiai galima sakyti: nebūtų V.A.Bumelio – nebūtų atsiradusi ir „Sicor Biotech“.

Kaip paversti protą pinigais

Vis dėlto, nesiliauju kibti profesoriui į atlapus, atskiri sėkmės pavyzdžiai – o tokių galima prirankioti įvairiose srityse – veikiau suvokiami kaip išimtis, o ne visų siekiamybė, tuo labiau galimybė. V.A.Bumelis pripažįsta: be visų ideologinių ir dvasinių dalykų, kuriuos jau aptarėme, versle yra vienas universalus matas – pinigai. Kol aukštųjų technologijų pramonė tenkinsis keliasdešimties milijonų litų apyvarta, visos tos gražios kalbos taip ir liks kalbomis. Nors proveržių jau matome, iki kritinės masės dar teks palaukti.
Šįkart tam begaliniam laukimui pašnekovas užbrėžia konkrečia ribą: 2020 metai. Iki to laiko biotechnologijų pramonė tikrai pasieks 2 mlrd. Lt apyvartą. Tai,  profesoriaus įsitikinimu, jau bus kritinė masė. Tada visi supras, kad tai yra pramonė, galinti generuoti apčiuopiamus pinigus, kad tomis aukštosiomis technologijomis reikia užsiimti, kad jos duoda šaliai realią naudą.
Šiandien du milijardai litų sudarytų kiek daugiau kaip du procentus šalies bendrojo vidaus produkto – juntamas skaičius.
Betgi, pasak V.A.Bumelio, kritinė masė reiškia gerokai daugiau negu vien pinigus. Tai reiškia, kad ši pramonės šaka tampa matoma ne vien Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Nebereikia kaskart iš naujo įrodinėti, kad šioje šalyje kuriami aukščiausio lygio biotechnologijų produktai, kad čia yra puikių specialistų, mokslinė bazė, rengiami studentai. Tada pritraukti naujų investicijų tampa daug lengviau, negu kai yra dvi ar pustrečios įmonės. Ir į „Fermentą“ amerikiečių milžinas „Thermo Fisher Scientific“ atėjo todėl, kad čia jau yra „Sicor Biotech“. „Investuotojai tik tada ateina, jeigu yra ne viena salelė, vienas medis, o visa terpė, – aiškina V.A.Bumelis. Ir paslaptingai priduria: – 2012-aisiais Lietuvoje atsiras dar viena biotechnologijų įmonė.“
„Sicor Biotech“ vadovas pabrėžia, kad aukštosios technologijos – jokiu būdu ne vien biofarmacija. Tai ir lazeriai, tikslioji mechanika – įvairiose srityse jis randa puikiai dirbančių aukštųjų technologijų įmonių. Tik bėda, kad dauguma jų mažiukės. Jei, pasak profesoriaus, 2020 m. visa aukštųjų technologijų pramonė generuotų 10–15 mlrd. Lt, jau būtų neblogai.
Bet norint to pasiekti reikia parsiduoti. „Visų mūsų įmonių uždavinys turi būti gerai parsiduoti, – tiesiai rėžia V.A.Bumelis. – Parsidavimas – puikus žodis. Ir labai naudingas visai Lietuvai.“ Kai gerai parsiduodi, pirma, žmonės tampa turtingi, antra, ateina naujos žinios, naujos galimybės plėsti rinkas – ypač jeigu parsiduodi globaliam žaidėjui. Profesoriaus įsitikinimu, lietuviška įmonė turi pakilti iki tam tikro lygio, kai jau nebegali judėti pati, nebetelpa savo marškinėliuose, ir iš karto ieškoti, kam parsiduoti.
Aukštosios technologijos – labai brangus malonumas, norint tapti rimtu rinkos žaidėju reikia dešimčių, o dažniausiai šimtų milijonų litų. Mėginant augti savo jėgomis, procentais tas augimas atrodys didelis, bet pinigine išraiška – vis tiek mažas.
Ta baimė parsiduoti, profesoriaus įsitikinimu, yra viena priežasčių, kodėl mūsų aukštųjų technologijų pramonės plėtra nepakankamai sparti. Jis sako matąs ne vieną aukštųjų technologijų įmonę, jau seniai išaugusią savo marškinėlius, bet vis nesiryžtančią įsileisti užsienio investuotojų. Puiku, kad jos šauniai dirba, gerai uždirba, bet jei norime didesnės naudos Lietuvai – reikia parsiduoti.
Šalyje klaidžioja daug mitų dėl tokio parsidavimo. Prie dažno straipsnio apie tokius sandorius rasi komentarų: gaila, dar viena Lietuvos įmonė dingo; nupirks ir uždarys; atleis geriausius specialistus.
„Paimk va Bumelį, – lengvai ironizuoja profesorius. – Bumelis nežinau kiek kartų parsidavė. Ir nieko, gyvas. Sakė: tave išmes, išvarys, dar kažkas bus. Jeigu turi žinių, kažkiek parodai savo kompetenciją – niekas iš niekur tavęs neišvarys. Tiktai prašys, kad tu dirbk, judėk į priekį.“
Šalyje vyksta šiokios tokios diskusijos apie pažangos strategiją „Lietuva 2030“. V.A.Bumeliui ji aiški. Tarkim, šveicarai ir kiaules pjauna, ir karvės pas juos su skambaliukais vaikšto, ir visokių kitokių verslų yra, bet vis tiek sakoma: Šveicarija – bankų ir laikrodžių šalis. Jei 2030 m. galėsime pasakyti, kad Lietuva yra aukštųjų technologijų – farmacijos, biotechnologijų, gal dar ko – šalis, viskas bus gerai. Jei ne, jei mėginsime visko siekti, taip ir liksime nieko nepasiekę. Būsime graži, bet skurdi šalis.
Kaip šiandien.