Pranešimas apie planuojamą prekybą „Facebook“ akcijomis sukėlė didžiulį susidomėjimą. Atrodo, jau vėl pradėjo pūstis investavimo į IT bendroves burbulas.

Vasario pradžioje socialinio tinklo „Facebook“ atstovai paskelbė, kad jų kompanija užpildė prašymą skelbti pirminį viešą akcijų platinimą (angl. initial public offering, arba IPO), įvyksiantį po kelių mėnesių. Kompanijos įkūrėjas ir vadovas Markas Zuckerbergas neatskleidė, koks akcijų procentas bus paleistas į rinką, tačiau rinkos analitikai spėja, kad už akcijas bus surinkta nuo 5 iki 10 mlrd. dolerių – taigi „Facebook“ būtų vertas nuo 75 iki 100 mlrd. dolerių. Šį įvertinimą pagrindžia faktas, kad uždaroje akcijų prekyba užsiimančioje biržoje „Sharepost“, kurioje socialinio tinklo akcijomis prekiauja darbuotojai ir ankstyvieji investuotojai, „Facebook“ vertė šiandien sudaro daugiau nei 75 mlrd. dolerių.
Tokiu atveju virtualus draugų tinklas būtų brangesnis nei labiau „apčiuopiamus“ produktus kuriančios bendrovės „Ford Motor Co.“, „Walt Disney Co.“ ar „Kraft Foods Inc.“. Vis dėlto „Facebook“ dar gana toli iki kitų informacinių technologijų bendrovių. Tarkime, „Google“ šiandien vertinama 197 mlrd., o „Apple“ – net 440 mlrd. dolerių.
Jeigu išplatinus „Facebook“ akcijas būtų surinkta daugiau nei 6 mlrd. dolerių, ji taptų technologijų bendrove, gavusia daugiausiai lėšų už akcijas. Kol kas šis rekordas priklauso Vokietijos bendrovei, gaminančiai puslaidininkius, „Infineon Technologies“, kuri 2000 m. pirminio viešo akcijų platinimo metu surinko apie 5,9 mlrd. dolerių, tuo tarpu „Google“ 2004-aisiais surinko tik apie 2 mlrd. dolerių. O visų laikų viešojo akcijų platinimo rekordas priklauso Kinijos industrijos ir komercijos bankui, kurio akcijos surinko apie 20 mlrd. dolerių.
Rengiantis „Facebook“ akcijų emisijai, savininkams teko atskleisti nemažai duomenų apie socialinį tinklą, kurie anksčiau buvo laikomi paslaptimi. Paaiškėjo, kad per pastaruosius trejus metus socialinio tinklo pajamos stabiliai didėjo: 2009 m. jos sudarė 777 mln., 2010 m. – 1,97 mlrd., o 2011 m. išaugo iki 3,7 mlrd. dolerių. Grynasis pelnas didėjo panašiu tempu: apie 229 mln. 2009-aisiais, 606 mln. 2010-aisiais ir 1 mlrd. dolerių praėjusiais metais.
85 proc. pajamų generuoja šiame tinkle skelbiama reklama ir net 12 proc. – žaidimų kūrėja „Zynga“. Tiesa, „Facebook“ atsiriekia tik apie procentą iš pasaulinio reklamos verslo pyrago, kuriame šiuo metu sukasi daugiau nei 500 mlrd. dolerių.
„Facebook“ ir kitų panašių inovatyvių bendrovių sėkmės istorijos ir populiarumas lemia, kad tiek Silicio slėnyje, tiek Niujorke, Londone ar Vilniuje nauja dvidešimtmečių karta svajoja sukurti tokias interneto bendroves, kurių inovacijos iš esmės pakeistų pasaulį ir uždirbtų jiems milijonus. Internetiniai „startupai“, arba startuoliai, tapo terminu, masinančiu tūlą investuotoją ar „verslo angelą“ investuoti lėšas į šimtus naujų idėjų, iš kurių, deja, pasiteisins tik vienetai.
Ne veltui daugelis rinkos analitikų ir investuotojų pradeda baimintis, kad istorija mėgsta kartotis ir informacinių technologijų rinkoje pradeda pūstis dar vienas burbulas. Jį maitina nepamatuoti investuotojų lūkečiai bei pinigų perteklius, o juk šie veiksniai daugiau nei prieš dešimt metų ir privedė prie vadinamosios „dot-com“ krizės, sudeginusios milijardus dolerių.

Interneto bendrovės eina į biržą

Apie tai, jog internetas vėl tampa investuotojams patrauklia sritimi, byloja faktas, kad praėjusiais metais kaip niekad daug interneto bendrovių pradėjo viešai prekiauti akcijomis biržoje. Tarkim, ta pati su „Facebook“ susijusi, žaidimus kurianti „Zynga“, sukūrusi žymųjų laiko rijiką „Farmville“, už akcijas surinko apie 1 mlrd. dolerių ir šiandien yra vertinama daugiau nei 9 mlrd. dolerių.
Tarp kitų interneto bendrovių, praėjusiais metais pradėjusių viešą prekybą akcijomis, būtina paminėti ir grupinio apsipirkimo puslapį „Groupon“, rusiškąją paieškos sistemą „Yandex“, kinų socialinį tinklą „Renren“, interneto radiją „Pandora“ bei profesionalus vienijantį socialinį tinklą „LinkedIn“.
Vis dėlto prekybą daugumos minėtų bendrovių akcijomis praėjusiais metais galima apidūdinti kaip sprogimą ir po jo einantį kritimą. Pavyzdžiui, penktadalis „Groupon“ akcijų pirmą dieną įsigijusių pirkėjų jas pardavė tą pačią dieną, panašus likimas ištiko ir „Pandora“ bei „Zynga“ akcijas. Ko gero, tokie investuotojai neprašovė, nes šiandien aptariamų akcijų vertė yra sumažėjusi, palyginti su kainomis, kurias sukėlė pirmųjų dienų entuziazmas.
Susidaro įspūdis, kad nepamatuotų lūkesčių smagratis vėl įsisuka. Tą gerai iliustruoja „Groupon“, kuri prieš metus buvo vertinama 1,4 mlrd. dolerių, o šiandien jos vertė dešimt kartų didesnė. Beje, šios paslaugos savininkai atmetė 6 mlrd. dolerių vertės pirkimo pasiūlymą iš „Google“. Tačiau „Groupon“ vis dar generuoja nuostolius, nors bendrovės vadovai teisinasi, kad išlaidos skirtos pritraukti dar daugiau vartotojų, kurie vėliau „tai jau tikrai duos didžiulį pelną“.
Dar vienas pavyzdys – ypač populiarus socialinis tinklas „Twitter“, daugeliui internautų, bendrovių ir net politikų tapęs naujienų šaltiniu bei savireklamos priemone. Šis tinklas šiandien vertinamas apie 10 mlrd. dolerių, tačiau negeneruoja jokio pelno.

Kaip pučiasi lūkesčių burbulai

Šiais metais, be „Facebook“, eiti į akcijų biržą planuoja dar apie 14 interneto ar su juo susijusių bendrovių. Pastaruoju metu vis daugiau bankų perveda lėšas į technologijų bendroves finansuojančius fondus, vis daugiau investuotojų nori gauti nors dalį perspektyvių startuolių, o lūkesčiai dėl sėkmingų akcijų emisijų didėja ir Volstrito rykliai po truputį jungia antrą pavarą. Tad nenuostabu, kad kai kurie investuotojai, prisimenantys „dot-com“ krizę, šiandien mato panašias tendencijas.
„Burbulas pradeda pūstis, kai susideda trys veiksniai. Pirmiausia atsiranda per daug pinigų, kurie nori būti investuoti į tam tikrą sritį, tad paklausa generuoja pasiūlą, o tada belieka rasti kvailių, kurie noriai pirktų akcijas“, – ironizuoja Alanas Patrickas, konsultacijų bendrovės „Broadsight“ įkūrėjas.
Tiesa, kol kas dideli pinigai „gaudo“ dideles ir santykinai pelningas ar bent perspektyvų uždirbti turinčias bendroves, tokias kaip „Facebook“, „Groupon“ bei kitas minėtas.
„Neramu, kad vis daugiau investuotojų mano, jog bet kokia socialinė interneto bendrovė bus tokia pat kaip „Facebook“ ar kitos panašios šiandien veikiančios. Tačiau kas gali garantuoti, kad antra steigiamų internetinių verslų banga bus tokia pat įtakinga ir sėkminga?“ – klausia investicijų bendrovės „Elevation Partners“ vadovas Rogeris McNamee.
Beje, šis investuotojas yra įkūręs fondą „Silver Lake Partners“, kuris prieš keletą metų iš „eBay“ gan pigiai nusipirko bendrovę „Skype“ ir pernai labai pelningai ją pardavė „Microsoft“ korporacijai.
A.Patrickas išskiria kelis svarbius požymius, kurie byloja apie besipučiantį burbulą. Pirmiausia atsiranda „naujas dalykas“, kurio neįmanoma įvertinti senais metodais, – šiandien tai socialiniai tinklai ir su jais susijusios interneto paslaugos. Daugelis socialinių tinklų „pranašų“ juos vadina informacijos sklaidos revoliucija ir lygina su Gutenbergo spausdinama Biblija. „Dažna bendrovė negeneruoja pajamų, tačiau yra verta milijardų“, – juokauja A.Patrickas.
Prieš daugiau nei dešimtį metų bumo priežastimi tapo internetas. „Dot-com“ burbulo pūtimosi pradžia laikoma prekybos ypač patogią interneto naršyklę sukūrusios bendrovės „Netscape“ akcijomis pradžia 1995 m.
Antras požymis – tai investicinių fondų, noriai skiriančių lėšas pradedančioms interneto bendrovėms, kūrimas. Į naujas interneto bendroves šiandien aktyviai investuoja net tokie milžinai, kaip „Goldman Sachs“, „JPMorgan Chase“, „Fidelity Investments“, „T.Rowe Price“ bei kiti.
Iš investuotojų į tokius fondus surenkamos pinigų sumos ne ką mažiau įspūdingos nei kosminiai lūkesčiai. Tarkim, per pastaruosius metus „Accel Partners“ fondas surinko apie 2 mlrd., „Bessemer Venture Partners“ į naują fondą planuoja surinkti apie 1,5 mlrd. dolerių. „Greylock Partners“, „Sequoia Capital“ bei dar keli fondai rengiasi „mobilizuoti“ apie 3 mlrd. dolerių.
„Kai tokie pinigų kiekiai surenkami tokiais tempais, kyla klausimas, ar visi jie bus investuoti gerai pasveriant riziką“, – abejoja buvęs bendrovės „Merill Lynch“ įsteigto fondo vadovas Paulas Meeksas.
Tokios didelės pinigų sumos jaunų verslininkų galvose kuria nepamatuotas iliuzijas, kad konkreti jų idėja apvers rinką aukštyn kojomis, tad nauji startuoliai dygsta kaip grybai po lietaus. Prie šio bumo prisidėjo ir pastarasis sunkmetis, kai daug jaunų specialistų neteko darbo ir ėmėsi kurti savo verslus.
Informacinių technologijų startuolių kūrimosi karštinė sulaukė ir mokslininkų dėmesio. Šias tendencijas tiria Kolumbijos universiteto antropologė Sekai Farai, teigianti, kad kai kurie šio verslo aspektai turi finansinės piramidės elementų. „Šioje srityje po truputį nebelieka suvokimo, kad tai tikri pinigai. Ilgainiui tokia tendencija negali privesti prie gero“, – dabartinę padėtį apibūdina S.Farai.
„Apskritai pasigendu racionalaus investuotojų elgesio – juk šiandien dviejų ar trijų žmonių „startupo“ vertė gali siekti nuo 50 iki 100 mln. dolerių“, – teigia F.Wilsonas, „Union Square Ventures“ investuotojas, išgyvenęs „dot-com“ krizę.

Investicijų banko įkūrėjas Thomas Weiselis: „Šiandien į interneto bendroves įliejami kapitalo kiekiai nepalyginti didesni nei 2000-aisiais.“

Ką šiandien jaučia tūkstančiai lietuvių, dar dvidešimt ar trisdešimt metų mokėsiančių bankams paskolų įmokas už stipriai nuvertėjusius butus, namus, žemės sklypus? Ką reiškia žinoti, kad vienintelė galima išeitis – atiduodant paskutinius skatikus trūks plyš mokėti paskolas, nes net parduoti turimo nekilnojamojo turto negali: juk jis nuvertėjęs tiek, kad toli gražu nepadengtų paimtos banko paskolos.
Gerai žinau, ką tai iš tikrųjų reiškia: jausmas tikrai ne pats maloniausias. Kai maždaug prieš trejus metus, ekonominės krizės išvakarėse, paėmėme paskolą ir už 190 tūkst. litų (ir tai dar šiek tiek nusiderėję) nusipirkome penkiolikos arų žemės sklypą Vilniaus pakraštyje – pliką žemės lopinėlį laukuose be jokių komunikacijų, neasfaltuotais keliais ir artimiausia parduotuve už kelių kilometrų, tai buvo pigiausia, ką tuo metu galėjome gauti. Visi aplinkui, pradedant nekilnojamojo turto brokeriais ir baigiant bankininkais, ragino: pirkit, nes nieko pigiau nėra ir turbūt nebus. Nebuvo labai jauku, kai tvarkydami žemės pirkimo dokumentus sužinojome, kad šitas sklypas kadaise buvo pirktas vos už kelis tūkstančius litų, o tuo labiau kai paaiškėjo, kad į jį netgi neatvesta elektra, – šis faktas buvo paprasčiausiai nutylėtas. Nepaisant visko, atmosfera tvyrojo tokia, kad mums su šiuo pirkiniu dar labai pasisekė. Galima sakyti, laimėjome loterijoje. Todėl nusipirkę sklypą ir pradėję statytis namą džiūgavome kaip vaikai.
Šiandien to džiaugsmo jau nebeliko. Kai prieš kelis mėnesius, klampodama per purvynus (gyventojai jau dešimtmetį laukia, kada bus išasfaltuoti keliai, bet, ko gero, to teks laukti dar bent antra tiek), pasikalbėjau su keliais būsimaisiais kaimynais, gretimuose sklypuose namus besistatančiais žmonėmis, sužinojau dabartinę – realią savo žemės kainą. Penkiolikos arų gyvenamosios paskirties sklypai šioje vietovėje dabar parduodami vos už 50–60 tūkst. litų. Mes už žemę mokėjome triskart daugiau, vadinasi, kokie 140 tūkstančių tiesiog išgaravo. Bėda tik tokia, kad bankui juos grąžinti vis tiek teks, ir netgi dar daugiau – juk prisidės palūkanos.
Tad puikiai suprantu, ką jaučia daugybė lietuvių, kurių pirkti butai nuvertėjo trečdaliu ar perpus, o paimtos paskolos prislėgė it sunkus akmuo.
Nors ir tebeverkia, kokių didelių nuostolių patyrė nekilnojamojo turto burbului subliūškus, dabar kaip niekad aiškiai matyti, jog skandinavų bankai šia situacija kuo sumaniausiai pasinaudojo, o gal net visus įvykius iš anksto numatė. Bankai iš krizės balos išlipo beveik sausi – šių metų jų pelnai jau vejasi prieškrizinius laikus. Prie suskilusios geldos liko tik jų klientai, pasidavę pagundai gyventi būste, kurio, būkim teisingi, iš tikrųjų negalėjo sau leisti.
Bankai atsitiesė, jau skaičiuoja pelnus, o štai skolininkai dingti nebeturi kur: Lietuva – ne Amerika, kur dar gali banką priversti prisiimti dalį rizikos už nuvertėjusiam būstui pirkti išduotą paskolą. Jei jau pasiskolinai – tai ir mokėk sukandęs dantis tuos trisdešimt metų.
„Veidas“ šiame numeryje pamėgino atsakyti į klausimą, į kurį iki šiol nebuvo iki galo atsakyta: kas iš tikrųjų atsakingas už kilusį nekilnojamojo turto burbulą ir gyventojų praradimus, kokie yra realūs bankų nuostoliai ir ko mes iš to pasimokėme.

BFL

Nekilnojamojo turto statytojai bei pardavėjai, komercinių bankų atstovai po ilgos pertraukos vėl ragina pirkti būstus. Dabar, skubiai, nes bus vėlu. Argumentas jau girdėtas prieš 4-5 metus – esą metų pabaigoje butų ims trūkti, jie bus brangesni, todėl dabar pirkti pats laikas. O nepriklausomi ekspertai “Respublikai” tvirtino, kad pučiant kainų burbulą norima išjudinti sustingusią nekilnojamojo turto bei paskolų rinką.

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Robertas Dargis praėjusią savaitę žiniasklaidai komentavo, esą antroje šių metų pusėje Vilniuje ims trūkti naujų ekonominės ir vidutinės klasės būstų.

“Nordea Bank Lietuva” Mažmeninės bankininkystės departamento vadovas Jaunius Marinskas ta pačia proga pasisakydamas aiškino, klientai esą skundžiasi, kad nedidelių būstų pasiūla – labai maža. Dar pridūrė, kad vėliau ir palūkanos didės.

Nuo jų neatsiliko bendrovės “Ober-Haus” atstovas Saulius Vagonis: šiemet bankai dosniau teiks paskolas, atsigauna vartojimas, todėl žmonės pirks būstus. To rezultatas – esą laukia būstų pabrangimas iki 10 proc.

Kaip susitarę komercinių bankų analitikai, pradedant SEB, baigiant “Swedbank”, paskelbė apžvalgas, kuriose skelbiama, kad žmonės geriau ėmė gyventi, BVP auga ir toliau augs. Kai kurie bankai jau ragina imti paskolas su vos 5 proc. paskolos dydžio pradiniu įnašu. Ką tai reiškia?

Lietuvos turto vertintojų asociacijos valdybos narys Arvydas Bagdonavičius mano, kad vartotojas taip viliojamas pirkti.

“Aišku, kad burbulo pūtimo yra, bet toks jų darbas. Nekilnojamojo turto rinkos ar bankų specialistai, vos tik mato nors kokį pagyvėjimą, – apie tai puola skelbti. Turbūt specialiai taip daro”, – svarstė A. Bagdonavičius.

Tokios pat nuomonės ir nepriklausomas finansų analitikas Stasys Jakeliūnas.

“Tie, kurie stato, nori parduoti, o tie, kurie skolina, visada nori nuteikti, kad kainos nekris ar net kils. Vos tik kokie atsigavimo ženklai pasirodo, jie tuoj išryškinami ir suabsoliutinami”, – sakė ekonomistas.

S. Jakeliūnas nemato priežasčių, kodėl žmonės imtų pirkti būstus. Jo nuomone, šiek tiek pagerėjo tik makroekonominiai rodikliai, tačiau paprasti žmonės to nejaučia.

“Viskas rožinėmis spalvomis rodoma. Kad ir tas BVP augimas 6,9 proc. Juk lyginama su dugnu, o palyginti su 2008 m. pirmu ketvirčiu – 10 proc. mažesnė visa ekonomikos apyvarta. Čia kaip žiūrėsi. Jei lyginsi su tuo, kai buvo blogiausia – didelis augimas, jei ne – didelis kritimas. Taip pat ir su būstais. Bankai verčiasi per galvą, ragina pirkti būstus iš projektų, kuriuos patys ir kreditavo. Daro įvairias nuolaidas, toleruoja didesnį paskolos ir įkeičiamo turto vertės santykį, nors tai buvo viena iš buvusio burbulo priežasčių. Burbulą labiausiai nulėmė, kad paskolos buvo labai lengvai suteikiamos. Yra rizika, kad bankai ims elgtis taip pat, tik gal ne tokiais mastais”, – prognozavo S. Jakeliūnas.

Finansų analitikui šypseną kelia bankų atstovų, politikų komentarai, esą krizės pabaigą rodo eksporto išaugimas, mažmeninės prekybos apyvartos padidėjimas.

“Kad atsigauna eksportas, reiškia ne tai, kad pas mus viskas gerai, o tai, kad užsienio rinkos, į kurias eksportuojame, atsigavo. Ir dar labai svarbu, kad žymiai išaugo mūsų eksportuojamų produktų kainos. Pavyzdžiui, nafta smarkiai pabrango, tai mes ją perdirbame ir parduodame didelėmis kainomis. Iš mūsų pernykščio eksporto 33 proc. prieaugio maždaug 16-17 proc. sudaro išaugusios eksporto kainos. Tą reikia įvertinti, nes realusis eksportas išaugo dvigubai trigubai mažiau. Į tai neatsižvelgiame, bet trimituojame gražius skaičius.

Tas pats su mažmenine prekyba. Automobilių pirkimas padidėjo, nes buvo labai smukęs. Žmonės, dirbantys eksporto sektoriuje, kelerius metus sau negalėjo to leisti. Dabar nusipirko, nes atsigavo jų pajamos. Bet maisto pardavimas sumažėjo. Nes automobilius perka vieni, o į parduotuves, krapštydami centus, eina kiti”, – dėstė finansų analitikas.

Komercinio banko “DnB NORD” finansų analitikas profesorius Rimantas Rudzkis pripažino, kad bankų analitikai priversti sakyti tai, ką liepia sakyti darbdaviai.

“Analitikas, kuris dirba banke, nėra visiškai laisvas reikšti savo nuomonę, nes pasakymai, kas laukia rinkos, taip tą rinką ir paveikia. Jei aš pradėsiu kalbėti, kad kainos kils, kiti pradės kalbėti, kad kainos kils – susiformuos lūkesčiai ir jos tikrai pakils. Kai analitikas yra banko analitikas, jis gali išreikšti tik banko nuomonę. Aš, jei turiu kitokią nei bankas nuomonę, iš viso jos nedėstau, nes mane traktuoja kaip banko savotišką veidą”, – sakė R. Rudzkis ir pridūrė nemanąs, kad bankai formuoja nuomonę tik tokią, kuri būtų jiems patiems naudinga.

Lietuvai reikia naudotis augančiu eksportu, nors jis didėja ir dėl dirbtinai išpūstos pasaulio ekonomikos. Tačiau savo ekonomikos pagrindą turime kurti iš vidaus.

Pasaulį apėmusios nedrąsios ekonomikos pavasario nuotaikos. Daugelis džiaugiasi teigiamais BVP augimo tempais, tarsi sufleruojančiais, kad blogiausia jau praeityje. Europą, Jungtines Amerikos Valstijas kamuoja opios nedarbo, didėjančios valstybės skolos problemos, tačiau tikimasi, kad jas išspręs ateityje toliau augsianti gamyba ir vartojimas.
Didžiųjų rinkų atsigavimą jaučia ir į eksportą orientuotos šalys, kuriose didėjantis eksportas bent iš dalies atsveria sumažėjusią vidaus rinkos paklausą. Viena tokių šalių yra ir Lietuva, kurią kol kas daugiausia gelbsti eksportas. Prognozuojant Lietuvos perspektyvą svarbu įvertinti, kokių ateityje galima tikėtis užsienio paklausos pokyčių.

Pasaulio išlaidavimas kuria iliuzinę sėkmę

Jeigu reikėtų dviem žodžiais nusakyti receptą, kurio griebėsi daugelis pasaulio šalių, siekdamos greičiau išbristi iš pasaulį apėmusio ekonominio nuosmukio, šie žodžiai būtų “ekonomikos stimuliavimas”. Dauguma aukšto lygio diskusijų vyko ne apie tai, ar ekonomikos stimuliavimas yra reikalingas ir ar gali duoti teigiamų rezultatų, o apie stimuliavimo būdus ir jų naudojimo apimtis. Alternatyvus požiūris ir teiginiai apie galimas neigiamas stimuliavimo pasekmes, deja, beveik nebuvo svarstomi.
Viena vertus, pasukta palūkanų normų mažinimo ir pinigų kiekio didinimo keliu, t.y. imtasi ekspansinės pinigų politikos. Kita vertus, stengiantis gaivinti ekonomiką buvo skatinamas valdžios sektoriaus išlaidavimas, užkrovęs valstybėms didelę skolų naštą. Visu smarkumu užsimota įgyvendinti šiuo metu itin gyvą Johnui Maynardui Keynesui priskiriamą idėją, kad valdžios sektoriaus išlaidos ir laisva pinigų politika, atpigindama skolinimąsi ir didindama pinigų kiekį, gali sukurti pagrindą ekonomikai atsigauti ir augti.
Itin stropiai ekonomikos stimuliavimo idėją įgyvendina FED – JAV centrinis bankas. Jo balanso dydis, parodantis centrinio banko turtą bei įsipareigojimus ir atspindintis tai, kaip greitai centrinis bankas didiną pinigų kiekį, 2008 m. viduryje siekęs apie 916 mlrd. JAV dolerių, iki 2010 m. pabaigos išsipūtė iki 2,4 trilijono dolerių, t.y. išaugo 2,6 karto. FED nustatoma palūkanų norma siekia vos ketvirtadalį procento jau nuo 2008 m. pabaigos.
Šiek tiek konservatyviau, tačiau ta pačia linkme veikia ir Europos centrinis bankas (ECB), mažindamas palūkanų normas ir didindamas pinigų kiekį. Nuo 2008 m. pradžios iki 2010 m. pabaigos ECB balansas išaugo apie 50 proc.
Viešojo sektoriaus išlaidos nuosmukio laikotarpiu smarkiai didėjo. Prognozuojama, kad JAV valdžios sektoriaus išlaidos didės nuo 35 proc. BVP 2007 m. iki 44 proc. 2010 m. Europoje padėtis dar blogesnė – valdžios išlaidos didėjo nuo 46 proc. BVP 2007 m. iki 51 proc. 2009 m. Kitaip tariant, valdžios sektorius Europoje vidutiniškai išleidžia pusę to, kiek sukuria visa ekonomika.
Taigi didelė dalis šiandien matomo BVP augimo, siejamo su ekonomikos atsigavimu, yra išpūstas, dirbtinai sukurtas centrinių bankų ekspansinės pinigų politikos bei valstybinio sektoriaus išlaidavimo. Toks ekonomikos augimas neturi tvirto pagrindo, jis yra infliacinis. Pasaulį užvaldžiusi idėja, kad valdžios išlaidavimu ir kuriamais pinigais galima paskatinti ekonomikos augimą, ekonomiką tik smukdo, atitolina nuo reikalingo, tačiau skausmingo persitvarkymo. Ši politika kuria iliuzinį augimą, tačiau vos nustojus sukti šią milžinišką pigių pinigų ir valstybinio išlaidavimo mašiną augimas kaipmat subliūkštų. Viskas, kas tuo pasiekiama, yra išpūsti BVP skaičiai ir neišvengiamo persitvarkymo atitolinimas bei kuriami nauji “burbulai”. Tikrasis augimas turi būti grįstas nuostolingų investicijų likvidavimu ir taupymu, o ne dirbtiniu ekonomikos palaikymu ir priverstiniu išlaidavimu.
Šiame kontekste kalbos apie W formos recesiją įgauna šiek tiek kitokią prasmę. Atmetus dirbtinai išpūstą, pagrindo neturintį ekonomikos augimą, iš recesijos pasaulis dar neišbrido. Tie ekonomikos sunkumai, kuriuos matysime ateityje, nebus antrasis raidės W pilvas – tai bus tas pats ekonomikos nuosmukis, kuriam pasibaigti neleidžia dirbtinis ekonomikos palaikymas, neleidžiantis ekonomikai persitvarkyti ir pradėti iš naujo. Tad problemų ateityje matysime valstybėms tvarkantis ne tik su didėjančia valstybės skola, bet ir su stringančiu, nuo infliacinės pinigų politikos bei mažų palūkanų normų priklausančiu ekonomikos augimu.

BVP ir viešojo sektoriaus pokyčiai – atvirkščiai proporcingi

Kuo tai svarbu Lietuvai? Lietuvos ekonomikai itin svarbų eksportą palaiko užsienyje vykdoma ekspansinė politika, kurios tiesiogiai paveikti Lietuva neturi galimybės. Tiesa, kad reikia naudotis šios politikos kuriamomis galimybėmis, tačiau vargu ar tuo galima beatodairiškai pasikliauti, laikyti Lietuvos ekonomikos augimo pagrindu. Svarbu įgauti daugiau lankstumo, didinti galimybes persiorientuoti, nes jų ateityje gali prireikti.
Lietuvos ekonomikos pagrindą reikia kurti iš vidaus – didinti šalies konkurencingumą, uoliai imtis tų darbų, dalis kurių buvo jau pradėta. Labai svarbus išliks verslo sąlygų gerinimas, apie kurį daug šnekėta, tačiau ties kuriuo mažai pasistūmėta. Būtina pagaliau ryžtis vykdyti skausmingas, tačiau labai reikalingas socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos reformas.
Lietuvoje ekonomikos stimuliavimas didinant valdžios sektoriaus išlaidas buvo gana ribotas dėl lėšų trūkumo ir augančio valstybės deficito. Stabilios valiutos garantas – valiutų valdyba – taip pat neleido valdžios intervencijos į pinigų politiką. Todėl Lietuvoje ekonomikos nusileidimas iš padebesių ant žemės buvo spartesnis, o šiandien matome stipriai persitvarkiusį, prie realybės prisitaikiusį privatųjį sektorių.
Deja, to paties negalime pasakyti apie viešąjį sektorių. Jo pertvarka buvo daug lėtesnė. Pavyzdžiui, 2011 m. Finansų ministerijos prognozuojamas BVP, palyginti su 2007 m., bus mažesnis 8 proc. Tačiau prognozuojamos valstybės biudžeto išlaidos 2011 m., palyginti su 2007 m., didesnės 10 proc. Analogišką informaciją galima pateikti ir apie darbuotojų skaičių ar atlyginimus viešajame ir privačiame sektoriuje.
Taigi ekonomikos nuosmukis parodė, kad labiausiai lankstumo trūksta būtent viešajame sektoriuje, todėl, užuot kiekvieną kartą ištikus ekonominiams netikėtumams valstybei priverstinai skolinusis, verta numatyti automatinius viešojo sektoriaus susitraukimo mechanizmus.

Ką valdžia pasiūlys mainais vietoje šešėlio
Vargu ar Lietuvai 2011 m. galima prognozuoti labai šviesų scenarijų. LLRI Lietuvos ekonomikos tyrimo duomenimis, BVP 2011 m. augs apie 3 proc., eksportas – apie 11 proc., vidutinis darbo užmokestis – 3 proc. Prognozuojama, kad nedarbo lygis Lietuvoje šiek tiek sumažės, tačiau išliks didelis – apie 16 proc. Nedarbo mažinimas Lietuvoje turėtų būti labiau siejamas su pagrindo bendram ekonomikos augimui klojimu. Svarbu nepriimti iš pirmo žvilgsnio patrauklių, tačiau padėtį tik bloginančių sprendimų, pavyzdžiui, nedidinti minimalios algos.
Opi problema 2011 m. išliks šešėlinė ekonomika. Šešėlinės ekonomikos dalis BVP 2011 m. bus vis dar rekordiškai didelė ir sieks apie 27 proc. Bent dalį savo veiklos šešėlyje 2011 m. vykdys 36 proc. ūkio vienetų. Taigi šešėlinės ekonomikos vaizdas Lietuvoje 2011 m. nedaug skirsis nuo 2010 m.: 36 proc. ūkinių vienetų šešėlyje sukurs 27 proc. bendrojo vidaus produkto. Reikia pripažinti, kad nemažai daliai žmonių, veikiančių šešėlyje, tai yra nedarbo ir skurdo alternatyva. Todėl išsiplėtusi šešėlinė ekonomika Lietuvoje buvo viena iš priežasčių, kodėl tokio stipraus ekonomikos nuosmukio laikotarpiu Lietuvoje beveik išvengta socialinių neramumų. Gerinti legalios veiklos sąlygas ir taip traukti žmones iš šešėlio yra valstybės interesas. Valdžia, šiurkščiai kariaudama su pilkąja veikla ir tuo pačiu metu nesukurdama palankios alternatyvos veikti legaliai, kištų sau koją.
Apibendrinant galima sakyti, kad ilgalaikiam, neišpūstam ekonomikos augimui reikalingas tvirtas pagrindas. Juo negali būti valstybės išlaidavimas bei infliacinė politika pasaulio lygiu, o Lietuvai dar nereikėtų pasikliauti ir tik eksporto didėjimu. Vargu ar šį pagrindą pavyks pakloti vengiant neišvengiamo persitvarkymo ir skaudžių, tačiau reikalingų reformų.

Įkirta

Atmetus dirbtinai išpūstą, pagrindo neturintį ekonomikos augimą, iš recesijos pasaulis dar neišbrido.
Payginant su 2007 m., šiemet Finansų ministerijos prognozuojamas BVP bus mažesnis 8 proc., tačiau prognozuojamos valstybės biudžeto išlaidos didesnės 10 proc.

box 1
LLRI Lietuvos ekonomikos tyrimo prognozės 2011 m.
BVP augimas    3 proc.
Šešėlinės ekonomikos dalis BVP    27 proc.
Eksporto didėjimas    11 proc.
Nedarbo lygis    16 proc.
Darbo užmokesčio (neto) didėjimas    3 proc.
Šaltinis: LLRI

Box 2 Šešėlinė ekonomika 2011 m.
36 proc. ūkinių vienetų užsiima šešėline veikla
Šaltinis: LLRI