Kodėl japonai vieninteliai pasaulyje savižudybę pavertė institucionalizuota ir valstybės sankcionuota bausme? Kita vertus, kodėl galimybė persirėžti pilvą buvo laikoma viena didžiausių privilegijų? Šįmet „Veido“ nr. 15 rašyta apie seppuku, arba hara-kiri, – ritualinę savižudybę, kurios metu žmogus persipjauna pilvą trumpu kardu, o jo sekundantas kaishaku, dažniausiai geras draugas ar giminaitis, nukerta galvą, taip užbaigdamas savižudžio kančias. Šis paprotys glaudžiai susijęs su bushido (bušido) – samurajų garbės kodeksu.

Vytenis UTARAS

Bušido ir sepuku

Bušido pažodžiui reiškia „kario kelią“. Šios moralinės sistemos principai kažkada persmelkė visos japonų tautos mentalitetą. Bušido apraiškų galime matyti netgi naujausiais laikais. Bušido vertybių sistemos „tėvu“ laikomas Yamamoto Tsunetomo, kuris – savotiškas paradoksas – nenusižudė, kai mirė jo daimis (feodalinis valdovas; Europoje feodalo ponas vadinamas siuzerenu, jo valdinys – vasalu). Paprotys nusižudyti – atlikti sepuku – mirus ponui vadinamas junši. Samurajai seka paskui savo daimį į anapilį.

Valdant Tokugavų klanui (1600–1868) junši išpopuliarėjo. Per bene tris šimtus metų vyravusią vidinę taiką nekilo nė vieno rimtesnio karinio konflikto. Su išore irgi nekariauta, nes režimas siekė izoliuotis nuo pasaulio. Nebuvo mūšių, kuriuose samurajus galėjo įrodyti savo atsidavimą, tad liko tik drastiškas junši veiksmas.

Labai populiari Japonijoje istorija apie keturiasdešimt septynis roninus (taip vadinami samurajai, neturintys šeimininko) – bene geriausias junši pavyzdys. Šie samurajai, netekę daimio, kuris buvo nubaustas pasidaryti sepuku, nužudė savo pono priešą, dėl kurio bausmė buvo skirta, paskui patys šventykloje persipjovė pilvus. Šia tema yra parašyta grožinių kūrinių, sukurta filmų. Keturiasdešimt septynių roninų ištikimybė išreiškia esminius bušido principus.

Tokugavoms tokie dalykai visai nepatiko, nes daugybė žmonių savo noru pasitraukdavo iš gyvenimo. Galiausiai tokia praktika buvo uždrausta. Nusižudžiusio samurajaus šeima netekdavo visų titulų, žemių ir t.t. Bet kai kurių ypač ištikimų karių neveikdavo nei grasinimai, nei sankcijos giminaičiams.

Bušido pagrindėjas Y.Tsunetomo tokios išeities nepasirinko, nes tam visų pirma nepritarė jo miręs daimis. Priėmęs vienuolio įžadus ir pasivadinęs Jōchō, jis užrašė savo draugo samurajaus Tsuramoto Tashiro mintis apie samurajų kastą – taip atsirado pamatinė bušido knyga „Hagakurė“.

Šis veikalas, nors ir ne vienintelis toks, nusako esminius bušido principus. Samurajus tėra įrankis, kuris tarnauja vieninteliam tikslui – visiškai pasiaukoti savo daimiui ir jo tikslams. Nelikus daimio, samurajaus gyvenimas netenka prasmės – būtent todėl paplito junši.

Šis paprotys persmelktas neokonfucionizmo. Ta filosofija, pabrėžianti hierarchijos bei socialumo svarbą žmogaus gyvenime, Tokugavų laikais buvo pritaikyta valdant šalį. Kiekvieno pareiga yra visiškai paklusti vyresniam amžiumi ar padėtimi. Viena iš „Hagakurėje“ papasakotų istorijų tai puikiai iliustruoja. Užsidegus daimio rūmams, šis labai krimtosi dėl to, kad pražus mėgstamas rankraštis, tad jo ištikimas tarnas nieko nelaukęs šoko į liepsnas. Jį rado tik užgesus gaisrui. Tarnas žuvo, tačiau rankraštį išgelbėjo – buvo įsikišęs jį į perpjautą pilvą.

Ne vien neokonfucionizmas turėjo įtakos „Hagakurei“ ir bušido. Savo įspaudą paliko ir budizmas, kuris Japonijoje pasirodė VI a. ir po truputį ten įsitvirtino. Labiausiai kariniam etiketui ir garbės kodeksui buvo priimtina zen (dzenu) vadinama budizmo atmaina, akcentavusi savikontrolę, asketiškumą, saviugdą. Pasitelkdamas dzeno praktiką samurajus susitaikydavo su tuo, kad jo gyvenimas yra laikinas, kad karys gali bet kada žūti, atsitikus kad ir labai nereikšmingam incidentui. Pagal „Hagakurę“, tikras karys visada pasirengęs atiduoti savo gyvybę kovoje dėl garbės.

Vienas keisčiausių ir savaip absurdiškų dalykų yra tai, kad bušido koncepciją kūrė žmonės, kurie beveik arba visiškai nebuvo matę karo. Bet jiems tai netrukdė kurti labai vienpusiško, radikalaus kario elgesio principų.

1899 m. Nitobe Inazō išleido knygą knygą anglų kalba „Bushido: The Soul of Japan“ („Bušido: Japonijos siela“), kurioje dar kartą buvo susistemintos ir vakariečiams suprantamiau išdėstytos bušido idėjos. Net ir po vadinamosios Meidži restauracijos 1868 m., žlugus bakufu (karinė Tokugavų vyriausybė) ir pradėjus nykti samurajų kastai, šios idėjos išliko svarbios ir toliau gyvavo tuometinėje Japonijoje. Paties pavadinimo žodžiai „Japonijos siela“ gerai apibūdina knygoje dėstomų dalykų reikšmę – tai buvo gyva ne vien samurajų, bet ir paprastų japonų širdyse. Vis labiau į nacionalizmą linkstanti šalies valdžia stengėsi masiškai įtvirtinti šiuos principus, ir jai tai puikiai pasisekė.

Hara-kiri intstitucionalizacija

Iki XVI a. amžiaus samurajai nesivargindavo su ceremonijomis – dažniausiai, suvokdami savo neišvengiamą galą, tiesiog bet kokioje vietoje persipjaudavo pilvą ir taip baigdavo gyvenimą. Tačiau Tokugavų valdymo metais viskas po truputį ėmė keistis. Žinoma, ir anksčiau pasitaikydavo atvejų, kai savo daimių, stambių žemvaldžių, galėjusių sutelkti dideles karines pajėgas, paliepti samurajai nusižudydavo. Bet nuo XVII a. amžiaus hara-kiri (charakiris) tapo visuotinai priimta bausme, kartu ir privilegija, nes šlovingai paleisti sau žarnas galėjo tik karių luomo atstovai.

Yra liudijimų, kad pirmieji nurodymai, kaip atlikti sepuku ritualą, buvo parašyti maždaug 1520 m. Deja, iki šių dienų jie neišliko. Detaliausiais ir patikimiausiais šaltiniais laikomi „Sepuku sekundanto veiksmai“ („Seppuku kaishaku no shidai“) bei „Pagrindiniai sepuku principai“ („Seppuku mokuroku“), abu parašyti XVIII a. pradžioje. Šiuose veikaluose gan tiksliai aprašyta visa ritualo eiga. 1633 m. sukurtas „Sepuku atlikimo būdas sekundantui“ („Seppuku kaishaku den“) turi daugiausiai patirtimi grįstų patarimų.

Yamaokos Shunmei, kuris buvo labiau mokslininkas nei samurajus, darbas „Mintys apie pilvo persipjovimą“ („Hara-kiri ko“), parašytas 1772 m., yra pirmas veikalas, tyrinėjantis savižudybės tradiciją. XIX amžiuje atsiranda daugiau veikalų: „Liudijimai apie savižudybę kardu“ („Jijin-roku“, 1840 m.), Usami Tomoharu parašytos „Sepuku taisyklės“ („Seppuku-kuketsu“, apie 1840 m.) ir nežinomo autoriaus „Sekundanto metodas“ („Kaishaku no shikiho“, apie 1830 m.).

Visi minėti šaltiniai vaizdžiai aprašo ritualą bei jo aplinkybes, bet labiausiai išskirti reikėtų minėtus „Pagrindinius sepuku principus“, nes šis veikalas buvo pats populiariausias ir lengviausiai pasiekiamas to meto skaitytojams. Remdamasis šiais šaltiniais japonologas Davidas Rankinas trumpai aprašė sepuku ritualo aplinkybes ir eigą.

Bausmės paskelbimas pasmerktajam. Pranešimas, kad teks mirti, nėra labai malonus, tad ši žinia turėjo būti pranešta šaltai ir be jokių emocijų. Svarbu kalbėti taip, kad samurajui būtų įkvepiama drąsos. Iškart po to konfiskuojamas kario kardas, o bausmė paprastai įvykdoma kitos dienos rytą. Nuo akimirkos, kai perskaitomas nuosprendis, prasikaltėlis juridiškai jau laikomas mirusiu.

Vietos pasirinkimas. Atsižvelgiant į tai, koks samurajaus rangas ir padėtis visuomenėje, ceremonijos vieta galėjo smarkiai skirtis: kalėjimas, šventykla, namai, kuriuose laikomas pasmerktasis. Senesni, labiau gerbiami samurajai charakirį dažniausiai atlikdavo rūmų sode – savo, jei buvo pakankamai turtingi. Daimiai ar jų tiesioginiai pavaldiniai gyvenimą galėjo baigti ir rūmų salėje. Tačiau pageidavimai ir norai būdavo patenkinami ne visada. 1646 m. Kurita Aemonas, kuris iš keršto nužudė kitą samurajų, pageidavo pilvą persipjauti Dairyuji šventykloje, bet jam to padaryti nebuvo leista, nes jis nepateikė jokių rimtesnių savo poelgio paaiškinimų. Būdavo atsižvelgiama į tai, ką ir kodėl samurajus padarė: priklausomai nuo aplinkybių, mirtis galėjo būti didinga ir graži, pavyzdžiui, su smilkalais, išpuoselėtame sode padedant sekundantui kaishaku (kaišaku). Kitas taip pat XVII a. atvejis: Sugimoto Kajuro, žaisdamas stalo žaidimą go, susipyko su savo varžovu (abu buvo tik paaugliai) ir galiausiai jį užmušė. Šis jaunuolis buvo žemo rango samurajaus sūnus ir pasiprašė jų valdovo leisti numirti jo rūmuose. Jaunuolio prašymas buvo patenkintas, nes priešininkas žuvo lygioje ir teisingoje kovoje, taigi nebuvo jokio kriminalinio poelgio atspalvio. Valdovui, kurio namuose viskas turėjo įvykti, nepatiko, kad jo namuose kas nors persipjaus pilvą. Bet galų gale jis leido jaunuoliui pasidaryti galą sode pastatytoje palapinėje.

Sepuku ritualo vietos paruošimas. Viskas priklausė nuo pasmerktojo rango ir svarbos. Paprastam samurajui nebuvo labai ko ir ruošti: jei viskas vyko lauke, prieš pilvo pjovimą būdavo iškasama duobė galvai. Labiau nusipelnę kariai (dažniausiai tuo, kad buvo iš kilmingos ir turtingos giminės) mirdavo daug puošniau ir iškilmingiau. Paprastai būdavo patiesiami trys tatamiai (kilimai), vieta šiek tiek pritemdoma, rūkomi smilkalai – kad nesijaustų iš perrėžto pilvo sklindančio dvoko. Dažnai naudoti ir raudoni kilimėliai, kad paslėptų kraują. Sode pastatoma palapinė su įėjimais šiaurės bei pietų pusėse, prie tatamių uždegamos žvakės. Kibiras su vandeniu, kardas, krepšys galvai ir kiti dalykai paslepiami už baltos širmos. Dalyvauja iš anksto pranešę apie dalyvavimą liudininkai. Jiems pasiūloma arbatos ir saldumynų, tačiau mandagu jų atsisakyti (juk ir mes prie pat karsto neužkandžiaujame). Šeimos nariai į ceremoniją neįleidžiami, tačiau pasmerktasis jiems galėjo palikti priešmirtinius laiškus.

Kardas. Pats samurajus naudodavo ne ilgesnį nei 9 sun ilgio (maždaug 25 cm) kardą – wakizashi. Ištraukti iš makščių ašmenys prie rankenos apvyniojami baltu audeklu, kad būtų patogiau suimti ir pasmerktasis nesusipjaustytų rankų, – žaizdotais pirštais pjauti nelengva. Sekundantas paprastai naudodavo ilgąjį kardą, valdomą abiem rankomis.

Apranga ir išvaizda. Kiekvienas save gerbiantis samurajus visuomet turėjo savo namuose turėti drabužius, skirtus būtent sepuku ritualui. Jei karys yra aukšto rango, jis dėvi ypatingą drabužį kami-shimo („samurajaus drabužis“, arba „drabužis, skirtas ceremonijai“). Spalva paprastai būdavo šviesiai mėlyna, nors jokių apribojimų netaikyta. Tik labai reikšmingi ir kilmingi samurajai rengdavosi baltai. Prieš ceremoniją būdavo nuskutama dalis galvos (likę plaukai surišami į kuodą – taip yra už ko laikyti nukirstą galvą demonstruojant publikai). Tai labai primena budistų galvos skutimąsi – šiuo gestu jie parodo, kad atsiriboja nuo pasauliečių. Mirti pasirengęs žmogus taip pat atsiriboja nuo gyvųjų pasaulio. Būdavo būtina nusiprausti. Švelniai paraudoninti žandai irgi pagirtinas dalykas – net ir miręs samurajus turi atrodyti kupinas žydinčių jėgų.

Sekundanto vaidmuo. Dažniausiai sekundantu tapdavo pasmerktojo draugas ar bendražygis. Tai buvo ir didelė garbė, nes tokiu gestu parodomas pasitikėjimas, ir neeilinė atsakomybė – kaišaku turėjo ne tik nukirsti galvą nutraukdamas kančias, bet ir pasirūpinti visa ceremonija, jos eiga. Todėl kai kurie samurajai kratėsi tokios „garbės“ – naudos mažai, o dėl kokios nors nesėkmės gali tekti kentėti gėdą visą likusį gyvenimą. Sekundantas turėdavo bent vieną pagalbininką, kuris padėdavo viską suruošti ir rūpinosi, kad ritualas vyktų be jokių trukdžių. Žinoma, visa tai buvo prieinama tik turtingiesiems aukštos kilmės samurajams, o paprastam žemo rango samurajui galvą nuritindavo tiesiog kalėjimo prižiūrėtojas.

Pilvo pjovimo eiga. Veiksmas vyksta visiškoje tyloje. Samurajus atsisėda kojas pakišęs po savo kūnu. Seiza poza primena klūpėjimą, tik sėdmenys nuleidžiami ant sulenktų kojų, o rankos padedamos ant šlaunų. Atlaisvinęs drabužį pasmerktasis iki pusės išsirengia. Kaire ranka paima priešais jį maždaug metro atstumu padėtą kardą… Svarbiausias momentas – jis tris kartus duria sau į pilvą, laikydamas ašmenis kaire ranka šiek tiek žemiau šonkaulių, kairėje pilvo pusėje. Skausmas būna itin stiprus. Bet to dažniausiai būna negana, todėl suėmus kardą abiem rankomis padaromas pjūvis per visą pilvą iš kairės į dešinę. Tai dar skausmingiau. Žinoma, skausmas yra labai asmeniškas ir subjektyvus dalykas – kai kurie kariai padarydavo ne vieną, o kelis pjūvius neišleidę nė garso, kol būdavo nukirsdinti, o kiti pradėdavo vaitoti vos įpjovę odą. Tokugavų valdymo pabaigoje daugelis pasmerktųjų netgi nepjaudavo pilvo, o naudodavo ritualines vėduokles: vos ši paliesdavo pilvą, kaišaku kirsdavo kardu.

Pilvo pjovimosi būdai. Pats dažniausias būdas atlikti sepuku buvo tiesiog persipjauti pilvą iš kairės į dešinę vienu pjūviu (vadinamasis ichimonji, nuo skaičiaus „vienas“ – ichi), tačiau kai kurie samurajai buvo itin atsidavę šiam reikalui, tad sugalvojo ir kitų, skausmingesnių būdų. Pirmasis ir gan populiarus būdas buvo vadinamasis jumonji – žaizda panaši į kryžių, o japonams – į skaičių „dešimt“ (hieroglifas 十). Kiti, irgi su skaičiais sietini būdai: hachimonji – du statmeni pjūviai, kurių forma kaip skaičiaus „aštuoni“ hieroglifo (八), bei sanmonji – trys horizontalūs pjūviai, atrodantys kaip trejeto hieroglifas (三). Visus šiuos būdus nustelbia kage-bara, vadinamasis paslėptas pjūvis. Samurajus persipjaudavo pilvą namuose, susitvarstydavo, kad viduriai beeinant neiškristų laukan, po to, atvykęs pas savo priešus, dramatiškai nusiplėšdavo tvarstį ir tėkšdavo savo žarnas jiems į veidus. Kyla klausimas, ar šis būdas buvo kada nors panaudotas, nes patikimų įrašų neliko.

Galvos nukirsdinimas ir demonstravimas. Svarbiausia sekundanto užduotis – meistriškai nukirsti galvą vienu kirčiu. Jei netyčia nepasisektų, buvo sugalvotos situaciją palengvinančios išeitys. Pavyzdžiui, jei samurajaus galva atkakliai laikosi, ją galima nupjauti kardu lyg pjūklu arba pasinaudojus kitų pagalba bandyti atskirti trumpesniu kardu – vienas laiko galvą už plaukų kuodo, o kaišaku pjauna. Kai galva jau nukirsta, ji paimama už kuodo ir parodoma visiems liudininkams. Jei kuodo nėra, galima įsmeigti kardą į kairę ausį – taip galvą lengviau išlaikyti.

Tokugavų valdymo laikotarpiu sepuku paprotys buvo privilegijuota bausmė valdančiajai karių klasei, tačiau didelė charakirių dalis nebuvo susijusi su valdžios paskirta bausme. Kariai žudėsi mirus jų valdytojui. Kita priežastis – paprasčiausia savižudybė, noras palikti šį pasaulį dėl depresijos, mylimųjų netekties, materialinių sunkumų ar kitų negandų. 1685 m. jaunas kardininkas Hashi Seishinas baigė gyvenimą sepuku būdu Kogonji šventykloje. Jis paliko atsisveikinimo raštelį, kuriame atsiprašė už sukeltus nepatogumus ir aiškino taip pasielgęs dėl to, kad neturėjo jokių giminių, draugų bei nematė prasmės tęsti gyvenimą.

1600–1868 m. paplito vadinamosios dvigubos kaltės principas. Tai reiškia, kad jei esi užpultas kito samurajaus ir su juo įsiveli į kovą, abu nuteisiami mirti. Visiškai nesvarbu, kad priešininkas nebuvo provokuojamas, įžeidinėjamas, konfliktui nebuvo jokios dingsties. Samurajai neprieštaraudavo tokiam nuosprendžiui – garbė jiems buvo svarbesnė už gyvenimą.

Generolo Nogi Maresuke atvejis

1868 m. Japonijoje įvyko perversmas, kurio metu suiro daugiau nei du su puse šimto metų išsilaikiusi Tokugavų klano karinė vyriausybė. Imperatorius tapo viso politinio gyvenimo centru, jam suteikta daug politinių galių. Sostinė iš Kioto perkelta į Tokiją.

Kartu buvo panaikinta ir Tokugavų laikais vyravusi kastų sistema. Nuo 1871 m. samurajai prarado savo dominuojantį vaidmenį Japonijos visuomenėje. 1873 m. sepuku bausmė panaikinta, 1876 m. uždrausta nešiotis kardus. Toks sprendimas sulaukė didžiulio karių nepritarimo, per Japoniją nusirito sepuku banga. Kardas buvo samurajaus sielos dalis, galios ir statuso simbolis, tad daugelis karių jautėsi pažeminti jo netekę ir, nematydami prasmės gyventi be garbės, pasirinko mirtį.

Žinoma, negalima sakyti, kad japonai užmiršo savo praeitį, bet iš esmės tokiems dalykams kaip junši ar kaišaku naujojoje Japonijoje nebuvo vietos. Britų mokslininkas Basilas Hallas Chamberlainas, gyvenęs Japonijoje Meidži valdymo metais, sakė, kad samurajai yra „feodalizmo palikimas, kuris dabar užmigo nirvanos būsenos“.

Vienas labiausiai to meto visuomenę sukrėtusių įvykių buvo imperinės kariuomenės vado, 1849 m. gimusio generolo Nogi Maresuke charakiris, įvykdytas 1912 m. rugsėjo 12 d. Visu imperatoriaus Meidži valdymo laikotarpiu 1868–1912 m. šalis žengė greitos, kartais netgi drastiškos modernizacijos keliu. Japonijos lyderiai atsižvelgė į to meto Azijos rytų regione vyravusias aplinkybes, pavyzdžiui, du Opiumo karus, kuriuos Kinija gėdingai pralaimėjo britams. Japonija suvokė, kad norint atsilaikyti prieš Vakarų jėgą būtina keistis. Per labai trumpą laikotarpį šalis nuo feodalizmo perėjo prie santvarkos, kurią bandyta grįsti vakarietiškais principais.

N.Maresuke buvo iš senos ir kilmingos giminės – jo protėvių linija kilo iš X amžiuje gyvenusio imperatoriaus Uda (867–931). Jaunystėje būsimasis generolas labiau linko prie literato karjeros, tačiau jo tėvas manė kitaip. Galiausiai po kelerių bohemiškų metų 1870-aisiais jaunuolis pradėjo tarnybą kariuomenėje, kur sėkmingai kilo karjeros laiptais.

1877 m. įsižiebus Satsumos sukilimui Nogi susidūrė su Saigō Takamori (1828–1877) vadovaujamomis sukilėlių pajėgomis. Mūšio metu kritus vėliavnešiui Nogi dalinys neteko vėliavos. Generolas negalėjo sau to atleisti, todėl parašė laišką vyresnybei, kuriame prašėsi nubaudžiamas. Jo vadai, apsvarstę įvykių eigą, pripažino, kad nebuvo nusikalsta.

Satsumos sukilimas buvo didžiulis išbandymas vyrui, augusiam konservatyvioje samurajų šeimoje, nes daugelis giminių ir draugų palaikė sukilėlius, o Nogi brolis netgi stojo jų pusėn ir galiausiai žuvo Nogi pajėgoms sutriuškinus sukilėlių būrį.

1894–1895 m. karas su Kinija padarė N.Maresuke tautos didvyriu. Jis per vieną dieną užėmė strategiškai labai svarbų Port Arturo uostą, garsėjusį kaip neįveikiama tvirtovė.

1904 m., prasidėjus Japonijos karui su Rusija, Nogi vėl buvo duota užduotis užimti Port Arturo miestą, šįkart valdomą rusų. Nors galiausiai 1905 m. uostas ir buvo užimtas, kampanija buvo katastrofiškai nesėkminga ir generolas iš herojaus tapo paniekos objektu. Karys jautėsi atsakingas už nuostolius. Audiencijos pas imperatorių metu jis atsiklaupęs ant kelių maldavo leisti pasidaryti sepuku. Valdovas atsakęs, kad dabar ne metas mirti, bet jei Nogi negali kitaip, tepadaro tai po imperatoriaus mirties.

Šis karys nusižudė imperatoriaus Meidži laidotuvių dieną – jis buvo rastas persipjovęs pilvą ir dar persidūręs gerklę geriausiu, labiausiai brangintu kardu. Šalia gulėjo mirtinai susibadžiusi jo sutuoktinė. Kaip tikra samurajaus žmona, ji verčiau pasirinko mirti kartu su vyru, negu likti be jo.

Toli gražu ne visos žmonos buvo pasirengusios mirti dėl savo vyrų – šie dažnai jas nužudydavo prieš savo sepuku, kad pamiršusios pareigą nepabėgtų pas giminaičius ir toliau sau gyventų.

Nogi pasirinkimas visiems paliudijo, kad neįmanoma lengvai sunaikinti amžius tvėrusios pasaulėžiūros, filosofijos bei tradicijų.

Vienas žymiausių japonų rašytojų Sōseki Natsume (1867–1916, tikrasis vardas Natsume Kinnosuke) savo bene garsiausioje knygoje „Kokoro“ (verčiama kaip „širdis“ – jausmų, sielos ir emocijų simbolis, o ne kūno organas) svarstė apie N.Maresuke pasirinkimą: „[…] pastebėjau, kad mintyse automatiškai suskaičiavau metus, kuriuos generolas nugyveno visad galvodamas apie mirtį. Kaip žinote, Satsumos sukilimas įvyko 1877-aisiais. Jis turėjo nugyventi trisdešimt penkerius metus, laukdamas tinkamo laiko mirti. Ir aš paklausiau savęs, kada jis kentėjo didesnę agoniją – per tuos trisdešimt penkerius metus ar tuo metu, kai kardas perdūrė jo vidurius?“