Europos šalių, teikiančių paramą energiją taupantiems žmonėms, pavyzdžiu pasekė Lietuva. 20 mln. litų individualiems gyvenamiesiems namams atnaujinti ir dar 12 mln. litų atsinaujinantiesiems energijos šaltiniams (saulės, vėjo, biomasės, geoterminės energijos) panaudoti individualiuose gyvenamosios paskirties pastatuose buvo galima dar šiemet, rašo “Lietuvos ryto” priedas “Vartai”.

Tiek lėšų buvo numatyta nuosavų namų savininkams šių metų Klimato kaitos specialiosios programos sąmatoje. Tiesa, sąmatoje paskirstytos neegzistuojančios lėšos, todėl šįmet jos gyventojų greičiausiai nepasieks. Tai priklausys nuo to, ar dar šiemet pavyks susitarti su taršos leidimų pirkėjais.

“Klimato kaitos programos fonde šiemet buvo numatyta 200 mln. litų. Šias lėšas tikėjomės gauti pardavę perteklinius Lietuvos taršos leidimus. Lietuva pagal Kioto protokolą nepanaudoja visų taršos leidimų – mūsų šalis į aplinką išmeta kur kas mažiau anglies dvideginio nei daugelis išsivysčiusių valstybių. Taršos leidimus turime teisę parduoti, tačiau gautas lėšas privalome panaudoti tik taršai mažinti”, – sakė Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento Klimato kaitos ir hidrometeorologijos skyriaus vyriausioji specialistė Julija Kuklytė.

Dėl nebaigtų rengti teisės aktų Lietuva šįmet nepardavė taršos leidimų, tačiau tikimasi, kad kitąmet viskas vyks sklandžiai. Planuojama, kad 2011 metais fonde bus apie 500 mln. litų.

Specialistų apskaičiavimais, Lietuva, pardavusi taršos leidimus, galėtų gauti nuo 800 mln. iki 1,5 mlrd. litų.

Aplinkos ministerijos specialistai pabrėžė, kad daugiausia pinigų bus skiriama viešiesiems pastatams tvarkyti.

Nors lietuviams šiaudiniai, moliniai ir karkasiniai namai vis dar asocijuojasi su pasakos paršiukų nameliais, atsiranda vis daugiau žmonių, kurie tradicinę statybą iškeičia būtent į tokius. Kodėl?

Didžiąją dalį laiko žmogus praleidžia uždaroje patalpoje – namie, darbe. Pastatams pasaulyje sunaudojama 40 proc. išgaunamo akmens, žvyro, smėlio, 25 proc. medienos, 16 proc. gėlo vandens ir 40 proc. energijos. Nuo šių medžiagų kokybės priklauso gyventojų sveikata, savijauta, darbingumas. Pasaulio stebėjimo instituto (“World Watch Institute”) specialistai teigia, kad net trečdalyje naujų ir renovuotų pastatų oras yra nesveikas.

Kasdien jaunesnis

“Jaučiuosi 20 metų jaunesnis”, – pajuokauja mediniame name gyvenantis Remigijus Linkis ir rimtai priduria, kad ekologiško namo naudos greitai nepajusi: kaip sužinosi, kad dėl, pavyzdžiui, forlmaldehidų nebuvimo nerasidėjo alergija?

Pono Remigijaus namas ne šiaip sau medinis – jis iš Kanados kedro. Tai ypatingas augalas, net vadinamas gyvybės medžiu, mat dėl eterinių aliejų gausos jame nesiveisia medgraužiai gyvūnai, jis turi antibakterinių savybių ir išbuvęs 200 metų vandenyje nesupūva. Tai puiki aplinka gyventi.

Tokie namai statomi iš karkaso ir kedro lentelių, o šiltinami natūralia medžio arba kanapių vata. Galutinis rezultatas – pustrečio karto šiltesnis namas, nei dabar reikalauja statybos normos. O ir kaina prieinama – nuo 2 tūkst. Lt už kvadratinį metrą.

Nors kedriniai namai atrodo patrauklūs, Lietuvoje mažai kas ryžtasi tokius statyti, užtat kaimynai latviai juos statosi dešimtimis. “Ekologiškų namų reikia jaunesniems, užsienyje pagyvenusiems žmonėms. O vyresniems vis dar reikia įrodyti, kodėl medinis namas geriau”, – pasakoja R.Linkis.

Nauja – gerai užmiršta sena

Keramikė Dormantė Steponavičienė jau kelerius metus gyvena moliniame name. Tiesa, vadinti jį moliniu ne visai tikslu: molis sudaro tik 10 proc. namo statybinių medžiagų, kitos – šiaudai ir smėlis. Tokią statybinę medžiagą keramikė pavadino plaušmoliu. Tinkamiausią sudėtį nustatė tyrinėdama kitų šalių patirtį, tačiau didžiausias atradimas buvo, kai ištyrusi seno molinio tvarto sienos gabaliuką sužinojo, jog tai, ką atrado, mūsų senoliai jau seniai naudojo statyboms.

50 kvadratinių metrų namo sienas sulipdė pati Dormantė. “Tai buvo nuostabus kūrybos procesas, nes iš molio masės galima padaryti viską, ką sumanai: skulptūras lieti, įvairias formas išgauti”, – prisimena menininkė.

Dabar Dormantės namelis atrodo tarsi iš pasakos – apvalų pastatą dengia konuso formos stogas, o ant jo žydi laukų žolės. Šeimininkė namu labai patenkinta, nes jis sausas ir šiltas. “Praėjusią žiemą buvo dienų, kai temperatūra nukrisdavo iki 34 laipsnių, o namelyje laikėsi 24–25 laipsnių šiluma”, – džiaugiasi menininkė. Pasirodo, tokią šilumą skleisdavo plyta, ant kurios šeimynykščiai verda maistą. Ją visą žiemą kūreno malkomis, kurios kainavo vos 350 litų.
Pasižiūrėjusi į Dormantės laimę, panašų namą jau ėmė statytis ir jos dukra.

Namas be krosnies

Ekologijoje svarbu ne tik sveikos medžiagos, bet ir taupus resursų naudojimas. Šiuo požiūriu nepralenkiami pasyvieji namai. O tai reiškia, kad namas yra itin ekonomiškas, nes neturi įprastų šildymo šaltinių. Kaipgi taip? Pasirodo, toks namas moka kaupti šilumą ten, kur mums atrodo, kad jos nėra. Pavyzdžiui, kiekvienas žmogus išskiria apie 300 W energijos, namie ją skleidžia ir buities prietaisai: viryklė – apie 3 kW, televizorius – 100–150 W, kompiuteris – 200 W. Šios energijos gali pakakti, kad name būtų šilta.

Paprastai didelis šilumos energijos kiekis išeina per ventiliaciją ir kanalizaciją, todėl pasyviajame name naudojami mechaninės ventiliacijos įrenginiai – rekuperatoriai. Jie tvankų vidaus orą pakeičia lauko oru ir tuo pat metu išeinantis oras sušildo net 90 proc. įeinančiojo šalto.

Vilnietis Aleksandras Firsinas greitai turės tokį namą. 170 kv. m name nebus jokios įprastos krosnies, tik rekuperatorius su įmontuota elektrine spirale, kuri teiks namui apie 10 proc. šilumos. Tiesa, vanduo irgi bus šildomas elektra. Per metus elektros energijai, t.y. patalpų ir vandens šildymui, šeimininkas ketina išleisti apie 2 tūkst. litų. Dabar 80 kv. m bute vien už šildymą A.Firsinas per mėnesį sumoka apie 650 litų.

Pastatyti pasyvųjį namą šiandien kainuoja apie 15 proc. brangiau nei paprastą, nes jo sienų varža turi būti bent pustrečio karto didesnė, nei reikalauja statybos normos. Be to, A.Firsino namas statomas iš ekologiškų medžiagų – medžio karkaso, o šiltinamas medžio vata. “Dabar tokio namo nauda nelabai matoma, tačiau ateityje, ypač jei energija brangs, neabejotinai pamatysime”, – įsitikinęs pašnekovas.

Šis namas bus pirmasis, turintis tarptautinį sertifikatą, kitaip tariant, bus pastatytas pagal Vokietijos pasyviųjų namų instituto reikalavimus.

Svajonių namas

Domantas Surkys jau metus gyvena šiaudiniame name. Žiemą, kai šaltukas buvo paspaudęs iki 30 laipsnių, 320 kv. m ploto namo šildymas geoterminiu būdu kainavo vos 300 litų per mėnesį. Tačiau šeimininkas neabejoja, kad būtų mokėjęs dar mažiau, jei namo langai išeitų į pietus. Jo name visi langai žiūri į šiaurę, mat ten – nuostabūs Nemuno krantai.

D.Surkys tikina pasirinkęs šiaudinį namą visų pirma dėl ekologinių sumetimų. “Jam pastatyti prireikė net 80 kartų mažiau energijos nei įprastam”, – pasakoja šeimininkas ir priduria, kad plytai pagaminti reikia iškasti molio, smėlio, milžiniškų energijos sąnaudų, kad ją išdegtum, po to ją reikia atvežti. O šiaudai – viso labo antrinė žemės ūkio žaliava, auganti už kilometro nuo statomo namo.

Kitas labai svarbus veiksnys – namo kaina. Nors statyba atsiėjo beveik tiek pat, kiek ir mūrinio namo, D.Surkys tvirtina laimėjęs aukštesnę gyvenimo kokybę: namas šiltas, tinkuotas moliu ir dažytas ekologiškais dažais, todėl mikroklimatas puikus.

“Esu statybininkas, – sako namo savininkas. – Apskaičiavau, kad šiaudinio namo kainos ir kokybės santykis daug geresnis nei kitų. Molinio namo didelės statybos energijos sąnaudos, bet maža šiluminė varža. Medinis irgi nepakankamai šiltas”. Vienintelis šiaudinio namo trūkumas tas, kad jį statant konstrukcijas reikia saugoti nuo lietaus.
Pačiam D.Surkiui teko gyventi ir blokinio namo bute, ir mūriniame name, bet dabar jis tvirtina turįs svajonių namą.
Prie šiaudinių namų linksta ir Atsinaujinančios energijos informacijos konsultacinio centro direktorės Editos Milutienės širdis: “Manau, šie namai perspektyviausi, nes yra labai šilti ir reikalauja mažai darbo sąnaudų statant”.

Ji rašo mokslinį darbą, kurio tikslas – išanalizuoti naujas namų statybos technologijas ir pateikti išvadą, kurios jų ekologiškiausios. Į ekologiją E.Milutienė žiūri plačiai, na, kad ir į namo poveikį aplinkai. Šitaip žiūrint, pavyzdžiui, mediniai namai nėra ekologiški, nes jiems statyti kertami medžiai. Be to, medžius reikia apdirbti, dažnai naudojant neekologiškas medžiagas, atgabenti. Molio namai, pasak jos, irgi mažiau ekologiški už šiaudinius, nes jiems pastatyti reikia didelių žmogaus energijos sąnaudų, taigi toks namas “nedraugiškas” žmogui ir jo piniginei.

Senoms technologijoms – civilizuoti sprendimai

Ekologiškų namų statytojai guodžiasi, kad Lietuvoje nesudarytos sąlygos tokiems namams rastis. Negana to, yra nemažai tradicinių statybinių medžiagų, kad ir molis, šiaudai, kurios nėra įrašytos į reglamentuojamų produktų sąrašą. Taigi ir namų iš jų statyti negalima.

Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento Projektavimo normavimo skyriaus vedėjas Dangyras Žukauskas tikina, jog statybinių medžiagų standartizacijos reikia tam, kad statytojas būtų tikras, jog namas jam nepakenks. Na, pavyzdžiui, ar gali būti žmogus tikras, kad savo kieme išsikasė neužteršto cheminėmis medžiagomis molio? Be to, tos medžiagos turi būti pakankamai tvirtos, kad namas nesugriūtų. Valstybės tarnautojas pabrėžia, kad yra gana nemažai bendrovių, kurios patikrina gaminamas medžiagas ir joms gauna atitikties pažymėjimus ar net sertifikatus. Tuo tarpu formaliai žiūrint, žmonės, kurie statosi namus iš nestandartizuotų medžiagų, gali būti nubausti, o namas – nugriautas.

“Ekologinė statyba nėra blogai, tačiau viskas turi būti daroma civilizuotai”, – tvirtina D.Žukauskas ir priduria, kad visos ES statybos politikos tendencija krypsta link saugesnių medžiagų, jų kontrolė tolydžio griežtėja. Pavyzdžiui, dar prieš dešimt metų dažuose buvo leidžiamas tam tikras kiekis švino, dabar – nebe.

Be to, gegužę buvo priimta nauja pastatų energinio taupymo direktyva, pagal kurią nuo 2020 metų visi naujai statomi ir renovuojami pastatai turės būti pasyvūs. O iki kitų metų Seimas turi patvirtinti atsinaujinančios energijos įstatymą, pagal kurį visuomeniniai pastatai turės būti šildomi atsinaujinančiais energijos šaltiniais. Be to, numatyta, kaip bus remiami ir gamintojai, ir privatūs asmenys, norintys įsirengti tokius šaltinius.

Pastaruoju metu Lietuvos būsto rinkoje matyti keletas jau senokai neregėtų stabilumo požymių. Jau kelis mėnesius iš eilės būsto kainos beveik nesikeičia, o rinkos aktyvumas rodo šiokius tokius augimo požymius. Registrų centro duomenimis, kainos Lietuvoje per antrąjį ketvirtį šiek tiek pakilo (Vilniuje – 3,2 proc., likusioje Lietuvoje – 1 proc.).

Pamažu pradeda daugėti ir sandorių (apie 30 proc., palyginti su 2009 m.). Tad optimistiškai nusiteikę rinkos dalyviai jau viešai pradeda pranašauti rinkos atsigavimą ar bent sakosi užčiuopę dugną, o pesimistai skeptiškai dėsto, jog čia dar vieni “spąstai buliams” ir kad po šios mini euforijos ši rinka vėl su trenksmu pajudės žemyn. Tad vis dėlto kurioje vietoje derėtų padėti kablelį perfrazuotame teiginyje apie Lietuvos būsto rinką: kristi nebėra kur kilti?

Belaukiantiems kainų kilimo optimizmo lyg ir turėtų suteikti pasaulinės būsto rinkos tendencijos. Vienos didžiausių pasaulyje nekilnojamojo turto kompanijų “Knight Frank” birželio mėnesį paskelbto tyrimo duomenimis, pasaulinė būsto rinka atsigauna: būsto kainos pirmąjį 2010 m. ketvirtį kilo 53 proc. “Knight Frank” apžvelgiamų pasaulio šalių. Europoje sparčiausiai atsigauna Skandinavijos valstybių rinkos. Suomijoje užfiksuotas 11,3 proc. metinis būsto kainų kilimas, Norvegijoje kainos per metus padidėjo 10,8 proc., Švedijoje – 10,7 proc. Taip pat pastebimai per metus būsto kainos ūgtelėjo ir Didžiojoje Britanijoje (8,8 proc.) bei Austrijoje (8,7 proc.).

Iš Lietuvai artimesnių Rytų ir Vidurio Europos valstybių teigiamu metiniu kainų pokyčiu pasigirti galėjo tik Vengrija, kurioje kainos pakilo 2 proc., o likusiose šio regiono valstybėse būsto kainos, palyginti su 2009 m. pirmuoju ketvirčiu, vis dar mažėjo. Tačiau paskutinio ketvirčio rezultatai jau teikiantys vilčių, nes per 2010 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su 2009 m. ketvirtuoju ketvirčiu, kainos kilo ne tik Latvijoje (9,8 proc.) ir Estijoje (0,4 proc.), bet ir Slovėnijoje (1,6 proc.) bei Lenkijoje (2 proc.).

Tad vis daugiau Europos valstybių nekilnojamojo turto rinkos vėl stojasi ant kojų po beveik visas valstybes prispaudusios pasaulinės krizės, tačiau, kaip pastebi “Knight Frank” ekspertai, vis dėlto daliai Europos valstybių rinkos atsigavimo gali tekti palūkėti, kol jose bus vykdoma griežta fiskalinė politika ir bus labai taupoma. Matyt, prie tokių valstybių derėtų priskirti ir Lietuvą.

Nors šalies ekonomika rodo trapius “popierinius” atsigavimo požymius, atrodo, kad realios nedarbo ir emigracijos (gyventojų skaičiaus mažėjimo) problemos vis dar kamuos mūsų šalį artimiausioje ateityje. O šiuo metu planuojami, bet dar neįvesti, fizinių asmenų nekilnojamojo turto, progresiniai pajamų mokesčiai jau dabar kelia nerimą potencialiems būsto pirkėjams. Pagrindiniams būsto įsigijimo finansuotojams – bankams – tikru galvos skausmu gali tapti ir vis dažniau minimas fizinių asmenų bankroto įstatymas, kuris priverstų šalies finansines institucijas dar griežčiau ir atidžiau vertinti potencialių pirkėjų galimybes įsigyti būstą ir grąžinti bankui paimtą paskolą.

Tačiau nepaisant gana prastos šalies ekonomikos padėties (ypač darbo rinkoje) ir naujų mokesčių grėsmės, situacija Lietuvos būsto rinkoje jau gerus pusę metų iš esmės neblogėja. Netgi kai kurie būsto statytojai po truputį didina savo pastatytų ir parduodamų butų kainas bei pradeda ar atnaujina naujų daugiabučių namų statybas. Pagrindinės šio nedidelio sujudimo rinkoje priežastys – stipriai sumažėjęs būsto kainų lygis (“Ober-Haus” duomenimis, nuo 2007 m. gruodžio butų kainos Lietuvos didžiuosiuose miestuose jau nukrito 40,3 proc.) ir gana patrauklios būsto paskolų palūkanos. Nepaisant sumenkusių gyventojų pajamų, dėl šių priežasčių būstas tapo lengviau įperkamas nei prieš kelis metus. O akivaizdžiai senkanti naujo būsto pasiūla (ypač kokybiškų, nedidelio ploto butų ar namų) skatina greičiau priimti sprendimą jį įsigyti. Stipriai sumažėjusios indėlių bankuose palūkanos taip pat skatina žmones ieškoti alternatyvių pinigų įdarbinimo priemonių ir nemažai jų pasirenka investicijas į nekilnojamąjį turtą.

Šiuo metu į klausimą, kur link artimiausiu metu judės mūsų nekilnojamojo turto rinka, vienareikšmiškai atsakyti gana sudėtinga. Mat dabar turime ir teigiamų veiksnių, skatinančių rinką aktyvėti, ir akivaizdžių jos stabdžių. Situacija kaimyninėse valstybėse lyg ir signalizuoja, kad šansų atsitiesti turime ir mes, tačiau negretai – galbūt šių metų pabaigoje, galbūt kitų pradžioje.

"Veido" archyvas

Gyventojai namus ėmė statyti aktyviau, nes pajuto recesijos pabaigą ir skuba pasinaudoti sumažėjusiais statybininkų darbų įkainiais

Nuo šio pavasario iš lėto daugėja individualiųjų namų ir daugiabučių statybų – nors iki prieškrizinių metų lygio dar neįsivaizduojami toliai, vis dėlto padėtis geresnė nei pernai.

Apžvelgus Vilniaus ir Kauno gyvenamuosius kvartalus akį džiugina po pernai įsivyravusio štilio prasidėjęs atsigavimas – šiemet individualiųjų namų statybų kelis kartus daugiau nei pernai.

“Nuo šio pavasario tam tikrose srityse pagyvėjimas neabejotinai juntamas – pajudėjo individualiųjų namų statyba ir remontas, daugiau kyla iki kelių milijonų litų vertės gamybinių pramoninių objektų, kuriuos įmonės greičiausiai stato iš savų lėšų. Šiemet daugiau ir valstybinio sektoriaus projektų – švietimo, gydymo, auklėjimo įstaigų remontų, finansuojamų iš ES lėšų bei valstybės biudžeto”, – geras tendencijas pastebi statybos darbų konkursų ir objektų paieška bei pasiūla statybos bendrovėms užsiimančios įmonės “Statybų birža” komercijos direktorius Vaidas Kačiušis.

Teigiamų ženklų mato ir sostinės bei Kauno architektai. Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Gintautas Blažiūnas įspūdį apie prasidėjusį didesnį sujudimą individualiųjų namų statybų rinkoje susidarė iš pokalbių su sąjungos nariais. O kaunietis architektas Tauras Kulikauskas jau sulaukia skambučių iš klientų, kurie statybas buvo sustabdę, – dabar jie konsultuojasi dėl darbų tęsimo.

Balsių gyvenamojo kvartalo Vilniuje bendruomenės pirmininkas Rimantas Micka prasidėjusias naujas statybas mato ir šioje gyvenvietėje. “Palyginti su pernai, šiemet jaučiasi pakilimas ir, manau, antrų metų pusėje statybos dar labiau pajudės, nes pavasarį buvo nupirkta nemažai sklypų, daug kas tvarkosi dokumentus dėl statybos leidimų”, – pasakoja R.Micka.

Žinoma, šie pirmieji pragiedruliai statybos padangėje dar nereiškia, kad padėtis primena pakilimo metus. Pasak V.Kačiušio, palyginti su 2008–2007 m., statybos darbų konkursų sumažėjo kelis kartus.

Namus planuoja statyti ir dešimt metų

Viena priežasčių, kodėl individualių gyvenamųjų namų statybų po metų pertraukos ėmė daugėti – kritusios statybos medžiagų kainos ir perpus sumažėję statybininkų įkainiai. Statybos kainodarą sudarančios bendrovės “Sistela” duomenimis, statybininko darbo valanda šiuo metu kainuoja 11–12 Lt, o 2008 m. siekė per 20 Lt.

“Be to, žiniasklaida pradėjo skelbti, kad ekonomika išeina iš krizės, tad natūralu, kad suveikia psichologinis veiksnys, kuris skatina gyventojus kažko imtis”, – mano vilnietis architektas Arvydas Katilius.

V.Kačiušis priduria, kad dabar namus statosi ir tie žmonės, kurie dokumentus dėl statybų leidimų pradėjo tvarkytis ekonominio pakilimo laikais, bet dėl didelio institucijų darbo krūvio piko metu juos gavo neseniai. Taip atsitiko ir Vilniuje, Pavilnyje, namą balandį pradėjusiam statytis vilniečiui Timūrui Kobeckiui. “Biurokratinis miesto aparatas neleido susitvarkyti dokumentų ir statybas pradėti ankščiau, bet iš kitos pusės – kainų kritimas mums į naudą. Manome, kad dabar yra geras metas statytis namą”, – įsitikinęs pašnekovas.

Prieš mėnesį namą Kaune statyti pradėjo ir 35 metų kaunietis Vilmantas. Dešimt metų apie nuosavą namą pamąstydavęs vyras tvirtino, kad tai, jog namą stato būtent dabar, lėmė aplinkybės – tėvai padovanojo Vilmantui sklypą.

Besistatantieji namus šiuo metu statybas finansuoti bando įvairiais būdais – iš santaupų ir parduodami butus, o jei išlaikė stabilias pajamas, beldžiasi į bankų duris dėl paskolos. Vilnietis T.Kobeckis namo statyboms gavo paskolą iš banko. Į banką kreipėsi ir ponas Vilmantas iš Kauno, tačiau jam sekasi sunkiai – vyras nėra tikras, ar pavyks ją gauti. Jei paskolos negaus, nuosavą namą jis ketina statyti etapais 3–4 metus. “Tiek lėšų, kad namą pastatyčiau iš karto, neturiu. Sudėjus visų šeimos narių santaupas, pinigų užteks tik pamatams išlieti ir blokeliams įsigyti. Iš pradžių pastatysiu “dėžutę”, tada parduosiu butą ir statysiu toliau”, – planuoja pašnekovas.

Architektas T.Kulikauskas pastebi, kad tokių klientų kaip ponas Vilmantas šiuo metu nemažai – dažniausiai kelerius metus namą ketina statyti vyresni žmonės. “Yra tokių, kurie namą planuoja statyti tiek, kiek galioja statybos leidimas – dešimt metų”, – priduria ir vilnietis architektas A.Katilius. Prieš kelerius metus tokių klientų pageidavimų praktiškai nebūdavo.

Šiuo metu dauguma klientų, norėdami sutaupyti, nebesamdo darbų vadovų – statybininkus prižiūri patys, važiuoja ieškoti statybinių medžiagų ir net patys dalyvauja statybose. Taip taupyti planuoja ir ponas Vilmantas – jis ketina ir pats prižiūrėti darbus, ir talkinti statybininkams kaip pagalbinis darbininkas. Beje, kaip pastebi A.Katilius, šiemet klientai pageidauja kuo detalesnių ir paprastesnių namų projektų, kad esant reikalui galėtų išsiversti ir be specialistų pagalbos. “Žmonės stengiasi išnaudoti ir turimus resursus – pavyzdžiui, statant namą panaudoti nuosavo miško medieną”, – pasakoja architektas.

Namo kaina – 300–500 tūkst. Lt

Šiuo metu statybininkų vardijamos kainos prieš kelerius metus būtų skambėjusios tarsi iš fantastinio filmo. T.Kobeckiui statybininkai apskaičiavo, kad namo kaina, be apdailos, sieks 1000 Lt/kv. m. Vyras mano, kad darbai atsieis daugiau, nes statydamas namą jis neketina itin taupyti. Nepaisant to, T.Kobeckio vertinimu, namas dabar kainuos 30 proc. pigiau, negu būtų kainavęs statant per piką.

V.Kačiušio teigimu, dabar rinkoje dažnai siūloma namo su kuklia apdaila kaina – 1600 Lt/kv. m. O T.Kulikausko pažįstamas darbų vadovas apskaičiavo, kad praėjusių metų pabaigoje Kaune pastatyto 250 kv. m namo be vidinės apdailos kaina neviršijo 150 tūkst. Lt, arba 600 Lt/kv. m.

Kaunietis darbų vadovas Virginijus Vyšniauskas priduria, kad už 2,5 tūkst. Lt/kv. m jau galima pastatyti prabangesnį namą su visa vidine apdaila. “Jei šiandien prašo daugiau, vadinasi, plėšikauja”, – neapsigauti pataria specialistas. Prieš kelerius metus namus bendrovės statydavo už 1000–1200 Lt/kv. m su daline apdaila, o parduodavo už 3–5 tūkst. Lt/kv. m.

Sunkmečiu namai atsieina pigiau dar ir dėl to, kad lietuviai pradėjo rinktis mažesnius. “Judame išsivysčiusios Europos link – namai pinga, konstrukcijos paprastėja, plotas mažėja”, – dėsto A.Katilius. Dabar klientai dažniausiai pageidauja 120–180 kv. m bendrojo ploto gyvenamųjų namų, o prieš kelerius metus norėdavo 200–280 kv. m.

Beje, projektuotojai ir statybininkai šiuo metu iš klientų dažniausiai girdi prašymą namą pastatyti kuo pigiau. Kartais numojama ranka net į kokybę. Darbų vadovą V.Vyšniauską stebina, kad dauguma jo klientų dabar renkasi kuo pigesnius karkasinius namus. “Žmonės, galvokite, ką darote statydami karkasinius namus ir imdami jiems paskolas. Po 25 metų toks namas bus 100 proc. susidėvėjęs. O juk Lietuvoje namas statomas dviem kartoms, ne taip kaip JAV, kur nugriaunamas po 20 metų”, – “Veido” žurnalistės įspėti skaitytojus prašė darbų vadovas.

Net 100 kartų pastaraisiais metais galėjo sumažėti veiksnių ir aktyviai dirbančių nekilnojamojo turto agentūrų. Tokią išvadą po tyrimo padarė socialinių ir rinkos tyrimų internetu bendrovė “Macroscope”. Nors registruose oficialiai tebefiksuojama per 4 tūkst. įmonių, kurių veiklos srityse nurodytos operacijos su nekilnojamuoju turtu, pernai spalį tokių, kuriose dirba daugiau nei dešimt darbuotojų, tebuvo 160.

Mindaugo Kazlausko, Nekilnojamojo turto agentūrų asociacijos direktoriaus, komentaras

Nekilnojamojo turto agentūrų versle liko profesionalai. Įmonės, kurioms tai nebuvo pagrindinė veikla, arba pakeitė sritį, arba apskritai pasitraukė iš šio verslo. Beje, vienam brokeriui tenkanti rinkos dalis šiuo metu net didesnė nei prieš metus ar porą, nes dabar žmonės labiau linkę šių paslaugų kreiptis į profesionalus. Juk smegenų operacijų patys nesidarome, bet didžiausią gyvenimo sandorį kai kas bando atlikti patys, ir tai gali labai brangiai atsieiti. Deja, dalis brokerių tebedirba šešėlyje. Tačiau jei jie apgaudinėja valstybę, kaip klientas galėtų pasitikėti tokiu brokeriu?

Perpus kritus butų kainoms Palangos kurorte, nekilnojamojo turto agentūros pastebi tam tikrą pirkėjų susidomėjimą.
“Viena priežasčių ta, kad indėlių bankuose palūkanos visiškai mimimalios. Antra – iki dugno nukrito nekilnojamojo turto kainos”, – pirkėjų pagyvėjimą aiškina nekilnojamojo turto agentūros “Makstapa” direktorius Stasys Vladkus.

Nekilnojamojo turto agentūros “Agency Vestus” Palangos skyriaus vadovas Egidijus Valčiukas taip pat pastebi, kad kurorte susidomėjimas nekilnojamuoju turtu iki gegužės vidurio šiemet buvo šiek tiek suaktyvėjęs – labiausiai žmonės domisi galimybe įsigyti iki 50 kv. m būstą su autonominiu šildymu poilsiui. Palangoje net 80 proc. būstų įsigyjama kaip antrasis būstas ir tik 20 proc. – gyventi nuolat.

S.Vladkus tvirtino, kad Palangoje labiausiai, net perpus, atpigo senos statybos butai su centriniu šildymu, nes turėti tokį būstą poilsiui gana brangu. Pavyzdžiui, miegamajame rajone dviejų kambarių butas be prašmatnesnio remonto prieš trejus metus kainavo 260–280 tūkst. Lt, o šiandien – 130–140 tūkst. Lt.

Naujos statybos butai Palangoje atpigo apie 30–40 proc. Nekilnojamojo turto agentūrų duomenimis, arčiau jūros geriausiuose kvartaluose naujas butas su visa apdaila kainuoja 6 tūkst. Lt/kv. m. Nauji butai toliau nuo jūros kainuoja 4,9 tūkst. Lt/kv. m. (anksčiau 6,5 tūkst Lt/kv. m), o patys pigiausi, maždaug už 4 km nuo jūros su daline apdaila, – 3 tūkst. Lt/kv. m.

Šiuo metu pirkėjai labiausiai ieško butų su autonominiu šildymu, kainuojančių 100–150 tūkst. Lt, bet už tokią sumą rasti padoresnį ir arčiau jūros sudėtinga. “Už 100 tūkst. Lt galima įsigyti butą cokoliniame aukšte ar miegamajame rajone visiškai be remonto, nutolusį nuo jūros 1–2 km. Normalus naujos statybos dviejų kambarių butas su ekonominiu šildymu kainuoja apie 250 tūkst. Lt”, – aiškino E.Valčiukas ir pridūrė, kad iki pavasario žmonės dažniau būstus pirko iš santaupų, o dabar dažniau ima paskolas iš bankų.

Bet štai namų pardavimas Palangoje kone visiškai sustojęs.

Priminsime, kad Šventojoje būstų kainos dabar vidutiniškai 20–30 proc. mažesnės negu Palangoje, o Kuršių nerijoje – 1,5 karto didesnės.

Tuo tarpu butų nuomos kainos šiemet, palyginti su praėjusiais metais, pajūryje kritusios 10–20 proc. Miesto centre gero buto kaina parai siekia 200–300 Lt, toliau nuo centro įmanoma rasti ir už 100 Lt.

Trejų pastarųjų metų Lietuvos būsto pardavimo rinkos analizė rodo, kad labiausiai lietuviai nustojo pirkti trijų kambarių butus, kurių pardavimas, palyginti su pirkimo bumu 2007-aisiais, pernai buvo mažesnis daugiau nei 12 kartų. Mažiausiai, bet irgi daugiau nei aštuonis kartus, susitraukė didžiausių, 100 m² ploto ir didesnių, butų pardavimas – tiesa, jų visada buvo parduodama dešimtimis kartų mažiau nei ekonominės klasės būstų.

Tokios pat tendencijos išlieka ir šiemet, o pirmojo ketvirčio butų pardavimo registro duomenys liudija sąstingį dar tebesitęsiant – kol kas pirkimo-pardavimo sandorių dar mažėja, palyginti su pernai metų pradžia.

Itin aktyviai šiuo metu būsto paskolų rinkoje veikiantis “Nordea” bankas pastebi, kad pagal išduodamų paskolų struktūrą dabartinis laikas primena 2004–2005 m. situaciją, kai nekilnojamojo turto kainos dar nebuvo pradėjusios kilti. “Nordea” nekilnojamojo turto projektų vadovas Aurimas Maldūnas informuoja, kad šiuo metu vidutinė būsto paskola siekia 195 tūkst. Lt, o 2008 m. ji sudarė vidutiniškai 317 tūkst. Lt. Ypač sumažėjo brangiam būstui besiskolinančių klientų: 2008 m. didesnės nei 0,5 mln. Lt paskolos sudarė 12 proc. bendrojo banko paskolų portfelio, o 2009 m. ir 2010 m. pradžioje jų dalis tesiekė 5–6 proc.