BFL

Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius savaitės pradžioje vos per vieną dieną spėjo apsilankyti ir Palestinoje, ir Izraelyje, o su jų lyderiais sutarti dėl didesnio ekonominio bendradarbiavimo su Lietuva.

Su Palestinos prezidentu Mahmoudu Abbasu A.Butkevičius kalbėjosi apie vystomąjį bendradarbiavimą, aptarė partnerystę tarptautinėse organizacijose, pasidomėjo Artimųjų Rytų taikos procesu ir akcentavo bendradarbiavimą kultūros ir švietimo srityse.

Per susitikimą su Palestinos premjeru Rami Hamdallah Lietuvos Vyriausybės vadovas aptarė dvišalius politinius ir diplomatinius santykius, įskaitant galimybę Lietuvoje atidaryti Palestinos atstovybę.

„Džiaugiuosi būdamas pirmasis Lietuvos ministras pirmininkas, apsilankęs su oficialiu vizitu Palestinoje. Lietuva siekia sustiprinti bendradarbiavimą su šia šalimi, norime iš arčiau susipažinti su padėtimi. Esu tikras, kad mūsų dialogas padės užtikrinti reguliarius kontaktus tarp Lietuvos ir Palestinos diplomatų, laukiame jūsų atstovų apsilankymo mūsų šalyje“, – teigė A.Butkevičius ir pakvietė Palestinos premjerą apsilankyti Lietuvoje.

Vyriausybės vadovas pabrėžė, kad Palestinos atstovybės atidarymas Vilniuje būtų įsimintinas įvykis: „Džiaugiamės šiais planais, tai būtų pirmoji arabų šalies atstovybė Lietuvoje.“

Vis dėlto didžiausias dėmesys susitikimuose su Palestinos atstovais teko ekonominio bendradarbiavimo perspektyvoms.

Ministras pirmininkas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos maisto, baldų, chemijos ir kitų pramonės sektorių įmonės domisi eksportu į Palestiną. „Palestinos rinkai galime pasiūlyti aukštos kokybės pieno, mėsos, žuvies produktų, konditerijos gaminių, sausų pusryčių, nealkoholinių gėrimų“, – sakė premjeras.

Be to, A.Butkevičius Palestinos ministrą pirmininką pakvietė apsilankyti kitų metų balandį vyksiančioje tarptautinėje žemės ūkio ir maisto pramonės parodoje „AgroBalt 2016“, o R.Hamdallah savo ruožtu Lietuvos Vyriausybės vadovui pasiūlė įkurti tarpvyriausybinį ekonominio bendradarbiavimo komitetą. Sutarta, kad komitetas galėtų plačiau svarstyti tokius klausimus, kaip bendradarbiavimas turizmo srityje bei dvišalės prekybos skatinimas.

Kur kas didesnes ekonominio bendradarbiavimo galimybes Lietuva sieja su Izraeliu. Su šios šalies vyriausybės vadovu Benjaminu Netanyahu, prezidentu Reuvenu Rivlinu bei energetikos ministru Yuvalu Steinitzu buvo aptarta Lietuvos pažanga diversifikuojant eksporto rinkas, kalbėtasi apie užsienio investicijų pritraukimo priemones.

Priminsime, kad Lietuva svarsto galimybes ateityje pirkti dujų iš Izraelio, tačiau tai techniškai gali būti įmanoma tik po kelerių metų, nes kol kas Izraelis dar nėra apsisprendęs dėl dujų eksporto.

A.Butkevičius taip pat apsilankė „Yad Vashem“ Holokausto muziejuje, susitiko su Izraelyje gyvenančiais litvakais, Izraelio verslo bendruomenės atstovais.

„Lietuva ypač suinteresuota plėtoti dvišalį bendradarbiavimą su Izraeliu inovacijų, mokslinių tyrimų, transporto, energetikos, turizmo, verslo ir mokslo sinergijos, pažangių technologijų srityse“, – teigia premjeras.

Vizito metu taip pat kalbėta apie Vyriausybės bendradarbiavimą su Lietuvos žydų bendruomene, premjeras pristatė Izraelyje dalies gyventojų prieštaringai vertinamą Vilniaus koncertų ir sporto rūmų projektą bei aptarė jautrų Šnipiškių kapinių sutvarkymo klausimą.

Kai kurie ultraortodoksų žydų rabinai yra raginę Lietuvos Vyriausybę atšaukti Sporto rūmų rekonstrukciją, teigdami, kad ji gali pažeisti Šnipiškių žydų kapines, nors nei Lietuvos žydų bendruomenė, nei Londone įsikūręs Europos žydų kapinių išsaugojimo komitetas projektui neprieštarauja.

Valdymo pusiaukelę pasiekusi valdančioji dauguma ir jos Vyriausybė užsisegė medalius už pirmtakų strateginių projektų užbaigimą. Bet ką jie paliks ateinantiesiems?

Aušra Lėka

Aptrupėjusi, temdoma korupcijos šešėlių, negebanti formuluoti ir įgyvendinti ilgalaikių strateginių reformų, draskoma vidinių nesutarimų valdančioji dauguma pasiekė kadencijos pusiaukelę. Dvejus metus baigia ir jos Vyriausybė, kas ir yra viena iš nedaugelio priežasčių švęsti, nes iš šešiolikos ligšiolinių ministrų kabinetų tokios sukakties sulaukė tik šeši.

Bet ar turi pagrindo šventei valstybės piliečiai? Kiek ši valdančioji dauguma ir jos Vyriausybė prisidėjo prie mūsų valstybės ir jos žmonių gerovės gerėjimo?

Į priekį. Tačiau kiek prie to prisidėjo valdžia?

„Valdžią pirmiausia reikia vertinti pagal tai, kaip veiksmingai ji sprendžia piliečiams aktualias problemas, kiek efektyviai teikia viešąsias paslaugas. Kai piliečiai nepatenkinti sveikatos priežiūros paslaugomis, ar vaiko nepriima į perpildytą vaikų darželį, dažnai atsakymas yra – geresnėms paslaugoms trūksta pinigų. Bet daugiau pinigų nebūtinai išspręs problemas, jeigu jie blogai valdomi arba nėra aišku ką su tais pinigais daryti. Tokiu atveju, kaip sakė I.Ilfo ir J.Petrovo Ostapas Benderis – „Kam tau, Kisa, pinigai, jei tu fantazijos neturi“, – sako privataus tyrimų centro „Visionary Analytics“ direktorė dr. Agnė Paliokaitė.

Ekspertė skaičiuoja, kad per pastarąjį dešimtmetį valdžios išlaidos kai kuriose srityse (pavyzdžiui, švietimo, sveikatos apsaugos) išaugo kelis kartus, tačiau įsisenėjusios problemos beveik nepajudėjo iš vietos. Pagal Pasaulio banko valdymo efektyvumo indeksą, kuris atspindi viešųjų paslaugų ir valstybės tarnybos kokybę, 2014 m. Lietuva buvo 38-a  pasaulyje ir tik 20-a ES. Akivaizdu, kad su valstybės (t. y., visų mūsų, mokesčių mokėtojų) lėšų valdymu nėra viskas gerai.

„Žinoma, galima džiaugtis: Lietuvos ekonomikos augimas buvo vienas sparčiausių ES ir jis buvo tvarus – ne toks, koks prieš 2008 m. krizę. Tai Lietuvai leido ne tik įsivesti eurą, bet ir padidinti kredito institucijų pasitikėjimą Lietuvos ekonomika ir pakelti skolinimosi reitingą, todėl galime pasiskolinti su žemomis palūkanomis“, – vertina „Nordea“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas. Tačiau kiek čia Vyriausybės indėlio? Ir ar tikrai kylame daug matuojantis su labiausiai palyginamomis šalimis – kaimynais estais ir latviais?

Dar praėjusią dešiniųjų valdymo kadenciją pralenkėme estus pagal vieną iš dažniausiai kaip gerovės matą naudojamą rodiklį – BVP gyventojui. Pernai, jau prie šios valdžios, šią sėkmę įtvirtinome, pasiekdami 74 proc. ES vidurkio. Tačiau estus lenkiame tik skaičiuojant pagal  perkamosios galios indeksą, o imant absoliučiais skaičiais atsiliekame ženkliai: kiekvienam statistiniam lietuviui tenka 15,5 tūkst. JAV dolerių, o estui – 18,5 tūkst. Beje, ir estų BVP augimas buvo kiek  didesnis, o sparčiausiai ūgtelėjo latviai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

2011 m. birželio mėnesį maždaug pusė apklaustų Lietuvos gyventojų prezidentės Dalios Grybauskaitės veiklą vertino aštuonetu, o ketvirtadalis – devynetu pagal dešimtbalę sistemą.

Dabar respondentai prezidentei skiria jau kur kas menkesnius balus. Daugiausiai, bet ir tai tik 29,4 proc., jos darbą vertina septynetu, o 21,4 proc. – šešetu. Devynetą ir dešimtuką rašo tik 12,4 proc. apklaustųjų. Gerokai, net po keletą kartų, padaugėjo respondentų, prezidentei už jos veiklą skiriančių neigiamus įvertinimus.
Šie duomenys paaiškėjo po “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” ką tik atliktos sociologinės apklausos. Viena vertus, tai reiškia, kad prezidentė netarnauja savo reitingams (o taip kalbėjo nemažai politologų ir apžvalgininkų), ryžtasi priimti net ir nepopuliarius sprendimus, kita vertus, žmonių nuomone, ji padarė ir nemažai klaidų, yra nelanksti.
Tiesa, prezidentei D.Grybauskaitei Lietuvos gyventojai rašo vis dar gerokai didesnius pažymius nei premjerui Algirdui Butkevičiui. Jam daugiausiai apklaustųjų rašo šešetą ir penktą, o net 26,4 proc. mano, kad dabartinis mūsų ministras pirmininkas vertas tik vieneto, dvejeto, trejeto arba ketverto pagal dešimtbalę sistemą. Devynetu ir dešimtuku A.Butkevičiaus veiklą vertina tik 3,6 proc. respondentų.

D.Grybauskaitė prezidentė yra jau penktus metus. Kaip jūs vertinate jos veiklą prezidento poste pagal dešimtbalę sistemą? (proc.)

Septynetu    29,4
Šešetu    21,4
Aštuonetu    20,6
Devynetu    8,2
Penketu    6,4
Dešimtuku    4,2
Ketvertu    3
Dvejetu    2,4
Trejetu    2,2
Nežinau / nesakysiu    1,6
Vienetu    0,6

A.Butkevičius premjero postą užima jau daugiau nei metus. Kaip jūs vertinate jo darbą pagal dešimtbalę sistemą? (proc.)

Šešetu    18,4
Penketu    17,2
Septynetu    15,2
Aštuonetu    13,8
Ketvertu    10,6
Dvejetu    10,2
Nežinau / nesakysiu    5,4
Trejetu    5
Devynetu    3,2
Vienetu    0,6
Dešimtuku    0,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. sausio 27–29 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

„Lietuvos ekonomikos augimas per šių metų tris ketvirčius išlieka vienas sparčiausių Europos Sąjungoje, o vartotojų pasitikėjimo indeksas – aukščiausias Baltijos šalyse. Tai reiškia, kad didėja žmonių patikėjimas savo ateitimi, jie jaučiasi socialiai saugesni – daugiau perka, investuoja.

Kartu tai yra gerėjančio gyvenimo ženklas, liudijantis, kad Vyriausybės vykdoma ekonomikos skatinimo politika yra teisingame kelyje“, – sakė Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius Šešioliktosios Vyriausybės pirmųjų darbo metų proga surengtoje spaudos konferencijoje, pabrėždamas, kad atsigaunanti ekonomika projektuoja optimistinę valstybės ateitį.

Pasak premjero, Vyriausybei pavyko pasiekti ir energetikos kainų lūžį – ilgo ir skausmingo energetikos kainų augimo kreivė nuo kitų metų pagaliau pakryps žemyn. Priimti sprendimai, dėl kurių nuo kitų metų mažės ne tik elektros, bet ir dujų kainos. Dėl to sumažės gyventojų išlaidos komunalinėms paslaugoms ir jų piniginėse liks daugiau lėšų kitoms svarbioms reikmėms.

Patvirtintą 2014 metų biudžetą Vyriausybės vadovas įvardijo kaip šalies ekonominės ateities ir euro įvedimo pagrindą.

„Tai buvo nelengvas egzaminas Vyriausybei, nes reikėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp augančios ekonomikos suteiktų didelių lūkesčių ir realybės – laikytis fiskalinės drausmės, kad mažėtų sunkmečiu užaugusi valstybės skola,“ – spaudos konferencijoje sakė Ministras Pirmininkas.

Pasak premjero, papildomos išlaidos suvaržė Vyriausybės planus labiau padidinti atlyginimus mažiausiai uždirbantiems, tačiau nuo kitų metų liepos 1 d. iki 12 proc. didės kultūros darbuotojų, policijos, priešgaisrinės apsaugos, muitinės darbuotojų atlyginimai.

Kaip svarbius Vyriausybės pirmųjų metų darbus, premjeras taip pat įvardijo pagal grafiką vykdomą strateginį SGD terminalo projektą, įsibėgėjusį daugiabučių namų renovavimo procesą, sudarytas prielaidas verslo atsigavimui ir investicijoms, užimtumo programos iki 2020 metų parengimą, struktūrinius pokyčius sveikatos apsaugos sistemoje, švietimo ir mokslo srityje – specialistų rengimą orientuojantis į darbo rinką, kaimo mokyklų tinklo naikinimo sustabdymą.

Atskirai Ministras Pirmininkas pažymėjo sėkmingą Lietuvos pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai ir pasidžiaugė, kad šį sudėtingą išbandymą mūsų šalis garbingai išlaikė.

Gyvenimas per metus pagerėjo, bet valdančioji dauguma prie to prisidėjo beveik tik tuo, kad delsė priimti sprendimus. Tačiau amžinai delsti neįmanoma.

Algirdą Butkevičių vertėtų vadinti svajonių premjeru, o jo vadovaujamą Vyriausybę – vienu tobuliausių mūsų valstybės Ministrų kabinetų. Bent jau tokią išvadą galima daryti remiantis sociologų apklausomis. Labiau mylimas premjeras buvo tik Rolandas Paksas, o štai A.Butkevičiaus pirmtakas Andrius Kubilius turėjo tenkintis penkiskart mažesniu piliečių pasitikėjimu.
Tačiau meilė ir politikoje dažnai akla: paprašyti įvardyti A.Butkevičiaus ir jo Vyriausybės sėkmingus darbus net palankiai jį vertinantieji daugiausia minėjo tai, kas nepadaryta. Tad ar mylimas ir sėkmingai dirbantis premjeras – sinonimai? Ir koks premjeras – geras premjeras?

Nepriimta nė vieno strateginio sprendimo
„Tai pati silpniausia Vyriausybė Lietuvos istorijoje. Nors ši valdančioji dauguma turi tvirtą daugumą Seime, tad turėtų pajėgti daug ką padaryti, bet faktiškai nepadaro nieko“, – piktinasi politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius dr. Kęstutis Girnius. Ir tokiam vertinimui sunku rasti kontrargumentų, kai palygini, ką žadėjo prieš metus rankas sukirtusi valdančioji dauguma, ir kas iki šiandien atlikta.
K.Girnius vardija: žadėjo įvesti progresinius mokesčius – jų (kaip ir žadėtos sisteminės mokesčių peržiūros ir dešiniųjų naktinės mokesčių reformos atšaukimo) nėra. Bet turime arti pusšimčio darbo grupių, kurios niekada nesiims sprendimų. Energetinės nepriklausomybės srityje valdantieji sudarė tokias sąlygas, kad „Chevron“ pasitraukė iš Lietuvos, ir skalūnų dujų projektai sustojo. Naujos atominės elektrinės projektas marinamas, sprendimai atidedami. Dėl suskystintų dujų terminalo, atrodė, viskas nutarta, bet pasipylė visokie priekaištai, kad net Norvegijos ambasadorius jautė pareigą ginti šį projektą įgyvendinti turinčią savo bendrovę. Pats A.Butkevičius sakė, kad dėl energetikos trečiojo paketo derybų nebus, o dabar energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius pripažino, kad tai tebėra derybų su Rusijos koncernu „Gazprom“ objektas. Vyriausybė žadėjo pagerinti santykius su Lenkija ir lenkais, bet iššoko premjeras ir pareiškė, kad dvikalbių vietovardžių ir gatvių pavadinimų nebus, užuot pirma priėmus sprendimą ir radus formą, kaip jį paskelbti. Prie to vertėtų pridurti, kad vietoj santykių su Rusija „perkrovimo“, kaip žadėjo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, tesulaukėme pieno karo.
Ką prarandame nespręsdami strateginių problemų, pabrėžia visi šnekinti ekspertai. Žilvinas Mecelis, vadovaujantis Londone įsikūrusiam investicijų fondui „Covalis Capital“, besispecializuojančiam energetikos sektoriuje, kaip didelį pliusą nurodo strateginių energetikos projektų – suskystintų gamtinių dujų terminalo, energetikos jungties su Švedija – tęstinumą, kas tikrai gerokai pagerins šalies galimybes atpiginti energijos išteklius. „Tačiau „Chevron“ pasitraukimas iš Lietuvos – didžiulė netektis, nes praradome galimybę turėti alternatyvų pigių dujų šaltinį. Skalūnų dujų rinka stipriai keičia globalią energetiką ir geopolitiką – mūsų nedalyvavimas šiame procese bus neigiamas veiksnys šalies ūkio raidai“, – apgailestauja ekspertas.
Per metus netesėtas ir valdančiųjų pažadas dėl sisteminės mokesčių reformos. Laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyresnysis ekspertas Vytautas Žukauskas taip pat piktinasi: „Buvo sukurta garsioji darbo grupė mokesčių reformai parengti, tačiau beveik jokių jos pasiūlymų priimta nebuvo. Naktinė mokesčių reforma pačių socialdemokratų aršiai kritikuota, daugiausia dėl mokesčių didinimo, tačiau dabar jau A.Butkevičiaus Vyriausybė pati teikia mokesčių didinimo projektus – siūlo apriboti mokestinių nuostolių perkėlimą į kitus mokestinius laikotarpius. Taip tikimasi surinkti papildomus 160 mln. Lt, vadinasi, tiek įmonėms padidės mokesčių našta. Arba štai ištikus krizei PVM buvo padidintas laikinai, tačiau kada tas „laikinai“ baigsis? Prieš rinkimus rinkėjams buvo pasiųsta žinutė, kad bus „atžaisti“ blogieji konservatorių naktinės mokesčių reformos sprendimai, bet pažadai pamirštami.“

Daug kritikos
SEB banko prezidento patarėjo ir vyriausiojo ekonomisto dr. Gitano Nausėdos manymu, mokesčių srityje didžiausias konfliktas kilo tarp ideologizuoto ir technokratinio, kuriam ir atstovavo darbo grupė, požiūrio. „Čia dalgis ir atsimušė į akmenį, nes daugelis valdančiosios koalicijos partijų narių kitaip žiūri į mokesčius. Vis dėlto neatmesčiau, kad ideologizuota koncepcija anksčiau ar vėliau – gal dar po metų, kai bus arčiau rinkimai, vėl pasirodys ir bus grįžta prie progresinių, nekilnojamojo turto, automobilių ir kitų mokesčių“, – prognozuoja G.Nausėda.
Ž.Mecelis atkreipia dėmesį į dar vieną neigiamą mokesčių sistemos poveikį: „Akivaizdžiai trūksta ryžtingų žingsnių, galinčių pagerinti šalies konkurencingumą ir išspręsti emigracijos bėdą. Tauta žlunga iš esmės dėl to, kad dabartinė valdžios mokesčių politika neskatina aukštos pridėtinės vertės su dideliais atlyginimais darbo vietų kūrimo. Prie to dar prisideda ir visokios išimtys bei lengvatos įvairioms vietinėms profesijoms, nekuriančioms eksporto vertės. Reikalinga paprasta ir skaidri darbo rinkos mokesčių sistema, kuriai esant kiekvienas jaustųsi teisingai, tai yra mokėtų daugmaž adekvačiai gaunamoms paslaugoms.“
O V.Žukauską glumina, kad valdančioji koalicija ne tik nė per nago juodymą nepasistūmėjo spręsdama „Sodros“ ir pensijų problemą, bet netgi pasigirdo siūlymų nepervedinėti „Sodros“ lėšų į privačius pensijų fondus. „Bet tai ilgalaikės strategijos nesuvokimas, nes prieš dešimtmetį pradėtos reformos tikslas buvo suvokiant demografines tendencijas dalį naštos ir rizikos perkelti privatiems pensijų fondams“, – primena V.Žukauskas.
LLRI ekspertą stebina ir tai, kad su šešėline ekonomika Vyriausybė ketina kovoti per baudžiamąsias priemones, nors įvairūs tyrimai rodo, jog tai neefektyvu. Tačiau Darbo kodekso, dabar labai primenančio sovietinį, pataisas praėjusios kadencijos Vyriausybė parengė, bet naujoji atsiėmė, žadėdama parengti geresnį naują kodeksą, įsigaliosiantį nuo 2015 m. Tik kur jis?
Nepriklausoma ekonomikos ekspertė Rūta Vainienė pabrėžia, kad padėtis grėsminga ir sveikatos apsaugos srityje: „Visi – ir pacientai, ir gydytojai, ir sveikatos įstaigų vadovai, ir finansuotojai gyvena apimti baisaus nerimo ir nežinomybės būsenos. Kalbėta, kad bus sujungtos Privalomojo sveikatos draudimo fondo ir gyventojų pajamų mokesčio įmokos, kad pinigai neseks paskui ligonį ir negalėsi rinktis privačių gydymo įstaigų. Net medicinos studentai įbauginti, kad kaip sovietmečiu gaus paskyrimą.“
Prie didžiųjų problemų ekspertai priskiria ir švietimą, kurio srityje naujoji valdžia grasino padaryti viską priešingai, nei darė pirmtakai, panaikinti krepšelio principą. Daug išardyti laiko pritrūko, bet spėjo ne lietuvių kalba dėstomose mokyklose įvesti supaprastintą egzaminą, ką teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijoje įteisintam lygybės principui. Kaip pastebi Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, lėtai juda iš vietos ir susitarimai dėl profesinio mokymo ar dėl profesinio orientavimo.
G.Nausėda pabrėžia sisteminę šios Vyriausybės problemą – neapibrėžtumą, ypač mokesčių politikos ir energetikos srityje: „Kai per krepšinio varžybas iki paskutinės minutės nežinai, kuo baigsis, tai geras dalykas, bet kai politikoje ir ekonomikoje iki paskutinės minutės nežinai, kokie bus sprendimai ir kokia linkme eisime artimiausius kelerius metus, vargu ar sveikintina.“
Taip ir neaišku, kokius konkrečius darbus ši Vyriausybė ketina padaryti, labai prasti ir jos komunikaciniai gebėjimai.
Sutarti dėl sprendimų Vyriausybei trukdo ir vidiniai nesusišnekėjimai. Nors premjeras kadencijos pradžioje žadėjo, kad Ministrų kabinetas bus kaip vienetas, o ne atskiros tėvonijos, su juo leidžia sau nesiskaityti net socialdemokratai, ką jau kalbėti apie “darbiečių” ar “tvarkiečių” valdomas ministerijas. Štai “darbiečiai” vieni sau svarsto, gal pakeisti kokį savo ministrą. O koalicijos partneriai Seime net buvo įregistravę skirtingus projektus prioritetiniais klausimais.
Istorikas, politikos apžvalgininkas, Klaipėdos universiteto profesorius dr. Vygantas Vareikis mano, kad šios Vyriausybės darbą apsunkina koalicijos margumas: „Ankstesnė valdančioji dauguma buvo sukurta tam tikru ideologiniu pagrindu, o ši sudaryta iš priešingybių. Dar ir santykiai su prezidente nėra idealūs, o Andriaus Kubiliaus Vyriausybė beveik nebuvo kritikuojama, priešingai – palaikoma, net kai ėmėsi skaudžių reformų.“
Tačiau šioji Vyriausybė vis dėlto turi tokią didžiulę daugumą Seime, kad norėdama ir radusi savo viduje sutarimą galėjo priimti bet kokį sprendimą.

Įtakingiausiais Lietuvoje galima tapti būnant ir Plienine magnolija, kaip vadinta prezidentė D.Grybauskaitė, ir besiblaškančiu neryžtingu premjeru, kaip apibūdinamas A.Butkevičius.

Nuo pat pareiškimo “noriu ir galiu” daugiau nei prieš ketverius metus tuometė eurokomisarė Dalia Grybauskaitė, netrukus išrinkta Lietuvos prezidente, šovė į pasitikėjimo viršūnes, kai kuriose apklausose per mėnesį kartais pagausindama gerbėjų būrį net arti 20 proc. Ji buvo niekam nė iš tolo neprilygstama, kol premjeru netapo Algirdas Butkevičius. Jis ne tik pasivijo, bet net buvo trumpam aplenkęs prezidentę, nors, kaip primena sociologas dr. Vladas Gaidys, ketverius metus būdamas opozicijoje, kai galėjo išsijuosęs kritikuoti valdžią, neatrodė ryškus politikas ir jo reitingai nebuvo įspūdingi.
Dabar jau beveik metai, kai įvairiose apklausose juodu varžosi tik tarpusavyje, lyg visi kiti politikai žaistų žemesnėje politinėje lygoje. Nors meilė politikui ir jo įtakingumas – ne tas pat, šiemet D.Grybauskaitė ir A.Butkevičius dalijasi ir įtakingiausių politinių lyderių pozicijas “Veido” apklausoje, nuo artimiausio konkurento – opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus atsiplėšdami trigubai didesniu balų skaičiumi.
Mylimi ir įtakingi. Kokie jų darbai ir asmenybės bruožai juos padarė Lietuvos politikos diktuotojais?

Politinio veikimo forma – visiški priešingybės

Prezidentė – tikras galios simbolis, ne kartą sulaukusi kaltinimų dėl autoritarizmo. Ji kalba kategoriškai, efektui sustiprinti dar pamojuoja iškeltu pirštu, daro reikšmingas pauzes, vis pabrėždama “aš”. Jos sprendimai – taip pat kategoriški, nors ne tiek, kiek retorika, bet neretai be papildomų argumentų ar komentarų. Jei ji nusprendžia, kas juoda, o kas balta, jos nuomonės pakeisti beveik neįmanoma. Ir net gana akivaizdžiai suklydusi ji to nepripažins. Kaip pastebėjo ISM vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas politologas dr. Vincentas Vobolevičius, prezidentė, nors ir turėdama mažiau politinių galių nei parlamentinė dauguma, demonstruoja principingumą ir pasiryžimą nenusileisti valdančiajai daugumai, net jei tokia pozicija turi blefo požymių.
“Nenoriu lyginti D.Grybauskaitės su Vladimiru Putinu, bet griežto valdymo stiliaus tendencijų yra tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje, o tas stilius imponuoja ir Rusijoje, ir pas mus”, – lygina Oksfordo universiteto Politikos ir tarptautinių santykių katedros vyriausiasis mokslinis bendradarbis dr. Ainius Lašas.
Plieninė magnolija, kaip ją yra pavadinę dar jai būnant eurokomisare, atsakinga už finansus, imponuoja ir pasauliui: šiemet ji įvertinta politikos “Oskaru” vadinamu Karolio Didžiojo apdovanojimu, kurį anksčiau yra pelnę tokie pasaulio autoritetai, kaip Angela Merkel, Billas Clintonas, Jonas Paulius II, Tony Blairas ar Winstonas Churchillis, jai suteiktas ir JAV Džordžtauno universiteto garbės daktaro vardas.
Premjeras A.Butkevičius – visiška priešingybė: vis keičiantis nuomonę, besiblaškantis, dažnai kalbantis painiai, o paskui kaltinantis jį ne taip supratus. “A.Butkevičiaus valdymo stilius, diplomatiškai sakant, integruojantis kitų nuomones, bet tai apsunkina sprendimų priėmimą. Kartais jis atrodo nesugebantis apsispręsti, valdomas kažkokių partinių ar koalicinių intrigų”, – vertina politologas A.Lašas.
Net A.Butkevičiaus partijos bičiuliams jo pozicija ne visuomet svarbi – tai tik viena iš nuomonių, kaip kad drėbtelėjo Julius Sabatauskas prieš balsavimą dėl generalinio prokuroro. Socialdemokratai neslepia, kad Juozo Oleko ar Juozo Bernatonio nuomonė neretai būna svaresnė nei premjero.
Dar menkiau su premjeru skaitosi koalicijos broliai: A.Butkevičius atrodo apgailėtinai, kai jam tenka prisipažinti, kad “darbiečiai” jam už akių svarsto, gal pakeisti kokį savo ministrą, o Lenkų rinkimų akcija kaip neišvengiamai priimsimus paskelbia su premjeru nederintus planus dėl dvikalbių vietovardžių ir nelietuviškų pavardžių rašybos.
Lietuvos premjeras – nedidelis autoritetas ir už Lietuvos ribų: jis bejėgiškai teisinosi, kad niekas nekelia ragelio, kai jis bando prisiskambinti bent jau Rusijos premjero patarėjams, norėdamas pasiaiškinti dėl pieno karo. Bet štai jo patarėjui Antanui Vinkui Maskvoje reikiamos durys atsidarė.
Vis dėlto, nors viešumoje atrodo kitaip, Verslo darbdavių konfederacijos generalinio direktoriaus Dano Arlausko nuomone, A.Butkevičiaus taip lengvai nepastumdysi: kai reikia, užsispiria ir daro savo. „Man apskritai priimtinesnis modelis, kai yra stipri komanda, o ne visi žiūri į lyderio burną”, – tikina D.Arlauskas.
Šiuo požiūriu A. Butkevičius su D.Grybauskaite ir vėl priešingybės. Ji niekieno neveikiama. Nepriklausanti jokiai partijai, ji anksčiau sugebėjo dirbti ir kairiųjų, ir dešiniųjų Vyriausybėse ir nepildyti jokių partinių užsakymų. Socialdemokratų deleguota į eurokomisarus, grįžusi į Lietuvą net nesusitikdavo su tuomečiu premjeru Gediminu Kirkilu, viešai pareikšdama, kad nemato reikalo. Ir į Prezidentūrą ji atėjo praktiškai be jokios komandos, maža to, pareiškusi, kad pati priiminės sprendimus, o patarėjai jai reikalingi tik informacijai surinkti. Tad juos (kaip ir savo skiriamus valstybės institucijų vadovus) rinkosi pagal principą – svarbu, kad asmuo nebūtų susijęs su kuria nors politine jėga.
Tad politikoje, kaip ir asmeniniame gyvenime, D.Grybauskaitė – vienišė. Viena vertus, tai jos stiprybė: ji netarnavo nei kuriai partijai, nei interesų grupėms, todėl visą kadenciją išlaiko unikaliai didelį piliečių pasitikėjimą. Antra vertus, nesiskaitymas su kitų nuomone, net nenoras į ją įsiklausyti, kartais jai galėjo trukdyti priimti geriausius sprendimus.
Bet kuriuo atveju žmonės ją myli. Kaip, beje, ir jos priešingybę A.Butkevičių.

Didžiausias A.Butkevičiaus nuopelnas – delsimas?
Kad Lietuvos žmonėms nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis, patyrė ne vienas politikas. Bet tokią žaibišką metamorfozę nuo abejingumo iki pirmos reitingų pozicijos išgyveno tik D.Grybauskaitė ir A.Butkevičius. Na, D.Grybauskaitė imponavo savo prestižinį ir sotų gyvenimą Briuselyje iškeitusi į prezidento rinkimų karštinę. Bet nuo ko įsižiebė tokia meilė A.Butkevičiui, viešojoje erdvėje premjeravimo pradžioje sulaukdavusiam daugiau kritikos ir pajuokos, nei pripažinimo?
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” direktorius sociologas V.Gaidys įžvelgia porą priežasčių, kodėl niekuo neišsiskiriantis opocijos atstovas, tapęs premjeru, iš karto išsiveržė į sociologinių apklausų lyderius. Pirma, po rinkimų jis parodė ryžtą suvienyti kelias politines jėgas, be to, tapo matomesnis. Bet antroji priežastis – nuo jo niekuo nepriklausanti: jo, kaip ir valdančiųjų socialdemokratų, reitingas savaime šoktelėjo dėl gerėjančios ekonominės padėties. “Tiesiog A.Butkevičiui pasisekė patekti į premjero postą palankiu metu, kaip kad A.Kubiliui – nepalankiu”, – mano V.Gaidys.
V.Vobolevičius įžvelgia dar vieną prie premjero populiarumo prisidedančią jo savybę – šis politikas labiau nei prezidentė vertina politinį išlikimą: „Be šios savybės jis nesugebėtų vadovauti tokiai kaleidoskopinei koalicijai. Kaip žinome, ne tik tarp koalicijos partnerių, bet ir kai kurių partijų viduje egzistuoja daug pažiūrų, nuomonių ir strategijų skirtumų. Stipria vizija pasižyminčiam premjerui vadovauti tokiai koalicijai būtų beveik neįmanoma. Jai vadovauti gali tik premjeras moderatorius, kuris ne tiek formuoja Vyriausybės viziją, kiek moderuoja pokalbius tarp koalicijos partnerių. Dažnai toks premjeras patenka į nepatogią padėtį, kai viešai išsiskiria jo ir parlamentinės daugumos nuomonės. Nors daugeliui politikos apžvalgininkų toks premjero ~modus operandi~ sukelia juoką, tam tikrai daliai rinkėjų jis yra priimtinesnis nei ankstesnio premjero ryžtingų, bet skausmingų reformų maratonas.”
D.Arlauskas prie A.Butkevičiaus populiarėjimo priežasčių priduria gebėjimą išklausyti įvairias žmonių grupes: „Verslo žmonėms prieinami buvo ir jo pirmtakai, net A.Kubilius, viešumoje atrodęs arogantiškas, taip pat buvo atviras verslo atstovų pasiūlymams. Bet A.Butkevičius šiuo aspektu pranoksta visus savo pirmtakus.”
Verslininkams patinka, kad A.Butkevičius nedaro skubotų sprendimų. „Premjerą kaltina, kad daug proceso, daug darbo grupių. Bet kai kada, pavyzdžiui, dėl mokesčių, negalima daryti staigių sprendimų, juolab net pačioje valdančiojoje daugumoje nuomonės išsiskiria, nes, priešingai nei praėjusios kadencijos, šioji susiformavo iš skirtingas programas turinčių partijų, tad jas subalansuoti sudėtinga. Gerai, kad neskubėta ir dėl atominės elektrinės projekto: suprasdami, kad ji reikalinga, vis dėlto galėjome pridaryti daug klaidų ir turėti labai brangų žaisliuką. Dabar pasirinktas išminties kelias”, – mano D.Arlauskas.
„Nordea” banko ekonomistas Žygimantas Mauricas iš dalies pritaria verslo atstovo nuomonei: „Premjeras, Vyriausybė sugebėjo nuraminti tiek vartotojus, tiek verslininkus ir šiek tiek išvaduoti Lietuvą iš diržų veržimosi mąstysenos. Prieš tai buvusi Vyriausybė dėl vienų ar kitų priežasčių, be abejo, ir objektyvių – krizės, ėmėsi skubios naktinės mokesčių reformos, pakėlė mokesčių tarifus. Žinoma, tenka priimti būtinų, nors ir skausmingų sprendimų, bet paskui reikia kalbėti apie viltį, geresnę ateitį, apie stabilumą ir tai, ką Vyriausybė padarys, kad tas stabilumas ateitų, o ne sakyti, kad jei padėtis pablogės, vėl pakelsim mokesčius.”
Ž.Mauricas primena: ekonomika yra socialinis mokslas, ją lemia žmonių mąstymas. Čia labai tinka Konfucijaus išmintis: tinkamos mintys išsivysto į tinkamas kalbas, tinkamos kalbos – į tinkamus darbus, o tinkami darbai – į tinkamus rezultatus. „Taip yra ir finansų rinkose: nuo to prasideda sprendimai investuoti ar neinvestuoti, priimti naujų darbuotojų ar nepriimti. Konservatorių Vyriausybė koncentravosi tik į ateitį, o dabartinė, atvirkščiai, – tik į dabartį. O reikia balanso”, – pabrėžia Ž.Mauricas.
Valdžios pasikeitimas, ekonomisto vertinimu, suteikė visuomenės gyvenimui, taip pat ekonomikai daugiau ramybės, stabilumo. Nebuvo priimama skubotų sprendimų, buvo sukurta daugybė darbo grupių, bandoma palaikyti dialogą su vienomis ar kitomis interesų ir visuomenės grupėmis. Dėl to susidarė įspūdis, kad labai radikalių pokyčių artimiausiu metu nebus nei mokestinėje, nei teisinėje aplinkoje, tai suteikė ekonomikai stabilumo, o minimalaus atlyginimo padidinimas buvo simbolinis gestas, jog verta neprarasti gyvenimo pagerėjimo vilties. Kad šiuo požiūriu darbas padarytas neblogai, rodo ir rezultatai: Lietuvos vartotojų pasitikėjimo indeksas šiuo metu aukščiausias Baltijos šalyse, lenkiame kaimynus ir pagal mažmeninės prekybos plėtrą.
Tad nenuostabu, kad už tokį valdymo būdą, ypač po A.Kubiliaus nuolatinio gąsdinimo vos ne pasaulio pabaiga, A.Butkevičių ne tik myli žmonės, bet ir pakankamai palankiai vertina verslas.

Premjeras atidėlioti sprendimų nebegali
Vis dėlto, Ž.Maurico manymu, tai viena medalio pusė: kas gerai trumpuoju laikotarpiu, nebūtinai gerai ilguoju. Kitaip tariant, jau metas imtis ilgalaikių sprendimų, be kurių mūsų ekonomikos ateitis tikrai būtų labai miglota. Ekonomistas vardija neatidėliotinus sprendimus: visų pirma būtina pensijų sistemos reforma – juk jau dabar susiduriame su problemomis, tad ką darysime po dešimties metų, kai demografinė padėtis dar suprastės.
Antra, keistina mokesčių sistema, kuri akivaizdžiai netinka mūsų valstybei. Tai labai keistas derinys: kažkas paimta iš skandinavų, kažkas – iš prancūzų, kažkas – iš JAV, tačiau tarp kitų ES valstybių surenkame mažiausiai mokesčių, palyginti su BVP. Buvo užmojų, dirbo darbo grupė, bet sprendimų nedaug. Bandymas politinių sprendimų naštą perkelti ant darbo grupių pečių patyrė fiasko.
Kitoje ypač svarbioje srityje – energetikos – trūksta strateginės drausmės: strategijų lyg ir yra, bet jų nesilaikoma, lyg ir žadama kurti naujas. “Panašu į laiko vilkinimą, o laikas yra brangus kaip niekada. Kuo ilgiau vilkinsime, tuo ilguoju laikotarpiu Lietuvai, jos ekonomikai bus prasčiau. Rezultatų, kurie lemtų ilgalaikį Lietuvos progresą, kol kas nėra”, – pabrėžia Ž.Mauricas.
Nepriimtų sprendimų sąrašą galima tęsti: nėra nei žadėtos sveikatos apsaugos revoliucijos, pokyčiai švietimo srityje apsiribojo skandalingu lietuvių kalbos egzamino supaprastinimu ne lietuvių kalba dėstomose mokyklose, kurį teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijoje įteisintam lygybės principui. Nors Vyriausybė dievažijosi netęsianti atominės elektrinės projekto, lig šiol taip ir nepasakė nei taip, nei ne, bet prakalbo apie naują referendumą. Ačiū premjero neryžtingumui ir nepastovumui, užmarštyje liko ir dalies rinkėjų ausiai mielas pažadas įvesti progresinius mokesčius.
Ž.Mauricas pripažįsta: baigiasi tik pirmi kadencijos metai, gal jų prioritetas buvo nuraminti Lietuvos gyventojus. Bet antri kadencijos metai turi būti lemiami, imantis labai skausmingų, bet būtinų sprendimų. „Dabar nuotaikos geresnės, nedarbas sumažėjo, infliacija maža – pats laikas rūpintis ekonomikos ateitimi, priimti sprendimus, kad gerėjanti ekonomika būtų tvari. Turime problemų ir, jei jų turėsime stabiliai, jos ekonomiką temps į dugną”, – pabrėžia ekonomistas.

D.Grybauskaitė dėl principų aukojo reitingus
O ką keisdama Lietuvą į gera padarė A.Butkevičiaus konkurentė reitingų viršūnėse D.Grybauskaitė per ketverius su trupučiu savo kadencijos metų?
„D.Grybauskaitė labai orientuojasi į vidaus politiką, o štai užsienio politikoje reiškiasi gana vangiai, gal tik ES politikoje stipresnė. Nors turi stiprios politikės įvaizdį, jos vaidmuo ne visuomet būna aiškus, dažnai sunku suprasti poelgio logiką, sprendimai priimami lyg nusišalinant. Pavyzdžiui, D.Grybauskaitės elgesys po JAV priešraketinės gynybos planų pakoregavimo atrodė šiek tiek keistai, kai ji atmetė JAV prezidento Baracko Obamos kvietimą susitikti. Kitas pavyzdys – dabar vykstantys pieno karai su Rusija, kai D.Grybauskaitė pareiškė, kad ji bendraus su Vakarais, o su Rusija aiškintis – Vyriausybės darbas. Premjeras pirštu rodo į prezidentę, ir ne visai be pagrindo, nes vis dėlto ji yra užsienio politikos vadovė Lietuvoje ir turi daug galimybių inicijuoti šiuos procesus. Šiuo atveju prezidentė galėtų elgtis efektyviau”, – pabrėžia politologas A.Lašas.
Jo vertinimu, D.Grybauskaitės užsienio politikos laimėjimai gana kuklūs. Dvišaliai santykiai su Lenkija apleisti. Potencialius Rytų partnerystės programos laimėjimus prezidentei galima priskirti tik iš dalies. Iš esmės tai prezidento Valdo Adamkaus kūdikis, kuriuo vėliau rūpinosi konservatoriai.
O vidaus politikos srityje D.Grybauskaitė uždavė toną vos išrinkta į postą: jau prezidento rinkimų naktį aptarė reikalus su ministru pirmininku ir paskyrė “namų darbų” konkretiems ministrams, nukirsdama, kad kaip greitai buvo daromos klaidos, taip pat greitai jos turi būti ir taisomos – tiek dėl mokesčių įstatymų, tiek dėl “Leo LT”, o jei kas nespėja atlikti darbų dieną, esą tegu dirba ir naktį.
Į kaltinimus nežinant prezidento kompetencijos ribų D.Grybauskaitė atšovė, kad naudosis ne tik įstatymais suteiktomis teisėmis, bet ir savo autoritetu, per 68 proc. už ją balsavusių rinkėjų užnugariu.
Prezidentei pavyko apvalyti teisėtvarkos sistemą, pradėti kovą su korupcija, be to, imta ardyti monopolininkų klanus, išdrįsta pasipriešinti energetikų ir farmacininkų savivalei nustatinėjant kainas.
Deja, kadencijai artėjant prie pabaigos vieni pirmųjų D.Grybauskaitės reikalavimų – parengti sisteminę “Sodros”, “atvelti” suveltą mokesčių sistemą – lig šiol neįvykdyti.
Kartais prezidentė daug parako iššvaistydavo keistoms politinėms batalijoms, kurios ne visuomet baigdavosi jos pergale. Jai pavyko išmesti iš posto užsienio reikalų ministrą Vygaudą Ušacką, nors matant, kaip jis kyla tarptautinės karjeros laiptais ES, kažin ar tai galima laikyti didele jos pergale. Dar didesnis fiasko ištiko dėl FNTT vadovų, bet net teismo verdiktai, kurie buvo priešingi D.Grybauskaitės nuomonei, nepakeitė ankstesnio jos nusistatymo.
Vis dėlto politologas V.Vobolevičius ragina atkreipti dėmesį į dar vieną prezidentės veiklos principą: kritika vienai valdančiosios koalicijos partijų iš karto po to, kai ją per rinkimus parėmė nemažas skaičius rinkėjų, rodo, kad valstybės vadovė linkusi ignoruoti tam tikras politines tikimybes, į kurias politikai paprastai atkreipia dėmesį.
„Tikimybė, kad Vyriausybę formuojančios partijos atsižvelgtų į prezidentės rekomendacijas, buvo labai menka, tačiau tikimybė, kad kritika Darbo partijos ir premjero atžvilgiu sumažins valstybės vadovės populiarumą – gana didelė. Tad galima teigti, kad jos elgesį lėmė stiprus principinis troškimas, jog naujojoje koalicijoje nebūtų tuomet teisiamos Darbo partijos. Toks troškimas – sunkiai paaiškinamas politinių reitingų vaikymusi: vadinasi, prezidentė yra principo žmogus, dėl santykinai nedidelės savo vertybių įgyvendinimo tikimybės pasiryžusi rizikuoti politiniu populiarumu”, – pastebi V.Vobolevičius.
Tačiau ekspertai pabrėžia problemą, kad D.Grybauskaitė neturėjo konkrečios rinkimų programos. Ji pati vis kartodavo nieko ypatinga nežadėjusi – tik daryti tai, ką tuo metu manysianti esant reikalinga šaliai. O kai nėra pamatuojamų darbų programos, kaip pasibaigus kadencijai įvertinsime, ar D.Grybauskaitė valdė gerai?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Mūsų valstybė niekaip negali susikoncentruoti investavimui į ateitį, nes nuolat apmoka anksčiau pridalytus finansinius įsipareigojimus.

Premjero Algirdo Butkevičiaus į kairę ir į dešinę dalijami pažadai gal kai kam skamba kaip gražiausia muzika, bet ne ekonomistams ir bet kam, nors kiek suvokiančiam valstybės finansų sąrangos esmę. „Neįmanoma tuo pačiu metu judėti skirtingais vektoriais – ir laikytis fiskalinės drausmės, ir tesėti nepamatuotus pažadus“, – įspėja Seimo narys Kęstutis Glaveckas, ramindamas tik tuo, kad A.Butkevičius iš tų, kurie pažada, ko netesi. Tačiau šalia premjero  teorinio dosnumo valstybės pinigais, vis brangesnius biudžetui privalomus nutarimus priiminėja ir Konstitucinis Teismas (KT).
Tad koks balansas ant artimiausių metų biudžeto papildomų išlaidų ir papildomų pajamų svarstyklių?

KT: ekonomikos dėsniais vadovautis nevalia

Ikikrizinių 2008-ųjų pirmąjį ketvirtį, Statistikos departamento duomenimis, vidutinis atlyginimas į rankas privačiame sektoriuje (be individualių įmonių) buvo 1639 Lt, viešasis uždirbo daugiau –1670 Lt. Dabar atotrūkis dar padidėjo: privačiame uždirbama apie 1685 Lt, viešajame 1809 Lt, kur algos peržengė ikikrizines 7,7 proc., o privačiame – vos 2,7 proc.
Tačiau KT nusprendė atitaisyti, jų manymu, baisią neteisybę – birželį paskelbė, kad antikonstituciška buvo per krizę sumažinti daugiausia uždirbantiems valstybės tarnautojams, teisėjams, statutiniams tarnautojams algos koeficientus ar priedus, mažinti buvo galima tik bazinį atlyginimų dydį. „Danske banko“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė sako, kad jai, kaip ekonomistei, atrodo visuotinai suvokiama, kad sunkiu ekonomikos momentu gaunantieji didesnes algas valstybės sektoriuje galėjo daugiau prisidėti nei kokia bibliotekininkė, kuriai sumažinus algą tokia pat proporcija ji nebūtų galėjusi išgyventi. O pagal ekonomikos dėsnius algos kyla tada, kai atsigauna ekonomika ir gerėja mokesčių surinkimas, kas, deja, šiemet prastėja.
“Situacija paradoksali : Konstitucijoje tikrai nieko nėra konkrečiai parašyta, kaip valstybė turi elgtis krizės laikotarpiu, bet KT nutarimas reiškia, kad viešajame sektoriuje jokios korekcijos neįmanomos net išskirtiniu laikotarpiu. Tai juk buvo išskirtinė situacija, kai privačiame versle nuo žemės paviršiaus nušluoti ištisi verslai, tad ir viešajame buvo imtasi išskirtinių priemonių. Negi reikėjo su savo didžiuliu neefektyviu valstybės sektoriumi elgtis kaip Ispanijoje, Graikijoje, Portugalijoje ir atsidurti dabartinėje jų situacijoje? “Atidaryta Pandoros skrynia, kuri apsunkins priemonių krizei suvaldyti arsenalą ateities Vyriausybėms”, – įspėja V.Klyvienė.
Seimo opozicijos atstovas konservatorius Jurgis Razma siūlo Konstitucijos pataisą: “Kažkada nustatyti valstybės tarnautojų atlyginimai nėra šventa karvė ir gali būti keičiami. Dabar KT iš Konstitucijos dvasios išburia, kad jei kažkada buvo persistengta nustatant labai aukštas algas KT teisėjams, jų nebegalima sureguliuoti ir jos gali būti net didesnės nei prezidento.“
O didžiausia neviltis dėl KT nutarimo kilo praėjusią savaitę Vyriausybei preliminariai suskaičiavus, kiek tai kainuos: nors prievolė atstatyti ir kompensuoti algas galioja vos keliems tūkstančiams asmenų, pradedant šiuo spaliu kas mėnesį reikės 10 mln. Lt algoms atstatyti, o kompensacijos dirbantiems ir jau nebedirbantiems “nuskriaustiesiems” gali siekti  900 mln.–1 mlrd. Lt.

Kompensacijų sąrašas ilgas
Tačiau valdininkais ir teisėjais įsipareigojimų ir įpareigojimų sąrašas nesibaigia. “Įstatymuose vis pridedame saugiklių ir nuo pat nepriklausomybės pradžios vis kažką kompensuojame. Gal susiklosčius aplinkybėms tiesiog reikia  konstatuoti faktą, kad situacija šalyje bloga, todėl mažinamos pensijos ar algos”, – siūlo Verslo konfederacijos Mokesčių komisijos pirmininkas Marius Dubnikovas.
Kas garantuoja, kad Seime politikai nepasiūlys sumokėti kompensacijas ir už sumažintas algas ministrams, įvairiems politinio lygmens vadovams, o dabartiniams jas pakelti iki prieškrizinių? Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis tikina, kad Vyriausybė to nesiūlys, o kaip jau nuspręs Seimas, taip ir bus. Preliminariais skaičiavimais tuomet dar šiemet vien algoms atstatyti jau reiktų nebe 30 mln., o apie 50 mln. Lt, vadinasi, kitų metų suma pakiltų iki 200 mln. Lt, o kompensacijų – iki dangaus. O kiek reiktų lėšų, jei būtų nutarta peržiūrėti politikų ir viso viešojo sektoriaus netekčių konstitucingumą?
Tačiau premjeras dar pažadėjęs pakelti 5-10 proc.algas policininkams, gaisrininkams, pasieniečiams. Kokia tai bus suma, kol kas nėra suskaičiuota, bet visai VRM sistemai kitąmet pažadėta papildomi 100 mln. Lt. Krašto apsaugai papildomi įsipareigojimai siekia 34 mln. Lt, o kultūros darbuotojams žadama skirti papildomus 49 mln. Lt.
KT nutarimu kompensacijų už sumažintas pensijas laukia ir senjorai. Dar žadėta atstatyti per krizę sumažintas įvairias kompensacijas, išmokas, rentas, kas socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės skaičiavimu, valstybės biudžetą paplonintų 136 mln. Lt, o „Sodros“ dar 8 mln. Lt. Be to, pažadėta pradėti mokėti valstybines pensijas daugiavaikėms mamoms, išauginusioms penkis šešis vaikus (dabar mokama nuo septynių). O parlamentarai neabejotinai kovos dėl lėšų parlamentinei veiklai (dažniausiai – prabangiems automobiliams) ir reprezentacijai atstatymo.

Atrodo, kad Socialdemokratų partijos pirmininkas ir premjeras Algirdas Butkevičius vis dėlto tylomis svajoja apie prezidento rūmus, todėl ir bijo padaryti bent kiek ryžtingesnį veiksmą, galintį neigiamai paveikti šiuo metu dar didelį jo populiarumą.

Premjeras Algirdas Butkevičius mėgsta savo aukštus reitingus, tad daro viską, kad jie ir toliau tokie išliktų. Koks premjeras yra geras daugumai Lietuvos rinkėjų? Toks, kuris duoda ar žada duoti, bet jokiais būdais nieko neatima ir nereikalauja gyventi pagal kišenę. Šią tiesą A.Butkevičius suprato iš karto po rinkimų, kai jo populiarumas staiga taip šoko į viršūnes, kad keliems mėnesiams užtemdė netgi prezidentės Dalios Grybauskaitės populiarumą. Mat nuolat naiviai nustebęs A.Butkevičius buvo visiškai nepanašus į amžinai rūškaną ir iš anksto viską žinantį Andrių Kubilių. Tą, kuris ketverius metus iš televizoriaus kalbėjo tik apie taupymą, išlaidų mažinimą, mokesčių didinimą, diržų veržimąsi ir kurio atsakymas į visus prašymus duoti pinigų buvo vienodas: pinigų nėra.
A.Butkevičius atėjo su šūkiu “Pinigų bus!” Tegu tas šūkis buvo ne jo, bet Viktoro Uspaskicho, tačiau A.Butkevičkius per šį pusmetį tiek kartojo, kad tai jo Vyriausybė pakėlė minimalų atlyginimą, jog vargiai kas šiandien sieja tą nuteistąjį Viktorą su keliais papildomais litais piniginėje.
Kurį laiką to pakako, kad A.Butkevičiaus reitingai būtų aukšti, tegu ir palengva krintantys. Tą iš karto po rinkimų pranašavo patyrę sociologai ir politologai: iš pradžių, kol žmonių lūkesčiai didžiuliai, o Vyriausybė nuveikti ne kažin ką spėjusi, bet premjeras visiškai nepanašus į daugelio nekenčiamą pirmtaką, – populiarumas garantuotas. Lygiai kaip kadaise, po LDDP valdymo sukeltos bankų griūties ir korupcinių skandalų virtinės triuškinamai rinkimus laimėjusio Gedimino Vagnoriaus Antrojo. Šis, kaip tuo metu maloniai stebėjosi visi politologai, buvo tarsi išmokęs klausytis, kas jam sakoma, ir buvo visiškai nepanašus į Ilgojo Stabilizatoriaus pravardę pelniusį Adolfą Šleževičių. Menu, kai 1998-ųjų vasarį vyko prezidento Valdo Adamkaus inauguracijos iškilmės, į Katedros aikštę atvykusią Vyriausybę minia pasitiko plojimais, ir vargu kas įsivaizdavo, kad dar po metų tiek Vyriausybės, tiek jos vadovo vardas taps keiksmažodžiu.
Žmonių meilė politikams – trumpalaikė, ypač jeigu Vyriausybė imasi ryžtingų ir esminių sprendimų, kurie neišvengiamai keičia nusistovėjusį dalies visuomenės gyvenimą. Šitą paprastą tiesą žino visi, tad rinkimus laimėjusi ir Vyriausybę suformavusi partija visus svarbiausius ir skausmingiausius sprendimus pasistengia priimti nedelsdama, per pirmąjį pusmetį, kol pasitikėjimo ir jį lydinčio populiarumo kreditas dar nebūna išnaudotas. Kaip tai padarė A.Kubilius, savąjį pasitikėjimo kreditą išnaudojęs per naktine pramintą mokesčių reformą, o paskui trejus su puse metų gyvenęs ir reformas daręs prezidentės D.Grybauskaitės populiarumo sąskaita. Dėl to jam, tiesa, kartais tekdavo nuryti karčią piliulę, bet, kaip kartą yra prasitaręs pasisėdėjime su žurnalistais, „valstybėje turi būti nors vienas politikas, kuriuo žmonės pasitiki“. Svetimo reitingo dėka įgyvendinti savo politiką – tai jau aukštasis pilotažas.
D.Grybauskaitė, beje, irgi jau netrukus po išrinkimo buvo praminta reitingų verge, tačiau prezidentė savo populiarumą ne tik kaupė kaip politinį kapitalą, bet ir naudojo, aktyviai kapodama ilgą laiką nepajudinamais laikytų valstybės pareigūnų galvas. Nemažą dalį galvų nuritinti padėjo ne tik tiesioginiai jos, kaip prezidentės, įgaliojimai, bet ir itin didelis visuomenės pasitikėjimas bei populiarumas.
Kaip parodė pernai vykę Seimo rinkimai, D.Grybauskaitė savo aukštus populiarumo reitingus kaupė ne vien tam, kad mėgautųsi jais rytmetinių pasitarimų metu ar laikytų kaip kapitalą iki kitų prezidento rinkimų. Aiškiai pasisakiusi prieš tuo metu populiariausias – Darbo ir Socialdemokratų partijas, o vėliau visaip trukdžiusi joms sudaryti, kaip šiandien jau žinome, kriminalinę koaliciją, prezidentė nedvejodama išnaudojo nemenką dalį savo politinio kapitalo. Dalis jo veikiausiai taip ir liks negrįžtamai prarasta, nors kita jo dalis, investuota į paramą dešiniesiems, gali grįžti nemenkais dividendais kitais metais per prezidento rinkimus, visiškai kompensuodama nuostolius kairėje.
Bet kuriems galams aukšti reitingai premjerui A.Butkevičiui? Klausimas visai ne toks absurdiškas, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kaip minėta, Vyriausybės vadovui reitingai reikalingi tam, kad vykdytų skausmingas, bet būtinas reformas. Ar A.Butkevičius jas daro? Žinoma, ne! Atvirkščiai – visų, netgi menkiausių, reformų pažadai iš karto liko pamiršti, vos tik paaiškėjo, kad jos gali būti skausmingos.
Mokesčių reforma numesta į kampą (kartu pripažįstant, kad „naktiniai“ mokesčiai visai geri), energetikos, ypač atominės, srityje sprendimai atidėliojami kas trys mėnesiai, dabar jau atidėti iki rudens. Kaimynams ir derybų partneriams sekamos pasakos. Kiekvienas protestas, net pats menkiausias, kaip Žygaičių bendruomenės, keliems mėnesiams stabdo dar seniausiai į socialdemokratų Vyriausybės programą įrašytą skalūnų dujų paieškos procesą. Nuomonės keitimas pagal tos dienos visuomenės nuotaikų vėjus jau tapo tokia įprasta A.Butkevičiaus būsena, kad iš jos netgi šaipytis darosi nebeįdomu, nes kasdienybė nejuokinga. Ji liūdna.
Šią A.Butkevičiaus baimę – gink Dieve, ką nors supykinti – jau mato visi. Ir naudojasi, kiek sugeba. Pasieniečiai ir kiti statutiniai pareigūnai reikalauja kelti atlyginimus ir grasina vergų arijų akcijomis. Premjeras, užuot atkirtęs, kad pinigų nėra, ir pasiūlęs basiems pasivaikščioti prie Vyriausybės (juk vasara, nešalta), žada kitais metais bent šimtą milijonų surasti. Vilniaus meras Artūras Zuokas, nuvaręs sostinę į bankrotą ir pasiųstas pasivaikščioti pėsčiomis iš STT, kurioje bandė iškelti bylą dėl pinigų buvusiai Vyriausybei, pasikviečia A.Butkevičių į savivaldybę, ir šis pažada kitais metais penktadaliu padidinti miestui tenkančią gyventojų pajamų mokesčio dalį. Žinoma, kitų savivaldybių sąskaita.
Kodėl A.Butkevičius nori būti geras visiems, netgi už socialdemokratus niekada nebalsavusiems vilniečiams? Atsakymas peršasi vienas – jis saugo savo reitingą ir nori susikrauti papildomo politinio kapitalo artėjantiems prezidento rinkimams. Kas iš to, kad jis pats tyli? Visi būrėjai iš kavos tirščių kažkaip pamiršta, kad LSDP pirmininko pavaduotojas Juozas Olekas partijos suvažiavime sakė, jog socialdemokratai turi laimėti visus ateinančius rinkimus, įskaitant ir prezidento. A.Butkevičiaus (ne)darbai liudija šio tikslo siekimą.

Kodėl A.Butkevičius siekia būti geras visiems? Atsakymas peršasi vienas – jis nori susikrauti papildomo politinio kapitalo artėjantiems prezidento rinkimams.

Per beveik šimtą savo gyvavimo dienų 16-oji Vyriausybė spėjo pasėti daug nežinomybės dėl opiausių visuomenei sričių – socialinės ir sveikatos apsaugos, švietimo, mokesčių reformos, energetikos ir kitų – ateities. Į klausimą, kokių permainų bus imtasi, ministrai atsako, kad dirba darbo grupės, todėl net savo nuomonės jie negalį reikšti.
Atsakymų į aktualiausius klausimus ieškome kartu su ministru pirmininku Algirdu Butkevičiumi.

VEIDAS: Daugiau nei milijonui žmonių, apsidraudusių antros pakopos pensijų fonduose, kilo daug nerimo, kai jūsų patarėjas finansų klausimais viešai suabejojo valstybės galimybėmis tesėti duotus finansinius įsipareigojimus, buvo pristabdyta skelbti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengta pensijų skaičiuoklė. Ar galite garantuoti, kad valstybė bent jau jūsų kadencijos laikotarpiu tikrai perves į antros pakopos pensijų fondus tiek lėšų, kiek žada?
A.B.: Klausimai, kurie labai svarbūs žmonių dabarčiai ir ateičiai, pirma, turi būti labai gerai parengti ir suprantami politikams bei specialistams, antra, turi būti gerai išaiškinami žmonėms. Jiems turi būti aišku, kad pensijų reforma reikalinga dėl blogėjančios demografinės padėties, antra, kad pensinjų fondų antroje pakopoje valstybės lėšos, o jei žmonės norės prisidurti – tai ir jų, ne tik kaupiamos būsimai pensijai, bet ir investuojamos, kad uždirbtų papildomų pinigų. O trečia – žinoma, tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas, bet kai kurie žmonės neturėtų dalyvauti šioje sistemoje. Jei žmogaus darbo užmokestis nedidės ir yra, tarkim, 1500 Lt, o iki pensijos jam liko dešimt metų, antros pakopos pensiniame fonde jis sukaups mažiau, nei „Sodroje“.
Reformas visų pirma reikia žmonėms išaiškinti. Vakarų šalyse toks aiškinamasis darbas trunka ne mažiau pusės metų. O pas mus kas nors pasako, kad kitąmet reikės 200 mln. Lt papildomų lėšų, nors pagal Fiskalinės drausmės įstatymą išlaidas galime didinti tik tokiu procentiniu dydžiu, koks leidžiamas įstatymo, t.y. ne daugiau, nei per pastaruosius penkerius metus augo biudžeto pajamos.
VEIDAS: Bet panašiai tiek ir reiktų, jei visi liktų antros pakopos fonduose. Tad ar galite garantuoti, kad valstybė mokės įmokas ir priemokas į pensijų fondus pagal priimtą formulę bent jau jūsų Vyriausybės kadencijos metu?
A.B.: Taip. Tik kur skaičiuoklėje kalbama apie 5,5 proc. grąžos, tai jau pasakėlė. Juk tai priklauso, kur tu investuosi ir kokia bus kapitalo grąža.
VEIDAS: Per šias šimtą Vyriausybės dienų valstybės finansams jau teko patirti nenumatytų išlaidų gelbėjant Ūkio banko klientus. Ar tikite, kad valstybės iždas atgaus Indėlių ir investicijų draudimo fondui paskolintus 800 mln. Lt?
A.B.: ES lėšos, kurios buvo Ūkio banko sąskaitose ir viršijo kompensuojamą sumą, – valstybės nuostolis, nes valstybė iš valstybės iždo turės jas kompensuoti. Sėkmingiausiu atveju neatgausime apie 80-100 mln. Lt. O skolintos lėšos bus atgaunamos per trejus ketverius metus.
VEIDAS: Ar tikite, kad žlugusių bankų sąrašas bent jau artimiausiems metams baigtinis?
A.B.: Ūkio banko problema buvo žinoma keletą metų, Lietuvos banko valdybos noras buvo jį išgelbėti, jie nuveikė nemažą darbą. Dėl kitų bankų niekas negali garantuoti, nes net ir pats garsiausias bankas gali per parą sugriūti. Bet spręsdamas pagal iš Lietuvos banko vadovo gautą informaciją, manau, kad  Lietuvos bankininkystės sistemoje grėsmių dabar neturėtų kilti.

VEIDAS: Kodėl jūs manote, kad reikia lietuviško banko? Esate tai minėjęs (Lietuvos radijo laidoje „Ryto garsai“, „Lietuvos ryto“ televizijoje).
A.B.: Aš nemanau. Neminėjau. Neteisinga informacija.
VEIDAS: Verslas su nerimu laukia žadamos mokesčių sistemos reformos, ypač progresinių mokesčių. Kokie jūsų paties siūlymai mokesčių sistemos pokyčiams?
A.B.: Ne mokesčių dydžiai kartais lemia investicijų pritraukimą, ekonomikos stabilumą arba jos augimą, o mokesčių pastovumas. Šiandien viena pagrindinių problemų mokestinėje sistemoje, kad darbo pajamoms tenka didžiausias mokestinis krūvis, ką ne kartą pripažino ir Tarptautinio valiutos fondo misija. Tad šiuo metu svarstome ne kokį vieną progresinių mokesčių įstatymą, bet kaip sumažinti mokestinę naštą darbo pajamoms, savaime suprantama, nemažinant viešųjų finansų perskirstymo dalies nuo BVP.
O progresyvumo galima pasiekti ir taikant tokią mokestinę sistemą, kaip dabar taikoma Pelno mokesčiui. Juk, pavyzdžiui, atskaitymams į „Sodros“ biudžetą gali būti įvesti ne progresiniai, o proporciniai mokesčiai – gali būti nulinis, 15 proc. ar 20 proc. tarifas. Darbo grupė tai analizuos, bet kol kas sprendimų nėra priimta.
VEIDAS: Ar tai reiškia, kad visoje mokesčių sistemoje bus daugiau progresyvumo?
A.B.: Kai kalbuosi su specialistais iš kitų šalių, jie stebisi, kad Lietuvos mokesčių sistemoje nėra taikomi socialinio teisingumo ir solidarumo principai. Tai viena iš priežasčių, kad „Eurostato“ praėjusią savaitę pateiktais duomenimis, Lietuvoje ties skurdo riba gyvenančių žmonių procentas vienas didžiausių ES. Iš dalies tą lemia mokesčių sistemos išbalansavimas.
VEIDAS: Nesibaiminate, kad progresiniai mokesčiai atmuš norą investuoti Lietuvoje, išgins daugiau uždirbančius specialistus, kaip kad įspėja verslas?
A.B.: Godumas ir sukėlė pasaulio ekonominę krizę. Liberalioji ideologija, už kurią Miltonas Friedmanas gavo Nobelio premiją, būtų pasiteisinusi visame pasaulyje, jei būtų įvertintas žmogiškasis faktorius – žmogaus godumo.
Tačiau nesakau, kad dabar paimsime ir padarysim kokią mokestinę revoliuciją. Kažkokių didžiulių pokyčių, iššauksiančių neigiamą reakciją investuotojams, tikrai nebus.
Atvirkščiai – kad pritrauktume daugiau investicijų, planuojamos Teritorijų planavimo įstatymo pataisos.
VEIDAS: Ar planuojate artimiausiu laiku įvesti visuotinį nekilnojamojo turto mokestį?
A.B.: Kol kas neturime tokių minčių. Didžioji dalis žmonių gyvena iš labai mažų pajamų ir toks mokestis dar pablogintų jų pragyvenimo situaciją.
VEIDAS: Ar suderinamas siekis 2015 m. įsivesti eurą su dosniais Vyriausybės pažadais socialinėje srityje, noru išlaikyti švietimo ir sveikatos įstaigų tinklą regionuose?
A.B.: Jokio dosnumo niekur nematau. Tai yra ilgalaikė programa, kuri bus vykdoma laikantis Fiskalinės drausmės įstatymo – niekas nesirengia jo pažeidinėti. Mes kalbame apie racionalesnį išlaidų planavimą. Nebus to, kas buvo sveikatos apsaugos sistemoje, kai vos ne kiekviena ligoninė galėjo įsigyti milijonus kainuojančią aparatūrą ir laikyti ją nepanaudojamą. Iš viso sveikatos apsaugos sistemoje medicininė įranga panaudojama tik 30 proc.
Tragiška situacija ir dėl atlyginimų: į Policijos departamentą, Valstybės sienos apsaugos tarnybą žmonės nebeina dirbti. Balandžio pirmomis dienomis turėsime pasitarimą su šių tarnybų vadovais, nes jie nori aiškumo dėl kitų metų biudžeto. Pirmiausia numatysime prioritetus, ką ir kaip turime finansuoti, ir jokiu būdu neleisime, kad kurtųsi atskiros įstaigos, kurios bandytų iš valstybės pralobti. Tikimės, kad biudžeto pajamos, palyginti su pernai, padidės ir, įvertinus paskutinių penkerių metų pajamų augimo vidurkį, laikantis Fiskalinės drausmės įstatymo bus įmanomas išlaidų augimo didėjimas.
VEIDAS: Žmonės sunerimę ir dėl ministro Vytenio Andriukaičio sveikatos apsaugos vizijų. Esate sakęs, kad palaikote jo siūlomą strategiją. Ką konkrečiai? Ar ir jums imponuoja buvusi sovietinė sveikatos apsaugos sistema, kuria žavisi V.Andriukaitis?
A.B.: Mes apie sovietinę sistemą nekalbame. Bet turi būti suvokiama, kad kiekviena rajoninė ligoninė ar poliklinika turi turėti tiesioginį ryšį su kuria regionine ligonine, nes, kaip neneigia ir šių ligoninių vadovai, kartais už tų pačių ligonių gydymą sumokama keletą kartų. Drąsiai galiu teigti, kad tam bus užkirstas kelias. Jei kas galvoja, kad galima bus pasielgti, kaip prieš keletą metų JAV, kai socialinio draudimo fonduose buvo išplauti didžiuliai pinigai, sudarius sąlygas kiek nori steigtis privačioms medicinos įstaigoms ir iš socialinio draudimo fondų imti didžiules sumas, tai to nebus. Turime aiškiai patvirtinti metodiką, kiek darysime investicijų į valstybines ligonines ir medicinos įstaigas ir kiek finansuosime privačias, kad pacientams būtų galima suteikti paslaugas laiku, bet nebus taip, kad visiems sakysime – steikitės, o mes finansuosime. Ir taip esame vos ne žmonių su negalia šalis, kur kompensacijos už vaistus auga milijonais ir siekia apie 700 mln. Lt per metus, o to paties vaisto kaina skiriasi iki aštuoniolikos kartų. Mūsų pareiga – kad mokesčių mokėtojų pinigai duotų naudą žmonėms tiek per sveikatos ir socialinę apsaugą, tiek per švietimą, kitas sritis. Netvarkos niekas neleis daryti.
O kalbant apie sveikatos apsaugos ministro pasiūlymus, jis turėjo pirmiausia akcentuoti ne sprendimo būdus, o išryškinti, kokios yra problemos ir tik tada, kokie jų sprendimo būdai. Bet kol kas su visomis – ir privačiomis, ir valstybinėmis gydymo įstaigomis sudaromos sutartys, išskyrus su naujai įregistruotomis.
VEIDAS: Žadate gelbėti žmones nuo didelių šildymo kainų. Ar elektros ir šilumos ūkių sujungimas nebus koks naujas LeoLT, kur daugiau naudos bus interesų grupėms, o ne vartotojui?
A.B.: Manęs jokie interesai nedomina ir niekada nesudomins. Taip, „Lietuvos energija“ bus atsakinga tiek už šilumos, tiek už elektros ūkį. Man gėda, kad per kelerius metus nepertvarkėme šilumos ūkio gamybos aiškindami, kad tai savivaldybių reikalas ir kad jie turi tai daryti. Žmonės yra valstybės ir turi būti parengta aiški nacionalinė programa, o jai įgyvendinti panaudota kuo daugiau ES lėšų, pirmiausia ten, kur galima kuo greičiau pasiekti rezultatą sumažinti šilumos kainą. Skaičiuosime, kokia dalis gali būti panaudojama biokuro, kiek galime būti finansiškai pajėgūs senas technologijas keisti į naujas, kurias būtų galima panaudoti ir šilumos, ir elektros gamybai.
VEIDAS: Ar kai kurių valstybių pavyzdžiu nesiūlysite naikinti kompensacijų už šildymą, jei renovuotinų daugiabučių gyventojai nubalsuos prieš renovaciją?
A.B.: Tikiuosi, žmonės geranoriškai pažiūrės į šios programos įgyvendinimą. Jau dabar savivaldybėse turime per 2 tūkst. gyvenamųjų namų, kurie nori būti renovuojami. Tikimės, kad kovo pabaigoje įvyks pirmieji konkursai Ignalinoje ir Zarasuose. Taip, paskui bus nustatytas vienam kvadratiniam metrui leistinas sunaudoti kiekis šilumos energijos, o jei šeima naudoja daugiau, ji nebegaus kompensacijos.
VEIDAS: O kada bus pagaliau apsispręsta dėl Visagino AE projekto?
A.B.: Energetikos ministras žada pateikti ekspertų skaičiavimus iki gegužės 15 d. Estijos ir Latvijos ministrai pirmininkai pasakė, kad jie spręs, ar dalyvaus VAE projekte, kai gaus ekonominius skaičiavimus, kuriuose matysis elektros gamybos kaštai ir kapitalo grąža, o kol kas tėra išreikštas tik jų politinis palaikymas pasirašytame memorandume.
VEIDAS: Visuomenėje daug nepasitenkinimo sukėlė diskriminacinė lietuviškų mokyklų moksleivių atžvilgiu lietuvių kalbos egzamino tvarka. Ar jūs asmeniškai pritariate skirtingiems egzamino reikalavimams lietuviškų ir kitakalbių mokyklų abiturientams?
A.B.: Bet iki šių metų mokslo taip pat buvo du skirtingi egzaminai ir kažkodėl niekas nešaukė, kodėl nelietuviškų mokyklų moksleiviams taikomos išskirtinės sąlygos. Egzamino tvarka supaprastinta ir besimokantiems lietuviškose mokyklose: anksčiau buvo trys galimi pasirinkti autoriai temai, dabar septyni. Iš tiek pat autorių rinksis ir kitakalbių mokyklų abiturientai, tik lietuviškose mokyklose numatyta 500 žodžių rašinys, nelietuviškose – 400, klaidų skaičius lietuviškose mokyklose – trylika, kitakalbių – 27.
VEIDAS: Nemanote, kad tokie skirtingi standartai vis dėlto diskriminuoja lietuviškų mokyklų moksleivius?
A.B.: Reikia pripažinti, kad tokios reformos padaromos ne per dvejus metus. Švietimo įstatymas buvo pakeistas prieš dvejus metus, tačiau aiškinamojo darbo ir dialogo nebuvo.
VEIDAS: Ar grįšite prie jūsų kadencijos pradžioje kilusių diskusijų dėl pokyčių aukštajame moksle?
A.B.: Šiek tiek liūdna, kai pasižiūri į specialistų rengimo kokybę aukštosiose mokyklose. Planuojame didinti valstybės užsakymą aukštosiose mokyklose. Verslas turi pasakyti, kiek ir kokių specialistų reikia, o mes derinsime su aukštųjų mokyklų rektoriais. Su verslu nekomunikuoja, į rinkos poreikius nesiorientuoja ir profesinės mokyklos.

VEIDAS: Ar ketinate kreiptis į Lietuvių kalbos komisiją dėl nelietuviškų pavardžių rašybos, kaip yra minėjęs Konstitucinis Teismas?
A..B.: Šiuo metu yra dirbanti komisija, kuri, manau,  pateiks pasiūlymus ir po to teisininkai turės įvertinti ir pasakyti, kaip yra. Bet dėl to rašymo, kiek atsimenu, praeitoje kadencijoje konservatoriai buvo pateikę įstatymo projektą, bet jis buvo atmestas.
VEIDAS: Kaip jūs pats manote: ar reikia leisti tas nelietuviškas raides?
A.B.: Manau,  nereikia daryti jokių problemų – tas, kas yra, ir ta tvarka yra galiojanti. Dabartinė.
VEIDAS: Jūsų manymu, nereiktų (keisti)?
A.B.: Ne.
VEIDAS: Ar dėl koalicijos išsaugojimo toleruosite vis pasikartojančius Lenkų rinkimų akcijos ultimatumus?
A.B.: Galiu pasakyti, kad visi jų padaryti pareiškimai niekada nebuvo išsakyti koalicinės tarybos posėdžio metu. Tai daugiau politika.
VEIDAS: Kaip vertinate galimą koalicijos partnerių Darbo bei Tvarkos ir teisingumo partijų susijungimo poveikį valdančiajai daugumai ir dabartiniam postų pasiskirstymui?
A.B.: Ten, kur vyrauja išmintis ir yra suformuluoti tikslai, koalicija gali dirbti stabiliai ir jokie jungimaisi negali pakenkti.
VEIDAS: Ar, jūsų manymu, ministrai gali atsakyti už ministerijų darnų darbą, kai jiems viceministrai „nuleidžiami“ koalicijos partnerių?
A.B.: Primesto nėra nė vieno – taip, partijos deleguoja viceministrus, bet jei ministrams jie netinka, jų ir neima. Socialdemokratų siūlyti kultūros viceministrai netiko du ar trys ir dėl to nekėlėme jokių reikalavimų, o ieškojome kito žmogaus.
VEIDAS: Kas formuoja 16-osios Vyriausybės politiką – piliečių išrinktos partijos ir jų politikai ar darbo grupės? Vyriausybė kritikuojama, kad daugybė darbo grupių reiškia, kad valdžion atėjo nepasirengę valdyti partijos, neturinčios su kompetentingais ekspertais parengtų veiklos programų.
A.B.: Čia konservatorių demagogija. Visuomet dirbdavo darbo grupės, visi įstatymų projektai rengiami darbo grupėse. Esu ne kartą stažavęsis Vakarų šalyse ir ten sudarinėjamos darbo grupės. Pas mus jų nėra daug – energetikos klausimais, kurią įpareigojo įsteigti Seimas, ir dėl mokesčių sistemos.
Bet mes nesielgiame kaip konservatoriai, kurie imdavo iš šalies ekspertus už milijonus, o patys sėdėjo kabinetuose. Vien Ignalinos atominės elektrinės uždarymo vidinių ginčų sprendimui tarp užsakovo ir generalinio rangovo buvo panaudota 26 mln. Lt. Mes neišlaidaujame – darbo grupėse be jokio papildomo atlygio geranoriški dirba net profesūra. O auditas dar įvertins tuos praeitą kadenciją išleistus milijonus – kas gali paneigti, kad tos sumos su kažkuo buvo dalijamasi.
VEIDAS: Ar tokios problemos tik Energetikos ministerijoje?
A.B.: Vidiniai auditai daromi keliose ministerijose, kol kas nenorėčiau sakyti kuriose. Kur valstybės pinigai panaudoti ne pagal paskirtį, tikrai kelsime klausimą apie atsakomybę.

Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius trečiadienį interviu „Laisvosios bangos“ radijui kalba apie Darbo partijos ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ susijungimo galimybę, aktualius daugiabučių namų renovavimo klausimus, taip pat aptaria savivaldybių nuogąstavimus dėl to, ar išaugus minimaliam darbo užmokesčiui pavyks išmokėti darbuotojams atlyginimus.

Paklaustas, ar metų viduryje neplanuojama peržiūrėti biudžeto ir numatyti papildomų dotacijų savivaldybėms, premjeras pažymi, jog biudžeto persvarstymas nėra numatytas.

„Sausio mėnesio pajamų surinkimas rodo, jog yra gaunama neplanuotų pajamų. Manau, kad neplanuotas pajamas bus leista pasilikti savivaldybėms, tačiau jos turės būti nukreiptos įsiskolinimų ar darbo užmokesčio padengimui“, – sako Vyriausybės vadovas.

Atsakydamas į klausimą dėl renovuotinų daugiabučių atrankos, Ministras Pirmininkas pastebi, jog reikėtų atsižvelgti į tai, ar atnaujinti gyvenamąjį namą tikslinga. „Kai kurios šalys namus griauna, jei specialistai yra paskaičiavę, kad renovuoti tokį gyvenamąjį namą nebetikslinga. (..) Reikėtų rimtai pagalvoti dėl, sakykim, bendrabučių, kurių statybinės konstrukcijos yra susidėvėjusios, renovavimo“, – teigia Vyriausybės vadovas.

Premjeras Algirdas Butkevičius interviu radijui „Znad Wilii“ kalba apie Briuselyje vykstantį viršūnių susitikimą, kurio metu svarstoma 2014-2020 m. Europos Sąjungos (ES) finansinė perspektyva, numatomą savo vizitą į Lenkiją ir susitikimą su šios šalies premjeru Donaldu Tusku, aptaria Lietuvos ir Lenkijos santykių aktualijas.

Kalbėdamas apie kitą savaitę numatomą vizitą į Lenkiją ir susitikimą su jos premjeru D. Tusku, Vyriausybės vadovas teigia, kad pirmiausia kalbėsis „apie ekonominius, socialinius dalykus, apie tarptautinius projektus, tokius kaip „Rail Baltica“, „Via Baltica“, elektros jungtis, kurios yra numatytos artimiausiu metu įgyvendinti <…>. Taip pat apie dujotiekio nutiesimą nuo Klaipėdos iki Varšuvos, kas labai svarbu Lietuvos suskystintųjų gamtinių dujų terminalo pajėgumų naudojimui“.

Ministras Pirmininkas teigiamai vertina Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio vakar pasakytus žodžius, kad lenkų mažumos Lietuvoje problemos – Lietuvos vidaus reikalas. Premjero A. Butkevičiaus teigimu, „tai yra geras ženklas. Ir aš manau, kad yra gėda, kada mes viduje negalime išsispręsti problemų ir reikia kištis kitoms valstybėms ir padėti spręsti“.

Pasak Vyriausybės vadovo, tautinių mažumų klausimus Lietuva turi spręsti pati, neraginama Lenkijos. „Man labai nepatinka, kai būna aiškinama, kad viena valstybė spaudžia kitą valstybę spręsti tautinių mažumų problemas. Mano požiūris toks, kad Lietuvos piliečiams visiems turi būti gera gyventi, nežiūrint į tautiškumą arba kokios yra tautybės“, – sako A. Butkevičius. Anot premjero, pirmiausia reikia kabėtis, turėti daugiau geranoriškumo sprendžiant iškilusius klausimus.

Kalbėdamas apie vakar įvykusį susitikimą su Šalčininkų mokytojais ir moksleiviais, Ministras Pirmininkas sako, kad lenkiškų mokyklų moksleiviams lietuvių kalbos egzaminas bus vertinamas kitaip, bet egzaminų užduočių suvienodinimas lietuvių ir tautinių mažumų mokyklų abiturientams atidėtas nebus. Premjero A. Butkevičiaus teigimu, tam pritaria ir patys mokytojai bei moksleiviai.

„Ir jaunimas, ir mokytojai susirinkę to paties prašė – kad būtų taikoma išskirtinė tvarka egzaminuojant. Jie nori laikyti egzaminą, bet jiems egzamino vertinimas bus kitoks, negu tiems, kurie mokosi lietuviškose mokyklose“, – sako Vyriausybės vadovas ir pritaria lenkiškų mokyklų moksleiviams ir mokytojams, kad egzaminų suvienodinimo atidėjimas problemos neišspręstų.

Pasak premjero A. Butkevičiaus, atidėti egzaminų suvienodinimo tautinių mažumų ir lietuviškų mokyklų moksleiviams neprašė ir koalicijos partneriai – Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

Premjeras Algirdas Butkevičius interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“ kalba apie savo šiandieninį vizitą į Latviją, Visagino atominės elektrinės (VAE) projektą, skalūnų dujų žvalgybą, darbo grupės, svarstysiančios mokesčių sistemą, veiklą, aptaria 2008 metais šalį užklupusią krizę ir kovą su ja.

Kalbėdamas apie vizitą į Latviją, Vyriausybės vadovas pažymi, kad kaimyninės valstybės vadovybę informuos, jog įstatymų projektus, susijusius su Visagino atominės elektrinės (VAE) likimu, Vyriausybė pateiks iki šių metų gegužės mėnesio. „Žadu Latvijoje savo kolegoms pasakyti, kad Seime yra priimtas sprendimas, teisingiau – rezoliucija, kuri įpareigoja Vyriausybę artimiausiu metu, iki gegužės mėnesio, pateikti įstatymo projektus dėl tolesnio sprendimo. Manau, kad tas nusivylimas neturėtų būti pagrįstas,“ – sako A. Butkevičius. Premjero teigimu, „politiniai sprendimai labai svarbiais, strateginiais klausimais turi būti pagrįsti ekonomine logika“.

Komentuodamas Seimo Aplinkos apsaugos komiteto kreipimąsi į Vyriausybę su prašymu apsvarstyti, ar paskelbtas tarptautinis konkursas dėl skalūnų dujų žvalgybos yra tikslingas, premjeras A. Butkevičius sako, kad Vyriausybė tikrai svarstys šį prašymą, tačiau, jo manymu, skalūnų dujų žvalgyba neturėtų būti stabdoma. „Mes šį pasiūlymą svarstysime. Kiek turiu informacijos, žvalgymą turėtų atlikti užsienio kompanijos. Pagal paskutinius turimus duomenis, Lietuvai tai neturėtų kainuoti. Tokiam variantui mes turėtume pritarti, bet šį klausimą svarstysime. Mano manymu, tai tikrai neturėtų būti stabdoma, jei yra noras dalyvauti užsienio kompanijoms, atlikti tyrimus ir padaryti išvadas,“ – interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“ metu kalba A. Butkevičius.

Kalbėdamas apie kovą su 2008 metais Lietuvą ištikusia krize, premjeras pabrėžia, kad mūsų šalis turėjo skolintis iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF), kaip pasielgė Latvija. „Ir tuo metu aš sakiau, kad reikia skolintis iš Tarptautinio valiutos fondo. Tikriausiai atsimenate diskusijas, vykusias per Prezidento rinkimų kampaniją, tuo metu buvo išsakyta aiški mano pozicija ir ji nesikeičia iki šiol,“ – teigia Vyriausybės vadovas.