2013 m., tikėtina, Vyriausybė išsilaikys jau vien dėl nenoro apsijuokti prieš Europą. Tačiau po Lietuvos pirmininkavimo ES prezidento rinkimų kova gali sukelti pokyčių ir valdančiojoje daugumoje.

Tauta savo pasirinkimu vis labiau patenkinta
Nauja žvaigždė sužibo – šešioliktosios Vyriausybės ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius tapo tautos svajonių premjeru, pralenkdamas lig tol, atrodė, geležine meile tautos gaubiamą prezidentę. Premjerą, “Vilmorus”/”Lietuvos ryto” apklausos duomenimis, gruodį palankiai vertino net 58,3 proc. apklaustųjų, o Dalią Grybauskaitę – 50,3 proc. Dar ryškesnis atotrūkis tarp neigiamų vertinimų – atitinkamai 15,7 ir 30,6 proc. Prezidentė, neprileidusi Darbo partijos “elito” į vykdomąją valdžią, pirmą kartą savo kadencijoje per porą mėnesių prarado 22,5 proc. rėmėjų.
Apklausos duomenys reiškia ne ką kita, o kad tauta labiausiai pasitiki ne tuo, kuris stojo prieš neskaidrių politikų patekimą į Vyriausybę, o tuo, kuriam teisiami bendražygiai nekėlė jokių moralinių dvejonių tol, kol apie tai viešai neprabilo prezidentė.
Tiesa, A.Butkevičius garbingai tesėjo duotą pažadą, kad jo vadovaujama partija leis teisėsaugai užbaigti Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą, – balsavo už trijų Seime bandžiusių nuo teisingumo pasislėpti “darbiečių” teisinės neliečiamybės panaikinimą. Tačiau minėta apklausa, per kurią A.Butkevičius išsiveržė į lyderius, vyko dar iki šio balsavimo, tad tautai euforiją sukėlė būtent besiblaškantis, keliskart per dieną nuomonę keičiantis premjeras, kurį politologas Tomas Janeliūnas taikliai prilygino politiniame žaidime esant greičiau kamuoliu nei žaidėju.
Tauta po rinkimų dar labiau įtvirtino ir savo simpatijas socialdemokratams – jų pasitikėjimo reitingai nuo 14,1 proc. rugsėjį pakilo iki 26,4 proc. gruodį. Nepaisant atskleistų skandalingų Viktoro Uspaskicho ir jo partiečių poelgių bandant pirkti balsus rinkimuose, o anksčiau būnant valdžioje neskaidriai skirstant ES lėšas, galų gale akivaizdaus bandymo pasislėpti Seime nuo teisingumo, ši partija atrodo patikima vis didesnei Lietuvos visuomenės daliai – jos reitingai per porą mėnesių pakilo nuo 12,7 iki 18 proc.
Atrodo, kad rinkėjai, jei ir jaučiasi suklydę, tai atiduodami neprognozuotai daug balsų buvusiems valdantiesiems konservatoriams: lapkritį šių reitingas buvo pakilęs iki 11,8 proc., bet gruodį vėl nukrito iki 8,1 proc.
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės “Vilmorus” vadovo dr. Vlado Gaidžio tokie kardinalūs reitingų pokyčiai nestebina: “A.Butkevičiaus šuolis ne pats unikaliausias: premjeru tapęs Rolandas Paksas 1999 m. per mėnesį reitingus užsiaugino 27 proc. – nuo 43 proc. palankių vertinimų iki 70 proc., o palaikančiųjų A.Butkevičių per du mėnesius padaugėjo 24 proc. Beveik visų premjerų reitingai kadencijos pradžioje paaugdavo, išskyrus po R.Pakso premjerauti pradėjusį Andrių Kubilių.”
Lygiai taip pat ir visos naujos valdančiosios partijos sutinkamos su viltimi ir didesniais pasitikėjimo procentais. Sociologo manymu, žmonės A.Butkevičių reitinge pakėlė už jo portfelį ir todėl, kad jis – buvusių opozicinių jėgų lyderis, o ne už jo charizmatiškumą. Tačiau, kaip ir ankstesnių premjerų, A.Butkevičiaus reitingas, V.Gaidžio prognozėmis, netrukus, ko gero, sumenks.
Sociologo manymu, turėtų stabilizuotis ir pasitikėjimas prezidente, nes jo kritimas susijęs su konkrečiais įvykiais ir jos pareikšta pozicija, tad, jei tokių įvykių nebus, nebekris ir reitingai. V.Gaidys pastebi, kad anksčiau prezidentę gana vienodai palaikė visų partijų rėmėjai, o dabar jos reitingai mąžta dėl “darbiečių”, socialdemokratų ir “tvarkiečių” rėmėjų menkesnių simpatijų. “Prezidentė  žmonėms atrodė nepriklausoma nei nuo oligarchų, nei nuo kokios politinės jėgos, tačiau dabar susiformavo įvaizdis, kad ji palaiko buvusią valdančiąją daugumą. Jos griežtumas žmonėms paprastai patikdavo, bet per ministrų skyrimo procedūrą akcentuotas reikalavimas mokėti anglų kalbą kirto per paprastų žmonių savivertę, nes jie patys dažnai angliškai nemoka”, – daro prielaidą V.Gaidys.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Premjeras Algirdas Butkevičius interviu „Žinių radijo“ laidoje „Pozicija“ kalba apie viešumoje pasirodžiusius teiginius, kad referendumo dėl VAE metu žmonės buvo apgauti, Prezidentės D. Grybauskaitės pareiškimą, kad kai kurie ministrų kabineto nariai atitinka tik minimalius reikalavimus, Energetikos ministro susitikimą su „Gazprom“ atstovais, generalinio prokuroro prašymą naikinti Seimo narės N. Venckienės teisinę neliečiamybę.

 

Kalbėdamas apie referendumą dėl VAE Premjeras nekomentuoja Prezidentės pasisakymo, tačiau pabrėžia, kad informacijos apie atominės elektrinės reikalingumą Lietuvai viešinimas buvo stipriai pavėluotas. Anot Vyriausybės vadovo, dar prieš trejus metus turėjo būti pasiektas politinis susitarimas tarp valdančiosios koalicijos ir opozicijos dėl šio projekto reikalingumo, taip pat turėjo būti atsakyta į klausimą, kokia bus elektros energijos savikaina. „Visuomenė tokios informacijos neturėjo, asmeniškai jos nekaltinu. Šiandien reikia žiūrėti, kokios buvo padarytos klaidos ir kaip ateityje sutvarkyti Lietuvos energetikos sektorių“, – teigia A. Butkevičius.

 

Komentuodamas energetikos ministro J. Neverovičiaus susitikimą su „Gazprom“ atstovais Ministras Pirmininkas teigia, kad šis buvo reikalingas tam, kad nebūtų vienašališkai pritaikyta Lietuvai tiekiamų dujų kainos apskaičiavimo formulė. „Mūsų tikslas yra kalbėtis ir derėtis, kad dujų kaina Lietuvai būtų sumažinta“, – sako Vyriausybės vadovas.

 

Paklaustas, ar valdantieji palaikys generalinio prokuroro prašymą naikinti N. Venckienės teisinę neliečiamybę, Premjeras atkreipia dėmesį, kad „politikams nėra suteikta teisė trukdyti teismams, o teisinėje demokratinėje valstybėje tokius klausimus turi spręsti teismai, o ne politikai“.

 

Prezidentė Dalia Grybauskaitė “išbrokavo” per mažai būsimo Ministrų kabineto narių – duris derėjo parodyti dar mažiausiai trims pretendentams. Pusės viso pateikto Ministrų kabineto narių kompetencija ir reputacija kertasi su Konstitucijoje įtvirtintu atsakingo valdymo principu.

Per keletą pastarųjų savaičių politinė atmosfera šalyje įkaito iki virimo temperatūros – visuomenė susiskirstė į dvi frakcijas: aukštus moralinius ir profesinius reikalavimus pretendentams į ministrus keliančios prezidentės Dalios Grybauskaitės šalininkus bei naujosios valdančiosios daugumos gerbėjus, kuriuos įtikina Darbo partijos verkšlenimai, girdi, D.Grybauskaitė ignoruoja tautos valią ir neleidžia rinkimus laimėjusioms partijoms skirti į ministrus politikų, kuriems mandatą suteikė tauta.
Pirmiausia derėtų aiškiai pasakyti, kad nei prezidentė, nei remiantieji jos principingą laikyseną dėl ministrų moralinio veido ir kompetencijos rinkimų rezultatų nekvestionuoja. Tauta turi teisę rinkti tuos, kuriuos mano esant geriausius atstovauti jos interesams. Ir šie išrinktieji tautos atstovai gali užimti bet kuriuos parlamentinių komitetų vadovų ar Seimo vadovybės postus, į kuriuos juos skiria jų frakcijos ir tam pritaria atitinkamas skaičius Seimo narių.
Tačiau visame demokratiškame pasaulyje reikalavimai, keliami parlamentarams, nėra tapatūs reikalavimams, kurie keliami pretendentams į ministrus. Parlamentarui taikomi kur kas žemesni kvalifikaciniai kriterijai nei Vyriausybės nariui. Seimo nariui užtenka atitikti minimalius – pilietybės, teistumo, amžiaus cenzo reikalavimus.
Mat parlamentarų, nelygu šalis, paprastai būna šimtai (Lietuvoje – 141), todėl vieno parlamentaro galima padaryti žala nėra tokia juntama, kaip ministro, kurių būna vos keliolika (nesvarbu, kokio dydžio valstybė) ir kurie kuruoja visą didžiulę kokią nors sritį. Todėl jei į ministrus pateks neišmanėlis (neturintis aukštojo mokslo diplomo, nemokantis pagrindinių ES darbinių kalbų), nesuvokiantis savo valdomos srities subtilybių, prastos reputacijos ar net korumpuotas asmuo, jis padarys didžiulę ar net nepataisomą žalą visai valstybei. Ir čia neužtenka kaip Viktorui Uspaskichui su partijos “bičais” pasakyti: “Mes žinome kaip.”
Su šituo, beje, visiškai sutinka ir ilgametę parlamentinio bei diplomatinio darbo patirtį turintis socialdemokratas, paskirtojo premjero dešinioji ranka koalicijos derybose Juozas Bernatonis. Paklaustas, ar skiriasi kvalifikaciniai reikalavimai eiliniam Seimo nariui ir ministrui, J.Bernatonis atvirai dėstė: “Be abejo, skiriasi. Seimo narys yra renkamas tautos: kas gali būti Seimo nariu, apibrėžta Konstitucijoje ir įstatymuose. O štai ministrai yra skiriami ir turėtų būti tokie, kurie sėkmingai vadovaus savo valdymo sričiai.”
Deja, paskirtasis ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius apie tai nešneka.

Premjeras A.Butkevičius prisiėmė atsakomybę ir už nevykėlius

Seimo narys konservatorius, buvęs valstybės valdymo ir viešojo administravimo dėstytojas Kęstutis Masiulis primena, kad parlamentarai, pretenduojantys į ministrus, privalėtų ne tik gerai išmanyti sritį, kuriai pretenduoja vadovauti, bet ir turėti viziją, kaip ta sritis turi atrodyti, bei žinoti priemones, kaip jų įsivaizduojamo rezultato pasiekti. A.Butkevičiaus pateiktame Ministrų kabinete dalis ministrų gali nebent palaikyti esamą kuruosimos sistemos būklę, bet jokių pokyčių nepadarys, nes jie nėra proveržio ministrai. “Aišku, mums, kaip opozicijai, šis Ministrų kabinetas labai parankus – galėsime kritikuoti be sustojimo”, – ironizuoja prof. K.Masiulis.
Bet ar tikrai tokia Vyriausybė naudinga valstybei? Deja, ne.
“Paskirtasis ministras pirmininkas A.Butkevičius nesugebėjo pateikti viso suderinto kandidatų į ministrus sąrašo, – penktadienį vidudienį surengusi spaudos konferenciją paaiškino priežastį, kodėl užtruko naujosios Vyriausybės formavimas, šalies vadovė D.Grybauskaitė. – Ministras pirmininkas pateikė tik dvylikos ministrų kandidatūras, už kiekvieną iš jų prisiimdamas asmeninę atsakomybę. Pateiktame sąraše nėra socialinės apsaugos ir darbo bei švietimo ir mokslo ministrų pavardžių.”
Prezidentės vertinimu, ministro pirmininko pasirinkti kandidatai pagal kompetencijos lygį labai skirtingi: “Dalis jų atitinka tik minimalius reikalavimus, kurie būtini tiesioginiam pareigų vykdymui ir deramam Lietuvos atstovavimui užsienyje.”
Kartu šalies vadovė pridūrė: “Visiems kandidatams, nepriklausomai nuo partiškumo, buvo keliami vienodi reikalavimai.”
„Reikalavimai paskirtajam premjerui buvo pateikti Vyriausybės formavimo pradžioje. Galiu tik pakartoti: tai savo srities išmanymas, skaidrumas, sugebėjimas deramai atstovauti valstybei tarptautinėje erdvėje, europinės darbotvarkės supratimas, taip pat gebėjimas bendrauti bent viena iš trijų darbinių Europos Sąjungos kalbų”, – pabrėžė prezidentės vyriausioji patarėja Daiva Ulbinaitė.
“Kiekviename valstybės valdymo vadovėlyje pretendentams į ministerijų ar viso kabineto vadovus – be moralinių ir kvalifikacinių reikalavimų – keliamas dar ir “trijų E” kriterijus: lyderio energingumas, lyderio gebėjimas “energizuoti” kitus ir lyderio efektyvumas. Šitą kriterijų atitinka vos vienas kitas naujojo Ministrų kabineto ministras”, – apibendrina K.Masiulis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Šiuo metu Ministrų kabinetą sudaryti bandantis paskirtasis premjeras Algirdas Butkevičius praeityje jau yra vadovavęs dviem rimtoms ministerijoms – Finansų ir Susisiekimo, bet abu kartus nesėkmingai.

Pradedant kalbą apie Algirdo Butkevičiaus, kaip vykdomosios valdžios atstovo, gebėjimus, reikia aiškiai įvardyti vieną dalyką: kaip žmogus, jis tikrai yra visiškai padorus, sąžiningas, darbštus, su jo vardu niekados nebuvo siejamos jokios korupcinės istorijos ar skandalai. Socialdemokratų garbės pirmininkas Česlovas Juršėnas, pats būdamas absoliučiai padorus žmogus, per daugiau nei du dešimtmečius politikoje niekuomet neįsipainiojęs į jokią nešvarią istoriją, A.Butkevičių apibūdina kaip „vieną sąžiningiausių mūsų partijos veikėjų, norintį, kad Lietuvai būtų geriau“. Šiuo vertinimu galima tikėti, nes netgi tie „Veido“ pašnekovai, kurie pasakojo apie A.Butkevičiaus panosėje vešėjusią korupciją, neabejojo, kad pats jis, kaip ministras, su tuo niekaip nebuvo susijęs.
Vis dėlto asmeninis padorumas, nors ir būtina savybė politikui, siekiančiam vieno aukščiausių postų valstybėje, nėra pakankama, ypač norint vadovauti Vyriausybei. Dar nespėjęs sudaryti Ministrų kabineto, paskirtasis premjeras A.Butkevičius dėl savo blaškymosi, nuolatinio nuomonės keitimo, akivaizdaus reikalų neišmanymo tapo vis aštrėjančios kritikos objektu.
To, deja, reikėjo tikėtis, nes ankstesnė A.Butkevičiaus karjera vykdomojoje valdžioje – finansų ministro Algirdo Brazausko Vyriausybėje ir susisiekimo ministro Gedimino Kirkilo Vyriausybėje – parodė jo nesugebėjimą atlaikyti interesų grupių spaudimo, daryti reformų ar paprasčiausiai valdyti pavaldinių.

Liepė eiti, ir nuėjo į ministeriją

Pirmą kartą apie A.Butkevičių, kaip galimą kandidatą į Finansų ministerijos vadovus, prabilta dar 2001-ųjų vasarą, kai subyrėjus Naujosios politikos koalicijos Vyriausybei į valdžią grįžo ir Ministrų kabinetą formuoti pradėjo A.Brazauskas. Tačiau finansų ministro kandidatūra buvo viena tų, kurios A.Brazauskui nepavyko iš pirmo karto suderinti su prezidentu Valdu Adamkumi. Galiausiai buvo apsistota ties tuometine Užsienio reikalų ministerijos sekretore Dalia Grybauskaite, o A.Butkevičiui teko Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko postas. Vėliau jis aiškino, kad toks postų paskirstymas jį netgi nudžiugino.
„Tuomet buvau patenkintas, kad premjeras pasirinko D.Grybauskaitę, – 2004-ųjų balandį, jau paskirtas į Europos komisare tapusios D.Grybauskaitės vietą, aiškino A.Butkevičius. – Tai buvo protingas sprendimas. A.Brazauskui tuomet sakiau, jog reikės vykdyti labai griežtą fiskalinę politiką, todėl būtų gerai, kad finansų ministras būtų ne partijos narys. Tuomet paskirtas finansų ministru, manau, vėliau būčiau arba atsistatydinęs, arba mane būtų atstatydinusi mūsų partijos frakcija. Pavyzdžiui, vyksta eilinis konfliktas su žemdirbiais. Mane išsikviečia frakcija, nubalsuoja, kad aš turiu žemdirbiams duoti tiek pinigų, kiek jie reikalauja, tarkim, 100 mln. Lt, ir viskas, turiu vykdyti. Tokio milžiniško spaudimo aš tikrai nebūčiau atlaikęs ir būčiau turėjęs pasitraukti.“
2004-aisiais finansų ministru A.Butkevičius tapo kone prieš savo valią. „Niekas manęs nieko neklausė, liepė eiti, ir einu“, – taip apie šį savo karjeros šuolį jis kalbėjo apstulbusiems žurnalistams.

Reputaciją susikūrė atsistatydindamas

A.Butkevičius nemelavo sakydamas, kad yra nepajėgus atlaikyti spaudimo ir su juo susidūręs veikiau pasitrauktų. Bet vargu ar kas, įskaitant jį patį, manė, kad po metų įvykęs atsistatydinimas padarys jį žiniasklaidos žvaigžde, švystelės į politikos viršūnę ir sukurs doro, principingo, naujos kartos socialdemokrato politiko reputaciją. Ypač kad tikrovėje viskas buvo visai ne taip.
Po 2004-ųjų rudenį vykusių Seimo rinkimų socialdemokratai, nors ir pralaimėjo Darbo partijai, dėl A.Brazausko autoriteto ir derybinių gabumų išsaugojo premjero postą, o A.Butkevičius liko finansų ministru. Bet nuo tol jam teko dirbti koalicijoje su Viktoro Uspaskicho vadovaujamais agresyviais politikos naujokais, kėlusiais daug galvos skausmo tiek premjerui, tiek finansų ministrui. Ypač kai atėjo laikas rengti mokesčių reformą, kuri tiesiogiai lietė įmonių, taigi ir Darbo partijos vadovų, interesus.
„Diskutuoti apie viešuosius finansus su ką tik iškeptais Darbo partijos politikais – Kęstučiu Daukšiu, Loreta Graužiniene, juoba – V.Uspaskichu – buvo itin sunku, jie visiškai nesuprasdavo netgi paprasčiausių dalykų, – pasakojo „Veidui“ vienas to meto Vyriausybės narys. – Premjeras, užsiėmęs žmogus, manė, kad aiškinamąjį darbą su Darbo partijos atstovais turi dirbti ne jis pats, o finansų ministras. Tačiau A.Butkevičius neišlaikė ir netikėtai susirgo (ar „susirgo“), visą mokesčių reformos derinimą su koalicijos partneriais pavesdamas viceministrei Ingridai Šimonytei, kuri Finansų ministerijoje atsakė už mokesčių politiką.“
Didžiausi ginčai tuomet virė dėl to, kaip skaičiuoti solidarumo mokestį: nuo įmonių pelno, kaip siūlė Finansų ministerija, ar nuo įmonių apyvartos, kaip siūlė koalicijos partneriai, nes nebuvo aišku, ar mokestis nuo apyvartos neprieštaraus ES direktyvoms. Finansų ministerija būgštavo, kad verslininkams jį sėkmingai užginčijus Lietuvai po kelerių metų gali tekti išmokėti dideles kompensacijas.
Lemiama diskusija vyko 2005-ųjų balandžio 18-osios vakarą koalicijos politinėje taryboje. Prieš posėdį neseniai iš gydymosi grįžęs A.Butkevičius tikėjosi, kad premjeras A.Brazauskas ir Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas Juozas Olekas padės jam, kaip žadėję, apginti Finansų ministerijos siekį solidarumo mokestį skaičiuoti nuo pelno. “Premjeras buvo mane įtikinęs, kad mes negalime priimti įstatymų, kurie prieštarautų ES teisei. Bet pirmadienį buvo naujas sprendimas”, – kitą dieną žurnalistams skundėsi A.Butkevičius.
Na, o A.Brazauskas tikėjosi, jog būtent finansų ministras padės jam įtikinti koalicijos partnerius, pirmiausia – iš Darbo partijos, kad negalima rizikuoti su ES teisę galbūt pažeidžiančiais mokesčiais. Tačiau lig tol su mokesčių reformos projektu vargusi I.Šimonytė, kaip nepartinė, koalicijos tarybos posėdyje dalyvauti negalėjo, o A.Butkevičius savarankiškai nesugebėjo įtikinti „darbiečių“, tad įsiaudrinęs pareiškė atsistatydinąs iš finansų ministro posto. Tuo įsiutindamas A.Brazauską, pratusį dirbti su kieta ir profesionalia D.Grybauskaite. Juoba kad atsistatydinti užsispyręs A.Butkevičius, kuris nebeklausė nei A.Brazausko, nei prezidento V.Adamkaus įkalbinėjimų persigalvoti, ėmė kelti pavojų visos Vyriausybės stabilumui.
Mat politinė padėtis tiek Vyriausybėje, tiek koalicijoje, tiek Socialdemokratų partijoje tuo metu buvo ties sprogimo riba. „A.Brazauskas skundėsi, kad labai sudėtinga dirbti šioje valdančiojoje koalicijoje ir galiausiai prabilo, kad…. rimtai svarsto, ar nebūtų laikas jam pasitraukti, – apie trys dienos iki A.Butkevičiaus atsistatydinimo vykusį konfidencialų prezidento ir premjero pokalbį savo dienoraščių knygoje rašo V.Adamkus. – Jis sakė, kad partijoje ima triukšmauti ir jaunieji, patys norintys būti vadais. „Kam man to reikia, pasitrauksiu, tegu sau vadovauja“, – apmaudžiai kalbėjo A.Brazauskas. Iškart pasakiau, kad jo jausmus suprantu, bet Vyriausybės kaita dabar Lietuvai būtų žalinga. Ypač tai gali pakenkti mums stengiantis jau 2007 m. įsivesti eurą.“
Sužinojęs apie A.Butkevičiaus atsistatydinimą, V.Adamkus, išsigandęs, kad socdemų jaunimas taip griauna Vyriausybę ir A.Brazauską, šoko jo perkalbinėti. Prie prezidento prisidėjo ir eurokomisarė D.Grybauskaitė, ragindama A.Butkevičių „atsižvelgti į galimą tarptautinę reakciją“. Viskas veltui. „Jis visada taip – staigiai užsiplieskia, užsispiria, ir jau negrįžtamai, bet ne ten, kur reikia, tad neproduktyviai, – sakė „Veidui“ to meto įvykių liudininkas. – Nors neabejoju, kad jau kitą dieną to savo poelgio gailėjosi.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryj

Rinkimų projektas 2012

Psl. 10-12

 

Koks premjeras būtų Algirdas Butkevičius

Socialdemokratų lyderis vienintelis Seimo narys, sugebėjęs keturiskart iš eilės laimėti rinkimus vienmandatėje apygardoje jau pirmame ture. Tačiau ar įsivaizduojate jį Davose tarp pasaulio strategų?

 

Sakoma, geras žmogus – ne profesija, bet socialdemokratų lyderis šią aksiomą paneigė. Jokiais ryškiais lyderio bruožais neišsiskiriantis A.Butkevičius padarė svaiginamą politinę karjerą – vadovauja vienai didžiausių ir populiariausių valstybėje partijų, buvo ministru trijose Vyriausybėse, o po Seimo rinkimų neabejotinai bus tarp rimčiausių pretendentų į Vyriausybės vadovus, nes socialdemokratams sociologų apklausos prognozuoja pergalę.

Mokantis išklausyti, padorus žmogus – tiek keliasdešimt metų, tiek neseniai jį pažįstantys žmonės A.Butkevičių apibūdina tais pačiais žodžiais. Tačiau ir dideliems jo gerbėjams sunkiai sekėsi išvardyti nors keletą jo, kaip partijos lyderio, Seimo nario ar ministro idėjų ir valstybei svarbių konkrečių darbų.

Tad ko galima tikėtis, jei Vyriausybės vairą į savo rankas perims 54 metų socialdemokratų lyderis?

 

Premjerui būtinų savybių stinga

„Premjero postas valstybėje labai svarbus, nes tai žmogus, kurį pirmiausia mato investuotojai, ypač didelės tarptautinės korporacijos, jis atstovauja valstybei tarptautiniuose forumuose. Šiai pareigybei reikia labai daug savybių – diplomatiškumo, gebėjimo komunikuoti su įvairių valstybių politikais ir verslininkais, derybinių įgūdžių, gebėjimo dirbti įvairiose komandose, nes juk valdančiosios koalicijos būna iš kelių partijų”, – vardija „Swedbank“ Lietuvoje vyriausias ekonomistas Nerijus Mačiulis. Jis nesiima vertinti A.Butkevičiaus atitikimo šiam premjero standartui, nes kiekvienas, kuris matė TV debatus, išvadas gali pasidaryti pats.

A.Butkevičius (kaip ir keli kiti partijų pirmininkai) į premjero savybių etaloną įsirašė sunkiai: diskusijose naudojo ne tik argumentus, bet kikeno ir šūkavo, dažnai jį pavesdavo ir menki oratoriniai gebėjimai. Nesinori nė įsivaizduoti, kaip jis su tokia pagarba oponentams pasirodytų tarptautiniuose politikos, verslo susitikimuose. Jau nekalbant apie turinį, kurį galima apibendrinti taip: praktiškai viską, ką darė dabartiniai valdantieji, reikia kuo greičiau išardyti. Žinoma, dabartiniai valdantieji pridarė daugybę klaidų, bet ką A.Butkevičius siūlo geriau?

 

Populizmas kelia reitingus

Viena didžiausių valstybės bėdų – skola. Finansų specialistas A.Butkevičius tikina: „Lietuvą nuo finansinės griūties išgelbėjo tik nedidelės ankstesnio laikotarpio, kai šalis buvo valdoma socialdemokratų, skolos“, nors ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniai finansų ekspertai ne kartą įrodė, kad tai socialdemokratų vyriausybių išlaidavimas ekonomikos pakilimo metais ir nepamatuoti rinkimų pažadai (teisybės dėlei, paremti ir dabartinių valdančiųjų) Lietuvą būtų įvarę į finansinę krizę ir be pasaulinės griūties. Į klausimą, kada Lietuvoje galėtų būti nebedeficitinis biudžetas, A.Butkevičius populistiškai atsako: „Galvosime apie žmones, o ne apie skaičius“.

Šis politikas nuolat pabrėžia savo meilę skaičiams, tačiau kažin ar valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų kreivės greitai susitiks, jei, kaip jis žada, būtų atlaisvinti viešojo sektoriaus taupymo diržai, o gyventojų skaičiui neadekvačiai didelis viešasis sektorius, pavyzdžiui, mokytojai, būtų palikti mažėti tik natūraliai. A.Butkevičius piktinasi: „Tai Švietimo ir mokslo ministerijoje darbuotojų skaičius augo“, nors puikiai supranta, kad net visai panaikinus ministeriją, tai neišspręstų nei lėšų stokos, nei nelogiško mokinių ir mokytojų santykio problemos. Kalbėdamas apie policininkų, muitininkų, kitų pareigūnų algas, socialdemokratų lyderis žada ginkdie jų nemažinti, o trūkstant lėšų ne optimizuoti viešojo sektoriaus dydį iki europinių standartų, bet atimti iš tų, kurie viešajame sektoriuje uždirba daugiau, pirmiausia dirbančių pagal sutartį “paslaugininkams”.

Ekonomistui N.Mačiuliui toli gražu nepanašu, kad socialdemokratų rinkimų programa padėtų padidinti ir Lietuvos konkurencingumą, patrauklumą investuotojams: „Pavyzdžiui, progresiniai mokesčiai Lietuvoje nepasiteisintų, nes dar labiau skatintų mokesčių vengimą ir didintų šešėlinę ekonomiką”.

Bet A.Butkevičius akivaizdžiai kalba tai, ką rinkėjai nori girdėti. Ir žmonėms tai patinka – „Vilmorus“/“Lietuvos ryto“ apklausose A.Butkevičius trečias po prezidentės Dalios Grybauskaitės ir Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho.

 

Ryžtą parodė kartą

Rinkimus laimėjus socialdemokratams neaiškus būtų ir stambiausio konservatorių energetinio projekto – naujos atominės elektrinės likimas. Antra vertus, kažin ar A.Butkevičiui užtektų ryžto inicijuoti projekto nutraukimą. Kad moka būti kategoriškas ir ryžtingas, jis yra pademonstravęs, tačiau tik kartą. 2005 m. jis atsistatydino iš finansų ministro posto, kai Koalicijos politinė taryba nepritarė jo siūlomai mokesčių reformai. Tiesa, yra ir kita versija – kad ministrą iš posto išvertė nesantaika su tuomečiu ūkio ministru Viktoru Uspaskichu ir socialdemokratų vidiniai nesutarimai.

A.Butkevičius neneigia susikirtęs su darbiečių lyderiu, bet tokių ginčų tarp ministrų, jo teigimu, būna daug: „Sprendimą atsistatydinti priėmiau, kai koalicijos politinei tarybai kelintą kartą pristačiau naują mokesčių reformą – siūliau įvesti nekilnojamojo turto mokestį fiziniams asmenims, pagal ES direktyvas reikėjo atsisakyti apyvartos mokesčio. Bet man pasakyta, kad reformai nepritariama. Tad koks būčiau finansų ministras, jei vadovauja kiti? Buvo ir dar viena priežastis: siūliau 2005 m. biudžeto deficitą 0,5 proc., o 2006 m. – nulinį, nes buvo ekonomikos augimas. Bet man pasakė – ES juk leidžia iki 3 proc.“

Tuometis premjeras ir socialdemokratų pirmininkas Algirdas Brazauskas stojo ne A.Butkevičiaus pusėn. „Kalbėjomės su A.Brazausku ir dviese. Jis sakė mane suprantantis, bet negalįs sugriauti koalicijos”, – prisimena A.Butkevičius.

Tiesa, nepaisant pralaimėjimo, A.Butkevičius į Vyriausybę grįžo, tiesa, jau nebe į Finansų, o Susisiekimo ministeriją. Tuomet ministerijoje dirbę specialistai prisimena, kaip iš pradžių ministras pasirodė ryžtingas, žinantis, ko siekia. Sukviesdavęs posėdį, ryžtingai pareikšdavęs, kad kokio nors klausimo taip nepaliksiąs, pats asmeniškai kontroliuosiąs jo sprendimą. Bet jau po savaitės kitame posėdyje žadėtus priimti esminius sprendimus atidėdavęs, dar po savaitės nebeateidavęs į paskirtą pasitarimą tuo klausimu, o sekantis numatytas susitikimas ir visai nebevykdavęs. (…)

Vilkaviškis jį įsimylėjęs

Kaip daugelis politikų, A.Butkevičius mėgsta pasigirti. Praėjusią savaitę susitikime su A.Butkevičiumi dalyvavęs vilkaviškietis šaipėsi, kad dažniausias politiko vartojamas žodis buvo “aš”, lyg jis vienas būtų valstybėje kalnus nuvertęs. Bet tokia politiko savigyra rinkėjams daro įspūdį. Jis – vienintelis Seimo narys, keturias kadencijas iš eilės sugebėjęs laimėti Seimo rinkimus vienmandatėje apygardoje pirmame ture.

„Tai žodžio žmogus, mylintis žmones, turintis kantrybės juos išklausyti. Nežinau kito politiko, kuris atiduotų paprastiems žmonėms tiek laiko ir energijos – beveik kiekvieną savaitę atvažiuodavo į gyventojų priėmimus, o norinčių su juo susitikti tiek kad net tamsu koridoriuje. Paprasti žmonės jį tiesiog įsimylėję“, – giria A.Butkevičių vilkaviškietė. Bet ėmus klausinėti apie konkrečius savo apygardoje nuveiktus darbus, moteris pripažįsta, kad tai politikui gali būti ne komplimentas, nes būdamas susisiekimo ministru, vis rasdavęs galimybę skirti papildomų lėšų kokį kelią į kaimą nutiesti ar šaligatvį paremontuoti.(…)

Lyderio bruožų niekas neįžvelgė

Jokių lyderio savybių – nei išskirtinių idėjų, nei stratego talento, jame neįžvelgia daugelis ir dabartinių politikų, net jo bendražygių, ir jo jaunystės draugai. A.Butkevičius – Paežerių kaimo Radviliškio rajone vaikas, gimęs paprastų kaimo žmonių šeimoje. Mokykloje išskirtiniais gebėjimais nespindėjo, kaip pats prisimena, Šeduvos mokyklos baigimo atestato vidurkis buvęs 4,4 penkiabalėje sistemoje. A.Butkevičius sako buvęs gabus matematikai, gerai sekėsi pasirodyti įvairiose matematikų olimpiadose. Bet kiti mokslai nukentėdavę, nes dar lankė muzikos mokyklą, pučiamųjų orkestre pūtė baritoną, daug sportavo – buvo kandidatas į sporto meistrus, šalies moksleivių, jaunių, jaunimo imtynių čempionas, suaugusiųjų imtynių pirmenybių prizininkas. Nors oficialiose anketose A.Butkevičius nurodo, kad baigęs mokyklą įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) studijuoti ekonomikos, tai nėra visai tikslu: įstoti jam nepavyko, tad nuėjo mokytis į parengiamuosius kursus. Bet politikas pasakoja, kaip nutarė, kad antrą kursą reikia baigti vienais penketais (penkiabalėje sistemoje) ir baigė.

Šnekinti kursiokai iš universiteto laikų sako niekaip neįžvelgę, kad A.Butkevičius ateityje gali tapti vienu iš svarbiausių asmenų valstybėje – buvo eilinis, niekuo neišsiskiriantis studentas, bent jau tikrai ne kurso lyderis. 1990–1991 m. A.Butkevičius tęsė mokslus Lietuvos vadybos akademijoje, po to įstojo į Kauno technologijos universiteto vadybos magistrantūrą, stažavosi Vokietijoje, JAV, Danijoje. 2008 m. Vilniaus Gedimino technikos universitete jis apsigynė socialinių mokslų srities ekonomikos krypties mokslų daktaro disertaciją tema „Nacionalinio biudžeto išlaidų planavimo pagrįstumo didinimas“.

Dar studijų metais būsimasis politikas vedė tuomet Vilniaus universiteto prekybos fakulteto studentę Janiną, su kuria lig šiol darniai gyvena. Uošvija – Vilkaviškis jam tapo darbinės ir politinės karjeros kalve. Dar studijuodamas atliko praktiką „Žemūktechnikoje“, vėliau čia įsidarbino. 1985 m. jį pakvietė dirbti į Vilkaviškio vykdomąjį komitetą – architektu, statybos ir architektūros skyriaus inspektoriumi, paskui valdytojo pavaduotoju ekonomikai ir finansams. Politinėje veikloje A.Butkevičius sakosi nedalyvavęs. Buvo spaudimas stoti į kompartiją, įstojo kandidatu į TSKP, bet paskui atsisakė tapti tikruoju nariu.

Socialdemokratų lyderiu rinko už padorumą

Politinės karjeros laiptais A.Butkevičius pradėjo kopti atkūrus nepriklausomybę: nuo 1990 m. kelias kadencijas buvo renkamas į Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybą, buvo jos valdybos nariu, o paakintas į Vilkaviškį vis užsukdavusio tuomečio Socialdemokratų partijos lyderio Aloyzo Sakalo, 1992 m. įstojo į šią partiją. Po trejų metų jau vadovavo jos Vilkaviškio skyriui, dar po poros metų tapo LSDP pirmininko pavaduotoju, o 2009 m. partijos lyderio poste pakeitė socialdemokratų mohikaną Algirdą Brazauską.

Tai buvo savotiška sensacija, nes partiečiai nepakluso A.Brazausko valiai ir balsavo ne už jo pasirinktą posto paveldėtoją Zigmantą Balčytį, be to, pirmą kartą po LDDP ir Socialdemokratų susijungimo partijos pirmininku tapo ne buvusios LDDP atstovas. A.Butkevičių, o ne buvusį socialdemokratų lyderį V.Andriukaitį palaikė ir LSDP garbės pirmininkas A.Sakalas.

Net dalis buvusių LDDP narių balsavo už A.Butkevičių, nes šis niekur nebuvo prasikaltęs, turėjo padoraus žmogaus reputaciją, nei pinigų vergas, nei „babnikas“, rimtai dirbo savo apygardoje, be to taikus, neabejotinai švelnesnis už Z.Balčytį. Tačiau nepaisant LDDP sparno paramos šiandien artimoje A.Butkevičiaus aplinkoje – tik senieji socialdemokratai. „Jis mėgsta apsistatyti tais, kurie jam pataikauja“, – kritikuoja partijos bičiulis. (…)



Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Nors giriamasi, kad „Sodros“ pajamos bei išlaidos išliko stabilios ir metinis biudžeto deficitas tebėra mažesnis negu pernai, tačiau tuo itin džiaugtis negalime. Didžiausią dalį išlaidų sudarė išlaidos pensijų socialiniam draudimui, išlaidos ligos ir motinystės socialiniam draudimui sumažėjo 11,8 proc. (105,3 mln. Lt), o nedarbo socialiniam draudimui – 15 proc. (30 mln. Lt).

Ar tai reiškia, kad sumažėjo nedarbas? Deja, nedarbas išlieka toks pat. Namų ūkių ir įmonių finansinė padėtis beveik negerėja.
Nesinori gyventojų gąsdinti, bet tikriausiai žmonės ir patys supranta – ateinantis šildymo sezonas pranoks net praėjusįjį, nors šis buvo vadinamas istoriškai brangiausiu Lietuvoje. Šildymo kainos vidutiniškai didės nuo 4 iki 6 proc. visoje šalyje, tačiau kai kuriuose miestuose vartotojai gali gauti ir 11 proc. didesnes sąskaitas. Energetikos ministras Arvydas Sekmokas, daug žadėjęs, taip ir nesugebėjo nieko padaryti, kad Lietuvai sumažėtų dujų kaina. Dujos brangsta – brangsta ir šildymas. Kenčia gyventojų kišenės, mažėja vartojimas, surenkama mažiau mokesčių į biudžetą.
Šalies ekonomika, kaip vaizdžiai sako ekspertai, plūduriuoja. Nors valdžiai priekaištaujama, kad ši nesiėmė esminių priemonių, kurios pagerintų verslo padėtį ir skatintų žmones kurti bei dirbti Lietuvoje, Vyriausybė tai praleidžia pro ausis. Nesugebėta objektyviai įvertinti susiklosčiusios situacijos, nėra strategijos, pagrįstos investicinės, biudžeto ir monetarinės politikos elementais. Kaip valdyti ekonomiką tam tikru jos vystymosi etapu, priklauso nuo daugelių dalykų bei niuansų. Kur kas atsakingiau reikia elgtis krizės metu, kai verslas bankrutuoja, o žmonės praranda pajamų šaltinį. Andriaus Kubiliaus Vyriausybės klaida – mokesčių reforma, dėl kurios smuko daugelio prekių ir paslaugų pardavimas vidaus rinkoje, atitinkamai susitraukė gamybos apimtys. Prispausti verslininkai, kurie galėjo būti ekonomikos variklis, bankrutavo arba pasirinko šešėlį, dėl to į šalies biudžetą buvo surenkama mažiau pajamų. Šešėlinė ekonomika šiandien sudaro 30 proc. BPV, o tai lėšos, kuriomis būtų galima ekonomiką gaivinti.
Konservatorių Vyriausybės priimti sprendimai nebuvo analizuojami rezultatų aspektu ir atitinkamai koreguojami. Pasirinkta lengviausia kryptis – periodiškai buvo mažinami valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų rodikliai. Anksčiau priimti ir santykinai efektyvūs sprendimai buvo naikinami. Sustojo programos, kurios jau veikė ir galėjo padėti ūkiui atlaikyti krizės smūgį. Kitos – turėjusios išjudinti kai kuriuos svarbius sektorius – nė nepajudėjo iš vietos, pvz., daugiabučių renovacijos programa. Užuot kažką keitę, ieškoję tinkamesnių variantų, konservatoriai tiesiog miegojo. Būdami opozicijoje parengėme naują daugiabučių renovacijos modelį, kuris, tikimės, bus palaimintas Seime, nes yra patrauklesnis eiliniam daugiabučio gyventojui, neverčiantis jo prisiimti banko paskolos naštos.
Dabar, kai finansų ministrė pradėjo kalbą apie kitų metų biudžetą, vienu klausimu norisi jai pritarti – taip, poreikiai visuomet yra didesni, negu leidžia kišenė, tačiau tam ir yra specialistai, privalantys atskirti prioritetines sritis nuo tų, kurios šiek tiek gali palūkėti. Taip, rinkimų metais rengti biudžetą sudėtinga, tačiau nepaisant to, ar jis rengiamas prieš rinkimus, tai turi būti daroma vienodai atsakingai.
Apie šios Vyriausybės išaugintą milžinišką skolą kaip Ingrida Šimonytė nekalbėsiu, tai tikrai atskira tema. Tačiau norisi papriekaištauti dėl nesugebėjimo panaudoti Europos teikiamos paramos. Ir tai nėra vien opozicijos kritika – prisiminkime, kaip ne kartą Europos Komisija baksnojo pirštu į Lietuvos klaidas, dėl kurių paramos teikimas buvo sustabdytas. Gal konservatoriams ir liberalams jau laikas pripažinti, kad ES lėšos nebuvo nukreiptos į produktyvius ekonomikos sektorius, neskatino darbo našumo augimo. Valdantieji ne kartą pabrėžė, kad ūkį gaivins spartesnis Europos pinigų panaudojimas, bet kol kas sėkmingai juda tik eksportas. Realiai ekonomiką pasiekė tik trečdalis planuotų Europos Sąjungos lėšų, apie tai byloja skaičiai, to nereikia klausti nei voveraitės, nei ežiuko, kaip žaismingi žongliruoja ironiškomis frazėmis finansų ministrė.

Socialdemokratai, sociologinių apklausų prognozėmis, po Seimo rinkimų grįš į valdžią. Ar tai reikštų, kad naujosios Visagino atominės elektrinės ir suskystintų dujų terminalo projektai  gali būti stabdomi, bent jau tokių nuomonių pasigirsta iš socialdemokratų stovyklos? Kokią energetikos politiką žada galimi būsimos kadencijos valdantieji? Tai klausimai Socialdemokratų partijos pirmininkui Seimo nariui Algirdui Butkevičiui.

VEIDAS: Dabartinė valdančioji dauguma bando energetinius projektus pastūmėti iki vadinamojo point of no return taško, kad po rinkimų nebebūtų galima jų stabdyti. Ar baimės pagrįstos?
A.B.: Nieko stumti nereikia – tik vadovautis išmintimi ir logika. Opozicija nėra Lietuvos priešas, tik norime aiškiai žinoti, ką šie projektai reiškia ateičiai.
Dėl suskystintų dujų terminalo mūsų nuomonė kategoriška – jis labai Lietuvai svarbus, turi būti pastatytas ir kuo anksčiau, nes kol kas matome daugiau gyrimosi, nei realių darbų. Terminalo laivas užsakytas, bet kiti darbai stovi, pavyzdžiui, poveikio aplinkai vertinimas, arba vamzdynas, kuris turės būti tiesiamas per privačias žemes, o tai ne taip paprasta.
Dėl Visagino AE (VAE) dar yra daug neatsakytų klausimų. Keliame du pagrindinius reikalavimus – tai turi būti regioninis trijų Baltijos šalių projektas, antra, turime matyti verslo planą. Pamatę skaičiavimus priimsime ir galutinius sprendimus. Šiandien yra įvairių interpretacijų, pavyzdžiui, kad koncesijos sutartis reiškia atominės elektrinės statybos pradžią. Nieko panašaus: koncesijos sutartį planuojama pasirašyti iki birželio 28 d., po to iki 2015 m. numatyti projektavimo ir parengiamieji aikštelės statybos darbai ir tik paskui bus priimtas galutinis sprendimas, ar bus statoma AE Lietuvoje.
VEIDAS: Jūs asmeniškai esate už ar prieš šį projektą?
A.B.: Įvertinus turimą infrastruktūrą, jei projektas ekonomiškai naudingas, būčiau už. Bet, kaip sakiau, būtinos dvi sąlygos – tai turi būti ekonomiškai pagrįstas ir regioninis projektas.
VEIDAS: Tai ką reiks daryti, jei latviai ir estai nutars kartu su mumis atominės nestatyti?
A.B.: Girdėjau sakant, kad Lietuva išsiverstų ir be jų, bet tai sapaliojimai. Iki koncesijos sutarties su „Hitachi“ tvirtinimo Seime birželį turi būti aiški visų trijų Baltijos valstybių pozicija dėl projekto.
VEIDAS: Ar esate tikri, kad VAE – grynai komercinis projektas ir iš biudžeto pinigų nepareikalaus?
A.B.: Premjeras ir VAE vadovas mums sakė, kad pajamų šaltinis bus VAE generuojamos lėšos, bet nepaaiškino iš kur, dar Viešuosius interesus atitinkančios paslaugos mokesčio ar padidinto elektros tarifo dalis. Likusi suma, apie 4 mlrd. Lt, bus iš komercinių bankų su valstybės garantija. Mano žiniomis, garantijos suma turi būti įskaitoma į valstybės skolą, vadinasi, ji išaugs iki 60 mlrd. Lt. Mums niekas nebeskolins, jei skola per tokį trumpą laiką pasieks 60 proc. BVP.
VEIDAS: Energetikos ministras sako, kad VAE projektas bus finansuojamas iš energetinių įmonių dividendų. Ar tam pritarsite?
A.B.: Ne, nes jų reikia biudžeto pajamoms ir išlaidoms subalansuoti.
VEIDAS: Kiek, Jūsų skaičiavimais, kainuos naujos AE pagaminta elektra?
A.B.: Nenoriu burti iš kavos tirščių, bet nenoriu tikėti žadamais 17–25 ct už kWh. Manau, gamybos sąnaudos bus ne 7–10 ct, kaip sakoma, o apie 15 ct, o kapitalo lėšos paaiškės, kai imsime paskolas. Mano manymu, realiausia kaina 35–40 ct už kWh.
VEIDAS: Ar pritarsite prievolei dujų tiekėjams pirkti po 25 proc. dujų iš būsimo suskystintų dujų terminalo ir iš „Gazprom“?
A.B.: Rinkos ekonomikos sąlygomis niekas negali nurodinėti grįžti prie planinės nurodančiosios ekonomikos.
VEIDAS: Kokias išeitis matote, kad sumažėtų sąskaitos už šilumą?
A.B.: Parengėme energetinio efektyvumo didinimo programą. Parengsime įstatymo pataisas, kad nuo žmonių būtų nuimta daugiabučių renovavimo išlaidų finansinė rizika, tam sukursime atskirą instituciją ir fondą. Renovuojama bus daugiabučių kvartalais, per kokius šešerius metus bus renovuota didžioji dalis senų daugiabučių.
Dar viena priemonė – šilumos ūkio pertvarka. Visose savivaldybėse, kuriose šilumos kaina didesnė už vidutinę, bus pradėta šilumos ūkio pertvarka pakeičiant katilus į biokurą. Tam bus naudojamos ir ES lėšos.
Taip pat siūlome nedelsiant gatvių apšvietimo tinklus pervesti į taupųjį LED apšvietimą. Tam pakaktų trejų ketverių metų. Taip pat numatėme sutvarkyti viešojo sektoriaus turimus pastatus, o naujus statytume tik būtiniausiu atveju ir tik energetiškai taupius.
VEIDAS: Kokios laikytumėtės atsinaujinančių energijos šaltinių politikos?
A.B. Per ateinančią kadenciją ar kokius septynerius metus atsinaujinantys šaltiniai šilumos ūkyje turi sudaryti iki 25 proc. Bet dėl didesnės savikainos atsargiai žiūriu į didesnį saulės ar vėjo panaudojimą.
VEIDAS: Tai kaip atrodys mūsų energetika 2020-aisiais?
A.B.: Dauguma gyvenamųjų namų renovuoti, miestai ir miesteliai apšviesti taupiais šviestuvais, rekonstruotos ir iš dalies pervestos į biokurą miestų šildymo katilinės, Vilniuje ir Kaune vietoj dabartinių termofikacinių elektrinių, kurios veiks tik iki 2016 m., veikia modernios kogeneracinės mišrios biokuro ir dujų katilinės. 2015-aisiais turėtų pradėti veikti suskystintų dujų terminalas. O 2022 m. gal jau veiks ir Visagino AE.

„Per šešerius metus kvartalais bus renovuota didžioji dalis senų daugiabučių.“

Algirdas Butkevičius: „Mano sąsajos su R.Baranausku ir V.Antonovu – tai valdančiųjų sąmokslo teorija“

VEIDAS: Kodėl Socialdemokratų frakcija taip primygtinai siūlo sukurti laikinąją komisiją dėl „Snoro“ bankroto? Ar manote, kad bankrotas paskelbtas be reikalo ir kas nors slepiama?
A.B.: Opozicinių frakcijų vadovų pasitarime buvo nuspręsta sudaryti laikinąją komisiją. Visuomenei kyla klausimų, kodėl per tokį trumpą laiką „Snoro“ turte atsirado 4 mlrd. Lt finansinė skylė. Politikas pirmiausia turi paaiškinti visuomenei, kodėl bankas buvo taip nugyventas. Kad tokiais atvejais steigiamos komisijos, rodo ir pasaulinė praktika.
Kitas klausimas, kodėl Lietuvos bankas, vykdantis bankų priežiūrą, problemų nepastebėjo anksčiau. Negaliu sutikti su mintimi, kad jų atsirado per vieną du mėnesius.
Mano manymu, buvo galima paieškoti geranoriško sutarimo tarp pozicijos ir opozicijos, sudarant specialią darbo grupę, išvengiant politikavimo, spekuliacijų, susitariant tarp frakcijų seniūnų, kad į ją būtų deleguoti kompetentingi asmenys iš Biudžeto ir finansų, Audito, Teisės ir teisėtvarkos ir Nacionalinio saugumo komitetų. Nebūtinai reikalauti laikinosios komisijos.
VEIDAS: Kodėl tų klausimų aiškintis nebandė Seimo Audito komitetas ir Antikorupcijos komisija?
A.B.: Į kai kuriuos raštus atsakyta, kad tai – konfidenciali informacija, kurios esą negalima teikti. O laikinajai tyrimo komisijai suteikta teisė gauti visą informaciją, taip pat ir konfidencialią. Beje, informaciją teikiantis asmuo pasirašo, kad kalbės tiesą, priešingu atveju jam grės baudžiamoji atsakomybė.
VEIDAS: Piktinatės, kad neįmanoma gauti informacijos apie „Snoro“ banko nuostolį ir faktinę padėtį. Ar tai tiesa ir kokios informacijos gauti Jums nepavyko?
A.B.: Uždarame Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje buvo pateikti apytiksliai skaičiai. Lietuvos banko valdybos pirmininkas, paprašytas atsakyti į tuos pačius klausimus, pateikė jau kitokius skaičius. Trečią kartą skaičiai vėl ėmė kisti. Neturime atsakymo, kodėl iš pradžių pasirinktas kelias nacionalizuoti banką, o vėliau – skelbti bankrotą. Šiuo metu visuomenei nėra aišku, kiek procedūros būtų kainavusios einant nacionalizavimo keliu ir kiek kainuos vykdant bankroto procedūrą.
VEIDAS: Valdančioji dauguma Jus kaltina atstovaujant Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko interesams. Kaip atremtumėte šiuos kaltinimus?
A.B.: Tai melas, šmeižtas ir valdančiųjų sąmokslo teorija, kad niekas nedrįstų atstovauti asmenims, norintiems išgirsti tiesą. Aš asmeniškai nepažįstu nei V.Antonovo, nei R.Baranausko. Man gėda klausytis mūsų ministro pirmininko žodžių, kai bandoma suformuoti neigiamą nuomonę apie žmones, bandančius atstovauti visuomenei.
VEIDAS: Ar nebijote, kad iš abiejų pusių plūstantys kaltinimai sugriaus pasitikėjimą Lietuvos banku, bankų sistema ir apskritai visuomenėje sukels sumaištį?
A.B.: Bankų sistemai tai atsiliepia neigiamai. Pirmiausia todėl, kad politikai į daugelį klausimų atsakyti negali. O negali todėl, kad nežino.
VEIDAS: Galbūt tiksliau į tuos klausimus atsakytų prokuratūra?
A.B.: Gerai, tegu prokuratūra ir atsako. Bet jei daromi pažeidimai ir mes juos leisime toliau daryti tam tikrai kategorijai žmonių, tai kur mes einame?
VEIDAS: Ar vis dar neatsiimate kaltinimų Seimo pirmininkės šeimai dėl neteisėtų finansinių operacijų jau po bankroto procedūros paskelbimo?
A.B.: Pirma, aš niekur viešai nekalbėjau apie Seimo pirmininkę ir jos sūnų. Buvo pasakyta, kad gal valdančiųjų daugumos nariai, bijodami, jog nebūtų atskleisti tam tikri negeri faktai, bando neleisti sukurti komisijos. Gavęs informaciją, aš su ja nebėgau į viešumą. Paprašiau Lietuvos banko valdybos nario, kad jis tai paaiškintų. Kai po dviejų dienų jam paskambinau, atsakymo negavau. Buvau apsisprendęs šį dokumentą perduoti laikinajai tyrimo komisijai. Kadangi ji nebuvo sudaryta, penktadienį parašiau raštą Generalinei prokuratūrai, kad ši atliktų tyrimą. Ši informacija vėliau greitai buvo paskleista, nes ją jau žinojo banko atstovai, kai kurie teisininkai.
VEIDAS: Koks kreipimosi į prokuratūrą turinys?
A.B.: Ar nebuvo pažeisti LR įstatymai pradėjus bankroto procedūrą, ar bankroto administratorius užtikrintai vykdė banko priežiūrą ir neviršijo savo įgaliojimų dėl paminėto fakto.
VEIDAS: Įvertinkite valdančiosios daugumos veiklą ne tik šios istorijos požiūriu, bet apskritai per visą šią Seimo kadenciją pagal dešimtbalę sistemą.
A.B.: Vertinu trejetu.

 

Dėl „Snoro“ komisijos palikusi Seimo salę opozicija vaitoja apie „pamintą“ demokratiją ir tiesą, kurią girdi reikia žinoti Lietuvos žmonėms. Svaidomasi kaltinimais apie nebūtas valdančiųjų giminaičių aferas „Snore“, apie tyčiom sužlugdytą neva pavyzdinį banką ir šaukiama apie neatidėliotiną būtinybę viską ištirti būtent parlamente.

 

Reikalaudami steigti „Snoro“ komisiją, socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius, opozicijos lyderis Seime Valentinas Mazuronis nevengia dangstytis nuo „Snoro“ žlugimo nukentėjusiais paprastais žmonėmis. Tačiau jų peršama komisija gali padėti apiplėšti būtent paprastus žmones, kai tikrieji „Snoro“ kaltininkai ir jų didžiausi kreditoriai plos katučių. Griūvant šiam bankui valstybė pirmiausia gynė paprastus žmones – eilinius indėlininkus ir mokesčių mokėtojus, komisijos šalininkai baudžiasi ginti didžiausius ir turtingiausius.

 

Kas įvyko lapkritį? Atlikus inspektavimą buvo pastebėta, jog „Snoro“ banke turtas neatinka įsipareigojimų, o pagreitėjęs lėšų išėmimas iš banko virsta vagyste, Lietuvos Bankas ir Vyriausybė greitais ir ryžtingais sprendimais sustabdė turbūt didžiausią finansinį nusikaltimą Lietuvos istorijoje. Šiais veiksmais valstybė pirmiausia siekė ginti eilinius indėlininkus ir tai pavyko padaryti – absoliuti dauguma indėlininkų išsaugojo apdraustus indėlius, išvengta panikos bankų sektoriuje. Stabilumą valstybės finansuose užtikrino tai, kad vyriausybė laikėsi principo, jog mokesčių mokėtojų pinigai neturi būti naudojami gelbėti bankus.

 

Lapkritį prezidentė Dalia Grybauskaitė labai aiškiai pasakė: „Snoras“ buvo sąmoninga ataka prieš šalies bankinę sistemą, o Lietuvos banko ir vyriausybės veiksmai perimant „Snoro“ akcijas valstybės reikmėms atlikti operatyviai, laiku ir buvo būtini. „Tai pigiausias būdas, kaip valstybė galėjo apsaugoti bankų sistemą ir Lietuvos žmonių nuosavybę. Šis veiksmas padėjo sustabdyti įžūlią ataką prieš bankinę sistemą ir žmonių interesus“, – tada pasakė prezidentė.

 

Valstybės prioritetas buvo mažieji indėlininkai (kurių indėliai neviršija apdraustos 345 tūkst. litų), sudarantys absoliučią daugumą „Snoro“ klientų, tuo tarpu nedidelė mažuma klientų – vadinamųjų kreditorių – negali pasinaudoti draudimu, nes jų indėliai – kur kas didesni ir sumoje sudaro du milijardus litų. Šalia nedidelio kiekio Lietuvos bendrovių ir valstybės įstaigų reikšminga dalis tų dviejų milijardų kreditorių – užsienyje, pirmiausia vienoje Rytų šalyje, kuri turi chronišką kapitalo bėgimo į Vakarus problemą.

 

Kam labiau rūpi ne mažieji indėlininkai, bet stambieji kreditoriai? Pirmiausia buvusiems “Snoro” akcininkams Vladimirui Antonovui ir Raimundui Baranauskui, kuriems verslo partnerių iš Rytų transakcijos Vakarų link galimai sudarė pelningiausią jų “bankinių” operacijų dalį (partnerių, tarp kurių pasitaiko tokių, kurių noras atgauti pinigus gali remtis ir stipraus poveikio priemonėmis).

 

Galima spėti, kad V. Antonovas ir R. Baranauskas yra puikiai motyvuoti kovoti prieš išdavimą Lietuvos teisėsaugai Londono teisme, kartu siekiant savo skolas permesti valstybei ir taip atsiskaityti su potencialiai nuožmaus temperamento kreditoriais iš Rytų.

 

Čia akcininkų ir stambiųjų kreditorių tikslai sutampa – siekti priversti valstybę atsisakyti principo nenaudoti mokesčių mokėtojų pinigų bankams gelbėti, pakeisti mažuosius indėlininkus ginančius įstatymus ir dabartinę kreditorių nuostolių padengimo eilės tvarką. Kitaip sakant, kreditoriai eilėje nori atsistoti šalia valstybės – tai yra mokesčių mokėtojų – ir iš visų jėgų spaudžia, jog parduodant “Snoro” turtą gaunamos lėšos eitų pirmiausia jiems.

 

Reikia priminti, jog valstybė paskolino tris su puse milijardo litų grąžinti apdraustus indėlius smulkiesiems indėlininkams, kurie pagal įstatymą yra pirmieji bankrutavusio banko indėlių grąžinimo eilėje. Pajamos iš “Snoro” turto pardavimo pirmiausia turi padengti biudžete trijų su puse milijardo paskolą indėlių draudimo fondui. Kreditoriai iš esmės reikalauja valstybės leisti jiems padengti jų nuostolius ir atitinkamai palikti biudžete dviejų milijardų litų skylę

 

Ką reiškia du milijardai, išplėšti iš mokesčių mokėtojų kišenės? Kai gruodį pablogėjo ūkio augimo prognozės ir nuo biudžeto teko „pjauti“ milijardą, iškilo pavojus pilnam pensijų atstatymui, ministerijų biudžetai buvo mažinami keturis procentus, prireikė naujų mokesčių. Dviejų milijardų trūkumas jau būtų mokytojų, gaisrininkų, policininkų etatų ir atlyginimų mažinimas. Kai eurozona – vis dar nestabili, ir nėra aišku, ar galima tikėtis skolų krizės Europoje palengvėjimo du milijardai yra didžiulė grėsmė šalies finansų ir pačios valstybės stabilumui – vadinasi tai yra nacionalinio saugumo klausimas.

 

Dėl dviejų milijardų nuosekliai siekiama kompromituoti, skandalizuoti ir šantažuoti teisėsaugą ir politikus (tokio bandymo pavyzdžiu gali būti A. Butkevičiaus ataka prieš Seimo pirmininkę Ireną Degutienę). Siekiama skandalizuoti ir kompromituoti bankroto administratorių ir visais būdais vilkinti bankroto procedūras.

 

Pagrindinė V. Antonovo ir R. Baranausko taktika yra vaizduoti, jog “Snoro” bankrotas esą buvęs politinis sąmokslas, sužlugdęs neva puikų banką – vien parlamentinės komisijos sudarymas būtų lobis akcinininkų advokatams: štai žiūrėkit, Lietuvoje “Snoras” yra politika.

 

Labai svarbi stambiųjų kreditorių advokatų taktikos linija yra įrodyti, jog bankų priežiūra buvo nepakankama. Tačiau aiškinantis dėl kontrolės nepakankamumo svarbu apsispręsti, ko siekiama: ar susikompromitavusiųjų pareigūnų atsakomybės, ar padėti didiesiems kreditoriams prisiteisti nuostolių padengimą mokesčių mokėtojų sąskaita. Jei siekiama pastarojo tikslo – “Snoro” komisija yra neįkainuojama.

 

Tuo būdu didžioji dalis A. Butkevičiaus ir V. Mazuronio peršamo “Snoro” komisijos klausimyno atrodo tarytum padiktuota, nesitarus, akcininkų ir didžiųjų kreditorių. Komisija būtų puikus poligonas manipuliuoti viešaja nuomone ir visiems siekti savų tikslų – akcininkams išvengti ekstradicijos, kreditoriams – savo interesus kelti prieš mokesčių mokėtojų interesus.

 

Komisija veikiau trukdys prokuratūros ir FNTT pradėtiems tyrimams ir kyla pavojus, kad “Snoro” aferos esmė – įtarimai dėl neteisėtų bankinių operacijų, apgaulingos apskaitos, turto pasisavinimas stambiu mastu nebus išaiškinti. Lietuvos bankas užtikrina bankų priežiūrą, o jei atskirų už bankų kontrolę atsakingų pareigūnų veikloje buvo nusikaltimo požymių, tai yra teisėsaugos institucijų rūpestis, o ne laikinosios Seimo komisijos kompetencija (nepamirškime, jog V. Vasiliauskas atleido bankų priežiūros departamento vadovą). O politinį įvertinimą gali duoti Seime nuolat veikiančios institucijos – Biudžeto ir finansų komitetas, Audito komitetas, antikorupcijos komisija, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas.

 

Kodėl A. Butkevičius savo veiksmais padeda akcininkams išsisukti nuo atsakomybės ir, pagal sutampančius interesus, kartu su stambiaisiais kreditoriais bandyti patuštinti mokesčių mokėtojų kišenę dviem milijardais? Ar jis tai daro sąmoningai, ar iš populizmo, ar netyčia?

 

Jei sąmoningai, tai šita „sąmoningumo trajektorija“ turėtų kilti iš senos jo partijos tradicijos, kai R. Baranauskas priklausė artimiausiai Algirdo Brazausko aplinkai ir buvo įtakingiausiųjų simboliniame klube – Raimondo Lopatos vadovaujamo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto globėjų taryboje kartu su kitais tuometiniais svarbiausiais „dvariškiais“.

 

Bet gal A. Butkevičius ne visai supranta, ką daro? Paskleidęs informaciją (dezinformaciją?), esą Seimo pirmininkės sūnui buvo užskaityta „Snoro“ paskola ir jis esą atgavo daugiau, negu draudžiami trys 345 tūkst. litų (ką neigia ir I. Degutienė, ir V. Vasiliauskas), pakeliui A. Butkevičius pripažino gavęs dokumentų iš „Snoro“ darbuotojų. Tačiau duomenų apie indėlius perdavimas pažeidžia įstatymus o A. Butkevičius, užuot pranešęs teisėsaugai apie bandymą atskleisti banko paslaptį, išėjo viešumon. Ar buvęs finansų ministras nepagalvojo, kad „Snoro“ darbuotojus pakišinėti jam dokumentus galėjo paskatinti pats V. Antonovas su R. Baranausku?

 

Jei A. Butkevičius paprasčiausiai nesupranta savo veiksmų ir jų pasekmių mokesčių mokėtojams, tikėtina, kad jam išeis į naudą „Snoro“ komisijos steigimo iniciatyvos kaip grėsmės nacionaliniam saugumui tyrimas Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, kurio paprašė Seimo pirmininkė.

 

 

Virgis Valentinavičius yra premjero patarėjas, šiame rašinyje dėstoma autoriaus nuomonė

 

Į „Veido“ klausimus atsako Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys, 2004–2005 m. finansų ministras Algirdas Butkevičius

VEIDAS: Kodėl Lietuvoje nebuvo sukurta sistema, kuri neleistų laikyti valstybinių ar savivaldybių organizacijų bei įmonių pinigus tokiuose bankuose, kaip „Snoras“, kurie vien dėl savo mažo dydžio yra mažiau patikimi nei didieji bankai?
A.B.: Būdamas finansų ministru 2004-aisiais jau buvau praktiškai sukūręs tokią sistemą. Ji vadinosi Integruota viešųjų finansų valdymo sistema, arba @Sąskaita. Pagal ją visi valstybinių organizacijų ar įmonių pinigai turėjo būti laikomi ne komerciniuose bankuose, o valstybės ižde. Pagal tą sistemą biudžeto asignavimų valdytojai būtų tik matę savo sąskaitas ir gavę į jas iš iždo nedidelius pervedimus, pavyzdžiui, atlyginimams mokėti. Visi atsiskaitymai tarp valstybinių ir savivaldybių ūkio subjektų vyktų ne per bankus, o per tą @Sąskaitą: asignavimų valdytojai tik išrašytų pavedimus, o pinigus iš sąskaitos į sąskaitą perrašytų iždas.
Kalbėjausi su dabartine finansų ministre. Ji sakė, kad ši sistema galutinai turėtų pradėti veikti jau kitais metais. Kol kas ji veikia iš dalies. Pavyzdžiui, valstybinių investicinių programų lėšos iš iždo pervedamos aplenkiant asignavimų valdytojo sąskaitą, tiesiai rangovams.
VEIDAS: Jeigu programa buvo parengta dar 2004-aisiais, kodėl ji pradės veikti tik 2012-aisiais?
A.B.: Yra kelios priežastys. Pirmoji (ir bene svarbiausia) – tokią valstybės finansų valdymo sistemą nedaug kas suvokia, o ją išmanančiųjų dar mažiau. Antra – biudžeto asignavimų valdytojų pasipriešinimas: koks aš savo pinigų šeimininkas, jeigu pats negaliu reguliuoti jų judėjimo? Mat pagal @Sąskaitos principus valstybės įmonė savo pinigų nemato ir tiesiogiai nevaldo. Trečia – iš serijos „kas galėtų paneigti galimybę“: kai pats valdai pinigus, gali paprašyti, kad greičiau pervestų, ar dar kokių paslaugų. Be abejonės, negalima paneigti, kad tokiai sistemai priešinosi ir komerciniai bankai.
Jei ne motininių bankų finansiniai įliejimai, nežinia, kaip ten būtų buvę.

Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius kritikuoja tai, kad prezidento Algirdo Brazausko našlė Kristina Brazauskienė neatmeta galimybės vadovauti Lietuvos laisvės sąjungos (LLS) lyderio Vytauto Šustausko atnaujinamai partijai.

Anot A.Butkevičiaus, K.Brazauskienė jau seniau užsiminė ketinanti trauktis iš Socialdemokratų partijos, skelbia “Lietuvos rytas”.

“K.Brazauskienė jau praėjusių metų rugsėjį buvo paskelbusi apie planus palikti Socialdemokratų partiją, tačiau vėliau jos nuomonė pasikeitė. Apie norą trauktis ji neseniai pranešė partijos Vilniaus skyriaus pirmininkui, tačiau prašymo dar neįteikė”, – sakė jis.

Anot A.Butkevičiaus, A.Brazauskas nepritartų bendros K.Brazauskienės ir V.Šustausko partijos kūrimui. Pats A.Butkevičius sakė nematantis tokio judėjimo perspektyvų.

“Šiek tiek nustebino K.Brazauskienės noras dirbti išvien su LLS lyderiu V.Šustausku. Toks junginys nepasieks jokių norimų rezultatų. Jeigu tai žinotų velionis prezidentas A.Brazauskas, jis niekada nepritartų tokiam sumanymui. K.Brazauskienės pasirinktas kelias kompromituoja gerą prezidento A.Brazausko vardą ir atminimą”, – kalbėjo socialdemokratų lyderis.

K.Brazauskienės ir V.Šustausko partijos perspektyvų sako nematantis ir politologas Algis Krupavičius, rašo “Lietuvos žinios”.

“V.Šustauskas jau kūrė partiją, tačiau jo laikas akivaizdžiai praėjo. K.Brazauskienė taip pat šiek tiek dalyvavo politikoje, bet politike netapo”, – sakė jis.

A.Krupavičiaus įsitikinimu, kuriant naują partiją būtina turėti bent vieną ar dvi naujas idėjas. Politologas mano, kad šiuo atveju vargu ar “keistą aljansą” sudarę asmenys galėtų generuoti naujoves. Jei toks darinys ir bus sukurtas, jis neturės perspektyvų.

K.Brazauskienė “Lietuvos žinioms” savo ruožtu sakė, kad dėl to, kaip su ja elgiamasi Socialdemokratų partijoje, ji “jaučia nuoskaudą”, ir esą šiai partijai būtų geriau, jei ji ją paliktų.

“Socialdemokratai neapgynė prezidento, kai po mirties visi ant jo pylė, ką tik norėjo. Jie buvo nuošalyje, nors ne kartą prašiau, kad tartų žodį. Aš socialdemokratams nereikalinga. Man atrodo, jie tik džiaugsis, jei išeisiu”, – teigė K.Brazauskienė.

Praėjusią savaitę žiniasklaida pranešė, kad rugpjūčio 6-ąją numatoma rengti naujos partijos, kuri bus steigiama LLS pagrindu, steigiamąjį suvažiavimą, o į naujo politinio judėjimo vadovus bus siūloma K.Brazauskienė. Ji pati BNS teigė kvietimo į suvažiavimą dar negavusi, bet jei gautų, dalyvautų.

Skandalingais pareiškimais ir akcijomis labiausiai pagarsėjęs V.Šustauskas sakė, jog ketinama kurti partija Atkurtos Lietuvos prezidento sąjunga laikysis centro kairės krypties.

Ūkio ministro Dainiaus Kreivio viešai paskelbtoje pažymoje minimi teiginiai apie kai kurių Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narių “prašymus” nesidomėti tam tikrais viešaisiais pirkimais yra šmeižtas ir juodosios technologijos, tvirtina LSDP pirmininkas Algirdas Butkevičius.

“Čia yra melas, kiek aš žinau (…) Manau, kad tai šmeižtas ir juodosios technologijos”, – ketvirtadienį BNS sakė A.Butkevičius.

BNS turimoje D.Kreivio pasirašytoje pažymoje aprašyti keli epizodai, kaip esą socialdemokratų atstovai bandė daryti įtaką Viešųjų pirkimų tarnybos vadovui Žydrūnui Plytnikui dėl bendrovės “Vilniaus vandenys”, Ignalinos atominės elektrinės rengtų viešųjų pirkimų.

Anot ministro, pernai pas Ž.Plytniką ne kartą lankėsi vieno Seimo valdybos nario padėjėjas ir esą “siūlė “pasiderinti” kylančius klausimus” dėl “Vilniaus vandenų”.

“Seimo nario padėjėjas teigė, kad Socialdemokratų partija visuomet atsilygina už bendradarbiavimą ir prisimena žmones “už gerus” darbus”, – teigiama D.Kreivio rašte.

Viešųjų pirkimų tarybos vadovui esą siūlyta “baigti lįsti prie” minėtos bendrovės. Tas pats Seimo nario padėjėjas praėjusių metų rugsėjo-spalio mėnesiais Ž.Plytniką neva mėgino įkalbėti nutraukti tyrimą dėl “Vilniaus vandenų” vykdytų pirkimo konkursų.

D.Kreivys tvirtina, kad jam per Vilniaus miesto tarybos narį perduotas vieno Socialdemokratų partijos frakcijos nario grasinimas, kad bus nemalonumų. Kitąkart esą per tarpininką perduota žinia, kad rengiamasi keisti ūkio ministrą į sukalbamesnį.

LSDP nariai, anot ministro rašto, domėjosi ir su Ignalinos atomine elektrine susijusiais pirkimais. Pernai liepą Ž.Plytnikas buvo pakviestas į kavinę Antakalnyje, kur jam pateiktas perkančių organizacijų ir vykdomų pirkimų sąrašas, kurių nereikėtų tikrinti, teigiama rašte.

“Mainai už “bendradarbiavimą” jis (LSDP Vilniaus tarybos narys – BNS) pasiūlė išsirinkti bet kokį naują automobilį bet kuriame salone”, – teigia D.Kreivys.

“Skęstančiojo gelbėjimasis už šiaudo”, – komentuodamas šiuos teiginius BNS pareiškė LSDP lyderis.

Jo teigimu, LSDP frakcija Seime “neleis, kad viešai būtų mėtomasi melagingais kaltinimais”, todėl penktadienį žada kreiptis į Generalinę prokuratūrą, teigiama ketvirtadienį frakcijos išplatintame pranešime.

“Negi manote, kad tokie dalykai bus palikti?” – klausė A.Butkevičius.

Jis pabrėžė, kad, jo žiniomis, tokių dalykų nebuvo, o jeigu kas nors taip ir elgėsi, tai esą be partijos vadovų žinios ir įgaliojimų.

“Pažymoje kalbama apie Seimo valdybos nario padėjėją-sekretorių, kuris neva praėjusių metų balandį aplankė tuomet Ūkio ministerijoje dirbusį ir formuojantį viešųjų pirkimų politiką Žydrūną Plytniką. Netikiu, kad padėjėjas-sekretorius galėjo domėtis “Vilniaus vandenų” byla ir, juolab, siūlyti atsilyginti. Tokio nurodymo niekas jam nedavė”, – teigė A.Butkevičius.

Pasak jo, minėtasis padėjėjas neigia šią viešumoje pasklidusią informaciją.

“Esame linkę juo tikėti”, – sako LSDP lyderis.

Minėtą raštą, pavadintą pažymą, D.Kreivys pateikė premjerui Andriui Kubiliui. Pasak premjero, informacija perduota ir prezidentei Daliai Grybauskaitei.

D.Kreivio pateiktą informaciją A.Kubilius pavadino šokiruojančia. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų prezidiumas trečiadienį sudarė darbo grupę ministro pateiktai informacijai išnagrinėti.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė anksčiau yra pareiškusi, kad ministras D.Kreivys politiškai susikompromitavo, todėl turi atsistatydinti. Ji skeptiškai įvertino ir ministro surašytą raštą dėl patiriamo spaudimo, pasakiusi, kad tai “jokia oficiali pažyma”.