Informacinių technologijų įmonė „Blue Bridge“ – ne tik „debesų komputerijos“ pionierė Lietuvoje, bet ir viena labiausiai darbuotojų vertinamų įmonių.

Vaiva Sapetkaitė

Lietuviai nori dirbti „Blue Bridge“. Įmonė ne vienus metus karaliauja geidžiamiausių darbdavių tarp smulkiųjų ir vidutinių įmonių sąraše. Įdomu ir tai, kad „Blue Bridge“ patenka tarp 10 proc. pasaulio bendrovių, kurių darbuotojai labiausiai įsitraukę į savo darbus.

„Samdome tarptautinę rinkos tyrimų kompaniją TNS, kuri turi metodiką, kaip tirti darbuotojų įsitraukimą. Pasakymas „10 proc. pasaulio bendrovių“ reiškia, kad, remiantis pasauline jų duomenų baze, pagal sektorių, kuriame dirbame, „Blue Bridge“ patenka tarp 10 proc. turinčiųjų tokį aukštą darbuotojų įsitraukimo lygį“, – aiškina įmonės vadovas Dalius Butkus.

Beje, įdomi detalė: pagal atliktus psichologinius tyrimus jo vadovavimo stilius toks pat – D.Butkus priskirtinas prie įtraukiančių (angl. „participated“) vadovų.

Tomas Deržanauskas, ilgai dirbęs su tokiais įrangos gamintojais, kaip IBM ar „Samsung“, kurie bendradarbiavo su „Blue Bridge“, neblogai pažįsta ir kolektyvą, ir jo vadovą. Jis įsitikinęs, kad šiai įmonei pavyko sukurti unikalią organizacijos kultūrą, ištobulinti vadybinius procesus, ypač žmogiškųjų išteklių srityje.

„Blue Bridge“ kultūra lemia ypatingą dalyką IT industrijoje: itin menką darbuotojų rotaciją, labai didelį jų įsitraukimą, lojalumą, darbuotojų asmeninių ir įmonės vertybių susigretinimą. Kai matai, kad čia atsiranda muzikos grupės, kyla daug įvairių iniciatyvų, supranti, kad būtent tai daro kompaniją unikalią. Juk iš tikrųjų viską galima nukopijuoti: procesus, sprendimus, produktą, paslaugas, klientus, tačiau nukopijuoti įmonės organizacinės kultūros neįmanoma“, – teigia T.Deržanauskas.

Liaupsių įmonei negaili ir darbuotojai. Vienas „Veido“ kalbintas darbuotojas, paklaustas, ar tikrai viskas taip gražu, kaip visi kartoja, nesudvejojęs atsakė: „Taip, tai nereali įmonė.“ Pasak jo, čia iš tiesų pavyko sukurti šiltą atmosferą, be to, įmonėje viskas aišku: padaroma tai, kas pasakyta, gaunama tai, kas pažadėta.

Ar eidamas dirbti jis žinojo, kad „Blue Bridge“ grupė patenka tarp geidžiamiausių Lietuvos darbdavių ir ar tai jam buvo svarbu renkantis? „Be abejo. Jei ši įmonė – geidžiamas darbdavys, o kita ne, tai rinksiesi tą, kuri geidžiamesnė. Juk taip yra ne be reikalo“, – mano vaikinas.

Pats D.Butkus pabrėžia, kad į darbuotojus, kaip ir į klientus, įmonių grupėje žiūrima kaip į partnerius, tad rūpinamasi jų gerove. Ši nuostata yra svarbi „Blue Bridge“ filosofijos dalis.

„Daug darome, kad kompanijoje būtų gera atmosfera, darbuotojai turėtų geras darbo sąlygas. Daug investuojame ir į jų mokymus, tobulėjimą, rengiame įvairių konkursų, taip pat apdovanojame savo darbuotojus už vienokius ar kitokius pasiekimus, pavyzdžiui, kas kurį laiką renkame darbuotoją, kuris, klientų vertinimu, suteikė geriausią aptarnavimą, ir jis gauna geriausią automobilio parkavimo vietą – prie pat įėjimo. Be to, daug linksminamės įvairiuose įmonės renginiuose“, – pasakoja „Blue Bridge“ vadovas ir prideda, kad darbuotojams čia dirbti turi būti naudinga ne vien dėl pinigų.

Žinoma, įmonė už tai iš darbuotojų tikisi didesnių pastangų ir geresnės darbo kokybės. Dėl šio bendro tikslo vadovas negaili savo laiko. „Niekada neturėjau kitokios, kaip tik „atvirų durų“, politikos. Tai neabejotinai padeda vadovavimui. Jei darbuotojams reikia pagalbos, ją jie turi gauti kaip įmanoma greičiau“, – teigia vadovas. Atrodo, toks požiūris iš tiesų atsiperka su kaupu.

Nesumeluotume, jei „Blue Bridge“ vadybą įvardytume kaip inovatyvią. T.Deržanausko manymu, prie to nemažai prisideda ir tai, kad D.Butkus baigė magistro studijas Baltijos vadybos institute („Baltic Management Institute“, BMI), priklausančiame penkių Europos verslo mokyklų konsorciumui, ir įgijo tarptautinės patirties. „Galimybė pasisemti naujausių pasaulinės vadybos žinių jam suteikė pakankamai gerą startinę poziciją ir leido įnešti gaivaus vėjo į Lietuvos IT industriją“, – įsitikinęs T.Deržanauskas.

Kokybė ir debesų kompiuterija

Jei reikėtų glaustai apibūdinti, į ką nukreiptas „Blue Bridge“ dėmesys, negalima praleisti dviejų aspektų: tikslo išlaikyti aukštą klientų aptarnavimo kokybę (tai tarp įmonės siekių įrašoma beveik kasmet) ir IT ateitimi tituluojamos debesų kompiuterijos srities plėtojimo.

Svarbiausi poliai, ant kurių stovi „Blue Bridge“, yra visai ne debesų kompiuterija, o duomenų centrų įrangos sprendimai, duomenų perdavimo tinklai (saugumo sprendimai), informacinių technologijų infrastruktūros valdymas ir priežiūra. Tai lemia, kad didžioji dalis „Blue Bridge“ produkcijos realizuojama vidaus rinkoje, o eksportuojama vos 1–2 proc.

„Didžioji dalis mūsų veiklos susijusi su užsienio įrangos gamintojais, eksportuojančiais į šitą rinką. Mes, imdami jų įrangą, teikiame klientams sprendimus. Su pasaulinio gamintojo įranga išeiti į kitas šalis, aišku, galima bandyti, bet nežinia, kiek tai duotų naudos. Konkuruotume produktu, kurį turi ir kiti, – dėsto D.Butkus. – Vis dėlto vystome debesų kompiuteriją. Tai mūsų produktas, per kurį žvalgomės į užsienio rinkas.“

Pabrėžtina, kad debesų kompiuterija yra nauja sritis ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Ji plėtojama nepaprastai sparčiai, o prognozuojamas potencialas – didžiulis. Vadinasi, kuo anksčiau įšoksi į šį traukinį, tuo bus didesnė sėkmės tikimybė. Iš lietuvių anksčiausiai tuo susidomėjo būtent „Blue Bridge“.

„Debesų kompiuterija padarys didžiulę įtaką pačiai IT industrijai, tam, kaip žmonės gyvena, – įsitikinęs D.Butkus. – Nenorėdami pasilikti nuošalyje, ėmėme investuoti į šią sritį ir dabar dairomės savo nišos.“

Tiesa, tiek sumanymas, tiek debesų kompiuterijos elementai, bazinės technologijos egzistuoja jau kurį laiką. Jei naudojatės „Skype“ programa, prie šios idėjos jau esate prisilietęs.

„Veidas“ primena, jog debesų kompiuterijos koncepcija reiškia, kad vartotojas iš bet kokios pasaulio vietos patogiai, pagal poreikį per tinklo prieigą gali naudotis bendrais kompiuteriniais ištekliais (pavyzdžiui, kompiuteriniais tinklais, serveriais, duomenų laikmenomis, taikomosiomis programomis ar programinės įrangos tarnybomis), tuos išteklius valdant su minimaliu paslaugų teikėjo įsikišimu. Kitaip tariant, vartotojui nereikia įsidiegti jokios papildomos įrangos, o norimomis paslaugomis jis gali naudotis per internetą. Žymiausi pasauliniai šios koncepcijos pavyzdžiai: „Google Docs“, „Google Drive“, „Apple iCloud“, „Microsoft Office 365“, „Skydrive“ paslaugos.

Filologas IT įmonės vadovo kėdėje

D.Butkus yra nestandartinis IT įmonės vadovas: jis studijavo ne informacines technologijas, programavimą ar kažką panašaus, kas būtų susiję su įmonės veiklos sritimi, o anglų filologiją, vėliau – verslo vadybą. Ar toks srities pakeitimas nebuvo per daug radikalus ir nesukėlė rūpesčių?

„Manyčiau, kalbėdami apie sprendimų kūrimą, vadovavimą informacinių technologijų įmonei, vis tiek pirmiausia kalbame apie žmones. Sukurtus sprendimus taip pat pardavinėja žmonės, iš jų perka kiti žmonės, kuriems patinki ir atrodai patikimas. Ar moki programuoti, ar ne, čia nėra labai reikšmingas dalykas net ir tokios įmonės vadovui“, – sako T.Deržanauskas.

Informacinių ir ryšių technologijų asociacijos „Infobalt“ vykdomasis direktorius Edmundas Žvirblis čia taip pat nemato problemos. Pasak jo, D.Butkus yra savo srities profesionalas, išmanantis, kaip vadovauti įmonei, ir gebantis pasiekti puikių veiklos rezultatų.

D.Butkus, atėjęs į dirbti į šią įmonę, vadovo kėdėn iš karto neatsisėdo. Jis yra įmonės senbuvis – prieš tapdamas vadovu, „Blue Bridge“ buvo spėjęs išdirbti apie dešimtmetį (buvo pardavimo ir rinkodaros vadovas), tad laiko daug ko išmokti tikrai turėjo.

Daliaus Butkaus dosjė

Amžius: 42 metai.

Išsilavinimas: bakalauras – anglų kalba, magistras – verslo vadyba.

Alma mater: LCC tarpautinis universitetas, vėliau – „Baltic Management Institute“ (BMI).

Darbo patirtis: „Baltic Management Institute“ generalinis direktorius, „Blue Bridge“ pardavimo ir rinkodaros vadovas.

Pastarosios skaitytos knygos: Williamo Somerseto Maughamo „Of Human Bondage“; Denniso Greenbergerio ir Christine A.Padesky „Nuotaika paklūsta protui“.

Pomėgiai: golfas, tenisas, slidinėjimas, nardymas, taiči, kulinarija, kelionės.

Apie „Blue Bridge“

Pardavimo pajamos: 2013 m. – 88,9 mln. Lt, 2012 m. – 73,7 mln. Lt

Grynasis pelnas: 2013 m. – 6,3 mln. Lt, 2012 m. – 4,7 mln. Lt

Darbuotojų skaičius: 73
Investicijos į inovacijas: apie 15 proc. nuo pelno
Produkcijos eksportas: 1 proc.

Eksporto šalys: Latvija, Estija, Rusija

Svarbiausias tikslas: išlaikyti aukštą klientų aptarnavimo kokybę ir aukštą techninę kompetenciją

Šaltinis: „Blue Bridge“ informacija

Informacinės technologijos drastiškai keičia pasaulį – Europos Komisija prognozuoja, kad jau per artimiausius penkerius metus nunyks apie 90 proc. visų Europos universitetų. Mat juos pakeis e-mokymasis.

Viso pasaulio studentai netrukus klausysis pasaulio mokslo šviesulių skaitomų paskaitų susirangę prie savo namų kompiuterio ir tik semestro gale keletui dienų atvyks į bet kurioje pasaulio vietoje esantį universitetą išsilaikyti egzaminų, koliokviumų, laboratorinių darbų. Taip vykstančios studijos ženkliai atpigs, tad vis mažiau bus norinčiųjų studijuoti vietos universitetuose, stokojančiuose iškilių mokslininkų.
Kiek ramesnės kol kas gali būti tik mokyklos, mat besikeičiančios politinės šalies valdžios nedemonstruoja išminties ir valingumo įsileidžiant į šią sritį daugiau privačių iniciatyvų ir taip pakeliant švietimo kokybę.
Kaip mes mokėmės mokytis ir mokyti per pastaruosius 23-ejus metus bei, kaip esame pasiruošę lemtingam e-mokymui, kalbamės su buvusiu Mokslo tarybos pirmininku, dabar Vilniaus universiteto prorektoriumi profesoriumi Eugenijumi Butkumi.
E.Butkus: Tiek ikimokykliniame ugdyme, tiek mokykliniame, tiek profesiniame lavinime, tiek aukštajame moksle mes padarėme kokybinį šuolį, tik gaila, kad jis nebuvo tolygus: ėjome su stabtelėjimais ar net grįžimais atgalios, stigo nuoseklumo, nors deklaruojamas pokyčių perimamumas, o ir nevisada gebėjome įvertinti klystkelius. Dar Sąjūdžio pradžioje mūsų švietėjai iškėlė tautinės mokyklos idėją. Ji turėjo teorinį pagrindą, buvo patraukli, bet, kai ją reikėjo įgyvendinti, viskas nuėjo lozungų keliu, buvo suprimityvinta. Dėl to tiek ikimokyklinis, tiek vidurinis ugdymas, mano galva, yra sustabarėję, nevisada sureaguoja į besikeičiančią aplinką, nors mes jau seniai esame globalaus pasaulio dalis, nebesame izoliuoti.
Didžiausią nuostabą kelia blaškymąsis pradiniame ugdyme – nesprantu, kodėl nėra rašomi pažymiai, nuo ko mes saugome savo vaikus? Tarkime, Jungtinėje Karalystėje jau dvylikamečiai turi apsispręsti dėl savo tolimesnio gyvenimo pasirinkimo, kur jie studijuos, o mes vis bijome, kad tik tiek vaikai ko nors nesužinotų, nepersimokytų.
Vyresni vaikai jau laisvai skaito užsienio kalbomis ir aktyviai naudojasi visomis naujausiomis technologijomis, deja, jie dažnai yra palikti savieigai – mokytojai nepagelbėja analizuoti ir sisteminti informacijos, nes dažnai, deja, nei gerai moka svetimų kalbų, nei taip išmaniai naudojasi informacinėmis technologijomis. Taigi, susidaro konfliktinė situacija, vieni nori ir gali, kiti, deja, gal ir norėtų, bet negali. Galiausiai imama galvoti, kad tas spragas galėtų užpildyti aukštosios mokyklos. Bet jos tėra paskutinė grandis.
Pats aukštasis mokslas taip pat pergyveno įvairius etapus. Apie 1990-uosius jis buvo ignoruojamas, plito mintis esą niekam šito nereikia ir nereikės, nes yra kitų būdų, kaip uždirbti ir sėkmingai gyventi, siekti karjeros. Bet apie 2000 m. visi staigiai ėmė reikalauti universiteto diplomų, tad prasidėjo ekstensyvi aukštojo mokslo plėtra, kai buvo iš esmės ne steigamos naujos aukštosios mokyklos, gerinamos turinys, o tik keičiamos iškabos. Bet iš tikro žodis “universum” reiškia visapusį. Ir, mano galva, institutų bei akademijų pervadinimas į universitetus yra visiškas nesusipratimas.
Galiausiai buvo susigriebta, kad valstybė negali finansuoti tokios gausos jaunų žmonių, siekiančių aukštojo mokslo diplomo, tad buvo pradėta ieškoti, kaip finansuoti studijas ir buvo įvesta krepšelių sistema. Ir, nors kartais mėginama sumenkinti esą jokiose pažangiose pasaulio šalyse tokia finansavimo sistema neegzistuoja, iš tikrųjų viso pasaulio valstybės finansuoja tik dalį studijų vietų.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kurios mūsų švietimo ir aukštojo mokslo grandys yra konkurencingos pasaulyje ar bent jau Europoje?
E.B.: Į šį klausimą negalima atsakyti nematant viso konteksto. Švietimo ir aukštojo mokslo negalime vertinti nevertinant meno, kultūros, finansų, ūkio, sporto ir kitų sričių pasiekimų. Deja, pagal visus rodiklius mes esame paskutiniame ES trejetuke. Taigi, švietime ir moksle taip pat negali būti stebuklų.
Aš manau, kad kai kurios mūsų gimnazijos, pavyzdžiui, Vilniaus licėjus, Kauno technologijos universiteto, Vilniaus jėzuitų, Kauno jėzuitų, Žirmūnų, M.Biržiškos gimnazijos tikrai yra konkurencingos net pasauliniame kontekste. Į jas atvažiavęs moksleivis iš bet kurios kitos pasaulio šalies gimnazijos lyderės galėtų sėkmingai mokytis ir konkuruoti.
Deja, sisteminiu požiūriu, mūsų švietimas nėra konkurencingas. Absoliuti dauguma mūsų mokyklų yra atsilikusios, tiek savo infrastruktūra, tiek ugdymo turiniu, kuris iš tikro yra popierinis, nes mokyklos neturi nei reikiamų kabinetų, nei laboratorijų, nei įrangos, nei tinkamų mokytojų.
Beje, kai mes, kartu su UAB “Thermo Fischer Scientific Baltics” įrengėme mobilią biolaboratoriją ir ją paleidome po skirtingas šalies mokyklas, sulaukėme milžiniško pasisekimo. Kur tik nuvažiuoja šis furgonas, sulaukia daugybės moksleivių, susižavėjusių gamtamoksliniais eksperimentais. Tie vaikai galėtų ten dirbti dienų dienas. Lygiai taip yra mobilios fizikos, chemijos laboratorijos. Bet, kol mokyklose nėra normalių kabinetų, laboratorijų, kol apie eksperimentus, tyrimus jie gali sužinoti tik iš vadovėlio ar, geriausiu atveju, demonstracijų ekrane, tol negalime norėti, kad staiga rasis mokinių potraukis gamtos mokslams. Šioje srityje mes labai stipriai atsiliekame nuo Skandinavijos, Singapūro, P.Korėjos.
Beje, aš nemažai laiko praleidau stažuodamas Skandinavijoje, tad esu puikiai susipažinęs su jų sistema. O tuo metu, kai stažavau Lundo universitete, man teko dirbti su viena gabia vietos mokine, su kuria vėliau rašiau bendrą mokslinę publikaciją aukšto lygio mokslo žurnale. Mat Skandinavijoje moksleiviai, linkę į tiriamąją veiklą, vasaros metu priimamo į universitetų mokslo grupes. Pas mus irgi pradedamos studentų mokslo praktikos, į kurias priimamas vienas kitas gabus mokinys, dalyvavęs ir laimėjęs įvairiose tarptautinėse olimpiadose.
Iš tikro mums reikia labai daug padaryti, kad sukurtume sąlygas jaunų žmonių gebėjimams pasireikšti. Deja, pas mus dažnai sklando kalbos esą gimnazijų netgi nereikėtų skirstyti pagal lygius, visi turį būti vienodi. Bet iš tikro, jei mes realiai, o ne tik žodžiais, norime, kad mūsų valstybė būtų konkurencinga, būtina sudaryti sąlygas gabiausiems vaikams siekti daugiau. Kitiems, tiesa, taip pat reikia skirti dėmesio, bet, juos turime ugdyti, pagal jų galimybes.
Universitetų konkurencingumą didele dalimi lems po keleto metų atsidarysiantys mokslo centrai arba slėniai. Jie bus labai patrauklūs ne tik mums, o ir, kaip sprendžiu iš mūsų išeivijos mokslininkų, keliolika metų dirbančių kitų šalių mokslo centruose, laiškų, mūsų daug moksle pasiekusiai išeivijai.
Vis dėlto toks didelis – net keturiolika – universitetų skaičius visiems kelia nuostabą. Ir iš tikro, visi jie tikrai netaps konkurencingi. Geriausiu atveju, vienas arba du. Ir tai, tik jei bus politinė valia ir supratimas, ką reikia daryti.
Manau, kad, remiantis pastarųjų metų stojimo į aukštąsias mokyklas duomenimis, koleginis sektorius yra gerokai konkurencingesnis.
O dar labiau konkurencinga profesinio rengimo grandis. Beje, praktinių profesijų žmonės yra gerokai judresni už baigusiuosius universitetus ir talentingesni ieškodami, kur galėtų save realizuoti. Jie puikiai įsidarbina įvairiose užsienio įmonėse tiek čia, Lietuvoje, tiek ir užsienyje, nes jų mokyklos, priešingai nei kai kurie universitetai, jiems suteikia ne teorinį supratimą, o realius gebėjimus ir specialybės žinias.

Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas profesorius Eugenijus Butkus pastebi, kad per pastaruosius penkerius metus mūsų šalies mokslo lygis sparčiai kyla ir po kelerių metų mokslinės laboratorijos jau taps traukos objektais užsienio tyrėjams.

Prie šios sėkmės labiausiai prisideda darbštūs ir kūrybingi Lietuvos mokslininkai, kuriems, tiesa, vis dar pritrūksta entuziazmo imantis naujų projektų. Taigi, kalbamės su prof. E.Butkumi.

VEIDAS: Jūsų duomenimis, kaip Lietuvos mokslas, mokslininkai ir visa akademinė sritis pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį?
E.B.: Įvertinus realiai, didžiausi pasikeitimai į gerąją pusę įvyko per pastaruosius ketverius metus. Su kai kuriais reikalingais pokyčiais Lietuvos mokslas labai vėlavo, net ir lyginant su mūsų kaimynais – estais ir latviais, kurie gan radikaliai pertvarkė mokslo finansavimo ir organizavimo sistemą. Dabar jau galėčiau pasakyti, kad šiuo metu ir mūsų šalyje įvykę nemažai teigiamų pokyčių.

VEIDAS: Kokių sričių Lietuvos mokslininkai ir jų pasiekimai pasauliniu mastu atrodo solidžiausiai? Galbūt pastaruoju metu atsirado naujų krypčių, kuriose lietuvių mokslininkų kompetencija ypač aukšta?
E.B.: Ypač naujų sričių neatsirado – moksle procesai vyksta daug lėčiau. Politikams dažnai sakau, kad jei šiandien priimsite sprendimą, tai per savo kadenciją rezultatų nepamatysite – geriausiu atveju po penkių metų. Tačiau tos mokyklos ir grupės, kurios turėjo tvirtą pagrindą jau Nepriklausomybės pradžioje, šiandien iškilo dar labiau ir įsitvirtino pasauliniu mastu. Išskirčiau biochemiją, kuri dažniau vadinama biotechnologija, tam tikros fizikos kryptys – lazerių mokslas, medžiagotyros mokslą bei su fizika susijusius energetikos tyrimus, taip pat biologijos ir biomedicinos studijas.
Žvelgiant atgal, matyti, kad ilgą laiką nebuvo ryškesnių investicijų į naujas mokslo sritis ir būtų naivu tikėtis, kad staiga iš niekur nieko atsirastų nauja sritis. Galbūt išskirčiau tik informacinių technologijų sritį, kurios, galima sakyti, nebuvo prieš dvidešimt metų, o šiandien tyrimai šioje sferoje jau gana stiprūs, o tai leido pritraukti į šalį užsienio kompanijų.

VEIDAS: Dažnai galima išgirsti, kad Lietuvos mokslininkai, nors ir vertinami užsienyje, tačiau savo darbo rezultatus labai prastai paverčia patentais. Ar toks priekaištas korektiškas?
E.B.: Žiniasklaidoje išties dažnai eskaluojama, kad Lietuvos mokslininkai pagal patentų skaičių atrodo tiesiog apgailėtinai – esame paskutiniai ES. Tačiau noriu pažymėti, kad patentai yra tik nedidelė mokslininko veiklos dalis – svarbiausias jo veiklos įvertinimas yra mokslinės publikacijos ir pranešimai konferencijose. Tuo tarpu, patentavimu turėtų užsiimti privačios kompanijos. Deja, Lietuvoje beveik nėra inovatyvių įmonių, kurios matytų prasmę mokslininkų sukurtas naujoves užpatentuoti ir vėliau galbūt gauti didžiulį pelną. Tiesa, tokios sėkmės tikimybė yra mažesnė nei vienas procentas.
Taip pat dažnai priekaištaujama, kad mokslas neduoda pakankamo įnašo į verslą. Visgi reikėtų palyginti, kiek į mokslinius tyrimus investuoja pats verslas – šiuo aspektu esame ES dugne. Potencialias lietuviškas įmones, kurios naudoja ar gali naudoti mokslininkų rezultatus, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Bet tai ne tik mus kankinanti bėda – juk pereinamoji grandis tarp mokslo ir verslo gerai veikia gal tik JAV ir Japonijoje, tuo tarpu visoje ES šis ryšys nėra toks tamprus, kaip norėtųsi.
Kita vertus, yra ir gerų pavyzdžių, tarkime, KTU chemikai turi keliasdešimt patentų kartu su P.Korėjos elektronikos gigante „Samsung“. Tokių atvejų yra ir kituose universitetuose.
Tuo tarpu lietuviškas verslas dažnai nemato prasmės investuoti į patentus ir numoja ranka, manydami, kad tuo turėtų užsiimti patys mokslininkai. Tikiuosi, kad netrukus šis verslininkų požiūris pasikeis, nes Lietuvoje priimta turbūt viena patraukliausių mokestinių lengvatų pasaulyje: įmonėms, investuojančioms į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, tris kartus sumažinamas pelno mokestis – ir šiandien jau matomas nemažas įmonių susidomėjimas, nes pradedama suvokti, kad investicijos į tokią veiklą gali apsimokėti.

VEIDAS: Nekalbant apie verslą ir patentus, dažnai kritikuojama, kad nemažai mūsų mokslininkų straipsnius rašo tik dėl kiekio…
E.B.: Šioje vietoje slypi viena didžiulė problema – kalbant apie mokslininkų rezultatus, Lietuvoje mokslinių publikacijų vertinimo metodika nuėjusi kiekybiniu keliu. Vien tai, kad Lietuvoje leidžiama apie šimtą mokslinių žurnalų – tai visiškas nesusipratimas. Pirmiausia, tai neracionalus pinigų švaistymas, antra, tie žurnalai dažniausiai niekam nežinomi, turi labai ribotą auditoriją, dažnai tenkina tik merkantilinius katedros, fakulteto ar daugiausiai universiteto interesus. Niekas jų neskaito, niekas jų nepripažįsta ir niekas jų necituoja.
Paradoksalu, bet pagal leidžiamų mokslinių žurnalų skaičių esame vieni iš lyderių Europoje – tarkime, Švedija leidžia iki dešimties tokių žurnalų, o Lietuva – per šimtą. Daugelis universitetų skųsdamiesi dėl mažo finansavimo, visada suranda kelis šimtus tūkstančių litų, kad galėtų leisti niekam nereikalingą mokslinį žurnalą – vien dėl kažkokio prestižo, kuris, švelniai tariant, yra abejotinas.
Be to, dažnai tokiuose leidiniuose spausdinamų publikacijų vertė menkavertė. Keliuose tokiuose žurnaluose mačiau straipsnių, kuriuose cituojami 1970-ųjų rusiški šaltiniai. Čia iš karto kyla klausimas – negi šioje srityje neįvyko nieko naujesnio, kad reiktų nurodyti rusišką keturiasdešimties metų senumo straipsnį?

VEIDAS: Ko gero, tokius atvejus galima būtų pateisinti senesnio amžiaus mokslininkų įpročiais. O kaip atrodo jaunoji karta, kuri apsigynė disertacijas per pastarąjį dešimtmetį?
E.B.: Džiaugiuosi, kad jau kelios dešimtys jaunų mokslininkų sugrįžo iš užsienio, tenai įgiję patirties. Ir tai, beje, yra tiesiog būtina kiekvienam mokslininkui – pabūti bent metus ar net kelis užsienio laboratorijose ar universitetuose. Mano minėtieji sugrįžėliai mokslininkai aktyviai dalyvauja Lietuvos mokslinėje veikloje, išsiskiria iš bendros masės, sėkmingai gauna finansavimą savo tyrimams – manau, kad reikia dar penkių metų ir jie parodys tikrai stiprius rezultatus.

VEIDAS: Tačiau sugrįžusių ar užsienyje studijavusių mokslininkų vis dar nėra daug. O tarptautiškumą galima skatinti ir pritraukiant užsieniečius tyrėjus – kaip atrodo situacija šioje sferoje?
E.B.: Džiaugimasis pasiektais rezultatais tik savo kieme mokslui nieko gero neduoda. Kol kas mūsų laboratorijose nedažnai sutiksime dirbančių užsieniečių, tačiau padėtis sparčiu tempu taisosi. Juolab, kad per paskutinius porą metų Lietuvos mokslo laboratorijose ypač gerėjo techninė bazė ir greitu metu turėsime pažangias šiuolaikiškas laboratorijas, kurios ir pritrauks užsienio tyrėjų.
Jau ir šiandien yra malonių išimčių – tarkime, Lazerinių tyrimų centre nuolat  galima sutikti iš Italijos atvykusių mokslininkų, Kauno technologijos universitete atvykę du jauni mokslininkai iš Indijos, Vilniaus universitete dirba keletas mokslininkų iš Turkijos. Tačiau potencialių tyrėjų trūksta visoje Europos Sąjungoje, todėl turime ieškoti priemonių, kurios leistų pritraukti žmones iš Rytų šalių. Potencialą matau ir Baltarusijoje – ten gamtos ir technologijos mokslų lavinimas yra pakankamai aukšto lygio. Manau, kad tarptautinis bendradarbiavimas privalo tapti šalies mokslo prioritetu – reikia finansiškai skatinti užsieniečius, kad šiems būtų patrauklu atvykti dirbti į Lietuvą.

VEIDAS: O kaip vertintinate šio laikmečio mūsų universitetų studentus, kitaip tariant, būsimuosius mokslininkus?
E.B.: Lyginant su vis labiau paviršutiniškas žinias ir įgūdžius turinčiais Vakarų studentais, lietuviai (bent jau gamtos mokslų kryptyse) atrodo labai neblogai ir yra vertinami užsienyje. Tai reiškia, kad tiek mokyklos, tiek universitetai parengia pakankamo lygio studentus. Žinoma, aš nekalbu apie kai kurias socialinių mokslų studijas, kurios nereikalauja nei jokio gilesnio pasirengimo, nei intelektualių pastangų – todėl jos ir nesuteikia jokio išsilavinimo.
Tačiau matau vieną problemą – bakalauro studijos Lietuvoje yra neracionaliai ištęstos. Europoje esame tik trys šalys, kurių aukštosios mokyklos bakalaurų nesugeba paruošti per trejus metus. Tai reiškia, kad arba jaunieji mūsų studentai yra labai kvaili, arba sistemoje kažkas negerai.

VEIDAS: Ir pabaigai norėtume Jūsų vertinimo, kokie ryškiausi geri bruožai ir ydos lietuvius mokslininkus skiria nuo kolegų užsienyje?
E.B.: Bene geriausias lietuvių mokslininkų bruožas – gebėjimas minimaliomis priemonėmis pasiekti maksimalų įmanomą rezultatą tokiose situacijose, kai dažnas užsienio mokslininkas lauktų pagalbos iš išorės ar prašytų papildomų lėšų. Tai rodo lietuvių darbštumą ir kūrybingumą.
Na, o didžiausios ydos yra sėslumas, uždarumas, perdėtas atsargumas bei išorinės kritikos vengimas – dažnai stengiamasi nieko neužgauti, diskutuoti labai paviršutiniškai. Kartais net ir gabius mokslininkus lydi iniciatyvumą žlugdanti baimė, kad padavus projektą ir nelaimėjus konkurso, tai kažkaip sukompromituos jų autoritetą.

Lietuvos mokslo taryba ne tik įgyvendina valstybės mokslo politiką, bet ir dalyvauja ją formuojant, o nuo 2007-ųjų pamažu tapo viena pagrindinių mokslinius tyrimus finansuojančių institucijų.

Pasak Lietuvos mokslo tarybos pirmininko prof. Eugenijaus Butkaus, konkursinis finansavimas yra svarbus instrumentas siekiant didinti šalies mokslo konkurencingumą ir vaidmenį valstybės gyvenime. Mokslo plėtra skatinama remiant ir mokslinius tyrimus, ir mokslininkų išvykas į tarptautines konferencijas bei mokslo renginių organizavimą. 2011 m. mokslinių tyrimų projektams finansuoti iš valstybės biudžeto skirta per 49 mln., iš ES struktūrinių fondų lėšų – per 8 mln. Lt. 2012 m. numatoma skirti atitinkamai beveik 62 mln. ir 38 mln. Lt. Taigi, pokalbis su prof. E.Butkumi.

– Gal galėtumėte išskirti dabartinius mokslo plėtros prioritetus Lietuvoje?
E.B.: Projektų mokslinių krypčių atranka yra prioritetų nustatymas, tai yra mokslo politikos formavimas. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, vykdomas mokslinių tyrimų konkursinis finansavimas yra dvejopo pobūdžio: kylantis iš mokslo politikos įgyvendinimo ir inicijuotas mokslininkų. Svarbu tarp abiejų išlaikyti balansą.
Nacionalinės mokslo programos, tarpvalstybinių susitarimų pagrindu įgyvendinami projektai priklauso pirmajam finansavimo tipui. Šių programų kryptis nustato mokslo politiką formuojančios institucijos. Pavyzdžiui, įgyvendindama Lietuvos ir JAV vyriausybių susitarimą dėl bendradarbiavimo mokslo ir technologijų srityje, Lietuvos mokslo taryba (LMT) 2011 m. paskelbė tik šių tematikų kvietimą: mokslu pagrįstų sprendimų priėmimas, biotechnologija, medžiagotyra, nanotechnologija, aplinkos ir biologinės įvairovės apsauga, jūrų mokslai, energetika, kosmosas, pasaulio išteklių valdymas, darnus vystymasis, inžinerija, saugumas, ŽIV/AIDS ir kiti sveikatos klausimai, mokslinis ir technologinis švietimas.
Antruoju būdu finansuojami Visuotinės dotacijos priemonės ir mokslininkų grupių tyrimų projektai. Šiuose konkursuose gali dalyvauti bet kurios mokslo krypties mokslininkas ar mokslininkų grupė. Mokslinių krypčių ribojimai neskatintų aukšto lygio mokslinių tyrimų ir Lietuvos mokslo konkurencingumo Europos mokslinių tyrimų erdvėje. Tokio principo laikosi ir Europos mokslo taryba.
Prie mokslo kokybės, kaip pagrindinio atrankos kriterijaus, didelis dėmesys skiriamas mokslo tarptautiškumui, tarpdalykiškumui bei jaunųjų mokslininkų skatinimui. Labai svarbu, kad LMT finansuoja ir tarpinstitucinius tyrimus, kuriuos vykdo kelių institucijų mokslininkai.
– O kas lemia formuojamą mokslo politiką?
E.B.: Mokslą, kaip ir kitas veiklos sritis, veikia tie patys veiksniai. Tačiau labai svarbu tai, kas priklauso nuo pačių mokslininkų, – mokslinio darbo kultūra ir etika.
Vakarų šalyse mokslinio darbo, ekspertavimo kultūros dalykai seniai nusistovėję. Lietuvoje tokios patirties pritrūksta, todėl nieko nuostabaus, kad esama daug nepasitikėjimo ir nesusipratimų. Turi praeiti laiko, kol visi pripras prie konkursinio finansavimo, juk vos pora metų, kai valstybė perėjo prie šios tvarkos.
Iš esmės mokslo politika neatsiejama nuo pačių mokslininkų. Nuo to, kokius mokslinių tyrimų projektus esame pajėgūs atlikti, priklauso mūsų galimybės dalyvauti tarptautinėse grupėse, konkuruoti su kitomis valstybėmis. Todėl galima sakyti, kad mokslo politiką lemia aukščiausio lygio mokslininkai – tai jie, pasiekę tam tikrą lygį, diktuoja mokslo „madas“.
– Bet yra skeptikų, kartojančių, kad pas mus iš viso nėra jokios mokslo (kaip, beje, ir kultūros) politikos…
E.B.: Galima politiką deklaruoti arba kantriai ir nuosekliai dirbti. LMT veikia pagal antrąjį principą. Taryba nuolat siekia, kad valstybė būtų suinteresuota užtikrinti mokslo raidą ir ateitį. Tai ypač svarbu galvojant apie tai, kad aktyviai dirbantys mokslininkai matytų mokslo perspektyvą, kad mokslinę karjerą rinktųsi šiandienos doktorantai ir studentai.
– Konkursinis finansavimas – svarbus pokytis. Kokių dar numatoma permainų?
E.B.: Moksle būtinas racionalumas, o ne vien begalinis žinių kaupimas. Neabejotina, kad pažanga įmanoma tik naudojantis šiuolaikinio mokslo pasiekimais. Mokslininkai turi išmokti pasakyti, ką jie tiria ir kodėl. Turi pasakyti taip, kad suprastų ne vien jų kolegos, bet ir visuomenė. XXI a. nėra kito kelio.
Kita pokyčių kryptis – kuo didesnis ekspertų iš užsienio įtraukimas. Taryba projektams vertinti pasitelkia ekspertų grupes, kurios priima kolegialius sprendimus. Reikia pripažinti, kad kol kas ekspertavimo sistema nėra be trūkumų, neišvengiama subjektyvumo, abejonių dėl vertinimo skaidrumo, objektyvumo. Mūsų ekspertai dar ne visada įstengia atsiriboti nuo institucinio atstovavimo principo. Nė vienoje tokio dydžio valstybėje kaip Lietuva ir net Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje nesinaudojama vien tos šalies ekspertų paslaugomis.
Spręsdama nešališkumo klausimą, Taryba sudarė susitarimus su Skandinavijos ir kitų šalių mokslo tarybomis, Europos mokslo fondu dėl ekspertų keitimosi, įtraukia ir daugelį metų užsienyje aktyviai dirbančius Lietuvos mokslininkus.
– Kokie regionai Lietuvai svarbūs?
E.B.: LMT palaiko ryšius su analogiškomis Europos institucijomis, keičiasi ekspertais. Dalyvaujame sprendžiant Europos mokslinių tyrimų erdvei svarbius klausimus, esame ir Europos mokslo fondo, kurį sudaro 78 organizacijos iš 30 Europos šalių, narė.
Neseniai LMT prisijungė ir prie naujai įsteigtos „Science Europe“ organizacijos, vienijančios 50 nacionalinius tyrimus finansuojančių ir vykdančių institucijų. Tarybos atstovai taip pat dalyvauja ES septintosios bendrosios mokslinių tyrimų programos (7BP) komitetuose, Europos mokslinių tyrimų erdvės komitete ir kitose Europos bei Baltijos šalių darbo grupėse.
Strateginis regionas mums išlieka Skandinavija. Remdamiesi analogiškų institucijų Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje patirtimi, perėjome prie dabartinės tarybos organizacinės struktūros ir valdymo.
– O kaip skatinamas bendradarbiavimas su kitomis šalimis?
E.B.: Lietuvos moksle per palyginti neilgą laikotarpį nuo nepriklausomybės atkūrimo pasiekta nemažai, kai kurie mokslininkai ir kolektyvai pelnė pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tačiau negalima nematyti svarbių ir skubiai spręstinų problemų. Būtina plėtoti ryšius su partneriais Europoje ir kitose pasaulio šalyse, tinkamai pristatyti pasiektus rezultatus, skatinti mokslininkus ryžtis imtis rizikingesnių tyrinėjimų.
Taryba vykdo daugiau kaip dešimt programų bendriems tarptautiniams projektams įgyvendinti. Vykdome bendradarbiavimo programas su Baltarusija, Prancūzija, Ukraina, Šveicarija bei trišalę mokslo plėtros bendradarbiavimo programą su Latvija ir Taivanu. Taryba administruoja dalį 7BP programų ir sričių bei kitas tarptautines iniciatyvas.
2011 m. paskelbtas pirmasis kvietimas projektams vykdyti pagal Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programą „Moksliniai tyrimai ir plėtra“. Pagal ją iki 2016 m. bus vykdomi bendri aplinkos ir technologijų, sveikatos (gyvybės) bei gamtos mokslų tyrimai ir institucijų partnerystės projektai.
Patvirtintas „Lietuvos mokslinių tyrimų infrastruktūrų kelrodis“ taip pat padės plėtoti tarptautinius ryšius ir įrašyti Lietuvą į ES ir pasaulio mokslinių tyrimų infrastruktūros žemėlapį.
Ryšių plėtra numatyta ir kituose LMT finansuojamuose mokslininkų projektuose. Be to, konkurso būdu praėjusiais metais finansuotos mokslinės išvykos, doktorantų akademinės stažuotės, trumpalaikiai mokslininkų ir kitų tyrėjų vizitai, kurių vertė daugiau kaip 1 mln. Lt.
– Tad tikriausiai sutiksite, kad, kaip sakoma, viskas priklauso nuo finansų?
E.B.: Aiškios sąsajos tarp finansavimo ir rezultato nėra. Mokslas yra kūryba. Ne kiekvienas, net ir turėdamas reikiamą kvalifikaciją, su dideliais finansiniais ištekliais gali ką nors sukurti.
Didelė finansinė parama taip pat nebus efektyvi, jei bus teikiama priešokiais arba neturės aiškių atsiskaitymo mechanizmų. Mokslui aktualu, kad finansinė parama būtų stabili. Stabili ne kaip nenutrūkstantis lėšų srautas konkrečiam mokslininkui ar institucijai, bet kaip nuolatinė finansavimo sistema, skatinanti mokslininkus konkuruoti, leidžianti realizuoti naujausias mokslines idėjas ir padedanti kelti kvalifikaciją.
– Į kokią mokslinių tyrimų sritį pastaruoju metu telkiamasi daugiausia?
E.B.: Humanitarinių ir socialinių mokslų srityse telkiamasi į lituanistiką, nes tai svarbu tautai ir valstybei. Vykdoma Nacionalinė lituanistikos plėtros 2009–2015 m. programa, dvi nacionalinės mokslo programos „Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui“ ir „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“, plėtojama lituanistikos duomenų bazė. Gamtos ir technikos mokslų srityje vykdomos net keturios nacionalinės mokslo programos ateities energetikos, saugaus ir sveiko maisto, lėtinių neinfekcinių ligų bei invazinių rūšių Lietuvos ekosistemose klausimais.
– Ar tas mūsų mokslininkų įnašas bendrame Europos kontekste neištirpsta?
E.B.: Mūsų įnašas yra įvairovė, savitumas ir originalumas, kurį mes atsinešame į tarptautinius mokslo projektus. Neretai turime kitokią tradiciją, kuri dar nėra pažinta Vakaruose, kitokį požiūrį, todėl negalima teigti, kad įnašo nėra. Savo mokslo tradicija mes palaikome ES itin vertinamą įvairovę. Mūsų šalies mokslas nėra provincialus, tačiau toks gali tapti, jei neatidėliojant nebus imtasi būtinų priemonių. Tai suvokę lengviau rasime savo nišą pasauliniame moksle.
Todėl mums svarbu vykdyti ir fundamentinius, ir taikomuosius mokslinius tyrimus, arba, naujai sakant – priešakinius tyrimus, kurie yra abiejų tyrimų tipų dermė.

Lietuvos mokslo taryba konkursinį finansavimą pradėjo 2009 m. Taryba skelbia kvietimus, vykdo administracinę paraiškų patikrą, organizuoja ekspertinį vertinimą, skelbia konkursų rezultatus ir administruoja konkursus laimėjusius mokslo projektus. Mokslinių tyrimų programos trunka 4–6 metus, kiekvienai jų numatyta po 10–20 mln. Lt

Lietuvos mokslo tarybos 2012 m. biudžetas, mln. Lt

Finansavimo šaltinis
Valstybės biudžetas    66,1
ES struktūriniai fondai    36,2
Šveicarijos bendradarbiavimo finansinė ir bendrojo finansavimo parama    0,3