"Scanpix" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

Gunnaras Heinsohnnas, dabartinėje Lenkijoje 1943 m. gimęs vokiečių mokslininkas skandinaviška pavarde, žinomas kaip demografinis aliarmistas. Brėmeno universiteto profesoriaus straipsnyje, pasirodžiusiame 2016-aisiais, „su pirštų pagalba“ bandoma paaiškinti, kokioje civilizacinėje duobėje atsidūrė Europa.

Žvelgiant į maždaug 7,3 milijardo Žemės gyventojų, aktyviai dirbantieji (tokių yra apie 2,8 mlrd.) susideda iš dviejų grupių: 1,7 mlrd. Rytų Azijos žmonių (Kinija, Taivanas, Pietų Korėja, Vietnamas) konkuruoja su 1,1 mlrd. Europos, Šiaurės Amerikos, Australijos, Izraelio piliečių (460 mln. iš jų gyvena anglosaksų valstybėse). Pirmieji (azijiečiai) jau dabar savo kompetencija lenkia antruosius (kultūriškai tai europiečiai). Tarptautiniai tyrimai (pvz., PISA 2012 m.) rodo, kad geriausi 20 proc. azijiečių moksleivių vidutiniškai pelnė po 560 balų, o jų bendraamžiai europiečiai – vos 520 balų. O juk visi rungtynių dalyviai po 2008-ųjų gyveno ekonominės krizės sąlygomis.

Minėti 2,8 mlrd. dirbančiųjų sukuria 75 proc. pasaulinio bendrojo vidaus produkto (BVP), tai sudaro 55 ir 77 trilijonus dolerių. Likusieji 4,5 mlrd. žmonių sminga į vis gilesnę ekonominę prarają. Indija, Pakistanas ir Bangladešas (buvusi Britų Indija) 1980 m. gamino tiek pat kiek Kinija, o dabar jų BVP sudaro penktadalį kinų produkcijos. Iš 170 tūkst. išradimų, kuriuos 2015 m. užregistravo JAV patentų tarnyba, tik 3,2 proc. padarė tų atsilikusiųjų 4,5 mlrd. atstovai (iš to du trečdalius patentų pelnė indai).

Produktyvieji viršutiniai 2,8 mlrd. – santykinai vyresni, tačiau gana kompetentingi (ypač Europoje), žemiau esantys 4,5 mlrd. – jauni, tačiau prastai išlavinti. Minėtas PISA tyrimas parodė, kad trys geriausi moksleiviai iš arabų šalių surinko po 380 balų – tai Lotynų Amerikos atstovams prilygstantis blogas rezultatas. Afrikos, Artimųjų Rytų, Centrinės ir Pietų Azijos, Lotynų Amerikos blokas grimzta vis giliau į pelkę dar ir todėl, kad „galvų medžiotojai“ gabiausius tų šalių atstovus pervilioja į sparčiai besivystančias šalis.

Talentingi žmonės daug rečiau perviliojami į Rytų Azijos šalis. Pavyzdžiui, Kinija nepatraukli europiečiams dėl kalbos ir demokratijos suvaržymų. Tačiau būtent besivystančiuose Azijos taškuose santykinai daugiausiai migrantų – tai Honkongas (39 proc. atvykėlių), Singapūras (43 proc.), Makao (59 proc.). Migracijoje šiais atvejais dalyvauja daugiausia Rytų Azijos gyventojai.

Nykstantys europiečiai

O senojoje gerojoje Vokietijoje maždaug trečdalis piliečių nesugeba taisyklingai skaityti ir rašyti. Todėl europiečiai nuolatos medžioja talentus. JAV maždaug pusė vaikų sunkiai sprendžia matematikos uždavinius. Ten atsirado „žemutinė klasė“, siekianti apie 70 mln. žmonių, iš kurių pusė mažiausiai pusmetį gyvena likusių mokesčių mokėtojų sąskaita. Tie mūsų amžininkai Silicio slėnyje ar Volstrite jaučiasi ne savo vietoje, kaip, tarkime, neandertaliečiai skaičiavimo centre. Vokietijoje pusę visų nesėkmių per baigiamuosius egzaminus patiria imigrantų vaikai, nors tesudaro 35 proc. visų abiturientų.

Žmones iš tų vargstančių 4,5 mlrd. vis labiau vilioja Europos socialinės garantijos, kokių nėra Rytų Azijoje ar daug mažesniu mastu yra JAV. Apskritai anglosaksų šalys linkusios teikti mažiau garantijų ir seka Rytų Azijos pavyzdžiu – ne itin dosniai remia nekvalifikuotas mases. Panašios ribojimo tendencijos atsirado Skandinavijoje, kurią lengva atitverti nuo migracijos sausuma, pavyzdžiui, uždarius Vokietijos ir Danijos sieną. Tai skamba netikėtai, nes dar 2015-aisiais Švedija, kurioje daug senyvo amžiaus žmonių, buvo bene dosniausia atvykėliams.

Didžiuma Rytų Europos nuo Estijos iki Vengrijos šiuo metu yra laisva nuo šariato, islamo teisės, pagal kurią bendruomenių viduje neretai tvarkosi atvykėliai iš musulmoniškų kraštų, o plotai tarp Portugalijos ir Oderio yra pagrindinė „talpykla“, į kurią spraudžiasi jaunimas, bandantis pabėgti iš skurdo zonos, apimančios 4,5 mlrd. žmonių (2050 m. tos zonos gyventojų padaugės iki 6,5 mlrd.). Vokietija su 60 mln. vyresnio amžiaus žmonių ir 20 mln. migrantų yra geidžiamiausia atvykėlių vieta.

Europa apsupties žiede

Didžiausią demografinį spaudimą Vakarų Europai šiuo metu daro 52 valstybės, kuriose iš viso yra 1,4 mlrd. gyventojų. Toms valstybėms būdingas akį rėžiantis santykis tarp jaunimo ir pagyvenusių žmonių. Vienam tūkstančiui 55–59 metų vyrų, netrukus išeisiančių į pensiją, tenka nuo 3 iki 7 tūkst. 15–19 metų jaunuolių, kuriems nėra jokių darbo vietų. Vokietijoje toks santykis visai kitoks: 1 tūkst. priešpensinio amžiaus vyrų tenka 660 jaunuolių.

Daugumoje iš tų 52 valstybių prievarta tampa nuolatiniu gyvenimo veiksniu. Jaunimas verbuojamas į pilietiniuose karuose kovojančias kariuomenes. Potencialūs ekonominiai migrantai atsiduria karo veiksmų zonose – tai papildomas argumentas prašant pabėgėlio statuso Europoje. Dėl šios priežasties senimo ir jaunimo santykį dar galima vadinti karo indeksu.

Manoma, kad iki 2050 m. tas 52 valstybių blokas sumažės iki 42 valstybių. Tačiau gyventojų ten padaugės nuo 1,4 mlrd. iki 2 mlrd. 1950 m. Afrikoje į pietus nuo Sacharos gyveno 180 mln. žmonių, 2015-aisiais – 1 mlrd., 2050 m. jų bus 2,2 mlrd. (tiek žmonių pasaulyje gyveno 1930 m.). Pusė visų pasaulio naujagimių atsiras į pietus nuo Sacharos (1950 m. ten gimdavo tik 9 proc.).

Jau 2009 m. 38 proc. tos zonos gyventojų norėjo emigruoti, dabar tokių yra apie 40 proc. Apskritai į Europą šiuo metu norėtų persikelti 400 mln. žmonių, iki 2050 m. šis skaičius gali siekti 850 mln. Jeigu tai įvyktų, Europa rasiniu požiūriu taptų panaši į Braziliją, tik vyrautų ne katalikybė, o islamas. Jeigu tas fantastiškas tautų kraustymasis įvyktų, Afrikoje vis tiek gyventų 350 mln. žmonių daugiau nei dabar – be jokios vilties emigruoti.

Į 52 valstybių zoną įeina kai kurios arabų valstybės. Arabų skaičius padidėjo nuo 70 mln. 1950 m. iki 380 mln. šiuo metu. 2050 m. jų bus 620 mln. 2009 m., dar iki karo Sirijoje ir naftos kainų kritimo, ketino emigruoti 23 proc. arabų. Optimistiškai manant, kad dabar emigruoti norėtų apie 30 proc. arabų, tai sudarytų 120 mln. žmonių, o 2050 m. jų skaičius padidėtų iki 200 mln.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2017-m

Šių metų šalies BVP augs 2,8 proc., 2014 m. bei 2015 m. – atitinkamai 3,5 proc. ir 4,5 procento. 2013 m. vidutinė infliacija  bus 1,0 proc., 2014 m. –2,0 proc., o  2015 m. – 3,0 proc., teigiama naujausioje SEB banko analitikų parengtame leidinyje „Lietuvos makroekonomikos apžvalga“.

Atsižvelgdami į naujausias darbo jėgos pasiūlos ir paklausos tendencijas, SEB banko analitikai pakoregavo 2013 m. ir 2014 m. vidutinio darbo užmokesčio didėjimo prognozę – atitinkamai nuo 4,0 proc. iki 6,0 proc. ir nuo 4,5 proc. iki 5,5 procento. 2015 m. vidutinio atlyginimo augimo prognozė išliko nepakeista – pasak SEB analitikų, vidutinis atlyginimas turėtų augti 7,0 procentais.

Vis dėlto, pasak SEB analitikų, numatomas BVP augimas būtų nepakankamas tikintis, kad kitais metais bus įgyvendintos pastaraisiais metais valstybėje viešai svarstomos įvairios ekonominės iniciatyvos ir pasiūlymai, nes tam reikėtų pasiekti ne 3-4 proc., o trigubai spartesnį BVP augimą.

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda atkreipė dėmesį, kad valstybėje šiuo metu viešai svarstoma labai daug įvairių pasiūlymų: pakelti minimalią mėnesio algą  iki 1,5 tūkst. litų, atstatyti bazinį viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimo dydį, kompensuoti visas per krizę sumažintas pensijas, įvesti  progresinius gyventojų pajamų mokesčius ir pan.

Pasak G. Nausėdos, vienas iš „karščiausių“ klausimų – tolesnis minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) didinimas. Analitiko teigimu, šiuo metu ekonominėje literatūroje minėtoji problema nagrinėjama be išankstinių dogmų. Pripažįstama, kad santykiuose su samdomuoju darbuotoju darbdavys įgyja derybinės galios, žinodamas, kad netekęs darbo pastarasis patirs ne tik moralinę skriaudą, bet ir prisiims papildomas išlaidas, susijusias su naujos darbo vietos paieška, dalyvavimu konkursuose ir pan. „Tapti bedarbiu Lietuvoje reiškia pereiti prie itin skurdaus vartojimo standarto, kuris yra dar ir laikinas. Suvokdami šias aplinkybes, kai kurie darbdaviai yra linkę darbuotoją „spustelėti“ ir priversti dirbti už mažesnį atlygį nei patys sutiktų jį samdyti“ – sakė G. Nausėda.

Pasak analitiko, įgyvendindama MMA reguliavimo politiką valstybė galėtų įšokti į šį derybinį žaidimą darbuotojo naudai, nedestabilizuodama darbo rinkos. Tokios intervencijos pavyzdys yra MMA padidinimas 2013 m. pradžioje nuo 850 litų iki 1 tūkst. litų, kuris neišprovokavo masinių atleidimų ir nedarbo lygio kilimo.

“Sėkmingai minimalaus mėnesinio atlyginimo svertą taikančių šalių (pvz., Didžiosios Britanijos) patirtis rodo, kad MMA ir vidutinio darbo užmokesčio santykis neturėtų perkopti 50 proc. Esant dabartiniam vidutinio darbo užmokesčio lygiui Lietuvoje, tai atveria galimybes pakelti MMA iki 1,1 tūkst. litų, bet tikrai ne iki žadamos 1,5 tūkst. litų ribos.

Palankesnes prielaidas didinti MMA sukuria ir pastaruoju metu išryškėjęs  vidutinio darbo užmokesčio kilimas. Pasak G. Nausėdos, atlyginimai Lietuvoje auga sparčiau negu būtų galima tikėtis esant dviženkliam nedarbo lygiui. „Palyginti su Vakarų Europa, mūsų šalyje dėl nelanksčios švietimo sistemos ir emigracijos darbo jėgos pasiūla ir paklausa menkiau atitinka viena kitą ir pagal kvalifikaciją, ir pagal šakas. Todėl struktūrinio nedarbo reiškinys atsiranda ankstyvoje ekonomikos atsigavimo stadijoje – nors daug žmonių vis dar neturi darbo, darbdaviai skundžiasi, kad rinkoje negali rasti tinkamų darbuotojų“, – sakė G. Nausėda.

Po spartaus augimo pernai, Lietuvos ekonomika šiemet plėsis nuosaikiai – BVP didės apie 2 proc., prognozuoja audito ir verslo konsultacijų bendrovė „Ernst & Young”, atlikusi Lietuvos ekonomikos apžvalgą kartu su „Oxford Economics“.

Pasak ekspertų, sulėtėjusį augimą daugiausiai lems silpnėjančios eksporto galimybės dėl recesijos euro zonoje, taip pat „pristabdytos“ verslo investicijos, kol paaiškės spalio mėnesį vyksiančių Seimo rinkimų rezultatai. Ekonomikos augimo perspektyvas miglotomis daro ir smarkiai išaugusios energijos bei kitų išteklių kainos, kurios jau „suvalgė“ vidaus taupymo sukurtą naudą.

Apžvalgoje prognozuojama, kad fiskalinis deficitas šiemet mažės 1,5 p.p. iki 3,5 proc., o 2013-aisiais, situaciją vertinant optimistiškai, pasieks reikiamą euro įvedimui lygį – 3 procentus. Tačiau, apžvalgos autorių teigimu, išlieka nemaža grėsmė, kad didesnis nei 3 proc. šalies fiskalinis deficitas išsilaikys ilgesnį laiką. Tai gali lemti silpna politinė valia toliau taikyti monetarinius ir fiskalinius apribojimus, bei blėstantis visuomenės entuziazmas įsivesti eurą. Šios tendencijos euro įvedimo datą gali nustumti į 2015 m., tačiau ir ji priklausys nuo to, kaip toliau vystysis euro zonos valstybių skolų krizė.

Prognozės Lietuvai (metiniai pokyčiai procentais, jei nepažymėta kitaip)
	2010	2011	2012	2013	2014	2015
BVP	1.4	5.8	2.0	5.0	6.3	6.2
Vartojimo kainos	1.3	4.1	2.7	2.4	2.2	2.1
Mokėjimų balansas (% nuo BVP)	1.5	-1.7	-2.5	-2.2	-2.1	-2.3
Vyriausybės biudžetas (% nuo BVP)	-7.1	-4.9	-3.5	-2.4	-1.8	-1.4
Trumpalaikių palūkanų norma (%)	0.2	0.8	0.8	0.9	1.5	2.7
Valiutos keitimo norma (vietos valiutos ir JAV dolerio santykis)	2.61	2.48	2.73	2.65	2.73	2.79

Lietuvos statistikos departamentas pranešė, kad pagal turimus statistinius duomenis ir ekonometrinius modelius įvertintas BVP ketvirtąjį praėjusių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu, padidėjo 4,3 proc. Per visus 2011 metus BVP ūgtelėjo 5,8 proc.
Paskelbtą BVP rezultatą galima interpretuoti kaip savotišką preliudiją į prasidedančius 2012 metus. SEB bankas prognozuoja, kad šiais metais šalies BVP išaugs 2,0 proc. Perėjus prie muzikos terminų, dabartinėmis aplinkybėmis itin sunku pasakyti, kaip tolygiai Lietuvos makroekonominis orkestras atliks keturių dalių (ketvirčių) 2012 metų „koncertą“ – pernelyg daug neapibrėžtumo tvyro tiek viduje, tiek išorėje. Vis dėlto yra pagrindo manyti, kad šiuos metus baigsime aukštesne nata nei pradėsime.
Atsakymo į klausimą, kodėl šiais metais mums augti bus kur kas sunkiau nei 2011 m., reikia ieškoti vietos rinkoje. Vartotojų nuotaika subjuro praėjusių metų pabaigoje daugiausia dėl prastėjančios šalies ekonominės padėties ir nedarbo lygio prognozės ateinančiais metais.
Tačiau neskubėkime savęs laidoti. Lietuvos privalumas yra tas, kad ji daugiausia eksportuoja į euro zonos skolų krizės menkiau pažeistas šalis. Kaip prognozuojama, iš pagrindinių Lietuvos užsienio prekybos partnerių penketuko – Rusija, Vokietija, Latvija, Lenkija, Estija – 2012 m. nė viena valstybė nepatirs recesijos. Vertinant mūsų eksporto konkurencingumo tendencijas, be minėtųjų šalių BVP plėtros perspektyvų reikėtų analizuoti numatomus lito kurso pokyčius ir infliacijos Lietuvoje ir atitinkamoje šalyje skirtumą. Iš šių trijų veiksnių sudaryto Lietuvos eksporto perspektyvų indekso pokytis palankiausias prekiaujant su Rusija – 6,4 proc. (prognozuojamas Rusijos ekonomikos kilimas ir didesnė nei Lietuvoje infliacija su kaupu kompensuos galimą rublio susilpnėjimą), o prasčiausias prekyboje su Lenkija – minus 3,1 proc. (nors Lenkijos BVP augs, tikimasi, jog litas dar labiau sustiprės zloto atžvilgiu).
Pastaruoju metu Lietuvoje stabtelėjo vidutinio darbo užmokesčio kilimas, tuo tarpu darbo našumas toliau didėja. Verslininkai beveik nebeinvestuoja į gamybos apimties „pūtimą“, tačiau noriai imasi veiklos efektyvumo didinimo projektų. Darbo užmokesčio sąnaudų produkcijos vienetui mažėjimas taip pat yra vienas iš tarptautinio konkurencingumo „arkliukų“, tiesa, jo reikšmės nereikėtų suabsoliutinti – tekstilės pramonei tai yra kur kas aktualiau nei mašinų gamybos ar chemijos sektoriams.
Kokia bus šalies ūkio „sveikata“ artimiausiais mėnesiais, galima išskaityti iš gamybos pajėgumų panaudojimo ir produkcijos atsargų lygio rodiklių. Deja, pastaruoju metu ženkliai išaugusios produkcijos atsargos atspindi besikaupiančias problemas įmonių lygiu. Apklaustųjų pramonės įmonių vadovų nuomone, produkcijos atsargų sandėlyje situacija dabar yra panaši kaip ir antrąjį 2008 m. pusmetį, t.y. prieš pat Lehman Brothers žlugimą. Tiesa, tuomet produkcijos sankaupos augo toliau ir 2009 m. pradžioje pasiekė rekordinį lygį. Kadangi toliau gaminti „sandėliui“ buvo neprotinga, gamybos pajėgumų panaudojimas 2008-2009 m. žiemą smuktelėjo nuo daugiau kaip 70 proc. iki 60 proc. Šiuo metu gamybos pajėgumai panaudojami maždaug 70 proc. – patenkinamas lygis, kuris gali sumažėti, tačiau ne taip dramatiškai kaip prieš keletą metų.

BFL

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė Seimui pristatė naują biudžeto projektą, pagal kurį beveik visos valstybės išlaidos turėtų mažėti 4 proc., o pensijos atkuriamos tik iš dalies.

Pasak finansų ministrės, dėl euro zonos skolų krizės kitais metais valstybės BVP augimas neišvengiamai bus mažesnis, sieks apie 2,5 proc., ir pataisytas biudžetas tai įvertina, – praneša ELTA.

“Gali turėti plačiausią pasaulyje krūtinę, bet niekada neuždengsi euro zonos problemų”, – sakė ji. Finansų ministrė akcentavo, kad patikslinti duomenys, rodantys tokią didelę euro zonos krizės įtaką ekonomikos augimui, gauti tik lapkritį, ir neatmetė galimybės, kad esant reikalui bus atliekamos ir tolesnės makroekonominių rodiklių scenarijų korekcijos. Pagrindinis rizikos veiksnys – eksporto rinkų perspektyvos.

I. Šimonytė pabrėžė, kad nuostata, jog biudžeto deficitas negali viršyti 3 proc., nesikeičia.

“Tada jau nesvarbu, ar biudžeto deficitas yra 3,5 proc., ar 3,8 proc., ar 4,5 proc. Bet koks biudžeto deficitas, viršijantis 3 proc., rodo, kad Lietuva nevykdo savo įsipareigojimo panaikinti perviršinį deficitą, ir tai suteiks signalą finansų rinkoms paprašyti Lietuvos už tai susimokėti” , – teigė ji.

I. Šimonytė nenorėjo svarstyti, kas būtų, jeigu šiemet naujas biudžetas vis dėlto nebūtų priimtas ir kitus metus Lietuva turėtų pradėti su 2011 m. biudžetu. Jos teigimu, pagal pirmines ekonomikos augimo prognozes, tai didelių problemų nesukeltų, bet dabar, prognozes peržiūrėjus, tokiu atveju turbūt tektų skolintis, o galimi skolintojai į faktą, kad Lietuva nesugebėjo priimti 2012 m. biudžeto, nežiūrėtų teigiamai.

SNORO banko griūtis, pasak ministrės, didelės įtakos BVP augimui nepadarys – jį gali sumažinti 0,1-0,2 proc.

I. Šimonytės teigimu, beveik nemažės išlaidos tik krašto apsaugai. Tik maždaug 2 proc. mažės ir teismų išlaidos.

Ministrė pabrėžė, kad dėl naujų projektų ar programų, siūlytų Seimo narių biudžeto svarstymo metu, turės spręsti patys asignavimų valdytojai, įvertinę tai, kad savas išlaidas teks apkarpyti.

“Bendra nuostata yra ta, kad naujų projektų pradėjimas esamomis sąlygomis galimas tik tada, kai tai yra neišvengiama”, – pabrėžė ji.

I. Šimonytė teigė nenorinti būti priešinama su prabangos mokesčių šalininkais, bet dabar toks mokestis tiesiog neatneštų realios naudos.

“Visada yra alternatyvų, kurias verta svarstyti. Jei pensijas tiesiog atkursim, reikės ta pačia suma (250 mln.) sumažinti išlaidas arba padidinti pajamas”, – paklausta, ar verta apskritai svarstyti tokį biudžetą, jeigu Prezidentė aiškiai pasakė, kad nesutiks su daliniu pensijų atkūrimu, sakė finansų ministrė. Ji priminė, kad Seimas, jeigu nori, gali pateikti ir kitokių pasiūlymų, bet jie turi būti ekonomiškai pagrįsti.

Neskaitant Europos Sąjungos lėšų, biudžeto pajamų planas sumažintas 835 mln. litų. 600 mln. litų Vyriausybė planuoja sutaupyti sumažinusi viešojo sektoriaus išlaidas, 250 mln. – grąžindama tik pusę žadėtų pensijų, 150 mln. – mažinant išlaidas “Sodros” ir privalomojo draudimo fonduose.

TRYS KLAUSIMAI  Stasiui Jakeliūnui, Kredito unijos “Vilniaus taupomoji kasa” analitikui

VEIDAS: Kaip vertinate 2012 m. valstybės ir “Sodros” biudžetų pajamų, paremtų 4,7 proc. BVP augimu, plano realumą?
S.J.: Daug pasaulio ekonomistų mano, kad augimo sulėtėjimas akivaizdus, tad Finansų ministerijos prognozė – 4,7 proc. BVP augimas – mažai tikėtinas. Geriausiu atveju BVP augs 3–3,5 proc. BVP papūsti gali nebent numatyta rekordiška – per 7 mlrd. Lt – ES lėšų suma. Tačiau ar tai patvaru, normalu, ar neiškraipo kainų ir rinkos? Įžvelgiu didžiulę biudžeto ir visos ekonomikos priklausomybę nuo šių lėšų: palyginti su BVP, tai 6–7 proc., o su biudžeto pajamomis – 25–30 proc. Diskutuojama, kad kito ES finansinio laikotarpio parama gali būti susieta su valstybės BVP, o riba būtų apie 2,5 proc. Tada parama Lietuvai sumažėtų du tris kartus. Patirtume didesnę krizę nei turėjome. Šia prasme 2012 m. biudžetas dar ydingesnis nei ankstesnių metų.
Kita prielaida, kad nominalus BVP (skaičiuojant dabartinėmis kainomis) kitąmet augs net 9 proc., šiemet apie 12 proc. Kitaip sakant, pajamos į biudžetą labiau koreliuoja su šiuo BVP, nes jos labiau susietos su kainų dinamika. Vyriausybė tikisi, kad kainos toliau smarkiai augs ir todėl mokėsime didesnį PVM. Apie 30–40 proc. šių metų PVM prieaugio siečiau būtent su augančiomis kainomis. Tačiau atsiranda didžiulis interesų konfliktas, socialinė ir politinė problema: žmonės kenčia nuo didesnių kainų, o Vyriausybė pagal jas skaičiuoja biudžeto planus.
Dar prognozuojama, kad vidutinis darbo užmokestis didės 5,5 proc. Tačiau jei šiemet pirmą pusmetį atlyginimai augo apie 2,5 proc., nerealu manyti, kad kitąmet jie augs 5,5 proc. Juo labiau kad viešajame sektoriuje atlyginimai nedidinami, vadinasi, visas augimas numatytas privataus sektoriaus sąskaita. Kadangi jis apima per 60 proc. darbuotojų, čia algos turėtų didėti net 6,5–7 proc. Tai – arti utopijos.
VEIDAS: Kaip vertinate pokyčius valstybės ir “Sodros” biudžetų išlaidų dalyje?
S.J.: Nieko itin įdomaus, išskyrus du dalykus – grąžinamas į buvusį lygį pensijas ir draudžiamąsias pajamas. Pensijas atkurti tikrai būtina, nes ir taip jų perkamoji galia nepadidės: Vyriausybė žaidžia žaidimą – padidina pensijas, bet tai nekompensuos per tuos porą metų išaugusių maisto, komunalinių paslaugų kainų. Tačiau draudžiamųjų pajamų atkurimą reikėjo prilaikyti. Jų grąžinimas į ankstesnį lygį reiškia, kad motinystės ir kai kurios kitos išmokos šoktels į viršų, kas socialiai neteisinga, nes pensininkams pensijos neatkuriamos tiek, kiek pakilo kainos, o motinos galės turėti apie 27 proc. didesnes nei dabar išmokas.
VEIDAS: Ką formuojant biudžetą keistumėte, jei būtumėte finansų ministras?
S.J.: Labiausiai augęs biudžeto išlaidų straipsnis – palūkanos už valstybės skolą: 2008 m. jos siekė 800 mln. Lt, o kitąmet numatyta 2,1 mlrd. Lt. Per artimiausius kelerius metus išlaidos palūkanoms, palyginti su 2008 m., didės tris kartus. Negalime pakankamai finansuoti švietimo, kultūros, kitų sričių, nes reikia mokėti palūkanas. Padaryta klaida anksčiau ir dabar, neieškant pigesnio finansavimo šaltinio biudžeto deficitui dengti. Tai galėtų būti ir TVF, Švedijos vyriausybė – nesvarbu kas, svarbu, kad būtų pigiau.

BFL

Atsigaunant vidaus vartojimui ir investicijoms Lietuvos bankas prognozuoja spartesnę ekonomikos plėtrą. Pagal naujausias Lietuvos banko valdybos patvirtintas prognozes, šalies realusis bendrasis vidaus produktas (BVP) šiemet padidės 6,2 proc. (š. m. gegužės mėnesį prognozuota 5,6 proc.), o 2012 m. ekonomikos augimo prognozė liko nepakeista – 4,8 proc.

“Pirmą kartą per daugiau kaip porą metų realusis Lietuvos BVP auga dėl atsigaunančio vartojimo ir investicijų. Pastaruoju metu į ekonomikos variklį vis daugiau degalų įpurškia vidaus paklausa – daugiau vartoja gyventojai, stiprėja jų lūkesčiai”, – teigia Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Mindaugas Leika.

Numatoma, kad praėjusių metų pabaigoje atsigavimo ženklus pradėjęs rodyti realusis privatusis vartojimas šiemet paaugs 6,1 proc., o 2012 m. – 5,2 proc.

Pasak Lietuvos banko pranešimo, spartesniam investicijų augimui įtakos turi po kelerių metų pertraukos vėl pradėjusios augti privačios investicijos. Verslui artėjant prie gamybos pajėgumų panaudojimo lygio, buvusio iki krizės, daugiau investuojama į mašinas ir įrenginius, transporto priemones, pastatus. Prognozuojama, kad valdžios sektoriaus ir verslo bendros investicijos šiemet išaugs 17,7 proc.

Augančios investicijos ir vidaus vartojimas didina importą, jis nuo 2010 m. antrosios pusės jau auga sparčiau nei eksportas. Aprimus išorės paklausai eksporto augimo tempas turėtų dar šiek tiek sulėtėti. Numatoma, kad prekių ir paslaugų realusis eksportas šiemet augs 12,0 proc., kitąmet – 5,7 proc., importas atitinkamai – 14,9 ir 6,2 proc.

Sparčiau augantis importas didina prekybos deficitą. Kartu su pajamų deficitu tai lemia neigiamą einamosios sąskaitos balansą. Gerokai didesnis nei prieš metus pajamų deficitas atspindi šoktelėjusį užsienio investuotojų Lietuvoje uždirbtą pelną. Priešingai nei 2010 m., šiemet šio pelno didžioji dalis reinvestuota ir tik menka jo dalis išmokėta dividendais. Tai rodo didėjantį užsienio investuotojų pasitikėjimą.

Nedarbas turėtų mažėti

Lietuvos banko prognozėmis, auganti ekonomika šiemet lems nedarbo mažėjimą ir darbo užmokesčio kilimą. Numatoma, kad vidutinis darbo užmokestis šiemet didės 3,8 proc., 2012 m. – 5,3 proc.. Vidutinio darbo užmokesčio augimą Lietuvoje skatina ir tai, kad, didėjant darbo jėgos poreikiui, ryškėja darbuotojų įgūdžių ir darbdavių poreikių neatitikimo problema.

Tiek su išorės veiksniais, tiek su vidaus ekonomine raida susijusioms kainoms kylant labiau nei tikėtasi, Lietuvos bankas prognozuoja, kad infliacija padidės daugiau nei prognozuota anksčiau. 2011 m. vidutinė metinė infliacija šalyje sudarys 4,4 proc., o 2012 m – 4,1 proc. (š. m. gegužės mėn. prognozuota atitinkamai 3,8 ir 3,9 proc.).

Keletas veiksnių gali lemti ir kitokią realiojo sektoriaus ir kainų raidą Lietuvoje. “Išorės paklausą nepalankiai gali veikti tebevykstanti ir planuojama fiskalinė konsolidacija kai kuriose Europos Sąjungos šalyse”, – perspėja M. Leika.

Pasak jo, mažesnė išorės paklausa turėtų tiesioginės įtakos užsienio prekybai atviriems Lietuvos ūkio sektoriams, o netiesioginės – į vidaus rinką orientuotoms veiklos rūšims. Kitokią ekonomikos raidą gali lemti ir tebesitęsiantys dideli energijos ir maisto produktų kainų svyravimai.

dreamstime

Šiandien paskelbtais Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. II ketvirtį šalies BVP metinis augimas sudarė 6,1 proc., o 2011 m. I pusmetį – 6,5 proc. Pirmojo įverčio duomenys rodo, kad pirmąjį šių metų pusmetį užfiksuotas ūkio augimas iš esmės atitinka Finansų ministerijos š.m. kovo mėnesį sudarytame centriniame ūkio raidos scenarijuje numatytas BVP kitimo tendencijas 2011 metams (numatomas 5,8 proc. metinis augimas).

Sparčiai atsigaunant pasaulio ekonomikai, pagrindiniu šalies ekonomikos varikliu tapo eksportas, per pirmuosius 5 šių metų mėnesius išaugęs 43,3 proc. Vidaus paklausa, apie kurios atsigavimą signalizuoja pirmąjį šių metų pusmetį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, 6,3 proc. išaugusi mažmeninė prekyba (be variklinių transporto priemonių ir motociklų prekybos), taip pat nuolat didėjantis vartotojų pasitikėjimas, augantis gamybinių pajėgumų panaudojimas, mažėjantis nedarbas, taip pat prisideda prie 2011 m. BVP augimo. Tačiau dėl poreikio toliau konsoliduoti viešuosius finansus valdžios sektoriaus vartojimas ir toliau bus nuosaikus.

Detaliau įvertinti BVP pokyčius ir jų priežastis bus galima po mėnesio Statistikos departamentui paskelbus BVP komponentus gamybos, išlaidų ir pajamų metodais.

Centrinį ūkio scenarijų Finansų ministerija peržiūri du kartus per metus – pavasarį ir rudenį, tad artimiausia peržiūra numatoma rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje.

Pirmąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu, Lietuvos BVP išaugo 6,9 proc. Toks augimas kol kas atitinka ekspertų šiems metams numatytas BVP kitimo tendencijas, o metinis BVP augimas šiemet turėtų siekti 5,8 proc.

Ričardo Kasperavičiaus, Finansų ministerijos Makroekonominio skyriaus vadovo, komentaras

BVP sparčiai auga, nes atsigaunant pasaulio ekonomikai, Lietuvos įmonėms susiformavo palankios sąlygos greičiau įveikti sunkmetį. Dėl to Lietuvos eksportas 2010 m. išaugo 33,2 proc., o per pirmuosius du 2011 m. mėnesius – 43,8 proc.

Augantis gamybinių pajėgumų panaudojimas, didėjantis vartotojų pasitikėjimas, mažėjantis nedarbas rodo, kad atsigauna vidaus paklausa ir vis labiau prisidės prie 2011 m. BVP augimo.

Kita vertus, išliks ir kai kurių neigiamų faktorių. Tarkime, skolos krizė kai kuriose euro zonos šalyse didina išorinės aplinkos neapibrėžtumą. Rizikos veiksnys BVP augimui yra ir pastaruoju metu didėjančios maisto žaliavų ir energijos kainos.

Scanpix

Didžiausi optimistai laukia 6 proc. metinio prieaugio, santūriausi ekonomistai prognozuoja 3,8 proc. augimą, rodo “Bloomberg” atlikta šešių ekonomistų apklausa. Analitikų prognozių vidurkis siekia 5 procentus.

Optimistiškiausias prognozes pateikia SEB, o mažiausio augimo tikisi britų makroekonominių tyrimų bendrovė “Capital Economics”.

Lietuvai reikia naudotis augančiu eksportu, nors jis didėja ir dėl dirbtinai išpūstos pasaulio ekonomikos. Tačiau savo ekonomikos pagrindą turime kurti iš vidaus.

Pasaulį apėmusios nedrąsios ekonomikos pavasario nuotaikos. Daugelis džiaugiasi teigiamais BVP augimo tempais, tarsi sufleruojančiais, kad blogiausia jau praeityje. Europą, Jungtines Amerikos Valstijas kamuoja opios nedarbo, didėjančios valstybės skolos problemos, tačiau tikimasi, kad jas išspręs ateityje toliau augsianti gamyba ir vartojimas.
Didžiųjų rinkų atsigavimą jaučia ir į eksportą orientuotos šalys, kuriose didėjantis eksportas bent iš dalies atsveria sumažėjusią vidaus rinkos paklausą. Viena tokių šalių yra ir Lietuva, kurią kol kas daugiausia gelbsti eksportas. Prognozuojant Lietuvos perspektyvą svarbu įvertinti, kokių ateityje galima tikėtis užsienio paklausos pokyčių.

Pasaulio išlaidavimas kuria iliuzinę sėkmę

Jeigu reikėtų dviem žodžiais nusakyti receptą, kurio griebėsi daugelis pasaulio šalių, siekdamos greičiau išbristi iš pasaulį apėmusio ekonominio nuosmukio, šie žodžiai būtų “ekonomikos stimuliavimas”. Dauguma aukšto lygio diskusijų vyko ne apie tai, ar ekonomikos stimuliavimas yra reikalingas ir ar gali duoti teigiamų rezultatų, o apie stimuliavimo būdus ir jų naudojimo apimtis. Alternatyvus požiūris ir teiginiai apie galimas neigiamas stimuliavimo pasekmes, deja, beveik nebuvo svarstomi.
Viena vertus, pasukta palūkanų normų mažinimo ir pinigų kiekio didinimo keliu, t.y. imtasi ekspansinės pinigų politikos. Kita vertus, stengiantis gaivinti ekonomiką buvo skatinamas valdžios sektoriaus išlaidavimas, užkrovęs valstybėms didelę skolų naštą. Visu smarkumu užsimota įgyvendinti šiuo metu itin gyvą Johnui Maynardui Keynesui priskiriamą idėją, kad valdžios sektoriaus išlaidos ir laisva pinigų politika, atpigindama skolinimąsi ir didindama pinigų kiekį, gali sukurti pagrindą ekonomikai atsigauti ir augti.
Itin stropiai ekonomikos stimuliavimo idėją įgyvendina FED – JAV centrinis bankas. Jo balanso dydis, parodantis centrinio banko turtą bei įsipareigojimus ir atspindintis tai, kaip greitai centrinis bankas didiną pinigų kiekį, 2008 m. viduryje siekęs apie 916 mlrd. JAV dolerių, iki 2010 m. pabaigos išsipūtė iki 2,4 trilijono dolerių, t.y. išaugo 2,6 karto. FED nustatoma palūkanų norma siekia vos ketvirtadalį procento jau nuo 2008 m. pabaigos.
Šiek tiek konservatyviau, tačiau ta pačia linkme veikia ir Europos centrinis bankas (ECB), mažindamas palūkanų normas ir didindamas pinigų kiekį. Nuo 2008 m. pradžios iki 2010 m. pabaigos ECB balansas išaugo apie 50 proc.
Viešojo sektoriaus išlaidos nuosmukio laikotarpiu smarkiai didėjo. Prognozuojama, kad JAV valdžios sektoriaus išlaidos didės nuo 35 proc. BVP 2007 m. iki 44 proc. 2010 m. Europoje padėtis dar blogesnė – valdžios išlaidos didėjo nuo 46 proc. BVP 2007 m. iki 51 proc. 2009 m. Kitaip tariant, valdžios sektorius Europoje vidutiniškai išleidžia pusę to, kiek sukuria visa ekonomika.
Taigi didelė dalis šiandien matomo BVP augimo, siejamo su ekonomikos atsigavimu, yra išpūstas, dirbtinai sukurtas centrinių bankų ekspansinės pinigų politikos bei valstybinio sektoriaus išlaidavimo. Toks ekonomikos augimas neturi tvirto pagrindo, jis yra infliacinis. Pasaulį užvaldžiusi idėja, kad valdžios išlaidavimu ir kuriamais pinigais galima paskatinti ekonomikos augimą, ekonomiką tik smukdo, atitolina nuo reikalingo, tačiau skausmingo persitvarkymo. Ši politika kuria iliuzinį augimą, tačiau vos nustojus sukti šią milžinišką pigių pinigų ir valstybinio išlaidavimo mašiną augimas kaipmat subliūkštų. Viskas, kas tuo pasiekiama, yra išpūsti BVP skaičiai ir neišvengiamo persitvarkymo atitolinimas bei kuriami nauji “burbulai”. Tikrasis augimas turi būti grįstas nuostolingų investicijų likvidavimu ir taupymu, o ne dirbtiniu ekonomikos palaikymu ir priverstiniu išlaidavimu.
Šiame kontekste kalbos apie W formos recesiją įgauna šiek tiek kitokią prasmę. Atmetus dirbtinai išpūstą, pagrindo neturintį ekonomikos augimą, iš recesijos pasaulis dar neišbrido. Tie ekonomikos sunkumai, kuriuos matysime ateityje, nebus antrasis raidės W pilvas – tai bus tas pats ekonomikos nuosmukis, kuriam pasibaigti neleidžia dirbtinis ekonomikos palaikymas, neleidžiantis ekonomikai persitvarkyti ir pradėti iš naujo. Tad problemų ateityje matysime valstybėms tvarkantis ne tik su didėjančia valstybės skola, bet ir su stringančiu, nuo infliacinės pinigų politikos bei mažų palūkanų normų priklausančiu ekonomikos augimu.

BVP ir viešojo sektoriaus pokyčiai – atvirkščiai proporcingi

Kuo tai svarbu Lietuvai? Lietuvos ekonomikai itin svarbų eksportą palaiko užsienyje vykdoma ekspansinė politika, kurios tiesiogiai paveikti Lietuva neturi galimybės. Tiesa, kad reikia naudotis šios politikos kuriamomis galimybėmis, tačiau vargu ar tuo galima beatodairiškai pasikliauti, laikyti Lietuvos ekonomikos augimo pagrindu. Svarbu įgauti daugiau lankstumo, didinti galimybes persiorientuoti, nes jų ateityje gali prireikti.
Lietuvos ekonomikos pagrindą reikia kurti iš vidaus – didinti šalies konkurencingumą, uoliai imtis tų darbų, dalis kurių buvo jau pradėta. Labai svarbus išliks verslo sąlygų gerinimas, apie kurį daug šnekėta, tačiau ties kuriuo mažai pasistūmėta. Būtina pagaliau ryžtis vykdyti skausmingas, tačiau labai reikalingas socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos reformas.
Lietuvoje ekonomikos stimuliavimas didinant valdžios sektoriaus išlaidas buvo gana ribotas dėl lėšų trūkumo ir augančio valstybės deficito. Stabilios valiutos garantas – valiutų valdyba – taip pat neleido valdžios intervencijos į pinigų politiką. Todėl Lietuvoje ekonomikos nusileidimas iš padebesių ant žemės buvo spartesnis, o šiandien matome stipriai persitvarkiusį, prie realybės prisitaikiusį privatųjį sektorių.
Deja, to paties negalime pasakyti apie viešąjį sektorių. Jo pertvarka buvo daug lėtesnė. Pavyzdžiui, 2011 m. Finansų ministerijos prognozuojamas BVP, palyginti su 2007 m., bus mažesnis 8 proc. Tačiau prognozuojamos valstybės biudžeto išlaidos 2011 m., palyginti su 2007 m., didesnės 10 proc. Analogišką informaciją galima pateikti ir apie darbuotojų skaičių ar atlyginimus viešajame ir privačiame sektoriuje.
Taigi ekonomikos nuosmukis parodė, kad labiausiai lankstumo trūksta būtent viešajame sektoriuje, todėl, užuot kiekvieną kartą ištikus ekonominiams netikėtumams valstybei priverstinai skolinusis, verta numatyti automatinius viešojo sektoriaus susitraukimo mechanizmus.

Ką valdžia pasiūlys mainais vietoje šešėlio
Vargu ar Lietuvai 2011 m. galima prognozuoti labai šviesų scenarijų. LLRI Lietuvos ekonomikos tyrimo duomenimis, BVP 2011 m. augs apie 3 proc., eksportas – apie 11 proc., vidutinis darbo užmokestis – 3 proc. Prognozuojama, kad nedarbo lygis Lietuvoje šiek tiek sumažės, tačiau išliks didelis – apie 16 proc. Nedarbo mažinimas Lietuvoje turėtų būti labiau siejamas su pagrindo bendram ekonomikos augimui klojimu. Svarbu nepriimti iš pirmo žvilgsnio patrauklių, tačiau padėtį tik bloginančių sprendimų, pavyzdžiui, nedidinti minimalios algos.
Opi problema 2011 m. išliks šešėlinė ekonomika. Šešėlinės ekonomikos dalis BVP 2011 m. bus vis dar rekordiškai didelė ir sieks apie 27 proc. Bent dalį savo veiklos šešėlyje 2011 m. vykdys 36 proc. ūkio vienetų. Taigi šešėlinės ekonomikos vaizdas Lietuvoje 2011 m. nedaug skirsis nuo 2010 m.: 36 proc. ūkinių vienetų šešėlyje sukurs 27 proc. bendrojo vidaus produkto. Reikia pripažinti, kad nemažai daliai žmonių, veikiančių šešėlyje, tai yra nedarbo ir skurdo alternatyva. Todėl išsiplėtusi šešėlinė ekonomika Lietuvoje buvo viena iš priežasčių, kodėl tokio stipraus ekonomikos nuosmukio laikotarpiu Lietuvoje beveik išvengta socialinių neramumų. Gerinti legalios veiklos sąlygas ir taip traukti žmones iš šešėlio yra valstybės interesas. Valdžia, šiurkščiai kariaudama su pilkąja veikla ir tuo pačiu metu nesukurdama palankios alternatyvos veikti legaliai, kištų sau koją.
Apibendrinant galima sakyti, kad ilgalaikiam, neišpūstam ekonomikos augimui reikalingas tvirtas pagrindas. Juo negali būti valstybės išlaidavimas bei infliacinė politika pasaulio lygiu, o Lietuvai dar nereikėtų pasikliauti ir tik eksporto didėjimu. Vargu ar šį pagrindą pavyks pakloti vengiant neišvengiamo persitvarkymo ir skaudžių, tačiau reikalingų reformų.

Įkirta

Atmetus dirbtinai išpūstą, pagrindo neturintį ekonomikos augimą, iš recesijos pasaulis dar neišbrido.
Payginant su 2007 m., šiemet Finansų ministerijos prognozuojamas BVP bus mažesnis 8 proc., tačiau prognozuojamos valstybės biudžeto išlaidos didesnės 10 proc.

box 1
LLRI Lietuvos ekonomikos tyrimo prognozės 2011 m.
BVP augimas    3 proc.
Šešėlinės ekonomikos dalis BVP    27 proc.
Eksporto didėjimas    11 proc.
Nedarbo lygis    16 proc.
Darbo užmokesčio (neto) didėjimas    3 proc.
Šaltinis: LLRI

Box 2 Šešėlinė ekonomika 2011 m.
36 proc. ūkinių vienetų užsiima šešėline veikla
Šaltinis: LLRI

2010-iesiems artėjant prie finišo linijos, pramonės ir prekybos sektorių veiklos rezultatai įgauna vis daugiau svarbos. Šie sektoriai buvo ir išlieka pagrindiniai ne finansinės verslo veiklos BVP donorai, o jų sukurta pridėtinė vertė palyginamosiomis kainomis pastaruosius kelerius metus sudarė beveik 40 proc. visos Lietuvoje sukurtos pridėtines vertės. Pramonės ir prekybos sektorių pajamos tradiciškai sudaro apie 70 proc. visų sektorių, išskyrus ne finansinę veiklą, generuojamų pajamų. Ar išlaikys ir pateisins pramonės bei prekybos sektoriai savo statusą šiemet?

Remiantis Statistikos departamento paskelbtais finansiniais duomenimis, pirmąjį 2010 m. pusmetį, palyginti su atitinkamu laikotarpiu pernai, pramonės sektoriaus pajamos didėjo beveik 20 proc. Tai vienas didžiausių teigiamų pokyčių, didesnis užfiksuotas tik transporto sektoriuje. Prekybos sektoriaus duomenys kuklesni ir minėtu laikotarpiu rodo neigiamą 3 proc. pajamų pokytį. Panašūs neigiami apyvartų pokyčiai fiksuoti ir komunalinių paslaugų, paslaugų bei nekilnojamojo turto srityse.

Pelningų įmonių dalis per pirmąjį 2010 m. pusmetį, palyginti su atitinkamu laikotarpiu pernai, pramonės ir prekybos sektoriuose padidėjo 20 proc., tačiau pelningumo rodikliai išliko nepakitę. Vis dėlto džiugina tai, kad pagerėjo atsargų, gautinų ir mokėtinų sumų apyvartumo rodikliai. Įsiskolinimo santykio rodikliai pirmąjį šių metų pusmetį pajudėjo žemyn teigiama trajektorija. Tai rodo, kad įmonės daugiau finansavo veiklą savo turtu, mažiau pasitelkdamos skolintų lėšų.

Šiemet, kaip ir pernai, pramonės ir prekybos sektorių pradelstos skolos, kaip rodo kreditų biuro “Creditinfo” duomenys, vidutiniškai sudarė 14 proc. visų verslo skolų portfelio, šiuo metu siekiančio 4 mlrd. Lt. Prekybos sektoriaus pradelstos skolos, palyginti su 2009 m., šiemet didėjo beveik 60 proc., o pramonės sektoriuje jau stabilizavosi ir užfiksuotas net neigiamas 4 proc. pradelstų skolų pokytis. Iš 28 tūkst. šiuose sektoriuose veikiančių įmonių kas trečia turėjo blogų skolų, o vidutinis vienos tokios skolos dydis siekė 40 tūkst. Lt. Bendras šalies įmonių, turinčių pradelstų skolų, skaičius siekia 30 tūkst. įmonių, kurių vidutinė įskola siekė 53 tūkst. Lt.

Pramonės ir prekybos sektoriuose įregistruojamų turto areštų santykis išliko nepakitęs – tiek pernai, tiek šiemet šiuose sektoriuose įregistruojama 20 proc. visų turto areštų. Šie sektoriai išsiskiria sparčiausiai mažėjančiomis įregistruojamų turto areštų apimtimis.

Bankroto departamento duomenimis, per dešimt šių metų mėnesių užfiksuota beveik 50 proc. mažiau bankroto atvejų nei 2009 m., kai įregistruota beveik 2 tūkst. atvejų. Pramonės ir prekybos sektoriai, palyginti su kitomis verslo veiklos sferomis, pasižymi labiausiai sumažėjusiu bankrotų skaičiumi.

“Creditinfo” skaičiavimais, pagal vėlavimo atsiskaityti riziką daugiau nei pusė pramonės ir prekybos sektorių įmonių priskiriamos prie mažos ir vidutinės rizikos. Ketvirtadalis minėtų sektorių įmonių priskiriamos prie didesnės rizikos įmonių. Penktadalis prekybos ir pramonės sektoriuose veikiančių įmonių šiuo metu turi neįvykdytų įsipareigojimų ar kitų neigiamų mokumo faktų. Panašus įmonių pasiskirstymas pagal minėtus vėlavimo atsiskaityti rizikos segmentus būdingas tik komunalinių paslaugų, žemės ūkio ir paslaugų sferose veikiančioms įmonėms. Palyginti su išvardytais sektoriais, pramonės įmonių pasiskirstymas pagal vėlavimo riziką yra geriausias – didžioji įmonių dalis telkiasi mažos ir vidutinės rizikos segmente, o tik penktadalis įmonių yra nemokios. Blogiausia padėtis – nekilnojamojo turto ir statybos, viešbučių ir restoranų srityse veikiančių įmonių.

Palyginę visus minėtus rodiklius matome, kad pramonės sektorius yra neginčijamai vienas sėkmingiausių ir turi gana geras perspektyvas išlaikyti donoro vardą. Daugelis pramonės įmonių orientuotos į eksporto rinkas, o tai padeda šiam sektoriui ir toliau sėkmingai plėtotis.

Prastesnės prognozės tenka prekybos sektoriui, kuris jau antrus metus kenčia nuo vis dar silpnos vidaus paklausos. Nors mažmeninės prekybos segmentas jau kelis mėnesius iš eilės rodo apyvartų didėjimą ir pasitikėjimo rodiklis pasiekė teigiamą trajektoriją, tačiau esamas nedarbo lygis bei sumažėjusios gyventojų disponuojamos lėšos apsunkins sėkmingą šių metų finišą.