Praėjusią savaitę Lietuvos apeliaciniame teisme pagaliau pradėta nagrinėti Darbo partijos juodosios buhalterijos byla. Priminsime, kad spalio mėnesį bylos nagrinėjimas buvo atidėtas dėl vienos iš Darbo partijos advokatų ligos.
Atkreiptinas dėmesys, kad tiek Viktoras Uspaskichas, tiek Vytautas Gapšys ankstesniais mėnesiais vis pabrėždavo norintys, jog Darbo partijos byla būtų užbaigta kuo greičiau. Tačiau teisme jų veiksmai nuo žodžių labai stipriai skyrėsi, buvo matyti akivaizdžios pastangos bet kokiomis priemonėmis vilkinti teismo procesą: V.Gapšys pareiškė nepasitikėjimą teisėjų kolegija – Violeta Ražinskaite, Svajūnu Knizleriu ir Albinu Bielskiu, esą teisėjai gali būti šališki. V.Uspaskichas tam pritarė, nors spalio mėnesio posėdyje aiškino, kad teisėja V.Ražinskaite pasitiki.
Vis dėlto galiausiai prašymas nušalinti visą teisėjų kolegiją buvo atmestas.
Vėliau buvo pasitelkti ir kiti vilkinimo arsenalo pabūklai: vienas Darbo partijos gynėjų paprašė išsiaiškinti, kas atstovaus naujam politiniam dariniui, susijungus Darbo partijai (leiboristams) ir Krikščionių partijai. „Dabar, susijungus su Krikščionių partija, tai nėra kažkoks vienadienis sprendimas. Tai yra visiškai kitas kūrinys ir iš jų reikia gauti leidimą paskirti atstovą. Ne tik teismas turi paskirti atstovą“, – teismui sakė V.Uspaskichas. Tačiau pasitarusi teisėjų kolegija ir šį prašymą atmetė.
Šiaip ar taip, vilkinimo planas Darbo partijos lyderiams pavyko: praėjusią savaitę į priekį praktiškai nepasistūmėta, o kitas teismo posėdis – tik gruodžio mėnesį.
Tad šansai, kad Darbo partijos juodosios buhalterijos byla bus išnagrinėta iki prezidento ir Europos Parlamento rinkimų, praktiškai yra nuliniai. Vadinasi, sumaišties ir skandalų prieš šiuos rinkimus bus daugiau nei pakankamai.

Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą galima laikyti svarbiausia per visą pastarąjį dešimtmetį, tad ją nagrinėsiantiems teisėjams teks didžiulis išbandymas ir atsakomybė.

Darbo partijos juodosios buhalterijos byla Apeliaciniame teisme turėjo būti pradėta nagrinėti spalio 10 dieną, tačiau skundų nagrinėjimą teko atidėti dėl Darbo partijos advokatės Violetos Bazienės ligos. Kitas posėdis Apeliaciniame teisme suplanuotas netrukus, lapkričio 26 d., o trečias – gruodžio 17 d.
Šią bylą galima laikyti bene svarbiausia per visą pastarąjį dešimtmetį, ir teismo sprendimas parodys mūsų valstybės sveikatą, tiksliau, kokios ligos ją vis dar kamuoja. Todėl šią bylą nagrinėsiantiems ir sprendimą priimsiantiems teisėjams tenka milžiniška atsakomybė. Šis procesas jiems tikriausiai bus labai sunkus ir kainuos nemažai nervų.
Bet iš pradžių pasidomėkime, kokie teisėjai nagrinės bylą ir kaip juos vertina teisininkų bendruomenė, kitaip tariant, ko iš jų galima laukti, ar jų reputacija nepriekaištinga, kaip vertinamas jų profesionalumas ir kitos savybės.
Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą nagrinės Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, kurią sudarys pirmininkė Violeta Ražinskaitė ir teisėjai Albinas Bielskis bei Svajūnas Knizleris. Patys jie kalbėti atsisakė, motyvuodami, kad kiekvienas jų sakinys net apie savo savijautą, principus ar teisingumo sampratą gali būti panaudotas prieš juos pačius ir atsiliepti bylos nagrinėjimui.
Apeliacinio teismo pirmininkas Egidijus Žironas taip pat nebuvo kalbus, tik pareiškė, kad visi Darbo partijos bylą nagrinėsiantys teisėjai yra kompetentingi, patyrę ir išmano savo darbą, be to, yra pelnę besąlygišką pasitikėjimą bei teisėjų bendruomenės pagarbą. Kalbinti šio teismo teisėjai bylą nagrinėsiančius savo kolegas apibūdino kaip principingus, teisingus, o klausimus, ar įmanoma juos papirkti arba šantažuoti, palaikė šventvagiškais.
Šiokį tokį vaizdą apie teisėjus V.Ražinskaitę, A.Bielskį ir S.Knizlerį galima susidaryti iš jų ankstesnių pasisakymų žiniasklaidoje, taip pat iš jų biografijų ir iš su jais susidūrusių teisininkų atsiliepimų.
Tarkime, daugiau nei dvidešimt metų teisėju dirbantis A.Bielskis, nuo 2011-ųjų iki pat šiol priklausantis ir Teisėjų garbės teismui, spaudoje yra teigęs, kad bene svarbiausias teisėjo darbo ypatumas jam – nepasiduoti skubotumui ar didesniam žiniasklaidos dėmesiui, taip pat – būti sąžiningam ir sugebėti atsispirti visiems įmanomiems spaudimams.
V.Ražinskaitę, kelerius metus teisėjavusią Plungėje, nuo 1990 m. dirbusią Teisingumo ministerijoje, o nuo 1995 m. tapusią Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, taikliai charakterizuoja Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko padėjėja Kristina Petrošienė: „Violeta – žmogus, gimęs būti teisėju. Ji man – teisėjo etalonas. Pažįstu ją pakankamai seniai, žinau jos vertybes, todėl labai laukiu garsiosios bylos nagrinėjimo. Manau, šios teisėjos elgesys, iš vidaus sklindanti jos ramybė leis ir teismo procesui praeiti lengvai, gražiai ir skandžiai.“
Trečiasis kolegijos teisėjas S.Knizleris taip pat itin patyręs, perėjęs ugnį ir vandenį: pastaruosius beveik dvidešimt metų jis dirba Lietuvos apeliaciniame teisme, o anksčiau yra dirbęs ir tardytoju, ir prokuroro padėjėju, ir prokuroru, 1993–1994 m. buvo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas. Susidūrusiems su juo sudarė kompetentingo profesionalo įspūdį.
Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Laima Garnelienė teigia suprantanti žiniasklaidos ir visuomenės dvejones bei susidomėjimą Darbo partijos byla ir teisėjais, tačiau pabrėžia, jog labai svarbu, kad teisėjams, nagrinėsiantiems šią bylą, nebūtų abejonių dėl to, ką daro.
O štai advokatas, buvęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Rimas Andrikis mano, kad bet kokioms dvejonėms kelias užkertamas tuomet, kai teismo procesas aiškus ir viešas: „Jei paprastas žmogus po teismo proceso supras įsiteisėjusį sprendimą, sakyčiau, tai – aukščiausias kompetencijos lygmuo. Ir priešingai, jei žmonės daug ko nesupranta, galima kalbėti apie menkos vertės teismo procesą.“

Byla nagrinėta nesuvokiamai ilgai

Na, o kol kas tikri galime būti tik dėl vieno: Darbo partijos bylą nagrinės ne kažkieno pasiūlyti, ne politikų nurodyti, ne pagal kažkokius neaiškius principus išrinkti, o elektroninės bylų paskirstymo sistemos atrinkti teisėjai. Pasak Nacionalinės teismų administracijos Teismų veiklos analizės skyriaus vedėjo Donato Kiauzario, jau nuo 2008 m. veikiant šiai sistemai bylos paskiriamos vadovaujantis nešališkumo, skaidrumo, nepriklausomumo ir bylų nagrinėjimo operatyvumo principais.
„Ši sistema išties prisideda prie to, kad žmonėms sumažėtų abejonių, kodėl byla paskirta vienam, o ne kitam teisėjui. Bylų skirstymo protokolai vieši, taigi su jais gali susipažinti visi, o tai pašalina nereikalingas dvejones“, – pabrėžia L.Garnelienė.
Tačiau ar tai pašalina žmogiškąjį veiksnį? Ne vienas „Veido“ kalbintas pašnekovas tuo abejoja: žmogiškasis veiksnys visada buvo ir bus bet kuriame teisme. Net ir kompiuterizuojant teismines procedūras šis veiksnys išlieka. O jei nuo jo atsiriboti negalima, vadinasi, išlieka ir klaidų tikimybė.
Siūlydamas nepamiršti, kad teisininkai apriboti byla ir jos medžiaga, prokuroras Saulius Verseckas neabejoja, jog Lietuvos teisinė sistema veikia tinkamai, tačiau prognozuoti, kiek dar tęsis Darbo partijos byla, nesiryžta: „Prognozės dėl tokios bylos – nedėkingas reikalas. Niekada nemaniau, kad pirmojoje instancijoje byla išbus penkerius metus, bet taip atsitiko. Kita vertus, tai lėmė ne teismų darbas, o visai kitos priežastys.“
Svarbu aptarti ir dar vieną niuansą: pasak L.Garnelienės, Lietuvoje gana dažnai sprendimas, kuris teisėjams atrodo teisėtas ir argumentuotas, kitiems visuomenės atstovams atrodo neteisingas. Jai antrindamas teisėjas Audrius Cininas (jis išgarsėjo išnagrinėjęs Andriaus Ūso bylą) pabrėžia, kad teisėjo sprendimai nėra dokumentai, turintys atitikti visuomenės ar politikų lūkesčius, žiniasklaidos formuojamą nuomonę, taigi visi privalo susitaikyti, kad teismų sprendimai turi ne „atrodyti“ teisingi, bet būti teisingi pagal teisę, todėl gali nepatikti daugumai.

Teisėjo darbas nepagrįstai nuvertinamas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, Vilniaus universiteto profesorius dr. Jonas Prapiestis sunkiai atsidūsta: „Liūdna, kad visame pasaulyje profesinės karjeros viršūne laikomas teisėjo darbas Lietuvoje gana dažnai nuvertinamas. Mūsų šalyje gana madinga teigti, kad teisėjai – vienas blogiausių visuomenės sluoksnių profesiniu ir moraliniu požiūriu. Tai „patvirtinama“ nežinia kaip apibrėžiamais reitingais, kuriuos priminti ypač mėgsta politikai, nors jie patys toje reitingų eilėje yra gerokai žemiau.“
A.Cinino įsitikinimu, iš tiesų tikrai blogai dirbantį teisėją nubausti šiais laikais daugiau negu lengva: „Tereikia, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, turintis tikrų, o ne pramanytų teisėjo darbo aplaidumo faktų, informuotų apie tai atitinkamas teismų savivaldos institucijas, ir to teisėjo karjera baigta.“ Bet dauguma teisėjų tebedirba, vadinasi, jie profesionalūs, moralūs ir sąžiningi.
Tačiau neišprususiai visuomenės daliai nepatinka ne tik nemaža dalis teismų sprendimų, bet ir tokie teisėjų bei kitų teisininkų argumentai. Tai aiškiai matyti iš visuomenės sociologinių apklausų. Šiandien teismais nepasitikinčiųjų yra kone dvigubai daugiau nei pasitikinčiųjų. Ir pagal šį rodiklį šalia išsivysčiusių Vakarų Europos valstybių, ypač Skandinavijos šalių, mes atrodome kaip laukinių kraštas.

Pirmą kartą Lietuvos kriminalinės policijos istorijoje už grotų pasiųstas iš karto visas organizuotos nusikalstamos grupuotės branduolys. „Daktarų“ gauja ir nusikalstamo pasaulio autoritetas Henrikas Daktaras po kelių dešimtmečių kovos pagaliau sutriuškinti.

„Tai didžiausias Lietuvos kriminalistų laimėjimas per visą nepriklausomybės laikotarpį“, – apie „daktarų“ grupuotės lyderiams birželio viduryje Klaipėdos apygardos teisme paskelbtą nuosprendį sako buvęs Lietuvos policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius.
Kone tris dešimtmečius pareigūnai mėgino demaskuoti „daktarų“ nusikalstamą susivienijimą, veikusį maždaug nuo 1978 m. Būdavo išaiškinami atskiri nusikaltimai, Henrikas Daktaras anksčiau buvo nuteistas penkis kartus, tačiau visos grupuotės iki šiol nepavykdavo izoliuoti. Tačiau dabar teisėjų kolegija net keturiolikai „daktarų“ gaujos narių skyrė laisvės atėmimo bausmes. Griežčiausios bausmės – kalėjimo iki gyvos galvos sulaukė gaujos vadas H.Daktaras, nuteistas už nusikaltimus, padarytus dar nuo 1993 m.
H.Daktaro dešiniąja ranka vadintam Egidijui Abariui teismas atseikėjo 20 metų kalėjimo. Kitiems grupuotės nariams kalėjime teks praleisti nuo dvejų iki 18 metų.
Taigi kodėl teisėsaugininkams tik šiemet pavyko galutinai sutriuškinti ne vieną dešimtmetį Kaune siautėjusius „daktarus“, kurie plėšė, reketavo verslininkus, be gailesčio žudė ne tik „konkurentus“, bet ir saviškius?

„Daktarų“ gaujos neliko

Pasak buvusio kriminalinės policijos komisaro, vėliau Seimo nario Alvydo Sadecko, pirmo pradėjusio lipti „daktarų“ gaujai ant kulnų dar 1986-aisiais, anksčiau pareigūnai negalėjo susitelkti vien tik ties darbu su organizuoto nusikalstamumo grupuotėmis. Taip pat nebuvo reikalingos teisinės bazės, kuri leistų apsaugoti liudininkus, tokių kaip dabar techninių priemonių.
„Labai didelis smūgis teisėsaugai buvo suduotas 1992 m, kai tuometis vidaus reikalų ministras Petras Valiukas pareiškė, kad Lietuvoje organizuoto nusikalstamumo nėra. Nusikaltėliams tai atrišo rankas“, – prisimena A.Sadeckas. Jo vadovaujami pareigūnai 1987 m. surinko pakankamai įrodymų, kad H.Daktaras ir dar aštuoni grupuotės nariai už plėšimus būtų nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis.
Nors Henytė turėjo kalėti aštuonerius metus ir dalį bausmės atlikti Sibire, tačiau vos po ketverių metų, 1991-ųjų pabaigoje, buvo paleistas į laisvę. 1997 m. tuomet generalinio prokuroro pareigas ėjusiam Artūrui Paulauskui ir kitiems pareigūnams pavyko H.Daktarą pasiųsti už grotų 7,5 metų dėl turto prievartavimo, tačiau atlikęs tris ketvirtadalius bausmės Henytė vėl išėjo į laisvę.
2005 m. bandyta dar kartą suduoti smūgį H.Daktaro autoritetui. Tuomet jam buvo iškeltos dvi baudžiamosios bylos dėl turto prievartavimo, tačiau jis nuteistas tik dvejų metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme.
„Anksčiau teisėsaugos pareigūnams pavykdavo įrodyti po vieną ar kelis H.Daktaro ir kitų grupuotės narių nusikaltimus, tačiau jie nebuvo pagrindiniai, todėl po kelerių metų, praleistų kalėjime, grupuotės lyderis išeidavo į laisvę“, – teigia naujausios „daktarų“ bylos ikiteisminiam tyrimui vadovavęs Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkas Algirdas Matonis.
Pasak jo, prie šios bylos aktyviai pradėta dirbti maždaug nuo 2004 m., o teismą ji pasiekė tik po septynerių metų, nes pareigūnai stengėsi kruopščiai surinkti visus įrodymus, kad jų nepritrūktų ir gauja pagaliau būtų eliminuota iš nusikalstamo pasaulio. A.Matonio žodžiais, būtent tai ir buvo padaryta: daugiau nei prieš savaitę Klaipėdos apygardos teismui paskelbus nuosprendį, „daktarų“ gaujos nebeliko.
V.Grigaravičius pabrėžia, jog reikšmingą pergalę pareigūnams pavyko pasiekti todėl, kad buvo suburta didelė profesionalų komanda, kuri gilinosi į šios gaujos narių psichologiją, analizavo senas bylas ir, svarbiausia, darė tai su užsidegimu. O anksčiau pareigūnai, pradėję aiškintis „daktarų“ nusikaltimus, dažniausiai tyrimus užmesdavo, nes pasikeisdavo arba jų pačių pareigos, arba vadovybė.
„Turėjome tikslą – ne atskleisti konkretų skaičių nusikaltimų, bet įrodyti, kad „daktarai“ buvo organizuota nusikalstama grupuotė su savo iždu, tam tikra struktūra ir hierarchija. Šitą darbą siekėme padaryti iki pabaigos. Svarbu, kad tos pačios nuomonės tvirtai laikėsi ir Generalinė prokuratūra. Rezultatą lėmė tai, kad ne tik buvo taikomi psichologiniai metodai, tarkim, bandant įtikinti liudininkus duoti parodymus, bet ir pasitelkta daug žmonių, specialios technikos, kad būtų atkasti nužudytųjų kūnai“, – dėsto A.Matonis.

Grupuotės aukso amžius – 1990–2000 m.

A.Paulauskas neabejoja, kad teisėsaugininkams darbą palengvino ir sukurta teisinė bazė: 2001 m. priimtas Liudytojų ir nukentėjusių apsaugos įstatymas. Mat tokių bylų sėkmingai baigčiai itin daug reikšmės turi liudininkų parodymai. Atsiradus galimybei išvengti bausmės arba už grotų pakliūti trumpesniam laikotarpiui, nuo 2005 m. su kriminalistais vienas po kito pradėjo bendradarbiauti „daktarų“ gaujos veteranai. Tuomet grupuotės įtaka pradėjo bliūkšti, o galybė gerokai sumenko.
„Kai praėjus dvidešimtmečiui nuo padaryto nusikaltimo sulaikomas žudikas, kuris puikiai apsirūpinęs materialiai, džiaugiasi vaikų ir anūkų dėmesiu, jis pradeda galvoti, ar tylėti ir skirtis su tokiu gyvenimu, ar išsikovoti lengvesnes sąlygas“, – vieną pagrindinių priežasčių, kodėl dalis grupuotės narių atskleidė, kaip ir kur buvo padaryti nusikaltimai, nurodo V.Grigaravičius.
Jis priduria, kad kiti pajuto, jog policija šiandien – stipri jėga ir anksčiau ar vėliau vis tiek prisikas prie visų. O pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį nemažai pareigūnų dangstė ne tik „daktarų“, bet ir kitų gaujų nusikaltimus. A.Paulauskas prisimena turėjęs duomenų, jog kai 1997 m. Henytė atvyko į prokuratūrą, Kauno pareigūnai jam buvo pažadėję, kad jis grįš namo. Vis dėlto tąkart nuo kalėjimo H.Daktarui nepavyko išsisukti.
Generalinės prokuratūros prokuroras Zdislavas Tuliševskis, palaikęs kaltinimą „daktarų“ byloje, taip pat patvirtina, kad didelė šios bylos sėkmė – grupuotės narių liudijimai, tačiau pabrėžia, jog nusikalstamo pasaulio veteranus prakalbinti pavyko prieš tai pareigūnams sukaupus pakankamai duomenų apie jų nusikalstamą veiklą.
Prokuroro žodžiais, „daktarai“ aukso amžių išgyveno nuo 1990 iki 2000 m. Paskui vieni žuvo, kiti sėdo į kalėjimą, dalis pradėjo bendradarbiauti su teisėsauga. Tai grupuotę susilpnino.
„Iki 1990 m. stiprūs jie buvo labiau dėl fizinės jėgos, demonstruojamo žiaurumo, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę iš verslininkų reketo smarkiai praturtėjo, pradėjo investuoti į nekilnojamąją turtą, tad įgijo ir ekonominę jėgą. Tuo metu viena jų veiklų buvo vogti automobilius, o paskui reikalauti iš šeimininko išpirkos“, – pasakoja A.Paulauskas.
Žurnalisto Dailiaus Dargio, parašiusio knygas „Tikroji Daktarų istorija“, „Kruvinasis mafijos maršrutas“ ir „Vilniaus bomberio išpažintis“, žiniomis, nepriklausomybės pradžioje H.Daktaro vadovaujama gauja įspūdingas sumas uždirbdavo ir iš spirito kontrabandos – nuo vienos cisternos apie 100 tūkst. JAV dolerių.
„Būta duomenų, kad nuo 1998 iki 2003 m. „daktarai“ Kaune kontroliavo prekybą narkotikais. Pareigūnai pakaunėje buvo aptikę kelis amfetamino fabrikus, kurie priklausė grupuotei. O mėgstamiausia H.Daktaro suma, kurios jis reikalaudavo, pavyzdžiui, iš reketuojamų verslininkų, – 100 tūkst. dolerių arba litų“, – atskleidžia D.Dargis.

Itin daug aistrų sukėlusioje Andriaus Ūso byloje išteisinamąjį nuosprendį paskelbęs teisėjas Audrius Cininas užkirto kelią interpretacijoms ir pats ėmėsi nuosprendžio motyvų aiškinimo visuomenei.

Audrius Cininas tapo pirmuoju teisėju Lietuvos istorijoje, po nuosprendžio paskelbimo rengusiu spaudos konferencijas ir aiškinusiu nuosprendžio motyvus. Vieni tai vertina kaip precedentą Lietuvos teismų praktikoje, priartinusį ją prie vakarietiškų standartų, o kiti nevengia kandžių pastabų, esą teisėjas tik vaikosi populiarumo.
Apie bylos eigą, teismo sprendimą, jo aiškinimą, reakciją į tai, galų gale apie pačią pedofiliją “Veidas” ir kalbasi su teisėju A.Cininu.

A.C.: Ėjimo į viešumą ar informavimo apie bylą nelaikau kažkokia atskira veikla. Tai mano procesinės veiklos byloje dalis. Būtinybe laikau ir įgyvendinti baudžiamosios bylos procesą, ir apie jį tinkamai informuoti.
VEIDAS: Tačiau kiti teisėjai informavimo iki šiol nelaikė bylos proceso dalimi.
A.C.: Esu įsitikinęs, kad laikė. Tačiau ši byla yra išimtinė, nes sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą, daugybę įvairių interpretacijų. Manau, kad informavimo apie bylą lygis priklauso būtent nuo pačios bylos masto. Juk dėl paprastos bylos nerengsi spaudos konferencijos, nes niekam tai nebus įdomu, – užtenka paskelbti nuosprendį ir bylos dalyviams trumpai paaiškinti tokio sprendimo motyvus.
VEIDAS: Vadinasi, teisėja, kuri kažkada skelbs nuosprendį Viktoro Uspaskicho ir Darbo partijos byloje, irgi turės elgtis panašiai kaip jūs ir detaliai paaiškinti visuomenei, kodėl priėmė būtent tokį sprendimą?
A.C.: Ši teisėja geriau už mane žino, kaip jai elgtis. Bet jei aš nagrinėčiau tokią bylą, manau, kad būtų svarbu paaiškinti motyvus. Esu įsitikinęs, kad aiškiai, paprastai išdėstyti motyvus bet kurioje byloje pakanka vieno A4 formato puslapio.
VEIDAS: Be motyvų aiškinimo, daug informacijos pateikėte ir savo tinklaraštyje, taip pat socialiniame tinkle “Facebook”. Tai nėra būdinga bet kuriai bylai.
A.C.: Tinklaraštį, kuris buvo sukurtas dar 2004 m., atnaujinau, o puslapį “Facebook” tinkle išties sukūriau būtent dėl šios bylos – kad būtų užbėgta už akių įvairioms klaidingoms interpretacijoms. Tuo metu, be pokalbių su žurnalistais, tai buvo mano vienintelis kanalas, kuriuo galėjau skleisti tikrą informaciją apie bylos eigą.
Dar vienas kanalas, kurį pasirinko teisėjų kolegija, – tai viešas bylos nagrinėjimas. Tai viena iš nedaugelio vaiko tvirkinimo bylų, nagrinėtų viešai. Kolegija nusprendė, kad daugiau, negu jau pakenkta vaikui, tai nebepakenks, be to, įvertino visuomenės susidomėjimą. Antra vertus, ir pačios teisėjų kolegijos tikslas buvo nagrinėti šią bylą kuo taikesnėje informacinėje aplinkoje. Reikėjo, kad būtų apšviestas kambarys, kuriame, vienų nuomone, buvo juoda katė, kitų – kad jos ten nebuvo.
VEIDAS: Vadinasi, teisėjų kolegija pritarė netradiciniams informacijos skelbimo kanalams – per tinklaraštį ir socialinį tinklą? Kaip tai įvertino kiti teisėjai, visa teisininkų bendruomenė?
A.C.: Tai mano asmeninis sprendimas ir aš vienas prisiimu atsakomybę už pasekmes, kurių galėjo turėti toks viešinimas. Šio klausimo su niekuo nederinau.
O kaip vertina kiti, man sunku spręsti, nes niekas neatėjo ir nepaklausė, ką aš čia, po šimts pypkių, išdarinėju. Bet apskritai, manau, vertinama teigiamai. Nebent kyla abejonių, ar taip negalima prisižaisti su teisėjo etikos pažeidimais, su tam tikrais procesiniais rėmais, egzistuojančiais nagrinėjant baudžiamąsias bylas.
Toks viešumas iš teisų gali būti pavojingas, ir be tam tikro pasirengimo niekam nepatarčiau stačia galva pulti į feisbuką.
VEIDAS: Regis, pats šioje srityje turite nemažai patirties ir apskritai daug žinote apie viešuosius ryšius. Ar neišgirstate priekaištų, kad vaikotės populiarumo?
A.C.: Patirties įgijau man nelabai maloniu būdu, kai 2004–2005 m. nagrinėjau vienos leidinių grupės savininko administracinę bylą ir jutau šios leidinių grupės spaudimą. Tuo metu vienas viešųjų ryšių specialistas man patarė viešinti procesą. Žinoma, priemonės tuo metu buvo kitokios – masiniai laiškai žurnalistams ir paprasčiausia “Word” programa sugeneruotas tinklalapis. Vis dėlto tuomet įgijau svarbios patirties – išmokau bendrauti su visuomene, suvokiau leksikos skirtumus bendraujant su skirtingais žiniasklaidos kanalais. Visų šių ypatumų teisėjui paprastai nė nereikia žinoti – tam yra atstovas spaudai.
O kad vaikausi populiarumo – negirdėjau. Pakartosiu: tokį viešumą šioje konkrečioje byloje aš laikau neatsiejama proceso dalimi. Pats procesas man baigėsi lapkričio 30 d. Na o mano informacinė veikla irgi eina į pabaigą, nes manau, kad apie bylą jau pasakiau viską. Reikia jausti saiką. Juo labiau kad bylos patirtis man yra pakankamai slogi ir norėčiau kuo greičiau apie tai pamiršti.
VEIDAS: Nagrinėdamas pedofilijos bylą jutote didelę įtampą? Ar neatsirado naujų žilų plaukų galvoje?
A.C.: Taip, buvo daug streso. Anksčiau jusdavau adrenalino stoką ir maniau, kad esu užsisėdėjęs teisme, o nagrinėdamas šią bylą adrenaline tiesiog maudžiausi.
Nors neprašiau šios bylos ir netgi jos nenorėjau, bet atsitiko taip, kad tapau kolegijos pirmininku ir būtent man teko būti pagrindiniu nuosprendžio rašytoju, todėl pasistengiau tai atlikti kuo geriau.
Vis dėlto visada stengiuosi darbo į namus nesinešti, o teismo pirmininkės, kuri sustabdė man bylų skyrimą tuo metu, kai rašiau nuosprendį, dėka tai buvo įmanoma, nes nebuvau blaškomas kitų bylų.
VEIDAS: Vadinasi, laiko pakako. Ar nebuvo įmanoma šio nuosprendžio paskelbti dar anksčiau – iki rinkimų?
A.C.: Teisingumas yra teisingumas, o rinkimai yra rinkimai – tai atskiri dalykai, ir aš nenoriu jų painioti. Mūsų teisme ši byla buvo išnagrinėta per septynis mėnesius – tai labai trumpas laikas, atsižvelgiant į tai, kad per tą laiką įvyko net 12–13 posėdžių, o tuo metu teisme buvo nagrinėjamos ir kitos bylos.
Laikas, kai rašiau nuosprendį, irgi ne visas buvo skirtas vien jam. Tuo metu baiginėjau nebaigtus ankstesnius darbus, rašiau neparašytus nuosprendžius iš anksčiau, dalį laiko dirbau su pagreitintomis bylomis.
Na, o pats nuosprendžio rašymas irgi nėra toks darbas, kurio gali imtis bet kuriuo metu. Tai kūrybinis procesas, jis priklauso nuo įkvėpimo, nuo minčių. Vieną dieną gali parašyti tris puslapius, kitą – nė vieno. Bet kuriuo atveju teismas nuosprendį paskelbė greičiausiai, kaip tik buvo įmanoma.
VEIDAS: Kaip įvertintumėte visų prie bylos vienaip ar kitaip prisidėjusių pareigūnų – tyrėjų, prokurorų darbą?
A.C.: Apie prokurorus kalbėti man neleidžia etika, tačiau galiu pasakyti, kad prokurorai padarė titanišką darbą. Juk informacija, pasiekusi mūsų teismą, buvo visos didžiulės mozaikos trupiniai. Prokurorai vieną po kitos tyrė įvairias versijas, apklausė šimtus liudytojų. Dar 2010 m. vasario mėnesį prokuroras, įvertinęs visą šią informaciją, nutraukė tyrimus, nenustatęs nusikaltimų požymių. O jei dar atsižvelgtume į tai, kiek prokuratūra patyrė spaudimo, tai galėtume sakyti, kad jų darbas vertintinas dešimčia su pliusu.
VEIDAS: Per pastaruosius porą metų visuomenė virė galimo mergaitės tvirkinimo istorijos sultyse, bet dalis žmonių piketus ir politinės jėgos susiformavimą vertino ir kaip kovą su pedofilija plačiąja prasme. Ar jūsų paskelbtas nuosprendis nėra visų kovotojų su pedofilija pralaimėjimas?
A.C.: Atrodo, tarsi jūsų vadinamieji kovotojai su pedofilija norėtų, kad mergaitė būtų buvusi tvirkinama, ir nusivylė, kad ji, ačiū Dievui, neturėjo tiesioginės seksualinės patirties. Tokia reakcija išties labai keista.
O jei kalbėsime apie kovą su pedofilija apskritai, ji tikrai vyksta. Bylų išnagrinėta daugybė. Teisėsauga atskleidžia vis naujas nusikalstamas veiklas. Ir jei kažkas žino bent menkiausios informacijos, jų pilietinė pareiga – nedelsiant informuoti prokurorus, o ne kažkur savame rate garsiai eskaluoti tokius įvykius. Tokiu atveju arba ši kova su pedofilija yra paprasčiausias nepilietiškumas, arba melas.
VEIDAS: O kaip vertinate buvusios teisėjos Neringos Venckienės replikas, kad būtent teismo nuosprendis yra melas, kad neva buvo kviečiami tik išteisintajam A.Ūsui palankūs liudytojai, kad nebuvo nagrinėjamas A.Ūso ir Laimutės Stankūnaitės parodymų nesutapimo faktas ikiteisminio tyrimo metu?
A.C.: Teismas nešališkai išnagrinėjo visą bylą, savo iniciatyva nekvietė nė vieno liudytojo. Pagaliau teismas neasistavo nei prokurorui, nei gynėjui.
Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytuose baudžiamojo proceso rėmuose teismas tiesiog nagrinėjo tai, kas jam buvo pateikta.
VEIDAS: Taigi nagrinėjote tai, ką gavote iš prokuratūros, o gavote jau atsijotą informaciją, kaip jūs sakote – “trupinius”. O kas, jei visame šiame procese kažkur vis dėlto buvo padaryta klaida?
A.C.: Aš esu teisininkas ir neturiu teisės abejoti dar 2010 m. priimtu ir galiojančiu prokuroro nutarimu, kuriuo konstatuota, kad įvykių, apie kuriuos kalba buvusi mergaitės globėja, nebuvo. Juk gyvename teisinėje valstybėje.
Alternatyva teisinei valstybei yra nebent kuokomis ginkluota savivalda ir linčo teismai. Tikiuosi, kad vis dėlto jų nebus ir nugalės teisė bei sveikas protas.
VEIDAS: Ar galima sakyti, kad jūsų paskelbtas nuosprendis yra taškas šioje istorijoje?
A.C.: Nuosprendis dar neįsiteisėjęs. Apeliacinis skundas šioje byloje būtų labai sveikintinas. Aukštesnės instancijos teismas galutinai panaikintų abejones dėl nuosprendžio išvadų.
VEIDAS: O jeigu šie teismai priimtų priešingą sprendimą? Ar tuomet nekiltų dar daugiau emocijų?
A.C.: Mūsų teisėjų kolegija įsitikinusi tokio nuosprendžio, koks yra dabar, teisėtumu ir pagrįstumu, tačiau gerbtų ir pripažintų aukštesnės instancijos teismo sprendimą, kad ir koks jis būtų.

Lietuva įdavė Aleksandro Lukašenkos režimui garsiausią Baltarusijos žmogaus teisių gynėją, kuris nuteistas puspenktų metų griežtojo režimo kolonijos. Bet ar verta tuo stebėtis, kai pirmasis naujai išrinktą Lietuvos prezidentę aplankė – kas? Ogi „mielasis“ mūsų kaimynas A.Lukašenka, nors nerašyta taisyklė, kad pirmuoju tiek naujo valstybės vadovo užsienio vizitu, tiek ir priimtu užsienio svečiu valstybė paprastai rodo savo prioritetus.
Lietuvos bankų maloniai suteikta ir Teisingumo ministerijos Baltarusijai su entuziazmu persiųsta informacija apie Baltarusijos žmogaus teisių gynimo centro „Viasna“ sąskaitas, atidarytas centro vadovo Alesiaus Beliackio vardu, suteikė režimui galimybę apkaltinti jį slėpus pajamas ir uždaryti į koloniją ketveriems su puse metų. Teisingumo ministerija teisinosi, kad tai buvusi rutininė klaida, padaryta iš nežinojimo. Bet, pasak parlamentaro Emanuelio Zingerio, klerkai galėjo nors „pagūglinti“, jei nebuvo girdėję kovotojų su Baltarusijos režimu pavardžių. Na, gal galėjo nežinoti jų pavardžių, bet negalėjo nežinoti, kad Baltarusija – unikali valstybė, nes vienintelė Europoje yra valdoma diktatoriaus. Tiesa, gal ministerijos klerkė, vadovavusi išdavystei, Baltarusijai jaučia visai kitokių jausmų, nes ten – jos vyro biznelis.
Teisingumo ministras R.Šimašius galiausiai pareiškė, kad šis skandalas naudingas Rusijai, nes silpnina Lietuvos poziciją istorijoje dėl buvusio KGB karininko Michailo Golovatovo paleidimo Austrijoje. Suprask, gal rusai ir sugundė bankininkus bei R.Šimašiaus pavaldinius išduoti režimui jo oponentus? Tokia sąmokslo teorija niekas nepatikėtų net balandžio 1-ąją.
O kaip gėdinome, kad Austrija – Rusijos liokajus, beje, jau tada, kai oficialūs Lietuvos pareigūnai žinojo, ką pridirbome pataikaudami A.Lukašenkos režimui. Žodžiu, juokiasi puodas, kad katilas juodas.

Drąsiaus Kedžio dramą sukūrė pati Lietuvos teisėsauga ir dabar už tai skaudžiai moka.

Ar gali būti taip, kad aukšti policijos pareigūnai žinojo apie Drąsiaus Kedžio žudynių planus, tačiau į slaptojo liudytojo įspėjimus ne tik deramai nesureagavo, bet netgi sąmoningai bandė tai nuslėpti? O jei vis dėlto tai tėra iki smulkmenų apgalvota nusikaltėlių provokacija, kaip ginasi posto netekęs generalinio komisaro pavaduotojas Visvaldas Račkauskas, kokie tuomet buvo jų motyvai?
Skandalas policijos vadovybėje kol kas pateikia daugiau klausimų nei atsakymų, kaip ir visa Kauno pedofilijos byla. Patyrę pareigūnai – buvę generaliniai prokurorai, komisarai ir teisėjai bei kiti žinomi teisininkai „Veidui“ pateikia savo įvykių, susijusių su policijos vadovybe, vertinimus bei galimas priežastis.

Buvę generaliniai prokurorai: tarp operatyvininkų ir tyrėjų tvyro konkurencija

Policijos viršūnės sukompromituotos, pasitikėjimas teisėsauga pakirstas. Taip policijos vadovybės padėtį viešai prabilus slaptajam policijos informatoriui apibūdina 1997–2000 m. generalinio prokuroro pareigas ėjęs advokatas Kazys Pėdnyčia.
„Jei tai tikrai žulikų pasaulio sukurptas galingas smūgis, tai jis parengtas labai profesionaliai, nes pateikta tokių detalių, kurių iškart negali nei patvirtinti, nei atmesti: akivaizdu, kad būtina atlikti kruopštų tyrimą, – teigia K.Pėdnyčia. – O nusikaltėlių interesas galėtų būti labai paprastas – sukompromituoti ir susilpninti teisėsaugos struktūrą, nukreipti dėmesį nuo kažkokių dalykų.“
Vis dėlto K.Pėdnyčiai galimos provokacijos, apie kurią vos kilus skandalui prabilo V.Račkauskas, versija neatrodo įtikinama. Tokios nuomonės ir Artūras Paulauskas, dirbęs generaliniu prokuroru 1990–1995 m. Pasak jo, slaptojo agento pateikiamos detalės ir atskiri įvykių fragmentai byloja, kad jis žino daug ir su policija tikrai bendradarbiavo. „Tad kas tai: pražiopsojimas ar aplaidumas? Kita vertus, D.Kedžio byla rezonansine tapo tik po žudynių, iki tol triukšmo buvo kur kas mažiau. Tad visai gali būti, kad policija tiesiog neįvertino kylančios grėsmės. Be to, kiek žinoma, informatorius su pareigūnais ėmė bendradarbiauti likus kelioms savaitėms iki žudynių, o jų išvakarėse apie D.Kedžio planus pranešė tik kažkuriam žemesnio rango pareigūnui, tad kyla klausimas, ar tas pareigūnas apskritai perdavė tai aukštesniems kolegoms. Galėjo būti ir taip, kad sprendimą, reaguoti ar ne, priėmė jis vienas“, – tikėtiną įvykių scenarijų dėsto A.Paulauskas.
Tai, kad kriminalinės policijos pareigūnai galėjo neskubėti dalytis turima informacija su prokurorais, nei A.Paulausko, nei K.Pėdnyčios nestebina. Pasak buvusių prokurorų, tai įsisenėjusi sistemos bėda: operatyviniai darbuotojai vengia dalytis informacija su tyrėjais, ją „filtruoja“, nes, užuot dirbusios ranka rankon, įvairios žinybos tebekonkuruoja tarpusavyje. „Atsimenu, tie tyrėjai, kurie palaikydavo gerus santykius su operatyvininkais, retsykiais kartu butelį išgerdavo, geriau tirdavo nusikaltimus“, – teigia A.Paulauskas.
Tiesa, žiniasklaida penktadienį paskelbė, kad apie D.Kedžio žudynių planus galėjo žinoti ir kai kurie prokurorai. Tačiau ši informacija kol kas nėra patvirtinta. K.Pėdnyčia pabrėžia, kad šįkart byla privalo būti ištirta itin greitai, pateikiant visuomenei visus atsakymus. O jei šie prokurorų žingsniai – kratos aukštų pareigūnų namuose, įtarimų pareiškimai ir apklausos – nepasitvirtins, gresia ne mažesnis skandalas.
Kita vertus, A.Paulauskas tvirtina, kad būtent apmaudžios teisėsaugos klaidos nuo pat pradžių tiriant vadinamąją Kauno pedofilijos bylą ir sukėlė tokias skaudžias visai šalies teisėsaugai pasekmes. Šią bylą pareigūnai tyrė formaliai ir neprofesionaliai, o dabar policijos vadovybėje vykstantis apsivalymas – viso to padarinys.
Pasak buvusio generalinio prokuroro, ypač daug klaidų padaryta pradinėje bylos tyrimo stadijoje – neatliktos būtinos kratos, apklausos, deramai neapklausta mergaitė, o tai žlugdo visą bylą, nes laikas jau baigia sunaikinti visus pėdsakus. A.Paulauskui iki šiol kelia įtarimą ir keistos D.Kedžio bei A.Ūso mirtys – versija, kad abu vyrai žuvo per nelaimingą atsitikimą, jo neįtikina. „Kedžio dramą sukūrė teisėsauga“, – neabejoja pašnekovas.
„Buvo pedofilija ar nebuvo, esmės nekeičia – bet kokiu atveju teisėsauga šioje byloje veikė prastai“, – pritaria ir K.Pėdnyčia. Kai kurios pedofilijos bylos detalės jam irgi atrodo sunkiai suprantamos: pavyzdžiui, kad ir toks faktas, jog įtarimai buvo pareikšti vieninteliam A.Ūsui, nors jis, logiškai mąstant, prie D.Kedžio dukters būtų galėjęs prieiti tik per jos motiną L.Stankūnaitę. Tad jeigu jam buvo pareikšti įtarimai, pasak K.Pėdnyčios, turėjo būti įtariama ir L.Stankūnaitė.
„Veidas“ susisiekė ir su Algimantu Valantinu, kuriam kilęs pedofilijos skandalas kainavo generalinio prokuroro postą. Paklaustas, ką teisėsauga padarė ne taip tirdama D.Kedžio bylą ir ar joje apskritai dar liko profesionalų, gebančių greitai išnarplioti tokias sudėtingas bylas, A.Valantinas buvo nekonkretus – jį varžo teisėjo mantija. „Kiekvienas tyrimas parodo tokią tiesą, kokią tuo metu pavyksta nustatyti. Tokios žaidimo taisyklės. Kartais tu žinai, kaip iš tikrųjų buvo, bet to neužtenka: jei įrodymų nėra, tenka praryti karčią piliulę“, – užuominomis kalbėjo A.Valantinas.

Buvę komisarai: policijos pajėgos silpsta

Tuo metu, kai slaptasis liudytojas neva teikė informaciją pareigūnams apie D.Kedžio žudynių planus, Vizgirdas Telyčėnas ėjo generalinio komisaro pareigas. Tačiau jis tikina apie tai ničnieko nežinojęs. „Jei tikrai buvo tokia informacija, kokia dabar pateikiama, atmetu bet kokias prielaidas, kad policija būtų į tai nereagavusi“, – teigia V.Telyčėnas.
Kad patyrę ir puikiai savo darbą išmanantys pareigūnai galėjo pažiūrėti pro pirštus į tokią grėsmingą informaciją, negali patikėti ir buvęs ilgametis policijos vadovas Vytautas Grigaravičius. Esą šie pareigūnai puikiai žino, ką tokiais atvejais reikia daryti: jie privalėjo informuoti apygardos ar Generalinę prokuratūrą ir kartu derindami veiksmus mėginti sustabdyti D.Kedį nuo žudynių. Galbūt taip ir buvo, tik kol kas tai kažkodėl slepiama? „Tai, kas dabar vyksta, sunkiai suvokiama – pavaldiniai daro kratas savo vadovų namuose, darbo kabinetuose… Jei tie pareigūnai, kurių pavardės dabar minimos, liks tarnyboje, kaip jie toliau kartu dirbs? Visa tai labai rimta ir skandalinga“, – tvirtina V.Grigaravičius.
Buvęs kriminalinės policijos vyriausiasis komisaras Alvydas Sadeckas spėlioja, kad slaptojo liudytojo informacija turėjo būti labai nekonkreti, jei į ją nesureaguota. „Galimas tik toks paaiškinimas, bet mes turbūt daug ko nežinome“, – svarsto A.Sadeckas. Jo įsitikinimu, šešėlis mestas ant vienos stipriausių policijos tarnybų – kriminalinės policijos, o ją esą iki šiol vargu ar buvo galima kaltinti neveiklumu.
Vis dėlto buvę komisarai įžvelgia policijos sistemoje ir nemažai spragų: įvairios reformos, vis didesnė politikų įtaka silpnina teisėsaugą ir jos bendras lygis krinta. „Intelektualių, kompetentingų pareigūnų, galinčių ištirti sudėtingiausius nusikaltimus, mažėja“, – konstatuoja V.Grigaravičius ir nusistebi, kad šalyje iki šiol nerengiami operatyviniai darbuotojai, nors apie šią problemą kalbama jau daug metų.
Bet grįžkime prie Kauno pedofilijos bylos. Ką ją tyrusi teisėsauga, V.Grigaravičiaus nuomone, padarė ne taip? Buvęs policijos vadas aiškina, kad ją tyrusiems pareigūnams koją galbūt pakišo baimė prisiimti atsakomybę garsioje byloje: esą tokiais subtiliais atvejais pareigūnai linkę laukti, kol paaiškės naujos aplinkybės arba kas nors savaime išsispręs, nes nė vienas nenori, kad ant jo užgriūtų nepasitenkinimo lavina. „Iš baimės ir prasideda atsimušinėjimai, siuntinėjimai nuo vienų pas kitus. Apskritai prokurorais dėtas aš iš pat pradžių būčiau šią bylą sujungęs į vieną, taip pat sudaręs nuolatinę darbo grupę, kad visas tyrimas ir strategavimas būtų vienose rankose. Manau, tai būtų padėję gana greitai tą nusikaltimą išnarplioti“, – svarsto V.Grigaravičius.

Advokatai: aiškumo suteiktų pokalbių pagarsinimas

Remigijus Merkevičius, advokatas, VU Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentas, mano, kad skandalas, susijęs su policijos vadovybe, yra ne kas kita, kaip esamo teisinio reglamentavimo išdava. Pasak R.Merkevičiaus, šiuo metu visas nusikalstamų veikų tyrimas sutelktas policijos rankose – pagal įstatymo raidę pareigūnai su turima operatyvine informacija gali elgtis kaip tinkami, nes jokios išorinės kontrolės nėra. „Todėl ir turime situaciją, kad patys pareigūnai, kurių teisinė kvalifikacija nėra pati geriausia, sprendžia, pasidalyti turimais duomenimis su prokurorais ar ne, žinomi faktai svarbūs ar nelabai“, – konstatuoja teisininkas.
Komentuodamas pareigūnų kompetenciją – ko iš tiesų šiandien verti mūsų ramybės sergėtojai, advokatas metė akmenį ir į prokurorų daržą: iš bylų jis susidarė nuomonę, kad šių kvalifikacija dažnai būna ne didesnė nei policijos pareigūnų. „Prokurorais pas mus vadinami ir tokie asmenys, kurie į prokuratūrą ateina didžiąją gyvenimo dalį išdirbę bibliotekoje. Ir jie tiria bylas, nors tai tolygu nemokantįjį plaukti įmesti į ežero vidurį“, – kritikuoja R.Merkevičius.
Kitas advokatas Rimas Andrikis mano, jog šie įvykiai tik dar kartą patvirtina, kad Lietuvos teisėsauga tirdama Kauno pedofilijos bylą padarė vieną esminę klaidą – ją pernelyg įslaptino. Ir tai esą tiek teisėsaugai, tiek visai visuomenei padarė meškos paslaugą. „Ši byla suskaldė Lietuvą ir dabar reikėtų imtis atsakomybės ją suvienyti. O pradėti galima nuo tam tikrų bylos dokumentų, kurie nėra tokie jau slapti, paskelbimo bei tam tikrų principinių dalykų visuomenei paaiškinimo. Aš, pavyzdžiui, be jokių komentarų viešai paskelbčiau keturių penkių byloje figūruojančių asmenų pokalbių išklotines. Tai atsakytų į daug klausimų. Vardan teisingumo ir visuomenės rimties galima išslaptinti net valstybės paslaptis, bet dabar daroma priešingai: su kiekviena nauja epopėja ant šios bylos po naują spyną užkabinama“, – apibendrino R.Andrikis.

Kauno pedofilijos byla: įvykių chronologija

2006 m. vasara–ruduo
Įtardamas, kad buvusi jo sugyventinė Laimutė Stankūnaitė verčiasi prostitucija, D.Kedys 2006-ųjų vasarą pasiima pas save jų mažametę dukterį, kuri po tėvų skyrybų gyveno su motina. L.Stankūnaitė keletą mėnesių bando susigrąžinti dukrą, tačiau nesėkmingai. Rudenį L.Stankūnaitė susipažįsta su tuomečio Seimo pirmininko Viktoro Muntiano patarėju Andriumi Ūsu ir šis padeda moteriai laimėti bylą dėl dukters globos – mergaitė vėl grąžinama motinai.

2008 m. lapkričio mėn.
D.Kedžio dukra, būdama ketverių metų, tėvui papasakoja apie motinos namuose neva patiriamą seksualinę prievartą: esą „dėdė Andrius“, turint galvoje A.Ūsą, ją verčia bučiuotis, laižo ir atlieka kitus tvirkinamuosius veiksmus. Pirmasis D.Kedžio pareiškimas pradėti ikiteisminį tyrimą A.Ūso atžvilgiu užregistruojamas 2008 m. lapkričio 29 d., netrukus pradedamas ikiteisminis tyrimas. Gruodį Kauno m. apylinkės teismas uždraudžia L.Stankūnaitei matytis su dukra, įvyksta mergaitės apklausos. A.Ūsui pareiškiami įtarimai dėl mažametės tvirkinimo.

2009 m. sausio–rugsėjo mėn.
D.Kedys užverčia skundais ir pareiškimais teisėsaugos institucijas, generalinį prokurorą, vaiko teisių apsaugos kontrolierę. Jis apkaltina ne tik A.Ūsą bei L.Stankūnaitę, neva bendrininkavusią išnaudojant dukterį, bet ir jos seserį Violetą Naruševičienę, kurios dukra esą taip pat tvirkinta, bei Kauno apygardos teismo teisėją Joną Furmanavičių; nurodo teisėsaugai ir kitus galimus tvirkintojus. Įtarimai L.Stankūnaitei ir V.Naruševičienei panaikinami, o J.Furmanavičiui iš viso nepateikiami. Dėl neveiklumo ir tyrimų vilkinimo D.Kedys skundžia ir pačius prokurorus. Teisėjams, prokurorams, Seimo nariams ir vaiko teisių apsaugos kontrolierei jis taip pat pateikia filmuotą medžiagą, kurioje dukra pasakoja apie patiriamą seksualinę prievartą. Nesulaukdamas reakcijos, paskelbia įrašus internete, kreipiasi į žiniasklaidą. Įsiplieskia nuožmi kova dėl to, su kuo turi gyventi mergaitė. Nors D.Kedžio teisybės paieškos teisėsaugos institucijose stringa, dalis visuomenės jį ima laikyti naujuoju kovos su pedofilų klanu herojumi.

2009 m. rugsėjo mėn.
Į Policijos departamentą kreipiasi slaptasis informatorius, kuris maždaug nuo 2009 m. rugsėjo 20 d. pradeda nuolat teikti informaciją Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) pareigūnams apie D.Kedžio planuojamas žudynes. Slaptasis informatorius spalio 4 d. praneša, kad kitą dieną D.Kedys ketina nušauti teisėją J.Furmanavičių bei V.Naruševičienę, o vėliau – ir L.Stankūnaitę, A.Ūsą, tuometį Kauno apygardos teismo pirmininką Albertą Milinį bei buvusį savo verslo partnerį Saulių Velečką. Tačiau dabar aiškėja, kad LKPB šią informaciją galimai nuslėpė ir nesiėmė deramų veiksmų D.Kedžiui sustabdyti. Apie tokio informatoriaus egzistavimą viešai taps žinoma tik 2011 m. lapkritį.

2009 m. spalio 5 d.
Kaune nušaunamas teisėjas J.Furmanavičius bei L.Stankūnaitės sesuo V.Naruševičienė. Įtariamuoju paskelbiamas D.Kedys, policija pradeda jo paiešką.

2010 m. balandžio 17 d.
Kauno rajone, ant marių kranto, randamas D.Kedžio lavonas. Vėliau ekspertai nurodo, kad D.Kedžio mirtis nebuvo smurtinė – jis mirė esą nuo uždusimo užkimšus kvėpavimo takus svetimkūniais (žolėmis bei skrandžio turiniu). D.Kedžio kraujyje ir šlapime rasta etilo alkoholio. Po metų, 2011 m. pavasarį, gauta Švedijos nacionalinės teismo medicinos tarnybos išvada dėl D.Kedžio mirties tik patvirtina Lietuvos ekspertų išvadas. Vis dėlto vyro artimieji bei didžioji dalis sekėjų tebėra įsitikinę, kad D.Kedys buvo nužudytas.

2010 m. gegužė
Kauno apylinkės teismas, motyvuodamas, kad L.Stankūnaitei jokie įtarimai pedofilijos byloje nepareikšti ir kad nėra nė menkiausios užuominos, jog ji netinkamai atliko motinos pareigas, nusprendžia grąžinti jai dukterį. Iki tol mergaitės globa buvo paskirta D.Kedžio seseriai Kauno apygardos teismo teisėjai Neringai Venckienei. Prie D.Kedžio ir N.Venckienės namų Garliavoje buriasi rėmėjai, kad sutrukdytų grąžinti mergaitę motinai.

2010 m. birželio 13 d.
Alytaus r. Eigirdonių kaime esančiame vandens telkinyje randamas mįslingomis aplinkybėmis žuvusio A.Ūso, vienintelio įtariamojo Kauno pedofilijos byloje, kūnas. Atlikus tyrimą paaiškėja, kad neblaivus A.Ūsas, nesuvaldęs savo vairuojamo keturračio motociklo, žuvo prigėręs vandenyje. Prokurorai patikina neturį įrodymų, kad A.Ūsas galėjo būti nužudytas.

2010 m. lapkričio mėn.
Panevėžio apygardos teismas priima galutinę ir neskundžiamą nutartį, galutinai atmesdamas Aido ir Neringos Venckų skundus dėl nepareikštų įtarimų L.Stankūnaitei. Be to, kiek vėliau Panevėžio m. apylinkės teismas nutaria patenkinti prokurorų prašymą ir vadinamąją Kauno pedofilijos bylą nutraukia. Teismas motyvuoja, kad mirus vieninteliam bylos įtariamajam tolesnis nagrinėjimas neturi prasmės, nors tiek D.Kedžio, tiek jo kalte neabejojantys A.Ūso artimieji buvo prieš.

2010 m. gruodžio 11 d.
Savo automobilyje netoli Kauno randamas šūviu į galvą nužudytas Kauno apygardos teismo pirmininko Alberto Milinio įsūnis Vaidas. Nustatyta, kad 24-erių metų vaikinas keletą dienų buvo mušamas ir kankinamas. V.Milinis prieš mirtį, kaip pareigūnams atskleidė vienas D.Kedžio rėmėjų Vitalijus Keršys, apie pusmetį buvo stebimas ir sekamas. Jis buvo laikomas trečiuoju pedofilu Aidu, tvirkinusiu D.Kedžio dukterį. V.Milinio motina vėliau žiniasklaidai teigė įtarianti, kad prie sūnaus nužudymo prisidėjo D.Kedžio šalininkai. Oficialiai tai nebuvo patvirtinta, žudikai nerasti.

2011 m. gegužės 2 d.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, baimindamasi pakenkti savo reitingams, pasirašo dekretą, kuriuo atsisako atleisti Kauno apygardos teismo teisėją, D.Kedžio seserį N.Venckienę iš pareigų. Teisėjų garbės teismas siūlė atleisti N.Venckienę dėl jos viešų pasisakymų apie kolegas bei kitų veiksmų, nedarančių garbės teisėjo vardui.

2011 m. birželio 28 d.
Generalinė prokuratūra paskelbia surinkusi pakankamai duomenų, kad teisėją J.Furmanavičių ir V.Naruševičienę nušovė juos pedofilija kaltinęs D.Kedys. Prokuratūra taip pat pareiškia nutraukianti ikiteisminį tyrimą įtariamojo D.Kedžio atžvilgiu, nes jis nebegyvas. Taip pat užsimenama, kad D.Kedys greičiausiai turėjo bendrininką.

2011 m. lapkričio 3–6 d.
Į Generalinę prokuratūrą kreipusis slaptajam informatoriui, kuris kruvinųjų Kauno įvykių išvakarėse buvo įspėjęs policiją apie D.Kedžio planuojamas žudynes, prokuratūra pradeda ikiteisminį tyrimą dėl Policijos departamento pareigūnų  piktnaudžiavimo tarnyba ir pareigų neatlikimo. Be to, liudytojas praneša, kad D.Kedžiui ruoštis žudynėms padėjo jo draugas, buvęs kultūristas Raimundas Ivanauskas. Jis ir jo draugė Eglė Barauskaitė suimami.

2011 m. lapkričio 8 d.
LNK televizijos laidoje „Abipus sienos“ slaptasis liudytojas, padėjęs D.Kedžiui rengtis žudynėms, pareiškia, esą šiurpiems nusikaltimams jį kurstė sesuo teisėja N.Venckienė, kartojusi, kad jis žudys „ne žmones, o velnius“. Į prokuratūrą ir žurnalistus po dvejų metų kreipęsis paslaptingas informatorius televizijai patvirtina, kad prieš žudynes jis buvo susitikęs su aukštais policijos pareigūnais, tačiau sureaguota nebuvo.

2011 m. lapkričio 10 d.
Lietuvos apeliacinis teismas – penkiolikos Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinė sesija – paskelbia nutartį, kurioje pareiškia, kad net ir A.Ūsui mirus jam mesti kaltinimai dėl mažametės tvirtinimo turi būti išnagrinėti teismo. Tai reiškia, kad A.Ūso byla pradedama nagrinėti iš naujo Vilniaus m. II apylinkės teisme.

2011 m. lapkričio 11 d.
Tirdamas, ar aukšti pareigūnai iš tikrųjų galėjo žinoti apie D.Kedžio rengiamas žudynes, Policijos departamentas atliko penkiolika kratų. Kratos atliekamos ir generalinio policijos komisaro pavaduotojų Visvaldo Račkausko bei Algirdo Stončaičio, buvusio LKPB viršininko pavaduotojo Tomo Ulpio bei kitų pareigūnų namuose bei darbo vietose.

2011 m. lapkričio 14–18 d.

Policijos generalinio komisaro pavaduotojui V.Račkauskui, buvusiam LKPB viršininko pavaduotojui T.Ulpiui bei dar trims žemesnio rango pareigūnams pareikšti įtarimai piktnaudžiavimu, o kai kuriems jų – ir dokumentų klastojimu bei disponavimu jais. Pareikšti įtarimus LKPB viršininkui A.Matoniui pritrūksta įrodymų, jis apklausiamas kaip specialus liudytojas. V.Račkauskas traukiasi iš posto. Aiškėja, kad apie D.Kedžio žudynių planus galimai žinojo ir kai kurie prokurorai. Prokuratūra šios informacijos nei patvirtina, nei paneigia.

2011 lapkričio 21 d.

Kėdainių r. apylinkės teismas turėtų paskelbti, kas toliau globos D.Kedžio septynmetę dukrą.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/472011 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dienraštis „Die Presse“ praneša, kad, ko gero, Rusijos saugumui – FSB tebedirbantis M.Golovatovas iki šiol Europoje lankėsi bent 8 kartus. „Die Presse“ rašo, kad Lietuvos generalinė prokuratūra išdavė Europos arešto orderį šiam asmeniui 2010 m. spalio 18 d. Tačiau net ir tada tai nesukliudė M.Golovatovui 8 kartus lankytis Europos Sąjungos šalyse: Kipre, Suomijoje ir Čekijoje.

1949 m. gimęs rusas nuo 1972 m. dirbo KGB,o nuo 1974 m. jo specialiame padalinyje „Alpha“. 1979-1980 m. jis tarnavo kaip politikų asmens sargybinis Afganistane.

Nuo 1993 m. M. Golovatovas turi privatų verslą – įkūręs saugos bendrovę „Alpha B“. Saugumo struktūrų ekspertas Andrejus Soldatovas, kalbėdamas su „Die Presse“, spėjo, kad M. Golovatovas tik formaliai yra pensininkas,o iš tiesų tebedirba rusų Saugumui – FSB. Taip leidžia manyti ir faktas, kad jis vadovauja sporto organizacijoms, kurios priklauso FSB kontroliuojamam susivienijimui „Dynamo“.

Austrijos žiniasklaida nušviečia skandalą tarp Vilniaus ir Vienos dėl KGB karininko Michailo Golovatovo paleidimo, pabrėždama kad tai sukėlė rimtą diplomatinę krizę tarp šalių. Apie tai praneša šalies ir pasaulio naujienų agentūros.

“Ledynmetis tarp Vienos ir Vilniaus”, – skelbia “DiePresse.com”. Cituojamas premjeras Andrius Kubilius, kuris apkaltino Austriją “nepaisant europietiško solidarumo” Tuo tarpu Prezidentė Dalia Grybauskaitė pavadino austrų žinybų veiksmus “politiškai nepateisinamais”.

O ką apie tai sako kita pusė? Austrijos užsienio reikalų ministras Michaelis Špindelegeris (Michael Spindelegger) teigia, kad Lietuva neišnaudojo termino reikalingiems duomenimis apie M. Golovatovą pateikti. Todėl prokuratūra ir nusprendė jį paleisti. O politikai ęsą čia niekuo dėti.

M. Špindelegeris sako jau aptaręs situaciją su Lietuvos užsienio reikalų ministru Audroniu Ažubaliu ir yra pasirengęs tai padaryti dar kartą, jei tik šis norės.

Austrijos žalieji pareikalavo nuodugniai ištirti M. Golovatovo paleidimą. Austrija esą neturi pagarsėti kaip “tarptautiniu mastu ieškomų despotų ar karo nusikaltėlių tranzito ar poilsio vieta”.

Anot daugelio užsienio žiniasklaidos pranešimų, diplomatinis konfliktas dėl paleisto KGB karininko aštrėja. Lietuva iškvietė į Vilnių konsultacijų savo ambasadorių Austrijoje. O tai esą yra antra pagal griežtumą sankciją diplomatijoje po ambasadoriaus atšaukimo neribotam laikui.

Šis portalas taip pat cituoja M. Špindelegerį, kad Austrija yra teisinė valstybė su nepriklausomomis teisingumo žinybomis, kurios ir priima sprendimus. Tuo tarpu kitų šaltinių pranešimu, austrų generalinė prokuratūra priklauso šalies teisingumo ministerijai, todėl M. Golovatovo byla yra grynai politinė. Kai kurių ekspertų nuomone, dėl visko kaltos rusiškos dujos: austrai visai nenori, kad rusai jiems „užsuktų kranelį“ arba pabranginų dujas. Tuo tarpu mažos Lietuvos interesai – antraeilis dalykas.

Krizė tarp Lietuvos ir Austrijos didėja, skelbiama ir apie protesto akciją prie Austrijos ambasados Vilniuje, kurioje dalyvavo keli šimtai žmonių, tarp jų – keli Lietuvos parlamento deputatai. Incidentų protesto metu neužfiksuota. Kai kurie mitingo dalyviai laikė plakatus su užrašais “Gėda!” ir “Putino draugai!”.

Diplomatiniai santykiai tarp Austrijos ir Lietuvos praėjusiomis dienomis labai greitai atšalo, tai, kad Lietuvą šį incidentą vertina labai rimtai, esą rodo ambasadoriaus atšaukimas iš Vienos. Jei kuri nors ES šalis išduoda tokį arešto orderį, kita šalis narė turi jį vykdyti, nusikaltimo, kuriais kaltinamas asmuo, įrodymų valstybė neprivalo pateikti.

Kaip praneša naujienų agentūros, Lietuva šį klausimą nori kuo labiau išviešinti tarptautiniu lygiu.

“Pirmas ir esminis klausimas – kodėl Austrija, priklausydama tam pačiam Europos Sąjungos narių klubui, kurios privalo laikytis bendrų teisės normų, pažeisdama lygiateisiškumo ir teisėtumo principą, Lietuvos atžvilgiu pasielgė kitaip. Prašau, kad tas klausimas būtų nagrinėjamas Europos Parlamente, ir kad Europos parlamentarai atsakytų į esminį klausimą – ar visos valstybės ES yra lygiateisės, ir ar jos privalo laikytis tų pačių taisyklių”, – žurnalistams sakė laiškus pasirašiusi I.Degutienė.

Ji pabrėžė, jog sprendimas paleisti pagal Europos arešto orderį sulaikytą buvusį KGB karininką – beprecedentinis atvejis, ir tai “nėra Lietuvos ir Austrijos klausimas, tai yra visos Europos Sąjungos valstybių teisės klausimas”.

“Tai yra šiurkštus, grubus europinės teisės pažeidimas. Jei Austrija kaip ES valstybė save gerbia, turi nedelsiant išaiškinti ir pasakyti, kodėl jie šitaip pasielgė”, – kalbėjo parlamento vadovė.

Laiške EP pirmininkui I.Degutienė sako, jog kreiptis į jį paskatino “netikėtas vienos Europos Sąjungos valstybės – Austrijos – akibrokštas kitai Europos Sąjungos valstybei narei – Lietuvai”, kai Austrija paleido sulaikytą Rusijos pilietį, Lietuvos teisėsaugos kaltinamą karo nusikaltimais.

“Šis Austrijos poelgis Lietuvoje sukėlė audringą reakciją ir iškėlė labai svarbų klausimą visai ES: ar Europos Sąjunga vis dar yra klubas lygiateisių narių, kuriuos vienija bendros vertybės, vienoda teisingumo samprata, ypač tokiais svarbiais klausimais kaip atsakomybė už karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui. O gal kai kurioms valstybėms taikomi dvejopi standartai?” – rašoma Seimo pirmininkės laiške J.Buzekui.

EP Seimo pirmininkė prašo inicijuoti tyrimą Europos Parlamente ir pateikti politinį šio klausimo vertinimą, nes tai yra “visos ES klausimas, jos pamatinių vertybių ir teisingumo klausimas, visos Europos Sąjungos ir kiekvienos jos valstybės narės patikimumo klausimas”.

Austrijos parlamento rūmų Seimo pirmininkė irgi prašo atlikti tyrimą ir atsakyti, kodėl Austrijos prokuratūra reikalavo, kad Lietuva pagrįstų išduotą arešto orderį kro nusikaltimais kaltinamam buvusiam KGB pulkininkui, kai ES teisės aktais neleidžiama iš esmės kvestionuoti ar peržiūrėti išduoto arešto pagrįstumo.

Taip pat laiške Seimo pirmininkė prašo atsakyti, ar teisi Rusijos žiniasklaida, plačiai teigdama, kad Austrija dėl M.Golovatovo pasidavė Rusijos spaudimui, ir ar tokie sprendimai nėra susiję su Austrijos ir Rusijos bendrais dujų projektais.

Kaip pranešama iš Seimo, Irena Degutienė pasirašė laiškus Austrijos Bundesrato Pirmininkei Susanne‘ai Neuwirth ir Nacionalinės Tarybos Pirmininkei Barbarai Prammer, kuriuose išdėsto Lietuvos poziciją dėl Austrijos veiksmų paleidžiant įtariamąjį Sausio 13-osios byloje ir reiškia nuomonę, kad save gerbianti valstybė turėtų dėl tokių teisėsaugos institucijų veiksmų atlikti išsamų parlamentinį tyrimą, kuris patvirtintų Austrijos ir Europos Sąjungos patikimumą, Austrijos ir Europos Sąjungos teisinės ir vertybių sistemos patikimumą.

Skelbiame visą Seimo Pirmininkės laiškų Austrijos Parlamento rūmų pirmininkėms tekstą:

“Šį laišką paskatino parašyti netikėtas vienos Europos Sąjungos valstybės narės – Austrijos – akibrokštas kitai Europos Sąjungos valstybei narei – Lietuvai, kai Austrija paleido sulaikytą Rusijos pilietį, Lietuvos teisėsaugos kaltinamą karo nusikaltimais.

Šis Austrijos poelgis Lietuvoje sukėlė audringą reakciją ir iškėlė labai svarbų klausimą visai Europos Sąjungai: ar Europos Sąjunga vis dar yra klubas lygiateisių narių, kuriuos vienija bendros vertybės, vienoda teisingumo samprata ir vienodos teisingumo vykdymo taisyklės, ypač tokiais svarbiais klausimais kaip pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, atsakomybė už karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui? Ar kai kurioms Europos Sąjungos valstybėms narėms taikomi dvejopi standartai?

2011 m. liepos 14 d. pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išduotą Europos arešto orderį Vienos oro uoste buvo sulaikytas buvęs KGB pulkininkas Michailas Golovatovas, Lietuvos teisėsaugos kaltinamas davęs įsakymą 1991 m. sausio 13-osios naktį panaudoti ginkluotą jėgą prieš beginklius žmones, ginusius atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės laisvę ir demokratiją, kovojusius už pamatines europines vertybes: žmogaus teises ir laisves, laisvą žodį ir visiems vienodą teisingumą. Tą naktį buvo nužudyta 14 beginklių žmonių, tūkstančiai sužeistų. Ši tragiška istorinė naktis yra itin svarbi ne tik Lietuvai, bet ir visai demokratinei Europai ir visam pasauliui. Lietuvių drąsa ir ryžtas buvo pavyzdys kitoms pavergtoms SSRS tautoms ir patiems rusams po 8 mėnesių apsiginti nuo pučo rengėjų ir išardyti galingiausią to meto imperiją.

Šiais metais minėjome Sausio 13-osios įvykių dvidešimtmetį. Minėjimas buvo pavadintas “Europos tautų mūšis už laisvę”.

Štai kodėl 2011m. liepos 16 d. naktį Austrijos teisėsaugos priimtas sprendimas paleisti karo nusikaltimais įtariamą M. Golovatovą padarė didžiulę nuoskaudą Lietuvos visuomenei ir grąžino mus į tuos laikus, kai už europines vertybes vieni kovėmės prieš galingiausią imperiją.

Po tokio Austrijos teisėsaugos sprendimo Lietuvos Respublikos Seime atlikome skubų parlamentinį tyrimą ir manome, kad toks Austrijos veiksmas yra šiurkštus tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės pažeidimas.

Lietuva, kaip lygiateisė Europos Sąjungos valstybė narė, mano, kad jeigu Austrija gerbia save, savo teisę, Europos Sąjungos teisingumo vykdymo taisykles, taip pat kitas Europos Sąjungos valstybes nares, ji taip pat turėtų būti suinteresuota atlikti išsamų tyrimą šiais klausimais:

1. Kodėl Austrijos prokuratūra, kaip pati teigia, reikalavo, kad Lietuva pagrįstų išduotą Europos arešto orderį karo nusikaltimais įtariamam buvusiam KGB pulkininkui, kai Europos Sąjungos teisės aktais neleidžiama iš esmės kvestionuoti ar peržiūrėti išduoto arešto orderio pagrįstumo? Tai abipusio Europos Sąjungos valstybių narių pasitikėjimo principas, įtvirtintas 2002 m. birželio 13 d. Europos Sąjungos Tarybos pagrindų sprendime 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos preambulėje ir 1 straipsnyje. Ar šiuo precedento neturinčiu veiksmu Austrija neparodė, kad ji nepripažįsta Lietuvos teisminių institucijų sprendimų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų bylose, ir Lietuva, kaip kita Europos Sąjungos valstybe nare, nepasitiki?

2. Kodėl karo nusikaltimais įtariamas M. Golovatovas buvo paleistas anksčiau nei nustatytas trumpiausias sulaikymo terminas tiek pagal Austrijos nacionalinę teisę, tiek pagal Europos Sąjungos konvencijas? Kodėl šiuo atveju nesilaikyta teisingumo vykdymo taisyklių?

3. Ar teisi Rusijos žiniasklaida, plačiai teigdama, kad Austrija pasidavė Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos ir Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros spaudimui?

4. Ar tokie Austrijos sprendimai nesusiję su Austrijos ir Rusijos bendrais dujų projektais, įgyvendinamais per bendrą dujų bendrovę “Austria South Stream”?

Šis precedento neturintis įvykis nėra vien Lietuvos ar Austrijos klausimas. Tai visos Europos Sąjungos klausimas, jos pamatinių vertybių ir teisingumo klausimas, visos Europos Sąjungos ir kiekvienos jos valstybės narės patikimumo klausimas.

Todėl Lietuva tikisi rimto, geranoriško Austrijos parlamentinio tyrimo, patvirtinančio Austrijos ir Europos Sąjungos patikimumą, Austrijos ir Europos Sąjungos teisinės ir vertybių sistemos patikimumą”, – laiškuose rašo I. Degutienė.

BFL

Seimo pirmininkė Irena Degutienė informavo, jog ji jau sulaukė atsakymų iš Valstybės saugumo departamento (VSD) dėl terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės bylos tyrimo aplinkybių.

Parlamento vadovė VSD generaliniam direktoriui Gediminui Grinai buvo uždavusi vienuoliką klausimų.

1. Ar tiesa, kad Eglės Kusaitės motina Virginija Kusienė dar 2007 m. lapkritį raštu kreipėsi į VSD Klaipėdos apygardos pareigūną Dainių Noreiką, prašydama padėti susigrąžinti savo dukrą Eglę iš Vokietijos į Lietuvą? Ar tiesa, kad nuo to laiko šis pareigūnas dvejus metus nuolat palaikė ryšius su Virginija Kusiene?

2. Ar tiesa, kad 2007 m. gruodį grįžusi iš Vokietijos Eglė Kusaitė buvo apgyvendinta VSD išnuomotame bute Klaipėdoje, Ryšininkų gatvėje 8–114, kad VSD jai duodavo lėšų gyvenimo išlaidoms, apmokėdavo jos telefono sąskaitas?

3. Ar tiesa, kad dvejus metus Eglę Kusaitę „globojo“ VSD paskirti asmenys, prisistatę Klaipėdos musulmonais ir pasivadinę Andrejumi Abdulu Hafizu, Aiša Jelena Baltrušyte Koševaja, Abdurahmanu Stoniu, Nerijumi Daud?

4. Ar tiesa, kad Abdul Hafizu pasivadinęs Eglės Kusaitės „globėjas“ ragino ją vykti į Egiptą teroro akto vykdyti ir supyko, kai E. Kusaitė tai daryti atsisakė?

5. Ar tiesa, kad dėl Eglės Kusaitės ryšių su Klaipėdos „radikaliais musulmonais“ daug kartų nuogąstavusią jos motiną Virginiją Kusienę VSD pareigūnas Dainius Noreika visą laiką ramino, jog „su Egle viskas gerai, ji niekur nesivelia“?

6. Ar tiesa, kad VSD pareigūnas Dainius Noreika įkalbinėjo Eglės Kusaitės motiną Virginiją Kusienę ir jos tetą Ireną Jeleniauskaitę tapti musulmonėmis?

7. Ar tiesa, kad 2009 m. spalį Eglei Kusaitei Rusijos vizą padėjo gauti VSD pareigūnai?

8. Ar 2009 m. spalio 24 dieną suimta Eglė Kusaitė netrukus po suėmimo buvo trijų VSD pareigūnų tardyta be advokato Vilniuje, Kosciuškos gatvėje esančioje areštinėje? Ar tardymo metu VSD pareigūnai naudojo prieš ją prievartą?

9. Ar 2010 m. balandį Eglė Kusaitė buvo tardyta be advokato iš Maskvos atvykusių trijų Rusijos pareigūnų? Ar šio tardymo metu buvo prieš ją naudota prievarta?

10. Ar VSD jau atliko tyrimą, kas ir kokių tikslų siekdamas perdavė klaidinančią informaciją dienraščiui „Lietuvos rytas“, kurios pagrindu 2010 m. balandžio 17 dieną buvo paskelbtas žurnalisto Gedimino Pilaičio straipsnis, klaidingai teigęs, jog „tarp mirtininkų, kovo 29 dieną susisprogdinusių Maskvos metro, turėjo būti ir jauna lietuvė“? Jei toks tyrimas jau atliktas, visuomenei svarbu žinoti, kas ir kodėl tokią klaidingą ir valstybės interesus pažeidžiančią informaciją dienraščiui perdavė. Jei tyrimas neatliktas, rūpėtų žinoti kodėl.

11. Ar galėtumėte visuomenei paaiškinti buvusio VSD Klaipėdos apygardos vadovo Algirdo Grublio Lietuvos televizijai pasakytus žodžius, kad jam gėda dėl savo buvusių kolegų veiksmų Eglės Kusaitės byloje?

G. Grina išanalizavęs visus klausimus pateikė atsakymus Seimo pirmininkei, kurie visiems turėtų išsklaidyti kilusias abejones dėl galimai neteisėtos ir nusikalstamos VSD veikos.

“VSD nekomentuoja ir viešai neteikia informacijos apie VSD vykdytą ir vykdomą operatyvinę veiklą.

Eglės Kusaitės nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, tam tikrais atvejais ir teismas, analizavo ir vertino ikiteisminio tyrimo medžiagą, tame tarpe ir surinktą operatyvinio tyrimo metu.

Prokuroras turėjo teisę, o kartu ir pareigą panaikinti galimai neteisėtus ar nepagrįstus ikiteisminio tyrimo sprendimus.

Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo teismai ir kiekvieno asmens kaltumą ar nekaltumą nustato tik teismas. Atsižvelgiant į tai, kad jau pradėtas E. Kusaitės galimai padarytų veikų (tuo pačiu ir viso atlikto ikiteisminio tyrimo) teisminis nagrinėjimas, tikimės, kas šios bylos teisminio nagrinėjimo metu bus atsakyta į Jums rūpimus klausimus.

Taip pat informuojame Jus, kad 2011-04-08 VSD paskelbė viešą pareiškimą dėl VSD pareigūnų veiksmų E. Kusaitės operatyvinio tyrimo byloje atliktų vidinių tyrimų.

Gediminas Grina”

Šaltinis: ekspertai.eu

Nuosprendis buvusiam sovietų milicijos specialaus būrio OMON pareigūnui Konstantinui Michailovui, kaltinamam dalyvavus Medininkų žudynėse, bus skelbiamas gegužės 11 dieną.

Tai pirmadienį pranešė Vilniaus apygardos teismas, baigęs nagrinėti K.Michailovo bylą.

Byla teisme buvo nagrinėjama maždaug dvejus metus, o Generalinė prokuratūra ją tyrė apie 18 metų. Per visą bylos tyrimo laiką ir jos nagrinėjimą teisme kaltinamasis su gynėju parašė šūsnius skundų, tačiau aukštesnės instancijos teismai juos pripažindavo nepagrįstais. Bylą prašyta nutraukti dėl senaties, grąžinti tirti prokurorams.

K.Michailovas, kurį prokurorai siūlo nuteisti kalėti iki gyvos galvos, bus pirmasis iš bylos kaltinamųjų, kuriam Lietuva paskelbė nuosprendį. Kitų įtariamųjų Rusija neišduoda.

Pirmadienį itin sunkiais nusikaltimais kaltinamam Latvijos piliečiui teismas suteikė paskutiniojo žodžio teisę.

Kaltinamasis, kuris anksčiau turėjo Nikulino pavardę, kalbos pradžioje sakė norintis, kad visi jo bylą stebintys ir joje dalyvaujantys asmenys galvotų savo galva ir remtųsi savo logika.

“Daugeliui žmonių nėra žinomos bylos aplinkybės, tačiau jie nusiteikę iš anksto – esą čia teisiamas kraujo ištroškęs specialiųjų tarnybų žudikas”, – sakė K.Michailovas. Jis, kaip ir per visą procesą, kartojo esąs nesusijęs su Lietuvos pareigūnų žudynėmis ir teigė, kad nėra surinkta įrodymų jo kaltei pagrįsti.

K.Michailovas taip pat piktinosi žiniasklaida, sakydamas, kad buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, jis be teismo nuosprendžio viešai vadintas žudiku.

Kaltinamasis teigė, kad jį tardė Policijos departamente be advokato, vertė pripažinti kaltę ir gąsdino, jog, jeigu teismas paleis, būsiąs nužudytas. “Ir čia demokratinė valstybė…” – kalbėjo K.Michailovas.

Buvęs omonininkas tikino nesulaužysiąs savo valstybei duotos priesaikos ir visi esą žino, kad juo galima pasikliauti. Jis darė prielaidas, kad Medininkų pareigūnus galėjo nužudyti Vilniuje dislokuoti omonininkai.

K.Michailovas kelis kartus išreiškė gilią užuojautą salėje esantiems nužudytųjų artimiesiems ir teigė suprantąs, ką jiems teko išgyventi prieš 20 metų.

”Dievas mato – aš sakau tiesą”, – sakė K.Michailovas. Jis taip pat papasakojo istoriją, kaip jaunystėje dirbo fizinio lavinimo mokytoju vaikų darželyje ir labai rūpinosi kartu su kitais vaikais sportuoti negalinčia mergaite.

Nužudyto muitininko Stanislovo Orlavičiaus našlė Genovaitė Orlavičienė po posėdžio žurnalistams sakė, jog tikėjosi teisiamojo prisipažinimo.

Tuo tarpu nužudytojo dukrą Jolantą Orlavičiūtę papiktino teismo salėje sėdėjusi, jos žodžiais, “,Michailovo palaikymo komanda”. Esą teisiamasis su jais bendraudavo gestais ir šypsenomis.

“Nejauku buvo” , – žurnalistams prasitarė moteris.

Prieš suteikdamas paskutinįjį žodį, teismas dar trims mėnesiams pratęsė suėmimo terminą K.Michailovui.

Teismas atsižvelgė į tai, kad už nusikaltimus jam gresia įkalinimas iki gyvos galvos, užsienietis anksčiau teistas du kartus, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, su Lietuva nesieja jokie socialiniai ryšiai, stengdamasis išvengti griežtos bausmės, gali bėgti ir slėptis.

Anksčiau kalbėjęs kaltinamojo advokatas teigė, kad K.Michailovas prie nusikaltimo nėra prisidėjęs ir kėlė abejones dėl liudytojų parodymų.

“Mes bandome rasti tai, ko nėra”, – tvirtino K.Michailovo advokatas Arūnas Marcinkevičius.

Jis teigė, kad dvejus metu vykstantis teismo procesas yra beviltiškas, ir esą nuo teismo verdikto priklausys, ar žmonės Lietuvoje galės jaustis saugiai. A.Marcinkevičiaus teigimu, procesas yra pagrįstas vienos institucijos – Generalinės prokuratūros, asmeninėmis ambicijomis.

Be to, advokatas abejojo liudytojų parodymais, ypač įslaptintų liudytojų teiginiais – jie neva yra neaiškūs, netikslūs.

“(Apie K.Michailovą – BNS) liudytojas niekada nieko konkretaus nėra parodęs ir negali parodyti, nes, pirma, mūsų ginamasis nėra susijęs su šiuo baisiu nusikaltimu (..) Antra, ir dėl to, kad jis pats ten nebuvo”, – kalbėdamas apie vieną įslaptintų liudytojų tvirtino A.Marcinkevičius.

Generalinės prokuratūros prokurorai K.Michailovą pasiūlė įkalinti iki gyvos galvos. Jie teigė surinkę pakankamai duomenų, kad K.Michailovas dalyvavo 1991 metais žudant septynis Lietuvos pareigūnus, kurie saugojo neseniai nepriklausomybę atkūrusios valstybės sieną.

Iš K.Michailovo taip pat siekiama priteisti Lietuvos valstybei daugiau nei 3 mln. litų žalą, kuri susidarė dėl išmokų nukentėjusiems, Muitinės departamento nuostolių, paminklo statybos ir kitų išlaidų.

Anot prokurorų, 1991 metų liepos 31-osios ankstų rytą kraupią žmogžudystę įvykdė trijų Rygos OMON pareigūnų grupė, kurioje buvo K.Michailovas, Andrejus Laktionovas ir Aleksandras Ryžovas. Jiems įvykdyti nusikaltimą liepė jų vadas Česlavas Mlynikas.

K.Michailovas, anot prokuratūros, sutiko ir susitarė su A.Laktionovu ir A.Ryžovu įvykdyti įsakymą ir apie 24 val. išvyko į Medininkus. Jie turėjo maišą, kuriame galimai buvo “Kalašnokovo” automatas. Juos vežė kitas OMON pareigūnas Tadeušas Gudanecas ir dar vienas Vilniaus OMON pareigūnas.

Pasak prokuroro, T.Gudanecas vežė rygiečius iki kelio Vilnius-Minskas 25 kilometro ir likus 800 metrų iki Medininkų jam buvo liepta sustoti ir išleisti rygiečius, jų laukti.

Liudytojų parodymais remiantis, teisėsaugininko teigimu, Medininkų postą užpuolę asmenys į įvykio vietą atėjo pėsčiomis, dėvėjo vasarinę lauko uniformą.

T.Gudanecas tvirtino, jog jam buvo liepta išgirdus šūvus važiuoti į Vilnių. Pradėjus švisti prie jų dideliu greičiu privažiavo automobilis, kuris, kaip teigė prokuroras, buvo pagrobtas iš nužudytųjų Medininkuose kelių policininkų.

Iš jo iššoko Rygos OMON pareigūnai, įmetė maišą, kurį buvo pasiėmę su savimi, ir sėdo į juos atvežusią mašiną. Dideliu greičiu, vairuojant vienam rygiečių, jie kitu keliu grįžo į sostinę.

K.Michailovas tikino, kad nei jam, nei A.Laktionovui, nei A.Ryžovui tokios užduoties niekas nebūtų patikėjęs.

K.Michailovas 2007 metais buvo sulaikytas Latvijoje ir perduotas Lietuvai. Kitus įtariamuosius Rusija atsisako išduoti.

Per užpuolimą nužudyti Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento greitojo reagavimo rinktinės “Aras” policininkai Mindaugas Balavakas ir Algimantas Juozakas, Policijos departamento Kelių policijos valdybos policininkai Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas, Muitinės departamento Vilniaus muitinės inspektoriai Antanas Musteikis ir Stanislovas Orlavičius.

Sunkai sužeistas Vilniaus muitinės inspektoriaus Ričardas Rabavičiaus mirė rugpjūčio 2-ąją. Gyvas liko tik sunkiai sužeistas buvęs muitininkas Tomas Šernas.

Vilniaus apygardos teismas pirmadienį antrą kartą atidėjo terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės skundų dėl kratos ir pratęsto pokalbių pasiklausymo nagrinėjimą.

22 metų E.Kusaitė paprašė atidėti pirmadienį turėjusį įvykti posėdį, nes į jį negalėjo atvykti advokatas Rolandas Tamašauskas.

“Siekiant užtikrinti mano gynybą, advokatas turi dalyvauti”, – sakė kaltinamoji. Ji teismui pateikė savo gynėjo orderį.

Tuo tarpu bylą prokuroras Justas Laucius pareiškė, kad E.Kusaitei šiame teisme advokatas nėra reikalingas, nes ji nėra

ne nukentėjusioji, nei kaltinamoji.

Klaipėdietė sakė nesutinkanti dalyvauti procese, jeigu nebus jos advokato.

Teisėjas Vladislavas Lenčikas pareiškė, kad formaliai skundus būtų galima nagrinėti, tačiau nagrinėjami du skundai, juos surašė gynėjas. Skundo nagrinėjimas atidėtas balandžio 26 dienai, siekiant užtikrinti E.Kusaitės teises.

Vilniaus apygardos teismui E.Kusaitė skundžia dvi teismų nutartis. Viena jų sausį pratęsta jos telefoninių pokalbių kontrolė, kita leista kovo pabaigoje atlikti kratą bute, kuriame ji gyvena. Po šios kratos praėjus savaitei E.Kusaitei pateikti kaltinimai siuntus grasinančią žinutę prokurorui J.Lauciui.

E.Kusaitė kaltinama tuo, kad rengėsi susisprogdinti Rusijos karinėje bazėje Čečėnijoje. Ji buvo suimta dar 2009 metų spalį ir nelaisvėje buvo devynis mėnesius iki pernai metų rugpjūčio, kada teismas nusprendė, jog bylos nagrinėjimo ji gali laukti laisvėje.

Prokurorai dabar vėl prašo skirti suėmimą, teigdami, kad mergina bendrauja su kitais įtariamais išpuolio planuotojais, esančiais Rusijoje. Dėl suėmimo sprendimą teismas skelbs šią savaitę.

Mergina savo kaltę neigia ir tvirtina, kad ją į terorizmą sąmoningai bandė įtraukti Valstybės saugumo departamentas (VSD). Jos rėmėjai kelia klausimus dėl Rusijos Federalinės saugumo tarnybos vaidmens byloje.

Sausio 13-osios bylą tiriantys Generalinės prokuratūros prokurorai keletą metų nesiėmė jokių procesinių veiksmų joje, teigia Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) pirmininkas Stasys Šedbaras.

Jo vadovaujamas komitetas gavo atsakymus iš Generalinės prokuratūros dėl atliktų veiksmų šioje rezonansinėje byloje, pranešė LNK Žinios.

“Jeigu dvejus-trejus metus joks procesinis veiksmas neatliekamas, specialiai klausėme ir gavome atsakymą, įvertinti galime, kad institucija neatliko tų funkcijų, kurias turėjo atlikti. Tyčia ar netyčia – niekas neprisipažins, bet faktas – kad sistema neveikė taip, kaip turėjo veikti”, – sakė S.Šedbaras.

Jo teigimu, nors prokurorai šioje byloje keitėsi, esminių postūmių nebūta nuo 1994 metų.

“Kokie bebuvo prokurorai kokių nors ypatingų veiksmų nuo 1994 metų, jei bet kurią pavardę bestumėt, kokių nors esminių sprendimų, siūlymų tikrai nebuvo”, – tvirtino parlamentinio komiteto vadovas.

Generalinis prokuroras Darius Valys nevertina kolegų darbo ir nekomentuoja dabartinio tyrimo eigos.

“Tyrimo grupė dirba, ir daugiau mes informacijos šiandien, deja, negalime suteikti (…) Veiksmas visada vyksta, palaukite truputį rezultatų”, – sakė jis.

Pernai rudenį Seime kilo skandalas, kai parlamento vadovė Irena Degutienė ir kai kurie kiti valdantieji politikai ėmė kaltinti Generalinę prokuratūrą neveiklumu tiriant 1991 metų Sausio 13-osios įvykių bylą.

I.Degutienė pavedė TTK atlikti parlamentinį tyrimą, ar prokurorai nevilkino šios rezonansinės bylos tyrimo.

Parlamentinio tyrimo komitetas kol kas nepradėjo, anot S.Šedbaro, renkama su tuo susijusi medžiaga.

1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės veiksmus Vilniuje, kai karine jėga mėginta nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, žuvo 14, nukentėjo daugiau kaip 1000 beginklių žmonių.

Daugelis Sausio 13-sios bylos kaltinamųjų, tarp j