"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Rusijos opozicijos politikas Ilja Jašinas vos prieš kelias savaites Maskvoje pristatė pribloškiančią 64 puslapių ataskaitą „Grėsmė nacionaliniam saugumui“ apie galimus Čečėnijos lyderio Ramzano Kadyrovo nusikaltimus. Tačiau skandalą sukėlė ne šis dokumentas, o pats Ramzanas, pagrasinęs, kad gali trauktis iš posto ir vėl atverti nė kiek neužsitraukusią Čečėnijos žaizdą.

I.Jašino ataskaita liudija Čečėnijos lyderio dalyvavimą vykdant politines žmogžudystes, federalinių įstatymų pažeidimus, švaistant lėšas. Korupciją I.Jašinas savo ataskaitoje aprašo atskirame skyriuje, pavadintame „O tu įrodyk, kad tai ne iš Alacho“.

Šis pavadinimas – citata iš R.Kadyrovo žurnalistei Marianai Maksimovskajai duoto interviu. Žur­nalistei pasiteiravus, iš kur Čečėnijoje tiek pinigų, jis atšovė: „O tu įrodyk, kad ne iš Alacho.“

Daug dėmesio ataskaitoje skirta ir Čečėnijos vado privačiai kariuomenei, kurią sudaro mažiausiai 30 tūkst. karių. Nors oficialiai ji priklausanti Rusijos vidaus reikalų ministerijai, tačiau iš tikrųjų klauso tik R.Kadyrovo. I.Ja­ši­nas ragina apklausti R.Kadyrovą dėl galimų są­sajų su daugeliu plačiai nuskambėjusių žmogžudysčių, tarp kurių ir opozicijos politiko Bori­so Nemcovo nužudymas.

Šią ataskaitą, į kurią, beje, Rusijoje niekas nekreipė dėmesio, R.Kadyrovas užmaskavo as­meniniu performansu. Visų pirma jis ją išplatino anksčiau, negu tai spėjo padaryti pats ataskaitos autorius. Nelaukdamas oficialaus ataskait­os pristatymo R.Kadyrovas dokumentą iš­platino socialiniame tinkle „VKontakte“. Kur ją galima rasti, Čečėnijos lyderis paskelbė ir sa­vo „Instagram“ bei „Facebook“ paskyrose.

„Partijos „Parnas“ atstovai daug rašė apie atas­kaitą „Grėsmė nacionaliniam saugumui“. Ją anonsavo kaip kažkokią sensacingą medžiagą. Šian­­dien autoriai ketina pateikti Maskvoje žurna­listams medžiagą kaip sensaciją. Ir mes ją pub­li­kuojame, kad kiekvienas, kas nori, galėtų su ja susipažinti, nelaukdamas spaudos konferen­cijos. Savo požiūrį į šį vieno aktoriaus teatrą iš­reiškiu tuo, kad tiražuoju šį kūrinį. Ne­ži­nome, ko­kios pliur­­pologijos dar bus, tačiau ta­me, kas pa­rašyta, nė­ra nieko daugiau, tik pliurpalai“, – so­­cia­li­nia­me tinkle likus kelioms va­landoms iki I.Ja­šino ataskaitos paskelbimo parašė R.Ka­dy­ro­vas.

Jo veiklą demaskuojančios ataskaitos turinys nuo to nepasikeitė, bet akimirka, turėjusi sudrebinti Rusiją ir Čečėniją, buvo sugadinta.

Tačiau Čečėnijos lyderio pasirodymas tuo nepasibaigė – savo auditorijai jis surengė dar di­desnį spektaklį. Praėjus vos kelioms dienoms Rusijos televizijos žurnalistams jis pareiškė, kad jo laikas Čečėnijos vadovo poste baigiasi: „Šiuo metu, kad mano vardo nenaudotų prieš mano tautą, manau, kad valstybės valdymui reikia rasti kitą žmogų.“ O paskui pridūrė, kad norėtų atsidėti šeimai, asmeniniam gyvenimui, verslui ir islamo studijoms.

„Tai yra ne kas kita, kaip Kadyrovo perrinkimo kampanija. Jam reikia gauti vieną balsą, štai ir viskas“, – sako Maskvos politinės informacijos cen­tro direktorius ir daugelio knygų apie Krem­liaus politinius klanus autorius Alek­sejus Mu­chi­nas, turėdamas galvoje, kad tas vienas jam la­biausiai reikalingas balsas yra Vladimiro Pu­tino.

A.Muchino nuomone, pareiškimu, kad gali trauktis iš Čečėnijos lyderio pozicijų, R.Ka­dy­rovas Rusijos vadui pateikia ultimatumą: arba šis įsikiša ir asmeniškai palaiko R.Kadyrovo kandidatūrą rugsėjį vyksiančiuose rinkimuose, arba rizikuoja prarasti garantijas dėl „tvarkos“, kurią R.Kadyrovas per pastaruosius devynerius metus įvedė Čečėnijoje.

R.Kadyrovo „tvarka“

Čečėnijos vado R.Kadyrovo įžūlumas nieko nestebina. Jis ne kartą yra sakęs, kad Rusijoje jis yra pirmas asmuo po V.Putino, o kai kada iš jo elgesio ir pasisakymų atrodo, kad jaučiasi net pranašesnis už Rusijos prezidentą.

Ir pastarasis tam bent kol kas negali pa­prieštarauti. Nors antrajame Čečėnijos kare, vy­­kusiame 1999–2005 m., formali laimėtoja bu­vo Rusija, Čečėnija, vėl tapusi Rusijos dalimi, už tai pareikalavo išskirtinių privilegijų, tad ga­lima sakyti, kad Rusija Čečėnijos lojalumą iki šiol perka. Ir labai brangiai.

Visų pirma šioje teritorijoje Rusijos įstatymai negalioja – čia gyvenama pagal šariato ir R.Kadyrovo taisykles. Tad I.Jašino pareiškimas, kad čia pažeidžiami federaliniai įstatymai, nie­kam nėra naujiena. Be to, Čečėnijos elitui, ku­rį sudaro Kadyrovų klanas, suteiktas neliečiamųjų statusas: R.Kadyrovas ne kartą yra iš­bandęs savo ribas ir visuomet įsitikina, kad liks ne­nubaustas.

Štai neseniai pristatydamas naują Krem­liaus propagandinį dokumentinį filmą R.Ka­dy­ro­vas pareiškė, jog su Islamo valstybe (ISIS) Si­rijoje kaunasi elitinės čečėnų pajėgos, o kai kurie kariai yra infiltruoti į ISIS, kad rinktų žval­gybinę informaciją.

Jeigu R.Kadyrovas sako tiesą, vadinasi, me­luoja Kremlius, teigdamas, kad Rusijos kariai nedalyvauja žemės operacijose. Tačiau R.Ka­dyrovui dėl šio išsišokimo niekas nepriekaištavo, nors Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Pe­s­kovas ir atsisakė komentuoti tokius jo pa­reiškimus.

Daug sau R.Kadyrovas leido ir balandį, kai su­teikė leidimą savo policijos pareigūnams šau­ti į bet kokį iš kito Rusijos federacijos regiono atvykusį pareigūną, „jei šis trukdo eiti savo pareigas“, t.y. jeigu vykdo operacijas, nesuderintas su Čečėnijos valdžia. Šis leidimas suteiktas po to, kai Stavropolio pareigūnams nušovus čečėną kilo Čečėnijos valdžios ir Rusijos jėgos struktūrų konfliktas.

Naudodamasis neliečiamojo statusu R.Ka­dy­­rovas Čečėniją nuo 2007 m. pavertė savotiška feodaline totalitarine valstybe, kurioje „nė­ra“ kitaip mąstančiųjų ir kurioje vyrauja R.Ka­dyrovo asmens kultas.

Galiausiai – pinigai. Maskva Groznui moka mil­žinišką duoklę – dešimtis milijardų rublių kas mėnesį. Skaičiuojama, kad tik kas dvidešimtas rub­lis Čečėnijos biudžete yra ne iš Mask­vos. Tai lei­do atstatyti karo metu sugriautą miestą ir net pastatyti čia didžiausią Rusijoje mečetę.

Be to, nieko keista, kad R.Kadyrovas leidžia sau pasiimti asmeninę duoklę: jis garsėja praban­giu gyvenimu, kurio neatsiejama dalimi ta­po pompastiški gimtadienio vakarėliai su Va­­ka­rų popkultūros žvaigždėmis, prabangios vi­los ir reti automobiliai.

R.Kadyrovas neapsieina ir be kito diktatoriaus atributo – baimės palaikymo. O gąsdina jis visus – tiek Čečėnijos gyventojus, tiek Ru­si­jos valdžios elitą, tiek jo opoziciją.

Čečėnams R.Kadyrovas kala į galvą, kad tik jo pastangomis čia įsivyravo taika ir stabilumas. Vos R.Kadyrovo nebeliktų, čia bemat atsirastų Rusijos kariuomenė ir prasidėtų žudynės, plėšimai bei prievartavimai. „Ar jums to reikia?“ – klausia jis ir gauna vienareikšmį atsakymą: čečėnai renkasi mažesnę blogybę iš dviejų.

Grasinimų paiso ir Kremlius, kuriame vis dar tikima, kad R.Kadyrovas laiko užveržęs kraujuojančią Čečėnijos galūnę ir padeda bent jau Rusijoje palaikyti mitą, jog V.Putinui pavyko pažaboti karingą čečėnų ordą.

„Tačiau Kadyrovo Čečėnija Rusijai – nenumatytų padarinių zona. Taip, ten tvarka įvesta, bet po dviejų karų šioje vietoje pasiekta kraštutinio žiaurumo, ten dauguma žmonių išaugo su ginklu rankoje ir gali nužudyti be sąžinės graužimo“, – primena Maskvos Carnegie centro vyresnysis mokslinis darbuotojas Andrejus Ko­les­nikovas.

Vis dėlto su Maskvos elitu R.Kadyrovui ten­ka žaisti sudėtingesnį žaidimą, vien spaudimo bei išsišokimų nepakanka – tenka ir gerokai pa­plušėti, siekiant įtikti. Tad kelis pastaruosius mė­­­nesius R.Kadyrovas nenuilsdamas šokdina Ru­­sijos opoziciją. Ją vadina šakalais, liaudies prie­šais ir kitokiais žodžiais, daug kam primenan­čiais Josifo Stalino politinių represijų laikus.

Beje, šie išsišokimai Kremliaus irgi buvo už­glais­tyti. Kremliaus atstovo spaudai D.Peskovo teigimu, stalinistiniai R.Kadyrovo pasisakymai „turėtų būti skaitomi ramiu tonu“.

Be to, nukreipti jie neva tik prieš tuos opozicijos veikėjus, kurie veikia pažeisdami Ru­si­jos įstatymus. „Tai yra žmonės, kurie veikia už įs­tatymo ribų, kurie pasirengę laužyti įsakymus, net jei tai pakenks visai Rusijos valstybei“, – R.Kadyrovo agresiją gina D.Peskovas.

Tačiau net ir Kremliaus viešųjų ryšių virtuozai ne kiekvienam R.Kadyrovo išsišokimui yra parengę tinkamą paaiškinimą. Antai praėjusį mė­nesį R.Kadyrovas internete išplatino filmuo­tą reportažą, kuriame opozicijos lyderis, bu­­vęs ministras pirmininkas Michailas Kas­ja­no­vas nufilmuotas tarsi per snaiperio šautuvo op­tinį taikiklį. O netrukus įkėlė ir savo paties at­vaizdą su snaiperio ginklu, pridurdamas, kad kas nesuprato – supras.

Dar vieną Kremliaus kritiką – Andrejų Piont­­kovskį R.Kadyrovui pavyko net išvyti iš Rusijos, kurią A.Piontkovskis paliko pajutęs rea­lią grėsmę būti apkaltintas ekstremizmo kurs­ty­mu. Mat po jo straipsnio apie R.Kadyrovo ir Krem­liaus ryšius Čečėnijos „parlamento“ pirminin­kas pareikalavo ištirti, ar šis opozicionierius ne­skatina „ekstremistinių jausmų“.

A.Piontkovskis neabejoja, jog išpuolius prieš V.Putino kritikus R.Kadyrovas pasitelkia tam, kad įtiktų V.Putinui, pademonstruotų sa­vo lojalumą ir jo naudingumą, įtikintų V.Pu­ti­ną, kad yra nepakeičiamas jo sąjungininkas: „Ka­dy­rovas žino, kad Rusijos jėgos struktūrose daugelis jo nekenčia, o jo atrama Kremliuje yra tik asmeniškai Putinas. Todėl jo kampanija prieš disidentus adresuota auditorijai, kurioje – tik vienas žmogus.“

Juolab kad tikrai ne visas Rusijos elitas R.Ka­dyrovą palaiko ar bent pakenčia. Jis puikiai nutuokia, kad yra itin nemėgstamas Ru­sijos jėgos struktūrose – FSB ir Vidaus reikalų ministerijoje ir kad šių struktūrų kariškiai neigiamus signalus apie R.Kadyrovą siunčia į pačią Kremliaus viršūnėlę.

„Čečėnijos projekto“ žlugimo pradžia

„Kadyrovas jaučia, kad jo padėtis prastėja. Yra ženklų, kad Kremlius juo nepatenkintas, o rusų elito nuotaikos darosi jam vis priešiškesnės dėl jo nenuspėjamo, neprotingo elgesio. Jis jaučia netekęs pasitikėjimo aukščiau“, – sako I.Ja­ši­nas, kurio ataskaita apie R.Kadyrovo nu­si­kaltimus Rusijoje liko beveik neišgirsta ir prime­na iškalbingą detalę: prieš porą mėnesių R.Ka­dy­rovas siekė susitikimo su V.Putinu, tačiau šis neatsiliepė. „Todėl Kadyrovas nervinasi ir toliau siunčia signalus apie savo ištikimybę. Be abejo, jis nenori išeiti“, – neabejoja I.Jašinas.

Tačiau analitikai perspėja, kad toks R.Ka­dyrovo ir V.Putino žaidimas eina į pabaigą. Vie­­­­­­na priežasčių – sunkėjanti Rusijos ekonomi­­­nė padėtis, mat V.Putinui pradeda trūkti pi­nigų, o šalies gyventojai jį spaudžia nešvaistyti lėšų, turėdami galvoje ir Krymą, ir Čečėniją, ir kitus panašius Rusijos šalpos objektus.

Kol kas V.Putinas dar laviruoja su tais ištekliais, kuriuos turi. Pavyzdžiui, praėjusių metų pabaigoje Čečėnijai buvo atiduoti visi vietiniai naftos telkiniai, atėmus juos iš pačios „Ros­neft“ bendrovės.

Užtat V.Putino kritikas Aleksejus Navalnas įsitikinęs, kad kai tik visi ištekliai išseks, R.Ka­dyrovas tiesiog ims ir paskelbs nepriklausomą islamo valstybę.

Todėl JAV analitinių tyrimų kompanijos „Strat­­for“ ekspertai neabejoja, kad V.Putino priežastys nuolaidžiauti R.Kadyrovui ir stengtis iš­saugoti jo palankumą – labai rimtos. Mat R.Ka­­dyrovas ne tik užtikrino savotišką stabilumą neramiame regione. Jo valdžioje – ir keliasdešimt tūkstančių karių. Be to, jis padeda užsitikrinti V.Putinui atsvarą vykdant federalinės saugumo tarnybos veiklą ir rodo pasitikėjimą Ru­­sijos lyderiu „asmeniniame lygmenyje“.

Tai jam labai reikšminga jau vien dėl to, kad silpnėjanti Rusijos ekonomika vis labiau menkina elito pasitikėjimą V.Putino gebėjimu su­val­dyti padėtį. O ir patį V.Putiną apniko abejonės dėl artimo rato veikėjų ištikimybės.

Taigi V.Putinas pradeda suprasti, kad reikia veikti, ir greitai. R.Kadyrovo įpėdinio jis neturi, pinigų naujam „užsiauginti“ – irgi. Belieka leisti R.Kadyrovui dar daugiau, net jeigu tai siutina įtakingus Rusijos jėgos struktūrų pareigūnus ir šios šalies gyventojus.

Ką kita galėtų byloti nei iš šio, nei iš to pa­skelbta valstybės valdomo Rusijos viešosios nuo­monės tyrimų centro apklausa, neigianti tai, kas vi­siems akivaizdu: daugelio rusų anti­patiją R.Ka­dyrovui. Naujasis nuomonės tyrimas liudija, kad per devynerius Čečėnijos lyderio poste pra­leistus metus R.Kadyrovas pelnė Rusijos gy­ventojų simpatijas: 2007 m. jį palaikė tik 10 proc. rusų, o dabar jis sulaukė jau net 30 proc. apklaustųjų simpatijų.

Be to, ši apklausa parodė, kad antipatiją R.Ka­­­­­­­dyrovui jaučia tik 13 proc. gyventojų, o jo veiksmus Rusijoje smerkia vos 2 proc. apklaustųjų. Dauguma apklausos dalyvių teigia, kad R.Ka­­dyrovas yra V.Putino sąjungininkas, o kas ketvirtas apklaustasis mano, jog Čečėnijos vadas yra tiesiogiai atsakingas V.Putinui.

Tad, regis, ne tik R.Kadyrovas pataikauja V.Pu­­­tinui, bet ir Rusijos vadas ruošia dirvą to­les­niam R.Kadyrovo viešpatavimui ir jo pateisinimui rusų akyse. Bent kol kas būtent Čečėnijos vadas ­Ru­sijoje yra kur kas didesnė žvaigždė nei jo nešvarius darbelius demaskuoti mėginantys oponentai.

R.Kadyrovo biografija

l  Gimė 1976 m. spalio 5 d. (39 m.) Centarojaus kaime, Čečėnijoje.

l  Su žmona Medni turi 8 vaikus.

l  R.Kadyrovas yra musulmonų imamo sūnus, sunitas.

l  Pirmojo Čečėnijos karo metu drauge su tėvu kovėsi prieš Rusijos pajėgas.

l  Po karo dirbo asmeniniu tėvo, tapusio dvasiniu separatistų lyderiu, vairuotoju ir asmens sargybiniu.

l  Antrojo Čečėnijos karo metu su tėvu persimetė į Rusijos pusę, o jo vadovaujamas karines pajėgas parėmė Rusijos FSB. Kadyrovų klano valdoma karinė organizacija buvo pavadinta „kadyrovcais“.

l  2007 m. V.Putinas jį paskyrė naujuoju Čečėnijos prezidentu.

R.Kadyrovo valdymo metodai

(Iš I.Jašino ataskaitos „Grėsmė nacionaliniam saugumui“)

„O tu įrodyk, kad ne iš Alacho“

Šioje ataskaitos dalyje kalbama apie korupciją Čečėnijoje. Pavyzdžiui, tarnautojai pasirašo, kad gauna premijas, tačiau šių pinigų jie niekada nemato. O lėšos, skirtos labiausiai nepasiturintiems, išleidžiamos Kadyrovų klano prabangiam gyvenimui.

Privati armija

Šiame skyriuje pasakojama apie 30 tūkst. karių armiją, kuri yra pavaldi Rusijos vidaus reikalų ministerijai, tačiau lojali tik savo lyderiui R.Kadyrovui. Jos branduolį sudaro buvę separatistai, kuriems R.Kadyrovas suteikė amnestiją.

Ataskaitoje minima, kad šios pajėgos dalyvauja kariniuose veiksmuose Pietryčių Ukrainoje.

Politinės žmogžudystės

I.Jašino ataskaita liudija galimą Čečėnijos lyderio dalyvavimą vykdant politines žmogžudystes, tarp kurių – opozicijos politiko Boriso Nemcovo, žurnalistės Anos Politkovskajos ir kitų nužudymas.

"Scanpix" nuotr.

Sausį Kremliaus palaikomas Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas vėl sužibėjo. Jis paskelbė, kad dabartinės Rusijos valdžios oponentai turėtų būti laikomi tėvynės išdavikais, išvadino juos šakalais ir, turbūt rusui labiausiai įžeidžiamai, liaudies priešais (būtina priminti, kad Stalino laikais „liaudies priešai“ didžiosios dalies visuomenės buvo labiausiai nekenčiami ir niekinami). R.Kadyrovo manymu, liberali opozicija stengiasi išnaudoti Rusijos ekonominius sunkumus tam, kad destabilizuotų valstybę, jie turėtų būti teisme griežtai baudžiami už sabotažą.

Vaiva Sapetkaitė, geopolitika.lt

Rygoje, Latvijoje, iš Maskvos emigravusių žurnalistų įkurtas naujienų portalas „Meduza Project“ iššifruoja, ką R.Kadyrovas laiko priešais: nesisteminę opoziciją (tai Rusijoje reiškia valdžios kritikus, tarp kurių – daugiausia Vakarams palankūs liberalai ir žmogaus teisių gynėjai); emigrantus; radijo stoties „Echo Moskvy“, nepriklausomo televizijos kanalo „Dožd“ ir naujienų agentūros RBC žurnalistus. Rusijoje sistemine opozicija vadinamos partijos, kurių atstovai yra išrinkti į Dūmą, tačiau nepriklauso valdančiai partijai „Jedinaja Rossija“ (“Vieningoji Rusija”). Yra paplitusi nuomonė, kad sisteminė opozicija visur pritaria valdančiajai partijai ir pataikauja Kremliui.

Beje, po R.Kadyrovo pasisakymų atlikta apklausa parodė, kad 59 proc. rusų nepritaria jo žodžiams apie „liaudies priešus“. Nepaisant to, į jį patį žvelgiama palyginti teigiamai: 36 proc. apklaustųjų jo atžvilgiu yra neutralūs, 22 proc. negali apie jį pasakyti nieko blogo, 10 proc. jį gerbia, o dar 7 proc. jam simpatizuoja.

Čečėnijos vado alergija kritikams

Kontroversiškai vertinamas R.Kadyrovas dažnokai išsišoka. Žiniasklaida, ypač internetinė, – tik vienas iš būdų. Ne paslaptis, kad jis valdo Čečėnijos žiniasklaidą ir ja reguliariai naudojasi kaip platforma užsipulti jam neįtikusius – kad ir Kremlių kritikuojančius protesto judėjimus. Kaip primena Laisvosios Europos radijas, ir taip ant peilio ašmenų laviruojančiai Rusijos opozicijai dar sunkesni laikai prasidėjo nuo 2012 m., kai vyko masiniai protestai prieš Vladimiro Putino sugrįžimą į prezidento postą ar netrukus po sugrįžimo.

Po R.Kadyrovo pasisakymų atlikta apklausa parodė, kad 59 proc. rusų nepritaria jo žodžiams apie „liaudies priešus“.

Kad R.Kadyrovas yra itin užgaulus ir kerštingas, akcentuoja ir radijo stotis „Amerikos balsas“. Pavyzdžiui, kai dalis į Europą emigravusių čečėnų išėjo protestuoti į kelių ES sostinių gatves dėl prastos situacijos Čečėnijoje, R.Kadyrovas pasipiktinęs pareiškė, kad pagal čečėnišką paprotį „brolis atsako už brolį“, ir davė įsakymą išsiaiškinti, kas tie protestuotojai, kas jų tėvai ir broliai, kokiam klanui jie priklauso. Ir visa tai tam, kad jis galėtų keršyti Čečėnijoje esantiems tų protestuotojų giminėms.

Tiesa, R.Kadyrovas savo brangaus laiko negaili ir paprastesniems nutikimams: pavyzdžiui, kai Aišat Inajeva, paprasta Čečėnijos Respublikos gyventoja, internete paskelbė, kad rinkdami mokesčius pareigūnai nevengia naudoti jėgos, ji buvo priversta viešai prieš kameras atsisakyti savo žodžių. Visai neseniai ūmusis karaliukas vėl stipriai užsiplieskė, kai vieno šalies regiono deputatas jį pavadino Rusijos gėda. Ir tikrai, didelei visos Rusijos gėdai, Krasnojarsko srities tarybos deputatas K.Senčenka per federalinę televiziją viešai atsiprašė R.Kadyrovo.

Kadangi R.Kadyrovas ir jo diktatoriški valdymo metodai dažnai pakliūna į liberaliai nusiteikusios inteligentijos, žurnalistų ir oficialiajai valdžiai oponuojančių politikų (kitaip tariant, Rusijos „priešų“) akiratį, natūralu, kad šis jų nemėgsta.

Jo nuolatinis pasirodymas žiniasklaidoje turėtų formuoti jo, kaip jauno Stalino-2, įvaizdį.

Dažnus Čečėnijos vado sužibėjimus žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose (kuriuos jis puikiai įvaldęs: „Instagram“ tinkle R.Kadyrovas turi per 1,5 mln. sekėjų) Rusijos televizijos kanalo RTVi laidoje „Osoboje mnenije“ („Ypatinga nuomonė“) įdomiai apibūdino vienas iš Rusijos liberalios inteligentijos atstovų rašytojas Dmitrijus Gluchovskis: „Jo nuolatinis pasirodymas žiniasklaidoje turėtų formuoti jo, kaip jauno Stalino-2, įvaizdį. Kadyrovas taip pat yra kalnietis, taip pat turi kovinės patirties, taip pat yra charizmatiškas. Nė neabejoju, kad nesu vienintelis žmogus, kuriam kyla tokių asociacijų.“

Kodėl kliūva bedantė opozicija

Nors Vakaruose į liberalią Rusijos opoziciją ir Kremliaus kritikus žvelgiama palankiai, mažai kas rimtai vertina jų galimybes ką nors pakeisti. Esą mažai tikėtina, kad artimiausiu metu susidarytų kritinė gyventojų (piliečių) masė, turinti realią įtaką politiniams ar socialiniams procesams šalyje ir pajėgi politiniam valdžios pakeitimui. Nieko nestebina, kad režimo oponentai vadinamųjų patriotų dažnai yra apibūdinami bedančiais šunimis, įkyriomis musėmis ir kitais žeminančiais epitetais. Veikiau stebina tai, kodėl ji sulaukia tokio puolimo ir iš „valdžiažmogių“.

Jie kelia baimę, nes jų žvilgsnis mato realius dalykus, mato tiesą. Jei tai nebūtų tiesa, o tiesiog paranoja, jie nekeltų pavojaus.

D.Gluchovskio manymu, propaganda ir sovietiniais archetipais apie „Didžiąją tėvynę supančius priešus“ paremtą režimą erzina kritiškiau mąstantys ir situaciją realiai vertinantys inteligentai bei dalis vidurinio visuomenės sluoksnio, nepasiduodantys visuotiniam tikrovės interpretavimo naratyvui. „Jie kelia baimę, nes jų žvilgsnis mato realius dalykus, mato tiesą. Jei tai nebūtų tiesa, o tiesiog paranoja, jie nekeltų pavojaus, – RTVi laidoje svarstė D.Gluchovskis. – Reikia tokias nepalankias grupes neutralizuoti.“

Rašytojas teigia, kad kai visuomenėje automatiškai įsijungia nuo seno diegtos reakcijos, pavyzdžiui, kad visi yra nusistatę prieš Rusiją, siekia jai pakenkti, todėl reikia būti vieningiems, telktis apie lyderį ir į tam tikrus valdžios veiksmus žiūrėti pro pirštus, – tada valdžiai yra daug patogiau. Rusijoje ir taip nestinga problemų, niekas nenori vargti su dar viena.

Kadyrovas – vienas iš dviejų tikrų Rusijos politikų?

Nors į V.Putino 2007 m. Čečėnijos vadovu paskirtą R.Kadyrovą sunku žiūrėti kaip į rimtą politiką, kai suvoki, kad už jo nugaros stovi maždaug iš 20 tūkst. karių sudarytos čečėnų saugumo pajėgos, tenka sutikti dėl jo įtakos. Jis pats parenka aukštesnius karininkus, jie jam prisiekia asmeniškai. Čečėnija – R.Kadyrovo žaidimų aikštelė: čia jis daro, ką nori, sodina savus žmones, kur prireikia, švaisto respublikai Kremliaus dosniai žarstomus pinigus, kaip tik įsigeidžia.

Mainais už dažną ir egzaltuotą R.Kadyrovo ištikimybės reiškimą V.Putinui pastarasis ilgai laikė jį savo favoritu ir vienu svarbiausių bendražygių. Maskva į daug ką užmerkdavo akis, nes R.Kadyrovo pagalba užtikrinant stabilumą Šiaurės Kaukazo regione, kovojant su teroristų grėsme ar užmezgant ryšius su musulmonų šalių vadovais Kremliui yra itin svarbi.

R.Kadyrovo atsidavimas veikiau grindžiamas retorika, o ne realiais veiksmais; jis taip elgsis tol, kol Kremlius padės jam išlaikyti valdžią.

Nors žiūrint iš šono susidaro įspūdis, kad R.Kadyrovas yra ištikimas Putino vasalas (tegu ir sunkiai valdomas), daug analitikų ir žurnalistų tuo abejoja ir jo pavyzdingai demonstruojamą lojalumą vadina pervertintu. Esą R.Kadyrovo atsidavimas veikiau grindžiamas retorika, o ne realiais veiksmais; jis taip elgsis tol, kol Kremlius padės jam išlaikyti valdžią ir negailės pinigų. Be to, dažnai samprotaujama, kad Kremliaus užnugaris R.Kadyrovui kaip tik suteikia realesnių galimybių ateityje pasipriešinti V.Putinui.

Nors R.Kadyrovo valdymas Čečėnijoje užtikrina tam tikrą stabilumą, jis pats nesunkiai gali viską apversti aukštyn kojomis. Pavyzdžiui, plačiai nuskambėjo R.Kadyrovo pranešimas, kad Čečėnijos saugumo pajėgos turi teisę šaudyti į Čečėnijos teritorijoje be jo leidimo pasirodžiusius Rusijos jėgos struktūrų pareigūnus. Tai sukėlė daug kalbų apie prastėjančius R.Kadyrovo ir Kremliaus santykius ir apie tai, kad V.Putinas praranda savo numylėtinio kontrolę.

V.Putinas ir R.Kadyrovas yra vieninteliai du tikri politikai Rusijoje, o visi kiti tik žaidžia politiką.

Maskvoje įsikūrusios politikos ekspertų grupės vadovas Konstantinas Kalačevas yra įsitikinęs, kad V.Putinas ir R.Kadyrovas yra vieninteliai du tikri politikai Rusijoje, o visi kiti tik žaidžia politiką. Laikraštis „The Moscow Times“ rimtai svarsto, ar R.Kadyrovas iš tiesų yra antras pagal politinę galią ir įtaką žmogus Rusijoje ir ar puoselėja pretenzijas kada nors ateityje tapti pirmuoju. (Rusijos žiniasklaidoje spėliojama, kad jei R.Kadyrovas išaugtų iš dabartinės savo „smėlio dėžės“, matyt, Čečėnijos valdymą paliktų savo giminaičio Adamo Delimchanovo rankose). Žinoma, Maskvoje jo laukia ne visi, o V.Putino nepotizmas sostinėje kelia tam tikrą politinę įtampą ir skaldo bendražygius. Pažymėtina, kad vienas iš rimtų V.Putino politikos Čečėnijoje oponentų yra Federalinė saugumo tarnyba, kurią taip paprastai užgniaužti nėra lengva.

Kadyrovas pripažįsta tik vieno žmogaus – Putino – galią ir autoritetą ir darys taip tol, kol tai jam bus naudinga

Pasak opozicijos atstovo I.Jašino, Čečėnijos problema kiekvienais metais auga tarsi piktybinis auglys ir šiandien jau grasina ne tik Šiaurės Kaukazo saugumui, bet ir apskritai visai Rusijai. Jo manymu, niekas nebesugeba suvaldyti ir kontroliuoti R.Kadyrovo – jei niekas nieko nesiims, bus prieita iki to, kad šios problemos nebebus įmanoma išspręsti. Esą R.Kadyrovas jau peržengė visas įmanomas raudonas linijas ir jo pašalinimo iš valdžios procesas turėjo būti pradėtas jau seniai.

„Kremlius gerai žino, kad Kadyrovo režimas – pavojingas ir kad jis pats yra pavojingas. Tiesą sakant, Kadyrovas pripažįsta tik vieno žmogaus – Putino – galią ir autoritetą ir darys taip tol, kol tai jam bus naudinga, – sakė I.Jašinas. – Problema ta, kad Kadyrovo apetitas didėja su kiekvienais metais.“

Vis dėlto neatrodo, kad Kremlius turėtų daug vietos laviruoti: jei netrukus ar kiek vėliau būtų bandoma pašalinti R.Kadyrovą, nežinia, kas nutiktų su jo administracija ir tik jam pavaldžiomis, gerai parengtomis ir apginkluotomis saugumo pajėgomis. Realu, kad ne tik Čečėnija ir Šiaurės Kaukazas, bet ir nemaža Rusijos dalis paskęstų chaose. Ir tada gali realiu tapti D. Gluchovskio minėtas Stalino-2 variantas. Juolab kad dėl daugelio politinių ir ekonominių priežasčių garsieji V.Putino reitingai žemėja, o charizmatiškų politikų aplink save jis nemėgsta laikyti. Tai kas tada belieka? Kadyrovas?

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. vasario 26 d.

V.Putinas (kairėje) su R.Kadyrovu / "Scanpix" nuotr.

Penktadienį Grozne surengtas didžiulis Ramzano Kadyrovo palaikymo mitingas. Pastaruoju metu Rusijoje netyla kalbos apie R.Kadyrovo grasinimus opozicijai ir jo sąsajas su opozicijos lyderio Boriso Nemcovo nužudymu.

“Nastojaščeje vremia” rašo, kad R.Kadyrovas ir jo aplinka ne pirmą kartą leidžia sau elgtis taip, kaip kad kiti valdininkai seniai jau būtų netekę postų ar net areštuoti. Tačiau Kremlius nereaguoja, net ir nepaisant oficialių institucijų, tarp jų – Žmogaus teisių tarybos prie prezidento, prašymų.

Buvusio “Dožd” vyriausiojo redaktoriaus Michailo Zygario knygoje cituojamas vienas artimas Vladimirui Putinui žmogus, kuris taip apibūdina šalies vadovo santykį su R.Kadyrovu: “V.Putino ir R.Kadyrovo santykiai – ypatingi. Tai, žinoma, keista sistema. Negali regiono vadovas vieninteliu autoritetu laikyti tik V.Putiną ir daugiau nieko. Tai labai kreiva sistema, bet tokia jau susiformavo.”

“Nastojaščeje vremia” išskyrė 5 pagrindinius faktorius, kurie apibūdina šią “kreivą sistemą”:

1. Kaip R.Kadyrovas atėjo į valdžią

Per Antrąjį Čečėnijos karą Kremliui į savo pusę pavyko patraukti vieną iš įtakingiausių separatistų, pagrindinį Čečėnijos muftijų Achmatą Kadyrovą. Buvo ir kitų lauko vadų, kurie palaikė Maskvą, bet būtent A.Kadyrovas pasiūlė įvesti Čečėnijoje tiesioginį prezidentinį valdymą iki rinkimų. 2000 m. liepos 12 d. V.Putino įsakymų vyresnysis Kadyrovas buvo paskirtas Čečėnijos administracijos vadovu. 2003 m. jis buvo išrinktas Čečėnijos prezidentu.

Tačiau po mažiau nei metų A.Kadyrovas žuvo per sprogimą koncerto metu. Kitą dieną įvyko pirmasis viešas V.Putino ir R.Kadyrovo susitikimas. Žuvusio A.Kadyrovo sūnus į susitikimą atėjo vilkėdamas treningus.

Mažiau nei po mėnesio mirė vyresnysis R.Kadyrovo brolis Zelimchanas. Oficialiai pranešta, kad 30-metį pavedė širdis. Z.Kadyrovas, kuris tarnavo vidaus reikalų sistemoje, niekada nepretendavo į valdžią.

Garsi ir vėliau nužudyta žurnalistė Ana Politkovskaja straipsnyje rašė, kad “Kadyrovo komanda” kandidatu į Čečėnijos prezidentus iškėlė Alu Alchanovą, nes Ramzanas buvo per jaunas pagal įstatymus kandidatuoti. Tuo metu jam buvo 27 metai.

Mes kariausime visur Rusijoje. Aš turiu direktyvą – dirbti visame Šiaurės Kaukaze. Naikinti banditus.

A.Politkovskaja pastebėjo, kad Centorojaus kaimas, kuriame tuomet gyveno R.Kadyrovas “faktiškai buvo sostinė”. “Ne Ramzanas važiuoja pas Sergejų Abramovą (tuometinis laikinasis Čečėnijos prezidentas), o Abramovas, kaip ir daugelis kitų valdininkų, važinėja pas Ramzaną”, – rašė žurnalistė, kuri2006 m. spalio 7 d. (V.Putino gimimo dieną) buvo nušauta savo namų laiptinės lifte.

R.Kadyrovas A.Politkovskajai teigė, kad pasiruošęs “įvesti tvarką ne tik Čečėnijoje, bet ir visame Šiaurės Kaukaze “. “Mes kariausime visur Rusijoje. Aš turiu direktyvą – dirbti visame Šiaurės Kaukaze. Naikinti banditus”, – sakė jis.

R.Kadyrovas (fone jo tėvas A.Kadyrovas) / "Scanpix" nuotr.

2. Kas nutinka R.Kadyrovo oponentams

2006 m. buvęs A.Kadyrovo apsaugininkas, “Gorec” būrio vadas Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) pulkininkas Movladijus Baisarovas buvo nušautas Maskvoje. Oficialiai skelbiama, kad vyras buvo nukautas, kai Čečėnijos vidaus reikalų ministerijos darbuotojai bandė jį suimti.

2008 m. paaštrėjo R.Kadyrovo klano konfliktas su kitais įtakingais čečėnais – Jamadajevais. Jauniausias iš brolių Badrudi Jamadajevas ir jo apsauga neužleido kelio Čečėnijos prezidento kortežui.

Atpildo ilgai laukti neteko – 2008 m. rugsėjį Maskvoje buvo nušautas buvęs Rusijos Dūmos deputatas, Rusijos didvyris Ruslanas Jamadajevas. 2009 m. kovo 28 d. Dubajuje žuvo kitas brolis – Sulimas Jamadajevas. Vienas iš kaltinamųjų šioje byloje buvo asmeninis R.Kadyrovo arklininkas, paskelbta ir Adamo Delimchanovo – dešiniosios R.Kadyrovo  rankos – paieška. Žudikus nuteisė kalėjimu iki gyvos galvos, bet po dviejų metų paleido į laisvę.

2009 m. rugsėjį gimtame Jamadajevų Gudermeso mieste R.Kadyrovas įsakė sugriauti mečetę, kuri buvo pastatyta vyriausiojo iš brolių Jamadajevų Džabrailo garbei. Jis žuvo 2003 m. per teroro išpuolį. 2010 m. klano atstovas Isa Jamadajevas, kuris išgyveno kelis pasikėsinimus ir anksčiau viešai įvardino R.Kadyrovą brolių nužudymų užsakovu, susitaikė su Ramzanu.

Žmogaus teisių gynėjai ne kartą kaltino R.Kadyrovą ir jo aplinką žmonių grobimais, kankinimu ir nužudymais. Viena iš jų buvo “Memorial” organizacijos narė Natalija Estemirova. 2009 m. liepos 15 d. ją pagrobė šalia namų Grozne ir tą pačią dieną jos kūnas buvo rastas su šautinėmis žaizdomis.

"Scanpix" nuotr.

3. Kas tokie “kadyrovcai”

“Instagram” R.Kadyrovo viešinamose nuotraukose šalia jo nuolat būna du asmenys – dešinėje jau minėtas A.Delimchanovas, kuris yra ir Rusijos Dūmos deputatas ir kairėje – Čečėnijos administracijos vadovas Mogomedas Daudovas, taip pat žinomas Lordo pravarde.

Manoma, kad A.Delimchanovas atsakingas už viską, kas vyksta už Čečėnijos ribų. M.Daudovas – sprendžia problemas Čečėnijos viduje.

Kiek įtakingas yra M.Daudovas, galima spręsti iš Ruslano Kutajevo istorijos. Pastarasis be Čečėnijos vadovybės palaiminimo surengė konferenciją apie čečėnų tautos deportaciją. Netrukus aktyvistas buvo pagrobtas, vėliau suimtas ir apkaltintas narkotikų laikymu. Dabar R.Kutajevas kalėjime atlieka ketverių metų bausmę.

A.Delimchanovas išgarsėjo, kai muštynėse su kitu deputatu Rusijos Dūmoje, jam iškrito auksinis pistoletas. A.Delimchanovas minimas ir B.Nemcovo nužudymo byloje, nes jo brolio batalione “Sever” tarnavo įtariami žudikai.

Be bataliono “Sever” tiesiogiai R.Kadyrovui paklūsta “Neftenoj polk”, kurio 2,4 tūkst. karių saugo naftos gavybos vietas ir gimtąjį Kadyrovų Centorojaus kaimą, du patrulių pulkai (po 1125 žmones), Čečėnijos “Omon” (300 karių) ir vienas batalionas “Jug”. Iš viso apie 6,2 tūkst. karių. Bet ekspertai mano, kad R.Kadyrovo pajėgos yra kur kas didesnės – 20-30 tūkst. žmonių. “Atviros Rusijos” filme “Šeima” kalbama net apie 80 tūkst. Ramzanui ištikimų karių.

2014 m. gruodį Grozno stadione buvo surinkta apie 20 tūkst. Čečėnijos karių-policininkų.

4. Iš ko gyvena Čečėnija, R.Kadyrovas ir jo aplinka

Minėtame filme “Šeima” teigiama, kad Čečėnijos valdžia valdo pinigus per Achmato Kadyrovo fondą, į kurį priversti “augoti” visi valdininkai ir dauguma verslininkų. Fondas niekam nėra atskaitingas ir vien 2013 m. jo balansas buvo 1,45 mlrd. rublių. Teigiama, kad visi biudžetinių įstaigų darbuotojai “aukoja” nuo 5 iki 10 proc. savo atlyginimo.

2016-ųjų Čečėnijos biudžete numatyta 58,5 mlrd. rublių išlaidų. Pajamos – 10 mlrd. rublių, t.y. net ekonominės krizės sąlygomis 48,5 mlrd. rublių ateis iš Rusijos biudžeto.

5. Kaip Kremlius reagavo į B.Nemcovo nužudymą, 2015-ųjų vasario 27 d.

"Scanpix" nuotr.

Minėtoje buvusio “Dožd” redaktoriaus knygoje teigiama, kad po B.Nemcovo nužudymo pradingęs V.Putinas iš tiesų “buvo išvykęs pagalvoti”, ką daryti su Čečėnija ir kaip elgtis su R.Kadyrovu.  Pats R.Kadyrovas visą tą laiką bandė susisiekti su V.Putinu ir socialiniuose tinkluose prisiekinėjo ištikimybę jam. Kovo 11 d. R.Kadyrovas buvo iškviestas į Piatigorską, kur Saugumo tarybos posėdyje jis buvo informuotas apie nužudymo tyrimą.

Kovo 26 d., kai V.Putinas grįžo iš “apmąstymų”, pastebėta, jog prezidentas atleido pakeitė savo apsaugą.  Tuo pat metu R.Kadyrovas su visa savo aplinka išskrido į Jungtinius Arabų Emyratus ir ten išbuvo dešimt dienų. Balandžio 6 d. R.Kadyrovas sugrįžo į Čečėniją ir tą pačią dieną V.Putinas Groznui suteikė “karinės šlovės” vardą.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Čečėnija – nedidelė nepriklausomybės siekianti teritorija, kurią Rusija mėgina galutinai nukariauti nuo XVI a. Prieš du dešimtmečius Rusija vėl nusprendė šią maištingą teritoriją „pamokyti“. Galima kai ko ir pasimokyti – kad ir garsiojo hibridinio karo taktikos.

Rimgaudas Kardašius

Šiandien dėl ne visai suprantamų priežasčių apie tariamai labai naujovišką Rusijos kariavimo būdą kalbanti Vakarų, taip pat ir Lietuvos, žiniasklaida arba įsigudrina nežinoti viešos informacijos, arba kažkodėl klaidina auditoriją. Vadinamasis hibridinis karas yra tokia „naujovė“, kurią galima buvo stebėti per televiziją jau daugiau nei prieš dvi dešimtis metų. Šiemet jubiliejus – būtent prieš 20 metų prasidėjo pirmasis Čečėnijos karas. Viena pirmų teritorijų, kur tokia Kremliaus taktika buvo išbandyta, – būtent Čečėnija.

Hibridinio karo pradžiamokslis

Po Sovietų Sąjungos griūties, kurią įteisino 1991-ųjų gruodį Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos pasirašyti Belovežo susitarimai, ne tik 15 vadinamųjų sąjunginių respublikų panoro būti nepriklausomos. Tiesą sakant, kokiam nors Kazachstanui ar Tadžikijai tiesiog nebuvo pasirinkimo – nepriklausomybė nukrito ant galvos. Savo valstybės vėl įsigeidė ir nuo XVI a. Rusijos imperijos terorizuojama čečėnų nacija, kuri netrukus tapo visaverčiu hibridinio karo poligonu.

1991 m. valdžią buvusios Čečėnijos-Ingušijos autonominės respublikos dalyje – Čečėnijoje perima buvęs sovietų armijos strateginės aviacijos generolo Džocharo Dudajevo vadovaujamas Čečenijos Nacionalinis Kongresas. Kerštas iš Kremliaus neužtruko, be to, tolesniu Rusijos skaldymusi nebuvo suinteresuoti ir Vakarai. „No secession from secession“ – „Nereikia atsiskyrimo nuo atsiskyrimo“, –  paskė JAV prezidentas George’as Bushas vyresnysis, ir Rusija gavo carte blanche, kitaip tariant, laisvas rankas malšinti čečėnų separatizmą jai priimtinais būdais.

Hibridiniu karu buvo galima vadinti Gruzijai jau anksčiau pritaikytą modelį, kai ten, respublikai traukiantis iš imperijos, buvo sukurpti dirbtiniai Abchazijos ir Pietų Osetijos „nepriklausomybės judėjimai“, kurie priešinosi Tbilisio pajėgoms su tankais ir artilerija (kaip ir Ukrainos atveju turbūt „pirktais parduotuvėje“), tačiau be rusiškų skiriamųjų ženklų. Dešimtojo praėjusio mažiaus dešimtmečio pradžioje Rusijos specialiosios tarnybos netgi sukūrė vadinamąjį Kaukazo kalnų tautų kongresą, kuris neva spontaniškai padėjo tariamai svarankiškiems Abchazijos ir Pietų Osetijos separatistams. Vienas iš Abchazijoje pasižymėjusių karo lauko vadų Šamilis Basajevas, kuris vėliau taps bene labiausiai rusų ieškomų čečėnų karo vadu, tada buvo pačių rusų parengtas ir apginkluotas hibridiniam karui prieš Gruziją, kuri nuo to laiko taip ir neatgavo dalies savo teritorijos.

Atėjo ir Čečėnijos eilė. 1994 m. lapkričio 26–27 dienomis „savanoriai sukilėliai“,  ginkluoti rusiškais tankais ir kita technika, rimtai pamėgino nuversti Dž.Dudajevo valdžią. Vadinamoji opozicija, kurios lyderių vardų niekas nė neatsimena, išpuolius rengė nuo spalio vidurio. Kaip ir prieš tai Gruzijoje arba dabar Donbase, rusai formaliai ten nekariavo – veikė neva savarankiška opozicija, kuriai padėjo „savanoriai“ iš Rusijos.

Kaip šiuo metu ukrainiečiams, čečėnams per nevykusį „opozicionierių“ surengtą išpuolį tada pavyko paimti į nelaisvę apie 70 Rusijos piliečių, iš kurių bent dvidešimt buvo tiesiog reguliariosios armijos kariai. Tačiau net ir po to Kremlius oficialiai kurį laiką tvirtino tą patį, ką kartoja ir dabar: mes ten nekariaujame, ten savanoriai, kurie neapsikentė chuntos valdžios ir sukilo. Netekęs kantrybės Dž.Dudajevas, prieš tai pareiškęs, kad musulmoniška Čečėnija greičiau sutiks būti Izraelio dalimi, nei Rusijos, pagrasino minėtus belaisvius teisti kaip teroristus (taip „mandagius žaliuosius žmogelius“ be skiriamųjų ženklų šiandien vadina ir ukrainiečiai).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rusijos labiausiai ieškomas Šiaurės Kaukazo islamistų sukilėlių lyderis Doku Umarovas, apie kurio tikėtiną žūtį pareigūnai paskelbė po vieno praeitą mėnesį surengto aviacijos smūgio, yra gyvas ir sveikas, taip pat ruošiasi keršyti, sakoma jo paskelbtame garso įraše.

Čečėniškai kalbantis vyras, prisistatęs esantis D.Umarovas, paskambino Laisvosios Europos radijo (RFE/RL) Šiaurės Kaukazo biurui ir pareiškė esantis “visiškai sveikas”, nurodoma ketvirtadienio vakarą radijo svetainėje paskelbtame pranešime.

Šios žinutės autentiškumo patvirtinti nebuvo įmanoma, tačiau RFE/RL nurodė, kad jo korespondentai “atpažino” balsą esanti D.Umarovo.

Rusija anksčiau pranešė, kad per kovo 29 dieną surengtą antskrydį Ingušijos respublikoje žuvo apie 17 islamistų sukilėlių. Saugumo šaltiniai taip pat buvo nurodę, jog tarp žuvusiųjų galėjo būti D.Umarovas.

Tačiau Šiaurės Kaukazo emyru pasiskelbusio kovotojų lyderio žūtis oficialiai nebuvo patvirtinta, o pareigūnai sakė, kad atliekami žuvusiųjų DNR tyrimai, kurie gali užtrukti kelias savaites.

“Buvo įvykdyta operaciją, per kurią žuvo keli mudžahidai, – pareiškė RFE/RL pašnekovas. – Taip pat buvo paskelbta apie mano žūtį. Aš jiems neleisiu jiems nusiraminti. Ruošiuosi pateikti jiems savo atsakymą. Greitai ji sulauks žinių iš manęs”.

D.Umarovas, kurio vadovaujama Kaukazo emyratas grupuotė siekia įvesti islamo teisę Šiaurės Kaukaze, yra prisiėmęs atsakomybę dėl sausį įvykdyto sprogdinimo Maskvos tarptautiniame Domodedovo oro uoste, per kurį žuvo 37 žmonės, taip pat dėl pernai 40 gyvybių nusinešusių sprogdinimų Rusijos sostinės metropolitene.

Šiam kovotojų lyderiui ir jo grupuotei pastarąjį dešimtmetį nuolat pavykdavo išvengti Rusijos saugumo pajėgų spąstų Šiaurės Kaukazo kalnuose, o pareigūnai buvo jau kelis kartus paskelbę apie D.Umarovo žūtį.

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasiūlė perrinkti Ramzaną Kadyrovą Čečėnijos vadovu.

Tarp tų, kuriuos siūlė “Vieningoji Rusija” į Čečėnijos vadovo postą, buvo ir Grozno municipalinio rajono vadovas Šaidas Žamaldajevas ir Grozno meras Muslimas Chučijevas.

R.Kadyrovas tikisi per antrąją kadenciją Čečėnijoje sunaikinti visus kovotojus ir pritraukti investicijų į respublikos ekonomiką.

“Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas nusprendė mano kandidatūrą į respublikos vadovo postą teikti tvirtinti Čečėnijos respublikos parlamentui. Šį pasitikėjimą vertinu su ypatinga atsakomybe”, – pirmadienį agentūrai “Interfax” kalbėjo R.Kadyrovas.

“Noriu patikinti visus, kad pagrindiniu savo uždaviniu laikau visišką neteisėtų ginkluotų formuočių likučių likvidavimą, taip pat sieksiu pašalinti visas priežastis, kurios prisideda prie ekstremizmo, vahabizmo ir banditizmo atsiradimo”, – sakė R.Kadyrovas.

“Esu tvirtai įsitikinęs, kad su tuo blogiu mes visi, Rusijos piliečiai, turime kovoti drauge. Žmogus, planuojantis blogus darbus, turi būti izoliuotas nuo visuomenės, jeigu priešinsis – neutralizuotas, nesvarbu, kur gyventų ar kas būtų”, – pažymėjo jis.

R.Kadyrovas pažymėjo, kad “taip pat nori iš esmės pakeisti ekonominius Čečėnijos respublikos rodiklius”.

Jis pažymėjo, kad “mes visi norime, kad Čečėnijos respublika taptų patraukliu visiems Rusijos regionu, į kurį norėtų atvykti, gyventi ir dirbti aukštos klasės specialistai. Tvirtai pareiškiu, kad tam sąlygos bus sukurtos”.

Pirmadienį Rusijos prezidentas D.Medvedevas apsisprendė dėl kandidatūrų į keturių Rusijos regionų vadovų postus.

Į Čečėnijos respublikos vadovo postą pasiūlyta R.Kadyrovo kandidatūra. Į Kamčiatkos krašto, Uljanovo srities ir Karačiajų Čerkesijos vadovų postus atitinkamai pasiūlytos Vladimiro Iliuchino, Sergejaus Morozovo ir Rašido Temrezovo kandidatūros. Kandidatūros į Čiuvašijos respublikos ir Uljanovo srities vadovų postus buvo pasiūlytos prezidentui vasario 21 dieną per susitikimą su “Vieningosios Rusijos” vadovybę Sočyje.

Rusija tikisi, kad JAV įtrauks į teroristų “juoduosius sąrašus” Šiaurės Kaukazo kovotojų lyderį Doku Umarovą, kuris prisiėmė atsakomybę už teroristinį išpuolį Maskvos Domodedovo oro uoste.

“Mes vėl šia kryptimi aktyviname darbą su mūsų partneriais. Mes tikimės, kad artimiausiu metu bus užbaigtos visos procedūros, ir Umarovas bus įtrauktas į JAV juoduosius sąrašus”, – ketvirtadienį agentūrai “Interfax” sakė prezidento atstovas kovai su terorizmu ir tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu Anatolijus Safonovas.

Sprogimas Domodedovo oro uoste nugriaudėjo 2011-ųjų sausio 24 dieną tarptautinių skrydžių zonoje. Iš viso žuvo 36 žmonės, nukentėjo daugiau kaip 100. Bombą, kurios galingumas prilygo 5 kg trotilo ir kurioje buvo pridėta metalinių detalių, savižudis turėjo paslėpęs prie savo kūno.

Pastarosiomis dienomis viename iš ekstremistų propagandinių tinklalapių paskelbtas D.Umarovo vaizdo kreipimasis, kuriame jis pareiškė, jog jis pats asmeniškai įsakė įvykdyti sprogdinimą, ir kad teroristinis išpuolis yra kerštas už Rusijos nusikaltimus Kaukaze. Šalia jo buvo matomas spėjamas teroro akto vykdytojas Domodedovo oro uoste, 20-metis Magomedas Jevlojevas, Ingušijos Nazranės rajono Ali Jurto gyventojas. Šaltiniai nurodo, kad preliminariais duomenimis “šis įrašas nėra sumontuotas”.

2003 metais JAV įtraukė organizaciją “Riyad-us-Saliheen” kartu su dviem kitomis Šiaurės Kaukazo grupuotėmis – “Ypatingosios paskirties islamo pulku” ir “Islamo tarptautine brigada” – į tarptautinių teroristinių organizacijų sąrašus bei įšaldė jų sąskaitas.

Čečėnų mirtininkų batalionas “Riyad-us-Saliheen” (“Teisuolių sodai” – arab.) buvo 2001 metais suformuotas Šamilio Basajevo, kuris jam vadovavo iki 2006 metų. 2006 metais Š.Basajevas buvo nukautas Ingušijoje.

Rusijos saugumo tarnybos mano, kad teroro aktus Dubrovkos renginių centre 2002 metais ir Beslano mokykloje 2004 metais surengė “Riyad-us-Saliheen” nariai.

+370 5 2058525

Asmenims, organizavusiems riaušes Maskvos Maniežo aikštėje, nerūpi Rusijos likimas, jos dabartis ir ateitis, pareiškė Čečėnijos respublikos vadovas Ramzanas Kadyrovas, pirmadienį atsakinėdamas į žurnalistų klausimus Grozne.

“Esu įsitikinęs, kad kažkokios destruktyvios, griaunančios jėgos sukėlė neramumus ir pakurstė minią, kuri puolė mušti kaukaziečius ir atvykėlius iš Azijos. Bet kuri šalis, kurioje gyvena dešimtys tautų, gali uždusti nuo etninių ir rasinių konfliktų. Rusijos priešai tai puikiai žino. Nepavyko valstybės sužlugdyti karais ir teroru šalies pietuose, dabar pasirinkti nauji būdai”, – sakė R.Kadyrovas.

Jis pažymėjo, kad “chuliganai, per riaušes mušę ir pjaustę neslaviškos išvaizdos piliečius, buvo provokatoriai, o ne sirgaliai”, – sakė Čečėnijos vadovas, atkreipdamas dėmesį, kad futbolo klubo “Spartak” sirgaliai nebūtų galėję parodyti tokio žiaurumo.

Pasak jo, “rusų tauta stipri savo atvirumu, ji nekonfliktiška, apdovanota didžiuliais dvasiniais pajėgumais, turi turtingą kultūrą, ir jai nebūdinga rengti pogromus, vadovaujantis nacionaliniais bruožais”.

“Taip, ne visiems patinka, kad Rusija tampa didžia valstybe, valstybe, su kurią turi skaitytis šio pasaulio galingieji. Ir jie (tos jėgos) sumanė įžiebti tautinę nesantaiką, puikiai suvokdami, kad tokie konfliktai daugeliui dešimtmečių gali panardinti šalį į chaosą, tragedijas, kraują”, – pažymėjo R.Kadyrovas.

Jis priminė, kad “Kaukazas – ta pati Rusija”, pridurdamas, kad regiono gyventojai remia ryžtingas teisėtvarkos organų priemones tvarkai palaikyti.

R.Kadyrovas įsitikinęs, kad “būtina įvesti griežtą tvarką dėl traumuojančių ginklų nešiojimo ir saugojimo”.

“Koks skirtumas, kaip vadinamas pistoletas – traumuojančiu ar koviniu, jeigu juo galim nužudyti žmogų”, – sakė jis, pabrėždamas, kad yra priešininkas masinio ginklų pardavimo gyventojams. Jis paragino Valstybės Dūmą atkreipti dėmesį į šią problemą.

Kaip rašo britų visuomeninio transliuotojo BBC naujienų svetainė, ieškovai šioje Strasbūre svarstomoje byloje yra 29 Čečėnijos gyventojai, kurių skundai nebuvo patenkinti Rusijos teismo instancijose.

Strasbūre buvo nustatyta, kad Rusijos valdžia pažeidė du Europos Žmogaus teisių gynimo konvencijos straipsnius – dėl teisės gyventi ir dėl teisės į efektyvią teisinės gynybos priemonę.

2000 metų vasario pradžioje Ačchoj Martano rajono Katyr Jurto kaimą ėmė kontroliuoti grupė kovotojų, pabėgusių iš Grozno. Nuo vasario 4 iki 7 dienos Rusijos kariuomenei iš artilerijos apšaudant ir bombarduojant kaimą, kuriame buvo maždaug 25 tūkst. gyventojų, žuvo 24 žmonės.

Operacijai vadovavo generolas majoras Vladimiras Šamanovas, kuris šiuo metu vadovauja Rusijos oro desanto kariuomenei.

Rusijos valdžia per 2002 metais atliktą tyrimą padarė išvadą, kad karių veiksmai buvo pateisinami, nes kaimą buvo užgrobę kovotojai.

Tačiau 2005 metų vasarį Strasbūro teismas pripažino, kad operacija Katyr Jurte neatitiko tarptautinių teisės normų.

Išvada buvo motyvuojama tuo, jog Rusijos kariai naudojo sunkiąsias fugasines bombas, naikinančias daugiau kaip kilometro spinduliu, taip pat tuo, kad tuo metu nei karinė, nei nepaprastoji padėtis Čečėnijoje nebuvo paskelbta.

“Tokio ginklo naudojimas gyvenamojoje vietovėje ne karo metu ir iš anksto neevakavus civilinių gyventojų, nesiderina su tuo atsargumu, kurio turi laikytis teisėtvarkos pajėgos demokratinėje visuomenėje”, – buvo sakoma teismo sprendime.

Rusija pripažįsta Strasbūro teismo jurisdikciją nuo įstojimo į Europos Tarybą 1996 metų vasario 28 dieną.

“2010 metų vasarį Rusijos Konstitucinis teismas priėmė nutarimą, kuriame pavadino Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus “Rusijos teisinės sistemos sudedamąja dalimi” ir pripažino, kad jie yra privalomi Rusijai ir į juos turi atsižvelgti įstatymų leidimo ir teisės aktų taikymo institucijos.

2009 metų pradžios duomenimis, beveik trečdalis skundų, nagrinėjamų Strasbūro teisme, gauti iš Rusijos.

Mažiausiai du žmonės žuvo antradienį per mirtininko sprogdintojo ir dviejų kitų ginkluotų užpuolikų ataką prieš Rusijos neramios Čečėnijos respublikos parlamentą, praneša šalies naujienų agentūros.

“RIA Novosti” duomenimis, vienas mirtininkas detonavo bombą prie parlamento pastato, o po to du ginkluoti sukilėliai pradėjo susišaudymą su pastato apsaugininkais.

Naujienų agentūra “Interfax” nurodė, kad šaudymas tebevyksta.

Savo ruožtu vienas Čečėnijos VRM pareigūnas pranešė, kad į parlamento pastatą įsiveržę kovotojai paėmė įkaitų.

“Parlamento pastatas užgrobtas, paimta įkaitų”, – sakė ministerijos skyriaus pareigūnas, pageidavęs likti anonimu.

Pasak jo, per išpuolį žuvo nežinomas skaičius parlamento pastato apsaugininkų, o vienas parlamento pirmininko padėjėjas buvo sužeistas.

Tuo tarpu teisėsaugos šaltinis Maskvoje sakė, kad Čečėnijos parlamento pirmininkas Dukuvacha Abdurachmanovas antradienio rytą buvo parlamento pastate, kai jame įvyko susišaudymas,

“D.Abdurachamanovas yra parlamento pastate. Mūsų duomenimis, jis gyvas”, – sakė šaltinis “Interfax”.

Kremlius siekia numalšinti aktyvėjantį sukilėlių pasipriešinimą neramiame Šiaurės Kaukazo regione, kurio etninė sudėtis labai marga. Neturtingos musulmoniškos Šiaurės Kaukazo respublikos ribojasi su Rusijos pietiniais regionais, kuriuose gyvena rusai ortodoksai.

Kremlius jau yra paskelbęs pergalę su čečėnų separatistais, tačiau analitikai teigia, jog pastaruoju matu šiame regione padažnėję šaudymai ir sprogdinimai rodo, jog Maskvai nepavyko sutramdyti sukilėlių.

Vietos lyderiai sako, kad pasipriešinimą skatina beviltiškas skurdas, kovos tarp besivaržančių vietos klanų, įsišaknijusi korupcija, islamizmas ir vietos teisėsaugos tarnybų “geležinio kumščio” politika.