Kas ir kodėl Čekijoje šiandien palaiko Kremliaus ir Vladimiro Putino politiką. Niekam ne paslaptis, kad šiuolaikinėje Europoje Kremliaus politika turi gerbėjų. Šių politikų įtakingumas savose šalyse yra skirtingas. Šia tema domisi ir rimti mokslininkai, ir žurnalistinių tyrimų autoriai. Filmas-tyrimas „Kremliaus draugai čekai“ – bendras Laisvės radijo Ukrainos tarnybos ir ukrainiečių televizijos kanalo „1+1“ projektas. Jo premjera Ukrainoje įvyko 2015 metais. Apie tai, kas ir kodėl palaiko Kremliaus politiką Čekijoje – šalyje, 1968 m. patyrusioje sovietų tankų invaziją, – interviu Laisvės radijui papasakojo filmo-tyrimo autorė, Ukrainos žurnalistė Olga Malčevskaja.

Jelena Poliakovskaja, Laisvės radijas

- Kaip kilo mintis sukurti filmą „Kremliaus draugai čekai“?

- Aš tapau Vaclovo Havelo premijos stipendininke, tai buvo bendras Laisvės radijo, Čekijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ir Prahos laisvės fondo projektas. Taip aš atsiradau Prahoje. Mane domino, kodėl Čekijos – Europos valstybės, kuri 1968 m. pergyveno sovietinių tankų įsiveržimą, – prezidentas po Krymo aneksijos palaikė Kremlių. Ir aš nusprendžiau, kad šia tema reikia atlikti tyrimą.

- Kaip aš suprantu, jūs problemą nagrinėjate plačiau, neapsiribodama vien Čekijos prezidento Milošo Zemano figūra. Kas dar tie žmonės, kurie palaiko Kremlių ir jo politiką?

- Kaip pavyko išsiaiškinti tyrimo metu, prezidentą supa tam tikri žmonės, kurie daro įtaką jam ir jo priimamiems sprendimams. Mums pavyko tai įrodyti dokumentiškai, mes radome dujų tiekimo tiesiogiai Prahos pilies kompleksui (Hradui) kontraktą, sudarytą su kompanija „Vemeks“, kuri yra „Gazprom“ antrinė kompanija Čekijos Respublikoje. O kai kurie ekspertai mums sakė, kad Čekija nėra priklausoma nuo „Gazprom“ ir dujas perka momentinėmis kainomis. Kilo klausimas: kodėl būtent ši kompanija tiekia dujas Prahos Hradui? Kompanijos „Vemeks“ Čekijoje vadovas yra ponas Vladimiras Jermakovas. Mes bandėme gauti jo komentarą, tačiau jis nerado laiko pabendrauti su mumis prieš kamerą. Mums taip pat pavyko nustatyti, kad vienas iš artimų prezidento Zemano bendražygių ir jo patarėjas – ponas Martinas Nejedlas – yra „Lukoil“ atstovybės Čekijoje vadovas.

Filme mes taip pat sakome, kad keletą metų paeiliui p. Jakuninas Milošą Zemaną, prieš jam tampant Čekijos prezidentu, kviesdavo pas save į Rodo salą.

Dar vienas žmogus, kuris prieš kamerą patvirtino esąs Čekijos prezidento draugas, yra klubo „Rusija“ prezidentas ponas Zdenekas Zbytekas, kurį 1968 m., kaip rašo čekų spauda, kaltino tuo, jog jis buvo pasirengęs paleisti tankus prieš protestuojančius studentus. Tačiau prieš kamerą jis visa tai neigė, net sakė mums, kad paduos į teismą tuos, kurie taip sakys. Mes, suprantama, filme kalbėjome tik apie tai, ką mums pavyko įrodyti ir ko liudijimus mums pavyko gauti. Ir mes, deja, negalime kalbėti apie tiesioginį p. Vladimiro Jermakovo ryšį su Čekijos prezidentu, tačiau radome minėtąjį kontraktą. Zdenekas Zbytekas, pavyzdžiui, į kamerą mums teigė, kad yra prezidento Zemano, taip pat ir Vladimiro Jakunino draugas. Filme mes taip pat sakome, kad keletą metų paeiliui p. Jakuninas Milošą Zemaną, prieš jam tampant Čekijos prezidentu, kviesdavo pas save į Rodo salą. Taip pat mums pavyko patvirtinti, kad p. Zemanas Rodo saloje viešėdavo forumo „Civilizacijų dialogas“, kurio šeimininkas yra V.Jakuninas, sąskaita.

- Per prezidento rinkimus Milošas Zemanas turėjo stiprų konkurentą – Karelą Schwarzenbergą. Kiek Zemanui padėjo laimėti rinkimus jo pozicija Rusijos atžvilgiu?

Tuos žmones, apie kuriuos kalbama mūsų filme, greičiau galima pavadinti „pilkaisiais kardinolais“, nes jie nėra tokie vieši kaip prezidentas.

- Mes nepretenduojame į sociologinį tyrimą, tačiau aš galiu pasakyti, kad prezidento Zemano reitingas per 2015 m. išaugo ir jo pozicija Rusijos atžvilgiu atspindi tam tikros Čekijos visuomenės dalies nuomonę. Per rinkimus ekspertai išsakė įvairių požiūrių. Pavyzdžiui, Praha ir kiti didieji miestai labiau palaikė Karelą Schwarzenbergą, o mažieji miestai ir periferija daugiausia palaikė Milošą Zemaną. Taip pat pagal sociologinius tyrimus už Zemaną balsavo žmonės, vyresni nei 60 metų, daugiausia pensininkai.

- Ar „Kremliaus draugai čekai“ sulaukia Čekijos visuomenės palaikymo?

- Tuos žmones, apie kuriuos kalbama mūsų filme, greičiau galima pavadinti „pilkaisiais kardinolais“, nes jie nėra tokie vieši kaip prezidentas. Tikriausiai vienintelė išimtis – „Lukoil“ „dukrelės“ Čekijoje vadovas Martinas Nejedlas, nes jis yra oficialus Čekijos prezidento patarėjas. Kai kurie ekspertai jį net vadina vyriausiuoju patarėju. Jis dalyvauja daugelyje viešųjų akcijų ir Zemanui pasisakant būna greta jo. Tai labai gerai matyti filme. Bet aš nė karto nemačiau, kad tas pats Martinas Nejedlas padarytų kokį nors viešą pareiškimą. T. y. jų įtaka didžiąja dalimi koncentruojasi į paties prezidento asmenį. O prezidentas – suprantama – turi įtakos visuomenei. Labai daug žmonių palaiko jį dėl humoro jausmo, daugeliui Čekijos visuomenės atstovų jis yra lyderis.

- Bet, sprendžiant iš filmo kadrų, Zemanas – išgeriantis žmogus. Ar tai priimtina Čekijos visuomenei?

- Negaliu atsakyti už visą Čekijos visuomenę. Prahoje, kur vyko didžioji mūsų tyrimo dalis, filmavimo metu žmonės man dažnai sakydavo, kad smerkia tokius prezidento veiksmus ir laiko juos gėdingais. Bet mažuose miestuose, gyvenvietėse Milošas Zemanas neabejotinai turi svorį, yra susikūręs žmogaus iš liaudies įvaizdį ir stengiasi jį palaikyti. Prieš persikeldamas į Prahos Hradą Milošas Zemanas gyveno daugiaaukštyje eiliniame Prahos miegamajame rajone. Šie dalykai žmones jo atžvilgiu nuteikia palankiai. Ir tikrai, eiliniai žmonės jo klauso ir nesiima viešai smerkti, filme mes apie tai kalbame.

Tie žmonės, kurie analizuoja politiką, dirba šioje sferoje, daro atitinkamas išvadas ir, suprantama, dideliuose miestuose tos išvados – ne prezidento naudai.

Aš pastebėjau, kad vidutiniai statistiniai čekai nėra taip įsitraukę į politiką kaip, pavyzdžiui, vidutiniai ukrainiečiai. Pas mus bet kuri senutė nuo suoliuko laisvai papasakos, kas šiuo metu dedasi Ministrų kabinete, Aukščiausiojoje Radoje, kodėl vieni yra teisūs, o kiti – ne. Čekijoje to nėra, žmonės gyvena ramiau, jiems nėra būtina nuolat sekti politinę situaciją, ją analizuoti. Todėl jie nuo visko lyg labiau atsitolinę. O tie žmonės, kurie analizuoja politiką, dirba šioje sferoje, daro atitinkamas išvadas ir, suprantama, dideliuose miestuose tos išvados – ne prezidento naudai.

- Kaip į jus ir jūsų kolegas buvo žiūrima Čekijoje? Juk atmintyje Ukrainos įvykiai dar gyvi.

- Tai, ką aš patyriau – tai užjaučiantis, šiltas požiūris. Kai sakai, kad tu iš Ukrainos, dauguma stengiasi palaikyti tave žodžiu, bet politikai – viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus. Mes negalime sakyti, kad ten nėra kokių nors kitų srovių. Be žmonių, kurie supa prezidentą, yra pakankamai piliečių, kurie palaiko Kremliaus politiką. Neseniai Čekijoje išėjo jų žurnalisto Ondržejaus Kundros knyga, kurioje jis labai nuosekliai aprašo Putino draugus Čekijoje, ir aš manau, kad ši tema dabar turi tęsinį.

- Jūs sakėte, kad Zemaną dažniausiai palaiko vyresnio amžiaus žmonės. Tai yra tie, kurie tikriausiai prisimena 1968-uosius. Kaip tai koreliuoja su tuo, kad šalyje, kurioje į Havelo laidotuves atėjo tūkstančiai žmonių, po dvejų metų dauguma balsuoja už lyderį, palaikantį Krymo aneksiją?

- Man tai taip pat mįslė ir vienas iš klausimų, kurį aš, rengdama šį filmą-tyrimą, užduodavau sau. Galiu tik pasakyti, kad žmonės Zemaną palaiko ne dėl jo pozicijos Krymo aneksijos ar Kremliaus atžvilgiu, o dėl jo charizmatiškų poelgių. Jie prisimena 1989-uosius, kai Zemanas per Aksominę revoliuciją kalbėjo Prahos aikštėje ir pasmerkė komunistinį režimą. Jis tada sakė: „Šiuo metu mes esame Alžyro ir Peru lygyje.“ Šis pasakymas tada buvo pakankamai revoliucingas, nes viešai kritikuoti komunistinį režimą buvo labai rizikinga, o jis tai padarė.

Kaip mums sakė vienas iš Karolio universiteto Prahoje profesorių, matyt, šie žmonės jaučia nostalgiją savo jaunystei, tam laikotarpiui, o Milošas Zemanas buvo jo dalis, todėl jie dabar jį ir palaiko. Tai vienas iš požiūrių, kurį mes išgirdome per savo tyrimą.

- Kiek aktyviai ir produktyviai Čekijoje dirba tie, kurie propaguoja Kremliaus politiką?

Didžiausia problema yra ta, kad Kremlius bando, aš pasakyčiau, labai subtiliai užkariauti žmonių protus įvairiu lygmeniu.

- Kai mes Prahoje baigėme savo tyrimą, ten buvo apie pusšimtį tinklalapių čekų ir slovakų kalbomis, kurie švelniau ar grubiau įvairiomis formomis palaikė Kremliaus politiką. Ir ši itin kieta propagandinė informacinė politika yra skirta labai skirtingiems gyventojų sluoksniams. Tai ir intelektualūs tinklalapiai, prastūminėjantys reikiamas tezes, ir net tinklalapiuose apie sodininkystę pasirodo straipsnių, naudingų Kremliui. Ir, ko gero, didžiausia problema yra ta, kad Kremlius bando, aš pasakyčiau, labai subtiliai užkariauti žmonių protus įvairiu lygmeniu. Ir tai ne tik kontraktas dėl dujų tiekimo tiesiai į prezidento rezidenciją per „Gazprom“ „dukrelę“ Čekijoje, o ir suplanuota politika, kuri vykdoma įvairiais lygmenimis, Čekijos gyventojų protų užkariavimo ir jų viliojimo į Kremliaus pusę politika.

Išvertė iš Radio Svoboda ir pirmą kartą publikavo svetainė geopolitika.lt 2016 m. liepos 15 d.

 

Posūkis. Čekų rašytojas Milanas Kundera 1984-aisiais publikuotoje garsiojoje savo esė „Centrinės Europos tragedija“ mėgino atkreipti dėmesį į skaudų šio regiono likimą, kai prieš savo valią jis atsidūrė sovietų politinės įtakos veikiamuose Rytuose. Praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams Višegrado valstybės vėl pasuko į Rusijos pusę. Tik šįkart jau savo valia.

Vakarai, anot Milano Kunderos, niekada nesuprato ir neįvertino Centrinės Europos tautų tragedijos, nes patys prarado savo tikrąsias vertybes, kultūrą ir identitetą. Būtent vengrų rašytojai inspiravo Vengrijos revoliuciją, kinas, literatūra ir filosofija pažadino Prahos pavasarį, Adomo Mickevičiaus pjesių draudimas – studentų bruzdėjimus Lenkijoje 1968-aisiais. Didžioji Centrinės Europos tragedija, sakė rašytojas, yra ne Rusija ir jos politika, o pasikeitusi Europa, kurios desperatiškai, to dar nesuprasdamas, prieš mirtį šaukėsi Vengrijos naujienų tarnybos direktorius 1956-aisiais, į Budapeštą jau įriedant sovietų tankams.

Auklėti ir pabrėžti Vakarų Europos moralinį nuosmukį pokomunistinėse valstybėse populiaru iki šiol. Tačiau politinis kontekstas šiandien jau visai kitas. 1991-aisiais tuometė Čekijos ir Slovakijos federacija, Lenkija ir Vengrija pasirašė Višegrado grupės steigimo deklaraciją, kuria buvo numatyta aktyviai bendradarbiauti, siekiant spartesnės integracijos į Europos Sąjungą. „Grįžimui į Europą“ pasisekus, regiono valstybės pasuko savais pragmatiniais keliais ir vis dažniau būtent Vakarų Europai ir Europos Sąjungai kyla pagrįstų abejonių dėl pastaruoju metu pastebimai sušilusių ir atviresnių šių šalių santykių su tarptautinėje arenoje dėl karo Ukrainoje vis labiau izoliuojama Rusija.

Vengrijos, Čekijos ir Slovakijos politikai nuolat viešai primena apie ES sankcijų Rusijai žalą ir būtinybę jas atšaukti. Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas pareiškė, kad įvedusi šias sankcijas ir apribojusi prekybą Europa „šovė sau į koją“. Panašios pozicijos laikosi ir Čekijos prezidentas Milošas Zemanas, pabrėždamas, kad jos turi būti atšauktos nedelsiant. Visos šios trys valstybės nesutiko ir su sankcijų griežtinimu, krizei Ukrainoje pasiekus aukščiausią tašką.

Aukščiausi Čekijos ir Slovakijos vadovai kartu su Graikijos ir Kipro politikais planuoja dalyvauti ir Maskvoje gegužę vyksiančiame Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjime bei kariniame parade. Apie tai bent jau pranešė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Esą iš viso gegužės 9-ąją laukiama 26 užsienio šalių vadovų, o keturi jų atvyks iš Europos Sąjungos.

Šių metų vasarį penkerius metus Vengriją valdantis ministras pirmininkas V.Orbanas Budapešte priėmė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Vengrija tapo vienintele Europos valstybe, pakvietusia Rusijos vadovą oficialaus vizito po 2014-ųjų liepos, kai virš Ukrainos separatistų kontroliuojamos teritorijos buvo numuštas Malaizijos avialinijų lėktuvas. Vizito metu pasirašyti svarbūs ekonominiai susitarimai. Vengrija buvo viena svarbiausių partnerių Rusijos plėtojamame „Pietų srauto“ dujotiekio projekte, tačiau jam žlugus Kremlius paskelbė apie planuojamą naują dujotiekį per Turkijos teritoriją. Atvykęs į Budapeštą V.Putinas sutarė į jį įtraukti ir Vengriją.

Tokia įvykių eiga gerokai atšaldė Vengrijos ir JAV santykius. Senatorius Johnas McCainas savo kalboje Senate V.Orbaną išvadino su V.Putinu į vieną lovą gulančiu neofašistu. V.Orbanas tuomet senatoriui atsikirto pavadindamas jį fašistu ekstremistu ir pabrėždamas, kad šalies suverenitetui dėl tokių pareiškimų iš užsienio kyla pavojus.

Naujausios žinios iš šios jau daug metų dėl autoritarinių tendencijų Europos Sąjungos kritikuojamos valstybės – apie 10 mlrd. eurų vertės paskolą iš Kremliaus, suteiktą Pakšo branduolinei elektrinei finansuoti. Ją statys ir Rusijos valstybinė bendrovė „Rosatom“. Neabejojama, kad šis projektas dar labiau suartins Vengrijos politinį elitą ir Kremlių. Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Szijjarto šį sandorį jau įvardijo kaip „amžiaus susitarimą“.

Europos Komisija pradėjo tyrimą dėl Vengrijos sprendimo pasirašyti sutartį neatlikus viešųjų pirkimų procedūros, tačiau galiausiai šalis vis dėlto gavo leidimą Pakšo branduolinei jėgainei vežtis branduolinį kurą iš Rusijos. Jėgainę Vengrijoje statyti norėjo ir prancūzų bei japonų įmonės, tačiau buvo pasirinkta būtent „Rosatom“. Analitikai pabrėžia, kad Pakšo branduolinės jėgainės projektas – planas laimėti jau 2018-ųjųrinkimus. Esą valdančioji „Fidesz“ partija ir V.Orbanas taip aprūpino šalį elektros energija.

V.Putinui lankantis Budapešte, per 2 tūkst. protestuotojų susirinko į antirusišką protesto mitingą. „Pilietinių visuomenės grupių persekiojimas, korupcija ir oligarchų penėjimasis rodo, kad mes vis labiau artėjame prie Rusijos modelio ir tolstame nuo europietiškojo“, – sakė vienas mitingo organizatorių opozicionierius Gaboras Vago.

Tačiau šis mitingas tebuvo balsas tyruose, nes V.Orbanas ir jo vadovaujama partija „Fidesz“ Vengrijoje išlieka populiarumo aukštumose. Pernai vykusiuose parlamento rinkimuose „Fidesz“ surinko 44,5 proc. rinkėjų balsų ir pelnė konstitucinę daugumą – 133 iš 199 vietų.

Šiek tiek daugiau nei du penktadaliai balsų ir daugiau nei du trečdaliai parlamento vietų? Tai tapo įmanoma įvedus naująją rinkimų sistemą, kuri, akivaizdu, labai palanki valdančiajai partijai. Po šios reformos parlamento narių skaičius sumažintas nuo 386-ių iki 199-ių, neliko ir antrojo rinkimų turo, nebesvarbus tapo rinkėjų aktyvumas, o daugiausiai balsų surinkusiai partijai kone garantuojama dauguma.

Prieš rinkimus Vengrija sulaukė kritikos ir iš rinkimų eigą stebinčios ESBO organizacijos. Pasak jos atstovų, televizijos kanalai aiškiai palaikė „Fidesz“, o opozicijai nesuteikė tinkamos galimybės parodyti save. Neįvyko ir prieš rinkimus įprasti debatai – „Fidesz“ atstovai tiesiog atsisakė juose dalyvauti.

Dalyvauti šiuose rinkimuose pirmą kartą turėjo galimybę ir užsienio valstybėse gyvenantys vengrai, kurie dabar gali supaprastinta tvarka gauti ir pilietybę. Tokių yra tikrai nemažai: po Pirmojo pasaulinio karo pasirašius Trianono sutartį Vengrija buvo gerokai „apkarpyta“ ir gausios vengrų tautinės mažumos susikūrė bene visose kaimyninėse valstybėse – Slovakijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Ukrainoje ir kt. Šiandien iš viso suskaičiuojama apie 2,2 mln. pasienyje su Vengrija gyvenančių vengrų. V.Orbano diasporos politika dažnai lyginama su V.Putino – šis taip pat nevengia tautiečiams užsienyje dalyti rusiškų pasų.

Galimybės balsuoti iš viso pageidavo per 200 tūkst. žmonių. Parlamento rinkimuose galiausiai dalyvavo tik 125 tūkst. Tačiau tie, kurie šia proga pasinaudojo, dosniai už ją „atsidėkojo“ valdantiesiems – šiuos palaikė net 96 proc. užsienio vengrų. Iš viso „Fidesz“ rinkimuose pelnė 8 proc. mažiau balsų nei 2010-aisiais, tačiau naujoji, pačių valdančiųjų priimta rinkimų sistema lėmė, kad vietų skaičius parlamente sumažėjo tik 1,3 proc.

Tokia politinė padėtis iš esmės dar bent ketveriems metams įteisina visišką V.Orbano ir jo vadovaujamos partijos „Fidesz“ vienvaldystę su galimybe koreguoti šalies Konstituciją. 2011-aisiais priimta naujoji šalies Konstitucija sulaukė didelės kritikos bangos iš ES. Iki V.Orbano šalyje galiojo 1949 m. priimta ir 1989 m. tik pakeista Konstitucija. Tai buvo paskutinis dar komunizmo laikotarpiu priimtas ir vis dar galiojęs dokumentas.

Kontroversijų sukėlė naujojo pagrindinio įstatymo turinys: Europos Komisija išreiškė susirūpinimą dėl pakeistos centrinio banko veikimo tvarkos, teisėjų ir prokurorų pensinio amžiaus pakeitimo, žiniasklaidos laisvės. Negana to, po metų Konstitucija vėl buvo pildoma. Iš viso tai daryta net penkis kartus.

Šįkart joje griežtai buvo apibrėžta šeimos samprata, apribota rinkimų kampanija, pakeista studijų tvarka, uždrausta vengrų tautą įžeidžianti kritika, apribotos Konstitucinio teismo galios. Į pagrindinį šalies dokumentą taip pat įtrauktas straipsnis, kad benamiai už miegojimą viešose vietose baudžiami baudomis arba laisvės atėmimu.

Pernai V.Orbanas galiausiai pareiškė, kad siekia kurti neliberalią valstybę, paremtą nacionaliniais pagrindais ir darbu. Kaip sektinus pavyzdžius premjeras nurodė Rusiją, Turkiją ir Kiniją. Premjero nuomone, pasaulinė ekonomikos krizė parodė, kad liberalios demokratijos negali išlikti konkurencingos. Tokiai vizijai esą nekliudo ir narystė ES.

Akivaizdu, kad Vengrijoje V.Orbanas turi laisvas rankas elgtis kaip tinkamas. Pernai žiniasklaidoje pasirodė informacija apie gimtajame premjero miestelyje Felšute kylantį naują futbolo stadioną. Naujas puošnus stadionas, kainuosiantis 17 mln. dolerių, vienu metu galės priimti per keturis tūkstančius žiūrovų. Tačiau užpildyti visas vietas varžybų metu gali būti sudėtinga, nes visame miestelyje iš viso gyvena tik 1,8 tūkst. gyventojų. Bet tai nė motais V.Orbanui, kuris, be kita ko, yra pagarsėjęs futbolo fanas. Statybų darbus vykdo gero premjero bičiulio ir miestelio mero vadovaujama statybų bendrovė.

Vengrijos premjero išmintu prorusišku keliu žengia ir prieštaringai vertinamas Čekijos prezidentas M.Zemanas. Tiesa, tokio populiarumo ir vienvaldystės Čekijoje jis toli gražu nėra pasiekęs. Pernai minint 25-ąsias Aksominės revoliucijos metines, tūkstančiai čekų prezidentui rodė raudonas korteles, kurios futbolo aikštelėje reiškia pašalinimą, o kai kurie svaidė ir kiaušinius, vienas kurių netyčia pataikė į Vokietijos prezidentą. Tokius protestus paskatino nuolatiniai šalies vadovo pareiškimai, kad jis palaiko V.Putiną, o karas Ukrainoje esąs pilietinis konfliktas.

Čekijos prezidentas taip pat yra išdėstęs nuomonę, kad Europa turėtų pripažinti Krymą Rusijai, nes tai jau esąs įvykęs faktas. N.Zemanas taip pat interviu rusų kalba Pirmajame Rusijos televizijos kanale kritikavo ES sankcijas, Arsenijų Jaceniuką vadino karo premjeru, dalyvavo buvusio KGB agento, dabar „Rusijos geležinkeliams“ vadovaujančio Vladimiro Jakunino organizuotame renginyje. V.Jakuninas yra įtrauktas į juodąjį JAV sąrašą ir jam uždrausta įvažiuoti į šią šalį. Tačiau M.Zemanas jį laiko „draugu nuo senų laikų“.

Beje, pagrindiniai prezidento vadovaujamos partijos finansiniai rėmėjai per rinkimus buvo Čekijos „Lukoil“ vadovas Martinas Nejedly bei lobistas Miroslavas Sloufas, tarpininkavęs degalų tiekimo sandoriui tarp „Lukoil“ ir Bratislavos oro uosto. Čekijos žiniasklaida praneša, kad jie buvo pagrindiniai prezidento rinkimų kampanijos patarėjai.

Kaimyninėje Slovakijoje simpatijos Rusijai bei jos vadovui mažiau ryškios, tačiau taip pat pastebimos. Ministras pirmininkas Robertas Fico dar pirmosios kadencijos pradžioje 2006-aisiais apibrėžė viziją pastebimai pagerinti santykius su Rusija ir apeliavo į „slavų solidarumą“, kuris buvo itin svarbus slovakų tautinio atgimimo metu XIX a. Dėl to R.Fico, pavyzdžiui, kritikavo Gruziją, kuri, anot jo, išprovokavo karą su Rusija. Jis viešai neišreiškė pozicijos ir dėl Krymo okupacijos, nors oficialiai Bratislava ir pasmerkė šį tarptautinės teisės pažeidimą. Pastaruoju metu premjeras nevengia Europai nuolat priminti apie sankcijų Rusijai žalą.

Dovaidas Pabiržis

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako buvęs Europos Parlamento narys filosofas Leonidas Donskis.

VEIDAS: 1984 m. Milanas Kundera save esė rašė apie per prievartą nuo Vakarų civilizacijos atplėštos Centrinės Europos tragediją. Po 30 metų tarptautinė ir vidinė šių valstybių – Čekijos, Slovakijos, Vengrijos padėtis visiškai pasikeitė, tačiau regionas lyg ir pats savanoriškai krypsta į Rytus. Kas, jūsų manymu, tai lėmė?

L.D.: Dramatiškas paradoksas yra tas, kad lyderystės krizė, kurią mes konstatuojame visoje Europoje, sakydami, kad trūksta stiprių figūrų, galinčių susidoroti su iššūkiais, ypač skaudžiai palietė Vidurio Europą. Kontrastai tikrai didžiuliai. Po Vaclavo Havelo, kuris buvo kilni asmenybė, su šimtaprocentiniais demokrato impulsais, epochos matomas siaubingas čekų politinės klasės skurdas. Po to atėjo Vaclovas Klausas, kuris, švelniai tariant, atrodė kaip kuriozas. O Milošas Zemanas atrodo jau kaip visiškas vargas ir nelaimė. Deja, Vidurio Europoje vienas po kito ėmė dygti dešinieji populistai – Vladimiras Mečiaras Slovakijoje, o dabar Viktoras Orbanas Vengrijoje. Tai didelė nelaimė, kuri dabar suduoda smūgį šioms šalims.

Adamas Michnikas jau anksčiau pastebėjo liūdną tendenciją Rytų ir Vidurio Europos šalyse, kurią jis pavadino antikomunistiniu autoritarizmu. Ši tendencija niūriai palietė Slovakiją ir ypač liūdnai atsiliepė Vengrijai.

VEIDAS: Kodėl, jūsų manymu, nutiko būtent taip?

L.D.: Sunku pasakyti, kas įvyko. Viena vertus, gyvenimo pagreitėjimas bei tam tikra Vakarų komforto ir stipresnės ekonomikos banga galėjo neutralizuoti ar net ištrinti atminties jautrumą, kuris buvo labai svarbi politinės kultūros dalis. Persijungimas į vakarietišką režimą iš dalies atbukino daugelio politikų politinę klausą. Kita vertus, paaiškėja, kad nebuvo realių didžiųjų figūrų sekėjų. Vengrijoje liberalias ir demokratines permainas vykdė partija, kurios dabar net nėra žemėlapyje, – Liberalų partija, kuriai priklausė garsiausi vengrų intelektualai, rašytojai. Paklauskite, kur dabar šie žmonės.

Dramatiškai pasikeitė politinis žemėlapis. Ta karta, kuri po Berlyno sienos griuvimo kūrė demokratinę revoliuciją, iš politikos pasitraukė. Jie grįžo į kultūrą, kai kas pasuko į verslą. V.Havelo aplinkos žmonės Čekijoje dabar yra mažuma, o kitose šio regiono valstybėse tokių politikų iš viso neliko. Lietuvos politinis peizažas keitėsi daug mažiau, mes turime tam tikrą perimamumą. Jokio perimamumo neliko Vidurio Europos valstybėse, išskyrus Lenkiją. Neliko ir politinės atminties jautrumo, atbuko kai kurie demokratiniai impulsai ir radarai, kurie reaguotų į grėsmes. Iš čia – gana buka reakcija į Rusiją ir jos politiką, kuri byloja, kad Višegrado, kaip klubo, idėja yra palaidota. Šiandien Baltijos valstybėms daug artimesnė Didžioji Britanija ir Švedija nei kai kurios Vidurio Europos šalys.

Šis atbukimas atvedė ir tolimąją dešinę. Vengrijoje – tai „Jobbik“, kurią „Fidesz“ kartais nemaloniai toleruoja ir su ja flirtuoja. Bulgarijoje, kuri irgi yra NATO ir ES narė, įsitvirtino beveik fašistinė partija „Ataka“. Mūsų šalyje kraštutiniai nacionalistai yra labiau komiški personažai, o čia jie tapo politinės scenos dalimi. Tuo, be abejo, žaidžia ir Rusija, meistriškai skaldydama sąjungininkus. Padėties nedramatizuoju, bet šio regiono problemos palengvino Rusijos skaldymo ir valdymo taktiką.

VEIDAS: Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse politinė atmintis, okupacija išlieka labai svarbi politikoje. Jei kalbame apie Vidurio Europą, juk ten tokie įvykiai, kaip Prahos pavasaris ar Vengrijos revoliucija, vyko vėliau nei, pavyzdžiui, partizaninis karas Lietuvoje. Kaip atsitinka, kad vienose valstybėse politinė atmintis išlieka svarbi, formuoja politines takoskyras, o kitur tai gali visiškai užsimiršti?

L.D.: Mūsų dienomis, prisimenant Napoleoną Bonapartą, yra sakoma, kad geografija – tai likimas. Bet, žinote, nebūtinai. Esame pavojingai arti Rusijos, bet ES ir NATO faktoriai mūsų padėtį gerokai švelnina. Fiziškai nuo Rusijos šios šalys yra toliau, bet jos yra arti Ukrainos ir nereaguoja taip, kaip turėtų reaguoti. Mano paaiškinimas galėtų būti tik vienas – jos didenybė korupcija. Tai reiškia, kad Rusijos vykdoma korumpavimo politika, kuri net kurį laiką buvo sėkminga ir Vakaruose – Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, neabejotinai palietė Vidurio Europą. Viena priežasčių galėtų būti ta, kad šių šalių politinė klasė yra labai neatspari korupcijai. Ši nebūtinai yra tiesioginė ir gali būti organizuojama taip, kad turėtų šaliai palankių kontraktų pavidalą.

Kita priežastis gali būti ir tam tikra politinės klasės fragmentacija bei provincializacija. Bet nemanykime, kad tai yra konstantos, – tie dalykai kinta. Vidurio Europoje, be to, dramatiškai suprastėjo politikai.

VEIDAS: O kur tuomet visuomenė? Lietuvoje karas Ukrainoje sukėlė daug pilietinių iniciatyvų, kurių matome bene kiekvieną dieną.

L.D.: Jaunystėje mano karta, ypač roko muzikos ir tokių grupių kaip „Locomotiv GT“ ar „Omega“ dėka, laikė Vengriją Vakarais. Kur visa tai dingo? Labai prastą vaidmenį suvaidino V.Orbanas, kuris privertė daug jaunų žmonių nusivilti ir emigruoti. Kadangi tai nuosavas autokratas, o ne „padovanotas“ rusų ar „atskridęs iš Marso“, tai nusivylimas ir politinė apatija Vengrijoje padarė labai liūdną darbą. Nusivylimas savo šalimi ir atviros sienos Europoje yra toksiškas mišinys. Masė vengrų emigravo, o nusivylusi emigruoja aktyvioji visuomenės dalis, kuri myli savo šalį, yra patriotiška, pilietiška, gabi.

Be to, šiose šalyse didžiulę įtaką politikai darė literatūra ir kultūra apskritai, bet tie dalykai dingo. Kultūros žmonių įtaka politinei klasei šiandien yra nulinė. Supraskite teisingai, tai nereiškia, kad tie žmonės turi lipti ant „bačkos“ ar kurti pseudopartijas, bet normalioje visuomenėje turi egzistuoti tam tikrų idėjos žmonių, kurie nėra apolitiški, autoritetas. Atėjo prasto lygio politikos banga – tai technokratizmas, korupcija, nusiraminimas ir tam tikri ES teikiami malonumai.

 

 

Praėjusį savaitgalį per Čekijos prezidento rinkimus tarpusavyje susigrūmė ne tik kairieji ir dešinieji, bet ir regionų bei didmiesčių rinkėjai.

Čekijoje ką tik įvyko galinga dviejų kandidatų į prezidento postą dvikova – antrajame rinkimų ture grūmėsi kairiųjų pažiūrų buvęs Čekijos premjeras Milošas Zemanas, už kurį uoliai balsavo šalies pakraščių ir provincijos gyventojai, bei dešiniųjų pažiūrų užsienio reikalų ministras Karelas Schwarzenbergas, populiarus Čekijos sostinėje Prahoje, aplink sostinę besispiečiančiuose regionuose ir kituose didmiesčiuose.
Žvelgiant į rinkimų žemėlapį atrodo, kad prezidentą šiuo atveju rinkosi dvi skirtingos respublikos: dešiniesiems simpatizuojanti ir Čekiją pusiau dalijanti centrinių šalies regionų juosta ir kairiųjų kandidatą šlovinantys šalies pakraščiai.
“Balsavimo rezultatai labai skirtingi tiek geografiniu, tiek socialiniu bei ekonominiu požiūriu”, – pastebi “The Economist” analitikai. Jų žodžiais, ne tik Čekijoje, bet ir kitose valstybėse, taip pat ir Lietuvoje (tai liudija 2012 m. Seimo rinkimai), renkant valdžią kairesniems kandidatams paprastai simpatizuoja ekonomiškai silpnesni regionai, o dešiniuosius renkasi sostinė, pramoniniai regionai bei emigrantai užsienyje.
Žinoma, galima kelti klausimą, kodėl atokesni regionai, labai dažnai gyvenantys iš sostinėje uždirbtų pinigų, kaišioja pagalius į ratus sostinės rinkėjams, tačiau tai paaiškinti visiškai nesudėtinga: per rinkimus kiekvienas galvoja apie savo interesus. Žemdirbiams nerūpi verslininkų interesai, regionų gyventojams svetimos sostinės problemos, ir atvirkščiai.
Štai Čekijos rytuose esanti Moravija, kaip ir Šiaurės Bohemija, išgyvena ne pačius geriausius laikus, tad žmonėms čia imponuoja populistiniai paprasto socialdemokrato M.Zemano pažadai. O į miestiečius ir pasiturinčius gyventojus nukreipta aristokrato K.Schwarzenbergo rinkimų kampanija, priešingai, patraukė didesnes pajamas gaunančius ir geresnį išsilavinimą turinčius miestiečius.

Miestiečių balsai galiausiai nusveria
Tokių atvejų, kai regionų ir didmiesčių gyventojai rinkimuose turi visiškai skirtingus favoritus, pasitaiko labai dažnai ir beveik visose šalyse. Štai Lenkijoje 2005-aisiais vykstant rinkimams miesto ir turtingesnių regionų gyventojai savo balsus atidavė už progresyvios politikos šalininką Donaldą Tuską, o regionai prezidento poste norėjo matyti vėliau per lėktuvo katastrofą žuvusį Lechą Kaczynskį.
Kituose rinkimuose susikovė miestiečių favoritas liberalas Bronislawas Komorowskis ir žuvusiojo Lecho brolis Jaroslawas Kaczynskis, atstovavęs kaimo vietovėse gyvenančių lenkų interesams. Tiesa, nors vienuose rinkimuose nusvėrė kaimo balsai, antruose triumfavo “miesto” kandidatas.
Pasak politologų, miestiečiai ir daugiau uždirbantys gyventojai iš tiesų dažniau lemia rinkimų baigtį nei kaimo gyventojai, ir taip yra net dėl kelių priežasčių. Viena vertus, regionų gyventojai paprastai renkasi iš kelių panašių kandidatų ir savo balsus jiems išskaido. O štai miestiečiai paprastai turi vieną kandidatą, kuriam ir atiduoda visus savo balsus. Galiausiai miestuose gyvena vis daugiau žmonių, o regionuose – vis mažiau, tad natūralu, kad daugumos balsai ir nusveria rinkimų rezultatus.
Pavyzdžiui, neseniai Gruzijoje vykusius parlamento rinkimus laimėjusią partiją “Gruzijos svajonė” rėmė pramonės, verslo, bankų sektoriaus atstovai. O štai Michailo Saakašvilio rėmėjai buvo negausiai apgyvendinti patriotiškai nusiteikę regionai.
Panašiai nutiko ir Ukrainoje: nors pagal plotą vakarinė Ukrainos dalis yra didesnė nei rytinė, tačiau gyventojų daugiau telkiasi rytuose. Be to, rytuose spiečiasi ir didžiausi Ukrainos miestai Charkovas, Dnepropetrovskas, Odesa, Doneckas. Tad čia gyvenančių žmonių balsai galiausiai ir lėmė, kad dabartinis šalies prezidentas yra Viktoras Janukovyčius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

25 iš 27 Europos Sąjungos (ES) šalių nusprendė pasirašyti naują fiskalinės drausmės sutartį, kuria siekiama sugriežtinti biudžeto drausmę, praneša BBC.
Čekija ir Didžioji Britanija atsisakė pasirašyti šią sutartį. Britų ministras pirmininkas Davidas Cameronas teigė, kad jo vyriausybė imsis veiksmų, jeigu sutartis kels grėsmę šalies interesams.

Pasak D.Camerono, jis yra „teisėtai susirūpinęs“ dėl ES institucijų veiksmų siekiant įgyvendinti fiskalinę sutartį.

Čekija pareiškė „konstitucines priežastis“, atsisakydama prisijungti prie sutarties.

Šio ES viršūnių susitikimo tikslas – gilesnis biudžeto politikos suderinimas ES siekiant išvengti didžiulių skolų didėjimo.

Vokietijai – galingiausiai ekonomikai ir didžiausiai skolintojai euro zonoje buvo ypač aktualu pasirašyti naują fiskalinę sutartį.

Pagal šią sutartį Europos Teisingumo Teismas bus įgaliotas prižiūrėti sutarties sąlygų laikymąsi ir skirti baudas jų pažeidėjams.Šioje sutartyje aiškiai nurodomas Europos Komisijos vaidmuo prižiūrint nacionalinius biudžetus.

Čekija dar nepriklauso euro zonai, tačiau kaip ir kitos naujos ES narės ji buvo pakviesta pasirašyti fiskalinės drausmės susitarimą.

ES šalių lyderiai taip pat aptarė, kaip būtų galima paskatinti ekonomikos augimą, nepaisant griežtų taupymo priemonių daugelyje šalių. Be kita ko, buvo susikoncentruota ties klausimu, kaip sumažinti nedarbingumą euro zonos šalyse.

Lenkija ir Prancūzija išsprendė nesutarimą dėl ES fiskalinio pakto

Prancūzija ir Lenkija išsprendė tarpusavio ginčą, dėl kurio galėjo įstrigti naujasis Europos Sąjungos (ES) fiskalinis paktas, kuris buvo svarstomas per pirmadienį vykusį Bendrijos viršūnių susitikimą, pranešė diplomatai.

Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas perspėjo, kad jis negalės pasirašyti šios sutarties, jeigu jo šaliai nebus suteikta galimybė dalyvauti kiekviename euro zonos viršūnių susitikime, nors Lenkija dar nėra įsivedusi euro.

Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy šiuos reikalavimus atmetė, tačiau diplomatai nurodė, kad abiem šalims pavyko sudaryti kompromisą.

„Buvo pasiektas susitarimas tarp Prancūzijos ir Lenkijos“, – sakė vienas ES diplomatas.

„Prancūzija atsižvelgė į Lenkijos reikalavimus“, – nurodė kitas pareigūnas.
Sutartas kompromisas leidžia abiem lyderiams oriai išspręsti šį politiškai opų klausimą.

Nutarta, kad euro zonos viršūnių susitikimuose paprastai dalyvaus tik 17 eurą įsivedusių valstybių, išskyrus atvejus, kai bus diskutuojama dėl tam tikrų platesnių klausimų.

Euro zonos šalių lyderiai „bent dukart per metus“ susitiks tartis dėl specifinių šio bloko problemų, tokių kaip finansinio gelbėjimo planai skolų prislėgtoms narėms arba derybos dėl „jų ekonomikos politikos konvergencijos“.

Tačiau siekiant patenkinti Varšuvos ir kitų euro neįsivedusių šalių reikalavimus, jos bus pakviestos „bent kartą per metus“ tartis dėl klausimų, susijusių su konkurencingumu arba kai būtų svarstoma euro zonos „bendroji architektūra“.

Čekijos dienraščiai pirmadienį šlovino velionį Vaclavą Havelą, vadindami buvusį prezidentą ir revoliucijos lyderį kovotoju už tiesą, kuris pakeitė istorijos kryptį.

V.Havelas „laimėjo savo didžiausius politinius mūšius“, – rašo laikraštis DNES, kuris savo 22 puslapius skyrė žmogui, tapusiam „Čekijos revoliucijos siela“.

„Kai kurie jį laiko nepataisomu politikos idealistu, kiti – garsiu menininku. Tačiau kiekvienas girdėjęs apie mažą šalį Europos širdyje, tikriausiai laiko jį kovos su totalitarizmu simboliu“, – pridūrė dienraštis.Šiuos žodžius cituoja vie
nos didžiausių pasalio agentūrų AP IR AFP.
„Jis buvo vienintelis Čekijos prezidentas, kalbėjęs JAV Kongrese ir pasveikintas atsistojusių įstatymų leidėjų ovacijomis. Jis buvo unikalus politikas, nes iš tikrųjų niekada nebuvo politikas, -   Niekada nebeturėsime kito tokio kaip Havelas.“

„Jis kovojo už mūsų laisvę, o laisvė yra didžiausia mūsų turima dovana. Ištisa Čekijos istorijos epocha bus paženklinta jo asmenybės įspaudo“.
Tuo tarpu vietos spauda priminė V.Havelo devizą: „Tiesa ir meilė turi nugalėti melą ir neapykantą“.

Dabartinis šalies vadovas Vaclavas Klausas, parlamento pirmininkė Miroslava Nemcova ir Prahos arkivyskupas Dominikas Duka pirmadienį tapo pirmaisiais, palikusiais savo įrašus užuojautų knygose Prahos pilyje.

Eilėje prie Prahos pilies su savo mažamečiu sūnumi laukianti 32 metų Martina Binarova sakė, kad V.Havelas buvo „puikus pavyzdys“.

„Man buvo dešimt metų, kai įvyko 1989 metų revoliucija, o mane tai labai sujaudino, nors buvau dar vaikas“, – daugelis paprastų žmonių pasakojo apie V.Havelo vadovaujamą Aksominę revoliuciją, nuvertusią buvusios Čekoslovakijos komunistinį režimą.

V.Klausas planuoja susitikti su V.Havelo našle Dagmar, su kuria planuoja aptarti valstybinių laidotuvių, tikriausiai vyksiančių penktadienį, detales. Karstas su V.Havelo palaikais pirmadienį bus pašarvotas „Prahos kryžkelėje“ – buvusioje Šv.Onos bažnyčioje, pertvarkytoje į kultūros centrą.

Trečiadienį palaikai bus perkelti į Šv.Vaclavo salę Prahos senamiesčio komplekse, kur bus laikomi dvi dienas.

Čekijos vyriausybė vėliau pirmadienį nuspręs dėl oficialaus nacionalinio gedulo trukmės.

V.Havelas mirė sekmadienį, būdamas 75 meto savo naujuose Čekijos šiaurėje

V.Havelo gydytojas Tomašas Bouzekas sakė Čekijos nacionaliniam transliuotojui, kad buvęs prezidentas mirė nuo „kraujotakos sutrikimo, sukelto visų jo patirtų sveikatos problemų, pradedant plaučių uždegimu, kuriuo jis persirgo būdamas kalėjime“.

Sekmadienio pavakare pasklidus žiniai apie V.Havelo mirtį, žmonės niekieno neraginami rinkosi į budynes, o Prahos centrinėje Šv.Vaclavo aikštėje, kurioje vykdavo 1989 metų antikomunistinės demonstracijos, ir prie Prahos pilies buvo įrengti improvizuoti memorialai.

Sekmadienio vakarą visoje Čekijoje skambėjo bažnyčių varpai.

Žmonės nešė žvakeles ir gėles prie V.Havelo vasarnamio Hradečeko miestelyje, esančiame už maždaug 140 kilometrų į šiaurės rytus nuo sostinės. Jame buvęs prezidentas mirė miegodamas sekmadienį paryčiais.

Vienas gedėtojas tarp žvakių pastatė du butelius alaus iš vietos alaus daryklos, kurioje V.Havelas dirbo 1974 metais, kai komunistinis režimas šiam dramaturgui uždraudė dirbti teatre.

V.Havelas vasarą buvo pasitraukęs atgauti jėgų į savo vilą ir tik trumpam buvo sugrįžęs į Prahą gruodžio 10 dieną, kur susitiko su Tibeto dvasiniu vadovu Dalai Lama.