Vartotojai išloštų, jei gerokai pavėlavęs Vokietijos prekybos milžinas rastų savo vietą Lietuvoje ir pirkėjams pasiūlytų daug mažesnes kainas.

Aušra Pocienė

Šiemet, kaip ir kasmet, „Veidas“, sudarydamas prekybos tinklų reitingą, apsilankė ir „apsipirko“ septynių šalies prekybos tinklų parduotuvėse. Į pirkinių krepšelį krovėme tas pačias 25 prekes, kurių kainos skirtingose parduotuvėse skyrėsi nuo kelių centų iki kelių litų, o viso pirkinių krepšelio kaina – nuo pusantro iki penkiolikos litų.

Beje, šiemet pirkinių krepšelis palengvėjo, nes parduotuvėse nebeliko 400 g skalbimo miltelių „Ariel Moutain Spring“ pakuotės, kuri pernai skirtinguose prekybos tinkluose kainavo nuo 5,49 iki 6,09 Lt. Į krepšelį teko krauti mažesnę, tačiau akivaizdžiai brangesnę 280 g šių skalbimo miltelių pakuotę, kainuojančią 5,49–5,99 Lt.

Dar vienas nemalonus atradimas šiemet laukė visų, išskyrus „Rimi“, tinklų parduotuvių saldumynų skyriuje, pastebėjus, kad juodojo šokolado „Karūna“ svoris nuo 100 g yra sumenkęs iki 90 g, o kaina išaugusi nuo 2,99 pernai (100 g) iki 3,29 Lt šiemet (90 g).

Akivaizdu, kad maisto prekių kainos kyla: iš 25 krepšelio prekių tik šešių (miltų, pieno, viščiukų blauzdelių, aliejaus, apelsinų, druskos) kainos liko tame pačiame lygyje kaip ir pernai, o cukraus (nuo 4,19 iki 3,19 Lt) ir arbatos (nuo 4,99 iki 4,49 Lt) sumažėjo. Pirkinių krepšeliai pabrango visų vertintų tinklų parduotuvėse, tik vienur mažiau, pavyzdžiui, „Prisma“ (2,11 Lt), „Norfa“ (4,86 Lt), „Iki“ (5,93 Lt), „Rimi“ (6,77 Lt), „Maxima“ (6,83 Lt) tinkluose, kitur – daugiau, kaip

tinkluose „Aibė“ (12,93 Lt), „Fresh Market“ (8,06 Lt).

Negalima nepastebėti, kad konkuruodami tarpusavyje „Maxima“, „Iki“ ir „Rimi“ tinklai žaidžia „taškas į tašką“, daugeliui prekių nustatydami visiškai tas pačias kainas ir pirkėjus viliodami akcijomis, kurios kaip bangos užlieja tinklus vieną po kito. „Norfos“, kuri nusitaikiusi į vidutinių ir mažesnių pajamų pirkėjus, parduotuvėse nemažos dalies prekių kainos yra pastebimai mažesnės, tačiau kai kuriais atvejais jų ir kokybė prastesnė. Pavyzdžiui, tyrimo metu fiksuojant kainas vienoje iš tinklo parduotuvių į krepšelį teko krauti nekaip atrodančius antros klasės pomidorus, paprikas, apelsinus, nes pasirinkimo nebuvo.

Į panašų pirkėjų segmentą orientuotų „Fresh Market“ ir „Aibės“ tinklų parduotuves sunku lyginti su kitų penkių rinkos dalyvių parduotuvėmis tiek dydžiu, tiek asortimentu, tiek tvarka. Kai kurių krepšelio prekių šiose parduotuvėse iš viso nebuvo. Todėl skaičiuojant teko kainą prilyginti tos pačios prekės kituose prekybos tinkluose kainų vidurkiui. Tačiau „Fresh Market“ parduotuvėje, kaip ir pernai, pirkinių krepšelis kainavo pigiausiai, o štai „Aibė“ nustebino kai kurių krepšelio prekių kainomis, kurios buvo gana didelės, palyginti su kitų vertinamų tinklų parduotuvėmis, ir lėmė bendrą didžiausią pirkinių krepšelio kainą.

Rinkos lyderis – vėl pirmas

Šiemet prekybos tinklai buvo vertinami pagal devynis skirtingus parametrus, daugiau ar mažiau lemiančius pirkėjų pasitenkinimą vienu arba kitu prekybos tinklu. Kaip ir pernai, „Maxima“, šiuo metu Lietuvoje valdanti 231 parduotuvę, surinko daugiausiai balų pagal daugumą šių parametrų ir jau kelinti metai iš eilės atsidūrė pirmoje reitingo vietoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prekybos centrai vėl džiaugiasi prisipildžiusiomis patalpomis ir už durų besirikiuojančiais potencialiais nuomininkais, o šios tendencijos padrąsinti statybininkai traukia iš stalčių primirštus naujų prekybos centrų projektus.

Užsitęsusio sunkmečio atvertas žaizdas prekybos centrai, bent jau Vilniuje, baigia išsigydyti. Įmonės „Inreal“ duomenimis, šiandien Vilniuje laisvų patalpų prekybos centruose tėra 1 proc., Klaipėdoje – 0,3 proc., Kaune ir Šiauliuose – 2 proc., Panevėžyje – 2,5 proc.
„Nuomininkų turime kur kas daugiau, nei galime pasiūlyti laisvo ploto, nes didieji prekybos centrai užimti 100 proc. – susidariusi eilutė norinčiųjų pas juos ateiti. O tai leidžia prekybos centrams rinktis, kuris nuomininkas patrauklesnis – ar pagal prekės ženklą, ar pagal prekių segmentą, kad viena ar kita dalis nebūtų perpildyta ir nesusidarytų nesveikos konkurencijos tarp esamų nuomininkų“, – komentuoja įmonės “Ober-Haus” komercinio NT departamento vadovas Darius Tumas.
Pasak jo, tarp norinčiųjų patekti į prekybos centrus daugiausiai yra specializuotų prekiautojų skaitmenine technika – mobiliaisiais telefonais, planšetiniais ir nešiojamaisiais kompiuteriais, taip pat drabužių, avalynės, prabangos aksesuarų pardavėjų. „Didžioji jų dalis gana maži, taigi nedrįstų pradėti veiklą dideliame plote. Jie neturi stipraus užnugario ar motininės įmonės, todėl prekybos centrai į juos žiūri atsargiai“, – pastebi D.Tumas.
Tokie nuomininkai, kurie per krizę buvo visai priimtini, šiandien prekybos centrų jau nedomina, nes situacija pasikeitusi. „Inreal“ konsultacijų ir analizės departamento vadovas Arnoldas Antanavičius priduria, kad prekybos tinklų užimtumo tendencija Vilniuje prasidėjo nuo didelių užsienio tinklų atėjimo į Lietuvą. 2011 m. tarp žymiausių į geriausius prekybos centrus atėjusių prekių ženklų paminėtini „Marina Rinaldi“, NEXT, „Massimo Dutti“, 2012 m. – „Aldo“, „Mohito“, 2013 m. – „Desigual“, „Springfield“, „Burberry“ ir, žinoma, H&M.
„Didieji prekybos centrai Vilniuje, norėdami pritraukti daugiau lankytojų, noriai įsileido naujus užsienio tinklus. H&M padarė ryškiausią įtaką, nes išsinuomojo didelius plotus. Tai leido didiesiems prekybos centrams atsisveikinti su silpnesniais nuomininkais ir vietoj jų pasirinkti stipresnius. O tie nuskriaustieji, su kuriais atsisveikinta, dažniausiai kėlėsi į kitus prekybos centrus ir sėkmingai užėmė jų plotus. Dėl to laisvų patalpų sparčiai mažėja ir šiuo metu likę labai nedaug“, – tvirtina A.Antanavičius.
Žūtbūt išlaikyti kuo didesnį patalpų užimtumą prekybos centrai stengėsi ir per krizę, nes tuščios patalpos atbaido lankytojus ir skatina kalbas apie prekybos centro agoniją. Tad, kaip pamena A.Antanavičius, per pačią didžiausią krizę tik vienas kitas centras turėjo 10–20 proc. laisvų patalpų, o dauguma leidosi į derybas su verslininkais, taikė nuolaidas, mažino nuomos kainas. Kad šiuo metu situacija pasikeitusi, rodo ir kylančios nuomos kainos. Pasak D.Tumo, Vilniuje vien per praėjusius metus jos pakilo 10 proc., o šiais metais – dar 5 proc. „Su tais nuomininkais, kurie mokėjo per mažai, jau arba persiderėta, arba atsisveikinta“, – pabrėžia A.Antanavičius.

Iš H&M atėjimo neišlošė nė vienas

Atsirinkdami nuomininkus prekybos centrai šiandien stengiasi surasti naujų prekių ženklų, kurių nėra kituose prekybos centruose, tačiau šios paieškos jiems kol kas sekasi prastai – bus vos vienas kitas atvejis, kai prekybos centras galėtų pasigirti išskirtinėmis ir kitur nerandamomis parduotuvėmis ar paslaugomis. Netgi iš ilgai laukto drabužių prekybos tinklo H&M nė vienam prekybos centrui išlošti nepavyko – šio prekės ženklo parduotuvės atsidarys visuose didžiuosiuose prekybos centruose.
„Lietuvoje nėra tiek stiprių įmonių, prekių ženklų, kad prekybos centrai galėtų turėti skirtingus prekių ženklus ir pasiekti, jog parduotuvės nesidubliuotų“, – neabejoja D.Tumas. O atėjusiems didiesiems užsienio tinklams taip pat neapsimoka šalyje apsiriboti viena parduotuve, tad jie plečiasi ir į kitus prekybos centrus.
Tad prekybos centrų ekspertas Laurynas Mituzas mano, kad vien per nuomininkus pasiekti ilgalaikio unikalumo beveik neįmanoma: ženklai, kuriems gerai sekasi, greitai pasklinda, o nevykėliai nėra didelis unikalumas. „Todėl vienintelis kelias užtikrinti ilgalaikį unikalumą yra centro koncepcija ir valdymas. Centro valdymo sąvoka Vakarų Europoje, kur didžiosios kompanijos savo supratimą apie prekybos centrus formavo beveik pusšimtį metų, reiškia centro vairavimą rinkoje, o Lietuvoje – sutarčių ir pastato administravimą. Dažnai Lietuvoje prekybos centrus valdo NT agentūros, kurių tikslas – gauti komisinius“, – skirtumus tarp Lietuvos ir Vakarų Europos šalių pabrėžia L.Mituzas.
Beje, iki krizės tikslo išsiskirti didieji prekybos centrai net neturėjo, nes jie atsirado tada, kai naujo prekybinio ploto pasiūla vos vijosi paklausą, todėl kompromisai koncepcijos atžvilgiu buvo toleruojami. „Po sunkmečio vangiai atsigaunant apyvartoms ir paaštrėjus konkurencijai, centrai deda dideles pastangas, kad pritrauktų prekių ženklų ir tobulintų reklamą, tačiau gerai matyti, kur koją kiša gerais laikais padaryti skuboti sprendimai. Pavyzdžiui, joks didelis užsieninis žaidėjas nestatys prekybos centrų 3 km atstumu vienas nuo kito“, – atkreipia dėmesį L.Mituzas.
Tad „Panoramai“, „Ozui“ ir „Akropoliui“, išsirikiavusiems vienas šalia kito, šitas minusas atsilieps dar ilgai. Dar viena padaryta klaida, į kurią statytojai neatkreipė dėmesio, – kiekvienas prekybos centras turi turėti tiesioginę traukos teritoriją: iki trečdalio lankytojų, kurie pėsčiomis galėtų pasiekti prekybos centrą. Turėdami tokių pirkėjų, išlošia Vilniaus ir Kauno BIG, Vilniaus „Akropolis“, bet jų neturi „Ozas“, „Panorama“ ar VCUP.
O kaip tokios klaidos atsiliepia patiems prekybos centrams? „Lenkijoje ar Vokietijoje statant prekybos centrus įvertinta ilgametė patirtis. Todėl, pavyzdžiui, Vilniaus „Akropolio“ apyvarta iš kvadratinio metro, palyginti su geriausiu prekybos centru Varšuvoje, yra keturis kartus mažesnė. O Varšuvoje veikia daugiau nei 40 prekybos centrų“, – lygina L.Mituzas.

Stengiasi išsiskirti, bet sunkiai pavyksta

Kadangi išsiskirti parduotuvėmis ir vienetiniais prekių ženklais nepavyksta, šiuo metu prekybos centrai aktyviai naudoja rinkodaros priemones savo įvaizdžiui kurti – rengia masinius išpardavimus, organizuoja parodas, išskirtinius renginius. Tiesa, labiau išsiskirti pavyksta nebent Vilniaus prekybos centrams. „Bet kai kurie yra pasiklydę – eina viena kryptimi, tada kita kryptimi, ir nuomininkams tai blogai atsiliepia. Pavyzdžiui, iš pradžių orientuojasi į didesnių pajamų klientą, vėliau į mažesnių, ir klientai sutrinka, nebesupranta, kas darosi“, – prekybos centrų daromas klaidas vardija daugelyje jų batų parduotuves valdančios bendrovės „Armitana“ prezidentas Arminas Mačys.
Pasak L.Mituzo, paprastai didesnius atstumus vykdami į prekybos centrus žmonės įveikia dėl unikalumo, plataus pasirinkimo ir mažų kainų. „Lietuvoje klientų srautus labiausiai lemia maisto parduotuvės dydis. Antroje vietoje yra didėjantis teigiamas kai kurių centrų apsipirkimo alėjos, kaip laiko praleidimo vietos, įvaizdis. Be to, bendras lankytojų srautas priklauso nuo prekybos centro suvokiamos kritinės masės – kuo didesnis pastatas, tuo iš toliau į jį važiuoja žmonės“, – kuo prekybos centrai vilioja lankytojus, paaiškina L.Mituzas.
Tad nenuostabu, jog „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ praėjusią savaitę atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa parodė, kad Vilniuje patogiausiais prekybos centrais apsipirkti ir pramogauti respondentai laiko „Akropolį“, „Ozą“ ir „Panoramą“. Būtent šie prekybos centrai kaip geriausi Vilniuje iškyla į viršutines pozicijas ir „Veido“ sudarytame reitinge, kuriame lyginome nuomininkų, lankytojų skaičių, pramogų įvairovę, automobilių stovėjimo aikšteles ir pan.
„Akropolis“ – labiausiai lietuvių sąmonėję įsigyvenęs prekybos centras, turintis savo istoriją ir jau tapęs populiaria jaunimo susitikimo vieta. Be to, lietuviai labai jautrūs kainoms, o su „Akropoliu“ dėl nuolaidų ir akcijų mažai kas gali varžytis. „Ozas“ – turbūt labiausiai į vaikus orientuotas prekybos centras, nes išsiskiria ne tik didžiausiu pramogų kompleksu, skirtu vaikams, bet ir savo išskirtinėmis parodomis šeimai: žinių, technologijų, egzotinių gyvūnų ir t.t. Dideliam vokiečių tinklui ECE priklausančiam „Ozui“ organizuoti tokias parodas paprasčiau, nes jos keliauja iš vieno giminingo prekybos centro į kitą. “Taip „Ozas“ būsimo pirkėjo sąmonėje įsitvirtina kaip jo prekybos centras“, – stipriąją šio centro pusę pabrėžia beveik visuose prekybos centruose esančių „Sportland“ parduotuvių generalinis direktorius Vladas Korsakovas.
O „Panorama“ šiuo metu šiek tiek sutrikusi, nes savo koncepciją keičia: iš pradžių prisistačiusi kaip mados prekybos centras ir susitelkusi į aukštesnio segmento prekių ženklus, dabar pasivadino šeimos prekybos centru – neseniai atidarė vaikų žaidimų erdvę, organizuoja renginius, skirtus šeimoms, o nuomininkus apstulbino prie brangesnio segmento parduotuvių antrame aukšte netikėtai įkurdintomis vaikų parduotuvėmis.

Vilnietė Ingrida Kavaliauskienė negali atsistebėti, kad lietuviško kapitalo prekybos tinklo “Norfa” sistemos parduotuvėse vidurvasarį dominuoja nelietuviškos daržovės.

“Štai jau liepa įpusėjo, o jie prekiauja tik lenkiškais ir ispaniškais agurkais bei pomidorais”, – gūžčiojo pečiais nusivylusi vilnietė. Moteris netgi atliko socialinį eksperimentą – specialiai išnagrinėjo, kokios kilmės sezoninėmis daržovėmis prekiauja visi didieji prekybos tinklai.
“Mums čia jokia naujiena, tai jau sena tendencija”, – paprašyta pakomentuoti pirkėjos pastebėjimus konstatuoja Lietuvos daržovių augintojų asociacijos vadovė Zofija Cironkienė. Jos vertinimu, kadangi “Norfos” tinklas orientuojasi į mažiausių pajamų vartotojus, ten sunku tikėtis aukštesnės kokybės, bet brangesnių lietuviškų vaisių ir daržovių. “Kas nori, tas gali su manimi ginčytis, bet faktas lieka faktu – lietuviškos daržovės yra mažiau tręšiamos nei atvežtinės, tad jos yra kur kas kokybiškesnės, taigi ir brangesnės. Lenkiškos, ispaniškos daržovės yra gerokai pigesnės, ypač tos, kurių tų šalių augintojai neparduoda į Vakarų šalių rinkas ir eksportuoja į Rytų šalis”, – paaiškina Z.Cironkienė.
“Norfos” tinklo atstovas Darius Ryliškis sako, kad: “Jei Lietuvoje yra geras daržovių ir vaisių derlius (kitaip sakant, kainos yra priimtinos pirkėjui), tai „Norfa“ prekiauja lietuviškomis daržovėmis ir vaisiais. Įsivežti užsienietišką produkciją tuomet nėra jokios prasmės.” Bet, jo žodžiais, kol kas lietuviškų daržovių ir vaisių derliaus ir pardavimo pikas esą dar neprasidėjo.
Pasak D.Ryliškio, šiuo metu Lietuvos ūkininkai siūlo „Norfai“ pirkti pomidorus po 4,85 Lt, įskaitant PVM, už kilogramą, bet tai yra gerokai brangiau nei siūlo užsienio tiekėjai, tad tinklas renkasi pastarųjų produkciją.
Vis dėlto, anot Z.Cironkienės, kituose prekybos tinkluose jau dabar gerokai didesnis pasirinkimas lietuviškų sezoninių vaisių ir daržovių.

Prekybininkams vertėtų labiau susitelkti į savo išskirtinumo paieškas, nes laimėtų tiek jie, tiek klientai.

Prekybininkai mėgsta kartoti, kad jiems svarbus kiekvienas klientas, bet gyvenimas rodo ką kita: parduotuvės vis dar orientuojasi į bendrą pirkėjų srautą, tai yra akcijomis ir nuolaidomis stengiasi pritraukti bet ką. Ekspertų teigimu, skaitmeninė informacija turi įtakos 50 proc. viso pardavimo, ir šis skaičius ateityje tik didės. Būtent dėl šios priežasties ir matome vyraujant pranešimus apie akcijas bei nuolaidas, kuriais siekiama pritraukti kuo daugiau vartotojų.
Nepaisant to, kiekvienos parduotuvės savininkai turi aiškiai sau atsakyti, kokie klientai pas juos labiausiai laukiami. Juk argi ne keista matyti, pavyzdžiui, užsienio turistams skirtas gintaro ar lino dirbinių parduotuves, kurių vitrinose vyrauja lietuviški pavadinimai („Lietuviški suvenyrai“, „Gintaro dirbiniai“ ir pan.)? Net ir maža nespecializuota parduotuvė nedideliame turistų tik sezono metu lankomame miestelyje gali būti perspektyvi bei pelninga, jei jos savininkai aiškiai supras poilsiaujančių žmonių poreikius – atitinkamai parinks asortimentą, darbo laiką, susijusias prekes. Parduotuvių, kuriose pirkėjas ras tai, ko reikia, tada, kada reikia, ir tiek, kiek reikia, klientai tikrai nesureikšmins 10, 20 ar net 30 proc. didesnės kainos – viską kompensuos patogumas, paprastumas ir malonus klientų aptarnavimas.
Praūžusi ekonominė krizė didiesiems prekybos tinklams iškėlė didelį išskirtinumo formavimo rebusą. Kiekvienas iš keturių šalies didžiųjų prekybos tinklų turės aiškiai įvardyti, kokiems klientams skirtos jų parduotuvės. Šio atsakymo pastaruoju metu labiausiai turėtų ieškoti ir rinkos milžinai.
„Iki“ ir „Rimi“ išskirtinumas jau kuris laikas formuojamas labai nuosekliai ir tai tarsi savaime padėjo pagrindus rinkodaros veiksmams – orientacijai į prekių kokybę, išskirtinį maisto produktų linijos asortimentą, socialinę atsakomybę. Štai „Iki“ prekės ženklo atnaujinimas akivaizdžiai sufleruoja skubančiam pirkėjui judėti į „Iki Express“, taupiesiems – į „Cento“ parduotuves, o štai „Maxima“ ir „Norfa“ dar tebeieško savo aiškesnės tikslinės rinkos.
Nepaisant pastangų orientuotis į šeimą, „Maximos“ koncepcija „Viskas, viskam ir visiems“ greitai nebetiks, nes toks pozicionavimas artimas asociacijai „joks“, o „Norfa“ plėtodama prekybos tinklą akivaizdžiai susipainiojo tarp deklaruojamų mažesnių kainų ir santykinai prabangiai atrodančių atnaujintų parduotuvių. Rinkodaros veikloje būtinas nuoseklumas ir žinios klientui tolygumas visais santykio su pirkėju kanalais.
Verslininkai laikosi požiūrio, esą pirkėjai iš esmės nėra lojalūs ir jiems nebėra svarbu, kur pirkti, – svarbiausia, kad kaina būtų patraukli, bet tokia nuostata klaidinga. Ji kaip tik ir parodo išskirtinumo trūkumą ir nežinojimą, kokia linkme reikėtų eiti.
Naujoji realybė diktuoja savo sąlygas: keisti parduotuvių veidą ir jose teikiamas papildomas paslaugas šiandien tapo labai svarbu. Neabejotina tik tai, kad pirkėjai nori patogaus ir greito apsipirkimo. Todėl prekybininkai, nenorėdami prarasti savo pozicijų rinkoje, privalo žaibiškai reaguoti į nuolat besikeičiančius savo pirkėjų poreikius.
Tikėtina, kad jau artimiausiu metu parduotuvėse išvysime vis daugiau naujovių: papildytos realybės (angl. augmented reality) sprendimus, interaktyvias vitrinas ir reklaminius stendus, kurie pateikia individualizuotų pasiūlymų kiekvienam pirkėjui atskirai, atpažindami jį audiovizualinėmis priemonėmis, bekontaktį atsiskaitymą ir daugelį kitų atradimų, kurie šiuo metu komercializuojami inovatyvių kompanijų tyrimų bei plėtros skyriuose. Prekybos internetu revoliucija pasieks pirkėjus tada, kai į apyvartą bus išleisti virtualūs pinigai, tačiau ši naujovė, palyginti su iniciatyvomis tradicinėse parduotuvėse, dar mažai išplėtota.

Verslininkų požiūris, kad pirkėjai nėra lojalūs ir jiems nebėra svarbu, kur pirkti, yra klaidingas.

Kai ekonominio pakilimo laikotarpiu pagrindinės Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos gatvės ėmė tuštėti dėl miestų centruose besikuriančių stambių prekybos ir pramogų centrų, lyg magnetas sutraukusių didžiąją lankytojų dalį, mažieji miestai ir miesteliai vis dar džiaugėsi, kad jiems tokios didmiesčių problemos neaktualios.

Tačiau dabar eilė atėjo ir jiems. Alytaus, Ukmergės, Mažeikių, Kupiškio ir daugelio kitų Lietuvos miestų centrinės gatvės savaitgaliais ir po darbo valandų atrodo lyg iššluotos: čia beveik neliko nei parduotuvių, nei kavinių, nei gyventojų – visi patraukė į stambius prekybos centrus, kur siūlomas ir didžiulis prekių asortimentas, ir įvairios pramogos bei maitinimo paslaugos.
„Pirkėjų beveik nebesulaukiame, visi verčiau renkasi prekybos centrą „Eifelis“. Dėl to ištuštėjo Vytauto, Kauno ir kitos centrinės gatvės“, – tikina Ukmergėje įsikūrusios nedidelės drabužių parduotuvės vedėja Ona Vasiliauskienė. Tokios pačios tendencijos – ir kituose miestuose, kuriuos, atsigaunant ekonomikai, „atrado“ stambius prekybos centrus statantys verslininkai.
Mažeikių rajono savivaldybės atstovės Virginijos Steponavičienės teigimu, didieji prekybos centrai vienas po kito dygsta skirtingose miesto dalyse ir visuose juose pirkėjų tikrai daug. O štai senamiestis pastaruoju metu atrodo ištuštėjęs. „Priežastis yra ir ta, kad Senamiestyje gyvena daugiau vyresnio amžiaus žmonių, čia taip pat įsikūrę ir daug įstaigų, kurioms 17 val. baigus darbą, miesto centras gerokai ištuštėja, o štai aplink prekybos centrus gyvenimas verda iki vėlyvo vakaro“, – aiškina V.Steponavičienė, neabejojanti, jog panašios tendencijos dabar yra visoje Lietuvoje.

Skaitytojai pastebi, kad prekybos centrams taikant nuolaidas visai konkrečių prekių grupei, iš lentynų tuo laikotarpiu dažnai dingsta brangesnės ir  populiaresnės prekės. Tarkime, neseniai prekybos tinkle “Maxima” su didele nuolaida buvo parduodamos lėlės, tačiau tarp jų kaip tik tą savaitę neliko itin populiarios, ne akcijos metu apie 90 Lt kainuojančios lėlės.

Tas pats pasakytina ir apie drabužiais prekiaujančias parduotuves, kuriose neretai paskelbus akciją visiems paltams, striukėms ar kelnėms iš apyvartos laikinai išimami patys populiariausi ir brangiausi gaminiai.
Kieno tai iniciatyva – prekybininkų, kuriems tiesiog neapsimoka su nuolaida parduoti tam tikrų prekių, o gal gamintojų bei tiekėjų, atsisakančių dalyvauti prekybos centro sumanytoje akcijoje?
Kaip aiškino prekybos tinklo “Rimi” atstovė spaudai Raminta Stanaitytė-Česnulienė, prieš taikant nuolaidą visai prekių grupei su gamintojais vyksta derybos. Tiek ji, tiek gamintojai pabrėžia, kad prievarta dalyvauti akcijoje niekas neverčiamas, ir jei gamintojai ar tiekėjai nesutinka, tuomet nuolaidą jų prekėms prekybos centras taiko savo sąskaita, bet, pasak prekybos tinklo atstovės, prekės iš apyvartos niekuomet nėra išimamos.
Kad prekės iš lentynų akcijų metu neišimamos, tikino ir prekybos centro “Iki” atstovas spaudai Valdas Lopeta.
Vis dėlto pasaulinė praktika rodo, kad asortimentas akcijų metu labai dažnai koreguojamas: populiarios prekės tada neparduodamos, o akcinių prekių kiekis paprastai būna labai ribotas. Štai kodėl prekybos centruose dažnai prie akcijomis pažymėtų lentynų tenka pamatyti užrašą “Labai atsiprašome, šiuo metu prekės neturime”.

Lietuvos užsienio politikos vadovai dar kartą bando įsteigti veiksmingą dešinės transatlantinės minties „smegenų centrą“ ir tiksi, kad jo sėmės laidu taps prezidento Ronaldo Reagano vardas.

Šiemet minimos Ronaldo Reagano, vieno sėkmingiausių JAV prezidentų ir vieno ryškiausių XX a. politikų, šimtosios gimimo metinės tapo savotiškos „reiganianos“, nusiritusios per Vidurio ir Rytų Europos valstybes, priežastimi. Amerikos prezidentas, kadaise įkvėpęs laisvės siekį visai sovietų pavergtai Europai, tiesiai įvardijęs Sovietų Sąjungą blogio imperija ir padaręs viską, kad ši būtų parklupdyta, o Europa – išvaduota nuo komunizmo, daugeliui ir šiandien išlieka sektinu pavyzdžiu. Jo vardu vadinamos gatvės ir aikštės, Tbilisyje ir Varšuvoje pastatyti paminklai.
Lietuva, kurios sostinė Vilnius kadaise paskelbė R.Reaganą savo garbės piliečiu, irgi įsitraukė į šią „reiganianą“. Tiesa, Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) pimininkui Emanueliui Zingeriui šovusi mintis R.Reagano vardu pavadinti Šiaulių oro uostą baigėsi žinybiniu nesusipratimu – parlamentaras nežinojo, kad šalia karinės oro bazės, kurioje dislokuoti Baltijos oro erdvę saugantys NATO šalių naikintuvai ir kuriai norėta suteikti didžiojo amerikiečio vardą, yra dar civilinis, priklausantis savivaldybei. Jos administracija gerokai nustebo, pirma gavusi iš Seimo rekomendaciją pakrikštyti savo oro uostą R.Reagano vardu, o netrukus – prašymą šios rekomendacijos nesvarstyti, nes Užsienio reikalų komitetas apsirikęs. Tiesą sakant, jei šiauliečiai būtų geriau pažinoję E.Zingerį, kurio išsiblaškymas seniai virtęs anekdotų šaltiniu, nebūtų taip stebėjęsi.
Užtat kita Lietuvos užsienio politikos vedlių iniciatyva – įkurti R.Reagano vardo Laisvės centrą – kol kas sėkmingai skinasi kelią. Prieš porą savaičių, lapkričio 25-ąją, artėjant Sovietų Sąjungos žlugimo 20-mečiui, Seime JAV R.Reagano fondo pirmininkas Johnas Heubushas ir parlamentaras Mantas Adomėnas pasirašė ketinimų protokolą steigti Laisvės centrą. Iš Lietuvos pusės, be minėto Seimo nario, steigėjais dar tapo užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, Seimo URK pirmininkas E.Zingeris, Seimo pirmininkės patarėjas politologas Laurynas Kasčiūnas bei kelios viešosios įstaigos – Demokratinės politikos institutas, kurio valdybos nario pareigų per vėlai atsisakęs M.Adomėnas pavasarį tik per plauką neprarado Seimo nario mandato, ir Rytų Europos studijų centras, kadaise įkurtas kaip bendras Užsienio reikalų ministerijos ir Tarptautinių santykių bei politikos mokslų instituto projektas.
Planuojama, kad savo veiklą Lietuvoje R.Reagano fondas pradės jau kitais metais ir taps tiek Amerikos dešiniųjų minties sklaidos vieta, tiek „smegenų centru“, kuriame bus vykdomi įvairūs strateginiai analitiniai tyrimai.
Centro įkūrimo idėjos autorystę prisiima A.Ažubalis, „Veidui“ sakęs, kad tokia mintis aplankiusi jį viešint Vokietijoje. „Berlyne minint žymaus JAV diplomato ir visuomenės veikėjo Richardo Holbrooke’o metines, labai nustebau pamatęs, kad renginys vyksta „Amerikos namuose“ – visuomeniniame centre, kuriame gali jaukiai jaustis kiekvienas proatlantistiškai nusiteikęs vokietis, – pasakoja A.Ažubalis. – Tai ne vien politinių, bet ir kultūros bei meno renginių centras. Žinoma, kadangi velionis R.Holbrooke’as buvo žymus Demokratų partijos rėmėjas, centras Berlyne užsiima labiau amerikietiškojo liberalizmo minčių sklaida. Tuomet ir pagalvojau – kodėl nebūtų galima įkurti Vilniuje analogiško centro, tik skleidžiančio dešiniąsias, JAV respublikonų partijai artimas idėjas?“
Parengiamąjį darbą atliko Lietuvos ambasada Vašingtone, susisiekusi su R.Reagano fondu, o šis savo ruožtu kaip tik užsiiminėjo savo atstovybių plėtra Europoje. Interesams sutapus, reikalai pajudėjo. „Gruzinai ir lenkai R.Reaganui pastatė paminklus, o mes skleisime jo žodį“, – juokauja A.Ažubalis.

Neleisti M.Adomėno monopolijos

Kai pradiniai darbai jau buvo nuveikti, į R.Reagano centro kūrimą aktyviai įsitraukė ir M.Adomėnas, kurio veiklą bandant prisidurti vieną kitą litą per Demokratinės politikos institutą ar įvairius fondus pernai plačiai aprašė „Veidas“ ir tai tapo Seimo Etikos ir procedūrų komisijos tyrimo priežastimi. Nors dėl formalumų M.Adomėnas Seimo nario vietą tuomet išsaugojo, bet įtarus kolegų požiūris į jo aktyvumą įvairioje „užklasinėje veikloje“ išliko. Ypač kad kuriamas centras turės teisę dalyvauti visuose konkursuose dėl fondų skirstomos finansinės paramos.
„Atvirai sakant, R.Reagano centro įkūrimą forsavome, nes nenorėjome, kad M.Adomėnas vienas pats sau jį įsikurtų, o vėliau spekuliuotų garsiu vardu, rengdamas įvairius projektus ir gaudamas jiems paramą iš įvairių fondų tiek Lietuvoje, tiek JAV, – „Veidui“ sakė vienas konservatorius, susijęs su R.Reagano metinėms skirtų renginių Lietuvoje organizavimu. – Iš pradžių jis norėjo viską padaryti savojo Demokratinės politikos instituto pagrindu, ir jei ne mes, privertę išplėsti steigėjų ratą, R.Reagano vardas būtų buvęs monopolizuotas.“
Reikia pabrėžti, kad R.Reagano Laisvės centro negalima painioti su tuo pat metu įsikūrusiu R.Reagano klubu, vienijančiu dešiniosios pakraipos akademinį jaunimą, tačiau neturinčiu juridinio asmens statuso, neketinančiu siekti savo veiklai fondų paramos ir su Laisvės centro steigėjais susijusio tik per asmenines pažintis.

Centrų yra, produkcijos nėra

R.Reagano centro steigimas – nebe pirmas bandymas Vakarų pavyzdžiu įkurti Lietuvoje „smegenų centrą“, kuris analizuotų šalies vidaus ir užsienio politiką, raidos tendencijas, kylančias ir potencialias grėsmes, teiktų rekomendacijas politikams ir diplomatams, kaip spręsti problemas, su kuriomis susiduria valstybė. Vakarų pavyzdžiu tokie „smegenų centrai“ būna ne tik vykdomosios valdžios pagalbininkai, bet ir vieta, kur po rinkimų opozicijoje atsidūrę politikai gali kurti grįžimo į valdžią strategijas, o iš aktyvios politikos pasitraukę veikėjai dalytis patirtimi su jaunimu ar užsiimti moksline veikla.
Pirma tokio tipo įstaiga – Strateginių studijų centras (SSC), įkurtas 2004 m. Jo steigėjais tapo Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijos bei Valstybės saugumo departamentas, o neformaliu, bet tikruoju krikštatėviu – vėliau liūdnai pagarsėjęs „valstybininkų“ klano įkūrėjas, URM sekretorius Albinas Januška.
Įsikūrė centras URM patalpose, vadovu paskirtas buvęs vienos iš VSD valdybų viršininkas politologas Egidijus Motieka. Netrukus ir pati įstaiga įgijo neoficialų „Motiekos centro“ pavadinimą, nes jis ir buvo pagrindinis tyrėjas. Tai SSC ir pražudė – neabejotinai talentingas, tačiau kaip ir daugelis akademinio pasaulio atstovų savuoju neklaidingumu įtikėjęs E.Motieka netruko susikirsti tiek su steigėjais, tiek su kitais tyrėjais. Finansavimas ėmė trūkinėti, pats E.Motieka trenkęs durimis išėjo, ir 2009-aisiais SSC tyliai mirė.
Kiek vėliau už SSC, Lietuvai aktyviai įsitraukus į demokratijos plėtrą posovietinėje erdvėje, o Europai ir JAV pradėjus skirti tam pinigų, TSPMI bazėje susikūrė Rytų Europos studijų centras (RESC), kurio vadove tapo buvusio TSPMI direktoriaus Raimundo Lopatos dešinioji ranka Kristina Vaičiūnaitė. Diplomatų teigimu, šiuo metu RESC veikia sėkmingai ir netgi pats išsilaiko iš įvairių europinių projektų vykdymo, tačiau rimta analitine veikla neužsiima, nes neturi tam nei jėgų, nei laiko.
Tris šiemet pagamintas padėties Ukrainoje, Baltarusijoje ir Lietuvos santykių su Lenkija analizes RESC atliko su dar viena į „smegenų centrą“ pretenduojančia įstaiga – Rytų geopolitikos studijų centru, vadovaujamu Gretos Tučutės. Pažintis su abiejų centrų gaminama produkcija leidžia teigti, kad jos kokybė visiškai atitinka TSPMI doktorantų ir žiniasklaidos apžvalgininkų lygį. Nėra ko stebėtis, kad tiek Užsienio reikalų ministerija, tiek kitos žinybos nori kažko daugiau.
Esminis klausimas – ar kuriamas R.Reagano Laisvės centras pajėgs tapti „smegenų centru“, kuriame šalia projektų įgyvendintojų ir fondų įsisavintojų bus ir smegenų? A.Ažubalis įsitikinęs, kad taps. „Galėsime susitikti pakalbėti apie tai po metų, ir pamatysite, kad centro veikla tuo metu tikrai bus pastebima, – tikino „Veidą“ vienas Laisvės centro steigėjų. – Puikiai žinau, kad vidaus ir užsienio politiką profesionaliai analizuojančių intelektualų ir apžvalgininkų, kurie bent jau pavadinimų ir terminų nemaišo, sluoksnis yra labai plonas, jų kiekis skaičiuojamas pirštais. Viena steigiamo fondo užduočių ir bus padaryti šį sluoksnį kiek galima gilesnį. Svarbiausia, tiek nuolatinis bendradarbiavimas su iš JAV atvykstančiais atstovais ir politikos ekspertais, tiek pats įpareigojantis R.Reagano vardas neleis sukompromituoti centro veiklos. Jei pamatysiu, kad veikla plėtojama blogai, pats, kaip steigėjas, jį uždarysiu.“

Nuo kitų metų sausio galime sulaukti papildomo tuščios laikmenos mokesčio, dėl kurio nuo kelių iki keliasdešimties litų pabrangtų ne tik USB atmintinės ar standieji diskai, bet ir nemažai kompiuterinių prekių, pavyzdžiui, išmanieji telefonai, televizoriai, fotoaparatai bei kiti prietaisai.
Mat lapkričio viduryje Seimo komitetuose vėl pradėtos svarstyti Kultūros, Švietimo ir mokslo ministerijų, LATGAA-A ir AGATA autorių teisių gynimo organizacijų parengtos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisos, numatančios papildomus mokesčius laikmenoms ir kitai IT įrangai, kuri turi įrašomosios atminties.
Pasak Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko Valentino Stundžio, aptariamose pataisose numatyta nemažai išimčių, pavyzdžiui, mokestis nebūtų taikomas, kai įranga perkama profesinei veiklai ar švietimo tikslams.
Skelbiama, kad šiomis pataisomis norima kompensuoti lėšas, kurias praranda kūrėjai, kai vartotojai neatsiklausę jų pasigamina kūrinių kopijas. Šiandien tokį mokestį mokame, pirkdami garsajuostes, CD ir DVD laikmenas.
Siūlomas įstatymo pataisas sukritikavo asociacija „Infobalt“. Pasak jos atstovės Vilmos Misiukonienės, toks mokestis teoriškai legalizuotų piratavimą – juk jei autoriams sumokame už tuščią laikmeną, kodėl turėtume mokėti dar kartą?
Ir „Omnitel“ atstovas Darius Maikštėnas mano, kad toks mokestis gali nuskriausti autorius. Pavyzdžiui, siūlomi apmokestinti išmanieji telefonai yra viena iš platformų, kuri suteikia naujų galimybių prekiauti muzika bei kitu autoriniu turiniu.
Beje, Lietuvos laisvosios rinkos instituto parengtose pastabose pabrėžiama, kad ne visos LATGAA-A surinktos lėšos skiriamos autoriams, – nemaža dalis (2009 m. net ketvirtadalis) keliauja pačios organizacijos administravimo išlaidoms. Galima spėti, kad šis mokestis taptų dar viena priemone, papildančia valdininkų kišenes.

Gruodžio 12 d. bus mėginama dar kartą iš varžytynių parduoti liūdnai pagarsėjusius “Vilniaus vartus” ir kitą bankrutuojančios įmonės „Fashion Gates“ turtą.

Įmonių bankroto valdymo departamento duomenimis, bus siūloma įsigyti ne tik “Vilniaus vartų” statinius, bet ir 15-oje šio prekybos centro prabangių parduotuvių tebesančius ir vitrinose tebekabančius prabangius rūbus, aksesuarus, avalynę, kvepalus ir kt.
Iš viso už „Ranga Group“ priklausančios įmonės „Fashion Gates“ turtą, kurį yra areštavęs bankas “Citadelė”, ketvirtą kartą rengiamose varžytynėse tikimasi gauti apie 3,6 mln. Lt. Beje, ši suma yra net 40 proc. mažesnė nei trečiose varžytynėse pageidauta 6 mln. Lt suma, kurios nepanoro mokėti nė vienas pirkėjas.
Priminsime, kad 2004-aisiais pradėtas projektas “Vilniaus vartai” atsiėjo apie 160 mln. Lt ir turėjo tapti vienu prabangiausių ir pelningiausių projektų Lietuvoje. Tačiau tapo vienu gėdingiausių – 2010-ųjų vasarį “Fashion Gates” veikla buvo sustabdyta, o kovą bankrutuojančios įmonės turtą areštavo bankas “Citadelė”, nuo to laiko vis nesėkmingai bandantis varžytynėse parduoti įmonės turtą.
Taip pat gruodį bankroto administratoriai mėgins atsikratyti ir kito ilgai bankrutuojančio prekybos centro – “Gedimino 9″, kuris aukcione už 70 mln. Lt kainą bus pardavinėjamas gruodžio 19-ąją. Priminsime, kad pirmose šio prekybos centro varžytynėse 2010 m. spalį pradinė jo pardavimo kaina siekė 125 mln. Lt, lapkritį kaina buvo nurėžta iki 107 mln. Lt, tačiau pirkėjų neatsirado. Trečią kartą aptariamą centrą mėginta parduoti už tokią pat kainą kaip ir šį sykį – 70 mln. Lt, tačiau irgi nesėkmingai.
Tiesa, “Gedimino 9” nuo “Vilniaus vartų” gerokai skiriasi: ne tik kaina, bet ir tuo, kad centre “Gedimino 9″ vis dar veikia nemažai parduotuvių. Beje, pernai prekybos centras neteko vieno pagrindinių nuomininkų „Marks & Spencer”, o ir šiemet šis centras toliau krinta į bedugnę – viršutinis jo aukšas išnuomojamas net sendaikčių mugėms.

Trečią kartą „Veido“ sudarytas didžiųjų prekybos centrų reitingas atskleidė, kad vienas nuo kito jie mažai skiriasi. Viliodami išpardavimais, panašiomis pramogomis ir vienodomis paslaugomis, prekybos centrai praranda savo veidą. Tad pirkėjui dažniausiai nesvarbu, kuriame pirkti ir pramogauti.

Šiandien daugeliui pirkėjų patraukliausias tas prekybos centras, kuriame mažiausios kainos ir dažnos išpardavimų akcijos, o ne retesni prekių ženklai, išskirtiniai restoranai, įdomios pramogos ar patogiai išdėstytos parduotuvės. Štai prieš mėnesį paskelbus nuolaidų iki 70 proc. akciją, 42 tūkst. pirkėjų minia užtvindė prekybos ir pramogų centrą „Ozas“, o po kelių savaičių dvigubai daugiau pirkėjų apgulė Vilniaus „Akropolio“ parduotuves. Jau po savaitės išgirdę apie išpardavimą kitame prekybos centre, jie veršis ten.
Tiesa, ir įprastais savaitgaliais prekybos centrai bando prisivilioti pirkėjus nemokamais koncertais, parodomis, ūkininkų turgeliais, net jogos ar šokių pamokomis. Tačiau visi jie orientuojasi į tai, kad vienoje vietoje apsipirktų visa šeima ir tuo pačiu metu galėtų papramogauti, susimokėti mokesčius už komunalines paslaugas, išsiųsti laiškus, susitaisyti batus ir pan. Tokia ir yra prekybos centro paskirtis, tačiau Lietuvoje vos keli turi susikūrę koncepciją ir nuosekliai laikosi savo krypties.
Daugelis centrų, stengdamiesi išsilaikyti, patalpas nuomoja visiems prekybininkams, kurie tik sutinka ateiti, o ar jie nedarkys įvaizdžio, ne taip ir svarbu. Tad dažnas pirkėjas nežino, kodėl turėtų eiti į vieną ar kitą prekybos centrą, kai visur randa tą patį.
Vis dėlto ne tik pirkti, bet ir pramogauti prekybos centruose daugeliui lietuvių jau tapo įpročiu, ir ieškoti kitų vietų jie nesivargina. Visuose didžiuosiuose miestuose centrinės gatvės apmirusios, o prekybos centruose stumdosi minios žmonių. Nors nemaža jų dalis čia neišleidžia nė lito – užsuka tik pasivaikščioti, pasižvalgyti ar pasišnekučiuoti prisėdus ant suoliukų. Dalis prekybos centrų po keletą metų dirba nuostolingai, tačiau kol kas nė vienas jų Lietuvoje nebankrutavo.
Beje, pagal prekybos centrų plotą, tenkantį tūkstančiui šalies gyventojų, Lietuva jau senokai lenkia Europos Sąjungos vidurkį. Skelbiama, kad mūsų šalies rinka visiškai užpildyta, tačiau kai kam atrodo kitaip, todėl ir dabar plėtojama pora naujų projektų. Štai Vilniaus Pašilaičių mikrorajone vasarą planuojama pradėti prekybos centro „Olinda“ statybą. Po dvejų metų jame turėtų įsikurti apie septyniasdešimt įvairių parduotuvių.

Konkuruoja tik kaina

Nors šiuo metu prekybos centrai turi gerokai pakovoti dėl pirkėjų, be to, per pastaruosius dvejus metus didelė jų dalis patyrė nemažai nuostolių, šiandien dauguma jau skaičiuoja didėjančias apyvartas, didesnius pirkėjų srautus, mažėja neišnuomotų plotų. „Bendras centrų neužimtumo rodiklis krizės laikotarpiu buvo išaugęs, tačiau šiemet artėja prie normalios ribos. Kaimynystės tipo centruose, tokiuose kaip „Big“ Vilniuje, šiuo metu neužimta 5–9 proc. ploto, regioniniuose – 1–3 proc.“, – tvirtina prekybos ir verslo centrų valdytojos „Resolution Property Management LT“ nuomos departamento vadovė Rida Tamkovidaitė.
Ji tvirtina, jog prekybos centrų savininkai ar valdančios kompanijos reagavo į rinkos pokyčius, stengėsi, kad jų centrai taikytųsi prie pakitusių klientų poreikių, keitė rinkodaros strategijas, koregavo nuomininkų struktūras. Tą patį darė ir nuomininkai – peržiūrėjo savo prekių grupes, kainodarą. „Kad ir kaip staiga krizė užklupo, tačiau didžioji dalis prekybininkų sugebėjo reorganizuoti veiklą ir netgi pasinaudoti sumažėjusiomis nuomos kainomis plėsdami savo tinklus. Pavyzdžiui, plėtėsi „Vičiūnų“ grupės „Charlie Piza“ ir „La Crepe“ kavinių, avalynės parduotuvių „Deichmann“ tinklas“, – teigia R.Tamkovidaitė.
Ekonominio sunkmečio laikotarpiu stengdamiesi išlaikyti pirkėjus, prekybos centrai bandė išsiskirti, prisistatydami mados, pramogų ar šeimos prekybos centru. Vis dėlto skirtingi maisto, restoranų ar pramogų segmentų operatoriai nesugebėjo sukurti akivaizdaus vieno ar kito centro išskirtinumo. Pavyzdžiui, ir Vilniaus „Akropolyje“, ir „Oze“ įsikūrusiuose kino teatruose rodomi tie patys filmai, panaši ir prekių ženklų produktų bei paslaugų pasiūla.
Mažesni prekybos centrai, tokie kaip „Big“ Vilniuje, „Molas“ Kaune, „Big I“ ir „Big II“ Klaipėdoje, pasipildė specializuotomis maisto, gėrimų parduotuvėmis, kepyklėlėmis, šviežių konditerijos gaminių skyriais, pradėjo orientuotis į mažesnėmis kainomis prekiaujančius nuomininkus. Tačiau visi žaidė tomis pačiomis rinkodaros priemonėmis.
„Šiandien daugelis prekybos centrų konkuruoja tik kaina, o ne išskirtiniu įvaizdžiu. Įsileisti visus nuomininkus, kurie tik ateina, – trumparegiškas požiūris. Pirkėjui sunku susigaudyti, kodėl jis turėtų vykti apsipirkti į vieną ar kitą centrą“, – tvirtina bendrovės „Eika“ turto valdymo departamento direktorė Viktorija Venclovaitė.

Prekybos centrai patrauklesni nei centrinės gatvės

V.Venclovaitės nuomone, Lietuvoje šiek tiek išsiskiria vos keli prekybos centrai, į kuriuose pirkėjai eina žinodami, ką ten ras, o ko ne. Tai „Europa“, besiorientuojanti į stilingą, didesnes pajamas gaunantį pirkėją, kuriam pirkimas teikia malonumą, aiškią kryptį turi išparduotuvių centras „Parkas Outlet“ ir „Panorama“. „Laisvalaikio ir prekybos centras „Panorama“ net sunkmečiu išlaikė savo kryptį pirmenybę teikti „premium“ klasės parduotuvėms ir bet kokių nuomininkų neįsileidžia“, – pastebi V.Venclovaitė.
„Panoramos“ generalinė direktorė Birutė Kalanovaitė pabrėžia, kad šis prekybos centras orientuojasi į moterį, kuri prekybos centre lankosi viena, su šeima ar su draugėmis. Tad parduotuvės ir paslaugų centrai išdėstyti pagal pirkėjų poreikius. Pavyzdžiui, antrame aukšte įsikūrusios „premium“ klasės parduotuvės. O pirmasis prekybos centro aukštas labiau pritaikytas šeimai.
Tuo tarpu „Akropoliai“, pasak bendrovės „Akropolis LT“ nuomos skyriaus vadovės Renatos Jakubčionienės, orientuojasi į visus pirkėjus. Šio centro tikslas – kad po vienu stogu pirkėjas rastų viską. Daugelio kitų prekybos centrų atstovai pabrėžia tą patį.
„Pasiūlymas „viskas visiems“ gana patrauklus, tačiau kai yra daug prekybos centrų, siūlančių tą patį, pirkėjus tai veikia silpniau. Šiandien nemažai prekybos centrų bando patraukti pigesnių prekių ženklų parduotuvėmis, kiti stengiasi prisivilioti pro šalį važiuojančius žmones, kaip „Mega“ Kaune“, – dėsto Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Marketingo katedros vedėjas Sigitas Urbonavičius.
Per ekonominį sunkmetį išryškėjo ir dar vienas pokytis prekybos centrų rinkodaros žaidimuose: jie siūlo vis daugiau ir įvairiapusiškesnių pramogų, kad pirkėjas čia praleistų kuo daugiau laiko. „Prekybos centro sėkmę lemia pirkėjų srautas ir jų buvimo laikas. Šešios praleistos valandos, kai žmogus net nepastebi, kad tiek laiko užsibuvo pirkdamas ir pramogaudamas, – geras rodiklis. To ir siekia prekybos centrai“, – atskleidžia bendrovės „Ogmios Real Estate“ valdybos pirmininkas Arūnas Žemaitis.
Beje, prekybos centrų idėja sutraukti kuo daugiau pramogų bei paslaugų po vienu stogu patraukli ir pirkėjams, todėl centrinės miestų aikštės bei gatvės ištuštėjusios, o centruose visada daug žmonių. „Kai atsirado galimybė rinktis, kur leisti laiką – lauke ar po stogu, žmonių srautai išsiskirstė. Prekybos centrai, ypač šaltuoju metų laiku, daugeliui tapo patrauklesne vieta nei viešosios miestų erdvės, nes po stogu ne tik nelyja, bet ir vienoje vietoje galima pažiūrėti filmą, išgerti kavos, apsipirkti. Tai ir patogi vieta susitikti su draugais“, – mano S.Urbonavičius.
Tokiai nuomonei pritaria ir prekybos centrų valdytojai. „Šiuolaikiniai pirkėjai turi mažai laiko, tad jie nori vienu apsilankymu atlikti daug darbų – sumokėti mokesčius, apsipirkti, papietauti. Dažnai apsisprendimui, kur visa tai padaryti, turi įtakos ir automobilio pastatymo klausimas“, – tvirtina B.Kalanovaitė.

Šiemet žmonės pirko daugiau

Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai pabrėžia, kad tiek didžiųjų prekybos centrų, kiek šiuo metu yra, Lietuvai pakanka, ir daugiau jų neturėtų atsirasti. „Konkuruoti su veikiančiais prekybos centrais galėtų tik modernus projektas, pavyzdžiui, suteikiantis galimybę apsipirkti naudojantis mobiliuoju telefonu, navigacija. Keičiantis pirkėjų lūkesčiams, populiarėjant elektroninei komercijai, keisis ir prekybos centrai“, – neabejoja V.Venclovaitė.
Vis dėlto artimiausius porą metų tokių naujovių nesulauksime – dabar prekybos centrams svarbu tiesiog išgyventi, tad didesnė plėtra kol kas neplanuojama. Tiesa, ženklų, rodančių, kad kuris nors galėtų užsidaryti, taip pat nėra. R.Tamkovidaitė pastebi, kad šiemet žmonės perka daugiau nei pernai – didėja tiek pirkinių krepšelis, tiek pirkėjų srautai. Štai R.Jakubčionienė skaičiuoja, kad pernai „Akropoliuose“ per dieną vidutiniškai apsilankydavo 123 tūkst. pirkėjų, o šiemet lankytojų pagausėjo iki 130 tūkst.
„Prekybos centrai turi pirkėjų ratą, generuoja pajamas. Sunkiausias laikas jiems jau praėjo. Tad jeigu išgyveno pastaruosius dvejus metus, tai laikysis ir toliau. Jeigu prekybos centras užsidarytų, patirtų daugiau nuostolių, net jeigu šiandien ir dirba nepelningai. Mat investuota daug lėšų į pastatą, sukurtos darbo vietos. Be to, ir pirkėjai įpratę leisti laiką prekybos centruose“, – apibendrina S.Urbonavičius.

Šiemet nuožmūs prekybos tinklų karai liovėsi: jie vis dar varžosi siūlydami nuolaidas, bet tai jau nebe kova, o savotiškas žaidimas, naudingas prekybininkui, o ne pirkėjui.

Prekybos tinklai užkasė karo kirvį: kainos juose susilygino ir didesni skirtumai išryškėja tik per akcijas, kurios paeiliui (o kartais net tuo pat metu) taikomos toms pačioms prekėms visuose didžiuosiuose prekybos tinkluose.
Prekybos tinklai išsidalijo rinkos pyragą ir ramiai sau gyvena: kaip teigia UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ direktorius Gintas Umbrasas, prekybininkai grumtis dėl vietos po saule nebemato prasmės, nes jau įsitikino, kad dėl jų karų laimi ne jie, o tik vartotojai. Tuo labiau kad Lietuvos mažmeninėje rinkoje tyčia ar netyčia susiklostė prekybininkams, o ne vartotojams palankios konkurencijos sąlygos.
Netgi prekybos tinkluose mirguliuojančios akcijos ir nuolaidos ekspertams panėšėja veikiau į iliuzinę, o ne į realią kainų kovą, nes nuolaidų daug visuose prekybos tinkluose, vieną savaitę jos didesnės viename, kitą – kitame, be to, nuolaidų bumas stebimas ne tik Lietuvos, bet visos Europos mažmeninėje prekyboje, tik ten gal kiek mažesnis.

Nuolaidos ir akcijos – akims dumti

Šių laikų pirkėjas nebenori pirkti be nuolaidos ir prekybininkas į tai reaguoja, bet tai nereiškia, kad save nusiskriaudžia: vienur praranda, kitur atsigriebia. „Tai ekonomiškai subalansuotas žaidimas, padedantis prekybininkams neblogai „pašienauti“ per pirkėjų pinigines. Pirkėjai įprato prie nuolaidų, ieškoti nukainotos prekės tapo savotišku sportu. O tokios akcijos, kaip „Jamam“ „Akropolyje“, per kurias kone pusėje miesto susidaro automobilių spūstys, tik patvirtina, kad gyventojai labai noriai žaidžia pagal tas žaidimo taisykles“, – aiškina G.Umbrasas.
Prekybininkai žino, kad, be prekės su įspūdinga nuolaida, statistinis pirkėjas kartu įsigyja ir krūvą neplanuotų bei ne tokių pigių prekių, o tai ir kompensuoja suteiktas nuolaidas.
Taip net ir siūlydami 30–70 proc. nuolaidas didieji prekybos tinklai sugeba visai neblogai verstis. Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. sausio–rugsėjo mėnesį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, mažmeninės prekybos apyvarta Lietuvoje palyginamosiomis kainomis padidėjo 6,4 proc. Antra tiek, 12,3 proc., padidėjo mažmeninė prekyba ne maisto prekėmis.
„Patarčiau nepasiduoti masinei pirkimo su nuolaida manijai – daugiausiai nereikalingų daiktų prisiperkama kaip tik per išpardavimus, – teigia rinkodaros konsultantas Audrius Savickas. – Aš siūlyčiau planuoti pirkinius, įvertinti savo laiką ir kelionės sąnaudas, o tada gali paaiškėti, kad šilta bandelė iš šalia įsikūrusios kepyklėlės suteikia daugiau džiaugsmo nei dvi bandelės su nuolaida iš didelio prekybos centro kitame miesto gale.“
34-erių metų vilnietis istorikas Remigijus Bunevičius prisipažįsta, kad jau buvo įpratęs rinktis parduotuves, kuriose apsipirkti, pagal siūlomas nuolaidas, kol vėliau skaičiuodamas šeimos biudžetą įsitikino, kad pirkdamas ten, kur neva nuolaidų daugiau, išleidžia tokią pat sumą arba netgi didesnę.
„Nepasiteisino ir idėja iš karto įsigyti didesnį kiekį prekių, siūlomų su gera nuolaida. Pavyzdžiui, sykį nusipirkome penkiolika pakų tualetinio popieriaus po dvylika ritinėlių, bet jie tik užėmė vietą namuose, nes kol visą šį kiekį sunaudojome, tokios pat ir dar geresnės kainos buvo pasiūlytos dar kokius penkis kartus“, – teigia R.Bunevičius. Jo įsitikinimu, nuolaidos gerai tada, kai sugebi pirkti tik tai, ko tau iš tikrųjų reikia.

Maža konkurencija

Taigi reali konkurencija tarp prekybos centrų nėra didelė, o tai jiems leidžia laikyti santykinai didesnes kainas. Anksčiau manyta, kad prekybos tinklus mažinti kainas privers populiarėjantys ūkininkų turgeliai ir nedidelės specializuotos parduotuvėlės, kurių šalyje pamažu daugėja, tačiau didesnių permainų rinkoje tai nesukėlė: prekybos tinklai patys ėmė kurti kaimo ar ekologiškų prekių skyrius ir jau spėjo numarinti kai kurias naujas mažas parduotuvėles, o šalia prekybos centrų įsikuriantys ūkininkų turgeliai jiems netgi naudingi, nes, kaip sako žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius Mindaugas Maciulevičius, tomis dienomis, kai veikia turgeliai, prekybos tinklų apyvarta netgi padidėja. „Mes ne konkuruojame, o vieni kitus papildome“, – atskleidžia jis.
Šiuo metu skirtingose Vilniaus ir Kauno vietose tam tikromis dienomis veikia 37 ūkininkų turgeliai.
Na, o kad kainos prekybos tinkluose susilygino, patvirtina ir savaitraščio „Veidas“ sudarytas 2011 metų prekybos tinklų reitingas, kurį rengdami lyginome tinklus pagal trylika skirtingų kriterijų. Kasmet to paties „Veido“ skaičiuojamo pirkinių krepšelio suma tarp didžiausių prekybos tinklų šiemet skiriasi vos iki poros litų.
Didesne prekių krepšelio kaina išsiskiria tik prekybos tinklas „Aibė“, tačiau jis, turintis vos keletą kuklių parduotuvėlių Vilniaus miegamuosiuose rajonuose („Aibė“ labiau įsitvirtinusi provincijoje), joks konkurentas rinkos banginiams. „Aibės“ parduotuvėse dažniausiai perkamos smulkios pavienės prekės, jei ko nors greitai prireikia, taigi šio prekybos tinklo apyvarta mažesnė, todėl ir kainos didesnės. Tiesa, dabar šio prekybos tinklo savininkai elgiasi itin keistai, yra labai paslaptingi ir neteikia jokios informacijos.
Svarbus dar vienas aspektas: „Veido“ sudarytas prekybos tinklų reitingas patvirtina, kad Lietuvoje sparčiai kyla kainos, – per metus pabrango net keturiolika iš dvidešimt penkių mūsų krepšelio prekių. Pavyzdžiui, tų pačių prekių krepšelis (atkreipiame dėmesį, kad buvo pakeistos tik dvi prekės, nes jų parduotuvėse šiemet neberadome) pirmą vietą reitinge užimančiame prekybos tinkle „Maxima“ šiemet kainuoja 21 Lt brangiau nei pernai. Prekybos tinkle „Iki“ krepšelis pabrango mažiau – nuo 143,79 iki 152,16 Lt, taigi kiek daugiau nei 11 Lt. Beje, „Iki“ pagal krepšelio kainą šiemet pralenkė pernai metų lyderę „Maximą“.
Pernai pastebėjome keistą dalyką: sužinoję, kad „Veido“ žurnalistai tam tikromis dienomis fiksuos prekių kainas, prekybos tinklo „Maxima“ strategai pagudravo – gerokai (keliais litais) vienai savaitei sumažino kavos „Jakobs Kronung“ kainą, o kitą savaitę vėl grąžino ankstesnę. Tai pernai sukėlė kitų prekybos tinklų vadovų pasipiktinimą, esą „Maxima“ galbūt piktnaudžiauja – siekdama geresnės vietos reitinge, laikinai atpigina kai kurias prekes.
Šiemet žurnalistų, fiksavusių kainas prekybos tinkluose, įtarimai dar padidėjo, nes „Maximoje“ net prie penkių krepšelio prekių kainos buvo perbrauktos ir šalia užrašytos mažesnės (be to, kainos buvo baltos spalvos etiketėse, o ne geltonos, kaip paprastai būna per akcijas). Tų penkių prekių kainos buvo gerokai mažesnės nei kitose parduotuvėse. Tačiau „Maximos“ atstovė Olga Malaškevičienė tikino, kad kainų dėl reitingų jie nekoreguoja, o baltos etiketės su nubraukta kaina reiškia, jog tai nėra laikina akcija, – tiesiog įmonė savo iniciatyva šią vasarą ir rudenį atpigino per tūkstantį kasdienio vartojimo prekių.
Vis dėlto „Veidas“, skaičiuodamas prekių krepšelį, šias sumažintas kainas nutarė traktuoti kaip akcines.

Ar rinką sujauks „Lidl“ atėjimas

Rinkodaros konsultantas A.Savickas apibendrina, kad pastaraisiais metais Lietuvos prekybos centrų rinka tampa brandesnė: nebematome kietakaktiškų kovų, nusistovėjo tam tikros žaidimo taisyklės, kurios atsispindi ir kainodaroje, tačiau šią pusiausvyrą dar gali sujaukti naujo prekybos tinklo „Lidl“, vieno mažmeninės prekybos maisto produktais lyderių Europoje, atėjimas į Lietuvą. Ir tai pirkėjui būtų tik į naudą.
Tiesa, kol kas šio Europos milžino numatoma plėtra mūsų šalyje dar nėra aiški: kaip „Veidui“ teigė UAB „Lidl“ atstovė Daina Balčiūnienė, prekybos tinklas planuoja plėtrą Lietuvoje ir šiuo metu ieško parduotuvėms statyti tinkamų sklypų. O pirmą bandomąją parduotuvę numatoma atidaryti Alytuje.

2011 m. prekybos tinklų reitingas

Vieta    Vieta 2010 m.    Pirkinių krepšelio kaina (Lt)    Žurnalistai užtruko rinkdamiesi prekes (min.)    Ar buvo pakankamai vietų automobiliams pastatyti    Tinklo nuolaidų kortelės kaina (Lt)    Tinklas turi parduotuvių    Ilgiausiai dirbančios parduotuvės darbo laikas    Tinkle per parą vidutiniškai apsilanko klientų    Kiek turi savitarnos kasų    Pagrįstų pirkėjų skundų dėl kokybės (proc.)    Apyvarta (per tris 2011 m. ketv., Lt)    Suteikė labdaros (Lt)    Didžiausios parduotuvės asortimentas (kiek yra skirtingų pavadinimų prekių, tūkst.)    Kiek prekių iš 25 prekių krepšelio radome    Iš viso surinko balų

1. „Maxima“ 1    153,15    30    Taip    4,99    219    00–24    550 000    4    24    3,90 mlrd.    3,6 mln.    46    25    86,4
2. „Iki“ 2    152,16    25    Taip    3    227    7–23    300 000    100    21    1,64 mlrd.    8 mln.    15    24    85,1
3. „Rimi“ 5    154,7    30    Taip    4,44    46    8–23    n.d.    0    28    n.d.    n.d.    35    23    46,2
4. „Norfa“ 3    155,41    50    Taip    10    126    8–23    200 000    0    43    943,5 mln.    138 tūkst.    19,5    21    38,9
5. „Prisma“ 4    153,03    30    Taip    25    2    8–23    n.d.    0    37    n.d.    0 45        23    36,9
6. Aibė n.d.*    162,6    20    Ne    Neturi    n.d.    n.d.    n.d.    0    n.d.    n.d.    n.d.    n.d.    22    6,2

* 2010 m. „Aibės“ prekybos tinklas į reitingą įtrauktas nebuvo.

Pastaba: prekybos tinklus vertinome pagal trylika skirtingų parametrų. Daugiausiai prekybos tinklai galėjo surinkti 100 balų. Pirkinių krepšelio kainą vertinome didžiausia suma – 20 taškų, 15 taškų suteikėme prekybos tinklų turimų parduotuvių skaičiui, po 10 taškų buvo galima gauti už vidutinį klientų skaičių per parą bei pagrįstų pirkėjų skundų skaičių, 7 balus – už nuolaidų kortelės įsigijimo kainą, 5 taškais vertinome laiką, sugaištą ieškant reikiamų prekių, ilgiausiai dirbančios tinklo parduotuvės laiką, savitarnos kasų skaičių, apyvartą, tinklo per metus suteiktą labdarą, didžiausioje parduotuvėje esantį asortimentą – skirtingų pavadinimų prekių skaičių ir kiek iš krepšelio reikiamų prekių radome. Likusius 3 taškus skyrėme už tai, ar prie parduotuvių buvo pakankamai vietų automobiliui pastatyti.
Vietoje nepateiktų duomenų rašėme nulį. Mažą prekybos tinklo „Aibė“ balų skaičių labiausiai lėmė tai, kad įmonė nepateikė apie save jokių duomenų.
Savaitraštis „Veidas“ prekybos tinklų patikimumo, šių juridinių asmenų mokumo bei galimos bankroto rizikos nevertino. Už įmonių pateiktus duomenis neatsakome.
Šaltinis: įmonių pateikti duomenys, „Veidas“, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba

Pirkinių krepšelis

Produktas
1. Juoda duona, kurios 1 kg kainuoja pigiausiai
2. Aukščiausios rūšies „Malsenos“ miltai, 2 kg
3. Natūralus „Dvaro“ pienas, 1 l (2,5 proc., pakelis)
4. Grietinė „Naminė“, 400 g, 30 proc.
5. „Rokiškio“ fermentinis sūris, 1 kg
6. L dydžio rudi pigiausi kiaušiniai, 10 vnt.
7. Atvėsintos viščiukų šlaunelės (lietuviškos), 1 kg
8. „Obelių“ rapsų aliejus, 0,9 l
9. „Suslavičiaus“ kečupas (šašlykų), 500 g
10. Pomidorai (importuoti, pigiausi), 1 kg
11. Paprikos (geltonos), 1 kg
12. Apelsinai, 1 kg
13. Druska (joduota, pigiausia), 1 kg
14. Cukrus „Panevėžio Plius“, 1 kg
15. Kava „Jakobs Kronung“, 250 g
16. Arbata „Lipton“ („Yellow Label“), 25 vnt. pakelis
17. Šokoladas „Karūna“ su lazdynų riešutais, 100 g
18. Šokoladiniai sausainiai „Selga“
19. Dušo želė „Palmolive“ su pieno ir medaus priedais
20. Skalbimo milteliai „Ariel White Flowers“, 400 g
21. Tualetinis popierius „Gritė Plius XXL“, 4 vnt. pakas
22. Alus „Švyturio extra“, 0,5 l
23. Degtinė „Lietuviška“, 0,5 l
24. Cigaretės „Marlboro Red“
25. Firminis parduotuvės maišelis (didelis)