Lietuvos bankas 2012-aisiais iš esmės persitvarkė pats ir pagaliau “prikirpo” burbulus pučiančius ir rizikingai veikiančius finansų rinkos dalyvius.

Praėjusiais metais Lietuvos finansų rinkoje įvyko nemažai sukrėtimų: griuvo “Snoro” bankas, rizikingą burbulą ėmė pūsti kredito unijos, o šalies ekonomiką nuolat susiūbuodavo euro zonos skolų krizės atgarsiai.
Vis dėlto 2013-ieji pasitinkami gana ramiai ir užtikrintai: bankai veikia stabiliai, o kredito unijos ir greitųjų kreditų bendrovės gerokai pažabotos. Ekspertų teigimu, tam itin didelės reikšmės turėjo radikaliai persimainęs, visiškai naują veidą įgijęs finansų rinkos prievaizdas – Lietuvos bankas, kuris ne tik prisiėmė daug daugiau naujų funkcijų, bet ir pasiekė iki to neregėto veiklos efektyvumo, kurio galėtų pavydėti daugelis viešojo sektoriaus institucijų.

Per metus sutaupė milijonus
Praėjusius metus Lietuvos banko istorijoje iš tiesų galima vadinti revoliuciniais. Per kiek daugiau nei metus trukusią reformą iš kelių dešimčių padalinių liko penkios tarnybos, trys departamentai ir trys savarankiški skyriai.
Keliais šimtais sumažėjo ir banko darbuotojų, ypač atliekančių pagalbines, o ne pagrindines funkcijas, skaičius. Taip pat sumažėjo vadovų, kurių dabar yra jau nebe virš pusantro šimto, o mažiau nei šimtas.
Štai kodėl šiems metams Lietuvos banko numatomos lėšos darbuotojams išlaikyti yra beveik 4 mln. Lt mažesnės nei iki pertvarkos ir daugiau nei 9 mln. Lt mažesnės nei tam pačiam tikslui 2011 m. skirtos lėšos Lietuvos banke, Vertybinių popierių komisijoje ir Draudimo priežiūros komisijoje kartu sudėjus.
Apsišlavė Lietuvos bankas net savo auto ūkio kiemą: vietoje kelių dešimčių tarnybinių automobilių liko keletas, ir netgi Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas dažniau naudojasi nuosavu, o ne tarnybiniu automobiliu.
Lietuvos bankas atsikratė netgi Darbuotojų tobulinimuisi ir sveikatingumui skirtų pastatų Palangoje, Druskininkuose, Molėtų rajone ir Vilniuje, o perleidęs juos Valstybės turto fondui, metines išlaidas sumažino dar milijonu litų.
Visa tai, bent jau LB valdybos pirmininko Vito Vasiliausko nuomone, priartino Lietuvos banką prie pačių efektyviausių centrinių bankų Europoje. Jo žiniomis, pagal veiklos efektyvumą esą jau galima lygiuotis net į skandinavus, na o finansų analitikas Valdemaras Katkus priduria, jog pagal tai, kokia pernai buvo Lietuvos komercinių bankų “sveikata”, už jų priežiūrą atsakingas LB yra visa galva aukščiau už daugelio Europos šalių centrinius bankus.
Vis dėto noras lygiuotis su Europos centriniais bankais – gana didelis iššūkis, reiškiantis ne tik būtinybę efektyviau vykdyti veiklą, bet ir imtis kur kas daug daugiau funkcijų nei bet kada anksčiau.

Keturis kartus daugiau funkcijų
“Lietuvos bankas dabar atlieka keturis kartus dagiau funkcijų negu anksčiau, ir nors svarbos prasme jos sudaro gal tik 10 proc. visų Lietuvoje veikiančių institucijų veiklos, finansų rinkai šie šie pokyčiai yra dideli ir tikrai teigiami”, – tikina Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas, pažymėdamas, kad pernai metai Lietuvos bankui buvo svarbūs ne tik dėl vidinių reformų, bet ir dėl to, kad LB atiteko dviejų likviduotų komisijų – Vertybinių popierių ir Draudimo priežiūros – funkcijos.
Tiesa, kai kurie ekspertai naujųjų funkcijų vykdymą vertina gana kritiškai. Štai VU profesorius Romas Lazutka tikina, jog panaikinus VPK ir perdavus jos funkcijas, regis, solidesnei ir autoritetingesnei institucijai, buvo galima tikėtis akivaizdesnio proveržio. Tačiau S.Kropas įsitikinęs, kad spręsti, kaip bankui sekėsi vykdyti naująsias funkcijas, dar per anksti. Užtat jau dabar matyti, kad nors kai kurios iš naujųjų funkcijų kertasi (tarkime, vartotojų teisių gynimas, bankų finansinio stabilumo užtikrinimas ar paskolų priežiūra reiškia buvimą tuo pačiu metu skirtingose barikadų pusėse), bet bankui su šiais iššūkiais susidoroti sekasi gana neblogai.
“Lietuvos banko veikla, jei lyginsime su tuo, kas buvo prieš 5 ar 10 metų, yra kokybiškesnė: dabar kur kas daugiau dialogo su prižiūrimais rinkos dalyviais, o ir šiems daug lengviau bendrauti su viena, o ne su keliomis prižiūrinčiomis institucijomis”, – tikina bako “Citadele” vadybos pirmininkė Alma Vaitkunskienė. Jos nuomone, sugebėjimas palaikyti dialogą, kaip ir didesnis aiškumas ir skaidrumas, yra patys akivaizdžiausi įrodymai, kad finansų rinkos dalyvių priežiūra dabar yra kur kas profesionalesnė.
“Pernai metų pradžioje bankų valdybų nariai buvo pakviesti į LB strategijos pristatymą. Tokiu mastu tai niekada anksčiau nebuvo daroma, o nauda buvo didžiulė: atsirado kur kas daugiau skaidrumo, aiškumo, bankai suvokė LB veiklos gaires, iš anksto žinojo, ko iš jų bus reikalaujama”, – naujoves vardija A.Vaitkunskienė.
Ji, kaip ir S.Kropas, atkreipia dėmesį į tai, jog pastaruoju metu LB įvykusių pokyčių visuma gerokai pakeitė ir bendrą Lietuvos banko įvaizdį.
“Tai energinga, novatoriška, itin atvira institucija – galima sakyti, kad netgi visiškai nauja, nes tokio Lietuvos banko koks yra dabar Lietuvoje anksčiau nebuvo”, – aiškina S.Kropas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Saulėlydžio komisijos duomenimis, Vyriausybės veiklos srityje baigiantis 2010-iesiems Lietuvoje centrinės valdžios lygmeniu veikė net 1061 įstaiga: 14 ministerijų, 98 įstaigos prie ministerijų, 14 Vyriausybės įstaigų, 607 biudžetinės įstaigos, 168 viešosios įstaigos, 100 valstybės įmonių ir 60 akcinių bendrovių. Tarkim, Estijoje centrinio lygmens organizacijų beveik tris kartus mažiau: 11 ministerijų ir 51 Vyriausybės institucija, 150 valstybės agentūrų, 21 viešoji įstaiga ir 66 fondai (iš viso 299 organizacijos).
Kokie tokios fragmentuotos institucinės sandaros Lietuvoje padariniai, teiraujamės Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus dr. Vitalio Nakrošio.

V.N.: Tai, kad Lietuvoje centriniu valdymo lygmeniu veikia daugiau nei tūkstantis įstaigų, pirmiausia neefektyvu sąnaudų atžvilgiu, nes dauguma įstaigų yra mažos (jų darbuotojų skaičius yra daugiau kaip du kartus mažesnis nei kitose užsienio šalyse). Pavyzdžiui, Lietuvos viešojo sektoriaus organizacijoje dažniausiai dirba 45 darbuotojai (daugumoje kitų valstybių šis skaičius siekia apie 120). Lietuvoje stambios įstaigos sudaro vos 15 proc. visų įstaigų, nors būtent tokiose dirbama efektyviau, diegiama daugiau naujovių.
Antra, didelė įstaigų fragmentacija kelia daug koordinavimo, veiklos valdymo ir skaidrumo problemų. Pavyzdžiui, administracinę naštą didina tai, kad verslą kontroliuoja apie 150 skirtingų įstaigų. Be to, institucinėje sandaroje trūksta skaidrumo, nes panašias funkcijas vykdančios įstaigos turi kitokį teisinį statusą, įstaigų pavadinimai nerodo jų paskirties ir t.t. Todėl politikai, suinteresuotos grupės ir piliečiai dažnai nesupranta skirtingų įstaigų veiklos paskirties.
VEIDAS: Kaip Lietuvoje atsirado tiek daug įstaigų?
V.N.: Šių organizacijų Lietuvoje laipsniškai daugėj po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iki pat XXI a. pirmojo dešimtmečio vidurio, kada jų pradėjo mažėti. Mažėjimą labiausiai lėmė ekonominė krizė.
Saulėlydžio komisijos skaičiavimais, bendras centrinio lygmens įstaigų skaičius per dvejus metus sumažėjo 11 proc. (nuo 1190 2008 m. iki 1061 2010 m.). Tačiau atsižvelgiant į bendrą šių įstaigų skaičių Lietuvoje, tai gana nedidelis pokytis. Be to, tai daugiausia susiję su savarankiškų teritorinių padalinių pertvarkymu (pvz., 2010 m. 46 rajoninės darbo biržos buvo pertvarkytos į 10 teritorinių darbo biržų), nes stambūs pokyčiai (pvz., verslą kontroliuojančių įstaigų sujungimas į keletą grupių) nebuvo įgyvendinti dėl nepakankamo politinio palaikymo Seime. Ankstesnės Saulėlydžio komisijos (veikusios 2006–2008 m.) veiklos rezultatai institucinės sandaros srityje buvo visiškai nežymūs: peržiūrėjus apie šimtą viešųjų įstaigų tik dvi buvo panaikintos, o kitos dvi pertvarkytos į vieną biudžetinę įstaigą.
Nors Estijoje viešojo sektoriaus organizacijų skaičiaus dinamikai įtaką darė panašūs veiksniai, dėl geresnio organizacinio modelio agentūrizacijos mastas šioje šalyje buvo daug mažesnis, o įstojus į ES šių organizacijų iš karto pradėjo mažėti. Pavyzdžiui, 2010 m. Estijoje buvo įsteigta stambi daugiafunkcė viešojo saugumo agentūra – Policijos ir pasienio apsaugos valdyba.
VEIDAS: Kokią įtaką organizacinei reformai Lietuvoje daro politiniai veiksniai?
V.N.: Lietuvoje gana politizuota ne tik įstaigų pertvarka, bet ir kiti valstybės valdymo sprendimai, įskaitant dažnai su įstaigų pertvarkymu susijusį valstybės tarnautojų, einančių vadovaujamas pareigas, priėmimą ir atleidimą (kai griebiamasi reorganizacijos norint „nuimti“ netinkamą vadovą). Visa tai galėtų paaiškinti švytuoklės principą Lietuvos politinėje sistemoje ir konfrontaciją tarp svarbiausių Lietuvos politinių partijų.
Esant tokiai politinei aplinkai organizaciniai pokyčiai gana dažnai vyko vadovaujantis siaurais politiniais interesais. Nors kartais buvo prisidengiama įvairiais organizaciniais modeliais, iš tikrųjų buvo siekiama į įvairias organizacijas „pastatyti“ savus žmones.
VEIDAS: O kokie tokio politinio nestabilumo rezultatai?
V.N.: Politinio nestabilumo rezultatas yra institucinis nestabilumas. Mažiausias stabilumas būdingas Vyriausybės įstaigoms. Šios įstaigos dažniausiai „mirdavo”. Pvz., tik 14,3 proc. Vyriausybės departamentų ir kitų įstaigų, įsteigtų 1990 m., išgyveno iki 2010 m. pabaigos. Nemažai jų „sunaikino“ jau trečioji Lietuvos Vyriausybė (premjeras Gediminas Vagnorius).
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kaip reikėtų tobulinti institucinę sandarą Lietuvoje?
V.N.: Lietuvoje viešojo sektoriaus organizacijų skaičių galima būtų sumažinti daugiau nei per pusę, pereinant prie daugiafunkcių agentūrų (kurios būdingos Estijai), jungiant pavienes, panašias funkcijas vykdančias įstaigas. Pavyzdžiui, Lietuvoje veikia du paraleliniai politikos įgyvendinimo agentūrų tinklai: ES struktūrinės paramos agentūros, neturinčios atsakomybės už atitinkamos politikos įgyvendinimą, administruoja ES paramą, o už nacionalinės politikos įgyvendinimą atsakingoms agentūroms trūksta finansinių išteklių nacionalinėms priemonėms įgyvendinti. Estijoje atskiro agentūrų tinklo ES paramai administruoti niekada nebuvo, nes už tai tapo atsakingos valstybės agentūros, įgyvendinančios atitinkamą valstybės politiką.
Tačiau organizacinės reformos turi būti pagrįstos tinkamu institucinės sandaros modeliu, dėl kurio sutartų svarbiausios politinės partijos. Kadangi įstaigų reorganizavimas yra gana brangus, neturėdami gero organizacinio modelio politikai turėtų susilaikyti nuo nepagrįsto įstaigų pertvarkymo, kuris gali pridaryti daugiau žalos nei naudos.
Liūdna, bet artėjant Seimo rinkimams tikimybė pasiekti politinį sutarimą dėl organizacinės reformos vis mažėja.

Šis straipsnis parengtas pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamo projekto „Lietuvos valdžios institucijų struktūros ir veiklos kaitos tendencijos“ rezultatus

Likus keliems mėnesiams iki Lietuvos banko valdybos pirmininko kadencijos pabaigos prezidentės komanda ir tarp švenčių pluša ieškodama jam tinkamos pamainos.

Oficialiai svarstyti dar nėra pateikta nė viena kandidatūra, tačiau viena po kitos išnyra dabartinį vadovą Reinoldijų Šarkiną pakeisti galinčių specialistų pavardės, rašo “Verslo žinios”.

“Verslo žinių” žiniomis, Seimo Konservatorių frakcijoje kaip vienas iš galimų Lietuvos banko (LB) vadovų buvo minimas Marius Vismantas.

Nuo 2006 metų “Danske” banke Asmeninės bankininkystės tarnybai vadovavęs M.Vismantas pernai pavasarį tapo Pasaulio banko finansų ir įmonių sektoriaus veiklos koordinatoriumi Ukrainoje, Baltarusijoje ir Moldovoje.

Tačiau Konservatorių frakcijos seniūnas Jurgis Razma sako, kad kalbos apie galimą kandidatą remiasi tik nuogirdomis.

Neoficialiai kalbama, kad M.Vismantas dar turi galiojančią sutartį su Pasaulio banku, jo šeimai sudarytos geros sąlygos gyventi Kijeve, todėl vargu ar jis norėtų grįžti į Vilnių.

“Svarstymai nuolat vyksta, tų kandidatų pavardžių lygiu yra gana daug. Tariamasi tarp įvairių sprendimų priėmėjų, kokie vieni ar kiti kandidatai būtų geriausi. Kai bus sprendimas, jis bus praneštas”, – sakė prezidentės patarėjas Nerijus Udrėnas.

Viešojoje erdvėje kaip galimi kandidatai tapti naujuoju LB valdybos pirmininku dar minimi dabartiniai jo valdybos nariai Ramunė Zabulienė, Darius Petrauskas, Ekonomikos departamento vadovas Raimondas Kuodis ar finansų ministrė Ingrida Šimonytė.

“Teo LT” vadovaujantis vadybininkas ir finansininkas Arūnas Šikšta, dienraščio “Kauno diena” neoficialiomis žiniomis, taip pat buvo gavęs prezidentės Dalios Grybauskaitės siūlymą tapti naujuoju LB vadovu. Tačiau A.Šikštos atsakymas buvo neigiamas.

Nuo 1996 metų vasario Lietuvos bankui vadovaujantis R.Šarkinas tvirtina, jog poste ilgiau neliks, net jei ir sulauktų siūlymo toliau vadovauti bankui.