“Verslo žiniose” neseniai buvo paskelbta apie Lietuvos pašto ketinimus išnuomoti centrinio pašto pastatą Gedimino prospekte. Manau tai ūkiškas sprendimas nusimesti balastą nuo valstybės valdomos organizacijos. Tačiau, ar jis ūkiškas sandėliui istoriniu fasadu geriausioje miesto vietoje ieškant “operatoriaus”, tikrai abejoju.
Laurynas Mituzas, laurmit
Spaudoje tuoj pat pasigirdo minčių apie ten galintį atsirasti viešbutį arba biurų pastatą, o prekybinė paskirtis sukėlė abejonių dėl greta stūksančio paminklo nesėkmei. Visus vertinimus jungia vienas bendrumas – nuomonė neįsigilinus į esmę. Siūlyti paštui biurus, kai gresia biurų pertekliumi ir nėra automobilių stovėjimo aikštelės? Siūlyti viešbučius, kai jie dabar atsiranda neturinčių ką statyti statybininkų iniciatyva? Nurašyti visą pagrindinę miesto gatvę dėl kito verslininko nepavykusio eksperimento?
Pasikeitė penki valdytojai ir trys savininkai, nurašyta dešimtys milijonų eurų nuostolių, tačiau laiku nepašventintas pastatas taip ir liko paminklu, kad Vilniaus miesto centras yra niekam tikęs.
Vilnius prekybos prasme mažai skiriasi nuo daugelio kitų greitai augančių centrinės Europos miestų. Tik jis auga negreitai ir pats savo sprendimu įgalino su Vilniaus interesais konkuruojančius projektus. Už 3 km nuo pagrindinės gatvės prieš dešimt metų pasistatė trys regioniniai prekybos centrai su daugiau nei 600 parduotuvių (1,2 km ilgio Gedimino prospekte beveik 200). Taip ten užprogramuotas ne tik prekybininkų kanibalizmas, bet ir sotus marketinginis biudžetas neribotam laikui masinti mažmeninės prekybos apyvartas toliau nuo miesto ir senamiesčio.
Ten, kur natūraliai nori atsidaryti parduotuvę beveik visi Europos prekių ženklai, išdygo prekybos centras, sugebėjęs juos atbaidyti. Pasikeitė penki valdytojai ir trys savininkai, nurašyta dešimtys milijonų eurų nuostolių, tačiau laiku nepašventintas pastatas taip ir liko paminklu, kad Vilniaus miesto centras yra niekam tikęs.
Tačiau nutiko tai, ko mažai kas galėjo tikėtis. Atsilaisvino pastatas naujam prekybos verslo židiniui. Vietoje, kurioje reguliariai apsilanko beveik visi vilniečiai ir kasdien praeina tūkstančiai turistų ikoniškam pašto pastatui nušvito galimybė atgimti. Tačiau savininkai siekia ne to. Jiems reikia greta merdėjančio Gedimino 9 išnuomoti pastatą komercijai. Bet koks aiškinimas kaip tokie projektai plėtojami susiduria su paštininkų (aš apie jų veiklą neišmanau nieko) kompetencija.
Girdime dažnai kalbant apie norą gyventi geriau ir miesto pastangas augti, tačiau kai atsiranda galimybė, užsidiskutuojame ties klausimu kaip. Mane stebino, kai referendumo keliu manes atsiklausė, ar Lietuvai reikalinga atominė elektrinė, o politikai svarsto apie metro naudą. Tačiau dar labiau stebina, kai miestas nebemato savo esminių interesų.
Prekybos centrus kūrėme daug kartų. Tereikia pastatą suplanuoti koks jis bus, išnuomoti ir įrengti. Geras nuomos sutartis mielai finansuoja bankai. Lietuvos paštas, kaip nekilnojamo turto savininkas, neribotą laiką gautų rinkos nuomos pajamas. Viskas ganėtinai paprasta, stebėsime kaip su užduotimi nepadaryti gėdos Lietuvos sostinei susidoros valstybinė bendrovė.
Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje laurmit.wordpress.com 2016 m. balandžio 5 d.
Loading ...