Eglė Špokaitė spektaklyje „Černobylio malda“/ menufaktura.lt/T.Stasevičiaus nuotr.

Jie miršta, bet jų niekas kaip reikiant neišklausinėjo. Nepaklausė, ką mes išgyvenome… Apie mirtį žmonės nenori klausytis. Apie tai, kas baisu… Bet aš jums papasakojau apie meilę… kaip aš mylėjau.

Liudmila Ignatenko, žuvusio ugniagesio Vasilijaus Ignatenkos žmona

Kandesnis apžvalgininkas ar koks nors feljetonų meistras tikrai turėtų malonumo aprašinėdamas balandžio 30-osios vakarą Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre.

Ramunė Balevičiūtė, menufaktura.lt

Pradėtų tikriausiai nuo didžiulės iškabos ant teatro fasado, grėsmingai klausiančios: „Ką mes padarėme, kad Nadiežda Savčenko nenumirtų?“. Paminėtų, be abejo, iš susijaudinimo neadekvačias naujojo teatro vadovo Lino Zaikausko kalbas apie tai, kad dabar, po šio vakaro, Panevėžys išgarsės visame pasaulyje, nes nuo Žečpospolitos laikų (!) tai yra tik ketvirtasis Nobelio premijos laureato apsilankymas Lietuvoje…

Pastebėtų graudų disonansą tarp kuklios rašytojos laikysenos ir visos tos provincialios pompos.

Atkreiptų dėmesį į ne visai vykusį pokalbio su nobeliste Svetlana Aleksijevič moderavimą. Pastebėtų graudų disonansą tarp kuklios rašytojos laikysenos ir visos tos provincialios pompos. Galbūt pasitelktų frazeologizmą „kaip aklai vištai grūdas“, kalbėdamas apie šį išties išskirtinį vizitą ir apskritai „Černobylio maldos“ atsiradimą Juozo Miltinio dramos teatro repertuare.

Bet man nekyla noras nei ironizuoti, nei apgailestauti, nei piktintis. Džiaugiuosi dėl to, kad teatrui pavyko prisikviesti šią pasaulinio lygio intelektualę, ir dėl to, kad naujasis Lino Zaikausko spektaklis galbūt daliai žiūrovų padės atrasti Svetlanos Aleksijevič kūrybą. Tiesa, iš karto reikia pasakyti – o dėl šito jau galiu apgailestauti, – neatskleis jos visiškai, viso jos gylio ir, jei norite, polifoniškumo, už kurį ji ir buvo apdovanota Nobelio literatūros premija.

Galbūt tai ir nebuvo spektaklio užduotis (čia vėl turiu užčiaupti savyje „juodąjį“ kritiką, bepratariantį: „Kažin, ar visą knygą režisierius perskaitė?“…), vis dėlto paprastesnį sprendimą vargu ar galima įsivaizduoti: iš „Černobylio maldos“ paimtas pats pirmas pasakojimas, elektrinės gaisrą likvidavusio ugniagesio našlės prisiminimas, kurį, nepraleisdama beveik nė žodžio, jautriai ir, sakyčiau, labai pagarbiai perteikia aktorė Eglė Špokaitė.

Galbūt tai ir nebuvo spektaklio užduotis (čia vėl turiu užčiaupti savyje „juodąjį“ kritiką, bepratariantį: „Kažin, ar visą knygą režisierius perskaitė?“…)

„Vienišas žmogaus balsas“ – vienas emociškai paveikiausių visoje knygoje. Čia pat galiu pati sau paprieštarauti: o argi globalios katastrofos negalima parodyti per vieno žmogaus asmeninę tragediją? Galima, kodėl gi. Tačiau tam reikia turėti didžiulį apibendrinimo arba, paprastai sakant, meninį talentą. Aleksijevič knygoje Liudmilos Ignatenko pasakojimas yra vienas iš daugelio „balsų“. Labai nuoširdus, jaudinantis, galbūt nemažai ir atskleidžiantis apie nelaimės mastą, jos aplinkybes, tačiau vis dėlto vienas iš daugelio. Visų pirma tai yra asmeninė jaunos moters, praradusios mylimą vyrą, tragedija. Tikriausiai ji daug kuo nesiskirtų nuo kitų, jei vyras būtų mirtinai sužeistas kare arba mirtų nuo vėžio.

Žinoma, istorija papasakota subtiliai ir labai paveikiai: čia jau Aleksijevič meistriškumas interviu paversti literatūra, dokumentą – ne tik istorine, bet ir menine tiesa.

Vienaip šis vienišas balsas suskamba Aleksijevič knygos polifonijoje, kitaip – iš jos ištrauktas ir „įgarsintas“ didžiojoje Panevėžio teatro scenoje. Knygą „Černobylio malda“ įrėmina du „Vieniši žmogaus balsai“, abu mylimų vyrų netekusių moterų, nesitraukusių nuo pasmerktųjų iki paskutinio jų atodūsio ir, kaip sako  likviduotojo našlė Valentina Panasievič, pažvelgusių net toliau mirties.

Eglė Špokaitė į sceną – dirbtiniu baltu kailiu išklotą vaikų kambarį – įžengia ne kaip aktorė, kuriai svarbu papasakoti Liudmilos Ignatenko istoriją, o kaip pati Liudmila Ignatenko.

Tačiau abiejų moterų kalbėjimas yra skirtingas: Ignatenko prabyla, regis, pirmą kartą, anksčiau ji, sako, negalėjusi kalbėti. Ir kalba ji ne tam, kad paliudytų kokią nors tiesą, o kad galėtų sugrįžti į laiką, kai ji dar buvo su mylimuoju, pabūti, pagyventi tame laike. Tuo metu Panasievič prataria: „Ne, ne, nebijokit, verkti nebemoku. Noriu kalbėti…“  Išgyventi ir liudyti – du skirtingi išeities taškai, diktuojantys ir skirtingas teatrines prieigas. Linas Zaikauskas renkasi pirmąją, natūraliai lietuvių teatrui artimesnę.

Eglė Špokaitė į sceną – dirbtiniu baltu kailiu išklotą vaikų kambarį – įžengia ne kaip aktorė, kuriai svarbu papasakoti Liudmilos Ignatenko istoriją, o kaip pati Liudmila Ignatenko.  Kaip svarbu, kad žiūrovai tuo patikėtų, rodo ir sufalsifikuota vestuvinė nuotrauka, kurioje – žuvęs ugniagesys Vasilijus Ignatenko ir Eglė Špokaitė (originali Liudmilos Ignatenko vestuvinė nuotrauka čia). Aktorė gana tiksliai perteikia gedinčios moters būseną. Kalba ji tyliai (į mikrofoną), su pauzėmis, vis nurydama ašaras. O tikslus emocijos įkūnijimas, kaip žinia, sukelia emocinį publikos atsaką.

Tokį mokyklinį medijų panaudojimą galbūt būtų galima pateisinti tuo, kad spektaklis rodomas didžiojoje salėje, nors prašyte prašosi kamerinės erdvės.

Atsvarą šiai fikcijai siūlo ekranas, kuriame kartais kaip teksto iliustracijos rodomos archyvinės nuotraukos (spektaklio scenografijos ir vaizdų projekcijų autorė Margarita Misiukova). Bet vien dokumentais spektaklio kūrėjai nepasitiki. Todėl ekrane atsiranda ir „meninių“ iliustracijų: švytintis pieno sūkurys, radiaciją spinduliuojantis apelsinas ir pan. Taip pat ekrane išryškinamos svarbiausios frazės, o kai rodyti nėra ką, matome filmuojamą aktorės veidą. Tokį mokyklinį medijų panaudojimą galbūt būtų galima pateisinti tuo, kad spektaklis rodomas didžiojoje salėje, nors prašyte prašosi kamerinės erdvės.

Kita vertus, gal tame galima įžvelgti ir šiokią tokią koncepciją. Iš dalies ekranas spektaklyje naudojamas kaip altorius arba memorialinė lenta. Ir visą spektaklį galima laikyti savotišku atnašavimu, žuvusiųjų pagerbimu. Spektaklio kūrėjai, be abejo, turi teisę į tokį požiūrį. O norintiems ne tik baisėtis ir užjausti, bet ir suprasti, teks atsiversti Svetlanos Aleksijevič knygą.

Recenzija pirmą kartą publikuota svetainėje menufaktura.lt 2016 m. gegužės 4 d.

Shutterstock

Kelionės. Černobylis gali būti vadinamas tiek ekologinės katastrofos paminklu, tiek sovietinės valdžios neveiklumo ir melo nelaimės akivaizdoje simboliu. Tačiau šiandien čia krypsta ne vieno keliautojo, trokštančio ekstremalesnių įspūdžių, akys.

Apie Černobylį ir Pripetę prikurta pačių keisčiausių pasakojimų. Esą pastebėti vilkžmogiai, skraido mutantai vabzdžiai, plaukioja žuvys milžinės, ir apskritai nieko žmogiško nebelikę. Čia visur baisi radiacija, ir įkelti koją į šią zoną mirtinai pavojinga bet kokiam žmogui. Kiek tiesos yra šiuose gerokai fantastika atsiduodančiuose pasakojimuose?

„Na, visų pirma radiacijos fonas iš tiesų yra didesnis, tačiau jis nėra vientisas reiškinys, paplitęs po Černobylio zoną. Kai kuriose vietose radiacijos fonas didesnis negu ten, kur gyvena žmonės, tačiau yra tokių vietų, kuriose fonas gerokai mažesnis nei Kijeve ar Vilniuje. Radiacijos lygis priklauso nuo įvairių įvykių: vienoje ar kitoje vietoje leidosi likvidatorių sraigtasparniai ir paliko taršos, yra radiacijos kišenė po Pripetės ligonine, kur buvo sumesti radioaktyvūs ugniagesių drabužiai, ir pan. O štai Parišovo kaime, kuriame šiandien gyvena žmonės, vadinami „samoselais“, radiacijos fonas mažesnis negu Kijeve“, – pasakoja žurnalistas Daumantas Liekis.

Priminsime, kad 1986 m. balandžio mėnesį, naktį iš 25-osios į 26-ąją, Černobylio atominės elektrinės ketvirtojo bloko darbuotojams pradėjus eksperimentinę procedūrą reaktoriaus galia nevaldomai didėjo ir galop įvyko galingas sprogimas. Ketvirtojo reaktoriaus stoge jis pramušė didžiulę skylę, pro kurią į aplinką pasklido milžiniškas kiekis radioaktyviųjų medžiagų. Teigiama, kad į aplinką pateko apie 5 proc. visų viduje buvusių radioaktyviųjų medžiagų. Negana to, užsidegė grafitas, naudojamas vietoj vandens neutronams lėtinti. Grafitas liepsnojo net dešimt dienų, į aplinką skleisdamas radioaktyvius dūmus.

Į šį radioaktyvų pragarą ugniagesiai, kariai, sraigtasparnių pilotai ir kiti likvidatoriai  gesinti gaisro buvo siunčiami, galima sakyti, plikomis rankomis – ne tik be apsaugos priemonių, bent kiek apsaugančių nuo radiacijos poveikio, bet net ir be dozimetrų.

Černobylio ir Pripetės gyventojai evakuojami nebuvo. Tiesą sakant, šią avariją sovietų valdžia slėpė iš paskutiniųjų ir iki paskutiniųjų, kol Švedijos teritorijoje buvo užfiksuota padidėjusi radiacija. Mat radioaktyvūs teršalai pasklido ne tik  Černobylio apylinkėse – jų teko ir Ukrainai, ir Baltarusijai, ir Rusijai, ir Vakarų Europos šalims. Taršos pėdsakų kai kuriose šalyse aptinkama ir šiandien.

Ir tik kai susirūpinę švedai susisiekė su Maskva, valdžia balandžio 28 dienos pavakare teikėsi išplatinti trumpą ir labai nekonkretų pranešimą, skelbiantį, kad viename iš Černobylio reaktorių įvyko nelaimė, tačiau esą situacija suvaldyta ir imtasi visų priemonių padariniams likviduoti.

Po paros politiniams vadukams pasitarus buvo paskelbtas dar vienas pranešimas, kuriame žmonės raminami: į aplinką iš tiesų pateko radiacijos, žuvo pora žmonių, bet esą radiacijos plitimas stabilizuotas. Taigi gyvenantieji netoli elektrinės gali visiškai nesijaudinti, ką jau kalbėti apie tuos, kurie gyvena toliau ar tuo labiau kitose respublikose.

Beje, gegužės 1 dieną Kijeve vyko paradai, o vėjas radioaktyvius debesis kaip tik nešė šio miesto link, bet komunistų vadukai nė nesiruošė kaip nors įspėti žmonių. Pripetė pradėta evakuoti praėjus daugiau nei parai po avarijos, tačiau didesnė miesto evakuacija prasidėjo tik gegužės 5 dieną. O ir pats Michailas Gorbačiovas apie tragediją viešai prabilo tik praėjus dvidešimčiai dienų nuo katastrofos.

Oficialiai skelbiama, kad per sprogimą žuvo du elektrinės darbuotojai, 134 darbuotojai patyrė ūmų radiacinį sindromą. 28 jėgainės darbuotojai mirė nuo ūmios spindulinės ligos. Tačiau per metus sovietų valdžia į Černobylio zoną likviduoti avarijos padarinių pasiuntė daugiau kaip pusę milijono žmonių, kurie gavo dideles radiacijos dozes, jiems kilo ir šiuo metu kyla grėsmė susirgti vėžiu bei kitomis ligomis.

Verta paminėti, kad dar ir dabar įvairiose organizacijose verda ginčai, kiek iš tikrųjų žuvo žmonių, kiek gavę radiacijos susirgo vėžiu. Juk sovietų valdžia tokius dalykus meistriškai nuslėpdavo. Jos neveiklumas ir atsainus požiūris į žmonių gyvybes bei sveikatą šokiruoja ir šiandien, praėjus jau 29 metams.

Tačiau šiandien kiekvienas norintis gali savo akimis pamatyti prieš 29 metus įvykusios katastrofos mastą. Kai kurie keliautojai ir tyrinėtojai čia grįžta ne vieną kartą. Kas juos traukia į šią, rodos, Dievo užmirštą vietą?

„Pirmus kartus mane masino apleisti miestai ir apokalipsės jausmas, tarsi atvažiuotum į kokį nors iš fantastinės knygos ar filmo siužeto atkeltą miestą, kurio gyventojai, gelbėdamiesi nuo katastrofos, paspruko į kitą planetą. Priklauso ir nuo metų laiko: jei atvažiuoji pavasarį ir vasarą, matai daugiau gyvosios gamtos, jei rudenį ar žiemą – matai tokį Černobylį, kokį galbūt norėtų matyti meninių filmų kūrėjai. Tačiau toks įspūdis būna pirmą kartą, vėliau patraukia kiti dalykai“, – pasakoja Daumantas.

Pasak jo, lankydamasis kelintą ar kelioliktą kartą pradedi stebėti žmones, kurie ten dirba ir gyvena, nes jų gyvenimo istorijos glaudžiai susijusios su Černobylio katastrofos istorija. Galų gale atsiranda ir draugų, ir gerų pažįstamų, ir nedraugų. „Černobilio zonoje aš pats kaip ir tapau čia vykstančio proceso dalyviu. Čia lankydamasis matau visai kitokius dalykus nei tie, kurie atvažiuoja pirmą kartą“, – tikina vaikinas ir priduria nesistengiantis skaičiuoti, kiek kartų lankėsi Černobylio zonoje, – čia jis nuo 2009-ųjų keliauja bent kartą per tris mėnesius.

Anksčiau Daumantas Černobylio zonoje domėjosi biologine įvairove ir darė vabalų apskaitas Pripetės apylinkėse, vėliau lydėdavo norinčiuosius pasižvalgyti po šią įdomią vietą. Šiuo metu jį čia atgena dokumentinio filmo „Savanoriai Černobylyje“ idėja.

„Sovietiniais laikais likviduoti katastrofos žmonės buvo atgabenami per prievartą, net nekreipiant dėmesio į riziką jų gyvybei. Dabar viskas pasikeitė. Mes čia važiuojame savo noru ir dar už tai mokame pinigus. Dokumentinis filmas bus apie tokius savanorius“, – ateities planais dalijasi keliautojas.

Pasak Daumanto, Černobylio zonoje galima pamatyti daugybę įdomių dalykų. Štai vienus masina slaptos DUGA sistemos prie pat Černobylio miestelio. Drąsuoliai, užsiropštę ant antenų, apačion strykteli su parašiutu, tuo gerokai įsiutindami budrius milicininkus. Vilioja keliautojus ir tūkstančiai apleistų kaimų, ir milžiniški technikos kapinynai. O jie labai įspūdingi.

Po avarijos atominės elektrinės apylinkės buvo itin užterštos radioaktyviosiomis medžiagomis. Todėl kaimai buvo užpilti, medžiai iškirsti ir toje pat vietoje užkasti. Tam prireikė kelių šimtų tūkstančių žmonių ir tūkstančių sunkiųjų transporto priemonių. Likviduoti avarijos padarinių buvo pasiųsta karinė technika iš Afganistano – sraigtasparniai, šarvuočiai, taip pat reikėjo MAZ‘ų ir KAMAZ‘ų, traktorių, kuriais buvo gabenamas gruntas net prie paties reaktoriaus, autobusų, kuriais likvidatoriai buvo vežiojami tvarkyti radioaktyvios aplinkos.

Vėliau beveik visa ši technika Černobilio zonoje buvo ir palikta. Tokių kapinynų suskaičiuojama apie 800. Vienas populiariausių – ~Rassorva~ kapinynas, į kurį buvo suvežti sraigtasparniai, šarvuočiai, Pripetės lengvieji automobiliai.

Tačiau iš šio kapinyno beveik nieko nebelikę. Vertingi metalai išpjauti, o liekanos, kai kurios ypač radioaktyvios, suverstos į vieną vietą. „Tuos metalus, kuriuos išsipjovė, įsivaizduoju, kad turėtų dezinfekuoti prieš parduodami. Yra specialių metodų radiacijai neutralizuoti“, – sako Daumantas.

Tačiau, pasak jo, jei reikėtų išskirti, ką keliautojams tikrai verta pamatyti ir nufotografuoti, tai būtų Pripetė. „Tai didelis miestas, labai panašus į mūsų miegamuosius Vilniaus rajonus. Tiesą sakant, pabuvęs Pripetėje niekada po juos jau nevaikščiosiu kaip anksčiau“, – šypteli keliautojas.

Pripetė visiškai apleista, daugelis statinių jau avarinės būklės, griūva, todėl eiti į jų vidų nerekomenduojama. Labiausiai apgriuvę pirmieji miesto kvartalai, o iš kai kurių pastatų, pavyzdžiui, Pripetės pirmosios mokyklos ar parduotuvės, belikusi tik griuvėsių krūva. Šio miesto, kaip ir Polesės, niekas neketina atstatyti, nes išvalyti juos yra per brangu, todėl ilgainiui miestai turėtų sugriūti, griuvėsius – praryti augmenija. Beje, jau ir dabar medžiai beveik pasiglemžę miestą, kuriame kažkada gyveno apie 50 tūkst. žmonių, maždaug tiek, kiek šiandien gyvena Alytuje.

Verta aplankyti ir Polesę. Tai šiek tiek mažesnis už Pripetę miestas, tačiau ir čia yra apleistų daugiabučių ir kitokių įdomių pastatų. Polesė iškraustyta gerokai vėliau, nes ji toliau nuo radiacijos židinio, tačiau populiacija buvo stebima ir atkreiptas dėmesys, kad ten gimstantys vaikai turi įvairių sutrikimų ir ligų – nuo vandenligės iki kitokių rimtų apsigimimų.

Nenuostabu, nes miesto apylinkių radiacinis fonas ir užterštumas itin didelis. Pasak Daumanto, jie su keliautojų grupe Polesės apylinkėse keliavo praėjusią žiemą ir važiuodami asfaltuotais keliais labai dažnai patekdavo į labai radiacija užterštas vietas. Be to, vietiniai gyventojai buvo priklausomi nuo aplinkinių ūkių, nuo grybavimo, tad labai daug sunkiųjų medžiagų gaudavo valgydami. 1990 m. buvo priimtas sprendimas gyventojus iškraustyti.

Pats Černobylis – irgi nemažas miestas, panašaus dydžio kaip mūsų Druskininkai. Pasak keliautojo, gyvenvietės istorija siekia viduramžius. Anksčiau buvo stipri žydų bendruomenė, vėliau atėjus sovietams daug kas keitėsi, tačiau Černobylis išliko kaip kaimiško tipo gyvenvietė su kaimui būdingais pastatais. Šiandien visa infrastruktūra sutelkta pačiame Černobylyje.

Todėl miestelis pats gyviausias, nes čia veikia ir administracija, ir yra aptarnaujantis personalas, veikia valgyklos, parduotuvės, yra vienas bankomatas. Lankytojai čia gali netgi pernakvoti. Černobylyje gyvena ir dirba apie tris tūkstančius skirtingų profesijų žmonių. Tačiau jie kas pusę metų (kiti – kas antrą savaitę ar kas pusę mėnesio) keičiasi: vieni išvažiuoja, kiti atvyksta. Kai kurie net turi tokius laikinus sezoninius namus pačiame Černobylio miestelyje.

Beje, kiekviena keliautojų grupė privalo turėti dozimetrus, kad galėtų išvengti labiau radiacija užterštų vietų. Be to, rekomenduojama nenulipti nuo asfaltuotų kelių, mat jie buvo valomi ir plaunami, kad galėtų važinėti likvidatorių transportas, o biraus grunto taip paprastai neišvalysi. Kur yra didesnė radiacinė tarša, gali pasufleruoti ir samanos. Ten, kur didesnės samanų sankaupos, galima įtarti, kad yra didesnis radiacijos lygis.

„Jos tose vietose tiesiog veši. Kartais su dozimetrais net specialiai paieškome samanų ir pasižiūrime, koks taršos lygis. Pripetėje yra pramogų parkas, kuriame pirmosiomis dienomis po sprogimo likviduojant avariją leidosi sraigtasparnis pasipildyti degalų ir paliko radioaktyvios taršos. Toje vietoje yra didelė samanų sankaupa“, – pasakoja Daumantas.

Smalsu, kiek radiacijos gauna turistai, užklydę į Černobylio zoną. Daumantas skuba nuraminti: pasirodo, stiuardesės, lakūnai ar astronautai, kurie gyvena tarptautinėje kosminėje stotyje, gauna gerokai didesnes dozes radiacijos, nei keliaujantieji po Černobylio zoną.

Galima gana arti prieiti ir prie pačios atominės elektrinės. Sustojus maždaug apie 100 metrų nuo Černobylio ketvirtojo reaktoriaus, kuriame ir įvyko sprogimas, galima praleisti 10–15 minučių, tačiau fotografuoti – griežtai į vieną pusę. Kad nebūtų šnipinėjimo grėsmės, su kameromis dairytis apie savo ašį neleidžiama – tik į vieną pusę pafotografuoti ir pažiūrėti radiacinį foną.

Šalia Černobylio AE stūkso ir nebaigti blokai, šalia kurių vis dar stovi senieji sovietiniai kranai. Tačiau, rodos, net tokioje turėjusioje visam laikui apmirti zonoje verda gyvenimas. Daumantas jau kelerius metus stebi naujojo sarkofago, vadinamo „Nova Arka“, statybą. Prieš metus ar keletą buvo nupjautas ketvirtojo reaktoriaus kaminas, nes sarkofagas bus tempiamas virš senojo. Beje, kai sarkofagas bus tempiamas, visa Černobylio zona bus evakuota, kad, jei kas ne taip, niekas nenukentėtų.

„Naujo sarkofago statyba – tai vis dar katastrofos likvidavimas, nes senasis sarkofagas buvo tik laikinas sprendimas. Taigi galima sakyti, kad su Černobylio katastrofa tvarkomasi jau 30 metų“, – pastebi Daumantas.

Beje, net ir po avarijos pati Černobylio atominė elektrinė dar iki 2000 m. gamino elektrą ir tiekė ją ne tik Ukrainai, bet ir Baltarusijai. Kaip čia žmonės sugebėjo dirbti? „Nelabai įsivaizduoju, bet mes esame pateikę prašymą patekti į ketvirtojo reaktoriaus valdymo bloką, į kurį norint patekti ir apžiūrėti reikia specialaus leidimo. Tada gal bus aiškiau, kaip ten žmonės galėjo dirbti“, – šypteli mūsų pašnekovas.

Pasak D.Liekio, jis su keliautojų grupėmis iki pat 2012–2013 m. pietaudavo valgykloje, įrengtoje pačioje Černobylio elektrinės pašonėje. Tačiau dabar neliko vietos, nes ji nuolat lankoma žmonių, statančių naująjį sarkofagą. O keliautojai traukia į kavinę „Desiatka“ Černobylio miestelyje.

Įdomu, kad nors po katastrofos žmonės, vadinami „samoselais“, buvo iškeldinti, tačiau kai kurie netrukus grįžo atgal į savo namus ir pasiliko visam laikui. „Šie žmonės – jau mirštanti karta. Jų Černobylyje yra keli šimtai. Jie neturi vaikų, jų ūkinė veikla griežtai ribojama, tiktai nedaugelis, tie, kurie gyvena švaresnėse vietose, gali turėti daržus, šiek tiek gyvulių, Jie gyvena taip, kaip iki katastrofos, taip, kaip ir mūsų senukai kaimuose, tik yra labai vieniši, o jų gyvenimas sugriežtintas labiau nei mūsiškių“, – pasakoja keliautojas.

Anksčiau kaimuose gyvendavo vienas ar du tūkstančiai žmonių, o dabar galima rasti du tris senukus. „Samoselus“ nuolat lanko gydytojai ir tikrina jų sveikatą, atvažiuoja autoparduotuvės, sekmadieniais juos nuveža į Černobilio cerkvę. Kiekvieno jų gyvenimas – įdomi istorija. Pasak Daumanto, Černobylio zonoje gyvena ir jauna 20 metų mergina, kuri čia yra gimusi jau po katastrofos. Tačiau tai tik išimtis, nes ji čia vienintelė tokio amžiaus gyventoja.

Žiniasklaidoje kartkartėmis pasirodo straipsnių ar informacijos apie pastebėtas mutacijas Černobylio zonoje, tačiau Daumantas sako, kad jam su mutantais nėra tekę susidurti.

„Mutacijos yra mitai, kurie tarsi ir skatina kai kuriuos žmones ten važiuoti. Panagrinėjus logiškai pasidaro aišku: jei koks organizmas išsigimtų, tai kiek jis pats galėtų būti gyvybingas? Po katastrofos praėjo jau beveik 30 metų, ir jokių mutantų ten nėra. Tačiau gyvosios gamtos biologinė įvairovė ten labai didelė. Černobylio zona primena gerai ir griežtai prižiūrimą rezervatą, kuriame ribojama ūkinė veikla, medžioklė, o kai kuriose vietose net draudžiama nulipti nuo asfaltuoto pagrindo. Todėl čia gausu pačių įvairiausių gyvūnų“, – paneigia vis dar sklandančius mitus D.Liekis.

Daiva Urbienė

"Veido" archyvas

Archyviniai dokumentai ir liudininkų pasakojimai rodo, kad Černobylio katastrofos padariniai galėjo būti kur kas mažesni, jei ne aplaidus valdžios neveiklumas ir noras nuslėpti tikrąjį nelaimės mastą.

Černobylio atominė elektrinė avariją patyrė lygiai prieš 25-erius metus – 1986-ųjų naktį iš balandžio 25 į 26 dieną. 1 val. 23 min. įvyko galingas sprogimas, kuris ketvirtojo reaktoriaus stoge pramušė skylę ir į aplinką išmetė milžinišką kiekį radioaktyviųjų medžiagų. Kilo gaisras – užsiliepsnojęs grafitas, kuris vietoje vandens buvo naudojamas neutronams lėtinti, degė net dešimt dienų, skleisdamas į aplinką radioaktyvius dūmus.

Prabėgus kelioms valandoms po sprogimo į Komunistų partijos centro komitetą Maskvoje atkeliavo skubus energetikos viceministro Aleksejaus Makuchino pranešimas. Jame buvo teigiama, kad sprogimas įvyko viršutinėje reaktoriaus dalyje, bet po poros valandų gaisras buvęs užgesintas. A.Makuchino teigimu, elektrinės personalas ėmėsi priemonių aktyviai reaktoriaus zonai aušinti. Pranešime tvirtinama, kad gyventojų evakuoti esą nereikia. Trumpai tariant, beveik viskas, kas rašyta pranešime, buvo absoliutus melas. Reaktorius vis dar degė ir nebuvo aušinamas, o gyventojus reikėjo evakuoti nedelsiant. Be to, A.Makuchinas nutylėjo, kad įvykio vietoje nebeveikė radiacijos detektoriai, o ugniagesiai ir kiti asmenys likviduoti nelaimės buvo siunčiami neaprūpinti tinkamomis apsaugos priemonėmis.

Maskva apie katastrofą tylėjo tol, kol balandžio 28 d. su jais susisiekė švedai, savo teritorijoje užfiksavę padidėjusią radiaciją. Tos pačios dienos vakare buvo paskelbtas trumpas pranešimas, kuriame teigta tik tiek, kad viename iš Černobylio reaktorių įvyko nelaimė ir imtasi visų priemonių avarijos padariniams likviduoti. Tik balandžio 29 d. buvo sušauktas politbiuro susitikimas, po kurio paskelbtas dar vienas pareiškimas.

Istorikas Dmitrijus Volkoganovas teigia, kad pranešimas buvo toks, tarsi būtų skelbiama apie nereikšmingą gaisrą sandėlyje. Pranešta, kad per incidentą sugriuvo dalis reaktoriaus pastato ir pats reaktorius, o į aplinką pateko radioaktyviųjų medžiagų. Pranešta apie dvi aukas, tačiau suskubta raminti gyventojus, kad radiacijos lygis apylinkėse stabilizuotas.

Kol gelbėtojai aukojosi likviduodami nelaimę, valdžia nusikalstamai delsė. Pripetės miesto evakuacija pradėta tik prabėgus 36 valandoms po sprogimo, o platesnė evakuacija, per kurią iškeldinta 116 tūkst. žmonių, neprasidėjo iki pat gegužės 5 d. Ukrainos komunistų partija netgi nusprendė, kad gegužės 1 d. paradai Kijeve turi vykti, nors vėjas radioaktyviąsias medžiagas kaip tik nešė miesto link.

Žurnalistas Vladimiras Gubarevas iškart po katastrofos panūdo aplankyti nelaimės vietą. Vaizdas jį pašiurpino. “Niekas nežinojo, ką daryti. Kariai į pavojaus zoną buvo siunčiami be apsaugos priemonių. Jie neturėjo nieko. Taip pat ir sraigtasparnių pilotai. Tokiu atveju reikalinga sveika nuovoka, o ne dirbtinė drąsa. Visa civilinės apsaugos sistema pasirodė esanti paralyžiuota. Nebuvo net veikiančių dozimetrų”, – rašė V.Gubarevas. Jį stulbino ir vietinės valdžios neveiklumas. Nukentėjusiems nebuvo nei drabužių, nei batų. Visi sėdėjo ir tiesiog laukė nurodymų iš Maskvos.
Pats Michailas Gorbačiovas viešai per televiziją apie katastrofą prabilo tik gegužės 14 d. Černobylio avarija jau tada puikiai atskleidė, kokia iš vidaus supuvusi sovietinė valdžios sistema.

Nujautė katastrofą?

Dienos švieson nuolat iškylantys archyviniai dokumentai rodo, kad sovietų branduolinės energetikos specialistai didelių abejonių dėl Černobylio atominės elektrinės reaktorių turėjo dar iki įvykstant baisiajai nelaimei. Šiuo metu Londone gyvenantis jaunas rusų istorikas Pavelas Stroilovas slapta nukopijavo dalį tuometinio Sovietų Sąjungos lyderio M.Gorbačiovo archyvų, kuriuos neseniai perdavė Vokietijoje leidžiamam žurnalui “Der Spiegel”.

Archyvai atskleidžia, kad 1986 m. liepos 3 d. vyko itin karštas Komunistų partijos politbiuro posėdis. Posėdžio stenograma liudija, kad sovietų ekspertai itin nepasitikėjo Černobylio reaktorių saugumu. Šiuose reaktoriuose neutronams po branduolinio skilimo lėtinti vietoje vandens buvo naudojamas grafitas, tačiau tai ir buvo priežastis, dėl kurios tą lemtingą balandžio naktį elektrinėje įvyko sprogimas.

“Mes buvome nusiteikę entuziastingai dėl šio reaktoriaus, tačiau niekada iki galo nebuvome tikri dėl jo saugumo. Ten buvo tik viena apsaugos sistema ir visi manė, kad ji nėra gera. Smolensko ir Kursko elektrinės, taip pat prie Leningrado esančios elektrinės turi būti uždarytos”, – politbiuro posėdyje teigė energetikos viceministras Genadijus Šašarinas.

Politbiuro nariui Michailui Solomencevui pasitikslinus, ar specialistai žinojo, kad reaktorius nėra saugus, G.Šašarinas atsakė, kad visa tai buvo žinoma, tiesiog niekada neišdėstyta raštu. Jo teigimu, Mokslų akademija ir Vidutinių mašinų gamybos ministerija, kuri buvo atsakinga už branduolinę energetiką, reikalavo, kad iki pat 2000 m. būtų didinama branduolinės energijos gamyba.

“Šis reaktoriaus modelis nėra geras. Panašus incidentas jau buvo nutikęs Leningrado elektrinėje 1975 m. Tas pats įvyko ir Černobylyje 1982 m., tiesa, tuomet į aplinką neišsiskyrė radioaktyviųjų medžiagų. Iš šio incidento niekas nepasimokė. Be to, mes turime liautis statyti miestus greta atominių elektrinių vien todėl, kad taip yra pigiau”, – per posėdį teigė energetikos ministras Anatolijus Majorecas.

Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Andrejus Gromyka teigė, kad tokie dalykai, kaip branduolinių elektrinių statyba, Politbiure apskritai nebuvo diskutuojami. Jo žodžiais, Černobylio katastrofos padariniai žmonėms yra tokie patys kaip po vidutinio masto karo. “Nedelsdami turime uždrausti atominių elektrinių statybą tankiai gyvenamose teritorijose. Ar mes neturime pakankamai vietos? Mes nesame Belgija ar Japonija. Dėl šių elektrinių niekada nebus šimtaprocentinių garantijų, tačiau mes statome jas net Kryme! Iš tiesų turime uždaryti visas elektrines europinėje šalies dalyje”, – kalbėjo A.Gromyka.

Tų pačių metų spalio 2 d. vyko lemiamas posėdis dėl Černobylio katastrofos. Nuspręsta uždaryti 15 tuomet veikusių Černobylio tipo reaktorių, įskaitant Smolensko, Kursko ir Leningrado elektrines. Tačiau visos trys elektrinės tebeveikia ir šiandien. Leningrado elektrinė yra vos už 70 km nuo Sankt Peterburgo miesto. 1992 m. ši elektrinė vos išvengė nelaimės, kai į aplinką išsiskyrė radioaktyviosios dujos.

Negyvenama zona

Šiandien 30 km aplink Černobylio elektrinę yra paskelbti negyvenama zona. Pripetėje kadaise gyveno 50 tūkst. žmonių, o dabar tai miestas vaiduoklis. Tiesa, kai kurie pensininkai pageidauja grįžti į senuosius savo namus, kad galėtų gyventi netoli artimųjų kapų. Vis dėlto, artėjant prie Černobylio, visus pasitinka nykstantys kaimai, kuriuos baigia praryti gamta. Žmonių evakuacija ir draudimas medžioti prisidėjo prie to, kad aplink Černobylį tiesiog klesti laukinė gamta. Čia gausu vilkų, briedžių, šernų, pelėdų.

Nors nuolatinių gyventojų ir neliko, nelaimės zonoje darbuojasi keli šimtai asmenų, statančių naują sarkofagą, nes senasis yra itin nepatikimas. Šie darbuotojai dirba dvisavaitinėmis pamainomis ir nakvoja netoli elektrinės. Kai bus baigtas, naujasis sarkofagas turėtų būti užstumtas ant senojo. Taip siekiama užtikrinti, kad senojo sarkofago griūties atveju į aplinką nepatektų radioaktyviųjų medžiagų. Tačiau bent kol kas ES bei Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankui sunkiai sekasi rinkti lėšas, reikalingas projektui finansuoti.

Savo ruožtu Ukraina jau šiemet žada atverti Černobylio nelaimės zoną turistams. Tiesa, Kijeve įsikūrusios turizmo firmos jau kuris laikas siūlo ekskursijas į nelaimės zoną, tačiau iki šiol šalies vyriausybė aiškindavo, kad tai nelegalu ir nesaugu. Ukrainos vyriausybės atstovė Julija Jeršova pripažįsta, jog teritorija vis dar labai užteršta, tačiau turistų maršrutai bus sudaromi taip, kad svečiai pamatytų įdomiausius objektus, bet išvengtų pavojingiausių vietų, kurias pasiekia dėl įtrūkių senajame sarkofage į aplinką išsiskirianti radiacija.

Poveikis sveikatai

Iškart po avarijos žuvo du elektrinės darbuotojai, o 134 personalo nariai patyrė ūmų radiacinį sindromą. 28 asmenys mirė per pirmus tris mėnesius, o dar 19 – laikotarpiu nuo 1987 iki 2004 m. 530 tūkst. avarijos likvidavimo darbuose dalyvavusių asmenų gavo didelį radiacijos kiekį ir jiems kyla rizika susirgti vėžiu bei kitomis radiacijos sukeliamomis ligomis. Ukrainoje, Rusijoje ir Baltarusijoje iki 2005 m. užfiksuota 6 tūkst. skydliaukės vėžio atvejų, kuriuos vaikams ir paaugliams sukėlė patirta radiacija.

FB-TL190896

Apie 300 žmonių antradienį popiet dalyvavo eitynėse Vilniaus centre, protestuodami prieš planuojamų atominių elektrinių statybą Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse.

Akcija prieš atominę energetiką antradienį surengta ir Klaipėdoje.

Sostinėje daugiausia jauno amžiaus protestuotojai, laikydami plakatus su užrašais “Vakar Japonija, šiandien – Lietuva”, “Gal žinai, kur evakuotis?”, “Už ateitį be atomo”, “Ne – naujiems Černobyliams”, susibūrė prie Seimo. Netrukus po tuo nuo parlamento Gedimino prospektu jie nužygiavo Vyriausybės link, kur surengtas koncertas.

Policijos lydimoje eisenoje skambėjo gongai, būgnus atstojusios metalinės talpos, švilpukai, šūksniai “Atomui – ne!”, akcijos dalyviai nešėsi balionus, ženkliukus su užrašais “Atominės energijos? Ačiū, nereikia” ir įvairią kitą atributiką.

Protesto akcija rengiama minint Černobylio katastrofos 25-ąsias metines.

Renginio organizatoriai sako, kad jie nepritaria atominių elektrinių statybai Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse – Baltarusijoje bei Rusijos Kaliningrado srityje.

“Visos atominės elektrinės yra vienodai pavojingos, ir branduolinės pramonės istorija mums tą akivaizdžiai demonstruoja. Nėra saugios lietuviškos branduolinės elektrinės ir nėra pavojingos baltarusiškos atominės elektrinės. Jos visos yra vienodai pavojingos”, – BNS sakė vienos iš eitynes rengiančių organizacijų, aplinkosauginės bendrijos “Atgaja” atstovas Linas Vainius.

Akcijos metu buvo perskaitytas kreipimasis į prezidentę, Seimą ir Vyriausybę. Seimo pirmininkės atstovas Nepriklausomybės aikštėje paėmė kreipimąsi iš protestuotojų.

Akcijos dalyviai reikalauja Lietuvos valdžią atsisakyti planų statyti naują Visagino atominę elektrinę, paskelbti moratoriumą “visiems veiksmams, prisidedantiems prie atominės energetikos plėtros Lietuvos teritorijoje bei netoli jos”.

“Pagrindinis reikalavimas yra, kad Vyriausybė ir Seimas peržiūrėtų nacionalinę energetikos strategiją, įvertintų kitas galimybes apsirūpinti energetika ir atsisakytų Visagino atominės elektrinės projekto ir tuo pačiu imtųsi labai aktyvių diplomatinių veiksmų ginti Lietuvos interesus nuo kaimyninių šalių projektų. Tik išsipančioję patys, mes būsime laisvi protestuoti ir prieš kaimynus”, – teigė L.Vainius.

Mitingas prieš atominių elektrinių statybą antradienį surengtas ir Klaipėdoje, Atgimimo aikštėje. Anot akciją organizavusių uostamiesčio visuomeninių organizacijų, čia susirinko apie 100 žmonių.

Prisimindami Černobylio katastrofos padarinius, mitingo dalyviai tylos minute pagerbė mirusius nuo radiacijos, onkologionių ligų. Mitinguotojai reikalavo, kad politikai skirtų kuo didesnį dėmesį alternatyviajai energetikai.

Klaipėdiečiai mitinge pasisakė ir prieš buitinių ir pramoninių atliekų ir biokuro deginimo įmonės statybą. Anot jų, deginant šiukšlės, pajūrio regione pasklistų pavojingos medžiagos, sukeliančios vėžinius susirgimus bei apsigimimus.

Lietuva tikisi per dešimtmetį kartu su Latvija, Estija ir Lenkija, dalyvaujant strateginiam investuotojui, pasistatyti Visagino atominę elektrinę. Greta Lietuvos sienų naujas atomines elektrines taip pat planuoja Rusija ir Baltarusija. Lietuvos pareigūnai sako, kad vystant šių dviejų jėgainių projektus nėra laikomasi saugumo standartų.

Sprogimas Černobylio atominėje elektrinėje, per kurį radiacija buvo užteršta ir Lietuva, įvyko 1986 metų balandžio 26 dieną. Pastarosiomis savaitėmis pasaulio dėmesys buvo nukrypęs į Japoniją, kurios pareigūnai stengiasi užkirsti kelią radiacijos nuotėkiui iš žemės drebėjimo pažeistos Fukušimo atominės elektrinės.

kirilas_patriarchas26

Sukakus Černobylio atominės elektrinės tragedijos 25-osioms metinėms Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Kirilas kreipėsi laišku į visą Rusų Ortodoksų Bažnyčią, kuriame paragino visada atminti šios avarijos likviduotojų žygdarbį.

“Amžina ir palaiminta atmintis tiems, kurie paaukojo savo gyvybę už artimuosius. Tiems, kurie liko gyvi, linkiu geros sveikatos ir daug jėgų. Tegu valdžios, Bažnyčios ir visuomenės rūpinimasis ir dėkingumas būna deramas atpildas jums už didį žygdarbį, įvykdytą siekiant išgelbėti artimuosius”, – sakoma patriarcho laiške, kurį paskelbė jo spaudos tarnyba.

Bažnyčios atstovas pažymėjo, kad į šią nelaimę daugelis atsiliepė “pasiaukojimu ir tikru didvyriškumu, broliškos tautos drauge kovojo su nematomu, bet mirtinu priešu – išsiveržusia į laisvę stichija”.

Patriarcho Kirilo nuomone, “technogeninės katastrofos, kurios su kiekvienu civilizacijos raidos žingsniu įgauna vis grėsmingesnius mastus, atspindi tai, kas vyksta žmogaus sieloje”, ir “be gilaus žmogaus Visatoje vaidmens dvasinio apmąstymo jiems užkirsti kelią neįmanoma”.

Patriarchas apgailestavo, kad daugelis žmonių dar nepasimokė iš Černobylio katastrofos, ir žmonija, kaip ir anksčiau, vartotojiškai žiūri į žemę, vandenį ir orą, į visą mus supančią aplinką.

“Neįmanoma ir nereikia sustabdyti mokslo ir technologijų plėtotę. Bet tol, kol žmonės neišmoko protingai, rūpindamiesi vienas kitu ir visais Dievo kūriniais naudotis gamtos ištekliais ir tuo, ką pasiekė civilizacija, jie nebus apdrausti nuo tragedijų, panašių į tą, kuri įvyko prieš ketvirtį amžiaus”, – sakė patriarchas.

Jo įsitikinimu, mokslo ir technikos plėtotė “negali būti neetiška, ją būtina sieti su amžinųjų dorovės normų, tarpusavio pagarbos ir meilės idealų laikymusi, ir tada sulauksime deramos mūsų tautų ir viso pasaulio ateities”.

Scanpix

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas mano, kad neleistina slėpti tiesą apie avarines situacijas atominėse elektrinėse, praneša “RIA-Novosti”.

“Galbūt pamoka yra tai, kad žmonėms būtina sakyti tiesą … Bet kurie mėginimai nuslėpti tiesą vėliau tampa tragedijomis”, – sakė prezidentas pirmadienį apdovanojimo įteikimo avarijos Černobylio atominėje elektrinėje likviduotojams ceremonijoje.

Atominė energetika yra viso pasaulio dėmesio centre po avarijos Japonijos atominėje jėgainėje. Bendrovės – AE operatorės vadovybė pirmosiomis dienomis nepakankamai gerai įvertino padarinių mastą ir ne iš karto kreipėsi pagalbos į valdžią.

Apie avariją Černobylio AE oficialiai buvo paskelbta tik praėjus kelioms dienoms po katastrofos.

“Bet kurie mėginimai nuslėpti tiesą, paretušuoti situaciją, padaryti ją labiau optimistinę nei ji yra, vėliau tampa žmonių gyvenimo tragedijomis”, – pareiškė RF prezidentas.

“Tai labai svarbi pamoka iš to, kas įvyko. Aš neabejoju, kad valstybė atsakingai elgsis ir dėl branduolinės energetikos plėtros mūsų šalyje, ir dėl likimo tų žmonių, kurie labai sunkią valandą padarė viską dėl daugybės žmonių išgelbėjimo ir mūsų tėvynės interesų gynimo”, – sakė D.Medvedevas.

Ceremonijai baigiantis prezidentas dar kartą pasveikino avarijos Černobylio atominėje elektrinėje likviduotojus apdovanojimo proga ir palinkėjo jiems sveikatos.



chernobyl2020

Pagal apklausą, kurią ketvirtadienį paskelbė savaitraščio “Zerkolo nedeli. Ukraina” tinklalapis, 69,1 proc. respondentų nepritaria naujų energetinių blokų statybai, ir tik 17.6 proc. mano, kad būtina toliau juos statyti.

Maždaug du trečdaliai apklaustųjų (62,8 proc.) nuogąstauja dėl Ukrainoje veikiančių AE energetinių blokų darbo termino pratęsimo.

Tuo tarpu net avarija Japonijos Fukušimos atominėje jėgainėje neprivedė piliečių prie minties, kad būtina uždaryti Ukrainos jėgaines – tokią nuomonę pareiškė tik 10 proc. apklaustųjų.

Ukrainiečiai mano, kad jų AE gana pavojingos (39,4 proc.) arba labai pavojingos (25,2 proc.). Visiškai saugiomis Ukrainos atomines jėgaines pavadino tik 1,3 proc. respondentų.

chernobyl2020

Kitą savaitę pasaulis minės iki šio didžiausios pasaulyje branduolinės katastrofos Černobylio atominėje jėgainėje 25-ąsias metines, stiprėjant nuogąstavimams, jog Japoniją neseniai nuniokojęs žemės drebėjimas ir cunamis dar kartą pademonstravo, kad atomo galia gali sukelti apokalipsę.

Černobylis tapo ekologinės katastrofos sinonimu, kai 1986 metų balandžio 26 dieną 1 val. 23 min. vietos laiku nugriaudėjęs sprogimas įkūnijo didžiausius nuogąstavimus dėl galimos avarijos atominėje jėgainėje padarinių.

Černobylio elektrinės 4-ojo bloko darbuotojams pradėjus vieną eksperimentinę procedūrą, dėl konstrukcijos trūkumų reaktoriaus galia nevaldomai padidėjo, o tai sukėlė sprogimą, visiškai sugriovusį reaktorių ir išmetusį į atmosferą penkis procentus jo viduje buvusių radioaktyvių medžiagų.

Radioaktyvūs teršalai pasklido jėgainės apylinkėse, taip pat buvo nuneštos vėjo per Ukrainą, Baltarusiją, Rusiją ir netgi pasiekė Vakarų Europą. Šios taršos pėdsakų išliko iki mūsų dienų.

Tuomečio Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo vyriausybė iš pradžių vengė pripažinti, kad įvyko didelė avarija, o pirmieji pranešimai apie šią katastrofą buvo paskelbti tik praėjus trims dienoms.

1986-1987 metais Sovietų Sąjungos vyriausybė pasiuntė pusę milijono gelbėtojų, pramintų likvidatoriais, kuriems buvo pavesta sustabdyti radioaktyviąją taršą iš Černobylio radiacijos sklidimą jėgainės ir išvalyti aplinkines teritorijas. Šie darbuotojai iki šiol laikomi didvyriais dėl jų pasiaukojamų pastangų.

Černobylio katastrofos sukelta baimė atgijo, kai Japonijai smogęs stiprus žemės drebėjimas ir cunamis pažeidė Fukušimos 1-aja atominę jėgainę. Į aplinką pasklidus radioaktyvioms medžiagoms, ši krizė iškart buvo pavadinta antruoju Černobyliu.

Fukušimos elektrinei padaryta žala pažadino pasaulio baimę dėl branduolinės katastrofos, o Vokietija skubiai paskelbė laikinai stabdanti planus, pagal kuriuos turėjo būtų pratęstas šios šalies turimų reaktorių eksploatacijos laikotarpis.

“Padėtis Japonijoje parodė, kad per 25 metus niekas nepasikeitė: nei pavojau suvokimas, nei valdžios elgesys”, – žaliųjų organizacijos “Greenpeace” Rusijos skyriaus programų direktorius Ivanas Blokovas sakė naujienų agentūrai AFP.

Nors Černobylio katastrofa pagarsėjo itin liūdnai, netgi tarp Jungtinių Tautų (JT) agentūrų daugelį metų virė ginčai dėl šios nelaimės tiesioginių aukų skaičiaus. Vieni šaltiniai teigė, kad Černobylio avarija nusinešė dešimtis tūkstančių gyvybių, o kiti tvirtino, kad žuvo tik kelios dešimtys žmonių.

Nekilo abejonių tik dėl paties reaktoriaus sprogimo poveikio.

Vienas šios elektrinės darbuotojas žuvo per sprogimą, o kito gyvybė greitai užgeso ligoninėje. Vėliau per kelias savaites 28 jėgainės darbuotojai ir į nelaimės zoną pasiųsti gelbėtojai mirė nuo ūmios spindulinės ligos.

Šios aukos yra vienintelės, dėl kurių ginčų nekyla. 2005 metais kelios JT agentūros, tarp jų Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO), paskelbė ataskaitą, kurioje nurodoma, jog tikėtinas bendras nuo didelės jonizuojančios apšvitos dozės Černobylyje mirusių žmonių skaičius – apie 4 tūkstančiai.

Tačiau JT Mokslo komitetas atominės radiacijos reikalams (UNSCEAR) teigia, kad iki 2006 metų tik 19 ūmia spinduline liga susirgusių žmonių mirė nuo įvairių priežasčių, paprastai nesiejamų su jonizuojančiąja apšvita.

Šiemet vasarį paskelbtoje naujausioje UNSCEAR ataskaitoje nurodoma, kad 6 tūkst. vaikų nuo radioaktyviomis medžiagomis užteršto pieno susirgo skydliaukės vėžiu, o iki 2005 metų nuo šios ligos mirė 15 asmenų.

Komisija paskelbė, jog apie kokį nors kitą apšvitos poveikį gyventojams “nėra jokių įtikinamų įrodymų”.

Tačiau “Greenpeace” 2006 metais apkaltino JT agentūras skelbiant smarkiai sumažintą aukų skaičių, taip pat pareiškė, kad Černobylio avarija tikriausiai nulėmė apie 93 tūkst. mirtinų vėžio atvejų.

Po šios katastrofos praėjus ketvirčiui šimtmečio, išlieka susirūpinimas dėl blogėjančios Černobylio reaktoriaus griuvėsių būklės ir galimos tolesnės žalos aplinkai.

Sovietų Sąjungos inžinieriai po šios avarijos skubiai suprojektavo ir pastatė reaktoriaus bloko apgaubą ir betono ir plieno, pavadintą sarkofagu. Iš pradžių buvo planuojama, kad ši priemonė bus laikina, jau seniai būgštaujama dėl sarkofago patvarumo ir j viduje esančių itin radioaktyvių medžiagų.

Šalia senojo sarkofago pradėtas statyti naujas apgaubas, kuris po kelerių metų turėtų būti užstumtas ant senojo.

Šį projektą finansuojantis Europos atkūrimo ir plėtros bankas iš donorų surinko beveik milijardą JAV dolerių, tačiau darbams užbaigti reikia dar apie 600 mln. dolerių.

Černobylio katastrofa neįtikino Sovietų Sąjungos atsisakyti atominės energetikos, o Europoje atgiję nuogąstavimai dėl Fukušimos avarijos yra kur kas didesni nei Baltarusijai, Rusijai arba Ukrainai.

46 mln. gyventojų ir palyginti nedaug gamtinių energetikos išteklių turinti Ukraina tebėra labai priklausoma nuo atominių jėgainių, kurių atsisakius dar labiau padidėtų nepageidaujama politinė priklausomybė nuo Rusijos tiekiamų dujų.

Netgi Černobylio jėgainėje elektros gamyba po avarijos buvo atnaujinta ir tęsėsi dar ilgai po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. 2-asis jos reaktorius buvo uždarytas po gaisro 1991 metais; 1-asis visam laikui išjungtas 1997 metais, o 3-asis dar veikė iki 2000 metų gruodžio.

Keturiose tebeveikiančiose Ukrainos atominėse elektrinėse (Rivnės, Chmelnyckio, Pietų Ukrainos ir Zaporožės) eksploatuojami 15 reaktorių, o vyrausybė planuoja su Rusijos pagalba iki 2017 metų pastatyti dar du reaktorius Chmelnyckio jėgainėje.

Sovietų Sąjunga subyrėjo praėjus penkeriems metams po Černobylio katastrofos, o Baltarusijos ir Ukrainos lyderiams ši nelaimė tapo pavyzdžiu, pagrindžiančiu argumentą, jog Maskva nebuvo pajėgi pasirūpinti šalies žmonėmis.

“Černobylis buvo vinis į Sovietų Sąjungos karstą. Jis akivaizdžiai parodė, kad valdžia nebekontroliuoja padėties”, – sakė Rusijos politikos apžvalgininkas Dmitrijus Oreškinas.

Dabartinis Latvijos prezidentas Valdis Zatleris prieš 25 metus buvo pasiųstas į Černobylio atominės elektrinės avarijos, kuri laikoma iki šiol didžiausiu branduolinės energetikos incidentu, likvidavimo operacija; ten patirti įspūdžiai tebėra giliai įsirėžę į šalies vadovo atmintį.

Tačiau šis gydytojas, vėliau tapęs politiku, tebėra atominės energetikos šalininkas. Jo nuomonės nepakeitė Japoniją ištikusi branduolinė krizė, kai žemės drebėjimas ir cunamis nuniokojo Fukušimos 1-ąją atominę jėgainę – V.Zatleris teigia, jog abu atvejai labai skirtingi.

“Turime suprasti, kad pasitaiko techninių gedimų dėl atominės jėgainės technologijų (kaip Černobylyje) arba dėl gamtinės katastrofos – kaip Fukušimoje”, – V.Zatleris sakė interviu naujienų agentūrai AFP.

V.Zatleris, kuriam dabar 56 metai, buvo vienas iš šimtų tūkstančių gelbėtojų, pasiųstų į Ukrainoje esantį Černobylį, kai šioje jėgainėje 1986 metų balandžio 26 dieną sprogo vienas iš reaktorių.

Sovietų Sąjunga iš pradžių mėgino nuslėpti šią katastrofą nuo pasaulio; buvo sutelktos visos šalies pajėgas, kad būtų likviduoti jos padariniai.

1986 metų gegužės 8 dieną V.Zatleris kartu su kitais gydytojais buvo iškviestas kariškių, kurie juos pasiuntė į Černobylį. Būsimasis prezidentas nelaimės zonoje dirbo 60 dienų.

“Šis 60 dienų universitetas buvo svarbiausias iš mano baigtų, – sakė jis. – Mūsų užduotis nebuvo realistinė – reikėjo išvalyti zoną 30 kilometrų spinduliu (aplink elektrinę).”

Medicinos darbuotojams buvo pavesta rūpintis darbų sauga, taip pat šalinti teršalus iš avarijos zonos ir perspėti žmones nevalgyti radioaktyvaus vietinio maisto.

Daugelio Černobylyje dirbusių “likvidatorių” sveikata pašlijo, kai kuriems išsivystė vėžys, tačiau V.Zatleris sako iki šiol nejaučiantis jokių padarinių.

2008 metais, kai V.Zatleris buvo išrinktas 2,2 mln. gyventojų turinčios Latvijos prezidentu, jis vėl apsilankė Černobylyje.

“Įspūdingiausias buvo mano vizitas į tą pačią vietą po 22 metų. Taip pat siurrealistinis šios atominės jėgainės vaizdas. Jis tebėra toks pats, kaip prieš dešimtmečius. Apleista žemė. Aiškios ateities nenumatoma artimiausius 300 metų”, – pridūrė šalies vadovas.

Nors susidūrė su apokaliptiniais vaizdais ir sužinojo apie Fukušimos krizę, V.Zatleris sako tebetikintis atominės energetikos ateitimis.

“Branduolinės katastrofos, tokios kaip Černobylio ir Fukušimos, veikia viso pasaulio visuomenę dėl savo masto ir ilgalaikės žalos aplinkai, tačiau naujos jėgainės bus statomos, kai baimė praeis”, – pabrėžė jis.

Ukrainai trūksta 740 mln. eurų naujam saugiam objekto “Priedanga” sugriautame Černobylio atominės elektrinės bloke kiautui ir panaudoto branduolinio kuro saugyklai pastatyti, pranešė šalies prezidentas Viktoras Janukovyčius.

“Būtina pastatyti naują saugų kiautą virš sugriauto 4-ojo energetinio bloko ir patikimą panaudoto branduolinio kuro saugyklą. Dabar vis dar trūksta maždaug 740 mln. eurų šiems projektams užbaigti”, – sakė V.Janukovyčius antradienį per Kijeve vykstančią donorų konferenciją, skirtą surinkti papildomų lėšų Černobylio projektams.

“Išlaidų, susijusių su Černobylio katastrofos likvidavimu, našta … dar daug metų darys neigiamą įtaką šalies ekonomikai”, – pabrėžė prezidentas.

Pasak V.Janukovyčiaus, tiesioginiai nuostoliai nuo tada, kai įvyko avarija Černobylio AE, sudarė keliasdešimt milijardų dolerių, o kai kuriais metais siekė 8-10 proc. viso valstybės biudžeto.

Pastatyti naują kiautą virš sugriauto Černobylio AE bloko kainuos 990 mln. eurų.

Visiems darbams, susijusiems su Černobylio AE, atlikti buvo įsteigti du fondai: 1,54 mlrd. eurų Černobylio fondas “Priedanga” ir Branduolinio saugumo fondas, iš kurio taip pat turi būti finansuojama panaudoto branduolinio kuro saugyklos, kainuosiančios 255 mln. eurų, statyba.

Šiuo metų pirmajam fondui trūksta 600 mln. eurų, antrajam – 140 mln. eurų. Iš abiejų fondų jau panaudoti 500 mln. eurų uždaviniams, susijusiems su Černobylio projektais, spręsti.

Renginiuose Kijeve, skirtuose Černobylio tragedijos 25-osioms metinėms, ketina dalyvauti maždaug 50 įvairaus lygio užsienio delegacijų.

Kaip sužinojo agentūra “Interfax”, jau patvirtino savo vizitą Europos Tarybos generalinis sekretorius Thorbjornas Jaglandas (Torbjornas Jaglandas) Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moonas (Ban Kimunas), Tarptautinės atominės energetikos agentūros vadovas Yukiya Amano (Jukija Amanas), Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso (Žozė Manuelis Barozu) ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko pirmininkas Thomas Mirovas (Tomas Mirovas.

Be to, atvyks prezidentai: Lenkijos Bronislawas Komorowskis (Bronislavas Komorovskis), Kazachstano Nursultanas Nazarbajevas, Kroatijos Ivo Josipovicius (Ivas Josipovičius), Šveicarijos Micheline Calmy-Rey (Mišlin Kalmi Rėj) ir Vengrijos Palas Schmittas (Palas Šmitas). Taip pat numatomas kitų valstybių penkių premjerų, kelių vicepremjerų, parlamento vadovų ir kitų aukštų pareigūnų vizitas. Per aukštų delegacijų vizitus numatomi jų susitikimai su Ukrainos vadovybe.

“Aukštas delegacijų lygis patvirtina, kokios aktualios tarptautinei bendrijai Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus siūlymu pateiktos svarstyti branduolinės energetikos plėtotės saugumo, taip pat naujo objekto “Priedanga” statybos Černobylio atominėje elektrinėje temos”, – įvertino susidomėjimo šia data lygį diplomatas, dalyvavęs organizuojant renginius.

Kai dėl pačių renginių, tai jau pirmadienį, balandžio 18 dieną, Nepaprastųjų situacijų ministerija rengia spaudai kelionę į Černobylio evakuacijos zoną, iš kurios buvo iškeldinti gyventojai.

Balandžio 19 dieną Ukrainos rūmuose vyks šalių donorių, renkančių lėšas Černobylio projektams finansuoti, spaudos konferencija, taip pat tarptautinis susitikimas branduolinės energijos saugaus ir inovacinio naudojimo klausimais. Šiuose renginiuose, kaip manoma, dalyvaus šalies vadovybė.

O balandžio 20-22 dienomis Ukrainos rūmuose numatyta konferencija “Černobylio katastrofai 25 metai. Ateities saugumas”.

Per avarijos metinių dieną – balandžio 26-ąją – numatomas trišalis Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos vadovų susitikimas. Kaip papasakojo informuotas šaltinis, per šį susitikimą Viktoras Janukovyčius, Dmitrijus Medvedevas ir Aleksandras Lukašenka drauge pagerbs katastrofos aukų atminimą.

2011 metų balandžio 26 dieną sukaks 25 metai nuo to laiko, kai Ukrainoje įvyko didelio masto technogeninė katastrofa – Černobylio atominės elektrinės avarija.

1986 metų balandžio 26-osios naktį jėgainės ketvirtajame bloke po virtinės šiluminių sprogimų sugriuvo reaktorius. Į aplinką pateko daug radioaktyvių medžiagų izotopų – urano, plutonio, jodo-131 (pusiau suyra per 8 dienas), cezio-134 (pusiau suyra per dvejus metus) cezio-137 (pusiau suyra per 30 metų) ir stroncio -90 (pusiau suyra per 25 metus).

Černobylio atominė elektrinė uždaryta 2000 metų gruodžio 15 dieną. Tačiau kiautas, pastatytas virš susprogusio ketvirtojo bloko, pamažu griūva. Ukraina rengiasi pastatyti naują kiautą virš objekto “Priedanga”.

Černobylio AE yra netoli Pripetės kaimo už 18 km nuo Černobylio, už 16 km nuo sienos su Baltarusija ir 110 km nuo Kijevo.

Japonija savo dabartinės branduolinės krizės keliamą grėsmę antradienį įvertino aukščiausiu balu, prilygindama ją iki šiol buvusiai didžiausiai 1986 metų Černobylio atominės elektrinės avarijai.

Žemės drebėjimo nuniokotą šiaurės rytinę šalies dalį sukrėtus dar vienam stipriam pakartotiniams smūgiui, Fukušimos 1-ojoje jėgainėje kilo gaisras, nors inžinieriams jį vėliau tikriausiai pavyko užgesinti.

Pastarųjų dienų įvykiai perša mintį, jog pažeistos elektrinės operatoriams nepavyksta sutaisyti aušinimo sistemų, kurios yra gyvybiškai svarbios, siekiant sumažinti perkaitusių branduolinių strypų temperatūrą.

Vienas Japonijos branduolinės ir pramonės saugos agentūros (NISA) atstovas sakė, kad pagal bendrą radioaktyvios taršos Fukušimos jėgainės avarija įvertinta septyniais balais – aukščiausiu lygiu pagal tarptautinę branduolinių incidentų vertinimo skalę.

Anksčiau ši avarija buvo vertinama penkiais balais ir pagal pavojingumą buvo prilyginama 1979 metais JAV Trijų Mylių salos atominėje jėgainėje įvykusį incidentą.

Branduolinis incidentas vertinamas 7 balais, kai į aplinką pasklinda daug radioaktyvių teršalų, galinčių sukelti didelį pavojų žmonių sveikatai ir ekosistemoms. Tuo tarpu penkiais balais būtų įvertinta krizė, kurios metu į aplinką patenka ribotas kiekis radioaktyvių medžiagų metu ir žūsta keli žmonės, nurodo Tarptautinė atominės energetikos agentūra (TATENA).

Tačiau keli ekspertai teigia, jog naujasis krizės įvertinimas yra perdėtas ir kad Japonijos branduolinė krizė neprilygsta prieš 25 metus įvykusiai Černobylio elektrinės katastrofai, kurios metu radioaktyvūs teršalai pasklido didelėje Europos dalyje.

“Šis lygis toli gražu nepasiektas. Černobylio (avarija) buvo baisi – (reaktorius) sprogo; ten nebuvo sandariojo korpuso, ir jie (elektrinės operatoriai) įstrigo. (Fukušimos jėgainės) sandarusis korpusas atlaikė; vienintelis dalykas, kuris neatlaikė – kuro saugykla, kurioje kilo gaisras”, – sakė branduolinės energetikos specialistas Murray Jennexas (Marėjus Dženeksas), Kalifornijos San Diego universiteto profesorius adjunktas.

Padidinus Fukušimos jėgainės avarijos grėsmės įvertinimą, gali padidėti diplomatinė įtampa su Japonijos kaimynėmis dėl radioaktyvios taršos. Kinija ir Pietų Korėja sukritikavo TEPCO sprendimą išpumpuoti radioaktyvų vandenį į vandenyną, tačiau šis procesas dabar jau baigtas.

“(Grėsmės) padidinimas iki 7-ojo lygio turės rimtų diplomatinių pasekmių. Jis rodo žmonėms, kad ši avarija gali sukelti rūpesčių mūsų kaimynėms”, – sakė Osakos universiteto branduolinių technologijų ekspertas Kenji Sumita (Kendžis Sumita).

NISA nurodė, jog iš Fukušimos jėgainės, esančios už maždaug 240 kilometrų į šiaurę nuo Tokijo, atmosferoje pasklidusių radioaktyvių teršalų kiekis sudaro tik apie 10 proc. Černobylio avarijos taršos.

Tačiau TEPCO perspėjo, kad pagal šį rodiklį Fukušimos avarija gali pranokti Černobylio, jeigu radioaktyvių medžiagų nuotėkis nebus sustabdytas.

“Daugiausiai radiacijos į atmosferą pateko kovo 15-16 dienomis. Radiacija iki šiol sklinda, tačiau jos kiekis žymiai sumažėjo”, – sakė NISA generalinis direktorius Hidehiko Nishiyama (Hidehikas Nišijama).

Japonijos branduolinės saugos komisija taip pat paskelbė suminės išorinės apšvitos dozės preliminarius apskaičiavimus. Didžiausia leistina vieno milisiverto metinės apšvitos dozė buvo viršyta vietovėse, esančiose toliau nei už 60 kilometrų į šiaurės vakarus ir maždaug už 40 į pietvakarius nuo elektrinės, praneša naujienų agentūra “Kyodo”.

TEPCO į vandenyną išpumpavo 10,4 tūkst. tonų mažai radioaktyvaus vandens, siekiant atlaisvinti saugyklas smarkiai užterštam vandeniui, nutekančiam iš reaktorių.

Karštligiškai mėginant ataušinti itin radioaktyvius branduolinio kuro strypus, TEPCO liejo vandenį tiesiai ant reaktorių, kuriuose dalis kuro išsilydė.

Tačiau ši strategija sutrukdė jėgainės vidinės aušinimo sistemos remonto darbus, nes inžinieriams teko spręsti, kur dėti 60 tūkst. tonų labai radioaktyvaus vandens.

Inžinieriai taip pumpuoja į reaktorius azotą, siekiant išvengti vandenilio susikaupimo ir naujų sprogimų, kurie paskleistų atmosferoje daugiau radioaktyvių teršalų. Tačiau specialistai sako, jog nuo kovo 11 dieną smogusio žemės drebėjimo tokių dramatiškų įvykių tikimybė gerokai sumažėjo.