"Veido" archyvas

Tikslas: pokyčiai

Nuo pat šešiolikos metų Jurga nuolat su kuo nors rimtai draugaudavo: vos nutraukusi vienus santykius, iš karto stačia galva nerdavo į kitus. Gyventi poroje jai atrodė kur kas lengviau: mylimasis klausydavosi jos istorijų, apgindavo ją, jei prireikdavo, guosdavo ir linksmindavo. Jurga suprato, kad palaikyti santykius jai paprasta: ji tai puikiai sugeba. O štai būti vienai, nuo nieko nepriklausomai ir pasikliauti vien savo jėgomis ji nemokėjo.

Iš pradžių Jurga su tuo taikstėsi manydama, kad vieniems geriau sekasi vienoks gyvenimo būdas, kitiems – kitoks. Tačiau galiausiai ji pamatė, kad nebesugeba baigti santykių net su tais žmonėmis, kurių nemyli. Iškęsti prastą draugo elgesį jai atrodė lengviau nei išsiskirti ir būti vienai.

Vis dėlto Jurgai jau seniai buvo ne šešiolika. Todėl ji suprato, kad visą gyvenimą priklausyti nuo kitų negalės, – privalo išmokti tvarkytis pati. Būdama 28-erių paliko vaikiną, su kuriuo draugavo penkerius metus, išsinuomojo vieno kambario butą ir pasiryžo išmokti nepriklausomos viengungės gyvenimo. Jurga manė, kad pratintis teks kelis mėnesius. Tai užtruko metus: jie buvo sunkiausi merginos gyvenime. Jurgai teko ne tik ištverti tai, kad ji viena (prie to ji buvo nepratusi), bet ir iš naujo mokytis tikėjimo savimi, ryžtingumo ir sprendimų priėmimo.

Ir tik pagaliau pajutusi, kad išmoko būti nepriklausoma, Jurga vėl užmezgė naujus santykius, tik šįkart su kitokio būdo vyru – tokiu, kuris leido jai savarankiškai siekti tikslo, neribojo laisvės ir skatino turėti savo nuomonę, o ne tik pritarti vyrui, kaip buvo pratusi.
Jurgos istorija – tai pavyzdys, kaip užsibrėžus tikslą galima pakeisti savo charakterį. Tai taip pat sudėtinga, kaip sunku įnikusiajam į svaigalus negrįžti prie senų įpročių. Tačiau atpratus nuo priklausomybių galima pradėti naują gyvenimą…

Nekintančių dalykų nėra

Ilgai buvo linkstama manyti, kad suaugusio žmogaus charakteris nesikeičia; kai mūsų asmenybė susiformuoja, išryškėja stipriosios ir silpnosios jos savybės, ir su tuo tenka taikstytis visą gyvenimą. Ir jei nuo vaikystės žmogus buvo ramus, jokia gyvenimiška patirtis nepavers jo vietoj nenustygstančiu akiplėša.

Vis dėlto naujausi psichologiniai tyrimai rodo ką kita.

Svarbiausi charakterio bruožai ne tik bėgant laikui vystosi ir tobulėja arba silpsta, bet gali būti ir visai pakeisti. Tam tereikia tik valios, pasiryžimo ir tikėjimo.

Bėgant metams asmenybė keičiasi. Ją formuoja patirtys ir svarbiausi gyvenimo įvykiai: santuoka, motinystė ar tėvystė, didesnė atsakomybė ir taip toliau. Tyrimai rodo, kad charakterio savybės dažniausiai keičiasi į gera, nes kintančios aplinkybės verčia prisitaikyti.

Viską lemia tikėjimas

Vis dėlto pokyčiai galimi tik tuo atveju, kai jais tikime: tik žmonės, manantys, kad gali pakeisti savo charakterio savybes, iš tiesų jį pakeičia. Jų tikėjimas, kad pokyčiai įmanomi, skatina rizikuoti ir stengtis tobulėti.

Štai, pavyzdžiui, Laura yra drovi. Jos drovumas trukdo bendrauti su žmonėmis, todėl ji norėtų šio bruožo atsikratyti.

Taigi Laura pati kartais įstumia save į situacijas, kai reikia daugiau bendrauti su nepažįstamaisiais. Nors tokios situacijos jai gana skausmingos, jos – puiki charakterio treniruotė. Kiekvienąkart bendraudama su nepažįstamais ar mažai pažįstamais žmonėmis Laura po truputį nugali savo drovumą: iš pradžių sunkiai ir per prievartą, bet pamažu mokydamasi gyventi be jo.

Įsikalbėtas pasikeitimas

Šiaip ar taip, situacijos mus keičia ir tuomet, kai to specialiai ir nesiekiame. Štai tyrimai rodo, kad tų, kurie patenkinti savo darbu ir laiminga santuoka, ekstraversija stiprėja, o neurotizmo bruožas silpnėja. Kitaip tariant, tokie asmenys lengviau išgyvena stresines situacijas, be to, yra linkę daugiau bendrauti. Vadinasi, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, gali pasikeisti ir charakteris.

Charakterį keičia kiekviena, net ir nedidelė patirtis. Pavyzdžiui, jei mokėtės groti kokiu nors muzikos instrumentu, tikriausiai pastebėjote, kaip palengva pirštai paklūsta melodijai. Ir kai gerai mokate groti, jums net nebereikia žiūrėti į instrumentą: pirštai patys gaudo stygas ar spaudo tinkamus pianino klavišus. Taip yra dėl to, kad mūsų smegenys pripranta prie grojimo technikos ir ją išnaudoja taip pat, kaip važiavimą dviračiu ar skaitymą – tai atrodo labai paprasta.

Lygiai taip pat veikia ir charakterio pokyčiai. Kaskart, kai ko nors naujo išmokstame ir imame kitaip mąstyti ar elgtis, atitinkamai pasikeičia ir mūsų smegenys. Tai reiškia, kad iš tiesų įmanoma tapti tokiu žmogumi, kokiu norėtume būti. Pavyzdžiui, jūs galite tapti atsparesnė stresui, jei mokysitės atsipalaidavimo technikos. Galite tapti drąsesnė, jei dažniau rizikuosite. Tai lygiai tas pats, kaip mokytis groti.

5 didieji bruožai

Kiekvieno žmogaus charakterį apibūdina penki didieji bruožai. Tai:

• Ekstraversija. Paprastais žodžiais tariant, tai gebėjimas ir noras bendrauti su aplinkiniais ir to bendravimo dažnumas. Štai ekstravertui nuolat būtinas ryšys su kitais žmonėmis, o intravertui pakanka jo gauti nedidelėmis dozėmis.

• Sąmoningumas. Šis bruožas apibūdina žmogaus organizuotumą, discipliną, ryžtą ir gebėjimą priimti sprendimus. Sąmoningas žmogus – patikimas ir ambicingas.

• Sutariamumas. Tai gebėjimas užjausti, pagirti, padėti kitam žmogui ir jį suprasti. Turintys ryškų sutariamumo bruožą lengvai supranta aplinkinius.

• Neurotizmas. Kai kurie žmonės gali būti linkę į stresą, perdėtas reakcijas ir perdėtus lūkesčius. Jie reaguoja stipriomis emocijomis ir ne visada geba jas valdyti.

• Atvirumas patirčiai. Tai nenoras stovėti vietoj: atviri patirčiai žmonės nuolat stengiasi išbandyti ką nors naujo. Vien tam, kad žinotų, koks tai jausmas.

Svarbiausia taisyklė: nepersistengti

Dauguma žmonių norėtų atsikratyti savo neigiamų bruožų. Tačiau net ir jie reikalingi, kitaip gamta jų būtų nesukūrusi.
Antai stresas, baimė, nerimas ir nepasitikėjimas savimi tradiciškai laikomi neigiamomis emocijomis. Tačiau maža šių emocijų dozė naudinga, nes ji priverčia pasitempti, pažvelgti į save ir pasaulį kritiškiau. Nerimas ir baimė verčia veikti savisaugos instinktus ir taip išvengti galimų pavojų.

Stengiantis pakeisti charakterį reikėtų orientuotis ne į neigiamų savybių atsikratymą, o į teigiamų stiprinimą.
Tokiu būdu nors jūsų silpnybės ir išliks, tačiau jos netrukdys siekti savo tikslų.

Pakopa po pakopos

Keisti charakterį – ilgas ir atkaklus darbas. Tačiau ryžtas ir valia padės jums pasiekti savojo tikslo. Jei tik jo sieksite pamažu:

• Atsakykite į klausimą, kodėl norite pakeisti savo asmenybę: ryžtatės pokyčiams, nes to nori jūsų mylimas žmogus ar tam tikros jūsų savybės trukdo jums pačiai? Jei pasirinksite pirmąjį atsakymą, pradėti pokyčių dar nesate pasirengusi. Pokyčiai dėl kitų žmonių nebus tikri, nes jiems ryžotės ne savo noru. Be to, net ir atsikračiusi kokios nors ydos dėl kito žmogaus, nejusite džiaugsmo: juk įvykdėte ne savo, o kito jums iškeltą tikslą.

• Išsirinkite vieną savo savybę, kurią norite pakeisti. Būkite konkreti: žinokite vieną bruožą, kurį norėtumėte patobulinti. Pavyzdžiui, jei jaučiate, kad per retai rizikuojate ir dėl to gyvenime daug prarandate, tobulinkite savo atvirumo patirčiai bruožą.

• Pradėkite nuo mažų treniruočių: išbandykite egzotišką patiekalą, kurio paragauti bijojote, ryžkitės nueiti į vietą, kurioje nebuvote, ar užsirašykite į papuošalų gaminimo kursus, nors to niekada nedarėte. Kiekviena nauja patirtis didina atvirumą ir įrodo, kad iki tol nepatirti dalykai gali būti labai smagūs.

• Skirkite sau laiko. Pokyčiai neįvyks per savaitę ar mėnesį. Todėl užsibrėžkite lengvai pasiekiamų tikslų, kurie privers apie juos pagalvoti tik penkias minutes per dieną. Būkite kantri: dideli pasikeitimai susideda iš daugybės mažyčių.

• Pagalbinė kontrolė. Paprašykite, kad jūsų pasikeitimo procese dalyvautų jums artimas žmogus. Tegul jis seka jūsų elgesį ir stebi, kaip jums sekasi keisti vieną ar kitą savo charakterio savybę. Savęs iš šalies nematote, o šio žmogaus kritika gali būti postūmis pasistengti labiau.

Vos gimus mūsų likimą lemia daugybė paveldėtų savybių, mus supanti aplinka ir netgi zodiako ženklas. Yra ir kita teorija: vaiko charakterį neišdildomu įspaudu paženklina gimimo eiliškumas šeimoje.

Pirmagimis visur pirmas

Iki tam tikro laiko pirmagimis yra vienintelis vaikas, todėl mama su tėčiu negaili jam nei laiko, nei dėmesio. O jei toks mažylis kartu tampa ir pirmuoju anūku seneliams, tuomet nuo pat pirmos pasirodymo pasaulyje dienos jis tikrai negali skųstis dėmesio stoka. Visi suaugusieji tik ir šokinėja aplinkui, visi juo žavisi ir… kažko tikisi. Todėl ateityje pirmagimis labai stengiasi pateisinti tėvų lūkesčius ir suteikti malonumą juo didžiuotis. Taip pat pirmagimis itin jautriai reaguoja, kai tėvai nusivilia juo. Nepamirškite: pirmajam vaikui šeimoje jūsų pagyrų reikia kaip gėlei vandens.

Mažieji nesupranta, kad už namų sienų egzistuoja kitoks pasaulis. “Jei šeimoje aš esu visatos centras, vadinasi, taip turi būti visur ir visada”, – mąsto pirmagimis savo vaikišku proteliu. Ir toks mąstymas gali turėti įtakos jo charakterio bruožams. Todėl perdėtas dėmesys tokiam vaikui gali pakenkti.

Gimus antram vaikui, pirmagimis liaujasi buvęs vienintelis – tai jam kartais tampa tikra tragedija. Anksčiau į tėvus turėjęs visas teises pirmagimis dabar priverstas nulipti nuo pjedestalo. Todėl būdamas pernelyg išlepintas jis gana dažnai tampa žmogumi, kuris greitai įsižeidžia ir pyksta ant viso pasaulio.

Jei šeimoje atsiranda daugiau vaikų, pirmagimis tampa tėvų pagalbininku, išsiugdo net didesnį atsakomybės jausmą. Vyriausias vaikas šeimoje visko imasi rimtai, moka siekti užsibrėžto tikslo, dažnai gerai mokosi ir elgiasi. Pirmagimiui formuojama nuomonė – tu vyresnis, stipresnis, išmintingesnis, turi mokyti kitus. Taigi pirmagimis auga kaip vadovauti, dominuoti linkusi asmenybė. Užaugęs toks žmogus gali sunkiau priimti naujoves, laikytis taisyklių.

Pirmagimis auga arčiau suaugusiųjų pasaulio, tad dažnai būna labiau prisirišę prie tėvų nei jaunėlis. Beje, jis atviresnis, tačiau sunkiau sukalbamas. Pirmagimio tėvai dažnai būna labai jauni ir neturi jokios patirties, taigi jo daliai tenka dauguma pedagoginių eksperimentų. Todėl nemažai tokių vaikų užauga patys, yra linkę dvejoti ar pulti į kraštutinumus.

Antrasis – maištininkas

Antras vaikas gimsta visiškai kitoje aplinkoje. Jis jau turi brolį ar seserį, todėl nuo gimimo priverstas išmokti konkuruoti. Toks vaikas žino, kad yra ne vienintelis pasaulyje ir visada šalia turi sektiną pavyzdį.

Tačiau kartais tuo pačiu keliu antrasis vaikas žengti nenori ar net negali, nes jis paprasčiausiai užimtas. Jei pavyzdinguolio vaidmuo šeimoje jau atitekęs vyresniajam, mažėliui belieka tenkintis “blogiuko” vaidmeniu. Sutikite, kovoti su vyresniuoju, kuris yra “geresnis ir protingesnis”, sunkiau, nei pasukti priešinga kryptimi. Todėl dažnai jaunėlių būdas skiriasi nuo vyresniųjų, ypač tose šeimose, kuriose skatinama konkurencija. Jei vienas tylus, kitas – triukšmadarys, jei vienas stropus, kitas – tinginys.

Jaunėlis dažnai būna aktyvesnis ir komunikabilesnis nei vyresnėlis, nes augo gausesnėje ir gyvesnėje aplinkoje. Be reikalo manysite, kad antras vaikas šeimoje sugeba tik nuvilti tėvus. Priešingai, jis kartais tėvus džiugina net labiau, nes intuityviai jaučia, kas jiems patinka. Pirmagimis tai sugeba ne visada. Be to, argi ne maištininkai kuria istoriją?

Aukso vidurys?

Kas nutinka, kai antras vaikas virsta viduriniu? Deja, tokio vaiko padėtis tradiciškai laikoma sunkiausia. Pirmagimiams teko nedaloma tėvų meilė, pagrandukai lepinami tiesiog dėl to, kad yra mažiausi, o per viduriuką atsidūrusiems vaikams tenka pakovoti dėl vietos po saule. Betgi sakoma: sunku pratybose – lengva kare. Šis posakis itin tinka jiems: visą vaikystę priversti įrodinėti, ko verti, užaugę tokie vaikai sugeba nemažai pasiekti. Jie lengviausiai bendrauja su žmonėmis, moka susirasti draugų, greičiau sprendžia problemas, sėkmingai kopia pasirinktos srities karjeros laiptais. Antra vertus, dėl nuolatinės kovos jų gyvenime dažnai tvyro įtampa, jie gali jaustis dalyvaują nesibaigiančiose lenktynėse.

Dėl tokio elgesio suaugusiesiems su viduriniu šeimos vaiku bendrauti nelengva. Daugelis jų jaučiasi spaudžiami ir mano, kad gyvenimas neteisingas. Jie linkę laužyti taisykles ir principus.

Dažniausiai viduriniai vaikai nėra perfekcionistai, iš savęs reikalauja mažiau nei kiti ir jaučiasi mažiausiai nuo ko nors priklausomi.

Trečiasis – paperkantis žavesiu

Svarbiausiojo pozicijas pagrandukai mėgina išsikovoti žavesiu. Pasak psichologų, ir užaugę mažiausieji būna mieli bei šilti žmonės. Nuo vaikystės jie išlavina gebėjimą užkariauti aplinkinių simpatijas. Deja, ir suaugę jie dažnai tikslų siekia visus greitai paperkančiais metodais.

Jaunėliai dažnai labiau savimi pasitiki, mat jų tėvai augino juos jau turėdami patirties ir nesibaimindami, kad auklėdami gali suklysti. Jiems daugiau ir pasirinkimo galimybių – trečias vaikas gali pasinaudoti pirmų dviejų, kurie pramynė jam kelią, patirtimi. Dažnas atvejis konkurencinėje kovoje – koalicija su pirmagimiu, kurio akimis, mažėlis yra ilgai lauktas kerštas viduriniam.

Kai kurie jaunėliai sugeba sąmoningai prasitęsti vaikystę, nes supranta, kad “lėliukiškas” žavesys suminkština suaugusiuosius. Vyresnieji skatinami elgtis kaip suaugę, o mažajam leidžiama elgtis priešingai. Mama su tėčiu trokšta, kad jų mažiukas nesuaugtų, tad jis visomis išgalėmis stengiasi šį norą pildyti. Tai pavojinga tuo, kad tokia padėtis ateityje gali smarkiai apkarpyti savarankiškumo sparnus.

Nemažai jaunėlių tampa bailiomis, neryžtingomis, atsakomybės vengiančiomis asmenybėmis, visko laukiančiomis iš kitų.

Tik nepamirškite – joks vaikas nenori būti mažiausias bei silpniausias. Taigi norėdamas įrodyti, kad nėra bejėgis, jaunėlis stengsis parodyti viską, ką gali. Jis gali tapti ambicingu, aukštus siekius puoselėjančiu žmogumi, gerai žinančiu savo vertę.

Kuriuo būti geriau – vyresnėliu ar jaunėliu?

Neklijuokime etikečių. Visai nebūtina, kad vyresnėlis visuomet nusileistų jaunėliui ir temptų atsakomybės naštą. Ir jam reikia leisti pabūti mažiuku bei retkarčiais iškrėsti kvailysčių. O tai, kad mažesnį visuomet lenkia vyresnis, dar nereiškia, kad jis turi augti infantilas. Viduriniam taip pat ne visuomet lemta būti tarp kūjo ir priekalo. Normalioje šeimoje kiekvienas vaikas turi turėti galimybę save išreikšti ir nusipelno tiek pat tėvų dėmesio.

Laisvę konkurencijai! Daugelis šeimų deklaruoja lygybę: “Mes visus vaikus mylime vienodai, jie artimiausi vienas kitam žmonės, todėl neturi pyktis”. Verčiau pripažinkite, kad kiekvienas vaikas – kitoks, todėl jiems ėmus konkuruoti neišsigąskite. Puoselėkite individualias jų savybes, gabumus. Jei visi vaikai talentingi vienoje srityje, geriau juos išskirti – tegul vienas groja smuiku, o kitas pianinu. Jei tėvai guodžiasi, kad vaikai konfliktuoja, tegul pamąsto, ar būtų geriau, jei vaikai beprotiškai vienas kitą mylėtų ir negalėtų vienas be kito apsieiti? Neskubėkite spręsti vaikų konfliktų – tik tuomet jums paaiškės, kad jie puikiausiai sugeba daryti tai patys ir randa išeitį iš bet kokios situacijos.