Daugumai žmonių kyla klausimas, ar charizma yra įgimta, ar jos galima išmokti. Atsakymą į šį ir daugelį kitų klausimų galima rasti ką tik Lietuvos knygynuose pasirodžiusioje Andrew Leigh knygoje “Charizma”. O mes siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Pasitikėjimas savimi

„Jei patys savimi nesižavite, kodėl tikitės to iš kitų?“ – kartą paklausė sąmojingoji aktorė Mae West. Apie jos pasitikėjimą savimi sklandė legendos, bet ji tikrai dėjo daug pastangų šiam būdo bruožui ištobulinti.
Anthony Howardas, vienas iškiliausių britų politikos apžvalgininkų, reguliariai būdavo rodomas per televiziją. Jo veidas, švelniai tariant, buvo itin nepatrauklus, netgi bjaurus, tačiau iš jo sklido toks pasitikėjimas savimi, kad netrukus visi žiūrovai nustodavę galvoti apie jo išvaizdą; jam kalbant, netrukus išryškėdavo jo asmeninio poveikio galia.
Pasitikėjimas savimi kuriant charizmą vaidina gyvybiškai svarbų vaidmenį ir „yra lemiamas veiksnys, jei siekiate įgyvendinti didelius sumanymus“, teigė Samuelis Johnsonas, viena ryškiausių, nors neabejotinai nepatrauklios išvaizdos Anglijos asmenybių.
Pasitikėjimas savimi – tai galia. Galia, padedanti veikti žmonių mintis, jausmus ir elgesį. Jei spinduliuosite šią galią, greičiausiai galėsite aplinkiniams daryti norimą asmeninį poveikį, kur kas stipresnį nei tuomet, kai žmonės pastebi pasitikėjimo savimi stoką.
Netgi Winstonas Churchillis ne visada visiškai pasitikėdavo savimi ir su kartėliu guosdavosi savo žmonai Clementine’ai. Jis sakydavo: nepaisant to, kad yra ministras pirmininkas, jis jaučiasi esąs netinkamas šioms pareigoms ir jo asmeninis poveikis nepakankamai stiprus, kai jam, kaip premjerui, tenka turėti reikalų su svarbiais žmonėmis, išskirtiniais pasaulio veikėjais. Šiuo atveju šio politiko didžiulė įtaka, jo charizmos poveikis ir žmonių lūkesčiai padėdavo užmaskuoti pasitaikančias jo nepasitikėjimo savimi akimirkas.
Kartais esama skirtumo tarp vidinio pasitikėjimo savimi ir išorinio pasitikėjimo savimi, persiduodančio aplinkiniams. Pavyzdžiui, netgi didžiausi aktorinio meno meistrai pripažįsta, kad ir juos apninka dvejonės ir nepasitikėjimas savimi, ypač kai tenka kurti svarbius vaidmenis. Tačiau šiems artistams pasirodžius scenoje niekas net neįtaria, kad jie būtų kankinęsi dėl kažkokių abejonių.
Bet dažniausiai vidinis pasitikėjimas savimi ir išorinės tokio būdo apraiškos, kurias žmonės įvardija kaip pasitikėjimą savimi, labai susiję dalykai. Vienas komentatorius yra pasakęs taip: „Jeigu manote, kad pasitikite savimi, tai ir pasitikite, bet jei manote, kad nesate įgiję šios savybės, tuomet, netgi pasitikėdami savimi, vis tiek nepasitikite.“ Įgyti nuolatinį pasitikėjimą savimi padeda praktika, vedanti prie naujų gebėjimų, kompetencijų, kurios savo ruožtu padeda vis labiau tikėti savo jėgomis, pasitikėti savimi.
Pasitikėjimą savimi rodo žmogaus elgesys: laikysena ir kiti ne tokie akivaizdūs elgesio bruožai, tarkime, subtiliai pasireiškiantys tam tikri kūno kalbos ženklai. Pavyzdžiui, kiti žmonės mano, kad:
• esate atsipalaidavęs, o ne susikaustęs;
• esate lankstus – balsui ir judesiams būdinga daugybė niuansų;
• jums būdinga savikontrolė – judesiai tikslingi, užtikrinti;
• jūsų ketinimai aiškūs.
Galite ugdytis visas šias savybes – pavyzdžiui, kaip aiškiau suformuluoti ir įvardyti savo ketinimus ar geriau suvokti savo kūno kalbą. (…)