Prieš 45 metus mineralines trąšas gaminusiame Kėdainių chemijos kombinate (dabar – „Lifosa“) meistru dirbti pradėjęs Jonas Dastikas įmonei vadovauja jau apie 15 metų. Per beveik pusę amžiaus jo akyse gamykla keitėsi nuo masinių darbininkų pravaikštų ir girtuokliavimo darbe iki tapsmo modernia ir pasauliniu mastu konkurencinga įmone. „Net braižiau grafiką, kaip mums sekasi. Linija nuolat kilo, kol galų gale tai mečiau, nes viršuje pritrūko vietos, kur brėžti“, – juokiasi J.Dastikas.
Vaiva SAPETKAITĖ
Bendrovės vadovas neslepia: lyginti trąšų gamybą sovietinės okupacijos metais su dabartine yra tas pats, kas žigulius su mersedesu. Čia svarbiausia net ne technologinė pažanga. Anksčiau gamyklos darbuotojai viską darė tarsi atbulomis rankomis, buvo nuolat skubama, nauji objektai statomi neištaisius klaidų projektuose, juos skubėta paskelbti baigtais net nebaigtus, todėl daug ką reikėdavo nuolat perdaryti. Fabriko valdymas buvo visai kitoks – niekas nesistebėdavo, jei būdavo iškviečiama dirbti naktimis ar šventinėmis dienomis.
„Nors žmonių gamykloje tada dirbo daug, jų vis trūkdavo. Niekas per daug savo darbo vietos nevertino: netrūkdavo pravaikštų, girtavimo, ligos biuletenių, nors žinodavai, kad žmogus sveikas“, – prisimena J.Dastikas.
Atkūrus nepriklausomybę tokią gamyklą ištiko šokas – per trumpą laiką 100 proc. pagaminamos produkcijos teko nukreipti į Vakarų rinkas. Susidūrus su konkurencija situacija buvo nepavydėtina. „Esant planinei ekonomikai nė nebuvo įdomu, kam gaminama, – mums buvo pasakoma, kur, ką ir kiek krauti“, – sako J.Dastikas.
Anuo metu netgi teko keletui mėnesių visiškai sustabdyti trąšų gamybą. Fabrikas buvo privatizuotas, vėliau akcininkai keitėsi. Dabar „Lifosa“ priklauso Rusijos koncernui „Eurochem“.
Įmonė trąšas eksportuoja į maždaug 40 pasaulio šalių ir turi filialų kitose šalyse. „Mūsų kompanija jau pakankamai didelė ir pagal trąšų pardavimą yra tarp ryškiausių Europos žaidėjų“, – didžiuojasi J.Dastikas.
Yra kuo didžiuotis ir įmonės darbuotojams – būtent ši bendrovė mokėjo didžiausius atlyginimus Lietuvos pramonėje. 2013 m. vidutinė alga „Lifosoje“ viršijo 1,5 tūkst. eurų.
Vienintelis iššūkis, kurio prisibijo viena svarbiausių šalies įmonių, yra gipsas, tiksliau, netoli Kėdainių saugomi iš šalutinio gamybos produkto – gipso supilti kalnai. Pasigirsta kalbų, kad ir už tai „Lifosai“ norima įvesti papildomą mokestį. „Šito prisibijome, – prisipažįsta vadovas, – tačiau jokie kiti iššūkiai negąsdina. Esame visa galva aukščiau už daugumą kitų tokių pat kaip mūsų pasaulio įmonių.“
Chemijos pramonės eksportas auga
Ūkio ministerija tvirtina, kad chemikalų ir chemijos produktų gamybos sektoriuje pernai veikė 99 įmonės. Tai tik 0,1 proc. visų šalyje veikiančių nefinansinių įmonių. Tačiau vertinant pagal darbuotojų skaičių net keturios jų – didelės, o 14 – vidutinės. Chemikalų ir chemijos produktų pramonės gamyba pernai siekė 1,8 mlrd. eurų, o tai 10,4 proc. visos apdirbamosios gamybos produkcijos. Šio sektoriaus bendroji pridėtinė vertė – 0,5 mlrd. eurų.
Chemijos pramonės, kurioje dirba 5014 žmonių, eksportas pernai siekė 1,1 mlrd. eurų.
„Chemijos pramonė yra viena svarbiausių šalies pramonės šakų. Taip pat reikėtų nepamiršti chemijos pramonės svarbos Klaipėdos uostui, geležinkeliams ir paslaugų teikėjams“, – pabrėžia Ūkio ministerijos Ūkio plėtros departamento direktorius Osvaldas Šmitas.
Kyla plastiko gamintojai
„Lifosa“ – viena iš tų chemijos pramonės įmonių, kurioms šiuo metu sekasi. Kaip sekasi kitoms šio sektoriaus gamykloms?
„Orlen Lietuva“ prieš kelerius metus buvo atsidūrusi gilioje duobėje, „Achemai“ pakenkė valdžia, nes, nežinia kuo remdamasi, uždėjo jai prievolę mokėti už Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą. Azotinių trąšų gamybai Lietuvoje apskritai sudarytos blogos sąlygos, o juk tokios gamyklos neiškelsi. Farmacijos pramonei sekasi taip pat nevienodai, pavyzdžiui, kyla „Aconitum“ bendrovė, tačiau dauguma kitų vaistų ir maisto papildų gamintojų išgyvena ne geriausius laikus“, – pasakoja Pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.
Dvidešimt metų veikiančios bendrovės Plastmasės fabriko (Vilniaus r.) komercijos direktorė Eglė Nosevičienė savajam sektoriui taip pat įžvelgia puikių galimybių augti. Jos manymu, kuo toliau, tuo plastiko pasaulyje bus naudojama daugiau: „Dabar plastmasė gali pakeisti viską – metalą, medį, gumą, stiklą. Net 3D spausdintuvai pasitelkia plastmasę spausdindami namus.“
Kuriamos naujos plastiko rūšys, kurios pasižymi tokiomis pat savybėmis kaip metalas ir gali būti atsparios dideliems temperatūros pokyčiams, cheminės reakcijoms, yra ypač tvirtos, todėl iš jų galima gaminti automobilių, geležinkelių bėgių, pabėgių, vagonų dalis.
Molėtų rajone veikiančios įmonės „Hoda“, vienos iš plastiko gaminių liejimo lyderių Baltijos šalyse, įkūrėjas ir direktorius Raimundas Gražys pritaria nuomonei, kad tai, kas dar prieš dešimtmetį atrodė neįmanoma, tampa kasdienybe: „Prieš 10–15 metų visi automobilio aušinimo sistemos vamzdeliai buvo metaliniai, o dabar jau gaminami iš plastiko. Taip pat daug kitų automobilių detalių, kurios anksčiau buvo iš metalo, gaminamos iš plastiko – net buferiai ar sparnai. Taip pigiau. Be to, tokias detales nesunku perdirbti, o metalas rūdija, reikia aukštakrosnių jam lydyti.“
99 proc. produkcijos į Europos šalis eksportuojančios „Hodos“ asortimentas – nuo paprasčiausių namų apyvokos priemonių iki sudėtingų techninių detalių, pasižyminčių specifinėmis savybėmis ir aukštais kokybės reikalavimais. Įmonė turi net 54 liejimo mašinas. Vis dėlto R.Gražys nukerta, kad pagrindinis Lietuvos konkurencingumo pranašumas tebėra pigesnė darbo jėga. Pasak jo, modernumu nepakonkuruosi, nes užsakovas reikalauja vienodos gaminio kokybės tiek iš Lietuvos, tiek iš Vokietijos gamyklos.
Pramonininkas įsitikinęs – kylant atlyginimams Lietuvos konkurencingumas mažės, juolab kad šis sektorius reikalauja nemažai investicijų, įrenginiai brangūs: „Pati mažiausia liejimo mašina kainuoja per 30 tūkst. eurų, o didelių kainos gali siekti ir milijonus eurų.“
Todėl nieko nestebina, kad daug didžiųjų šalies įmonių, ne tik „Lifosa“, priklauso užsieniečiams: „Orlen Lietuva“ – Lenkijos bendrovei, PET granulių gamykla „Orion Global Pet“ – Tailando, o „Neogrupės“ savininkas – iš Ukrainos.
Kretingoje įsikūrusios bendrovės „Terekas“ vadovas Juozas Maksvytis įsitikinęs, kad konkuruoti galima ne vien kaina, bet ir išmokstant nuspėti bei patenkinti sudėtingus klientų poreikius. „Terekas“ gamina ne tik įvairią plastiko tarą, bet ir jos formavimo įrenginius bei didžiąją dalį įrangai reikalingų detalių, taip pat siūlo gamybos kliento patalpose galimybę.
Jei klientai nenori įsigyti „Tereko“ įrangos, jiems gali būti suteikta galimybė ja naudotis savo gamyklose. Tai labai sumažina logistikos ir darbo išlaidas, sutaupo laiko, o svarbiausia – padeda būti patrauklesniems už konkurentus.
Kuršėnuose veikianti vokiško kapitalo bendrovė „Devold AMT“, pasak jos generalinio direktoriaus Sauliaus Stelingio, konkurentų regione beveik neturi. Beveik visa kuršėniškių produkcija eksportuojama, o pagrindiniai klientai – stambios tarptautinės bendrovės. Produkcijos pagaminama apie15–16 tūkst. tonų – bent jau toks yra kitų metų gamybos planas.
„Perkame stiklo arba anglies pluošto siūlus ir pagal kliento pateiktą specifikaciją gaminame audinį. Tai tarsi plastiką formuojanti medžiaga. Tada parenkama atitinkama derva ir daroma forma. Tarkim, gelžbetonis – iš armatūros ir betono, tai mūsų gaminys būtų tarsi armatūra“, – paaiškina S.Stelingis.
Daugiausia „Devold AMT“ gamina žaliavą vėjo jėgainių sparnams, tačiau jos panaudojimo galimybės yra daug platesnės. Žaliava tinka ir laivybos, aeronautikos, transporto pramonei. Tai inovatyvi gamykla, kuri kaip tik netrukus pasipildys moderniausiais rinkoje įrenginiais, bet S.Stelingis sako, kad į juos neinvestuojama kasmet. Įranga keičiasi ne taip greitai – kokybiškai nauji įrenginiai pasirodo kas dešimtmetį.
Pinigų galima uždirbti ir paprasčiau
Kartais nebūtina gaminti sudėtingų gaminių – užtenka pasiūlyti geresnį ir pigesnį sprendimą. Bendrovė „Viva Master“ iš plastiko gamina korius gruntui sutvirtinti. Koriams gaminti puikiai tinka ir perdirbtas plastikas. Schema tokia: įmonė iš aukštos kokybės žaliavos, atvežtos iš ES šalių, gamina sudėtingesnius gaminius (pavyzdžiui, atsparius lagaminus ar konteinerius, skirtus pieno laboratorijoms), kurie atitarnavę dažnai grąžinami įmonei. Iš perdirbto plastiko pagaminamas naujas produktas – korys.
Kaip pasakoja „Viva Master“ vadovė Romualda Paspiešinskienė, toks korys naudojamas keliams, upių šlaitams ar vandens telkinių krantams sutvirtinti, dedamas gyvulių varymo takuose, taip pat juo išklotas ir vienas žirgynas: „Jis pakeičia anksčiau naudotas brangesnes medžiagas, tarkim, trinkeles. Korį galima uždengti akmenukais arba užberti žemėmis ir užsėti veja. Tokia veja gali važinėti mašinos, ir nieko neišdraskys.“
Naftos kainų sūpuoklės
Lietuvos ekonomikai ypač svarbus yra naftos perdirbimas. „Orlen Lietuvos“ atstovas Mindaugas Linkaitis primena, kad ši bendrovė sumoka daugiausia mokesčių šalyje. Pernai naftos perdirbimo gamyklos finansus stipriai paveikė staigus naftos ir degalų kainų smukimas.
„Tačiau reorganizacija davė rezultatų. Nepaisant to, nepervertiname rinkos sąlygų, kurios šiuo metu mums ypač palankios. Du metų ketvirčiai iš eilės bendrovei buvo pelningi, tačiau jie nepadengs ankstesnių metų nuostolių“, – teigia „Orlen Lietuvos“ atstovas ir prideda, kad svarbiausia tolesnės stabilios veiklos sąlyga yra sąnaudų mažinimas, ypač logistikos srityje.
J.Dastikas pritaria, kad logistikos sąnaudos chemijos pramonėje sudaro itin didelę išlaidų dalį. Pavyzdžiui, „Lifosa“ 65 proc. trąšų gamybai reikalingų fosfatų importuoja iš Rusijos, o likusius – iš Maroko, Senegalo, Togo ir net Mozambiko bei Pietų Afrikos Respublikos. Apie 80 proc. „Lifosos“ produkcijos geležinkeliais gabenama iki Klaipėdos uosto, todėl geležinkelių tarifai yra itin svarbūs, o juos, kaip teigia J.Dastikas, „Lietuvos geležinkeliai“ kasmet didina.
„Lifosos“ vadovas atkreipia dėmesį į tai, kad po to, kai Vyriausybė nurodė „Lietuvos geležinkeliams“ gelbėti bankrutavusią „Lietuvos jūrų laivininkystę“, tai gali tapti dar vienu pretekstu didinti tarifus.
O S.Besagirskas mano, kad „Orlen Lietuvos“ likimą nulems tai, kokios bus pasaulinės naftos kainos. Jei jos smuks dar žemiau, gali kilti rimtų problemų: „Tai aktualu ne tik Mažeikiams – dėl palyginti pigios naftos ir skalūnų naftos išgavimo per metus Europoje bankrutuoja po dvi tris naftos perdirbimo įmones. 2008–2014 m. jų Europoje bankrutavo jau apie 15, be to, dalis jų buvo modernesnės už „Orlen Lietuvą“. Nesėkmės čia galėtų sukelti neigiamų pasekmių ir šalies ekonomikai, ir Klaipėdos uostui, kuriame naftos produktai sudaro apie ketvirtadalį visų krovinių.“
Kol kas nerimo lyg ir nėra – Klaipėdos uosto aštuonių mėnesių krova, palyginti su praėjusiais metais, išaugo maždaug 9 proc., o labiausiai prie augimo prisidėjo skystieji kroviniai, kurių didžiąją dalį sudaro naftos produktai. Šis rodiklis šoktelėjo net 41,3 proc.
Aplinkosaugos reikalavimų iššūkis
Ne tik bendrovei „Orlen Lietuva“, bet ir kitiems ES šalyse narėse veikiantiems naftos perdirbėjams taip pat graso nauji griežti ES aplinkosaugos reikalavimai. Jie turėtų įsigalioti jau 2018 m. „Tai reiškia, kad būtinos įspūdingos investicijos. „Gabaliuką“ gamyklos gal net reikės perstatyti“, – apibendrina S.Besagirskas.
„Orlen Lietuvos“ atstovai informuoja, kad aplinkosaugos projektai jau įgyvendinami. Būtent tam bei gamybos optimizavimui artimiausiais metais ir bus skiriama didžioji investicijų dalis.
„Achemos“ generalinis direktorius Ramūnas Miliauskas guodžiasi, kad pagal ES direktyvas nuo 2022-ųjų leistinos teršalų išmetimo į orą ribos bus žemiau teorinių ribų: „Tai reiškia, kad nesvarbu, kiek investuotume, normatyvo žemutinių ribų vis tiek nepasieksime.“
Pasak R.Miliausko, jei nenorime patys pakišti kojos ES pramonei, kurios augimo svarba ir konkurencingumas skelbiami visos Bendrijos prioritetu, itin griežti reikalavimai nėra protingiausias sprendimas.
Apyvartiniai taršos leidimai (ATL) nustato, kiek teršalų galima išmesti nuo tonos pagaminamos produkcijos. Jei šis kiekis viršijamas, taikomas papildomas mokestis. „Dalį ATL gamykla gauna nemokamai, o kitus tenka pirkti. Šios papildomos išlaidos siekia vidutiniškai apie 10 mln. eurų kasmet“, – skaičiuoja „Achemos“ generalinis direktorius.
Bendrovės „Litnobiles“, priklausančios didžiausiam pasaulyje dažų gamintojui „AkzoNobel“ ir užimančios daugiau nei pusę Lietuvos antikorozinių dangų ir dažų rinkos, valdybos pirmininkas Gytis Baliukonis pabrėžia, kad tik narystei ES ir kartu griežtėjantiems reikalavimams galime padėkoti už padarytą ryškią pažangą šioje pramonės šakoje. Pasak jo, tai verčia daug investuoti į modernias technologijas, tačiau kartu skatina atradimus ir didesnį efektyvumą.
„Kai buvo pareikalauta, kad pigmentai dažuose būtų be švino ir chromo, praktiškai visi Europos dažų gamintojai ėmė priešintis, šaukti, jog tai neįmanoma, jog čia žaliųjų išsigalvojimai, kad ištrauktų daugiau pinigų investicijoms. Bet šiandien dauguma Europos dažų gamintojų jau naudoja aplinkai ir žmonių sveikatai daug mažiau kenkiančius pigmentus be švino ar chromo“, – aplinkosaugos spaudimo naudą nurodo pramonininkas.
Pasak G.Baliukonio, Lietuvos dažų ir antikorozinių priemonių pramonei būtini pokyčiai. „Kai atgavome valstybės nepriklausomybę, mūsų dažų pramonė nuo Vakarų buvo atsilikusi bent pusšimčiu metų. Tada Baltijos šalyse padarėme šuolį, bet sustojome, o Vakarai nenustojo judėti į priekį.“
Partneriai atidaro gamyklas kitose mūsų regiono valstybėse. Kodėl pasirenkama Estija, o ne Lietuva? Todėl, kad Lietuvoje ne tokie palankūs įstatymai, be to, estų technologinis lygis kur kas aukštesnis. Estija bando turėti tai, ką turi Vakarai, ir žvalgosi į tai, kas pagaminama naujausio. „Mūsų rinkoje apskritai atsirado daug žaidėjų, kurie, norėdami kurti verslą, į Lietuvą ėmė tempti atgyvenusias technologijas ir dabar gamina produkciją atsilikusioms šalims, o tai stumia visą sektorių dešimčia metų į praeitį“, – dažų pramonės paveikslą piešia G.Baliukonis.
Tai nėra vienintelė atsilikimo priežastis. Šalyje veikia modernių dažų ir antikorozinių medžiagų sektoriaus įmonių, kurios galėtų greičiau į rinką patiekti pažangesnių produktų, tačiau pirkėjas dažnai nori pigesnių, o ne geresnių. Tokia padėtis – ne tik šiame sektoriuje.
„Ko gero, dabartinis Viešųjų pirkimų įstatymas yra vienas labiausiai Lietuvą atgal stumiančių veiksnių. Pagrindinis kriterijus – žemiausia kaina, o juk pigiau padaryti galima visada, bet tai nebūtinai rodys sveiką protą“, – kritikos negaili G.Baliukonis.
„Achema“, Rusija ir terminalas
Nors pasaulinėje trąšų rinkoje kas keleri metai keičiasi pelno ir nuostolių ciklai, didieji trąšų gamintojai su tuo susitvarko. Kur kas sudėtingiau, kai atsiranda jėgų, besikišančių į laisvosios rinkos procesus.
„Pagrindinis iššūkis tebelieka mūsų konkurentams Rusijos gamintojams dirbtinių gamtinių dujų kainų teikiami pranašumai. Jos – pagrindinė azotinių trąšų gamybos žaliava. Kadangi dujos išgaunamos Rusijoje, jos vyriausybė iš dalies dotuoja savus gamintojus. Jiems dujų kaina tris kartus mažesnė negu kitiems Europos gamintojams, o palyginti su Jonava – dar daugiau“, – aiškina R.Miliauskas.
„Achema“ daugiau negu pusę šalies gamtinių dujų sunaudoja kaip žaliavą, todėl jų kaina stipriai veikia konkurencingumą.
Prieš trejus metus „Achema“ susidūrė su dar vienu dideliu iššūkiu – prievole Lietuvos gamtinių dujų perdavimo sistemos operatoriui „AmberGrid“ mokėti papildomai už SGD terminalą. „Achema“ laikėsi pozicijos, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimai dėl to neteisėti ir nepagrįsti, tačiau Kauno apygardos teisme pralaimėjo ginčą su „AmberGrid“ dėl dalies nesumokėtų mokesčių bei susikaupusių delspinigių ir privalės jam sumokėti 20 mln. eurų.
Pasak R.Miliausko, tai stipriai veikia „Achemos“ konkurencingumą, nes papildomas mokestis gerokai pabrangina trąšas. „Ne tik gamtinių dujų tiekėjai laikosi didesnių kainų, bet ir valstybė uždeda papildomus mokesčius“, – skundžiasi įmonės vadovas.
Farmacijos kelias – ne rožėmis klotas
Farmacijos pramonės įmonių asociacijos vadovas ir bendrovės „Liuks farmacija“ savininkas Zigmantas Dargevičius teigia, kad, palyginti su kitomis valstybėmis, mūsų farmacijos sektorius nėra išplėtotas. Priežasčių daug, tačiau svarbiausios yra sisteminės – pati šio sektoriaus struktūra, vaistinių centralizacija trukdo iškilti mažesniems žaidėjams.
Patentinių vaistų Lietuvoje nėra sukurta. „Vaistui sukurti reikia bent milijardo eurų, o kas Lietuvoje gali tiek investuoti?“ – klausia Z.Dargevičius.
O štai maisto papildų gaminama daug ir įvairių – pradėti jų gamybą nėra sudėtinga. Didelė dalis šalies farmacijos pramonės produkcijos eksportuojama, tačiau dažnai grįžta į Lietuvą, tik su kitu prekės ženklu. Kad šalies farmacijos įmonės į pasaulio rinkas patektų su savo prekės ženklu – reta.
Net svarbiausios šalies farmacijos įmonės finansiniais rodikliais nestebina. 2014 m. vienos seniausių Lietuvos farmacijos bendrovių „Sanitas“ pardavimo pajamos siekė 7,7 mln., o grynasis pelnas – 247 tūkst. eurų; „Valentis“ – atitinkamai apie 10,6 mln. ir 486 tūkst. eurų; sparčiai augančios „Aconitum“ – 3,4 mln. ir 44 tūkst. eurų.
Farmacijos sektorius labiau nuskamba ne dėl savo sėkmės, o dėl skandalingų naujienų. Štai vasarį nuvilnijo žinia dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos įtarimų „Valentis“ davus kyšius daugiau nei šimtui gydytojų (vien pernai gydytojams papirkti įmonė galėjo skirti apie 145 tūkst. Eur). Rugpjūtį „Liuks farmacijos“ (anksčiau „Liuks“) darbuotojai sukėlė triukšmą dėl, pasak jų, šios bendrovės elgesio su jais (mokamų atostogų išleidžiami nederinant datos, verčiami išeiti nemokamų atostogų).
Užtat visai kitokia padėtis biofarmacijos sektoriuje. Pasaulinė audito ir verslo konsultacijų kompanija „Ernst & Young“, atlikusi Europos biotechnologijos mokslo ir pramonės analizę, pateikė išvadas, kad Lietuvos biotechnologijos rinka yra viena didžiausių Vidurio ir Rytų Europoje. Lietuviški produktai neturi atitikmenų, todėl yra visos prielaidos toliau plėtoti biotechnologijos tyrimus ir veiksmingai juos naudoti šalies pramonės konkurencingumui didinti. To nekeičia nė tai, kad šios srities įmonių nėra daug.
Tokių įmonių istorija prasidėjo tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kai vykdytų mokslinių tyrimų pagrindu šalyje pradėta kurti moderniosios biotechnologijos pramonė. Nuo Biotechnologijos instituto netruko atskilti pirmosios biotechnologijos įmonės: „Fermentas“, „Biotechna“ (nuo 2001 m. – „Sicor Biotech“) ir „Biocentras“. Didelis impulsas šiai pramonei buvo, kai 2010 m. didžiausia pasaulyje kompanija, siūlanti produktus ir paslaugas mokslui, „Thermo Fisher Scientific“ įsigijo „Fermento“ bendrovę. Ši dabar vadinasi „Thermo Fisher Scientific Baltics“.
O „Sicor Biotech“ su „Teva Baltics“ priklauso tarptautinei milžinei, generinių vaistinių preparatų gamintojų lyderei „Teva“, patenkančiai į didžiausių pasaulio farmacijos įmonių dešimtuką.
Nuo Lietuvos biotechnologijos pramonės neatskiriama Vlado Bumelio pavardė. Jis įkūrė ir išplėtojo ne vieną šio sektoriaus įmonę. Šiuo metu V.Bumelis vadovauja biotechnologinių mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centrui „Biotechpharma“.
Farmacijos srityje apie naujus vaistus niekas negalvoja, o čia pasiekta didžiulių inovacijų. V.Bumeliui vadovaujant „Sicor Biotech“ sukurtas interferonas vėžiui ir hepatitams gydyti buvo pirmas rekombinantinių baltymų pagrindu pagamintas vaistas, registruotas Rytų ir Vidurio Europoje, ir penktas iš šešių tokio pobūdžio preparatų pasaulyje. Kitas profesoriaus ir jo kolegų sukurtas vaistas nuo vėžio „TevaGrastim“ – pirmasis lietuviškas preparatas, kuriuo gydomi ES bei kitų šalių ligoniai.
Kokia ateitis?
Nors trąšų ar plastiko gamybos srityje džiaugiamasi gerais veiklos rodikliais ir laukiama didelio pelno, to negalima pasakyti apie su nemažais iššūkiais susidūrusias įmones „Achema“ ir „Orlen Lietuva“.
J.Dastikas pabrėžia, kad prognozuoti chemijos pramonėje apskritai – nedėkingas darbas, juolab kad dauguma svarbių šalies chemijos pramonės įmonių dirba tik eksportui. „Čia veikia daugybė veiksnių, prie kurių visų prisitaikyti sudėtinga. Kartais pasitaiko taip, kad viskas būna atvirkščiai“, – pripažįsta trąšas gaminančios įmonės „Lifosa“ vadovas.
Loading ...