Baltijos Amerikos klinikos nuotr.

Viktorija BALSYTĖ

Gydytojas ortopedas traumatologas Tomas Sveikata, dirbantis Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje bei Baltijos ir Amerikos klinikoje, sako, kad skausmas – labai plati sąvoka ir apie tai galima kalbėti labai įvairiai. Vienaip apie skausmą kalbėtų neurologas, kitaip – LOR specialistas, dar kitaip – stomatologas. Tačiau visi pasakytų tą patį: skausmo kęsti pacientas neturėtų.

– Koks būna skausmas, kuo jis skiriasi?

– Skausmas gali būti ūminis arba lėtinis. Ūminį sukelia įvairios trauminės būklės. Vien Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės skubios pagalbos skyriuje ortopedai traumatologai kasdien priima iki 150 žmonių su įvairiausiomis traumomis – žaizdomis, sumušimais, patempimais, kaulų lūžiais. Jas visada lydi skausmas – kartais mažesnis, kartais intensyvesnis.

– Kuo ypatingas lėtinis skausmas?

– Lėtinį skausmą sukelia įvairios lėtinės ligos, pavyzdžiui, įvairūs artritai. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, tai yra viena dažniausių būklių, sukeliančių lėtinį skausmą bei invalidizuojančių pacientus. Toks skausmas nebūtinai bus toks intensyvus kaip ūminiais atvejais, bet jis labai varginantis. Kita vertus, pasakyti, kiek skausmas yra intensyvus, labai sudėtinga.

– Kaip pamatuoti skausmą?

– Tai labai subjektyvu. Žmonės skirtingai toleruoja skausmą. Mes, profesionalai, galime maždaug įvertinti, kiek kokia būklė galėtų sukelti skausmo ir kaip reikėtų elgtis, kad pacientui neskaudėtų, nes tai ir yra pagrindinis tikslas. Žinoma, vienaip skauda, kai nikstelima koja, kitaip – kai ligonis patiria daugybinius atvirus lūžius.

Vienaip skauda ūminio skausmo atveju, kitaip – lėtinio. Kiekvienu atveju pacientui jo paties skausmas yra didžiausias.

Vienaip skauda ūminio skausmo atveju, kitaip – lėtinio. Kiekvienu atveju pacientui jo paties skausmas yra didžiausias.

Esama įvairių metodų skausmui įvertinti, ir dažnai tai daro patys pacientai. Jų gali būti prašoma įvertinti savo skausmą pagal dešimties balų sistemą arba dešimties centimetrų juostelėje užbraukti brūkšnį ties ta vieta, kurioje pacientas jaučiasi esąs pagal juntamą skausmą. Vaikams rodomi veidukai – nuo šypsenėlės iki nusiminusio, susiraukusio, verkiančio ir prašoma pasirinkti, kuris veidukas atitinka jo juntamą skausmą.

Nors tai labai subjektyvu, bet kartu labai svarbu, nes vertina ne medikas, o pats pacientas. Kai kada prie šios balų sistemos bandoma „pririšti“ net būtinąją pagalbą. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse ji teikiama, kai skausmą pacientas įvertina šešiais ir daugiau balų.

Medicinoje dabar problema dažnai vertinama iš paciento pozicijų, paciento akimis. Labai svarbu, kaip skausmą ar galūnės funkciją vertina pacientas, o ne tik gydytojas.

– Ar skausmas yra tik ligos simptomas, ar galima sakyti, kad skausmas irgi yra liga?

– Jei panagrinėtume pacientų skundus, pamatytume, kad artritų atveju pagrindinis skundas yra būtent skausmas. Tik paskui rikiuojasi galūnės deformacija, funkcijos sutrikimas, tai yra judesių ribotumas bei raumenų atrofija. Pacientas skundžiasi tada, kai junta skausmą.

Kartais jo visiškai išvengti neįmanoma, bet gydytojas profesionalas turi žinoti, kaip skausmą valdyti, nes tikslas – kad skausmo būtų kuo mažiau.

– Ar visada reikia malšinti skausmą? Gal kartais vaistų žala organizmui didesnė negu skausmo, jei jis nėra labai stiprus?

– Kartais skausmas būna ir mūsų „draugas“, nes leidžia suprasti bei vertinti tam tikrų organų būklę. Kartais sportininkams per varžybas užblokavus skausmą, tai yra vietiškai užšaldžius skaudamą vietą ar paskyrus analgetikų, įvyksta traumos, nes skausmas žmogaus nebestabdo, jis nejaučia, kad kažkas yra negerai.

Skausmas gali būti ir signalas, kad kažkas negerai po operacijos. Pavyzdžiui, trečią dieną pacientas skundžiasi, kad skausmas jam nepraeina ar net intensyvėja, o mes žinome, kad tuo metu skausmas jau turėtų mažėti. Vadinasi, kažkas yra negerai.

Nors kęsti skausmo nereikėtų, pacientai labai dažnai jį kenčia. Net ligoninėje dalis pacientų kenčia skausmą, aiškindami, kad apie skausmą personalo neinformavo, nes nakties metu „nenorėjo trukdyti seselių“ ar manė, jog gali pakentėti. O juk tam pacientas ir yra ligoninėje, kad personalas jam galėtų suteikti pagalbą tada, kada reikia.

Yra pacientų, kurie vengia vaistų manydami, kad taip išvengs šalutinio jų poveikio, tačiau toks požiūris – klaidingas. Skausmas žmogų vargina, išbalansuoja. Yra atlikta daug mokslinių tyrimų, įrodančių skausmo ryšį su įvairiomis depresinėmis būsenomis.

– Kaip tinkamai pasirinkti nuskausminamuosius?

– Pacientas turi klausyti gydytojo rekomendacijų. Skirdamas nuskausminamuosius vaistus gydytojas įvertina ne tik medikamento chemines charakteristikas ar paciento skausmo intensyvumą, bet ir kitus faktorius, tokius kaip paciento amžius ar gretutinės ligos.

Po operacijos rekomenduojama nelaukti, kol skausmas įsismarkaus. Atsiradus nemalonių pojūčių reikia informuoti gydytoją ar slaugytoją.

Kartais, kai skausmas užklumpa netikėtai, nelieka kitos išeities, tik bėgti į vaistinę ir nusipirkti tai, ką pataria vaistininkas. Tačiau reikia žinoti, kad vaistininkai šiandien turi labai siaurą nereceptinių vaistų spektrą, kuriuo gali disponuoti, dėl to geriau kreiptis pagalbos į gydytoją. Jis diagnozuos ligą, sukėlusią skausmą, ir paskirs tinkamiausią vaistą. Svarbiausia – nemanyti, kad dėl skausmo neverta kreiptis į gydytoją. Niekada nereikia kęsti skausmo.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Artėjant šiltajam sezonui daugiau dėmesio patariama skirti kojų venų ligų prevencijai. „Venų varikozė – tai liga, kuri savaime nepraeina“, – perspėja kraujagyslių chirurgas flebologas Arūnas Grinkevičius.

– Kiek Lietuvoje paplitęs sergamumas išsiplėtusių (varikozinių) kojų venų ligomis?

A.G.: Lietuvoje šiais negalavimais skundžiasi keli šimtai  tūkstančių žmonių. Įprastai tai vyresnio amžiaus asmenys, tarp kurių didesnė dalis moterų. Dažnu atveju sergamumą lemia genetiniai faktoriai, todėl savo pacientų klausiame, ar buvo sergančiųjų šia liga jų šeimoje. Statistika rodo, kad kas penktą šalies gyventoją (kas trečią moterį ir kas penktą vyrą) vargina veninės kojų kraujotakos sutrikimai ir tinimai. Vyrams šią ligą labiau lemia genetika ir įgimtas jungiamojo audinio silpnumas, o moterims – dar kartu ir hormoniniai svyravimai bei nėštumas, kurio metu organizme vyrauja progesteronas, skatinantis venų sienelių pokyčius.

– Dėl kokių nusiskundimų pacientai kreipiasi į gydytoją flebologą?

A.G.: Dažniausiai skundžiamasi venų išsiplėtimu, diskomforto pojūčiu kojose, jos apibūdinamos kaip sunkios, pakietėjusios ar patamsėjusios, taip pat minimas niežulys, mėšlungis ir tinimai blauzdose. Jei uždelsiama per ilgai, gali atsiverti žaizdos, dar vadinamos opomis. Išsiplėtusios kojų venos itin pavojingos besilaukiančioms moterims, todėl prieš planuojant nėštumą reikėtų pasitikrinti profilaktiškai, įvertinant kojų venų vožtuvėlių būklę, nes tai padeda prognozuoti, kaip liga gali vystytis padidėjus slėgiui kojų venose nėštumo metu.

– Kokie didžiausi pavojai kyla žmogui sergant venų varikoze?

A.G.: Didžiausiu pavojumi flebologijoje laikome trombų sergančiose venose susidarymą. Dėl pažeistų venų sienelių, sulėtėjusios kraujo tėkmės išsiplėtusiose venose, suaktyvėjus krešėjimui, vystosi paviršinių venų tromboflebitai. Paviršinių venų trombozė gali sukelti ir giliųjų venų trombozės vystymąsi. Tokiais atvejais atitrūkę trombai gali nukeliauti į paciento plaučius. Pasiseka, jei trombai nedideli. Dažnai įvyksta alpimo priepuolis, dūstama, o po to neretai išsivysto plaučių uždegimas. Bet jei trombas didelis, užsikišus plaučių arterijai galima staigi mirtis.

– Vis dažniau venų varikozei gydyti pasitelkiama lazerinė operacija. Kuo ji pranašesnė už iki šiol vyravusią chirurginę?

A.G.: Visų pirma tai pacientą tausojanti operacija, kurios metu atliekami pjūviai/punkcijos siekia vos 1–2 mm. Priešingai nei atliekant operaciją chirurginiu būdu, nežalojami kūno audiniai, nervai, limfmazgiai, išvengiama kojos tinimo, o žmogus nejunta skausmo. Per lazerinę operaciją kojos išorė lieka apsaugota, nes lazeriu dirbama iš vidaus. Kiekvienu atveju gydytojas turi galimybę nuspręsti, kuris būdas pacientui tinkamesnis. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai operacija lazeriu netinkama: kalbu apie tuos 5 proc. pacientų, kurie jau operuoti anksčiau ir vena pašalinta chirurgiškai. Tačiau dauguma venų varikozės atvejų lazerinis gydymas yra tinkamiausias metodas. Po operacijos, atliktos lazeriu, žmogui rekomenduojama dėvėti elastinį trikotažą (šis padeda nustumti kraujo perteklių, lengvina giliųjų venų darbą). Pacientas  gali vykti namo ir kitą dieną jau yra darbingas.

– Ar tiesa, kad venų varikozės operacijai geriausia ryžtis iki vasaros pradžios?

A.G.: Kadangi anksčiau Lietuvoje buvo daromos tik chirurginės operacijos, žmonėms iki šiol atrodo, kad vasara venoms operuotis – netinkamas metas. Anksčiau norint atlikti šias operacijas tekdavo atjungti kirkšnyje esančią veną. Tai labai  nepatogi vieta, vasarą gana gausiai prakaituojanti, todėl grėsdavo infekcinės komplikacijos. Tačiau taikant lazerinį gydymo būdą (pasitelkiamas žiedinis lazeris) šių nepatogumų nebelieka, pjūvis kirkšnyje nebereikalingas, taigi sezoniškumas netenka prasmės. Vienintelis nepatogumas, su kuriuo susiduria žmogus pooperaciniu laikotarpiu, tas, kad tenka mūvėti elastinę kojinę. Šalyse, kuriose tęsiasi amžina vasara, – Ispanijoje, Brazilijoje, Argentinoje tokios operacijos atliekamos visus metus. Svarbu paminėti, kad Baltijos ir Amerikos klinikoje savo pacientams siūlome naują gydymo metodą, kuris dažnai taikomas amžinos vasaros šalyse. Tai vieno pjūvio (1–2 mm dydžio) operacija. Po jos nebūtina dėvėti elastinės kojinės, taigi išnyksta ir ta vienintele kliūtis operuotis vasarą.

– Minėjote, kad per nepriklausomos Lietuvos metus sergamumas venų varikoze šiek tiek mažėjo. Kas šiuo metu labiausiai kelia nerimą gydytojams flebologams?

A.G.: Lietuvoje vis dar pasitaiko daug užleistų atvejų, ypač atokiau nuo didžiųjų miestų. Daugiausia tai nulemta žmonių požiūrio: iki šiol įsivaizduojama, kad venų varikozė – nieko tokio, jei tik ant podiumo nelipi. Dažnai užduodamas klaidingas klausimas: nejau negaliu su ja gyventi? Juk skausmas nėra toks intensyvus, kad negalėčiau pakentėti. Taip kenčiama metų metais, kol atvažiuojama su opomis kojose ar išsivysčiusiomis trombozinėmis komplikacijomis.

– Ko reikia, kad žmogaus venos išliktų sveikos ir funkcionuotų nepriekaištingai?

A.G.: Pirmiausia – judėjimo. Jis teigiamai veikia kojų veninę kraujotaką. Kitas svarbus veiksnys – pakankamas skysčių vartojimas. Sąmoningas dviejų litrų per dieną suvartojimas gerina veninę kraujotaką.

Jei žinoma, kad šeimoje yra sergančiųjų venų varikoze, savalaikis išsityrimas pas kraujagyslių chirurgą ir profilaktika padės laiku gauti gydymą  ir likti sveikiems.

Saulė Valentaitė