Chrisas Kline'as

„Buvau paskutinis žurnalistas, ėmęs iš jo interviu akis į akį ir matęs jį gyvą. Dėl šio žmogaus leidausi į 750 km slaptą kelionę per Rusijos užimtą Kaukazą: užsimaskavęs keliavau automobiliu, pėsčiomis, raitas, kirtau 40 rusų kontrolės punktų, o kartą vidury nakties net perbėgau skersai Rusijos armijos bazę“, – istorinį interviu su Čečėnijos sukilėlių vadu Aslanu Maschadovu prisimena JAV karo žurnalistikos veteranas ir naujasis Kauno technologijos universiteto (KTU) lektorius Chrisas Kline’as.

– Būdamas karo žurnalistu ėmėte interviu iš pačių įvairiausių žmonių. Kuriais savo interviu labiausiai didžiuojatės?

– Labiausiai didžiuojuosi interviu su Čečėnijos sukilėlių vadovu Aslanu Maschadovu. Buvau paskutinis žurnalistas, ėmęs iš jo interviu akis į akį ir matęs jį gyvą. Leidausi į 750 km slaptą kelionę per Rusijos užimtą Kaukazą, praėjus mėnesiams, kai Groznas pasidavė Rusijos armijai. Užsimaskavęs keliavau automobiliu, pėsčiomis, raitas, kirtau 40 rusų kontrolės punktų, o kartą vidury nakties net perbėgau skersai Rusijos armijos bazę. Ši kelionė buvo pati pavojingiausia mano karo žurnalisto karjeroje.

Interviu su sukilėlių lyderiu vyko viduryje miško. Mano žinių komandos trejetą, A.Maschadovą ir 60 jo vyrų nuo 3000 rusų kareivių skyrė vos keli kilometrai.

A.Maschadovas nebuvo radikalus ekstremistas, kaip jį bandė pavaizduoti rusų skleidžiama propaganda, – jis buvo pasaulietiškos mokyklos šalininkas, demokratas, teisingu balsavimu išrinktas Čečėnijos prezidentu, žmogus, kurį Jungtinės Tautos bei Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) laikė laisvu ir teisingu šalies vadovu, žmogus, kuris norėjo įvykdyti neįmanomą užduotį – išlaisvinti savo žmones, kurių likimui liko abejingas visas pasaulis.

Mano giliam liūdesiui beveik visi žmonės, kurie man padėjo, arba mirė kovose, arba buvo nubausti mirties bausme, arba nukankinti Rusijos karių.

Mano redaktorius iš „ABC News” laidos „Nightline“ man davė užduotį kovoti su Rusijos skleidžiama propaganda. Šią misiją uoliai vykdžiau, tačiau mano giliam liūdesiui beveik visi žmonės, kurie man padėjo, arba mirė kovose, arba buvo nubausti mirties bausme, arba nukankinti Rusijos karių. Turiu pažymėti, kad visai kas kita yra matyti pasipriešinimo judėjimą, būti tarp partizanų, o ne nuolatinių kareivių, kadangi dėl savo žemių, namų, kaimų, šeimos ir draugų kovoja paprasti žmonės – tai silpnųjų karas prieš stipriuosius. Už šią ekspediciją Amerikoje man buvo skirtas valstybinis žurnalisto apdovanojimas.

Lankantis Londone Tedas Koppelis, vienas žymiausių JAV užsienio korespondentų, po šios kelionės Kaukaze man pasakė: „Nežinau, ar tu esi pats beprotiškiausias, ar pats drąsiausias mano pažįstamas žurnalistas.“ Šis Čečėnijoje sukurtas dokumentinis filmas, visi įrašai ir kopijos yra saugomi keliuose Amerikos universitetuose, o spausdintinė istorijos versija atsidūrė pirmuosiuose Didžiosios Britanijos laikraščių puslapiuose.

Didžiuojuosi tuo, bet įgyta patirtis man reiškia kur kas daugiau, nei apdovanojimai ar liaupsės. Ši ekspedicija visam laikui pakeitė mano gyvenimą, „pakrikštijo“ mane kaip karo reporterį. Čečėnijoje tapau tikru karo žurnalistu ir įgyvendinau pažadą, kurį daviau sau dar būdamas berniukas.

– Kalbant apie Ameriką, koks interviu jums įsiminė iš šios pasaulio pusės?

– Kitas interviu, kuriuo didžiuojuosi beveik tiek pat, įvyko Siudad Chuarese, Meksikoje, su valstybės prokurore. Tuo metu buvau CNN Meksiko biuro vadovas. Siudad Chuaresas išlieka žiauriausia masinių moterų egzekucijos vieta visame vakarų pusrutulyje, kur buvo nužudyta beveik 400 moterų. Niekur pasaulyje nebuvo įvykdytas tokio plataus mąsto neapykantos nusikaltimas prieš moteris dėl jų lyties, kaip šiame Meksikos mieste. Šis nusikaltimas vis dar nėra išspręstas dėl galimo Meksikos organizuotų nusikalstamų narkotikų kartelių ir policijos bendrininkavimo.

Dieną po to, kai eteryje pasirodė mano interviu su prokurore, ji atsistatydino.

Kai prieš kamerą kalbėjausi su valstybės prokurore, šios žudynės buvo pačiame įkarštyje. Pokalbio metu be užuolankų kėliau klausimus dėl pareigūnės neprofesionalumo, korumpuotumo ir pasiaukojimo nebuvimo, sprendžiant šią analogų neturinčią bylą. Buvau sukrėstas šių vargšių moterų skerdynėmis Chichuachua dykumoje, kuri ir dabar vadinama „kaukių dykuma“, nes tiesa nežinoma iki šiol, o žudikai dar nesučiupti.

Buvau susitikęs su daug aukų motinų, todėl jaučiausi tarsi joms moraliai įsipareigojęs. Dieną po to, kai eteryje pasirodė mano interviu su prokurore, ji atsistatydino. Visi Meksikos valstybiniai laikraščiai rašė, kad mano interviu nulėmė pareigūnės likimą. Ir dabar norėčiau sugrįžti atgal į Chuaresą, nes šiandien tai narko-smurto karo zona.

– Nuo pavasario semestro dėstysite KTU. Kokie yra jūsų, kaip šio universiteto lektoriaus, tikslai?

– Su KTU studentais pasidalinsiu savo taip sunkiai įgytomis žiniomis, patirtimi ir požiūriu. Noriu jiems suteikti tai, ko jie kitaip nepatirtų ar nesužinotų. Bandysiu praplėsti jų mąstymą netradiciniais metodais ir tikiuosi, kad pavyks bent keletą iš jų įkvėpti pasirinkti žurnalisto profesiją.

Studentus mokysiu komunikacinių įgūdžių, analitinių gebėjimų, pasitikėjimo savimi, smalsumo, kaip mąstyti plačiau, laisviau. Taip pat atskleisiu jiems žurnalisto darbo moralinę, filosofinę ir dvasinę pusę. Nesvarbu kokį karjeros kelią studentas bepasirinktų, manau, kad visa tai bus galima pritaikyti jo ar jos būsimame profesiniame gyvenime.

Bendraudamas su KTU studentais būsiu atviras ir sieksiu juos provokuoti – kaip amerikiečiui, man tai įprasta.

Žurnalistas turi gebėti drąsiai imtis bet kokios temos, turėti ne tik paviršutiniškų, bet ir gilesnių žinių įvairiais klausimais. Jis yra specialistas, galintis išsiugdyti specifines žinias, diplomatas, derybininkas, komunikatorius, tyrėjas, pasakotojas, metraštininkas ir liudininkas, tiesos ieškotojas, debatų ekspertas, socialinis apžvalgininkas ir stebėtojas, teisingumo ir demokratijos gynėjas, keliautojas ir keleivis, nuolat siekiantis naujų žinių, ieškantis atradimų ir idėjų.

Pats esu multimedijos žurnalistas, dirbantis su rašytine medžiaga ir audiovizualine žurnalistika įvairiuose žanruose, tad darbas Multimedijos inžinerijos katedroje man puikiai tinka. Naujieji KTU kolegos turi didelį techninių žinių bagažą, o aš esu sukaupęs daug praktinės patirties, peržengiančios auditorijos slenkstį, tad kuo puikiausiai papildome vieni kitus, mažindami atskirtį tarp teorijos ir praktikos.

Manau, kad mano patirtis tarptautinėje politikoje padės pristatant šiandienos pasaulio įvykius, ko studentai paprastai nesitiki iš techninio profilio užsiėmimų. Bendraudamas su KTU studentais būsiu atviras ir sieksiu juos provokuoti – kaip amerikiečiui, man tai įprasta.

– Kokius studentų gebėjimus stengsitės ugdyti?

– Stengsiuosi, kad studentai peržengtų ribas, net ir tas, kurių jie manė negalintys peržengti dėl tam tikro „rezervo“, būdingo lietuvių kultūrai. Noriu, kad mano studentai atsivertų ne tik sau, ne tik žinioms, bet ir pasauliui už auditorijos ribų bei suvoktų save tame pasaulyje.

Manau, kad dėl to, jog tebesu žurnalistas už universiteto sienų, tarp šio darbo ir vedamų paskaitų atsiras naudinga simbiozė. Bendravimas su studentais taip pat skatins mano paties mąstymo procesą ir kūrybiškumą, taigi – vyks mainų procesas. Tikiuosi, jog mano patirtis ir įgyti profesiniai įgūdžiai iš visai kitokios darbo aplinkos, leis praturtinti paskaitas Universitete.

– Ar jums jau yra tekę dėstyti?

– Savo karjeroje man yra tekę būti mentoriumi ir dėstytoju Amerikos bei Didžiosios Britanijos pradedantiems žurnalistams, mokyti televizijos naujienų tarnybą Pietų Azijoje, duoti patarimų Kabulo Tolo televizijai, pirmaujančiam nepriklausomam televizijos tinklui Afganistane.

Vienas iš mano tikslų yra išlaikyti tarpdiscipliniškumo dvasią ir kiek galima daugiau bendradarbiauti su kitų fakultetų katedromis – ypač humanitarinių mokslų srityje.

Taip pat esu dėstęs geriausiose šiaurės rytų Amerikos „Ivy“ lygos aukštosiose mokyklose, turinčiose puikią mokslinių pasiekimų reputaciją ir socialinį prestižą, t.y. tokiuose universitetuose, kaip Dartmutas, Smitas. Tačiau, tai yra pirmas kartas, kai buvau pakviestas dirbti kaip kviestinis aukštosios mokyklos lektorius, kurį vertinu kaip komplimentą ir garbę. Esu tikras savo identitetu ir pasiekimais, tačiau žinau ir tai, kad mokymasis yra visą gyvenimą trunkantis procesas – tai ir siekiu daryti. Dėstytojo darbas KTU man atvers naujas profesines galimybes ir naujus iššūkius.

Galiausiai, vienas iš mano tikslų yra išlaikyti tarpdiscipliniškumo dvasią ir kiek galima daugiau bendradarbiauti su kitų fakultetų katedromis – ypač humanitarinių mokslų srityje. Neabejoju, kad kartu mes nuveiksime daug, kuo ateityje galėsime didžiuotis.

Naujųjų kolegų buvau priimtas labai svetingai, katedroje jaučiuosi reikalingas – rodos, kad radau savo namus Lietuvoje toli nuo tikrųjų namų. Jau dabar jaučiuosi taip, lyg priklausyčiau šiai vietai, tad tikiuosi, kad bendradarbiausime dar ilgai.

– Dirbote tokiuose Amerikos televizijos kanaluose, kaip CNN, ABC ir „Fox News”. Kaip manote, ar KTU bei kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai galėtų sėkmingai dirbti tarptautiniuose televizijos naujienų tinkluose?

– Nesugalvoju nė vienos priežasties, kodėl KTU ar kiti Lietuvoje mokslus baigę studentai, kurių tikslas yra tapti profesionaliais žurnalistais, neturėtų bandyti prisijungti prie pirmaujančių JAV ar kitų tarptautinių naujienų organizacijų.

Šiuo atveju aukščiausio lygio anglų kalbos žinios yra esminis reikalavimas, o praktiniai kitų kalbų gebėjimai tik padidintų galimybę įsilieti ir į tarptautinės žurnalistikos areną. Aš kalbu keturiomis kalbomis, kas mano darbe buvo neįkainojama.

Šiandien būti žurnalistu yra puikus laikas, gal keliantis ir daugiau iššūkių.

Keičiantis pasauliui, keičiasi ir žurnalistika. Šiandien būti žurnalistu yra puikus laikas, gal keliantis ir daugiau iššūkių, o kartais ir pavojų, tačiau jei žmogus jaučia, kad tai jo pašaukimas, tuomet sunkūs išmėginimai ir pastangos yra to vertos. Tai ne tik nuostabus būdas bendrauti su pasauliu, jį analizuoti, pasinerti į jį ir pasakoti jo istorijas, bet tuo pačiu ir didžiulė privilegija.

Nesigailiu net pačių tamsiausių savo, kaip žurnalisto, gyvenimo akimirkų, nes tik jų dėka tapau tuo, kuo esu dabar. Viską, ko pasiekiau aš, gali pasiekti ir būsimi žurnalistai, baigęs studijas KTU, jeigu bus tvirti, ryžtingi ir tikintys tuo, ką daro.

– Kokių patarimų galėtumėte jiems duoti?

– Mano patarimas būtų mokytis įvairių dalykų, viskuo domėtis, įgyti naujų žinių, padėsiančių tobulėti tam tikroje srityje. Studentai nebūtinai turi domėtis geopolitika ir kariniais konfliktais, jie gali atrasti sau įdomią sritį, svarbu nebūti uždariems. Pasaulis tampa vis sudėtingesnis ir darosi vis sunkiau nuspėti, su kokiomis kliūtimis reikės susidurti.

Dirbant, taip pat reikia turėti įvairiapusių įgūdžių, nes tai yra žurnalisto ateitis, kuri jau atėjo. Šiuolaikinis žurnalistas turi pranokti kitus savo turimais gebėjimais: galėti rašyti laikraščiui, dirbti radijuje ar su vaizdo įrašais, fotografuoti.

Šiuolaikinis žurnalistas turi pranokti kitus savo turimais gebėjimais: galėti rašyti laikraščiui, dirbti radijuje ar su vaizdo įrašais, fotografuoti.

Reikia pamiršti visas baimes, tikėti savimi, išsikelti tikslus ir prisiminti, kad talentas be disciplinos yra bevertis. Ryžtingiems, atkakliems ir pasiryžusiems gerokai paprakaituoti būsimiesiems absolventams, gali atsiverti tokių televizijos grandų, kaip CNN, AJE, BBS SKY ar „France24“, durys. Norintys sužinoti daugiau, nei šiame interviu, turėsite atvykti į mano paskaitas!

Pirmąją interviu su Ch.Kline’u dalį skaitykite čia

Chrisas Kline'as (kairėje) / KTU nuotr.

„Karo metu pamatai ne tik blogiausią žmogaus elgesį, bet ir geriausias jo savybes – milžinišką drąsą, nesavanaudiškumą, tikrą herojiškumą, užuojautą, kurias išlaisvina ekstremalios sąlygos. Kad ir kaip bebūtų keista, kare gimsta nuoširdi bičiulystė, brolybės jausmas – toks, kokio neaptiksi niekur kitur. Šis stiprus ryšys sukelia didesnę priklausomybę nei baimės sukeliamas adrenalinas“, – atskleidžia garsus JAV karo žurnalistas Chrisas Kline’as, pavasario semestre pradėsiantis dirbti Kauno technologijos universitete (KTU).

Naujasis dėstytojas, prisijungęs prie KTU IF Multimedijos inžinerijos katedros, savo paskaitose dalinsis asmenine patirtimi iš karo Kaukaze, Irake ir Afganistane, mokys studentus komunikacinių įgūdžių bei analitinių gebėjimų, nagrinėjant įvairias pasaulio politines krizes, ginkluotus konfliktus.

– Kodėl nusprendėte pasirinkti nelengvą, o dažnai ir pavojingą, karo žurnalisto karjeros kelią?

– Kiek save prisimenu, visada norėjau būti žurnalistu. Kai man sukako devyneri, pasakiau savo šeimai, kad būsiu užsienio korespondentas ir karo reporteris. Visada žinojau, kad žurnalistika – mano pašaukimas.

Esu kilęs iš menininkų šeimos: mano tėtis buvo teatro ir kino aktorius, kaip ir mano teta, mama – operos solistė, o dėdė – ne tik įžymus psichologas, bet ir talentingas poetas. Taigi, istorijų rašymas yra tarsi užkoduotas mano genuose, kaip ir gyvenimo dramatiškumo pajautimas. Mano giminės medį puošia ir daug architektų, akademikų ir net vienas piratas!

Užaugau su meile savo šalies istorijai, o ypač jos neramumams ir konfliktams – tiesiog privalėjau pamatyti į istoriją įeisiančius įvykius, atgyjančius priešais mano paties akis.

– Ar buvo ir daugiau priežasčių, lėmusių jūsų pasirinkimą?

– Taip, net keletas. Prieš persikeliant gyventi į Ameriką, iki dešimties metų augau Francisko Franko fašistinio režimo valdomoje Ispanijoje. Baimė ir ankstyvas priespaudos atsiminimas pasiliko manyje, kartu sukeldami instinktyvų norą kovoti prieš juos.

Šie keisti reginiai mane patraukė ir neleido nuo jų nusigręžti – manau, kad būtent tada manyje užgimė karo reporteris.

Savo ankstyvą vaikystę taip pat leidau Italijoje, kuomet šalis buvo ant revoliucijos ir karinio perversmo slenksčio, prieš prasidedant Raudonųjų brigadų terorui. Būdamas dar visai mažas berniukas, gatvėse dažnai matydavau masines riaušes, susirėmimus tarp demonstrantų ir karabinierių. Šie keisti reginiai mane patraukė ir neleido nuo jų nusigręžti – manau, kad būtent tada manyje užgimė karo reporteris. Norėjau būti šio vyksmo liudininkas.

Amerikos komercinių programų televizijos tinklo CBS korespondentas Richardas C. Hotteletas, vienas iš geriausių Antrojo pasaulinio karo korespondentų, vienas pirmųjų JAV žurnalistų, įžengusių į Berlyną, žlugus nacių sostinei, taip pat turėjo įtakos mano apsisprendimui. Jis buvo senas šeimos draugas, kuriam svečiuojantis mūsų namuose, nuolatos sekiodavau iš paskos, trokšdamas išgirsti jo karo istorijas. Richardas buvo ir yra mano didvyris, kurio pėdomis norėjau sekti.

– Ar teko atsidurti tokioje situacijoje, kur jūsų gyvybei grėsė pavojus?

– Čečėnijoje, Irake, Afganistane aš ir mano komanda ne vieną kartą susidūrėme su mirtinu pavojumi – tai yra profesinė rizika, su kuria tenka susidurti kiekvienam karo reporteriui. Man be galo liūdna, kad kovos lauke praradau daug savo draugų.

Tuomet atrodo, kad esi gimęs po laiminga žvaigžde, turi „stebuklingą“ apsaugą, nors iš tiesų tai tik iliuzija.

Kartais pavojus supa iš visų pusių, tačiau kažkodėl lieki jo nepaliestas. Tuomet atrodo, kad esi gimęs po laiminga žvaigžde, turi „stebuklingą“ apsaugą, nors iš tiesų tai tik iliuzija. Ši sąmoningo neigimo būsena yra tam tikra prasme reikalinga – jei tave paralyžiuotų baimė, nebegalėtum funkcionuoti.

Pagarba priešiškai aplinkai karo metu yra labai svarbi padėties rimtumo suvokimui, kuomet atsiduri staigios ir žiaurios mirties akivaizdoje. Žinoma, tai yra niekas daugiau, vien tik nuolatinė baimė, tačiau su laiku išmokus šį jausmą kontroliuoti, ji išmoko pastabumo, budrumo bei sustiprina kovos dėl išlikimo instinktus.

– Dalyvavote įvairiuose pasaulio kariniuose konfliktuose. Kuris iš jų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, jums įstrigo labiausiai? Kokias žmogaus savybes atskleidžia karas?

– Kartą Čečėnijoje manęs vos nesučiupo rusų armija – net neabejoju, kad mane būtų nušovę tą pačią akimirką. Antrasis šiuolaikinis rusų ir čečėnų karas yra baisiausia, ką man teko matyti per savo gyvenimą – tai buvo ne kas kita, kaip žmonių genocidas. Iš 1 mln. čečėnų rusai nužudė daugiau nei 200 tūkst., o pasaulis dėl to nepakrutino nei piršto! Iki šiol nesuprantu, kaip man pavyko ištrūkti gyvam.

Man ir mano operatoriui dirbant Irake, kartą vos pavyko išvengti 120 mm minosvaidžio šovinių serijos. Šią situaciją puikiai atspindi sero Winstono Churchillio išsakyta mintis, jog išties didis džiaugsmas jaustis nušautam be pasekmių. Galvodamas apie šį įvykį, taip pat visada prisimenu, ką yra pasakiusi mano krikšto mama: „Drąsa yra baimė, kuri jau sukalbėjo savo maldas“.

Antrasis šiuolaikinis rusų ir čečėnų karas yra baisiausia, ką man teko matyti per savo gyvenimą – tai buvo ne kas kita, kaip žmonių genocidas.

Skirtingai nuo kareivių, karo reporteriai turi pasirinkimą, ar būti kovos lauke, ar iš jo pasitraukti. Dėl to aš labai gerbiu karius, kurie tokios prabangos neturi. Daugelis jų tapo mūsų artimais bičiuliais.

Karas nėra pramoga – tai šlykščiausias dalykas, kuriam pasiduoda žmonės, tačiau jis taip pat panaikina machinacijas, piktas gudrybes, nes kiekvieną sekundę balansuojama tarp gyvybės ir mirties. Kare nelieka laiko ir vietos kvailiams.

Keista, tačiau tokiomis aplinkybėmis pamatai ne tik blogiausią žmogaus elgesį, bet ir geriausias jo savybes – milžinišką drąsą, nesavanaudiškumą, tikrą herojiškumą, užuojautą, kurias išlaisvina ekstremalios sąlygos. Kad ir kaip bebūtų keista, kare gimsta nuoširdi bičiulystė, brolybės jausmas – toks, kokio neaptiksi niekur kitur. Šis stiprus ryšys sukelia didesnę priklausomybę nei baimės sukeliamas adrenalinas.

– Kokia buvo pati įsimintiniausia patirtis, dirbant Kaukaze, Irake, Afganistane ar kitose vietose?

– Tokių įvykių, liudijančių karą ir įstrigusių mano atmintyje amžiams yra pernelyg daug. Kai kurie iš jų džiugūs, kai kurie – siaubingi košmarai. Vienas iš tokių nutiko man klausantis sužeistų Irako karių aimanų: jie šaukė iš po savo bunkerio griuvėsių, kurį prieš akimirką subombardavo amerikiečių naikintuvas. Aš buvau už kelių šimtų metrų, tačiau atrodė lyg stovėčiau greta. Tos akimirkos siaubą sunku išreikšti žodžiais.

Taip pat mane persekioja ir karo zonose matytų gyvūnų vaizdai – tai nereiškia, kad žmogaus gyvybė man mažiau reikšminga, tačiau gyvūnai kare tokie bejėgiai… Kartą Kurdistane mačiau stimpantį asilą. Jis kankinosi agonijoje ir aš prašiau specialiųjų pajėgų kareivių, su kuriais buvau, kad išvaduotų jį iš baisių kančių, tačiau jie negalėjo to padaryti, nes bijojo, kad šūvis atkreips priešų dėmesį.

Pamačiau išskirtinio grožio, trečią dešimtį perkopusią moterį, kuri per sprogimą buvo netekusi pusės viršugalvio.

Visi prisiminimai, susiję su mano bičiuliais žurnalistais, kareiviais ar partizanais, civiliais, yra patys šilčiausi, tačiau morališkai bene labiausiai gluminančią akimirką patyriau Irake. Su grupele JAV komandosų įstrigau ligoninėje, šalia priėmimo skyriaus. Greitosios pagalbos automobilis pasirodydavo kas kelias minutes su vis naujais nukentėjusiais civiliais. Paramedikai neštuvais į operacinę gabeno žmones, kurie jau būdavo praradę gyvastį.

Šioje lauko ligoninėje taip pat pamačiau išskirtinio grožio, trečią dešimtį perkopusią moterį, kuri per sprogimą buvo netekusi pusės viršugalvio. Kai ten buvęs gydytojas, kurio visi drabužiai buvo permirkę krauju, suprato, kad esu amerikietis, jis ėmė muštis į krūtinę ir skausmingai šaukti: „Ar tai, ką mums atnešėte yra demokratija?“. Tada aš nežinojau, ką jam atsakyti. Nežinau iki šiol.

– Kaip pavyko prisitaikyti prie normalaus gyvenimo, grįžus iš vietovių, kuriose karas – kasdienybė?

– Nesvarbu, ar tu karo reporteris, humanitarinę pagalbą teikiantis asmuo, dirbantis konflikto zonose, kovoje dalyvaujantis kareivis ar civilis, grįžti į įprastą gyvenimo ritmą yra labai sunku. Visi esame drėbti iš to pačio molio, dėl to norėčiau, kad labiau užjaustume pabėgėlius, plūstančius iš Irako, Sirijos, Afganistano, Sudano ir kitų pragariškų vietų.

Kartą pabuvus kare, tų atsiminimų neįmanoma ištrinti iš atminties.

Karo reporterio darbas kainavo man santuoką. Iš Čečėnijos grįžau kęsdamas potrauminio streso sutrikimus (PTSS). Man buvo paskirtas psichologinis gydymas, po kurio iš tiesų jaučiausi geriau. Tuomet, ilgai nelaukęs, vėl išvažiavau į karo zonas ir, neslėpsiu, ketinu vykti dar nors keletą kartų. Nebesu toks jaunas, koks buvau anksčiau, ir suprantu, kad greitai turėsiu užleisti vietą naujajai karo reporterių kartai. Man pasisekė, kad šiandien šalia savęs turiu žmogų, kuris mane palaiko ir myli – tai mano širdies draugė iš Lietuvos.

Kartą pabuvus kare, tų atsiminimų neįmanoma ištrinti iš atminties. PTSS palyginčiau su alkoholizmu – žmogus, tapęs alkoholiku, visada turės tam tikrą „žymę“, net jei daugiau ir nebeišgers nė taurelės. Taigi, nors oficialiai PTSS man buvo išgydytas, iki šiol nemėgstu fejerverkų sproginėjimo ir medžioklės sezono, nes medžiotojų šūvių garsai man primena aidinčias karo ginklų salves.

– Ar grįžus namo, aplanko karo lauko, adrenalino, išbandymų ilgesys?

– Taip, išsivystė keistas refleksas – virš galvos praskrendančio sraigtasparnio garsas mane jaudina, o išgirdus besisukančius helikopterio sparnus, vis dar užverda kraujas – tai įprastinis šiuolaikinio karo garsas. Esu skridęs koviniais sraigtasparniais, esu buvęs jų viduje, į šiuos šaudant, taip pat esu nuo jų bėgęs ir slapstęsis. Lietuvos jungtinės oro pajėgos turi sraigtasparnį MI8, kuris vis praskrenda virš Kauno. Kai tik jį išgirstu, noriu griebti savo šalmą, neperšaunamą liemenę ir vėl grįžti į karo lauką.

Karas apdovanoja supratimu, kas iš tiesų svarbu ir leidžia pamatyti tikrąją žmogaus egzistencijos esmę, nekreipiant dėmesio į visus materialius ir paviršutiniškus dalykus.

Sugrįžus iš ten, sunkiausia yra tai, jog viskas aplinkui atrodo nebeatpažįstama, nes karo zona prilygsta namams, kuriuos palikai. Kur kas lėtesnis gyvenimo tempas, įprasta kasdienybė ir realus pasaulis atrodo svetimi, apima jausmas lyg būtum ateivis iš kitos planetos. Karas apdovanoja supratimu, kas iš tiesų svarbu ir leidžia pamatyti tikrąją žmogaus egzistencijos esmę, nekreipiant dėmesio į visus materialius ir paviršutiniškus dalykus.

Kai esi matęs tikrą žiaurumą, barbariškumą, siaubą, neapsakomas kančias, skausmą ir įniršį, stinga kantrybės viešumoje žmonių rodomam šiurkštumui, nepagarbai, nemandagumui – tokiems žmonėms nustoji jautęs pagarbą, norisi papurtyti juos ir šaukti „pabuskite!“.

Kai supranti, koks gyvenimas yra trapus ir nenuspėjamas, kaip greitai džiaugsmą keičia sielvartas, gėrį – teroras, taiką – karas, iš gyvenimo imi reikalauti geriausio, ką jis gali suteikti. Kai kuriuos žmones karas paverčia monstrais, šaltakraujais žudikais, tačiau jis taip pat gali pažadinti tyriausią bei geriausią žmogaus prigimtį, norą padėti kitiems ir supratimą, kad gyvenimas – tai brangi dovana.