Čilei apibūdinti palyginimų netrūksta. Ši šalis gali pasirodyti visokia: svaiginanti kaip taurė vyno, aitri kaip čia augantys pipirai, paslaptinga kaip senosios indėnų sakmės, spalvinga kaip senoviniai miesteliai, rūsti it Atakamos dykuma, kvapą gniaužianti kaip ledynais pasidabinę kalnai… Tęsti galima be galo.

Vartydamas kelionių knygas apie Čilę, negali atsistebėti kontrastingomis nuotraukomis: spalvingi miestai, vaizdingi kalnai, nedideli vynuogynai upių slėniuose ir laukinės salos. Ir tai dar ne viskas! Ši šalis – tikras tautų katilas, čia galima sutikti bene viso pasaulio atstovų, kurie išdidžiai save vadina čiliečiais.
Keliautojai, vaikštinėdami Čilės sostinėje Santjage rugsėjo 10–11 dienomis, galėjo stebėti keistą procesiją, kurios dalyviai užrištomis akimis nešė portretus, o netrukus daugiau nei tūkstantis žmonių gatvėse, šalia Monetų rūmų, kuriuose įsikūrusi prezidentūra, sugulė į gyvą grandinę tiesiog ant šaligatvio. Taip šiais metais buvo paminėtos 40-osios perversmo, atvedusio į valdžią Augusto Pinochetą, metinės ir pagerbiami karinės diktatūros laikotarpiu be žinios dingę ir žuvęs žmonės.
Priminsime, kad 1973 m. rugsėjo 11 d. A.Pinochetas iš demokratiniu būdu išrinkto prezidento marksisto Salvadoro Allende’s atėmė valdžią ir beveik po metų pasiskelbė Čilės prezidentu, o iš šio posto atsistatydino tik 1990 m. kovo 11 d.
„Karinės diktatūros metais Čilėje daugiau nei tūkstantis žmonių dingo be žinios, daugiau nei trys tūkstančiai gyventojų žuvo nuo valstybės agentų rankos, o daugiau nei 28 tūkstančiai kankinti ir laikyti politinių kalinių kalėjimuose. Šis teroras palietė daugybę šeimų, skausmas gyvas ir šiandien, todėl šios metinės ir minimos, vyksta daugybė renginių bei minėjimų. Beje, ši tema dažna ir Čilės rašytojų kūriniuose. Apie karinės diktatūros metus labai įdomiai, savotišku stiliumi ir netgi sarkastiškai ne vieną romaną yra parašęs vienas garsiausių Čilės rašytojų Roberto Bolaño“, – pasakoja Adriana Giedrė Barkauskaitė, Čilėje gyvenanti jau daugiau nei ketverius metus, ten sukūrusi šeimą ir šiuo metu studijuojanti Pietų Amerikos literatūrą magistrantūroje, bei priduria, kad R.Bolaño romanų yra išversta ir į lietuvių kalbą.

Savita šnekamoji kalba ir tautų katilas

Kai kalbama apie literatūrą, verta paminėti ir vieną garsiausių Čilės rašytojų, kuris buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai gauti ir apdovanotas pačia prestižiškiausia ispaniškai kalbančios pasaulio dalies Servanteso premija, 99 metų Nicanorą Parrą. Pasak A.G.Barkauskaitės, šis poetas rašo čiliečiams įprasta kalba, kuri kiekvieną keliautoją, kad ir tobulai mokantį ispaniškai, švelniai tariant, šokiruoja, nes atvykėlis staiga suvokia, kad nieko nesupranta, ką kalba pašnekovas. Pasirodo, čiliečiai šnekamojoje kalboje vartoja gausybę unikalių palyginimų, priežodžių, patarlių, jaustukų ir net švelnių keiksmažodžių, būdingų tik šiai šaliai ir suprantamų tik jos gyventojams.
„Pirmus mėnesius tylėjau kaip žuvis ir tik klausiausi, nors ispanų kalbą mokėjau. Mane labai nustebino tie saviti posakiai, kurie ispaniškai kalbančiajam nesuprantami. Pavyzdžiui, patys paprasčiausi – “geidulinga kaip jaunoji” ar “karšta kaip bulvė”. O kur dar gausybė įterpinių, skirtų emocijoms reikšti! Žmogus pradeda kalbėti normaliai, bet galiausiai baigia vien emocingais įterpiniais, o tu nieko nesupranti“, – šypsosi pašnekovė ir priduria, kad turistui, susiruošusiam į Čilę, pravartu pasklaidyti žodynus ir pastudijuoti bent pagrindinius palyginimus ar jaustukus.
Nemažai tokių žodžių ar posakių perimta iš vietinių gyventojų – mapučių, kalbančių mapudungunų kalba. Priminsime, kad nors Čilė yra buvusi Ispanijos kolonija, anksčiau čia gyveno indėnų tautos, nemažai kurių išnyko ir asimiliavosi. Tačiau mapučiai – didžiausia vietinių gyventojų tauta, gyvenanti šalies pietinėje dalyje, Araukanijos regione. Šiandien mapučiais save laiko daugiau nei milijonas žmonių, jie sudaro apie 6 proc. visų Čilės piliečių.
Beje, prieš 20 metų mapučių žemes valstybė atidavė naujakuriams, ir tai sukėlė didžiulį mapučių nepasitenkinimą. „Konfliktas vis dar nenurimęs – tai labai delikatus ir kontroversiškas politinis konfliktas, dažnai sukeliantis smurto bangas“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.
Kaip jau minėta, Čilėje galima sutikti tikriausiai visų tautų atstovų: čia gausu vokiečių, kroatų, lenkų, perujiečių, kubiečių, kolumbiečių, kinų, korėjiečių, arabų, palestiniečių, pakistaniečių ir iš kitų šalių kilusių gyventojų. Pasak Adrianos Giedrės, viena vertus, tautos tarsi susilydžiusios, nes žmonės čia gimė, studijavo, dirba, kita vertus, labai pastebimas ir toks socialinis netikėtumas, kad vienos kilmės šalys laikomos geresnėmis už kitas.
„Tarkime, esant situacijai, kai žmonės konkuruoja, pavyzdžiui, dėl geresnio darbo, tada prisimenamos kilmės šaknys – mano senelis atvyko iš Vokietijos arba aš turiu angliško kraujo. Socialiniu požiūriu Europos kilmės šalys yra prestižiškesnės už kitas. Kartais tokiuose apsižodžiavimuose galima įžvelgti net rasizmo apraiškų“, – pasakoja Čilėje gyvenanti lietuvė ir priduria, kad vis dėlto yra nemažai žmonių, kuriems šie dalykai visiškai neįdomūs.
Kad ir kaip būtų, socialinė nelygybė Čilėje, ypač Santjage, matoma tikrai aiškiai. Dėl politinių sprendimų, kai labiau puoselėjami didieji miestai, o gyvenvietėms ir kaimams skiriama nedaug dėmesio, daugybė žmonių traukia į sostinę tikėdamiesi rasti darbo, įsitvirtinti ir gyventi geriau, tačiau mieste tiek vietos nėra, jis perpildytas, jo gatvėse – nuolatinės spūstys, oras, ypač žiemą, labai užterštas, taigi Santjagas tampa nepatogus gyventi. Be to, čia klesti nedarbas ar neoficialūs darbai, kai žmonės kur nors ant laiptų pradeda pardavinėti daržoves, sankryžose sustojusiems automobiliams puola valyti langų ar tiesiog iš praeivių prašinėja monetų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Paskutinis iš vienoje užgriuvusioje Čilės kasykloje įstrigusių kalnakasių trečiadienio vakarą buvo iškeltas į paviršių – ši operacija džiaugsmingai užbaigė 69 dienas trukusią dramą, kuri buvo prikausčiusi pasaulio dėmesį.

Iki šiol po kalnakasybos avarijos dar niekam taip ilgai nebuvo pavykę išgyventi po žeme.

Kalnakasių brigadininkas Luisas Urzua (Luisas Ursua), padėjęs savo vyrams neprarasti savitvardos tuojau po avarijos, kai jie bijojo, jog įstrigo visam laikui, buvo sklandžiai iškeltas iš daugiau nei 600 metrų gylio.

22,5 valandos trukusi gelbėjimo operacija buvo užbaigta stebėtinai greitai ir be jokių incidentų.

Paskutinį iš 33 šachtininkų iškeltą brigadininką pasitiko džiūgaujanti apie 2 tūkst. žmonių minia.

“Tegyvuoja Čilė!” – skandavo jie, kai paviršiuje pasirodė gelbėjimo kapsulė ir L.Urzua, ant kurio šalmo tebešvietė prožektorius.

Gelbėtojai atidarė kapsulės duris ir apkabino vyrą, kuris anksčiau pareiškė paliksiantis požeminę slėptuvę tik saugiai evakavus visus kitus kalnakasius.

Gelbėtojai laikė iškėlę plakatą su užrašu ispanų kalba: “Misija baigta.”

L.Urzua šypsojosi, kai žmonės skandavo šūkius, braukė džiaugsmo ašaras ir mojavo raudonos, mėlynos ir baltos spalvos Čilės vėliavomis.

Ši kalnakasių grupė po avarijos išbuvo įstrigusi po žeme rekordinį laiką.

“Perduodu jums pamainą ir tikiuosi, kad taip niekada nebenutiks, – pareiškė Čilės vėliava apsisiautęs brigadininkas, glėbesčiuodamasis su susijaudinusiu šalies prezidentu Sebastianu Pinera (Sebastianu Pinjera). – Didžiuojuosi, kad esu čilietis”.

“Padarėme, ko laukė visas pasaulis, – pridūrė L.Urzua. – 70 dienų, per kurias mes taip sunkiai kovojome, nenuėjo veltui. Turėjome stiprybės, išlaikėme dvasią; norėjome kovoti, norėjome kovoti dėl savo šeimų, ir tai buvo didingiausia”.

Prezidentas jam atsakė: “Po viso šito nebesate tie patys ir ši šalis nebėra tokia pati. Jūs teikėte įkvėpimą. Eikit, apkabinkit savo žmoną ir dukrą”.

L.Urzuai stovint šalia, S.Pinera pradėjo giedoti Čilės nacionalinį himną, kurį iškart pasigavo minia.

Gelbėtojai pranoko visus išankstinius apskaičiavimus. Pareigūnai iš pradžių sakė, kad kalnakasiai gali būti išgelbėti tik per maždaug keturis mėnesius, tačiau ši drama baigėsi po 69 parų ir maždaug 8 valandų.

Išgręžus evakuacijos šulinį, planuota, kad žmonių iškėlimo operacija iš viso truks 36-48 valandas, tačiau pradėjus darbus, viskas vyko sparčiau, o visi kalnakasiai saugiai atidūrė paviršiuje per 22 valandas 37 minutes.

Čilės šiaurėje trečiadienį anksti rytą į žemės paviršių specialiai pagaminta raketos formos kapsule buvo iškeltas antras iš 33-jų kalnakasių, kurie 69 dienas praleido atkirsti nuo pasaulio kasykloje.

Scanpix

Vėl dienos šviesą išvydęs vyras iškeltas į paviršių buvo sutiktas artimųjų ir tautiečių sveikinimo šūksniais.

Mario Sepulveda Espina (Marijus Sepulveda Espina) išlipęs iš kapsulės džiaugsmingai apsikabino su žmona.

Tuomet jis apkabino prezidentą Sebastianą Pinerą (Sebastianą Pinjerą), taip pat gelbėtojus, kuriems įteikė uolienos gabaliukų iš savo požeminio kalėjimo.

Praėjus 66 kankinančioms dienoms po to, kai aukso ir vario šachta įgriuvo virš jų, 33 po žeme įkalinti šachtininkai anksti šeštadienį nekantriai laukė, kol gręžimo įrenginys pragręš paskutinius virš jų pragaro esančius uolienų sluoksnius.

Viršuje giminaičiai, apsistoję palapinėse ir nameliuose ant ratų vadinamojoje Vilties stovykloje, visą naktį laukė sirenos, kuri turi pranešti apie gręžimo darbų sėkmę.

Šie pagal “planą B” vykdomi gręžimo darbai, kurių metu turi būti išgręžtas kanalas, pakankamas gelbėjimo kapsulei praeiti, aplenkė kitas dvi panašias operacijas. Šachtininkai po vieną turi būti iškelti gelbėjimo kapsule.

Darbams pagal “planą A” ir “planą C”, kurių metu ne kartą buvo nukrypta nuo kurso, įstrigus, pareigūnai penktadienį paskelbė, kad “plano B” vykdytojai artėja prie šachtininkų, esančių 624 metrų gylyje po žeme.

Kalnakasybos ministras Laurence Golborne (Laurensė Golbornė) apskaičiavo, kad šachtininkai bus pasiekti iki šeštadienio vidurdienio.

Čilės gyventojai labai domisi šia gelbėjimo drama ir ėmė laikyti ją savo šalies charakterio ir savigarbos išbandymu. Žinojimas, kad šachtininkai bus išgelbėti jau artimiausiomis dienomis, sumažino ir kai kurių giminaičių nerimą.

Tačiau dabar teks padaryti sunkų sprendimą: gelbėjimo komanda turi nuspręsti, ar rizikingiau būtų traukti šachtininkus pro nesutvirtintas uolienas, ar bandyti įterpti į išgręžtą kanalą tonas sveriančius plieninius vamzdžius, kurie saugotų į viršų keliamus žmones.

Plieninis vamzdis neleistų kristi akmenims, kurie galėtų užblokuoti gelbėjimo kapsulę, tačiau jis neišgelbėtų šachtininkų, jeigu toje nestabilioje šachtoje įvyktų kitas didelis įgriuvimas, ir pats galėtų tapti katastrofiška kliūtimi, sakė kalnakasybos ministras.

“Į 600 m (ilgio) kanalą reiktų įdėti daug vamzdžių, kurie sveria daugiau kaip 150 tonų, – perspėjo L.Golborne. – Be to, ši struktūra gali būti įterpta tokia padėtimi, kuri taip pat galėtų blokuoti (gelbėjimo kapsulės) “Phoenix” judėjimą. Tai nėra lengvas sprendimas”.

Kai tik kanalas bus baigtas, ekspertai nuleis vaizdo kamerą ir apžiūrės jo sienas. Jei ši apžiūra įtikins inžinierius, kad kanalo sienos lygios, stiprios ir pakankamai vienalytės kapsulei be didelių kliūčių praeiti, gelbėtojai pradės po vieną kelti žmones į paviršių. Žmonių iškėlimas tokiu atveju galėtų prasidėti jau antradienį.

Jei prireiks plieno vamzdžių, parengiamieji darbai pailgės 3-8 dienomis.

Iš pradžių iškelti šachtininkai bus apžiūrėti lauko ligoninėje, kur galės trumpai pasimatyti su daugiausia trimis savo artimaisiais. Tada jie sraigtasparniu bus nuskraidinti į regioninę ligoninę Kopiape, kur jiems jau parengtos 33 lovos ir kur jais bus rūpinamasi ne mažiau kaip 48 valandas.

Tik kai gydytojai nuodugniai patikrins jų fizinę ir psichinę būklę, jiems bus leista vykti namo.

Sirena, paskelbsianti gelbėjimo šachtos gręžimo darbų pabaigą, neabejotinai sukels džiaugsmo bangą visoje šalyje. Tačiau ypatingos emocijos liesis “Vilties stovykloje”, kur po žeme įkalintų šachtininkų žmonos, tėvai, broliai, seserys ir vaikai šios akimirkos nekantriai laukė daugiau kaip du mėnesius.

“Jų nervai ir įtampa tuoj pat sprogs”, – sakė Čilės pirmoji ponia Cecilia Morel (Sesilija Morel), penktadienį atvykusi pasikalbėti su šachtininkų šeimomis.

C.Morel, kuri daugiau kaip 30 metų dirbo šeimos konsultante, sakė paraginusi juos būti kantrius ir net pasitelkti kvėpavimo pratimus savitvardai išlaikyti. Pirmoji ponia pažadėjo, jog bus netoliese, kad artimiausiomis dienomis galėtų ir toliau juos konsultuoti.

“Esu suinteresuota mėginti prisidėti ir sukurti tokią atmosferą, kuri sudarytų jiems sąlygas būti ramesniems, labiau atsipalaidavusiems, kai ko išmokti”, – pridūrė ji.