“Baltų lankų” leidyklos išleistoje naujoje knygoje “Vaikantis vėją” pasaulinio garso asmenybės taip priartintos prie skaitytojo žvilgsnio, kad ima atrodyti, jog jas matote pro didinamąjį stiklą. O jį laiko visas jas pažinojusi autorė. Pateikiame ištrauką iš šios knygos.

Jei S.Dali nebūtų gimęs, Gala būtų ji skūrusi

Kai susipažinau su Gala Dali, ji dar vadinosi Gala Éluard ir netrukus turėjo tapti siurrealistų judėjimo simboliu. Buvo tamsaus ir tylaus grožio, kuris traukė vyrus. Juodu su Pauliu Éluard’u sudarė keistą porą; jis – išblyškęs, orinis, beveik perregimas. Kadangi ji atliko įkvėpėjos vaidmenį, gerai jausdavosi tik grupės centre. Éluard’as buvo per subtilus instrumentas, tarsi Stradivarijus, su kuriuo reikia elgtis itin atsargiai. Plieninis Galos kumštis nedrįso gniaužti savo trapiojo poeto. Jai buvo reikalingas būgnelis arba didelis būgnas, o rankose laikė tik lanksčią lianą.

Gala buvo sukurta pokalbiams akis į akį, pasišnabždėjimams, paslaptims; ji bandė regzti intrigas tarp bičiulių siurrealistų ir valdyti vyro karjerą. Tačiau išdidus Éluard’as negalėjo naudotis kitokiais negu poezijos registrais. Jo nedomino nei pinigai, nei lengva sėkmė.

Jei Salvadoras Dali nebūtų gimęs, Gala būtų jį sukūrusi. Jis buvo kaip tik tas vyras, kurio ji ieškojo: pasipūtusi, tačiau orumo neturinti asmenybė, pasiruošusi viskam, kad tik patrauktų dėmesį, be to, jį tenkino bet kokia, nors ir vulgariausia, sėkmė. Tokio užmojo menininkui reikia visai neturėti išdidumo ir net savivertės, kad stulbintų publiką vien ūsų ilgiu ar lazdelės rankena iš raganosio rago. Tad Gala metė vargšą Éluard’ą, kilusį iš prekiautojo žemės sklypais šeimos, ir į savo tinklus sugavo Dali be franko kišenėje – vienintelis jo pajamų šaltinis buvo neįtikima prekyba paveikslais.

Susipažinau su Dali 1927 metais dar prieš jo pažintį su Gala. Mums paskambino ponia Sarfati, Mussolini meilužė žydė:

– Atradau menininką, kuris tapo kaip angelas. Be to, jis dar ir gražus.

Mudu su Golliu pamatėme drovų, į tango šokėją panašų jaunuolį. Šį įspūdį stiprino ploni lyg pieštuko brūkšnys ūsai. Jis santūriai atsakinėdavo į klausimus ir bučiuodavo damoms rankas kaip kilmingas ispanas. Niekaip nebūtum nuspėjęs, kad taps cinišku klounu.

Norint suvokti jo permainą, reikia pažinoti Galą. Ji, kaip ir Sonia Delaunay, buvo nepasotinamo valdžios troškimo varoma fanatikė. Iš pradžių Gala pavergė Dali, paskui jį modeliavo, rėmė ir gynė.

Jaunas Dali buvo išmoningas pokštininkas, mėgo provokuoti ir kelti skandalus. Tačiau nežiūrėjo į save rimtai, visada pirmas juokdavosi iš savo pasakojamų pokštų. Gala jį sustygavo, privertė tvirtai atsistoti ant kojų, pranokti save. Ji supaprastino jam pasaulį iškėlusi paprastą dilemą: būti kvailiu arba pačiam kitus kvailinti. Kitaip tariant, esama apsukruolių ir kvailių, tokių, kurie turi pinigų, ir tokių, kurie niekada neturės. Galos akimis, skurstantis genijus prastesnis už prigimtinį idiotą, nes visą gyvenimą grynina auksą už sausos duonos riekę.

Dali nereikėjo eiti prieš prigimtį, užteko įveikti drovumą. Kaip ir visi neramieji, jis negalėjo įtvirtinti savo asmenybės kitaip nei per žaidimą ar karikatūrą. Kaskart, kai jį matau, pro beprotišką skeryčiojimąsi įžvelgiu lyg vorą tūnančią Galą, o jis, regis, girdi jos balsą: “Gyvenimas – tai teatras, niūri komedija… Tu didesnis, tu turi visas teises, šaipykis iš jų, apšvarink kišenes, apvok, jie tik to ir verti”.

L.Aragono likimas būtų pasukęs kita linkme, jei nebūtų pažinojęs E.Triolet

Aragonas susiformavo per pažintis su moterimis. Žavinga, išsilavinusi asmenybė, stebėtinai lengvai valdžiusi plunksną. Galėjo pradėti sakinį nė nežinodamas, ką pasakys paskui, kartoti kad ir “kita vertus”, vieną po kito žerti įterpinius, ir kai žodžiai galiausiai jau nieko nebereikšdavo, pabaigoje ta painiava išsispręsdavo savaime. Louis Aragonas buvo apdovanotas itin aštriu protu ir išskirtiniais gabumais.

1924 metais Tirolyje nuomuojomės gretimus namelius. Jis buvo susižadėjęs su Nancy Cunard, keistuole “Cunard Line” – garsiosios kelionių ir transporto įmonės – paveldėtoja. Turtingiausia moterimi, iš kurios motina buvo laikinai atėmusi palikimą dėl to, kad ši pabėgo su juodaodžiu muzikantu. Tačiau tai buvo tik jos išsišokimų pradžia. Nors buvo tikra anglė snobė, ryždavosi viskam, dalyvaudavo visose humanitarinėse kampanijose. Ši neregėtos drąsos, laukinio ryžto moteris gynė Amerikos, Etiopijos juodaodžių teises, pasisakė prieš Franco fašizmą.

Iki pat mirties – 1969-ųjų – ji kovojo su neteisybe, tapo leidėja, paskui spaustuvininke, keliavo iš vieno glėbio į kitą: iš poeto – į toreadoro, iš klarnetininko – į tamsiaodžio karininko. Tuo metu ji kartu su Aragonu vertė Lewiso Carrollo “Snarko medžioklę” (The Hunting of the Snark). Jie sudarė džiaugsmingą keistuolių porą. Gal Aragono likimas būtų pasukęs kita linkme, jei nebūtų pažinęs Elsos Triolet, ar, veikiau, jeigu Elsa Triolet nebūtų aptikusi Aragono.

Elsa iš tiesų pati pasičiupo jį. Paskui pamažu privertė nutraukti draugystę su siurrealistais, kad nereikėtų dalintis šlove. Ji buvo jo politinė, literatūrinė vadovė, kreipė jo žingsnius sėkmės keliu. Jei Aragonas būtų susiradęs kitokią moterį, būtų ir kitoks rašytojas. “Traktato apie stilių”, “Paryžiaus valstiečio” laikais jam netrūko polėkio. Bet jis sukomunistėjo, ėmė tikėti kasdienybėje įsišaknijusiu menu. Užuot pakilęs, nusileido keliais aukštais žemyn.

Mudu su Golliu visą gyvenimą kovojome, bet stengėmės nesieti rašymo su partiniais klausimais – jie turi būti sprendžiami veiksmais.

C.Goll visada pripažino Y.Gollio, kaip mokytojo, viršenybę

Aš esu prieš visus moterų emancipacijos judėjimus. Vienintelis mūsų ginklas – moteriškumas. Neturime nei fizinių jėgų, nei proto galios, bet mums lieka žavesys. Gyvenime sulaukiau tiek pasisekimo, nes visomis progomis išlikau moteris iki kaulų smegenų. Niekada netroškau konkuruoti su vyru. Leisdavau Golliui pasipuikuoti pokalbyje dėl to, kad jis mane išaugino, išlavino mano gabumus. Buvo mokytojas, ir aš pripažįstu jo viršenybę.

Ši priklausomybė neprivertė manęs padėti plunksnos. Nuo pat pirmų metų Paryžiuje rašiau – išspausdinau Chagallo ir Foujitos iliustruotų eilėraščių, novelių ir kelis romanus: “Juodasis Jupiteris pagrobia Europą”, “Vokietė Paryžiuje”. Keliskart sulaukiau sėkmės ir kaip žurnalistė, pavyzdžiui, kai laikraščiui “L’Intransigeant” parengiau reportažą apie elgetas. Plaukus susišukavusi atgal, užsivožusi seną Yvano skrybėlę, apsirengusi sudriskusiais drabužiais atrodžiau taip atstumiančiai, jog autobuse žmonės traukėsi į šalis. Fotografas iš tolo sekė ir fiksavo, kaip žmonės į mane reaguoja.

Trokadero aikštėje pastebėjau mintyse paskendusį Ferdinand’ą Brucknerį. Tikriausiai buvo atvažiavęs į Paryžių repetuoti savo “Jaunystės ligos”. Priėjau prie jo iš nugaros ir atkišau delną. Pažvelgė į mane. Kai prieš penkiolika metų gyvenau pas jį Berlyne, bandė mane išprievartauti. Bet šįsyk nepažino. Pasirausęs liemenės kišenėje padavė dviejų frankų monetą.

– Ačiū, pone Bruckneri, – padėkojau.

Stebeilydamas į mane išsitiesė visu ūgiu. Kai į jus pavarde kreipiasi elgeta, tai lyg pats nuopuolis temptų už rankovės. Bruckneris apsisuko ir pasileido per aikštę.

Šis amatas suteikia galimybę tyrinėti kiekvieno kvartalo gyventojų mąstyseną. Elegantiškose gatvėse žmonės paspartina žingsnį, kad nereikėtų duoti išmaldos. Priemiesčiuose tie, kurie nieko neturi, nusišypso ar tarsteli kokį gerą žodį. Žydų kvartale Rozjė gatvėje duonos pardavėjas su pasibjaurėjimu sviedė man duonos riekę. Prie Biržos bankų tarnautojai priminė įstatymus:

– Na, senut, argi nežinai, kad elgetauti draudžiama?

Tačiau man pavykdavo per dieną surinkti po dvidešimt frankų. 1933 metais darbininkas tiek neuždirbdavo. Klajonių pabaigoje visas pajamas atidaviau valkatai, kuris viename bistro pavaišino mane sriuba.

Kai šis reportažas sulaukė sėkmės, Florentas Felsas paprašė manęs patyrinėti gatvės dainininkų padėtį jo laikraščiui “Voila”. Parūpino leidimą, nes šis darbas buvo reglamentuojamas: už mokestį policijos prefektūra skirdavo vietą sankryžoje, o gatvės patruliai išvaikydavo tuos, kurie gviešėsi svetimų valdų.

Pasipuošiau vulgarokais drabužiais, pasisamdžiau į palydą du valkatas, vienas grojo bandža, kitas akordeonu. Sudainavusi dainelę, po franką pardavinėdavau partitūras.

Mes buvome pirmarūšis grobis agentams, kurie gaudavo premiją kaskart sučiupę nelegalius dainininkus. Santarvės aikštėje prie mūsų priėjo policininkas. Mano akordeonistas pažaliavo.

– Jei vėl įkliūsiu, mane išsiųs iš miesto, – sumurmėjo.

Baudžiamas dažniau, nei nusipelnė, jis kaip įmanydamas vengė susidurti su valdžios institucijomis.

– Nieko nebijokit, – pasakiau, – turiu prefekto leidimą.

Tačiau fotografas fiksavo kiekvieną darbo etapą, todėl reikėjo, kad mane nugabentų į nuovadą. Kai parodžiau dokumentus, komisaras pratrūko. Pasijuto sutriuškintas, apmulkintas ir išjuoktas.

– Turėjot iškart parodyti leidimą! – sušuko.

Tačiau toks bendravimas su valdžios atstovais buvo būtinas mano žurnalistiniam tyrimui.

– Dvidešimt antras kartas, štai ir vėl tie asilai, – pasakė akordeonistas, kai ruošėmės įsitaisyti Belvilio kvartale.

Kaip tik pro šalį dviračiais važiavo du patruliai. Pasikišę “prekes” po pažastim, puolėm slėptis po namo arka. Pro langus kekšės mums rodė ženklus, kad pavojus praėjo.

Jei ir turėjau kokių iliuzijų, vaidindama elgetą ir dainininkę jas praradau…

Apie autorę

Claire Goll (1890–1977) – žydų kilmės poetė, romanų rašytoja, žurnalistė. Memuarai “Vaikantis vėją” – neįprasta įžymių asmenybių portretų galerija. C.Goll supažindina su savo draugais, priešais ir gyvenimo bendrakeleiviais – Yvanu Golliu, Joyce’u, Rilke, Picasso, Chagallu, Dali, Einsteinu, Jungu, Milleriu, Majakovskiu ir kt. Visų jų gyvenimai, nužymėti karo pėdsakų, revoliucijų ir persekiojimų, atspindi šimtmečio nuotaikas. Visi šie žavūs genijai – egoistai, šalti ir vienišiai. Tačiau autorė teigia, kad nors jie buvo ir laimingi, ir nelaimingi, gyvenimo nuotykis – nuostabus.