Š.Mažeikos nuotr.

Gytis KAPSEVIČIUS

Per pastaruosius metus bent keli garsūs užsienio vardai pasirinko kitas šalis gamybai ir verslui plėtoti. Tai gaiviųjų gėrimų gamintoja „Coca-Cola“, susijungę „Nordea“ ir DNB bankai, norvegų bendrovei „Orkla Foods“ priklausanti „Suslavičius-Felix“ grupė bei „Estrella Baltics“. Šių įmonių planai visuomenėje sukėlė rezonansą ir paskatino kalbas, kad padus pustyti iš Lietuvos pradėjo ir užsienio kapitalas.

Kas įvyko?

Iš Dzūkijos sostinėje esančios uždaromos „Coca-Cola“ gamyklos atleistiems apie 80 darbuotojų teks ieškotis naujo darbo. Kitais metais dar bent 24 darbuotojus atleis ir buvusi „Suslavičius-Felix“ įmonė (dabar „Orkla Foods Lietuva“), nutraukianti padažų gamybą ir perkelianti ją į Austriją, Švediją bei Latviją. „Estrella Baltics“ ir jos užsakymu bulvių traškučius gaminusi įmonė „Mondelez Lietuva Production“ anksčiau portalui „Delfi“ teigė, kad darbuotojų neatleis, vis dėlto gali nukentėti bulves bendrovei tiekę ūkininkai. Susijungus bankams, buvo prognozuojamas šio sektoriaus darbuotojų skaičiaus mažėjimas, tačiau dar nelinksmesne naujiena tapo tai, kad naujai sujungtas bankas savo būstine pasirinko Estiją.

Tiesa, būtina pridurti, kad bendrovės nenutraukia savo veiklos Lietuvoje – „Coca-Cola“ turi logistikos centrą Kaune, veiklą planuoja tęsti ir naujasis „superbankas“. Kita vertus, naujieji bendrovių planai padidins bedarbių gretas ir atsilieps ekonomikai.

Panašiu metu paskelbus apie „Coca-Cola“ gėrimų ir „Estrella“ traškučių gamybos perkėlimą (nuo 1995 m. veikusios „Suslavičiaus-Felix“ padažų gamyklos atvejis sukėlė mažiau šurmulio) viešojoje erdvėje pradėta gausiai spekuliuoti Darbo kodeksu, politika ir demografine šalies padėtimi, tačiau kai kuriais atvejais gamintojus vedė ne pirminis motyvas pasprukti iš Lietuvos, o globalesnės priežastys.

Nuo 1994 m. Alytuje veikusios „Coca-Cola“ gamyklos uždarymas galėjo būti inicijuotas bendrovės pertvarkos. Pastaruoju metu krintantis pasaulinis produkcijos pardavimas skatino paskelbti naują reorganizavimo planą regionams, o vadovybė pasidalijo planais pertvarkius bendrovę sumažinti jos darbuotojų apie tris kartus (nuo 120 tūkst. iki 40 tūkst.). Dėl pasikeitusių planų anksčiau buvo laimėjusi ir ta pati lietuviškoji „Coca-Cola“ gamykla: prieš šešerius metus uždarius gamyklą Estijoje, padidėjo bendrovės Alytuje darbuotojų skaičius.

Norvegijos milžinas „Orkla Foods Group“ taip pat išgyvena reorganizacijos laikotarpį – uždaro gamyklas ir perkelia gamybą. Maisto pramonę apžvelgiantis portalas just-food.com skelbia, kad prieš porą metų „Orkla Foods“ žadėjo uždaryti 19 gamyklų ir iki šiol uždarė jau 11.

Tiesa, „Investuotojų forumo“ vykdomosios direktorės Rūtos Skyrienės manymu, esamos sąlygos, kaštai ir darbo santykiai galėjo prisidėti prie sprendimo, kodėl pertvarkos figūromis pasirinktos būtent Lietuvoje, o ne kitur esančios gamyklos. „Pagalvokime: jei Lietuvoje būtų mažesnės energetinės išlaidos, mažiau apmokestinama darbo jėga, geresnės holdingų valdymo sąlygos, mažesnės biurokratinės kliūtys, leidžiančios plėsti verslą, atsivežti darbuotojų, galbūt tuomet tie kaštai, dėl kurių „Coca-Cola“ išėjo, ir būtų mažesni.

Jei Lietuvoje būtų mažesnės energetinės išlaidos, mažiau apmokestinama darbo jėga, geresnės holdingų valdymo sąlygos, mažesnės biurokratinės kliūtys, leidžiančios plėsti verslą, atsivežti darbuotojų, galbūt tuomet tie kaštai, dėl kurių „Coca-Cola“ išėjo, ir būtų mažesni.

Netgi įvertinus produkcijos transportavimą į tą pačią Lenkiją ir ES“, – svarsto R.Skyrienė.

Finansų sektoriaus darbuotojų skaičių greičiausiai sumažinsiantis DNB ir „Nordea“ bankų susijungimas taip pat buvo nulemtas išorinių veiksnių, tačiau galimybę pritraukti kompanijos būstinę į Vilnių praleido pati Lietuva. Tą pripažino ir minėtų bankų atstovai, pabrėždami, kad Estijoje palankesnė ne tik mokestinė aplinka, į kurią jau kuris laikas pirštu rodo ekspertai, bet ir administracinė bei teisinė aplinka.

Ar tai pabaigos pradžia?

Keturi dideli prarasti šansai tapo visuomenėje gausiai apkalbamais įvykiais dar ir dėl to, kad išeina senbuviai: trys gamybos įmonės pradėjo čia dirbti dar praėjusio amžiaus pabaigoje. Tačiau, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vadovo Žilvino Šilėno nuomone, būtina suprasti, kad nesvarbu, kiek įmonė dirbo Lietuvoje, – jei sąlygos jos netenkins, verslas gali pasitraukti.

Lietuvos politikai įsivaizduoja, kad jei jau įmonė čia yra, tai ji niekur nepabėgs. Tą patį galima pasakyti ir apie paslaugų centrus, kuriais džiaugiamasi: kaip atsikėlė į Lietuvą, taip gali ir išsikelti. Dabar mes norime pritraukti investuotojų būdami nedidelė valstybė su nedidele rinka, tačiau tam pas mus situacija turi būti nuolat geresnė nei kitur.

„Apskritai kalbant, grėsmė egzistuoja. Lietuvos politikai įsivaizduoja, kad jei jau įmonė čia yra, tai ji niekur nepabėgs. Tą patį galima pasakyti ir apie paslaugų centrus, kuriais džiaugiamasi: kaip atsikėlė į Lietuvą, taip gali ir išsikelti. Dabar mes norime pritraukti investuotojų būdami nedidelė valstybė su nedidele rinka, tačiau tam pas mus situacija turi būti nuolat geresnė nei kitur. Dideli valstybėje investavę vardai kažkiek veikia kaip investicijų trauka, bet jų išėjimas prideda neigiamo viešumo“, – teigia Ž.Šilėnas.

Nepaisant garsių vardų praradimo, per šiuos metus Lietuva sulaukė pranešimų ir apie naujus investicinius užsienio kapitalo projektus (bene stambiausias iš jų yra būtent gamybinis – „Dovista Group“ su 100 mln. eurų plyno lauko investicija Marijampolėje), naujų paslaugų centrų

atidarymą (Suomijos plieno bendrovė „Outokumpu“, „Turkish Airlines“) ir plėtrą („Swedbank“). Papildomų darbo vietų sukūrė ir šiais metais veiklą Lietuvoje pradėjęs prekybos tinklas „Lidl“.

Kita vertus, jei nekreiptume dėmesio į garsius vardus, o pažvelgtume į skaičius, praėję metai buvo ypač dosnūs užsienio investicijų. Statistikos departamento duomenimis, tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srautas buvo 775,47 mln. eurų ir sudarė 2,1 proc. BVP, t.y. fiksuotas rekordinis augimas.

Tiesa, šie metai prasidėjo mažiau optimistiškai: Lietuvos banko duomenimis, TUI srautas Lietuvoje antrąjį metų ketvirtį šiek tiek padidėjo, nors prieš tai buvo gerokai sumažėjęs (2016 m. I ketvirtis – 405,54 mln., 2016 II ketvirtis +33,85 mln. eurų.)

Vis dėlto bendrame Baltijos šalių kontekste likome praktiškai ten, kur buvome: nors padėtis šiek tiek geresnė, vis dar atsiliekame ne tik nuo estų, bet ir nuo latvių. Lietuvos banko ir Statistikos departamento duomenimis, 2016 m. kovo 31 d. sukauptosios tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje sudarė 12,9 mlrd. eurų. Vienam šalies gyventojui jų teko vidutiniškai 4477 eurai.

Latvija jau 2015 m. galėjo pasidžiaugti 13,4 mlrd. eurų sukauptosiomis investicijomis. Estijos sukauptosios tiesioginės užsienio investicijos 2015-ųjų pabaigoje siekė 17,373 mlrd. eurų. Skaičius būtų dar įspūdingesnis, jei palygintume su Lietuvos TUI vienam gyventojui: Estijoje vienam gyventojui tenka beveik tris kartus daugiau TUI nei Lietuvoje – 13 262 eurai.

Ko mums trūksta?

Neseniai Pasaulio ekonomikos forumo paskelbtame naujausiame tarptautiniame konkurencingumo indekse Lietuva užima 35 vietą iš 138 pasaulio valstybių. Mus aplenkė Estija, užėmusi 30 vietą, Lenkija ir Latvija atsiliko, užėmusios atitinkamai 36 ir 49 vietas.

Lietuva šiame reitinge įvertinta geriausiais pažymiais mokymų ir aukštojo mokslo bei technologinio pasirengimo srityse, tačiau prasčiau už kaimynus atrodome pagrindinėse darbo rinkos veiksmingumo – 59 vieta (Estija – 15, Latvija –34, Lenkija – 79), finansų rinkos išsivystymo – 60 vieta (Estija – 22, Latvija – 52, Lenkija – 46), institucijų kategorijose – 51 vieta (Estija – 23, Latvija – 64, Lenkija – 65). Galima prisiminti ir minėtą Darbo kodeksą. Pavyzdžiui, pagal samdymo ir atleidimo santykius užimame tik 116 vietą (Estija – 17, Latvija – 67, Lenkija – 89).

R.Skyrienė pabrėžia, kad Lenkija turi didelį pranašumą prieš kitas Baltijos regiono šalis – didelę, beveik 40 mln. gyventojų vidinę rinką, todėl ir mažesnė vieta tokiame ar panašiuose reitinguose vis tiek pernelyg nesutrukdytų pritraukti investicijų. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, užtenka sekti bendrovių „Coca-Cola“ ir „Estrella“ pėdomis – gamyba perkelta būtent į Lenkiją.

Lyginant Lietuvą su pirmaujančiais estais, dažniausiai bedama pirštu į mokestinę aplinką, ypač į jos taikomą 0 proc. tarifą reinvesticijoms. Tiek Lietuva, tiek Latvija taiko 15 proc. mokestį. Tiesa, įmonėms, besikuriančioms Lietuvos laisvosiose ekonominėse zonose, pirmuosius šešerius metus taikomas nulinis tarifas.

Ž.Šilėnas mano, kad naujoji Lietuvos valdžia, kad ir kaip susiklostytų derybos dėl koalicijos, gali priimti sprendimą tokį tarifą taikyti visoje šalyje. „Iš visų mokestinių pasiūlymų neapmokestinimas reinvestuojamas pelnas yra būtent tai, kam pritaria daugiausiai partijų. Tai logiška: pripažįstama, kad laisvoji ekonominė zona pritraukia

verslą, ten kuriasi įmonės, mokami atlyginimai. Jei pagalba užsienio investuotojams – mokesčių sumažinimas – duoda gerų rezultatų, kodėl netaikyti tokių mokesčių ir kitoms įmonėms, veikiančioms Lietuvoje?“ – svarsto Ž.Šilėnas.

Be apčiuopiamų ir apskaičiuojamų rodiklių, kartais, R.Skyrienės nuomone, trūksta ir paprasčiausios iniciatyvos: „Dabar ir Alytuje, ir kituose regionuose atsilaisvina darbo vietos, jas reikia užimti. Čia nebūtinai turi ateiti užsienio investuotojai, Lietuvos gamintojai irgi ieško, kur galėtų plėstis, todėl regionams tiesiog reikėtų dirbti ir domėtis. Bet regionuose ne visada matomas tas noras ir entuziazmas pritraukti investicijų. Kartais valdininkai neturi tinkamų gebėjimų, kartais nėra suinteresuotumo – regionuose valdžia ir verslas glaudžiai susiję, todėl vietos verslininkas gali ir nenorėti atsivesti sau konkurentų.“

V.Skaraičio nuotr.

Neretai minima ir dar viena problema: investuotojai garsiai ar tyliai skundžiasi nestabilumu ir nenuspėjamumu. Vienas naujausių pavyzdžių, kai neseniai į Lietuvos prekybos rinką įsiliejęs „Lidl“ skundėsi dėl Vilniuje įsigyto buvusio kelių policijos pastato statuso likimo. Pirkusi pastatą tam, kad nugriautų, vokiečių kapitalo įmonė to padaryti negalėjo netikėtai kilus keblumų dėl objekto architektūrinės apsaugos.

Ž.Šilėnas sutinka, kad tai problema: „Jei pavyks susitvarkyti – nuostolių nebus, tačiau jei tai išaugs į bylą dėl nuostolių atlyginimo, didesnė žala bus ne tiek dėl atlyginamos sumos, kiek dėl neigiamo viešumo. Reguliacinė rizika atbaido – verslas nebepasitiki valstybe arba pradedi bijoti, kad ji, pasikeitus politiniams vėjams, gali priimti neracionalius sprendimus. Visus ateinančius verslus reikia vertinti, nesvarbu, ar ateina vietinis, ar išorinis investuotojas, bet tuo pačiu metu reikėtų pripažinti, kad ne kiekviena bendruomenės ar susirūpinusių žmonių pretenzija yra pagrįsta.“

Ar nepradės investuotojai bėgti ateityje?

Lietuva investuotojams tradiciškai patikdavo dėl pakankamai gero darbuotojų parengimo (jau minėtame konkurencingumo reitinge jis įvertintas gana gerai), tačiau taip pat ir dėl mažų atlyginimų bei mažesnių įmonės išlaikymo sąnaudų.

„Turime investuotojų pasitikėjimo indeksą – maži kaštai yra svarbi priežastis, dėl kurios jie ateina. Tačiau su darbo jėgos kaštais nieko nebus – atlyginimai auga sparčiai ir augs dar sparčiau. Kitas dalykas, dėl ko investuotojai ateina, – jie mato konkurencingą darbo jėgą, tai motyvuoti, gabūs ir išsilavinę specialistai, tačiau visi pabrėžia, kad tokių darbuotojų nepakanka“, – teigia R.Skyrienė.

Kylant atlyginimams ir paslaugų kainoms ilgainiui Lietuva šį savo pranašumą gali prarasti. Ž.Šilėnas pastebi, kad jau dabar samdyti daugiau uždirbančius darbuotojus dėl mokesčių nėra pigu net užsienio įmonėms. „Jei kalbame apie mažesnius atlyginimus uždirbančius darbuotojus – taip, kol kas esame pigesnė šalis, bet mes visi norime, kad lietuviai daugiau uždirbtų, ir pigios darbo jėgos šalimi niekas ilgai būti nenori. Ir jei viskas bus gerai, atlyginimai kils, tačiau yra svarbesnis dalykas – kiek našiai mes galime dirbti“, – sako pašnekovas.

Jis pabrėžia, kad ūkiui norint būti konkurencingesniam reikia gaminti arba greičiau nei kiti, arba našiau. „Lietuvoje gaminti greičiau nei kitose šalyse nėra palanki įstatymų bazė. Lieka dirbti našiau. Kad didėtų našumas, reikia investicijų – modernesnių fabrikų, įrenginių ir taip toliau. Šioje vietoje skaičiuojant, su kiek investicijų dirba vienas darbuotojas, mes nuo visų tragiškai atsiliekame. Jeigu kyla darbo užmokestis, bet nedidėja našumas, ilgainiui tokioje šalyje apskritai nebeapsimoka investuoti. Todėl Lietuvai reikia kilti šitais našumo laipteliais, o tam reikia gerų įstatymų, kurie skatintų įmones čia investuoti. Tai galėtų padėti spręsti neapmokestinamas pelnas, tačiau kol kas apie tai visi kalbėjo, bet niekas nieko nedarė“, – teigia mano Ž.Šilėnas.

Statistikos departamento duomenimis, bendras šalies darbo našumas 2015 m. šiek tiek sumažėjo – 1,1 proc.

Ką darys lietuviškas verslas?

Pastarasis užsienio kapitalo verslo pabėgimas buvo greitai sugretintas su gyventojų emigracija, prisimintas prieš keletą metų statybų magnato Arvydo Avulio į Estiją perkeltas „Hanner“ valdymas arba jau keletą metų aptarinėjamos „VP grupės“ įmonių sąsajos su Nyderlandais ar Kipru. Naujausias šokas – milijonines investicijas pritraukiančio startuolio „Vinted“ sprendimas atleisti penktadalį darbuotojų ir dalį verslo perkelti į Berlyną.

Bendrovių sprendimai gali būti kompleksiniai ir padiktuoti naujų tikslų, tačiau, kaip ir užsienio investuotojai, lietuviškas verslas gali trauktis paprasčiausiai neturėdamas palankių sąlygų savo tikslams įgyvendinti. Daugelyje verslo problemas Lietuvoje nagrinėjančių tyrimų trys didžiausios problemos nesikeičia: tai apmokestinimas, biurokratinis verslo reguliavimas ir kvalifikuotos darbo jėgos stygius. Tad galima numatyti, kad daug ką lems naujos Vyriausybės darbas: tai, koks likimas lauks naujojo Darbo kodekso, bei galimi mokesčių politikos pokyčiai.

Kitas, nauju kampu dėmesį į problemą atkreipęs reiškinys – pinigai prarandami dėl pačių verslininkų emigracijos. Įprastinė gyventojų emigracija ieškant darbo – išsamiai aptarta problema, tačiau šiais metais daugiau girdėjome apie žymius verslininkus, tampančius kitų šalių mokesčių rezidentais: verslininkas Gediminas Žiemelis jau moka mokesčius Jungtiniuose Arabų Emyratuose, o turtingiausias Lietuvos žmogus Nerijus Numavičius persikraustė į Jungtinę Karalystę. Tačiau tai tik du ryškiausi pavyzdžiai – teigiama, kad kai kurie specialistai, ypač tie, kurių darbas nėra pririštas prie fizinės vietos, taip pat naudojasi galimybėmis gyventi ir dirbti užsienyje dėl palankesnio mokesčių santykio.

Šių metų pradžioje „Veidui“ aiškindamas savo sprendimą G.Žiemelis teigė, kad Lietuvai ir pačiai būtų naudinga panašiu pagrindu kviestis turtingų rezidentų iš rytinių šalių, tačiau tam reikėtų kur kas palankesnių taisyklių. Nesenai priimtos Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties pataisos palengvino leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo tvarką ir sąlygas. Tiesa, pastebima, kad ji palankesnė informacinių technologijų srityje dirbantiems asmenims.

Ž.Šilėnas pabrėžia, kad Lietuvos patrauklumui svarbios ne tik sąlygos, bet ir reputacija. „Kol kas nematau, kodėl verslininkai turėtų mokėti mokesčius šalyje, kuri tarifų požiūriu mažiau pritaikyta mokesčiams. Žmonės ar įmonės renkasi patikimas šalis, kuriose senos demokratinės tradicijos, kurios tavo verslo nenusavins. Lietuvai šitą reputaciją dar reikia užsitarnauti, o begalinės politikų kalbos, kaip jie apmokestins turtinguosius ir panašiai, reputacijai nepadeda. ES žmonės ir kapitalas gali judėti laisvai, ir galima rinktis Estiją, Kiprą arba tą pačią Olandiją, ką tokiu atveju ir daro lietuviškas verslas“, – teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto vadovas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Įvairiose prekių grupėse vykstanti stambių kompanijų kova tampa atskaitos tašku naujiems rinkodaros metodams ir vartotojų poreikių formavimui.

Kai televizija CNN sudarinėjo didžiausių verslo konkurentų penkiasdešimtuką, mažiausiai klausimų kilo dėl pirmos vietos. Ir ekspertai, ir žiūrovai vieningai sutarė, kad kone identiškus gaiviuosius gėrimus siūlančių kompanijų “Coca-Cola” ir “Pepsi” varžymąsi galima laikyti reikšmingiausia kova kapitalistiniame pasaulyje.
Pastebima, kad šios bendrovės savo pergalėmis ir nesėkmėmis skaldė restoranus, prezidentus ir tautas. Kova vyko parduotuvėse, teismuose bei kosmose, į ją vienaip ar kitaip tiesiogiai įsitraukė tokios asmenybės, kaip Michaelas Jacksonas, Billas Gatesas, Cindy Crawford ir… net Kalėdų Senelis. Nėra jokių abejonių, kad tokiu būdu formuota ne tik specifinio rinkos segmento ateitis, bet ir rinkodaros bei konkurencijos taisyklės.
Todėl “Veidas” nusprendė pažvelgti į šią ir panašias didžiųjų korporacijų kovas dėl vartotojų prielankumo bei jų palikimą šiandieniniam pasauliui.

“Pepsi” paradoksas
“Coca-Colos” istorija prasideda dar 1886 m., kai Jungtinėse Valstijose, Atlantoje, kariškis Johnas Pembertonas sukūrė šio gėrimo receptą. Pilietiniame kare sužeistas amerikietis buvo priklausomas nuo morfino, todėl ieškojo jam alternatyvos. Ir įtikėjo, kad jo sumaišytas gazuotas gėrimas padės spręsti ne tik šią problemą, bet ir gydys nuo virškinimo sutrikimų, galvos skausmų bei impotencijos.
“Pepsi-Cola” gyvavimą pradėjo septyneriais metais vėliau: farmacininkas Calebas Bradhamas, priešingai nei jo kolega, tikėjosi mažesnio gydomojo poveikio, tačiau neabejojo, kad gėrimas gerins virškinimą bei suteiks papildomos energijos.
Tiesa, “Pepsi” įsibėgėjo tik po kurio laiko, prieš tai spėjusi dukart bankrutuoti bei pakeisti savininkus. “Pepsi-Colos” augimas prasidėjo ekonominio sunkmečio metais praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kai buvo įgytas praktinis pranašumas prieš “Coca-Colą”: “Pepsi” ėmė siūlyti beveik dvigubai didesnius, maždaug 350 ml buteliukus, kurie, be kita ko, buvo pigesni nei konkurentų ir tekainavo penkis centus.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 222014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2014-m

Šiandien iš Vilniaus Rotušės aikštės išlydėtas „Coca-Cola“ Kalėdų karavanas – labdaros projektas, per keturioliką jo gyvavimo metų Lietuvoje jau tapęs tradiciniu. Kalėdų karavaną išlydėjo p. Alma Adamkienė, „Coca-Cola HBC“ atstovai, LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, projekto globėja Beata Nicholson bei gausus būrys Vilniaus moksleivių.
„Per visus šiuos karavano metus Lietuvos žmonės palaikė jo misiją ir nuolat, nepaisant ekonominių sunkumų, rėmė kaimo mokyklas, joms skirdami savo lėšas bei dovanas. Leiskite mūsų fondo remiamų mokyklų vardu padėkoti Jums už rūpestį, dėmesį, nuoširdumą, kurie yra pati vertingiausia dovana. Kalėdų karavanas ir šiemet keliaus per mūsų šalį į miestus ir miestelius atnešdamas mažytę šventę jų bendruomenėms.“ – Kalėdų karavanui linkėjo p. Alma Adamkienė.
Nuo pat Kalėdų karavano projekto pradžios nesikeičia jo tikslas – padėti kaimo mokykloms kurti geresnes sąlygas vaikų sportui. Šiais metais Kalėdų karavanas surinktas dovanėles – sporto inventorių ir priemones – skirs visoms 39-rioms fondo remiamoms mokykloms, o karavano metu surinktas lėšas fondas dovanos Sidabravo vidurinei mokyklai, įsikūrusiai Radviliškio rajone.
„Labai svarbu, kad Lietuvos vaikai kuo daugiau sportuotų ir augtų sveiki. Todėl džiugu, kad Kalėdų karavanas padeda kurti tinkamas sąlygas sportuoti ir būtent tose kaimo mokyklose, kurioms tos paramos labiausiai reikia. Iš Lietuvos provincijos yra kilę olimpiniai čempionai Romas Ubartas, Virgilijus Alekna ir daugelis kitų mūsų olimpiečių. Tikiu, kad ir šiandien šalies kaimuose ir miesteliuose auga ne vienas būsimasis čempionas, kuris ateityje garsins mūsų šalį“, – sako LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.
Per visus Kalėdų karavano projekto metus Lietuvos žmonės kaimo mokyklas parėmė daugiau nei 200 tūkst. litų. Šių lėšų dėka savo sporto infrastruktūrą atnaujino Ariogalos, Butrimonių, Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos, Šepetos Almos Adamkienės ir Drąsučių pagrindinės bei Alsėdžių vidurinė mokyklos. Pasak „Coca-Cola HBC Lietuva“ Baltijos šalių vadovo Valdo Pakščio, tokia tradicija išliks ir šįmet – prie Kalėdų karavano paramos gali prisidėti kiekvienas prekybos centruose įsigijęs dviejų litrų talpos „Coca-Cola“ gėrimo ar į šventės vietą atnešęs dovanojamo sporto inventoriaus.
„Džiaugiuosi, kad Kalėdų karavano projekto naudą jaučia ne tik kaimo mokyklų moksleiviai, bet ir jų šeimos, vietos bendruomenės suremontuotose mokyklų sporto salėse bei aikštynuose rengiančios savo šventes, varžybas – sakė karavano globėja Beata Nicholson. – Linkiu, kad Kalėdų stebuklų laukimas ir noras dalintis, padėti kitiems užsuktų į visų širdis bei tikiu, jog Kalėdų karavanas atneš dalelę šių gerų jausmų.“
Šiemet karavaną prie LR Vyriausybės pasitiko ir į tolesnę kelionę išlydėjo premjeras Algirdas Butkevičius, prie LR Seimo jo laukė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, o prie Vilniaus savivaldybės dovanas teikė miesto meras Artūras Zuokas. Tradiciškai, karavaną dovanomis parėmė LR Prezidentūros, LR Vyriausybės, LR Seimo darbuotojai, Vilniaus savivaldybė.
Kalėdų karavano laukia ir kitų miestų savivaldybės – Kauno, Tauragės, Raseinių, Telšių, Klaipėdos, Kaišiadorių, Jurbarko, Plungės bei Gargždų. Iš viso šiais metais Kalėdų karavanas aplankys devynis miestus. Penkiuose iš jų, miesto pagrindinėse aikštėse, sunkvežimiuose veiks Kalėdų senelio kambarys ir nykštukų dovanėlių dirbtuvės.

Gruodžio 17 d.
12.00 – Vilnius Rotušė, išlydėtuvės
12.50 – Prezidentūra
13.00 – LR Vyriausybė
13.10 – LR Seimas
13.20 – Vilniaus miesto savivaldybė
17.00 – Kauno miesto Rotušės aikštė      Gruodžio 18 d.
13.00 – Kaišiadorių rajono savivaldybės aikštė
16.00 – Raseinių miesto Žemaičio aikštė
Gruodžio 19 d.
14.00 – Jurbarko rajono savivaldybės aikštė
16.00 – Tauragės miesto Pilies aikštė
Gruodžio 20 d.
13.00 – Plungės miesto Senamiesčio aikštė
16.00 – Telšių miesto Turgaus aikštė
Gruodžio 21 d.
13.00 – Gargždų kultūros centro aikštė
16.00 – Klaipėdos miesto Teatro aikštė

Gruodžio 17 d. Vilniaus Rotušės aikštėje startuos tradicinis „Coca-Cola“ Kalėdų karavanas. Per Lietuvos miestus ir miestelius jis keliaus jau 14-tus metus iš eilės. Kalėdų karavanas yra vienas ilgiausią istoriją turinčių labdaros projektų Lietuvoje, kurio pagrindinis tikslas – kaimo mokykloms padėti kuriant geresnes sąlygas vaikų sportui.

„Artėjant Kalėdoms ir vėl norėtume pakviesti visus prisijungti prie tradicinio labdaros karavano. Suteikdami vaikams geresnes sąlygas sportuoti, skatiname juos rinktis aktyvesnį, sveikesnį gyvenimo būdą“, – prie Kalėdų karavano kviečia prisijungti p. Alma Adamkienė, labdaros ir paramos fondo įkūrėja.
Šiais metais Kalėdų karavanas surinktas dovanėles – sporto inventorių ir priemones – skirs visoms fondo remiamoms mokykloms, kuriose mokosi daugiau nei 20 tūkst. vaikų, o karavano metu surinktas lėšas fondas dovanos Sidabravo vidurinei mokyklai, įsikūrusiai Radviliškio rajone.  Per visus Kalėdų karavano projekto metus Lietuvos žmonės kaimo mokyklas parėmė daugiau nei 200 tūkst. litų. Šių lėšų dėka savo sporto infrastruktūrą atnaujino Ariogalos, Butrimonių, Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos, Šepetos Almos Adamkienės ir Drąsučių pagrindinės bei Alsėdžių vidurinė mokyklos. Tokia tradicija išliks ir šįmet – prie Kalėdų karavano paramos gali prisidėti kiekvienas prekybos centruose įsigijęs dviejų litrų talpos „Coca-Cola“ gėrimo ar į šventės vietą atnešęs dovanojamo sporto inventoriaus.
„Kalėdų karavano surinktomis lėšomis renovuoti 5 sporto aikštynai, įrengtos 3 sporto salės, kuriose patogiai ir saugiai sportuoja daugiau nei 4000 vaikų. Ir ne tik jie, juk mokykla kaime yra svarbi susibūrimo vieta visai bendruomenei – sutvarkytose erdvėse rengiamos miestelių šventės, koncertai, varžybos,“ – sako Gabrielė Šerėnienė „Coca-Cola HBC Lietuva“ Viešųjų ryšių ir komunikacijos vadovė.
Tradiciškai, karavaną dovanomis taip pat gausins LR Prezidentūros, LR Vyriausybės, LR Seimo darbuotojai, ketina prisidėti ir Vilniaus, Kauno, Tauragės, Raseinių, Telšių, Klaipėdos, Kaišiadorių, Jurbarko, Plungės, Gargždų miestų savivaldybių personalas.
Keturioliktojo Kalėdų karavano globėja ir vėl tapo TV laidų vedėja Beata Nicholson, o iš Rotušės aikštės Vilniuje jis bus išlydėtas 2013 m. gruodžio 17 dieną (antradienį). Šiais metais Kalėdų karavanas aplankys devynis miestus. Penkiuose iš jų, miesto pagrindinėse aikštėse, sunkvežimiuose veiks Kalėdų senelio kambarys ir nykštukų dovanėlių dirbtuvės.

Numatomas maršrutas:

Gruodžio 17 d.
12.00 – Vilnius Rotušė, išlydėtuvės
12.50 – Prezidentūra
13.00 – LR Vyriausybė
13.10 – LR Seimas
13.20 – Vilniaus miesto savivaldybė
17.00 – Kauno miesto Rotušės aikštė      Gruodžio 18 d.
13.00 – Kaišiadorių rajono savivaldybės aikštė
16.00 – Raseinių miesto Žemaičio aikštė
Gruodžio 19 d.
14.00 – Jurbarko rajono savivaldybės aikštė
16.00 – Tauragės miesto Pilies aikštė
Gruodžio 20 d.
13.00 – Plungės miesto Senamiesčio aikštė
16.00 – Telšių miesto Turgaus aikštė
Gruodžio 21 d.
13.00 – Gargždų kultūros centro aikštė
16.00 – Klaipėdos miesto Teatro aikštė