Europos Sąjunga pasirengusi tapti mažai anglies dvideginio išmetančia ekonomika, tačiau to negalima pasakyti apie JAV ir Kiniją.
2050 metais Žemėje bus daugiau nei devyni milijardai gyventojų. Toks demografinis šuolis spartins klimato pokyčius, nebent visame pasaulyje pereitume į mažai anglies dvideginio išmetančią ekonomiką. Dėl to ir vyksta tarptautinės derybos, kurių artimiausias etapas – šiandien, lapkričio 29 d., Kankūne prasidedanti JT klimato konferencija.
Klimato kaitai lėtinti reikia rimtų teisiškai saistančių įsipareigojimų. Europos Sąjunga pasirengusi juos prisiimti jau Kankūne, deja, to negalima pasakyti apie kitas didžiąsias ekonomikas, tarp jų – JAV ir Kiniją.
Todėl Kankūne visko išspręsti nepavyks. Tačiau konferencija gali tapti žingsniu saistančio pasaulio šalių susitarimo dėl klimato kaitos link. Joje gali ir turi būti pasiekta pažanga – susitarimas dėl politiškai subalansuoto sprendimų esminiais klausimais komplekso, kuris klimato srityje leistų nedelsiant imtis konkrečių veiksmų.
Tais sprendimais turi būti užfiksuoti ligšioliniai tarptautinių klimato derybų rezultatai ir nubrėžtas eskizas, kaip pasaulio šalys elgsis klimato kaitos sąlygomis. Sprendimai turi būti paremti Kioto protokolu ir politinėmis 2009 m. Kopenhagos susitarimo gairėmis.
Kankūno parengiamuosiuose susitikimuose mačiau, kaip trokštama tokio pobūdžio susitarimo. Jei nepristigs politinės valios, konferencija gali tapti tikru žingsniu pirmyn.
Iš esmės sprendimai dėl prisitaikymo prie klimato kaitos, dėl kovos su miškų kirtimu, dėl bendradarbiavimo technologijų srityje ir dėl naujojo klimato fondo valdymo taisyklių nėra sunkiai pasiekiami.
Europos Sąjungos vertinimu, subalansuotame pakete turėtų būti pasiekta pažanga dėl šiltnamio dujų išmetimo visame pasaulyje mažinimo. Kopenhagos susitarimu prisiimti pažadai mažinti CO2 išmetimą turi būti įtvirtinti kaip įsipareigojimai JT atžvilgiu.
Taip užfiksavus pažadus atsiras forumas, kuriame būtų galima diskutuoti dėl kai kurių pažadų neapibrėžtumo. Duotieji pažadai yra pradžia, tačiau aišku, kad jų nepakaks norint klimato šilimą apriboti 2 °C – tiek, kiek Kopenhagos susitarime laikoma būtinybe.
Mes norėtume, jog jau Kankūne būtų padaryta pažanga reformuojant ir plečiant tarptautinę CO2 išmetimo leidimų rinką, kad didžiausios besivystančios ekonomikos galėtų panaudoti didžiulį CO2 išmetimo mažinimo potencialą. Europa iš savo patirties ir iš savo prekybos taršos leidimais sistemos žino, kad esama daugybės priemonių, kaip skatinti investicijas į naujoviškas, mažai CO2 išmetančias technologijas.
Čia svarbu pabrėžti, kad išsivysčiusios šalys, padėdamos besivystančioms šalims kovoti su klimato kaita, turėtų vykdyti savo pažadus ir nevilkinti numatyto finansavimo skyrimo. ES tai daro. Įsipareigojusi 2010–2012 m. skirti 7,2 mlrd. eurų, Europos Sąjunga pradiniam finansavimui sutelkė jau 2,2 mlrd. eurų. Beje, Kankūne ES išsamiai atsiskaitys, kaip šiemet vykdė savo pažadus.
Savaime suprantama, kad pasitikėjimas didės, jei bus daugiau skaidrumo: kai geriau bus matyti, kaip šalys vykdo savo pažadus mažinti CO2 išmetimą ir kaip išsivysčiusios šalys, padėdamos besivystančioms šalims kovoti su klimato kaita, teiks ilgalaikį finansavimą. Todėl ES ragina Kankūne susitarti dėl griežtesnių stebėsenos, atsiskaitymo ir tikrinimo taisyklių.
Šiuo požiūriu Kankūne priimtų sprendimų rinkinys taptų reikšmingu tarpiniu žingsniu pasauliui reikalingo tvirto ir teisiškai saistančio visuotinio susitarimo link. Plačiai aprėpianti pasaulinė sistema paspartintų prasidėjusią mažai CO2 išmetančios ekonomikos revoliuciją, skatintų tausesnį ūkio augimą, naujų darbo vietų kūrimą ir didintų Europos energetikos saugumą.
Pasiekti politiškai subalansuotus sprendimus nelengva, bet įmanoma. Jų nepasiekus kiltų pavojus, kad tarptautinėse derybose dėl klimato kaitos bus praleista gera proga imtis permainų. O jei pakaks politinės valios, Kankūne gali įvykti proveržis, ir Europa to aktyviai sieks dvi konferencijos savaites.