Sveikata. Daugiau nei 50 proc. lietuvių turi antsvorio, 20 proc. jų kenčia nuo nutukimo, kasmet vis daugiau suserga cukriniu diabetu. Palyginti su latviais ir estais, atrodome bene labiausiai nutukę ir didžiausią antsvorį turintys Baltijos šalių gyventojai.

Kaip matyti iš naujausių Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijų, pakaktų savo mitybos racione peržiūrėti ir iki 10 proc. sumažinti laisvųjų cukrų (gliukozės, fruktozės) vartojimą, ir galėtume sumažinti antsvorio, nutukimo bei dantų ėduonies riziką. Tačiau, kad ir kaip garsiai mokslininkai skambina pavojaus varpais dėl leistinas normas peržengusio šiandieninio cukraus vartojimo, didžiosios visuomenės dalies tai neveikia.

Cukrinio diabeto diagnozė Lietuvoje šiandien dukart dažnesnė nei prieš dešimtmetį.

Tai lyg ir paaiškina, kodėl cukrinio diabeto diagnozė Lietuvoje šiandien dukart dažnesnė nei prieš dešimtmetį. Pasaulyje ši liga jau pasiekė epidemijos lygį, o jei tikėsime mokslininkų prognozėmis, 2025 m. ja sirgs 6 proc. 20–79 metų amžiaus gyventojų.

„Civilizacija suteikė mums daug komforto, tačiau pridarė ir nemažai žalos. Deja, dalis žmonių tiesiog ignoruoja naujausius mokslininkų tyrimus, nes jiems taip gyventi patogiau. Mano pačios šeimoje jau daug metų niekas nevartoja cukraus grynu pavidalu. Pakankamai jo gauname su kitais maisto produktais (duona, padažais, jogurtais, sūreliais, sultimis ir pan.)“, – atskleidžia gydytoja endokrinologė Birutė Vaidakavičienė.

Daugiau nei keturis dešimtmečius cukrinio diabeto pakirstus pacientus konsultuojanti specialistė neslepia, kad nekeičiant gyvenimo būdo juos ištinka insultai, infarktai, tenka daryti inkstų hemodializę ar net amputuoti kojas.

Nors cukrus atsirado palyginti neseniai, jo vartojimas augo tūkstančius kartų.

Medikės teigimu, šiandien daugelis nė nesusimąsto, kad mūsų protėviai kai kurių produktų visai neturėjo arba vartodavo juos tik per šventes, o mes jais gyvenimą saldiname kasdien ir nepalyginti mažiau judame. Pavyzdžiui, Europoje tik pasirodžius cukrui (XVIII a.), britas per metus jo suvartodavo panašiai du kilogramus (tuo metu tai buvo tik turtingųjų privilegija, paprastam žmogui neprieinama). Prabėgus keliems šimtmečiams Didžiojoje Britanijoje šiandien jo suvartojama jau iki 70 kg. Panaši tendencija pastebima ir kitose šalyse. Taigi, nors cukrus atsirado palyginti neseniai, jo vartojimas augo tūkstančius kartų. O cukrinio diabeto pagrindas, kaip žinome, yra fizinio krūvio ir mitybos neatitikimas.

„Sėdėdami prie kompiuterių ar televizorių ir nuolat valgydami perdirbtą, nesveiką maistą žmonės šias proporcijas pamiršta: anksčiau sunkų fizinį darbą dirbantis vyras galėdavo suvartoti iki 6 tūkst. kalorijų per dieną, bet šiandien, nepatirdamas fizinio krūvio ir dirbdamas biure, jis neturėtų suvartoti daugiau kaip 2 tūkst. kalorijų“, – teigia endokrinologė.

Paklausta, kas padėtų gyventojams praregėti ir sumažinti suvartojamo cukraus kiekį, ji mini padidintą akcizą cukrui ir kitiems saldėsiams (kepiniams, gėrimams ir pan.). Galbūt negalėdami jų įpirkti ar mokėdami brangiau nei įprastai gyventojai perrikiuotų savo mitybos prioritetus? Saldumynų vartojimą B.Vaidakavičienė vadina savotiška narkomanijos forma ir lygina ją su priklausomybe nuo rūkalų ar alkoholio.

Pabandykite žmogui patarti, kad liautųsi vartoti cukrų, ir pasipils pasiteisinimai: jam skanu, norisi, jo tėvai vartojo ir pan.

„Cukraus perteklius žmogaus organizme virsta riebalais, tuomet didėja rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, ateroskleroze, insultu, taip pat išlieka invalidumo rizika (išsivysčius antrojo tipo cukriniam diabetui). Gana dažnai dėl šios ligos žmogui sutrinka mineralinių medžiagų apykaita (iš kaulų išsiurbiamas kalcis), o vienu metu į organizmą patenkantis didelis kiekis cukraus sumažina imuniteto atsparumą (tai trunka apie dvi valandas). Tačiau pabandykite žmogui patarti, kad liautųsi vartoti cukrų, ir pasipils pasiteisinimai: jam skanu, norisi, jo tėvai vartojo ir pan.“, – ilgamete patirtimi dalijasi gydytoja.

Išties, mūsų visuomenėje daugelis savo įpročių nekeičia tol, kol nepakerta skausmai, – atkreipti dėmesį į kaimyno patirtį lietuviui vis dar nebūdinga. Todėl šiandien gydymui išleidžiame kur kas daugiau nei prevencijai.

Paprašyta įvertinti, ar lietuviai smarkiai prasilenkia su PSO rekomenduojamomis cukraus normomis, Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) Mitybos skyriaus vedėja Ilona Drulytė neslepia, kad cukraus suvartojame gerokai daugiau, nei turėtume. Viena, kiek jo įsidedame į kavą ar arbatą, ir kas kita, kiek pasisaviname su maisto produktais (pvz., gazuotais gėrimais ar saldumynais), kuriuose netrūksta sacharozės (cukraus), krakmolo hidrolizatų (pvz., gliukozės ar fruktozės sirupo). Norintiems išvengti sveikatos sutrikimų medikai pataria atidžiau rinktis maisto produktus, dažniau gaminti namie ir palengva mažinti cukraus vartojimą.

„Patikėkite, tai pripratimo reikalas. Tas, kas šiandien jums atrodo saldu ir skanu, jau po metų sąmoningesnio gyvenimo gali kelti pasibjaurėjimą“, – apibendrina B.Vaidakavičienė.

Vartojant mažiau cukraus vėžinėms ląstelėms sugrąžinama priešvėžinė struktūra.

Medikės žodžiais neleidžia abejoti ilgą laiką eksperimentams su laboratorinėmis pelėmis vadovavęs Jutos universiteto akademikas Wayne’as Pottsas. Kuri laiką pelės buvo šeriamos tuo, ką žmonės įvardytų kaip sveiką maistą, ir kasdien vaišinamos trimis skardinėmis gazuoto gėrimo. Po ilgalaikio stebėjimo (32 savaičių) paaiškėjo, kad pelių patelių, gavusių didesnį kiekį cukraus (palyginti su tomis, kurių ėdale cukraus nebūta), nugaišo dvigubai daugiau. Kad būtų nugaišę daugiau pelių patinėlių, užfiksuota nebuvo, tačiau pakito jų elgsena: jie patyrė teritorijos išsaugojimo ir dauginimosi problemų. Taigi remdamasis šiais stebėjimais mokslininkas daro išvadą, kad cukrus labai kenksmingas žinduolių, vadinasi, ir žmonių, sveikatai.

Kitas mokslininkas, su savo kolegomis patvirtinęs, kad per didelis kiekis suvartojamo cukraus pagreitina onkogenezės vystymąsi, buvo Yasuhito Onodera. Jis su kolegomis mokslininkais išsiaiškino, kad glikolizės suaktyvėjimą sukelia gliukozės nešiklio ekspresija nepiktybinėse krūtų ląstelėse. Kitaip tariant, vartojant mažiau cukraus vėžinėms ląstelėms sugrąžinama priešvėžinė struktūra.

Taigi šio tyrimo rezultatai patvirtino būtinybę sureguliuoti mitybą, norint išvengti vėžio ar sėkmingai jį gydyti. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad suvartojant mažiau cukraus ir angliavandenių, o daugiau dėmesio skiriant sveikiems riebalams ir baltymams galima įveikti net agresyviausias vėžio rūšis.

Moterims per dieną reikėtų gauti apie 100 kalorijų iš cukraus (30 g), o vyrams – 150 (40 g).

Apžvelgus atliktus tyrimus ir įvertinus kylančias cukraus perdozavimo grėsmes taip ir norisi savęs perklausti, kiek šaukštelių baltosios mirties teko mano organizmui šiandien. Sveikos mitybos specialistė Vaida Kurpienė kritine riba vadina 13 arbatinių šaukštelių per dieną ir neslepia, kad dažnas Lietuvoje šią normą viršija (18 ir daugiau arbatinių šaukštelių). „Moterims per dieną reikėtų gauti apie 100 kalorijų iš cukraus (30 g), o vyrams – 150 (40 g), tačiau žmonėms atrodo, kad suvartoja tik tiek, kiek įsideda į kavą ar arbatą. Iš saldžių gaminių, saldumynų ir gazuotų gėrimų jo gauname didžiulius kiekius“, – atkreipti dėmesį į savo organizmo nuodijimą cukrumi ragina specialistė.

Paklausta, kaip vertina atsisakymą vengti cukraus savo racione, V.Kurpienė patikina, kad tokie žmonės nieko naudingo nepraranda. Taigi ji, kaip ir kiti „Veido“ kalbinti ekspertai, mano, kad išsivadavę iš baltojo cukraus gniaužtų tik laimime.

Deja, kai kalbama apie pavyzdinį vaikų kūno masės indeksą, iki pergalių mums dar gana toli. Analizuojant mokinių sveikatą pagal kūno masės indeksą Kauno miesto mokyklose matyti, kad nutukusių vaikų jau yra 1 proc., turinčių antsvorio – beveik 3 proc.

2013 m. pirmokų tyrimo duomenys atskleidžia, kad antsvoris ir nutukimas palengva didėja, taigi šiandien jau neabejojama, jog dabartinės Lietuvos vaikų kartos gyvenimo kokybė ir trukmė bus nepalyginti prastesnė nei šiandienos suaugusiųjų.

Remiantis VU Medicinos fakulteto mokslininkų tyrimu Vilniaus mieste matyti, kad antsvorio ir nutukimo paplitimas dažnesnis tarp mergaičių (18,2 proc.) nei tarp berniukų (12,4 proc.).

Antsvorio ir nutukimo paplitimas dažnesnis tarp mergaičių (18,2 proc.) nei tarp berniukų (12,4 proc.).

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Profilaktinės medicinos katedros docentė Aušra Petrauskienė Lietuvos vaikų ir paauglių nutukimo dar nelinkusi vadinti labai grėsmingu: „Dideliu tarptautiškumu pasižyminčiame moksleivių gyvensenos tyrime, kuriame dalyvauja 40 pasaulio šalių, iki 2010 m. Lietuvos paauglės vertintos kaip pačios liekniausios, o antsvorio paplitimas ir nutukimas įvardytas kaip vienas mažiausių.“

Tačiau dabar padėtis šiek tiek pakitusi. „Antsvoris bei nutukimas didėja ir tarp vaikų, deja, šiandien situacija dar nevaldoma“, – sako A.Petrauskienė.

Priminsime, kad antsvoris ir nutukimas neatsiejamas nuo tokių sveikatos sutrikimų, kaip cukrinis diabetas, širdies kraujagyslių ligos, sąnarių patologijos, akmenligė, kepenų suriebėjimas, įvairios onkologinės ligos ir pan.

PSO duomenimis, šiuo metu pasaulyje suskaičiuojama daugiau kaip 17,6 mln. turinčių antsvorio vaikų iki penkerių metų. Daugelyje šalių nutukusių vaikų ir paauglių skaičius per pastaruosius 20–30 metų padvigubėjo. O nutukusių ikimokyklinio amžiaus vaikų skaičius svyruoja nuo 10 iki 20 proc.

Nutukimo rizika didėja žiūrint televiziją ilgiau nei dvi valandas.

Turint prieš akis šiuos skaičius sunku suvokti: jei cukrus toks kenksmingas, kodėl esame pratinami prie jo nuo pat mažens? Saldūs sūreliai, jogurtai, saldainiai… Taigi ar tik ne patys tėvai iškasa duobę, iš kurios paskui niekaip neišlipa jų vaikai?

Londono Midlsekso ligoninės pediatrijos skyriaus specialistas Russellas Weineris daro išvadą, kad nutukimo rizika didėja žiūrint televiziją ilgiau nei dvi valandas. Laikas, praleistas pasyviai sėdint prie televizoriaus ekrano, o ne būnant gryname ore ar užsiimant fiziniais pratimais, gresia papildomais kilogramais ir pasyvaus laisvalaikio tradicijomis.

Lietuvos mokslininkai palengva didėjantį vaikų ir paauglių nutukimą linkę sieti su artimiausia jų aplinka: per mažu fiziniu aktyvumu, nepakankamai išplėtota infrastruktūra (kiemai, stadionai ir aikštynai prie namų), netinkama mityba (vis dažniau mintama pusfabrikačiais) bei per mažu vaisių ir daržovių vartojimu.

Sveiką mitybą propaguojančios Guodos Azguridienės teigimu, žmogaus organizmui cukrus naudingas tik pavieniais ir išskirtiniais atvejais (sergant, davus kraujo kitam ir pan.), tačiau visa kita – mūsų patiriamas cukraus pramonės poveikis.

Vienas svarbiausių mūsų visuomenės uždavinių – atpratinti jaunimą nuo cukraus, parodyti, kad kur kas geriau suvalgyti figą ar obuolį nei saldainį.

Daug metų visuomenę šviečianti B.Vaidakavičienė atkreipia dėmesį, kad su žalingo cukraus pramonės poveikio pasekmėmis pirmoji susidūrė Amerika: „Kiek atsitokėjusi ji išvydo baltosios mirties sėjamą žalą: aptukusius ir invalidais virtusius piliečius. Tačiau vos tik pabandė parodyti, kokių problemų kyla dėl cukraus pramonės, vos tik paskelbė mokslininkų studijas, netrukus atsirado baltosios mirties sėjamą žalą paneigiančių mokslininkų. Pinigai gali daug, tačiau visiems jais burnos neužčiaupsi, juolab kad daugėja sąmoningų, savo sveikata besirūpinančių žmonių.“

Endokrinologė mano, kad vienas svarbiausių mūsų visuomenės uždavinių – atpratinti jaunimą nuo cukraus, parodyti, kad kur kas geriau suvalgyti figą ar obuolį nei saldainį. Pragiedruliais Lietuvos padangėje, jos nuomone, galima vadinti ir iš mokyklų išgyvendintus gazuotų gėrimų, traškučių pardavimo automatus.

„Šiandien daugelis įpratę savo problemas spręsti gerdami piliules, tačiau visuotinio nutukimo klausimo tokiu būdu neįveiksime: tai ne tik medicininė, bet ir ekonominė problema, itin sparčiai besiplečianti visame pasaulyje“, – sako Vilniaus universitetinės ligoninės abdominalinės chirurgijos gydytojas prof. habil. dr. Gintautas Brimas. Pasak jo, nutukimas gana dažnai įvardijamas kaip daugelio ligų katilas. Tarkime, antsvoris užkrauna didelį krūvį sąnariams, taip pat graso cukriniu diabetu, akmenlige, hipertenzija, moterims gali sukelti vaisingumo sutrikimų, dažną lydi psichologinės problemos.

Ne vienus metus sostinės vaikų dantis gydantis odontologas Artūras Maršalka sako, kad daugeliui sveikatos neprideda gerėjančios ekonominio gyvenimo sąlygos bei vis didėjanti perkamoji galia. Jo manymu, tai blogina ir dantų būklę. Odontologas atkreipia dėmesį, kad šiandieninio maisto racione labai daug chemiškai ir termiškai apdorotų produktų, kuriuose gausu lengvai fermentuojamų angliavandenių, kenkiančių dantims. Jis taip pat pastebi, kad jau kelinti metai prastėja vaikų burnos higienos įgūdžiai.

Žvelgiant, kaip pakito situacija nuo 1991 iki 2014 m., skaičiai pakankamai iškalbingi: ėduonies paplitimas nuo 85,4 proc. šoktelėjo iki 88 proc.

Taigi specialistas, „Veido“ paprašytas įvertinti pastarųjų metų vaikų dantų būklę Lietuvoje, pateikia išvadą, kad ji prasta: „Ėduonies paplitimas tarp mažų vaikų vis didesnis. Naujausiais duomenimis, 7–8 metų vaikų grupėje jis siekia 86 proc., 9–10 metų– 89 proc., o 12 metų grupėje – 70 proc. Žvelgiant, kaip pakito situacija nuo 1991 iki 2014 m., skaičiai pakankamai iškalbingi: ėduonies paplitimas nuo 85,4 proc. šoktelėjo iki 88 proc.“

Daug pasiekusiose Vakarų Europos (Olandijos, Šveicarijos ir kt.) bei Skandinavijos šalyse (Norvegijoje, Švedijoje) ėduonies paplitimas tarp vaikų nepalyginti mažesnis. Švedijoje ėduonies pažeistų dantų turi 37 proc. dvylikmečių, Olandijoje – 32 proc., Danijoje – 45 proc., o Lietuvoje – 70 proc. Žinoma, daug prie prastėjančios vaikų dantų būklės prisideda ir nepakankamas tėvų dėmesys: odontologai sutaria, kad mažamečiai vaikai savarankiškai dantis valosi ne itin gerai, tačiau neginčijama, jog saldumynai ir cukrus šiuo atveju griežia taip pat ne paskutiniu smuiku.

Tad gal verta cukrų keisti stevija, ksilitoliu ar medumi? Saldumą patirtume, tačiau mažiau žalotume dantis ir netuktume?

„Turėtume suprasti, kad siekiant išgauti šių medžiagų koncentratą taip pat naudotas ilgas cheminis procesas, taigi šios žaliavos mažiau kenksmingos nei baltasis cukrus, tačiau turėtume apskritai atpratinti savo organizmą nuo saldumo. Jei mityba subalansuota ir nestokojama miego, žmogaus neturėtų kankinti saldumynų ar miltinių patiekalų protrūkis“, – teigia V.Kurpienė.

Kur kas didesne bėda už baltąjį cukrų dietologai vadina fruktozės sirupą. Japonų iš kukurūzų išgautas sirupas maisto pramonei pasirodė daug saldesnis ir patrauklesnis už baltąjį cukrų. Taigi šiandien viešojo maitinimo įstaigos dažnai renkasi būtent jį. Vartotojai didelio skirtumo nejaučia: gardu, saldu, tik bėda, kad sveikatos neprideda.

Nesižavi „Veido“ ekspertai ir ruduoju cukrumi. Nors teigiama, kad jis daug sveikesnis nei baltasis, verta žinoti, kad kai kada jis būna tiesiog dažytas.

Apibendrinant norisi pridėti, kad būtina skaityti produktų etiketes, sekti naujausius mokslo tyrimus ir palengva atprasti nuo cukraus vartojimo. Galbūt vieną rytą išties nubusite nejausdami noro pasisaldinti išaušusios dienos?

Į „Veido“ klausimus atsako sveikos mitybos specialistė Vaida Kurpienė

VEIDAS: Kaip patartumėte mažinti cukraus vartojimą, kad organizmo neištiktų šokas?

V.K.: Jeigu žmogus labai emociškai prisirišęs prie saldumynų, didelis jo potraukis prie miltinių patiekalų ir saldumynų gali būti ženklas, kad stokojama miego arba kenčiama dėl nesubalansuotos mitybos. Jei žmogus sveikai maitinasi, pakankamai fiziškai juda, neturėtų norėti tokių nesveikų produktų. Tačiau jei vartojant saldumynus juntamas tam tikras emocinis pasitenkinimas, rekomenduoju šiek tiek jų sau leisti. Visiškai sau juos uždraudę vieną kartą galite persivalgyti.

Kita blogybė, ką daro saldumynai, – skatina apetitą ir alkio jausmą.

Įprastai organizmui reikiamų angliavandenių turėtume gauti iš maisto produktų, o grynasis cukrus, staiga virtęs gliukoze, labai greitai išderina mūsų organizmą, imuninę jo sistemą. Šiuo atveju žmogaus organizmą galima palyginti su automobiliu, kuriam degalai taip pat ne iš karto supilami, o paduodami po truputėlį.

Kita blogybė, ką daro saldumynai, – skatina apetitą ir alkio jausmą.

VEIDAS: Kaip vertinate dietas? Esant antsvoriui daug kas būtent jomis stengiasi atkurti norimą organizmo būseną.

V.K.: Laikausi nuomonės, kad jų visai nereikėtų laikytis. Svarbu pasiekti, kad mityba būtų subalansuota. Kas gi nutinka ją apribojus? Rizikuojame, kad daugelio medžiagų tiesiog nebegausime. Net jei mūsų pasirinktas produktas ir labai vertingas, pats savaime jis negali atstoti visų organizmui reikalingų medžiagų. Taigi norimas rezultatas lyg ir pasiekiamas: svoris krinta greitai, bet sutrikdomas sotumo jausmas, sulėtėja medžiagų apykaita.

Kitas dalykas – laikantis dietų daugiau prarandama raumens audinio negu riebalinio, o tai reiškia, kad prarastas svoris grįžta su kaupu.

VEIDAS: Kaip vertinate cukraus pakaitalus?

V.K.: Visų cukrų ir jų pakaitalų reikėtų vartoti kuo mažiau. Nėra saldžių dalykų, kuriuos būtų galima vartoti neribotai. Pastaraisiais metais vėl išpopuliarėjo medus. Daugelis jį vartoja vietoj cukraus. Bet vėlgi, jeigu šeima nusiperka jo 30 kg per sezoną, nereikėtų pamiršti, kad tai tolygu 30 kg cukraus.

Tai absoliučiai tuščios kalorijos, silpninančios vaikų imunitetą, didinančios valstybės ir sveikatos apsaugos išlaidas.

Taip pat dažnai pamirštama, kad tirpinamas karštoje arbatoje jis praranda naudingąsias savybes. Nors ir natūralus, turintis naudingų medžiagų, medus vis dėlto skatina alkį, padidina insulino kiekį, taigi veikia panašiai kaip cukrus. Nereikėtų vartoti jo neribotais kiekiais (iškeisti šaukštelius į stiklainiukus).

VEIDAS: O kaip, jūsų manymu, maitinami mūsų vaikai?

V.K.: Jei vertinsime, kas siūloma jiems reklamų metu per televiziją, pradedant saldžiais sūreliais, jogurtais ir baigiant sausais pusryčiais, kurių dažnai net 40 proc. kiekio sudaro cukrus, išeitų, kad jų mityboje nieko vertingo nėra. Tai absoliučiai tuščios kalorijos, silpninančios vaikų imunitetą, didinančios valstybės ir sveikatos apsaugos išlaidas. Vis dažniau vaikų maisto racione randamas cukrus yra raktas klausimo, kodėl taip auga mamų biuleteniams skiriami pinigai, daugėja alergijų, lėtinių ligų, vis prasčiau atrodo vaikų dantys.

Stevija

Charakteristika: nekaloringa ir šimtus kartų saldesnė už cukrų.

Steviją (dar kitaip vadinamą medaus žole) Europos Komisija leido naudoti maisto gamyboje, tačiau Lietuvoje ji vis dar draudžiama. Saldiklis gaminamas iš Pietų Amerikos augalo stevijos lapų ir yra 250–300 kartų saldesnis už cukrų, tačiau nekaloringas (tinkamas ir diabetikams). Nepaisant stevijų populiarumo daugelyje šalių, iki šiol nesutariama, koks kiekis jų produkto vartotojui yra leistinas.

Ksilitolis

Charakteristika: saldus kaip cukrus, tačiau turintis 40 proc. mažiau kalorijų.

Ksilitolis yra cukraus pakaitalas. Dar kitaip jis vadinamas beržų cukrumi (pačioje pradžioje buvo išgaunamas iš Suomijos beržo medienos). Šiandien tai – dirbtinis saldiklis. Klinikinių tyrimų metu pateikta įrodymų, kad ksilitolis apsaugo nuo dantų ėduonies, todėl apibūdinamas kaip dantims palankus produktas. Tačiau pernelyg dažnai vartojamas gali laisvinti vidurius.

Medus

Charakteristika: šiek tiek saldesnis už cukrų, tačiau turintis 25 proc. mažiau kalorijų.

Medus vadinamas bene seniausiu žmonijos saldikliu, savo sudėtyje turinčiu nedidelį kiekį mineralų (0,2 proc.), vitaminų, baltymų (0,4 proc). Bene didžiausiu jo trūkumu laikomos galimos alerginės reakcijos (dėl šios priežasties jis nerekomenduojamas kūdikiams iki vienų metų). Šiuo atveju ėduonies rizika didesnė nei rafinuoto cukraus.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. kovo mėnesį

„Cukruota žuvis“ – tai toks kinų patiekalas. Ir ne tik, tai ir naujausias A. Urbonaitės romanas. Įdomus, intriguojantis, provokuojantis, skandalingas… Na, autorė jau pagarsėjusi kaip skandalistė.

Pirmoji jos knyga „Posūkyje – neišlėk“ susilaukė įvairių vertinimų: nuo susižavėjimo iki kritikos. „Cukruota žuvis“ dar aštresnė, dar drąsesnė.
Penkiasdešimtmetei žurnalistei sūnus palieka prižiūrėti anūkę, kurios mama kinė. Taip į lietuvės namus įsiveržia kita kultūra. Anūkė dingsta, o moteris jos ieškodama blaškosi po Vilnių, vėliau leidžiasi į Kiniją ieškoti marčios. Knyga jau turiniu kitokia, o kur dar veikėjai, autoironiškas, kartais ciniškas pasakojimo būdas, tikrovės ir fikcijos ribos. Knyga kartais atrodo dokumentiška, kartais ivanauskaitiška, kartais dar nežinia kokia…
Veiksmas vyksta Algirdo gatvėje. Ne vilniečiui galbūt tai nieko nesakantis gatvės pavadinimas, tačiau visiems mums daug ką pasakys tokie A. Urbonaitės žodžiai: „Knygoje daug kalbu apie kinų invaziją. Mano idėja, kad visi žmonės ir tautos turi labai aiškiai suvokti, ko jie nori ir ko bijo. Lietuviai, jūs tikrai nežinote, kas už jūsų nugaros dedasi! Jei valgėte keliuose kinų restoranuose – tai nereiškia, kad pažįstate kinus. Jūs nežinote, kas jūsų ir manęs laukia.“ Taigi vieta gal ne taip ir svarbu, svarbu – pati invazija ir mūsų požiūris į ją.
Kartu su daugiakultūriniu kontekstu atsiranda ir nesusikalbėjimo problema. „Labo ryto“ interviu A. Urbonaitė sako, kad jos anūkė neprastai kalba lietuviškai, tačiau už paprastų lietuviškų žodžių reikšmių slypi nelietuviškas kontekstas. Čia ir yra problema. Manau, kad ne vienas susidūrė su šia problema ir puikiai supranta, ką konkrečiai turi galvoje knygos autorė. O tai, kaip ji pateikia šią problemą – literatūrinis gebėjimas. Vienas rašo vienaip, kitas kitaip.        A. Urbonaitė pasirenka ne tik drąsų, bet ir provokuojantį kalbėjimo būdą, tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad autorė neieško skaitytojo pritarimo – jai reikia išsisakyti, išdėstyti savo požiūrį. Kalbėjimo būdas – vienas šios knygos „kablių“. Jei nepatinka – neskaitykite, jei patinka – džiaukitės knyga; pati autorė dėl to mažiausiai suka galvą: ji pasakė, ką norėjo pasakyti nesusikalbėjimo, tautinio maišymosi, tolerancijos temomis. O šios temos tikrai ne vienam aktualios.
Kitas knygos „kablys“ – pasakojimas pirmu asmeniu. Knyga parašyta pirmu asmeniu ne dėl to, kad autorė tapatintųsi su pagrindine heroje, o dėl to, kad tokios knygos kur kas įtikinamesnės, inertiškesnės. Žinoma, tiek pagrindinės veikėjos, tiek autorės patirtis ir įžvalgos kartais (o gal net dažnai) sutampa. Taigi labai svarbu rasti aukso viduriuką ir nemanyti, kad „Cukruota žuvis“ – dokumentinis pasakojimas su fantazijos elementais. Kita vertus, šis romanas – tam tikras būdas, kuriuo A. Urbonaitė išsako savo požiūrį. Autorė to ir neslepia. Knygoje ji kalba apie kinų invaziją į Lietuvą, kultūrinį maišymąsi, kinų ir lietuvių tolerantiškumą, nesusikalbėjimą. Pati A. Urbonaitė yra minėjusi, kad tiesiogiai susidūrė su šiomis problemomis, kad turi marčią kinę ir anūkėlę, kad jos sūnus iš tikrųjų matematikos profesorius, kad ji stebi kinus Algirdo gatvėje, kad susipažino su kinų kultūra. Taigi  darosi sunku atskirti autorę ir naratorę. Labai svarbu skaitant šį romaną nepamiršti, kad autorė neieško skaitytojo populiariai knygai, o kviečia diskutuoti, iškelia problemą, kurią mes turime „suvirškinti“. Viename interviu autorė pati tai patvirtina: „Ši knyga yra platesnio konteksto, ji nėra lengvai skaitoma – po detektyvo forma slypi visai nedetektyviniai dalykai, kuriuos kiekvienas skaitytojas supras savaip.“
Kam labai įdomu, kiek knygoje tikrovės ir pačios autorės, A. Urbonaitė atsako, kad daug. Tačiau ar taip jau svarbu, kad ir knygos herojė, ir autorė yra žurnalistės arba kad rašytoją mama iš tikrųjų maitino riebiomis sriubomis. Svarbūs čia kiti dalykai. Štai juos atsirinkti neužkliūvant už paprastų ar ekstravagantiškų smulkmenų ir yra skaitytojo užduotis. Todėl A. Urbonaitė ir sako, kad knygą kiekvienas supras savaip. Aš nesupratau, ką duoda struktūrinis teksto skaidymas mažytėmis pastraipomis, bet, matyt, autorė turėjo tam kokią priežastį. Nesupratau ir kai kurių vietų ar įžvalgų, todėl manau, kad neprošal bus šią knygą atsiversti darkart po metų kitų: gal reikšminius akcentus sudėliosiu kitose vietose.
Po kurio laiko gal ir knygos personažai atrodys kitaip. Tik dėl Lioleko abejoju; manau, simpatija jam išliks. Net nežinau, kodėl simpatizuoju šiam tipui, bet jis savotiškai mielas. Todėl nenustebau, kad ir autorė myli ši personažą. „Aš esu įsimylėjusi tokį Lioleką. Jisai yra sudurstytas iš kelių personažų. Liolekas yra impotentas, jis yra maišytas, jis yra storulis. Jis yra pavyzdys, kaip maišytam žmogui nedideliame mieste, nedidelėje tautoje išlikti gyvam, sveikam ir nesuniokotam, nesudorotam. Ir aš kartais pagalvoju, kad, jei tas personažas būtų tikras, jis būtų pats geriausias mano draugas.“ – „Labame ryte“ sakė A. Urbonaitė. Tačiau Liolekas – ne vienintelis spalvingas veikėjas, savotiška anūkė Hu, kinų vienuolis, o baltoji senelė (pasakotoja) – pati spalvingiausia ir įdomiausia.
A. Urbonaitė prisipažįsta, kad truputį bijo tos dienos, kada sūnus perskaitys knygą. Žinoma, sūnui neapsigauti ir pagauti mamos „kablius“ bus lengviau negu mums, tūliems skaitytojams. Norėčiau pasakyti: būtinai paskaitykite, jau vien dėl to, kad tai lietuvių autorės romanas. Tačiau kur kas teisingiau yra sakyti, kad knyga skirta ne visiems, ir nereikia jos skaityti vien dėl to, kad tai lietuvių autorės knyga, lai skaito tie, kurie ieško ir nori suprasti šiandienines aktualijas, kurių nepikdys autorės saviironija ir aštrūs pasisakymai. Tai knyga pamąstymui, diskusijai, galite autorei pritarti ar piktintis, tačiau jei norite neįpareigojančios knygos romantiškam vakarui ir saugote jautrų skrandį – šiukštu neskaitykite „Cukruotos žuvies“.

Karolina Paukštė

Praėjusią savaitę kilęs cukraus pirkimo vajus, kai paklausa išaugo triskart, o kai kuriose parduotuvėse šio produkto pradėjo trūkti, baigėsi. Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomojo direktoriaus Mariaus Busilo teigimu, perpardavinėtojų dirbtinai sukeltos cukraus kainos pamažu grįžta į buvusį lygį, cukraus deficito taip pat nebėra. Jam antrina prekybos tinklo IKI atstovas spaudai Valdas Lopeta: “Taip smarkiai padidėjusi paklausa mums patiems buvo staigmena, tačiau dabar panika atslūgo, cukraus užteko visiems, jo kainos stabilizavosi.”

Į susidariusią situaciją dėmesį atkreipė ir ūkio ministras Dainius Kreivys. “Prekybos tinklų atstovai pažadėjo, kad šį pavasarį cukraus kainos bus stabilios, netgi yra prielaidų, kad kaina turėtų po truputį mažėti”, – po susitikimo su didžiųjų Lietuvos prekybos tinklų atstovais tikino ministras.

Masiškas cukraus pirkimo bumas kilo, kai žiniasklaidoje pasirodė pranešimų apie galimą šio produkto brangimą artimiausiu metu.

Nepaisant prekybininkų pažadų nebranginti cukraus, pirmadienį parduotuvėse jio kaina jau buvo išaugusi.

“Maxima” parduotuvės pradėjo prekiauti lenkų gamintojo “Pfeifer and Danger” cukrumi ir siūlė savo prekės ženklo – “Optima linija” – cukrų. Lenkiškas cukrus kainavo 3,99 lito – maždaug litu brangiau nei prieš mėnesį, “Optima linija” cukrus pabrango 10 proc. – nuo 2,99 iki 3,29 lito, o “Panevėžio” cukrus – nuo 3,29 iki 3,49 lito, antradienį rašo “Lietuvos rytas”.

Pasak “Iki” atstovo Valdo Lopetos, nuo metų pradžios iki šiol cukraus kainą tiekėjai padidino apie 10 procentų. Šiuo metu “Iki” tinkle cukrus kainuoja 3,49-3,69 lito.

“Bet pastaruoju metu kai kurių rūšių cukrus dar labiau pabrango: norėdami užtikrinti pasiūlą iš tiekėjų pirkome brangesnį cukrų”, – sakė V.Lopeta.

Pasak cukraus gamybos bendrovės “Nordic Sugar Kėdainiai” finansų direktorės Eglės Adomavičienės, panikos dėl brangsiančio cukraus banga į Lietuvą atsirito iš eurą įsivedusios Estijos.

“Cukraus sausį ir vasarį mūsų šalyje parduodama tiek, kiek paprastai parduodama per patį uogienių sezono įkarštį – vasarą. Sutartis su pirkėjais mes esame sudarę dėl panašaus kiekio kaip ir kasmet. Tačiau pastaruoju metu smarkiai išaugus cukraus paklausai tiekimo grafikas sutriko, ir įmonei fasuojant cukrų tenka dirbti kiaurą parą”, – sakė E.Adomavičienė.

Dėl pastaruoju metu išaugusios cukraus paklausos pirmadienį susitikimą su prekybos tinklų atstovais surengęs ūkio ministras Dainius Kreivys sako iš jų išgirdęs pažadą, kad cukrus artimiausiu metu neturėtų brangti.

“Noriu pasakyti, kad cukraus užteks, jo yra. Didesnė problema yra ta, kad dėl panikos nespėjama cukraus fasuoti. Visos atsargos Lietuvoje yra laikomos nesufasuotos. Tinklų vadovai pažadėjo kad pavasarį kainos nesikeis, o nuo ten, kur jos dabar yra, jos turės tendenciją šiek tiek kristi”, – pirmadienį po susitikimo su mažmeninės prekybos tinklų atstovais žurnalistams sakė D.Kreivys.

Anot jo, cukrų dažnai perka spekuliantai, kurie jį vėliau perparduoda.

“Maxima LT” generalinis direktorius Gintaras Jasinskas pažymėjo, kad “Maxima” prekybos tinkle cukraus pardavimai pastaruoju metu išaugo kone trigubai.

“Gaila, kad dėl nepatikrintos informacijos Lietuvoje kilo toks ažiotažas. Šiai dienai situacija yra tokia, kad cukraus trūksta dėl to, kad gamintojas nespėja jo fasuoti, cukrus yra nesufasuotas. Labai daug cukraus perka iš mūsų perpardavinėtojai spekuliatyviniais tikslais”, – teigė G.Jasinskas.

Lietuvos gyventojai, baimindamiesi kainų šuolio, pastaruoju metu masiškai ėmė jį pirkti.

Šiomis dienomis pirkėjai cukrų iš lentynų krauna ne į pirkinių krepšelius, o į vežimėlius.

Neseniai grikių kainų šuolį išgyvenę vartotojai šįkart cukraus kainų prognozes priėmė labai rimtai ir iš anksto pradėjo rūpintis cukraus atsargomis, penktadienį rašo dienraštis “Kauno diena”.

Prekybos tinklo “Maxima LT” atstovė Lina Muižienė informavo, kad cukraus paklausa smarkiai išaugo trečiadienį – pardavimas buvo 40 proc. didesnis nei įprastą prekybos dieną.

Pasak jos, niekas neplanuoja, kad kilogramas cukraus brangs iki 6 litų, nes nėra pagrindo kainai dvigubėti – cukraus tiekėjai jau pranešė, kad kilstels kainą, tačiau kilogramas cukraus galutiniam vartotojui kitą savaitę brangs ne daugiau kaip iki 10 proc.

Prekybos tinklo “Iki” atstovo Valdo Lopetos teigimu, nuo metų pradžios dėl cukraus trūkumo rinkoje tiekėjai jo kainą jau yra padidinę apie 10 proc., tačiau naujų pranešimų apie kainos kėlimą nėra. Tokios informacijos neturi ir prekybos tinklas “Rimi”.

Lietuvos cukraus gamintojai taip pat nežada esminių pokyčių. Pasak “Arvi cukrus” komercijos direktoriaus Ryčio Morozovo, cukraus kaina šiek tiek kyla nuolat ir jis brangsta kaip visa kita žemės ūkio produkcija.

“Dėl prastesnio cukrinių runkelių derliaus cukraus nepasigaminta tiek, kad būtų perteklius. Taip pat Lenkijos gamintojai šiuo metu pristabdė pardavimą mūsų rinkoje, todėl kainos kyla. Visi cukraus gamintojai ir perpardavinėtojai laukia vasaros sezono, kai cukraus pardavimas būna didžiausias, ir didelius kiekius jo laiko sandėlyje”, – dėstė pašnekovas.

Paniką tarp cukraus pirkėjų pasėjo žinia apie prastą cukranendrių derlių svarbiausiose cukraus tiekimo šalyse – Brazilijoje ir Australijoje. Tačiau iš šios situacijos ketina pasipelnyti Indija – ji jau paskelbė apie 3,5 mln. tonų didinamą cukraus gamybą.

“Prastas cukranendrių derlius neturėtų gąsdinti Europos ir Lietuvos vartotojų”, – sakė Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys.

Pasak jo, cukrinių runkelių derlius nebuvo kritiškai mažesnis, smarkiai nepakito ir cukraus kaina Londono biržoje. Šiuo metu tona cukraus kainuoja 746 JAV dolerius, tai reiškia, kad kilogramas cukraus kainuoja apie 1,8 lito. “Man atrodo, kad kažkur ir kažkas stipriai užsiima saviveikla naudodamiesi situacija”, – mano A.Gapšys.

Dėl prasto cukranendrių derliaus gamintojai ir prekybininkai teigia cukrus pamažu brangs.

“Tokia cukraus kaina, kokia yra šiuo metu, – nereali. Jis tikrai brangs”, – “Lietuvos rytui” sakė “Norfos” atstovas Darius Ryliškis.

“Gauname žinių iš tiekėjų, kad artimiausiu metu cukraus kaina gali padidėti apie 10 proc, tačiau tikrai ne iki 6 litų. Kaip kaina keisis vėliau, sunku prognozuoti. Bet jokių požymių, kad jis gali pigti, nėra”, – sakė “Maxima LT” atstovė Lina Muižienė.

Trečiadienį didžiuosiuose prekybos centruose cukraus kilogramas kainavo 2,99-3,49 lito.

“Pranešimų iš tiekėjų apie planus smarkiai pabranginti cukrų nesame gavę. Tačiau dėl trūkumo rinkoje tiekėjai jo kainą jau šiek tiek padidino”, – sakė “Iki” atstovas Valdas Lopeta.

Latvijoje esančiose “Iki” parduotuvėse cukrus pastaruoju metu kainuoja 2,7-4,07 lito.

“Pirmąkart per pastaruosius 30 metų cukrus ES rinkoje yra pigesnis nei pasaulinėje. ES šalims jį teks importuoti gerokai didesnėmis kainomis, nei prekiaujama vidaus rinkoje”, – sakė bendrovės “Nordic Sugar Kėdainiai” finansų direktorė Agnė Adomavičienė.

Jos teigimu, ES cukraus gamintojai pamažu kelia cukraus kainą iki pasaulinės. Vokietijoje kilogramas cukraus šiuo metu kainuoja 1,8 lito.