Pavienės nacionalinės pastangos neįveiks globalių iššūkių internete, todėl tarptautinė bendruomenė turi stiprinti bendradarbiavimą, teigia Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

“Pavienės nacionalinės pastangos neįveiks globalių iššūkių”, – antradienį sakė prezidentė D.Grybauskaitė, oficialiai atidarydama Vilniuje vykstantį Pasaulinį Interneto valdymo forumą (angl. IGF).

Tarptautinė bendruomenė, kalbėjo prezidentė, neturi kito pasirinkimo, kaip tik stiprinti globalų bendradarbiavimą.

“Be globalaus elektroninio tinklo neįsivaizduojamas šių dienų verslas, kultūra, laisvalaikis”, – kalbėjo prezidentė.

Ji atkreipė dėmesį, jog per pastarąjį dešimtmetį išaugo nepilnamečių išnaudojimas, vagystės, dešimteriopai – interneto incidentų skaičius. Todėl siekiant stabilumo internete, būtinas bendradarbiavimas tarp verslo ir valdžios.

“Išlaikykime interneto kaip laisvos erdvės principus”, – ragino D.Grybauskaitė.

Vilniuje viešinti už skaitmenines technologijas atsakinga Europos Komisijos narė bei viceprezidentė Neelie Kroes (Nelė Kros) antradienį taip pat pareiškė, jog siekiant, kad interneto “sėkmės istorija” tęstųsi, Vyriausybės ir privatus verslas turi bendradarbiauti.

Su tuo sutiko ir antradienį diskusijas pradėję verslo atstovai. Bendrovės “Google” atstovas Maxas Senges (Maksas Sendžas), kuris vienoje didžiausių pasaulyje interneto paieškos ir reklamos bendrovių yra atsakingas už diskusijas interneto valdymo ir politikos klausimais, forume taip pat teigė, jog verslas ir valdžia turi siekti “konsensuso”, pridūręs, jog internetas neturėtų būti reguliuojamas valstybės.

D.Grybauskaitė antradienį po pietų Vilniuje oficialiai atidarė keturias dienas sostinėje vyksiantį pasaulinį Interneto valdymo forumą IGF-2010, kuriame tikimasi sukvies apie pusantro tūkstančio dalyvių iš 70 pasaulio valstybių, jame dalyvaus įmonių “AT&T”, “Google”, “Facebook”, “Microsoft”, “PayPal”, “Cisco”, įvairių pasaulio reguliavimo tarnybų, universitetų atstovai.

Prezidentė spjaudo ugnimi kontrabandos ir korupcijos liūno link, deja, kol kas telieka konstatuoti, kad šešėliniai veikėjai kur kas nuovokesni už juos turinčius sugaudyti valstybės atstovus

Antradienį po pietų Kaune lankėsi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir laikinoji premjerė Ingrida Šimonytė. Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas viešnioms aprodė labiausiai nukentėjusias miesto vietas.

Kaunas – ketvirtoji valstybės vadovės vadovaujamos delegacijos aplankyta nuo audros nukentėjusi Lietuvos vietovė. Jau įvertinusi stichijos pasekmes Varėnos, Alytaus ir Prienų rajonuose, Kaune delegacija pirmiausiai aplankė Petrašiūnų kapines, pabendravo su nukentėjusius artimųjų kapus tvarkiusiais žmonėmis. Po to trumpam užsuko prie Pažaislio vienuolyno ir vizitą baigė Panemunės šile prie J. Basanavičiaus paminklo.

Prezidentė pasidžiaugė, kad Kaune išvengta žmonių aukų, prieš tai Varėnoje mačiusi žmonių skausmą dėl prarastų žmonių gyvybių. Laimei, Kaune aukų išvengta, nors nuostoliai patirti milžiniški. Miesto valdžia buvo aktyvi, todėl matome jau ne tokius vaizdus, kokius televizija rodė iškart po audros.

Pasak A.Kupčinsko, pirmą dieną Kaune vaizdas buvo žymiai kraupesnis, nei dabar. Padeda daugybė savanorių, todėl anot mero, be žmonių pagalbos padėtis būtų visai kitokia.

Į klausimą dėl valstybinių miškų statusą turinčių miesto parkų ir kitų teritorijų tvarkymą ribojančių teisės aktų taikymo šiuo atveju, prezidentė atsakė: “Džiugu, kad žmonės supranta, jog reikia padėti, nes darbo yra daug. Valstybė irgi padės, kuo galės. Todėl noriu pabrėžti, kad valstybės prioritetas yra padėti žmogui, o ne medžiui”.

Kalbėdama apie galimą Vyriausybės pagalbą, finansų ministrė I. Šimonytė prašė neužmiršti ir pačių žmonių atsakomybės. Pasak finansų ministrės, atsakomybė yra trejopa – paties žmogaus, savivaldybės ir valstybės. Vyriausybės pagalba bus, bet kol kas jos įvardinti litais negalinti.

Vėtros nusiaubtame Dzūkijos kaime antradienį apsilankiusi prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad vietos valdžia bei Vyriausybė padės nukentėjusiems žmonėms.

Tačiau prezidentė negailėjo priekaištų draudikams, dėl kurių lėtumo reaguojant į situaciją skundėsi vietos gyventojai.

“Tiek vietos valdžia, tiek Vyriausybė tikrai padės žmonėms. Bus nustatyti prioritetai toms vietovėms, kur gyventojai neturi stogų virš gyvenamųjų namų. Mėnesio laikotarpyje bent jau čia bus mėginama uždengti stogus ir padėti žmonėms”, – žurnalistams sakė Sarapiniškėse apsilankiusi šalies vadovė.

Kaime buvo aiškiai matyti savaitgalį siautusios vėtros padariniai – nemažai išvartytų medžių ir namų su smarkiai apgadintais stogais.

Prezidentė sakė išgirdusi, jog draudimo kompanijos “labai lėtai reaguoja į žmonių bėdą”.

“Tai nėra toleruotina. Manau, kad į tai ir aš, ir Vyriausybė atkreips dėmesį. Žmonėms pagalba turi būti teikiama, tam draudžiami įvykiai, ir ypač kai šoko būsena, kai yra taip sudėtinga, kai yra mirtys ir žuvusieji, kaip ir šitame kaime pagalba neateinanti iš tų žinybų, kurios privalo ją teikti, yra labai bloga patirtis”, – kalbėjo D.Grybauskaitė.

D.Grybauskaitė taip pat sakė, kad esant sudėtingai situacijai vietos valdžia, ugniagesiai, kelininkai, elektrikai dirba “gerai, nuoširdžiai, daro viską, ką gali”.

“Labai svarbu, kad ir žmonių savitarpio pagalba suveikė, vienas kitam mėgina padėti, iš karto atsidarė parduotuvės, nes trūko ir drabužių, ir valgio, ir tai buvo sekmadienis, tai buvo naktis. Džiaugiuosi, kad tokia savitarpio pagalba ir supratimas, pasirodo, dar nežuvęs Lietuvoje. ir kad žmonės supranta, jog reikia vienas kitam ištiesti pagalbos ranką”, – sakė D.Grybauskaitė.

Antradienį prezidentė bei ją lydinti premjerą pavaduojanti finansų ministrė Ingrida Šimonytė ketina lankytis nuo vėtros taip pat nukentėjusiose Alytaus ir Kauno apylinkėse.

Rugpjūčio 8-osios naktį škvalas Lietuvoje nusinešė mažiausiai keturių žmonių gyvybes – du vyrai žuvo Varėnos rajone, dvi moterys – Prienų bei Šiaulių rajonuose. Dar du žmonės Varėnos rajone užvirtus medžiui buvo smarkiai sužaloti.

Savivaldybės, kelininkai, miškininkai padarytą žalą skaičiuoja milijonais litų.

Nuo škvalo smarkiai nukentėjo Kaunas, Varėnos, Alytaus, Trakų ir Šalčininkų rajonai.

Po prezidentės D.Grybauskaitės pareiškimo, esą pažabojus kontrabandą, mokesčiai nedidėtų, verslininkai sutriko: mažesnių mokesčių norisi, o kaip kontrabandą suvaldyti, nežinia. Gal patiems pasienyje stoti gyva grandine ir tikrinti kiekvieną automobilį?

Prezidentė ardo ne tik korumpuotų ar neveiklių vadovų tinklą, bet ir mažiau politizuotą svarbiausių valstybės tarnybų vadovų skyrimo sistemą.

Dalia Grybauskaitė, apibendrindama metų laimėjimus valdant valstybę, pareiškė, kad ateityje nebereikės kapoti tiek galvų, juolab daugelio jos naujai paskirtų ar teiktų svarbių valstybės institucijų vadovų kadencija dabar beveik sutaps su jos.

Kad nebekapos tiek galvų, prezidentė pasakė tikrą teisybę, nes jų tiesiog nebeliko – daugelis speičiami kritikos patys atsistatydino. Iš prezidentės valia skiriamų svarbiausių institucijų vadovų nepakeisti beliko Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius Žimantas Pacevičius, policijos generalinis komisaras Vizgirdas Telyčėnas, kurį prezidentė ką tik pakritikavo, bet vis dėlto apibendrindama pasakė, kad jis ją kol kas tenkinantis. Į šį sąrašą dar tiktų įrašyti premjerą Andrių Kubilių, kurį D.Grybauskaitė peikia, bet sako nematanti geresnių, dar kelių teismų vadovus, Ryšių reguliavimo tarybos pirmininką.

Tad jei valstybės vadovė keistų, tai jau savo pačios paskirtuosius. O kol kas objektyvių parametrų, kad jie dirbs puikiai, sunku įžvelgti.

Keisti reikėjo. Tačiau kuo?

Susidaro įspūdis, kad prezidentės kadrų politikos prioritetas yra pakeisti vadovą, o jau kuo – antrinis dalykas. Dar rinkdamasi savo komandą, kurioje dauguma – tik dubleriai tų, su kuriais norėjo dirbti, prezidentė galėjo įsitikinti, kad tie, kurie galėtų imtis atsakingų pareigų, dažnai nenori, kurie nori – nelabai tinka.

Generalinio prokuroro keturis mėnesius karštligiškai ieškota būtinai provincijoje, kol pagaliau Akmenėje surastas savanoris, vadovaujantis vos trims kolegoms. Pusketvirto mėnesio ieškota ir “nesisteminio” vyriausiojo saugumiečio.

Prezidentė taip ir nesugebėjo rasti vadovo Vyriausiajam administraciniam teismui, kuriam jau metai ir aštuoni mėnesiai vadovauja laikinasis vadovas. Nors kur kas operatyviau jai sekėsi versti iš postų – pavyzdžiui, papolitikavusį ambasadorių Mečį Laurinkų liepė atšaukti per 24 valandas.

Savotiški ir prezidentės kadrams keliami reikalavimai: “gal ne tokie šaunūs, bet bent jau nevagia”, “jaunesni, ne taip susiję su ankstesne sovietine sistema”, su sistema, kuriai vadovaus, nesusijęs asmuo, ne iš Vilniaus. Kompetencijos ir visuomenės pasitikėjimo pirmenybę ji prisiminė tik kultūros ministru neskirdama Arūno Valinsko.

Prezidentė sugeba ištraukti tokių kadrų, kurių niekas nepažįsta ir net nežino, ko iš jų laukti. Štai net premjeras A.Kubilius, kaip prasitarė jo partijos kolegos, prieš balsavimą dėl prokuroro Dariaus Valio kandidatūros frakcijos kolegas agitavo šiai kandidatūrai nepritarti, nes prezidentės favoritas bejėgis ir jau po pusmečio patirs visišką žlugimą. Jau viešai A.Kubilius pareiškė, kad labai sunku prisiimti atsakomybę už paskyrimus, kai apie kandidatą nesi nė girdėjęs.

“Paskatos keisti vadovus suprantamos ir pagrįstos, ypač teisėsaugoje. Norėta pokyčių, o nekeičiant vadovų jų sunku pasiekti. Tačiau parinkti nauji vadovai, švelniai tariant, neįkvepia nei savo laimėjimais, nei kompetencija, nei profesionalumu. Reikia tikėtis, kad jie pagerins sistemą, bet kol kas tie pakeitimai neįtikina”, – tvirtina “Europos socialinių, teisinių ir ekonominių projektų” vadovas dr. Klaudijus Maniokas.

Jo vertinimu, “išvėdinti” sistemą yra gerai, kadrų keitimas sumažino neskaidrumą, “bet kai pradedi vėdinti, atsiranda kitų problemų – ima stigti profesionalumo, tęstinumo, dingsta institucinė atmintis. Atrodo, kad nauji vadovai parenkami pagal tai, kad būtų mažai susiję su sistema ir lojalūs. Tai nėra pakankami kriterijai”, – neabejoja K.Maniokas.

Paklusnūs, nematomi, negirdimi

Kol kas dar anksti vertinti daugelio prezidentės pasirinktų kadrų darbo kokybę, tačiau šnekinti ekspertai vardija stebėtinai panašias jų savybes – negirdimi, nematomi, retai viešai reiškia savo nuomonę, neinformuoja visuomenės, kaip sekasi reformuoti jiems patikėtą instituciją, neiniciatyvūs.

Kai kurie net skiriami į pareigas būtent tokie ir žadėjo būti, kaip kad Gediminas Grina, pareiškęs, kad tegu jam kelia uždavinius, o jis juos vykdysiantis. Negebėjimas visuomenei paaiškinti jo vadovaujamos institucijos veiksmų rezonansinėje Eglės Kusaitės istorijoje – puiki iliustracija, kad tęsiamos, deja, blogosios VSD darbo tradicijos.
Beje, net prezidentė jau yra kritikavusi savo pačios pasiskirtus naujus vadovus. “Neveiklumas tas pats, ministerijos gebėjimai tie patys”, – kritikavo ji socialinės apsaugos ir darbo ministrą Donatą Jankauską. Geresnių rezultatų valstybės vadovė pasigedo ir iš naujojo Konkurencijos tarybos vadovo.

Žinoma, pagarba prezidentei, sugebėjusiai apvalyti valstybę nuo prastos šlovės “valstybininkų” ar BBL (Boreika, Barkauskas, Liutkevičius). Pagirtina, kad daug pasirinktų prezidentės vadovų jaunesni nei jų pirmtakai, kai kurie, pavyzdžiui, VSD vadovas G.Grina, stažavęsi Vakarų valstybėse. Daugėja vadovaujamas pareigas einančių moterų.
Vis dėlto prezidentės vis minima rotacijos būtinybe tinka motyvuoti tik kelis vadovų keitimo atvejus, nes dažniausiai buvo keičiami dar kadencijos nebaigę vadovai.

Kadencijos trukmė – politizavimui sumažinti

Pavyzdžiui, teisėsaugos institucijų, teismų vadovų kadencija įstatymais specialiai numatyta skirtinga nei Seimo ar prezidento, tuo siekiant išvengti sistemos politizavimo, valdžios sutelkimo vieno asmens ar vienos politinės jėgos rankose. Deja, prezidentė, atvirkščiai, džiaugiasi, kad pasiskyrė vadovus, su kuriais ir triūs visą kadenciją.

“ES valdymo ekspertai laikosi vienos nuomonės, kad kadencijos neturėtų sutapti, nes tai reiškia politizavimą, profesionalumo, autonomijos suardymą. Pokyčių, ypač teisėsaugos srityje, reikėjo, tačiau reikalingas ir balansas. Man atrodo, jis pažeistas”, – mano dr. K.Maniokas.

Jis pabrėžia, kad mes nesame unikalūs – panašūs procesai po įstojimo į ES vyko ir Lenkijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, bet tai nebūdinga senosios demokratijos Europos šalims.

Tačiau net jei prezidentės minima rotacija labiau primena kadrų valymą, to maža padėčiai pakeisti. “Vadovo galvos pakeitimas – šiokia tokia korupcijos prevencija, inercijos sumažinimas. Bet jei pati sistema, jos valdymas, reikalavimai nesikeis, nauja galva labai greitai pripras prie senos sistemos ir vėl reikės ją keisti”, – duodama interviu “Veidui” yra pabrėžusi prezidentė.

Negalima nepastebėti, kad prezidentė ne tik keičia vadovus – jos iniciatyva parengtos žvalgybos kontrolės ir koordinavimo stiprinimo, STT veiklos koncepcijos, teikiami įstatymų pataisų projektai. Tačiau naujiems “nesisteminiams” vadovams gali prireikti laiko įsigilinti į sudėtingas sistemas.

Vadybos eksperto K.Manioko manymu, valymų jau tikrai užtenka, jų buvo gal net per daug. “Dabar reikia stabilizuoti valdymo aparatą, kad jis galėtų generuoti gerus sprendimus, o jų labai reikia”, – pabrėžia ekspertas.

Kiekvienas politikas ir politologas prezidentės kalboje išgirdo tai, ką norėjo išgirsti, o ne tai, ką prezidentė norėjo pasakyti

Kasdien matome, kad šalies politikai blaškosi ieškodami būdų, kaip išsivaduoti iš sunkmečio, subalansuoti šalies biudžetą, suformuluoti naujus užsienio politikos tikslus, sustabdyti emigracijos bangą, reformuoti sveikatos apsaugos ir švietimo sistemas. Šios politikų pastangos dažnai chaotiškos, sprendimai prieštarauja vieni kitiems, yra epizodiški ir turi tik trumpalaikį poveikį. Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime Lietuvos politikams įteikė kompasą. Ji ragina Lietuvos politikai suteikti žmogaus gerovės siekimo matą.

Ar žmogus taps svarbiausiu prioritetu?

Prezidentės metinis pranešimas nustebino. Ekonomistė pagal išsilavinimą, turinti Europos komisarės, atsakingos už finansinį programavimą ir biudžetą, patirties, garsiai paneigė “ekonomizmą” (lietuviškas šio termino atitikmuo galėtų būti “politinė ir ekonominė buhalterija”). Valstybės vadovė nesutinka su besąlygine ekonomikos viršenybe. Laiko tai iš esmė klaidingu požiūriu, lemiančiu ydingą pasaulio matymą, neadekvačius veiksmus. Šiandieninius ekonominius sunkumus ir socialines pasekmes įvardija kaip ekonominių prioritetų aukštinimo ideologijos pasekmę.

Ir vis dėlto ar pavyks prezidentei Lietuvos politiką paskiepyti žmogaus gerovės matu? Ar Lietuvoje, kaip senosios Europos valstybėse, žmogus, jo orumas turi tapti prioritetu ir svarbiausiu darbų vertinimo kriterijumi visoms šalies politikos sritims? Šį klausimą suformulavusi, bet į jį dar nepateikusi aiškaus atsakymo, šalies vadovė siekia tektoninių poslinkių Lietuvos politikų galvose.

Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ant prezidentės stalo dar nepadėjo nei “Sodros” reformos, nei biudžeto konsolidavimo 2011 metų plano. Tai “buhalterių” Vyriausybės požiūris į Lietuvos žmones: palauks, kur jie dėsis. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje dažnai vartoja teisėtų lūkesčių sąvoką. Sukurta ištisa doktrina, kaip šiuo principu remiantis saugomos pensijos, viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai. Galimiems drastiškiems pokyčiams visa visuomenė turi teisėtų lūkesčių pasirengti iš anksto. Bet premjerui A.Kubiliui tai nerūpi. Nerūpi ir tai, kad apskričių reforma turi būti įgyvendinta iki liepos 1 d., o įstatymo nuostatos dėl žemės administravimo kaimo ir miesto gyvenvietėse Seimą pasiekė tik balandžio mėnesį. Dėl Vyriausybės kaltės gali atsitikti taip, kad visą vasarą Lietuvos žmonės apskritai nežinos, kur kreiptis tvarkant savo žemės klausimus.

Toks yra A.Kubiliaus požiūris į Lietuvos žmonės. Jie jam ne tikslas – jie tiesiog įrankis, kuriuo galima manipuliuoti, kaip nori, svarbu, kad būtų surinkti mokesčiai ir valstybė nebankrutuotų.

Neatrodo, kad nuo prezidentės kalbos premjerą A.Kubilių būtų išmušęs prakaitas. Iki šiol A.Kubiliaus propagandą, kad šalies biudžeto balansavimas ir konsolidacija yra vertybė per se, keičia prezidentės formuluojama naujoji Lietuvos politikos doktrina. Vertybė per se yra žmogaus gerovė. Prezidentė A.Kubiliui priminė: “Prirašę dešimtis tomų strategijų ir programų, kuriose puikuojasi šimtai kilnių prioritetų, pametėme svarbiausiąjį. Paniekinome vienintelį veiksmų vertinimo matą. Pamiršome žmogų”. Buhalteriams duota suprasti, kad naujų mokesčių poveikį išanalizuoti turėtų už socialinės apsaugos padėtį atsakingi tarnautojai.

Vis dėlto dalykiškumu garsėjanti prezidentė D.Grybauskaitė jau turėjo paraginti tiek premjerą A.Kubilių, tiek socialinės apsaugos ir darbo ministrą pateikti savo planus dėl “Sodros” reformos ir 2011 m. biudžeto konsolidavimo, šalies valstybinės skolos mažinimo. Nors pagal Konstituciją šalies prezidentė turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, bet tikrieji ekonomikos strategijų kūrimo ir įgyvendinimo resursai, galimybės ir atsakomybė yra Vyriausybės pusėje.

Vertybinė emigracija

Kuris Lietuvos politikas drįso sąžiningai pripažinti, kad susiduriame ne tik su ekonomine, bet ir su vertybine emigracija: “Žmonės emigruoja ne tik ir ne tiek dėl ekonominių priežasčių. Jie išvažiuoja į svetimas šalis, nes pasijuto svetimi savame krašte. Šiandieninė politinė kultūra ir moralė verčia abejoti: ar dar įmanoma dirbti tai, ko reikia Lietuvos žmonėms, o ne kažkuriam politiniam konsorciumui ar interesų dariniui?” Toks kalbėjimas Lietuvos politikams iki šiol buvo tabu. Ar profesorius Vytautas Landsbergis sutiktų pripažinti, jog žmonės iš Lietuvos emigruoja todėl, kad tiek jo politiniai oponentai, tiek bendrapartiečiai sukūrė tokią Lietuvą, kurioje žmonės nenori gyventi?

Šiandien Lietuvos valstybė skursta pirmiausia dėl šalies vadovų ir visų politikų kaltės. Per 20 metų Estija pasiekė daug daugiau. Galėjome ir mes, jeigu politikai priimdami sprendimus būtų galvoję apie Lietuvos žmonių gerovę, o ne apie mistines kitokias Lietuvos vidaus ir užsienio politikos strategijas.

Ir prezidentė nekalba apie didelę valstybės pagalbą žmonėms. Tam dar ilgai gali nebūti galimybių. Bet aiškiai kalba apie galimybę sumažinti biurokratinę naštą, apie teisingumą.

Nenuostabu, kad Lietuvos politikos “dundukas” Arūnas Valinskas į aptariamą metinį pranešimą sureagavo neigiamai. Jis teigia jo apskritai negirdėjęs. Tokie Lietuvos politikos “makiaveliai” neturi galimybės išgirsti ir suprasti, apie ką kalbėjo prezidentė. Politikos žaidėjams pagal cinizmo, o ne skaidrumo ir demokratijos taisykles kas rytą žvelgiant į veidrodį ir kas rytą nuoširdžiai įsimylint save, nėra kada galvoti apie Lietuvos žmones. Gaila, kad tokių politikų Lietuvoje daugiausiai.

Ar prezidentė D.Grybauskaitė turės jėgų ne tik apie tai kalbėti, bet ir rasti sąjungininkų kitokios politikos įgyvendinimui, parodys artimiausi jos kadencijos metai. Jos kadrų politika griežta ir novatoriška. VSD, Generalinės prokuratūros vadovų vietas užėmė klanams nepriklausantys, politiškai nesusitepę asmenys. Ar jie suprato, kokio darbo iš jų tikisi prezidentė, dar teks įsitikinti.

Premjeras A.Kubilius po prezidentės pranešimo pakartojo savo mantras, kurias išgirdo ir prezidentės kalboje: “… dar kelerius metus šaliai ir jos žmonėms nebus lengva”, “laukia dar keleri sudėtingi metai”, “trūksta strategiškumo”. Bet premjeras neišgirdo, kad prezidentė ragino priimant mokestinius sprendimus įvertinti jų pasekmes žmonėms ir visai šalies ekonomikai.

Susipainioję prioritetuose

Parlamentarui Vytautui Bogušiui prezidentės kalboje pritrūko konkretumo, kaip turėtų būti įgyvendinti ideologiniai tikslai ir užsienio ekonomikos prioritetai. Yra ir daugiau politikų, net ir dirbančių Vyriausybėje, politologų, kurie iš prezidentės norėtų išgirsti konkrečiai, kada reikia sodinti bulves ir melžti karves. Tokia tėra Lietuvos politikos kokybė, taip mūsų politikai tesugeba perskaityti Konstituciją. Jie norėtų vėl grįžti į savo laimingą vaikystę ir klausytis mamos balso, primenančio jiems, kada plautis rankas, kada valytis dantis, kada ruošti pamokas. Tie politikai, kurie savo gyvenimą pavertė amžina švente (finansuojama iš mokesčių mokėtojų pinigų), nesupranta, kad tai jų pareiga sugalvoti, kaip konkrečiai įgyvendinti žmogaus gerovės tikslus.

Ar galima politinės veiklos strategiją suformuluoti dar konkrečiau, nei tai padarė šalies vadovė? Turint galvoje begalvę Lietuvos politiką tikrai nebūtų pakenkę, jei prezidentė būtų suformulavusi politinę darbotvarkę pagal prioritetus: ką reikia padaryti nedelsiant, ką reikės padaryti rytoj ir ką reikia daryti nuolat. Nuo krizės ir savo buhalterinių sprendimų “sėkmės” apkvaitusi A.Kubiliaus Vyriausybė nebežino, kas šiandien yra jos svarbiausi darbai, ko būtina imtis. Paskelbti visuomenei valstybės ir “Sodros” biudžeto konsolidavimo planą, kaip tai padarė, tarkime, Vokietijos kanclerė Angela Merkel, reikia tuojau pat, kovoti dėl užsienio investicijų reikia kasdien, o užsienio politikos taktiką galima suformuluoti ir rytoj. Tai būtina Lietuvos politikoje, nes tiek premjeras, tiek kiti politikai dažnai elgiasi kaip mokinukai, nesuprantantys, kada ruošti pamokas, kada plautis rankas, o kada valytis dantis.

Apibendrinant galima teigti, kad pirmasis D.Grybauskaitės metinis pranešimas – didelis iššūkis ir pačiai prezidentei. Nuo šiol atsiranda matas ir jos veiklai vertinti. Galėsime stebėti, kaip pati prezidentė nuosekliai sieks žmogaus gerovę kuriančių sprendimų ir ragins jų imtis Vyriausybę bei visas už šalies demokratiją bei žmogaus gerovę atsakingas institucijas.

Dalios Grybauskaitės kietos rankos politika bent jau kol kas daugiau pavojų kelia ne demokratijai, o klanų interesams, suvešėjusiems inteligentiškojo Valdo Adamkaus prezidentavimo metais.

“Jeigu boba, tai koks čia autoritarizmas, o jeigu autoritarizmas, tai ar čia boba?” – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius Raimundas Lopata pastebi prieštaravimų Lietuvą įaudrinusiuose buvusio Seimo pirmininko pareiškimuose.

Tai tiek apie Arūno Valinsko logiką ir Lietuvą kelias savaites krečiančias lingvistines diskusijas. Kur kas svarbiau išsiaiškinti, ar kategoriška prezidentės retorika ir giljotinos pagrindu vykdoma kadrų politika kelia pavojų demokratijai. Kad ir kaip kartais stebintų kai kurie kadriniai pasikeitimai aukštuose postuose ar labai jau panašios į parodomąsias kyšininkų gaudymo akcijos, vis dėlto vis labiau juntama, kad valstybėje kažkas vyksta. Vieni įžvelgia šliaužiantį autoritarizmą, kiti politinį revanšizmą, treti – rimtos kovos su korupcija užuomazgas. Tad kas tai iš tiesų yra ir kam iš to bus naudos?

Diktatūra, nukreipta prieš interesų grupes

“Lietuvoje vyksta šiokia tokia revoliucija. Prezidentė jaučia liaudies nepasitenkinimą ir dėl teisėtvarkos, ir dėl ekonomikos. Teisingai keliamas klausimas: ponai, kiek realiomis laisvės atėmimo bausmėmis nubausta valdininkų už kyšininkavimą per pastaruosius metus? Nė vieno. Kalbama, kad kontrabanda sukasi milijardais litų, vadinasi, per valstybės sieną ji eina kiaurai. O kiek kontrabandininkų atsidūrė už grotų? – Klaipėdos universiteto istorikas Vygantas Vareikis piktinasi, kad socialdemokratai sukūrė visuotinio švaistymo sistemą, vyrauja biurokratinių valdininkų diktatūra. – Tad ar nereikia kietos rankos? Norint ką nors keisti, reikia revoliucinių metodų”.

D.Grybauskaitė rinkėjams kaip tik ir žadėjo žaboti korupciją, ardyti žmones apvagiančius monopolininkų klanus. Diktatoriška retorika jos duotas pavedimas numarinti “Leo LT” iš pradžių labiau priminė paliepimą sunešioti geležines klumpes – juk tiek metų valstybė veikė derindamasi prie monopolininkų pageidavimų. Tik D.Grybauskaitei tapus prezidente Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pasipriešino savivalei nustatant elektros energijos kainas. Arba štai dar vienas diktatoriškas prezidentės paliepimas – suvaldyti farmacininkų apetitą. Kaip tik dabar vyksta žūtbūtinė kova, kas ką. Vargu ar tokia “diktatūra” kenksminga, nes ji verčia bijoti ne didžiąją visuomenės dalį, o jos sąskaita tarpstančias atskiras interesų grupės.

Vis dėlto filosofo Vytauto Radžvilo pastebėjimo apie D.Grybauskaitės “parodomąjį ryžtingumą” kategoriškai atmesti negalima. Prezidentė, pakritikavusi kokį įstatymą, veto teise pasinaudoja išskirtinai retai, o ką ji konkrečiai padarė, jos žodžiais tariant, atpainiodama supainiotą mokesčių sistemą?

Tačiau D.Grybauskaitės retoriką ir elgseną “VRP Hill & Knowlton” komunikacijos agentūros valdybos pirmininkas Mykolas Katkus linkęs vadinti ne autoritarizmu, o atsiliepimu į visuomenės nuomonę. “Demokratija – tai ne nuolatinė nesibaigianti diskusija. Turi būti ir žmonių, kurie nebijo prisiimti atsakomybės už sprendimus. Dabar vadinamasis Lietuvos elitas tarsi nepatenkintas, kad nesitariama su tauta. Bet žvelgiant iš šono atrodo, kad jie labiau nepatenkinti, jog nesitariama su jais. Juk institucionuoto tarimosi nebuvo ir anksčiau. Visi žinojo, kad V.Adamkus dažnai remiasi politologų ar TSPMI nuomone, patarėjai buvo šiek tiek ryškesnės figūros, bet viešos diskusijos irgi nebūdavo. Jei D.Grybauskaitė nesitaria, tai su kuo?” – retoriškai klausia M.Katkus.

V.Adamkaus prezidentavimo laikais iš TV ekranų ir laikraščių puslapių neišeidavęs tuometis TSPMI direktorius R.Lopata dabar labai lakoniškas: jis sako manantis, kad V.Adamkaus laikais tiesiog buvo normalus pliuralizmas, bet ir D.Grybauskaitė girdi akademinę visuomenę, o kalbos apie jos antisistemiškumą tiesiog kvailos.

Galvų kapojimu visų klausimų neišspręsime

“D.Grybauskaitė greičiau imasi ne diktatoriaus, o vyriausiojo kontrolieriaus vaidmens. Diktatorius pasakytų – ateinu ir padarau, o kontrolierius: štai čia negerai, mano manymu, reikėtų daryti šitaip, jei padarysite, bus gerai, o jei ne, ieškosim kitų sprendimų”, – dėsto komunikacijos specialistas M.Katkus. Jeigu prisimintume dvi kadencijas Lietuvai vadovavusio V.Adamkaus retoriką, jis dažniausiai kartodavęs “man kelia susirūpinimą”.

Neįsiklausančių į D.Grybauskaitės nuomonę karjera greitai baigiasi. Nors dėl nė vieno ankstesnio vadovo netekimo valstybei tragedijos, ko gero, nėra, vis dėlto dar ankstoka girti debiutantus, kurių neretai pats didžiausias privalumas, kad jie, perfrazuojant prezidentės frazę, bent jau neapsivogę.

Kas galėtų paneigti, kad D.Grybauskaitė, kuri neslėpdama prisipažino ieškanti patarėjų, galinčių tik surinkti medžiagą, dabar neieško ir kišeninių vadovų? Štai naujasis Valstybės saugumo departamento vadovas Gediminas Grina sau kelia tokį tikslą: “VSD turėtų vykdyti valstybės vadovų ir institucijų pavedimus”. Ar nebus nukrypta į kitą kraštutinumą ir V.Adamkaus laikų VSD politiškai selektyvų nacionalinį saugumą pakeis saldofoniškas negebėjimas mąstyti savarankiškai?

Akivaizdus ir tas faktas, kad tai, ką prezidentė vadina rotacija, labiau primena kadrų valymą. Per visą antrąją V.Adamkaus kadenciją turbūt nepasikeitė tiek pareigūnų, kiek per nepilnus devynis D.Grybauskaitės prezidentavimo mėnesius. Iš tų valstybės įstaigų vadovų, kurie skiriami su prezidento palaiminimu, neskaičiuojant ministrų ir teismų vadovų, savo poste beliko Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas, tačiau jo kadencija baigiasi šiemet. Beje, prezidentės kritikos dėl nekuklios algos  jis jau spėjo sulaukti.

Akmens ant akmens nelikę ir kitose svarbiausiose valstybės institucijose, išskyrus STT ir Policijos departamentą. Negalima sakyti, kad visi šie pasikeitimai kažkaip susiję su D.Grybauskaite, bet dauguma – ne be jos tegul ir netiesioginės įtakos.

“Tam tikra rotacija turi būti, o jos gana ilgai nebuvo. Vadovo pakeitimas – viena iš galimybių šiek tiek padidinti pasitikėjimą institucija, jei tik tokia galimybe pasinaudojama”, – tvirtina Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius prof. Algis Krupavičius.

Rytis Juozapavičius, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos narys, primena Italijos “švarių rankų” akcijas, kai lyg garsiajame “Aštuonkojyje” su komisaru Kataniu priešakyje karabinieriai įsiverždavo į korporacijas, partijų būstines ir blogieji lyderiai būdavo išvesdinami surakinti antrankiais. Nušlavus korumpuotą elitą paaiškėdavo, kiek jie vagia iš bendruomenės. Pavyzdžiui, Milano metro linijos statyba atpigo keliskart.

Argi nėra panašumų su “Vilniaus vandenimis” ir vandens tarifais? “Tačiau korupcijos pažabojimas susijęs su antikorupcinėmis reformomis, o ne su blogųjų asmenų pašalinimu, nes neįgyvendinus reformų nušluoto korumpuoto elito vietą užima kiti”, – įsitikinęs R.Juozapavičius.

Vis dėlto, jo manymu, D.Grybauskaitė siunčia aiškų signalą, kad visi turi būti lygūs prieš įstatymus, o neliečiamųjų šioje šalyje neturėtų būti. Ir tai atskirus visuomenės narius bei pareigūnus, užsimojusius kažką daryti , kad būtų pažabota korupcija, drąsina ir gali įkvėpti.

Svarbiausia – ne žodžiai, o jų padariniai

Nepaisant pakeistų vadovų, Konkurencijos taryba kol kas niekaip neįžvelgia jokių neteisėtų susitarimų dėl kylančių degalų kainų, stringa žadėtos socialinės reformos. Vardyti galima ir toliau, bet D.Grybauskaitė prezidentauja nepilnus devynis mėnesius, o V.Adamkus su pertrauka Lietuvai vadovavo visą dešimtmetį, bet ir per šį laikotarpį nepavyko pradėti struktūrinių reformų, o realią įtaką, jei apsieisime be žodžio valdžia, kai kuriose srityse perėmė interesų grupės, diriguojamos vadinamojo valstybininkų klano, kurio štabo būstine buvo galima laikyti V.Adamkaus laikų Prezidentūrą.

“V.Adamkus suvaidino pozityvų vaidmenį, jis buvo diplomatas, vienijanti asmenybė, bet per minkštas, o jo patarėjai ir tam tikros grupuotės darė stiprią įtaką, valstybėje nebuvo tinkamo kontrolės mechanizmo”, – vardija V.Vareikis.

Jeigu lyginsime prezidentų įtaką, negalima užmiršti ir politinės aplinkos, ir laikmečio. “D.Grybauskaitės populiarumas – tai Winstono Churchillio reitingas karo metu. Visi jaučia, kad padėtis prasta, o buvusi finansų ministrė ir eurokomisarė jiems atrodo kaip žmogus, galintis žinoti, ką reikia daryti. Nors V.Adamkus buvo vienijantis vadovas, dažnai stengdavosi apeiti aštrius kampus. O D.Grybauskaitė aiškiai pasako savo nuomonę. Ji – sėkmingiausias Lietuvos istorijoje bandymas, kaip susidarius tam tikroms politinėms aplinkybėms, t.y. esant silpnai valdančiajai koalicijai, laviruoti tarp oficialių prezidento galių ir ką iš tikrųjų gali aktyviai veikiantis ir tautos pasitikėjimą turintis žmogus”, – tvirtina M.Katkus.

“Vilmorus” visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės direktorius Vladas Gaidys priduria, kad D.Grybauskaitė, nors kaltinama reitingų vaikymusi, dažnai elgiasi priešingai, pavyzdžiui, dar per rinkimų kampaniją kartojo, kad bus dar blogiau, o žmonėms tai kažin ar patinka.

Vis dėlto, nepateikdama kai kurių savo sprendimų argumentų, prezidentė kartais tikrai sudaro įnoringos vadovės įspūdį, kuri tiesiog taip nori, ir viskas. Turintieji daugiau informacijos ją pateisina, nes ne visuomet valstybei būtų naudinga viešai skelbti visas aplinkybes. Kaip sutaria visi ekspertai, prezidentei vertėtų dažniau viešai, kad ir per nacionalinį transliuotoją, išdėstyti žmonėms savo nuomonę ir argumentus.

Bet kokiu atveju juk svarbiausia – net ne ką prezidentas sako, o kokia valstybė po jo vadovavimo lieka.