JAV prezidento Donaldo Trumpo vizitas į Europą, kur jis dalyvavo NATO viršūnių susitikime Briuselyje, įsiminė kadru – prezidentas nustumia į šoną Juodkalnijos premjerą Duško Markovičių. Ne mažiau įspūdingos tos kelios dešimtosios sekundės dalys, kai, prasiveržęs prie Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės, D.Trumpas sustingo ir jam nepavyko nuslėpti visa jo povyza siunčiamos žinios: „Ar jūs mane matote?“

Galėtume juokauti, kad D.Trumpą aiškiausiai pamatė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Ir pamačiusi po kelių dienų pareiškė, kad Europa turėtų pasikliauti tik savimi. Kadangi politikai žiūri ne vien į kūno kalbą, bet ir klausosi, kas pasakyta, A.Merkel vertinimai išplaukia iš viešų D.Trumpo pareiškimų ir bend-ravimo G7 šalių susitikime Italijoje, kur D.Trumpas nuvyko iš Briuselio.

D.Trumpo žinia europiečiams panaši į ryžtingą stumtelėjimą. Vis dėlto jis pasakė, ką daugelis iš jo norėtų išgirsti, ypač Lietuvoje. „Turime būti stiprūs, bud-

rūs. Ateities NATO turi sutelkti dėmesį į terorizmą, imigraciją, taip pat į Rusijos grėsmę NATO rytinių ir pietinių šalių pasienyje“, – pasakė D.Trumpas.

Beje, tarp pietinių šalių yra ir Juodkalnija, kurioje, kaip teigia oficialūs Juodkalnijos ir Serbijos šaltiniai, Rusija pernai spalį bandė surengti perversmą.

Greta to D.Trumpas pažėrė europiečiams nemalonių dalykų. JAV prezidentas pareiškė, kad 23 iš 28 šalių narių nemoka tiek, kiek turėtų skirti gynybai. Buhalterinė D.Trumpo kalbos dalis skambėjo taip: „Tai nėra sąžininga JAV gyventojų ir mokesčių mokėtojų atžvilgiu. Daugelis tų šalių yra skolingos JAV dideles sumas pinigų už pastaruosius metus, bet jų nemoka. Per pastaruosius aštuonerius metus JAV gynybai leido daugiau, nei visos likusios Aljanso šalys kartu sudėjus. Jei visos būtų skyrusios bent jau du procentus BVP, mes turėtume 119 mlrd. dolerių kolektyvinei gynybai ir rezervams. Mes turėtume pripažinti, jog šios chroniškos nepriemokos ir augančios grėsmės reiškia, kad netgi dviejų procentų neužteks norint užkamšyti skyles, stengiantis modernizuoti pasirengimą ir pajėgų dydį. Mes turime atsigriebti už prarastus metus, du procentai yra minimumas, stengiantis kovoti su labai bjauriomis grėsmėmis. Jei NATO šalys mokėtų visą kainą, tuomet Aljansas taptų dar stipresnis, ypač kovoje su terorizmu.“

Tikėtina, kad D.Trumpas nesuklydo skaičiuodamas, tačiau juridinė klausimo pusė nušviesta iš esmės klaidingai. Kaip yra iš tiesų, Prezidentė D.Grybauskaitė išaiškino dar 2011 m. rugsėjį. Lietuvos radijui ji sakė: „Turėčiau labai aiškiai suformuluoti apie kažkokius neva esančius tarptautinius įsipareigojimus. Niekur, jokiose sutartyse 2 proc. nėra. Iš 28 šalių NATO narių tik penkios skiria 2 proc., Lietuva skiria apie vieną procentą. Taip, nėra daug. Bet esmė ne kiek, o kam, ir tų išlaidų kokybė.“

Žavingame Sicilijos miestelyje Taorminoje G7 lyderiams nesutarus, kaip bus laikomasi Paryžiaus susitarimų dėl klimato kaitos, tiksliau, šešiems neįtikinus D.Trumpo, kad JAV paisytų to, po kuo pasirašė jo pirmtakas prezidentas Barackas Obama, A.Merkel padarė galutines išvadas. Gerdama alų ir kalbėdama susirinkusiems Miuncheno aludėje ji pasakė: „Laikai, kai galėjome visiškai pasikliauti kitais, baigiasi. Tai patyriau per kelias pastarąsias dienas. Mes, europiečiai, iš tiesų turime paimti likimą į savo rankas.“

Nors D.Trumpas nebuvo įvardytas, visi suprato, kas tie „kiti“.

Praėjusio ketvirtadienio vakarą JAV kariai Afganistane numetė didžiausią nebranduolinę apie 10 tonų sveriančią bombą, vadinamą „visų bombų motina“ („Mother Of All Bombs“, arba „Massive Ordnance Air Blast“ – MOAB).

Taikantis į „Islamo valstybės“ tunelius ir grupuotės narius, esančius Nangarharo provincijos Ačino rajone, šią bombą karinių oro pajėgų ir specialiųjų operacijų pajėgų įsakymu numetė orlaivis MC-130. Tai pirmas kartas, kai šis ginklas, sukurtas dar Irako karo metu, buvo panaudotas mūšio lauke. Didžiulės bombos sprogimo galia prilygsta 11 tonų trotilo.

Toks JAV žingsnis analitikus verčia spėlioti, kad Donaldas Trumpas pajuto dėl savo „ryžtingų veiksmų“ staiga aukštyn šokančių reitingų skonį. Mat amerikiečių palankumas D.Trumpui gerokai išaugo po netikėto jo įsakymo 59 raketomis „Tomahawk“ atakuoti Sirijos oro pajėgų bazę – JAV rinkėjai teigiamai įvertino pasikeitusią D.Trumpo nuomonę, esą JAV neturėtų imtis jokių veiksmų, kad būtų nuverstas Basharas al Assadas.

Šis smūgis daugelio vertinamas ne tik kaip atsakymas Damasko režimui dėl zarino atakos prieš civilius sukilėlių kontroliuojamame mieste Sirijoje, bet ir kaip perspėjimas Šiaurės Korėjai ir net Kinijai. Tokia interpretacija atsirado D.Trumpui savo socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje pareiškus, kad JAV pasirengusios spręsti Šiaurės Korėjos „problemą“ ir be Kinijos, jeigu prireiktų.

Priminsime, kad neseniai Jungtinės Valstijos prie Korėjos pusiasalio pasiuntė karinio jūrų laivyno grupę su „Nimitz“ klasės lėktuvnešiu, taip demonstruodamos savo galią, o dar anksčiau D.Trumpas yra grasinęs imtis vienašališkų veiksmų prieš Pchenjaną, jeigu Kinija, vienintelė galinga Šiaurės Korėjos sąjungininkė, nepažabos savo kaimynės branduolinių ambicijų.

Šiaurės Korėja pasmerkė šį „netoleruotinos agresijos“ aktą, esą „milijoną kartų“ pagrindžiantį Pchenjano pastangas užsitikrinti įtikinamą branduolinį atgrasomąjį potencialą.

Nors Šiaurės Korėjoje D.Trumpas dabar vadinamas agresoriumi ir provokatoriumi, pastaruoju metu įvairiomis formomis, įskaitant bombas, demonstruojama kieta jo pozicija amerikiečiams, o dar svarbiau – JAV žiniasklaidai yra labai patraukli.

Interneto svetainėje „project-syndicate.org“ prof. Ianas Buruma rašo, kad net jei JAV oro atakos Sirijoje nepadės išspręsti konfliktų Artimuosiuose Rytuose ir net jei dėl to padėtis tik pablogės, D.Trumpas jau pasiekė svarbią pergalę šalies viduje. Ir dabar žino, ko reikia imtis, kad juo būtų žavimasi kaip iškiliu lyderiu. Pasak I.Burumos, D.Trumpas netikėtai rado geriausią būdą, kaip užsitikrinti, kad jį liaupsintų, – jis ėmėsi karinių veiksmų ir pasiekė didelę pergalę kaip vyriausiasis šalies ginkluotųjų pajėgų vadas.

Vis dėlto ataka prieš oro pajėgų bazę, analitiko teigimu, nėra strategija ir Sirijos pilietinio karo užbaigti nepadės.

Arūnas BRAZAUSKAS
Melagių dienos, balandžio 1-osios, išvakarėse knieti pasvarstyti, kas yra tiesa. Dalykai, kuriais visi tiki, dažnai vadinami akivaizdžiomis tiesomis. Kas nuo teisybės paieškų pavargusioje Lietuvėlėje bandytų neigti, kad spec. tarnybos visur prikaišioja „blakių“? Akivaizdi tiesa – politikų kalbų pasiklausoma. Kokių dar gali būti abejonių? Argi Rolando Pakso gyvenimo ir nuotykių metraštyje raudonu rašalu neįrašyti jo pokalbių pasiklausymai? Eligijaus Masiulio gal nesiklausė? Ar pasiklausymai nėra įprasta aplinkos dalis – tos aplinkos, kuri dėl visko kalta?

O štai Amerikoje tokio visuotinio tikėjimo neva akivaizdžiais dalykais nėra. Prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad jo pokalbių klausytasi – ir ne šiaip sau, o pirmtakui prezidentui Barackui Obamai nurodžius. Tik pamanykite – Kongresas iš D.Trumpo pareikalavo įrodymų. Tokių Baltieji rūmai kol kas nepateikė. Bet D.Trumpas nenusileido, klydęs neprisipažino, tik apie pasiklausymą nustojo rašyti tviteryje. Tam kartui.

Jei laikytume D.Trumpą vien menininku, – toks jis širdyje, matyt, yra, – apgailestautume dėl nebaigtų darbų. Yra tėkštelėjęs purvo ant šviesaus tėvynės veido: esą tie milijonai balsų, kuriais jį aplenkė Hillary Clinton, nors ji ir netapo prezidente, – tai nelegalų ir „mirusių sielų“ balsai. Ir šio kūrinio D.Trumpas kol kas neužbaigė – gal jau ir nebaigs.

Prezidento pastangomis Jungtinės Amerikos Valstijos, ši jaunutė, nė pustrečio šimto metų neskaičiuojanti valstybė, itin keistu būdu vėl tapo švyturiu visam pasauliui.

„Demokratija miršta tamsoje“, – parašyta „The Washington Post“ tinklalapyje po leidinio pavadinimu. Šūkis šiais laikais patrauklesnis nei „Visų šalių proletarai, vienykitės“. Neaišku, ar šviesa užgęsta, kada miršta demokratija, ar ji miršta todėl, kad užgęsta šviesa. Veikiausiai ir taip, ir taip.

Elektroninės žiniasklaidos galimybės leidžia įjungti šviestuvus visu stiprumu. Dabar kiekvieno rimtesnio straipsnio pradžioje galima pažiūrėti trumpą vaizdo siužetą. Kad ir tokį: D.Trumpas įvairiomis progomis sako, kad pačią pirmą dieną panaikins B.Obamos sveikatos draudimo planą, vadinamąjį „Obamacare“. Vieną kartą sako, kitą – tai rinkimų mitinge, tai TV laidoje. Paskutinis siužeto vaizdelis – artimiausių padėjėjų apsuptas D.Trumpas rėžia niekada niekam nežadėjęs, kad „Obamacare“ panaikins iškart. Dabar jau aišku, kad gal niekada nepanaikins, nes „Obamacare“ pakaitalas ilgam paskandintas JAV Kongrese demokratų ir dalies respublikonų jungtinėmis pastangomis.

„The New York Times“ prieš kelias dienas pasirodė Franko Bruni komentaras „Su tviteriu link užmaršties“. Autorius rašo, kad D.Trumpui iškilo rūstus pasirinkimas: jis gali „tvitinti“ arba jis gali valdyti. Tviteris dabartiniam JAV prezidentui buvo tarsi alternatyvi žiniasklaida. Savo tviterio įrašais JAV prezidentas kovoja su visa kita Amerikos žiniasklaida, kuri, jo požiūriu, gyvuoja nesibaigiančios balandžio 1-osios sąlygomis: nuolatos meluoja – ypač apie jį, D.Trumpą. Tačiau jo pastangos „žiniasklaidos melą“ atmušti „alternatyviais faktais“ kol kas veda tik prie dar didesnės JAV prezidento izoliacijos.

Rusijoje matome priešingą vaizdą. Kremliaus pastangomis visa žiniasklaida buvo pajungta – visų pirma televizijos kanalai. Užvesta 24 val. per parą transliuojanti melo mašina, kurios simbolis – žurnalistas Dmitrijus Kiseliovas. Maža to, kišamasi į politinius procesus JAV ir Europoje – skleidžiant propagandinį melą, dezinformaciją, pasitelkiant Rusijai palankius politikus. Ne vien Kremliaus nuomonę išsakančių, daugiau analitikos įsileidžiančių žiniasklaidos priemonių, tokių kaip radijas „Echo Moskvy“, TV kanalas „Dožd“, laikraštis „Novaja gazeta“, įtaka mažėjo net ir be Kremliaus spaudimo. Atrodė, kad daugumai rusų mielesnė oficialiosios žiniasklaidos balandžio 1-oji, trunkanti 365 dienas per metus. Ir še tau, kad nori, – Aleksejaus Navalno pastangomis sukurtą filmą apie Rusijos premjero Dmitrijaus Medvedevo „dačas“ pažiūrėjo daugiau nei 10 mln. žmonių. Žiūrėjo youtube.com, o ne per valdžios kontroliuojamus TV kanalus. Kovo 26-ąją A.Navalno pakviesti protestuoti prieš korupciją Rusijoje išėjo dešimtys tūkstančių žmonių. Oficiali Rusijos žiniasklaida pamiršo apie tai pranešti. Bet ir ją galbūt greitai pamirš, kaip imama bodėtis D.Trumpo tviteriu.

Balandžio 1-osios proga verta pasvarstyti, ar tik greičiausiai nejuda užmarštin tie, kurie meluoja: ar tai būtų vienas tviterio aistruolis, ar valstybinė propagandos mašina.

Dovydas užmušė Galijotą iš laidynės paleistu akmeniu, o Donaldas Trumpas daužo žiniasklaidą tviterio įrašais. Greta to, D.Trumpas vis ką nors pasako oficialiai. Pavyzdžiui, sausio 27 d., kada pagal Junginių Tautų kalendorių minima pasaulinė Holokausto aukų diena, Baltieji rūmai padarė pareiškimą, kuriame nepaminėti nei žydai, nei Holokaustas.

Arūnas BRAZAUSKAS

Vėliau aiškinant visuomenei, kodėl nutylėta apie žydus, Baltųjų rūmų atstovė sakė, jog žuvo ne vien žydai, bet ir penki milijonai nežydų. Išlaukęs maždaug mėnesį, per tą laiką porą kartų spaudos konferencijose atsisakęs komentuoti neapykantos žydams apraiškas JAV, D.Trumpas vasario 21 d. pareiškė: „Antisemitiški grasinimai, nukreipti prieš mūsų žydų bendruomenę bei jos įstaigas, yra siaubingi.“

Nevertėtų pamiršti, kad D.Trumpas remia Izraelį, prezidento žentas – žydas ortodoksas, D.Trumpo duktė Ivanka irgi perėjo į tą tikėjimą.

Vien šįmet JAV būta arti 70 grasinimų sprogdinti žydų bendruomenių būstines. Vasario 21 d. žydų kapinėse Sent Luise (Misūrio valstija) išvartyta apie šimtą antkapių.

Įvykius Montanos miestelyje Vaitfiše verta aptarti atskirai. Tai 6 tūkst. gyventojų turintis slidinėjimo kurortas. Ten gyvena ponia Sherry Spencer. Jos sūnus Richardas Spenceris (g. 1978 m.) vadovavo konservatyvios pakraipos leidyklai, dabar yra Nacionalinės politikos instituto (NPI) vadovas. Tai privati įstaiga, susirūpinusi baltosios rasės išlikimu. R.Spenceris vis pacituodavo Hitlerį, užsipuldavo žydus, yra pasisakęs už taikų Europos etninį valymą nuo musulmonų. Išrinkus D.Trumpą prezidentu į viešumą pateko NPI renginio vaizdo įrašas, kuriame R.Spenceris šaukia „Heil Trump!“ ir saliutuoja kaip mūsiškė Asta Baukutė. Vėliau jis aiškino, kad tai ironiškas gestas.

Tai šit – jo motina Sh.Spencer Vaitfišo spaudoje pasiskundė sulaukusi grasinimų. JAV neonaciai ėmė organizuoti ginkluotą demonstraciją Vaitfiše – kad parodytų žydams jų vietą. Žydų Vaitfiše tėra šeši. Leidimo demonstruoti Vaifišo valdžia iš pradžių nedavė dėl esą netvarkingai užpildytų popierių, bet š.m. sausio 18 d. pareiškė, kad leidimą duos, tačiau neleis demonstrantams turėti ginklų, nors Montanos įstatymai to nedraudžia. Sausio 11-ąją, planuotų eitynių išvakarėse, į Vaitfiša suvažiavo keli šimtai žmonių, pasirengusių demonstruoti prieš neonacius. Šie savo eitynes atidėjo, nuo to laiko jų nesigirdi. 2014-aisiais R.Spenceris buvo išprašytas iš Vengrijos už bandymą organizuoti rasistinį renginį (taip pasirodė Vengrijos valdžiai). Trejiems metams jam uždraustas įvažiavimas į Šengeno zonos valstybes. Vengrija, matyt, ne veltui traukia panašaus mentaliteto žmones – partijai „Jobbik“ priklausantys deputatai vis pažeria antisemitinių pareiškimų iš parlamento tribūnos. D.Trumpo administracijos pareigūnas Sebastianas Gorka, jau dabar viešojoje erdvėje prastą reputaciją turintis terorizmo ekspertas, dar labiau susidirbo, kada paaiškėjo jo ryšiai su „Jobbik“ partija, apimantys ir straipsnių rašymą partinei spaudai. S.Gorka pasižymėjo tuo, kad gynė vadinamosios Arpado vėliavos naudojimą viešuose renginiuose. Šis istorinis simbolis dabar siejamas su Vengrijos „Sukryžiuotų strėlių“ partija, kurios nariai dalyvavo žydų žudynėse Antrojo pasaulinio karo metais. Tiesa, Arpado vėliava lyg ir primena JAV vėliavos juostas, tik jų skaičius mažesnis ir amžius senesnis.

Tikėtina, kad Vengrijos valdžiai prireikia mažiau išteklių nei Amerikos policijai, kai būtina ginti, pavyzdžiui, Vengrijos romus nuo bendrapiliečių. Vengrijoje neleidžiama laisvai įsigyti ginklų, o ir su „Jobbik“ susijusi sukarinta „Vengrų sargyba“ („Magyar Gárda“) išformuota ir uždrausta.

Valstijoje, kur yra Vaitfišas, legaliai veikia Montanos milicija – sukarinta savanoriška organizacija, kurios nariai pasirengę kovoti su valstybe, ypač jei ši pasikėsins į JAV konstitucijos Antrąją pataisą, garantuojančią ginklų įsigijimo laisvę. Milicijų skaičius JAV kinta, pvz., 2015-aisiais buvo 276 – tai kelios dešimtys tūkstančių ginkluotų žmonių.

D.Trumpo retorika yra pilietinio karo retorika. Prezidentas ir pagrindinės Amerikos žiniasklaidos priemonės iškasė karo kirvį. Tokių leidinių kaip „The New York Times“, CNN atstovams Baltųjų rūmų durys dabar užvertos. Prie grėsmių JAV valstybei D.Trumpas priskyrė ir Federalinį tyrimų biurą – dėl informacijos nutekinimo. Rinkimų kampanijos metu D.Trumpas yra užsiminęs, kad „Antrosios pataisos žmonės“ gali imtis veiksmų Hillary Clinton pergalės atveju – jeigu ši bandys įvesti griežtesnę ginklų kontrolę. Nagi nagi, kaip sakoma, – kad tik neprisišauktum. Konfrontuojant su žiniasklaida ir nepriklausomomis institucijomis D.Trumpui gali kilti pagunda pasiremti ginkluota liaudimi.

Pirmosios Donaldo Trumpo savaitės Baltuosiuose rūmuose nepraėjo veltui: per šį trumpą laiką jis jau spėjo „pažaboti imigraciją“, sužlugdyti viltis Europai pasirašyti laisvosios prekybos sutartį su JAV, paralyžiuoti santykius su Meksika, sukelti sumaišties Kinijoje ir padrąsinti Vladimirą Putiną. Spėliojama, kad būtent telefoninis V.Putino pokalbis su D.Trumpu gali būti atsinaujinusio konflikto Rytų Ukrainoje priežastis. Arba pasekmė.

Rima JANUŽYTĖ

Nors 45 minučių trukmės pokalbis telefonu tarp Rusijos ir JAV prezidentų buvo tik vienas iš kelių, kurie tą dieną laukė Donaldo Trumpo, regis, šiam pašnekesiui jis iš tiesų labai ruošėsi ir jo labai… laukė.

Tą dieną jis dar kalbėjosi su Vokietijos kanclere, taip pat Japonijos, Australijos, Prancūzijos lyderiais.

Šiame pokalbių sąraše V.Putinas buvo tik trečias, tačiau, analitikų nuomone, būtent šis pokalbis buvo pats reikšmingiausias ir rimčiausias geopolitiniu požiūriu. Ne todėl, kad kalbėdamasis su Australijos premjeru Malcolmu Turnbullu D.Trumpas nuolat šmaikštavo ir demonstravo atsipalaidavimą bei pasitikėjimą savimi, o šalia tebuvo tik pora žmonių – patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Michaelas Flynnas bei jo atstovas spaudai Seanas Spiceris. Ir ne todėl, kad kalbėdamasis su Angela Merkel D.Trumpas, priešingai, atrodė nesusikaupęs ir žarstėsi tik formaliomis frazėmis.

Pašnekesys su Rusijos prezidentu ne tik sutelkė visą D.Trumpo komandą – be M.Flynno ir S.Spicerio, šalia ausis ištempęs stovėjo viceprezidentas Mike’as Pence’as, Baltųjų rūmų štabo vadovas Reince’as Priebusas, taip pat postą nacionalinio saugumo taryboje D.Trumpo sprendimu gavęs strategas Steve’as Bannonas.

Pokalbiui su V.Putinu JAV prezidentas kruopščiai pasiruošė: teigiama, kad pokalbio metu jis atrodė susikaupęs, priešais turėjo pasidėjęs iš anksto parengtą medžiagą, o jo stalas buvo nuklotas įvairiais dokumentais.

Apie ką juodu kalbėjosi, žinome tik iš gana lakoniškų pranešimų spaudai, kuriuos išplatino Baltieji rūmai ir Kremlius.

Baltieji rūmai visuomenę informavo gana šykščiai: apie pokalbį, kuris pavadintas „Pasveikinimo skambučiu“, atskleista tik tiek, kad jis buvo pozityvus ir kad simbolizuoja santykių tarp Jungtinių Valstijų ir Rusijos gerinimo pradžią. „Ir prezidentas Trumpas, ir prezidentas Putinas tikisi, kad po šiandieninio pokalbio abi pusės galės greitai imtis svarstyti terorizmo ir kitus svarbius klausimus, rūpimus abiem pusėms“, – sakoma Baltųjų rūmų pranešime.

Rusams atskleista šiek tiek daugiau detalių. Kaip teigė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas, „ankstesniais metais trūko abipusės pagarbos, o tai iš dalies ir buvo mūsų pablogėjusių santykių priežastis“.

Jam antrino ir Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas, pareiškęs, kad tai buvęs geras pokalbis politiniu ir ekonominiu požiūriu. „Parodytas gebėjimas bendrauti be moralizavimų. Jie abu sutarė tęsti bendradarbiavimą ekspertų lygiu. Abiejų šalių ekspertai turės patikslinti, kaip mūsų bendri interesai gali virsti bendrais mechanizmais sprendžiant problemas“, – aiškino S.Lavrovas.

Tiesa, Kremliaus atstovų tvirtinimu, nors D.Trumpas ir V.Putinas išreiškė norą palaikyti reguliarų ryšį ir susitikti, tačiau realių planų tai padaryti artimiausiu metu kol kas nėra. Kremliaus pareiškime pabrėžiama, kad abiejų šalių vadovai sutarė plėtoti abipusius santykius ir kurti veiksmų prieš „Islamo valstybę“ strategiją. Be to, pasak Kremliaus atstovo D.Peskovo, „pozityvaus“ pokalbio metu kalbėta ir apie Irano branduolinės programos sutartį, įtampą Korėjos pusiasalyje, prekybinius santykius, konfliktą tarp Izraelio ir Palestinos, o svarbiausia – konfliktą Ukrainoje.

Sutarimas „bendradarbiauti“ pastaruoju klausimu iš karto sukėlė ant kojų Ukrainos vyriausybės narius. Jie išreiškė būgštavimus, kad atšilę JAV ir Rusijos santykiai gali pakenkti strateginei Kijevo pozicijai ir sumažinti JAV paramą Ukrainai.

Regis, jų nerimas ne šiaip išsipildė, o išsipildė su kaupu.

Avdijivkos pragaras

Sutapimas ar ne, tačiau iš karto po V.Putino ir D.Trumpo pokalbio Rytų Ukrainoje atsinaujino kruvinas konfliktas.

Rusijos remiami sukilėliai pradėjo Avdijivkos miesto prieigų atakas ir artilerijos apšaudymą. Šis miestas yra į šiaurę nuo separatistų užimto Donecko, o atakų teritorija išplito į pietus link Mariupolio – svarbiausio vyriausybei pavaldaus miesto Azovo jūros pakrantėje.

Ukrainos pareigūnai ir Rusijos palaikomi separatistai sako, kad per praėjusį sekmadienį prasidėjusius susirėmimus žuvo iš viso 35 žmonės. Tokio didelio kraujo liejimo nebuvo nuo konflikto kulminacijos 2015 m.

Gyventojų situacija čia jau vadinama humanitarine katastrofa ir lyginama su padėtimi 2014 m. Žmonės čia jau daugiau nei savaitę gyvena be vandens ir šilumos, o jų gyvybei gresia realus pavojus.

Naujoji Vašingtono ambasadorė prie Jungtinių Tautų (JT) Nikki Haley pasmerkė Rusijos agresyvius veiksmus Ukrainoje, tačiau neišsklaidė abejonių, kad dėl atsinaujinusio konflikto iš dalies kaltas D.Trumpo ir V.Putino susitarimas „gerinti santykius“.

Kai kurie analitikai aiškina, esą telefoninio pokalbio metu D.Trumpas V.Putinui atrišo rankas ir leido veikti netiesiogiai pažadėdamas nesikišti ir neremti Ukrainos. Tokios nuomonės, be kitų, laikosi „Stratfor“ analitikai.

Kitų nuomone, V.Putinas taip tikrina ribas – aiškinasi, kiek naujasis JAV vadovas jam leis ir kur yra jo ribos. „Nuo pat sekmadienio nesiliaujanti į Ukrainos kariuomenės pozicijas nukreipta raketų „Grad“ ir sunkiosios artilerijos kruša kur kas labiau panėšėja į naujajam JAV prezidentui surengtą testą, kuriuo bandomas išsiaiškinti jo atsparumas Maskvos savivalei“, – rašo „The Washington Post“.

Kaip socialiniame tinkle „Facebook“ rašo Vilniaus universiteto politologas Vytis Jurkonis, versijų yra daug, o viena jų – kad iš telefoninio pokalbio V.Putinas galbūt galėjęs pajusti D.Trumpo abejingumą Ukrainos temai ir būtent todėl ėmęsis veiksmų.

Mat per šį pokalbį Rusijos ir JAV prezidentai daug dėmesio Ukrainai neskyrė. Pasak oficialių šaltinių, D.Trumpas tepavadino Ukrainos situaciją probleminiu klausimu.

Dar viena versija – kad V.Putinas siekė sužlugdyti Ukrainos prezidento Petro Porošenkos susitikimą su Vokietijos kanclere A.Merkel, svarbiausia jo šalininke Vakarų Europoje.

Kad ir ką kalbėtų ambasadorė N.Haley, Ukraina kol kas yra palikta viena, o parama jai išreiškiama tik žodžiais. Daugiausia tik žodžiais Ukraina kol kas atremia ir Rusijos agresiją.

Pavyzdžiui, Ukrainos ambasadorius Volodymyras Jelčenka apkaltino Rusiją, kad ši trukdo atkurti elektros tiekimą į Avdijivką ir taip dirbtinai sukelia humanitarinę krizę.

„Tai yra dar vienas akivaizdus įrodymas, kad Kremlius siekia sukelti humanitarinę krizę Avdijivkoje, kaip Rusijos armija padarė Alepe“, – sakė ambasadorius, turėdamas galvoje Sirijos režimo pajėgų su Rusijos karine pagalba užimtą miestą.

Rusijos ambasadorius JT Vitalijus Čiurkinas savo ruožtu apkaltino Kijevą, esą šis kursto konfliktą norėdamas patraukti tarptautinį dėmesį ir sulaukti naujosios JAV administracijos paramos. „Kijevas mėgina pasinaudoti susirėmimais, kuriuos jie patys pradėjo, kaip pretekstu pasitraukti iš Minsko susitarimų, – aiškino jis. – Matyt, taip Kijevas siekia, kad jų pačių išprovokuota krizė toliau liktų tarptautinėje darbotvarkėje, ir kartu stengiasi savo neprotinga konfrontacine politika įtraukti į tai naujai išrinktus valstybių vadovus.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2017-m

Jungtinių Valstijų kareiviams ir tankams išsilaipinant Europoje, taigi siunčiant signalą Rusijai, kad Amerika gins rytinį NATO pakraštį, kitoje vandenyno pusėje žvalgybos šulai bandė įtikinti išrinktąjį JAV prezidentą Donaldą Trumpą, jog Rusija kišosi į rinkimus – vadinasi, ir prie jo, D.Trumpo, pergalės prisidėjo.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kadangi susitikimas su žvalgybų vadovais buvo iš anksto numatytas, o jų pranešimo turinys nutekintas į žiniasklaidą anksčiau, nei oficialiai paviešintas, šnekusis D.Trumpas visaip reiškėsi, tviteriu bendravo su pasauliu ir skleidė nuomonę, kad žvalgybininkų duomenys abejotini. Esą jis, D.Trumpas, turįs žinių iš kitų šaltinių. Iš jų D.Trumpas įvardijo tik Ekvadoro ambasadoje Londone besislapstantį Julianą Assange‘ą, kurio nuomonę išrinktasis JAV prezidentas pritariamai pacitavo: „WikiLeaks“ įkūrėjas svarstė, kad Demokratų partijos serverį, kurį neva nulaužė Rusijos programišiai, galėjo įveikti net 14 metų paauglys.

Vis dėlto po susitikimo su žvalgybininkais išrinktojo prezidento aparato vadovas Reince‘as Priebusas pareiškė, kad D.Trumpas pripažino Rusijos įsikišimą, ir netgi gali Rusijai pritaikyti sankcijas. Tačiau R.Priebusas pakartojo, kad Demokratų partija nepadarė nieko, kad apsaugotų savo duomenis, – kitaip tariant, demokratai patys kalti, nes žiopli.

Galima suprasti D.Trumpą, kuriam neparanki versija, kad Rusija siekusi jam padėti. Regimai nenumaldomas D.Trumpo noras dar iki inauguracijos siųsti Rusijai draugystės signalus irgi turi racionalių paaiškinimų. D.Trumpas ketina griežčiau kalbėti su Kinija, ir jau pradėjo ją erzinti, pvz., tik išrinktas telefonu bendravo su Taivano prezidente Tsai Ing-wen. O Pentagono požiūriu, Kinija ir Rusija kelia JAV didžiausias karines grėsmes. Be to, šalys turi ir bendrų ekonominių interesų, pvz., rusai turi vilčių parduoti Kinijai energetinių išteklių, kurių vis mažiau pavyksta įpiršti Europai. Matyt, nereikia būti genialiu strategu, kad suprastum, jog konfrontuojant su Kinija reikėtų susitarti su Rusija, – tegul ši bent jau lieka nuošaly.

D.Trumpas ketina ir Iraną iš naujo „pastatyti į vietą“ – atšaukti JAV prezidento Baracko Obamos susitarimus su šia valstybe dėl jos branduolinių programų. O iki B.Obamos atėjimo į valdžią būta daug kalbų apie galimą JAV ir Izraelio smūgį Iranui. B.Obamai pradėjus tartis su iraniečiais, Izraelis pagrasino pats vienas smogsiąs tai šaliai.

Rusija negali veikti Sirijoje be Irano paramos. Vaizdas iš Alepo miesto dalies, kurią užėmė Sirijos diktatoriaus Basharo al Assado pajėgos, atskleidžia, kas yra kas: ten greta iškabinti plakatai su Rusijos prezidento Vladimiro Putino, B.al Assado, musulmonų šiitų karinės organizacijos „Hezbollah“ vado ir Irano dvasinio lyderio atvaizdais – visiems jiems reiškiama padėka.

Taigi D.Trumpo pastangos pervilioti į savo pusę Rusiją visiškai suprantamos. Tai silpniausia neviešos trijų valstybių sąjungos grandis. D.Trumpas gali turėti vilčių, kad nors ir nedidelės nuolaidos Rusijai ją neutralizuotų, juolab kad neaišku, ką JAV žvalgyba slepia užantyje. Nuo Rusijos agresijos Ukrainoje pradžios 2014-aisiais vis pašnekama, kad JAV laiko Rusijos oligarchus už gerklės – visuomet galima areštuoti jų banko sąskaitas. Tai liečia ir V.Putiną. Ne mažiau nemalonus dalykas V.Putinui būtų paviešinti duomenys apie jo tiesiogiai ar per tarpininkus valdomus turtus.

Po to, kai buvo priremtas prie sienos argumentais dėl Rusijos kišimosi, D.Trumpui bus sunku pirmosiomis savo kadencijos dienomis apdalyti Rusiją dovanėlėmis. Ateitis parodys, ar dovanėlės tikrai būtinos, kad Rusija būtų neutralizuota, kai JAV susidauš kaktomis su Kinija ir Iranu. Gal JAV ir Rusijai pakaks išlaikyti šaltai mandagų toną.

V.Putinas suvirškintų net simbolines nuolaidas – kokių nors nereikšmingų sankcijų atšaukimą. Kremliaus propaganda Rusijos viduje išpūstų tai kaip didžiulę V.Putino diplomatijos pergalę.

D.Trumpo politika iš kalbų virs darbais tik po jo inauguracijos. Tada paaiškės, kokį lauknešelį V.Putinui sukrovė 93 metų politikos veteranas Henry Kissingeris, pasisiūlęs būsimam JAV prezidentui tarpininkauti tarp Vašingtono ir Kremliaus.

Prikišus nosį prie savaitraščio „Literatūra ir me­­nas“ gruodžio 2 d. numerio įmanoma per­­­skaityti tamsiame fone vos matomą viršelio antraštę: „Pilietinio karo nuojauta“. Žodis „pi­lietinio“ perbrauktas. Tai teikia optimizmo. Kaip ir tai, kad antraštei parinktas smulkiausias šriftas.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kartais smagu apžvelgti kitą profesionalą. Arūnas Spraunius „Literatūroje ir mene“ tąkart išspausdino rašinį „Rietenų geopolitika, barnio kultūra…“. Kažkas (gal jis pats) parinko tekstui antraštėlę-kepurėlę „kas svarbiausia (iš reklamos metafizikos)“.

Skaitome A.Spraunių: „Panašu, kad Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose atpalaidavo panieką ir elitams, ir demokratinėms vertybėms pačiose įvairiausiose planetos vietose. Neapykantos ir įniršio žodynas turi galimybių sklisti pagal stilistinį algoritmą, kurį seniausiai nubrėžė Čečėnijos lyderis-oratorius Ramzanas Kadyrovas, į savo retorikos apyvartą įtraukęs tokius posakius kaip „būrelis niekšingų liberalų“, „puspročiai padugnės“, „bailių šunų smarvė“, „šakalai bus nubausti“ ir taip toliau. Feodalams išminčiais prisiduoti nėra jokio reikalo.“

Prieš tai autorius priminė: „Rojus – mandagiųjų buveinė, taip XIII a. skelbė šventasis Tomas Akvinietis, neabejotinai nenujausdamas, kokių entuziazmo aukštumų pasieks žmonija vos po 750 metų. Regis, dabar retorikos lygyje globaliu mastu liudijame viešosios laikysenos slinktį į priešingą pusę.“

Taigi, kas šiandien svarbiausia toje „reklamos metafizikoje“? Ar tai, kad galiūnai liovėsi mandagiai kalbėti?

Įsigalinčią barnio kultūrą A.Spraunius sieja su pinigais: „Atsakingą turinį patraukus į kokį šeštą planą, būtent Vladimiro Žirinovskio mentalinio tipo personažai pagrįstai didžiuojasi pasiekę tikslą, kai užvaldo publikos dėmesį ištransliavę net visiškai apgailėtinus dalykus ir išpešę sau naudos iš viešąją erdvę „moderuojančių“ vertelgų, kurie irgi mano pasiekę tikslą, mat arba sėkmingai „paėmė transliavusiojo pinigus“, arba sėkmingai uždirbo išmesdami į viešumą bet kokią informaciją. Visi kaip ir laimingi.“

Kadangi mentaliteto atžvilgiu V.Žirinovskį kai kas linkę sieti su Donaldu Trumpu, verta priminti, kad pastarasis yra profesionalus šoumenas. Nuo 2004 m. rodomame TV žaidime „Mokinys“ („The Apprentice“) sezono laimėtojas vieniems metams tampa vienos iš D.Trumpo kompanijų vadovu už 250 tūkst. dolerių tam kartui.

D.Trumpo nusišnekėjimus, kurie erzina pažangiąją žmoniją, galima laikyti šoumeno įpročiais. Greta to, kad plepa, tokios programos vedėjui tenka priimti sprendimus. Tarp laidos dalyvių atrastas vadovas turėtų ne vien kainuoti ketvirtį milijono, bet ir duoti pelno D.Trumpo imperijai.

Atrodo, nesiveržiantis į valdžią įtakingas respublikonas Newtas Gingrichas, buvęs Kongreso atstovų rūmų pirmininkas, pareiškė, kad išrinktasis prezidentas renkasi kadrus kaip laidoje „Mokinys“: kalbasi akis į akį ir paskui atmeta. N.Gingrichas gerai įvertino D.Trumpo kantrybę, pavyzdžiui, filtruojant kandidatus į valstybės sekretoriaus postą.

Vis dėlto vieną įspūdingą pasirinkimą D.Trumpas jau padarė. Gynybos sekretoriumi tapo atsargos generolas Jamesas „Pasiutęs Šuo“ Mattisas. Jūrų pėstininkų vadas, dalyvavęs kovinėse operacijose Afganistane ir Irake, garsėja savo aforizmais, pavyzdžiui, „Būk mandagus, profesionalus, tačiau turėk planą užmušti kiekvieną, kurį sutinki“; „Kai kurie žmonės mano, jog turite jų nekęsti, kad nušautumėte. Nemanau, kad turėtumėte. Tai tiesiog darbas.“

Jau vien garbinga pravardė Pasiutęs Šuo (Mad Dog), kurią ir D.Trumpas, ir pats generolas vartoja viešai, leidžia manyti, kad kariškių mandagumas yra kitoks. Kita vertus, gen. J.Mattiso bibliotekoje – per septynis tūkstančius knygų. Pats jis mielai cituoja antikinius autorius, pavyzdžiui, Julijų Cezarį, Marką Aurelijų ir skatina jūrų pėstininkus skaityti.

Net ir generolas karo lauko sąlygomis negali nesikeikti. Šiuo požiūriu Pasiutęs Šuo nemandagus kaip nepraustaburnis R.Kadyrovas. Tačiau Pasiutęs Šuo griežtai pasisako prieš belaisvių kankinimą, o R.Kadyrovo valdose žmonės kankinami ir žudomi. Matyt, svarbu ne vien tai, kas kaip šneka, bet ir ką daro.

JAV gynybos šefo paskyrimas stiprina karo nuojautą tuo požiūriu, kad toks profesionalas labai tinka karo sąlygomis. Ką jam veikti Pentagone taikos metu? 

Scanpix nuotr.

Londono meru tapęs musulmonas Sadiqas Khanas suabejojo, ar galėtų nuvykti į JAV, jei prezidentu būtų išrinktas respublikonų atstovas Donaldas Trumpas, neseniai siūlęs uždrausti musulmonams įvažiuoti į šalį. Į mero išrinkimą reagavo ir pats D.Trumpas – pasakė, kad S.Khanui padarys išimtį. Londono meras atsikirto, kad nenori neišmanėlio D.Trumpo išimčių.

Antrajame rinkimų ture gegužės 5 d. leiboristas S.Khanas gavo 1 310 143 balsus ir taip įveikė konservatorių Zacą Goldsmithą, surinkusį 994 614 balsų.

Jokia paslaptis, kad išrenkant S.Khaną lėmė būtent musulmonų balsai. Londone gyvena 40 proc. Didžiosios Britanijos musulmonų, jie sudaro apie 13 proc. londoniečių.

Imigrantų iš Pakistano – autobusų vairuotojo ir siuvėjos šeimoje gimęs S.Khanas, kuriam dabar 45-eri, turi aukštąjį juristo išsilavinimą. 2005 m. jis tapo leiboristų atstovu Didžiosios Britanijos parlamente. Gordono Browno vyriausybėje ėjo bendruomenių ir transporto ministrų pareigas. Leiboristams perėjus į opoziciją S.Khanas užėmė įvairius postus šešėlinėje vyriausybėje. Jis laikomas socialdemokratinių pažiūrų „minkštu kairiuoju“.

Didžiosios Britanijos žvalgyba laiko J.Corbiną „sistemine grėsme“, nors tai premjero D.Camerono nuomonė, gal ir paremta operatyviniais duomenimis, kurių žvalgyba niekada viešai nepatvirtins.

Konkurentas mero rinkimuose 41 m. Z.Goldsmithas – S.Khano priešingybė pagal kilmę. Milijardieriaus finansininko Jameso Goldsmitho sūnus mokėsi prestižinėje Itono mokykloje ir viename iš Oksfordo koledžų. 1998–2007 m. buvo žurnalo „The Ecologist“ redaktorius, 2010 m. išrinktas į parlamentą. Dukart kūrusio šeimą, dabar jau penkių vaikų tėvo Z.Goldsmitho antroji sutuoktinė, dviejų jo vaikų motina Alice Miranda Rothschild giminiuojasi ir su Guinnessų šeima.

Paskutiniuose kovos dėl Londono mero posto etapuose nevengta juodųjų viešųjų ryšių. Z.Goldsmithas paviešino garso įrašus, kuriuose girdėti, kaip S.Khanas sako, jog nuosaikiems musulmonams būdingas „dėdės Tomo“ sindromas – taip radikalūs islamistai vadina tuos, kurie kolaboruoja su kitatikiais, t.y. priima jų vertybes ir tvarką. Nepamiršti ir S.Khano susitikimai su Pietų Londono imamu Sulaimanu Ghani, kurį premjeras Davidas Cameronas apibūdino kaip „Islamo valstybės“ šalininką.

Ši prieš S.Khaną nukreipta kampanija dabar laikoma nesėkminga – dėl to Z.Goldsmithas sulaukė kritikos iš saviškių konservatorių. Tai, kad S.Khanas nufotografuotas greta vaikų, mojuojančių juodomis islamistų vėliavėlėmis, rinkėjams didelio įspūdžio nepadarė.

Vis dėlto S.Khanas jau spėjo atsiprašyti dėl „dėdės Tomo“. Šis apibūdinimas, kilęs iš XIX a. rašiusios amerikietės romano, taikytas juodaodžiams vergams, kurie nemaištavo prieš baltuosius. Dabar tai laikoma rasistine etikete, žeminančia juodaodžius. Tad S.Khanui teko švarinti įvaizdį tiek religiniu, tiek rasiniu atžvilgiu.

Į „dėdę Tomą“ sureagavo ir žydai, įžvelgę rasizmo ir antisemitizmo sąsajas. Ephraimas Mirvis, vyriausiasis Tautų Sandraugos (buvusi Britų Sandrauga) rabinas, pareiškė, kad antisemitizmas – rimta Leiboristų partijos problema, ir perspėjo, jog partijos lyderio sudaryta partinė komisija antisemitizmui ir rasizmui tirti neturėtų siūlyti „pleistrų“ rinkėjams apgauti.

Leiboristų lyderis Jeremy Corbynas balandžio pabaigoje nurodė ištirti rasizmo ir antisemitizmo apraiškas partijoje, kai buvo prisiminti parlamentaro musulmono Naz Shaho 2014 m. daryti antisemitiniai feisbuko įrašai. Dėl to parlamentaro narystė partijoje buvo sustabdyta. Dar didesnis skandalas kilo, kai buvęs Londono meras Kenas Livingstone’as, vienas įtakingiausių J.Corbyno rėmėjų partijoje, gindamas N.Shahą pareiškė, kad Hitleris rėmęs sionizmą, ir tai „istorinis faktas“. Dvidešimt iškilių leiboristų, tarp jų ir išrinktasis Londono meras S.Khanas, pareikalavo, kad K.Livingstone’as būtų pašalintas iš partijos valdymo organų, kas ir buvo padaryta. Leiboristų partinei komisijai vadovauja Shami Chakrabarti, kurios pavardė – papildoma garantija dėl išvadų nešališkumo.

Šios britų politikų kovos dėl politinio korektiškumo dažnai nušviečiamos supaprastintai, nes perpasakojantieji iškreipia detales. Antai teigiama, kad Didžiosios Britanijos žvalgyba laiko J.Corbiną „sistemine grėsme“, nors tai premjero D.Camerono nuomonė, gal ir paremta operatyviniais duomenimis, kurių žvalgyba niekada viešai nepatvirtins. Panašiai ir imamas S.Ghani įvardijamas kaip „Islamo valstybės“ rėmėjas, nors tai D.Camerono vertinimas, dėl kurio imamas reikalauja atsiprašyti.

JAV ambasados nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

Visų akys nukrypusios į JAV prezidento rinkimus, tačiau kas ir kodėl ten vyksta, kaip viskas klostysis toliau – net patys amerikiečiai nelabai suvokia. Jangstauno valstijos universiteto politikos profesorius dr. Paulas Sracicius (nuotr.), duodamas interviu „Veidui“, pripažįsta, kad tokių rinkimų jis dar nematė. Jų pabaigą gal ir būtų galima prognozuoti, tačiau rinkimų sudėtingumas palieka labai daug „bet“.

– Pradėkime pokalbį nuo JAV prezidento rinkimų sistemos. Daugeliui neamerikiečių ji atrodo ypač sudėtinga: pirminis balsavimas, partijų susirinkimai, delegatai, superdelegatai, konvencijos. Ar įmanoma paprastai paaiškinti šią sistemą?

– Iki septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio Amerikos sistema buvo panašesnė, tarkim, į Europos partijų sistemas, kai partija ar partijos suvažiavimas spręsdavo, kas bus jos kandidatas į prezidentus. Tiesa, vykdavo pirminiai rinkimai, kuriuos organizuodavo partija, bet tai buvo tik vadinamasis grožio konkursas. Žmonės realiai nerinko partijos kandidato, jie tik parodydavo partijai, kas jiems patinka. Tikrąjį partijos kandidatą paskirdavo partija, ir nebūtinai atsižvelgdama į „grožio konkurso“ rezultatus.

1968 m. Demokratų partijos kandidatu į prezidentus tapo Hubertas H.Humphrey, net nedalyvavęs pirminiuose rinkimuose. Tai labai nuvylė daugelį jaunų demokratų rėmėjų, kurie palaikė pirminiuose rinkimuose nugalėjusį kandidatą. Nusivylimas peraugo į audringus gatvių protestus. Jie jautėsi išduoti partijos.

Todėl Demokratų partija pirmoji pradėjo atverti rinkimų procesą platesnei visuomenei, kad juose dalyvautų kuo daugiau žmonių. Iš čia ir kilo pirminiai rinkimai, kai balsuojant išrenkami delegatai, kurie įsipareigoja nuvykę į nacionalinę partijos konvenciją balsuoti už tą kandidatą.

Demokratų partija nusprendė rengti nacionalinius rinkimus kandidatui į prezidentus išrinkti. Netrukus šiuo pavyzdžiu pasekė ir Respublikonų partija. Tad partijos pirminiai rinkimai tapo labai svarbūs.

Amerikos rinkimų sistema evoliucionavo, ir partijos vadovybė neteko galių. Ji dabar negali kontroliuoti beveik nieko.

Tai paaiškina ir mūsų partijų susirinkimų („Caucuses“) sistemą, kuri yra tikrai sudėtinga ir net daugelis amerikiečių jos nesupranta. Partijų susirinkimai buvo labai svarbūs iki pirminių partijos rinkimų įtvirtinimo, kai partijos skyriai regionuose atrinkdavo atstovus, kurie atstovautų jiems nacionalinės partijos konvencijos metu. Partijos nariai susirinkdavo, kad atrinktų atstovus, kurie dalyvaus didesniame partijos susirinkime. Dabar tai išsivystė į partijos skyrių kandidatų kovai dėl partijos kandidato į prezidentus vardo atrinkimo mechanizmą, ir tokia sistema tikrai netinkama šiam darbui, nes nėra tinkamo atstovavimo.

Taigi Amerikos rinkimų sistema evoliucionavo, ir partijos vadovybė neteko galių. Ji dabar negali kontroliuoti beveik nieko.

– Matome šio reiškinio šalutinį poveikį – milijardieriaus Donaldo Trumpo iškilimą. Po­pulizmas ar melavimas – nieko naujo Lietuvos politikoje, bet JAV turi tvirtas demokratijos tradicijas…

– D.Trumpas – labai netipiškas kandidatas. Jis neįtikėtinai gerai žinomas. D.Trumpas nuolat šmėžavo Amerikos televizijose daugiau nei 15 metų, o ir iki tol jis buvo įžymybė.

D.Trumpo realybės šou, kai jis rinkdavosi sau darbuotojus, buvo ypač populiarūs. Jis 15 metų vaidino (nes realybės šou žmonės vaidina) vadovą, kuris vadovauja didelei korporacijai, kuris yra galingas, pasitikintis savimi. Jo populiariausias posakis: „Tu atleistas!“ Taip jis susikūrė labai stipraus lyderio įvaizdį.

Būtent to dabar ir ieško jo gerbėjai: stipraus lyderio. Jie mano, kad jis tinkamas būti JAV prezidentu.

Kita priežastis – jausmas, kad mes nebesame viena šalis, kad yra dvi Amerikos. Tai elito šalis. Galingo elito, kuris valdo šalį savo naudai. Kitų žmonių padėtis – kitokia. Jų pajamos nedidėja, jie nerimauja dėl savo darbo vietos, savo saugumo. Ši šalis į elitą žiūri kaip į priešą. Jie trokšta savo lyderio, kuris kovotų su elitu.

Ironiška, kad D.Trumpas, kuris yra labai turtingas ir priklauso elitui, pasirenkamas lyderiu kovai su elitu. Labiausiai jį remia mažesnes pajamas turintys, žemesnio išsilavinimo amerikiečiai. Jie ieško kažko, kas juos išgelbėtų.

D.Trumpas / "Scanpix" nuotr.

– Ar JAV rinkimų istorijoje yra buvę panašių į D.Trumpą?

– Mes turėjome praeityje įvairių personažų. Bet nė vieno tokio kaip D.Trumpas. Šie rinkimai trikdo visus, ypač tokius kaip aš, politikos ekspertus. Niekas iš mūsų nesitikėjo, kad taip nutiks. Mes dar niekada nematėme tokio kandidato, kuris neturėtų jokios kvalifikacijos prezidento darbui.

Tiesa, buvo Ronaldas Reaganas, kuris irgi buvo įžymybė, filmų žvaigždė, bet jis nebuvo labai didelė kino žvaigždė. Jis taip pat nebuvo tokia įžymybė kaip D.Trumpas. Be to, prieš tapdamas prezidentu R.Reaganas buvo Kali­fornijos gubernatorius, taigi turėjo patirties.

Visai nesvarbu, kokiai partijai priklausai, – gali balsuoti tiek demokratų, tiek respublikonų pirminiuose rinkimuose.

Papildant atsakymą į klausimą apie JAV rinkimų sistemą dar reikia paminėti, kad egzistuoja ir atviri pirminiai rinkimai, kurie reiškia, kad balsuoti už vienos ar kitos partijos kandidatą gali ir priešingos partijos rėmėjas.

Pavyzdžiui, Ohajo valstijoje, kurioje aš gyvenu, vyksta atviri pirminiai rinkimai. Todėl visai nesvarbu, kokiai partijai priklausai, – gali balsuoti tiek demokratų, tiek respublikonų pirminiuose rinkimuose. Partijos negali apriboti, kas dalyvaus pirminiuose rinkimuose.

– Teko matyti jūsų paskaitą „TEDTalks“ formatu, kurioje jūs išaiškinate Ohajo svarbą JAV rinkimuose. Ar galima teigti, kad po kovo 15-osios pirminių rinkimų Ohajyje (interviu imtas kovo 7 d.) išaiškės galutinis tiek demokratų, tiek respublikonų kandidatas į JAV prezidentus?

– Priklauso nuo to, kaip viskas klostysis. Pirminiai rinkimai vyks ne tik Ohajyje, bet ir kitoje įtakingoje valstijoje – Floridoje. Tenka sugrįžti prie sudėtingos rinkimų sistemos. Partijos kuria skirtingas taisykles, partijų skyriai valstijose taip pat kuria skirtingas taisykles, o dar šiame žaidime dalyvauja ir kiekvienos valstijos įstatymų leidėjai.

Respublikonų partijos nacionalinės taisyklės skelbia, kad jei pirminiai rinkimai įvyksta vėliau, tuomet galima įtvirtinti principą „nugalėtojas pasiima viską“ (antroje, trečioje ir t.t. vietoje likusių konkurentų balsus). Taigi kovo 15 dieną tiek Ohajyje, tiek Floridoje galios taisyklė, kad nugalėtojas pasiima viską. Iki to laiko balsai buvo dalijami pagal proporcinę sistemą. Kovo 15-ąją kandidatai galės užsitikrinti labai daug delegatų balsų, kurie lems galutinį sprendimą dėl kandidato partijos konvencijos metu.

Florida ir Ohajas perėjo prie principo „nugalėtojas pasiima viską“ tik šiais metais, kad padėtų savo kandidatams kovoje dėl partijos kandidato į prezidentus. Floridoje tikėtasi, kad buvęs jos gubernatorius Jeffas Bushas taps pagrindiniu kandidatu partijos vidaus rinkimuose ir laimės visų 99 Floridos delegatų balsus. Bet jis jau pasitraukė iš kovos.

Ohajyje gubernatorius respublikonas Johnas Kasichas sugebėjo priversti vietos įstatymų leidėjus priimti įstatymą, kuris nustūmė rinkimus į kovo 15 dieną. Tuomet Ohajo respublikonų partija pakeitė taisykles ir įtvirtino „nugalėtojas pasiima viską“ principą. Tai turėjo padėti J.Kasichui tapti prezidentu, nes manyta, kad jis užsitikrins 66 delegatų partijos konvencijoje balsus.

Taigi visi pakeitė taisykles savo naudai. Tačiau dabar kyla pavojus, kad jei respublikonas Marcas Rubio pralaimės Floridoje D.Trumpui, šis gaus visų 99 delegatų balsus ir dar labiau atsiplėš nuo kitų respublikonų kandidatų. Taip pat dabar gali nutikti ir Ohajyje, kur apklausos rodo, kad D.Trumpas pirmauja. Jei šios prognozės pasitvirtins, D.Trumpas vienu ypu gaus 165 balsus, t.y. 50 proc. daugiau, nei turi dabar. Tuomet galima sakyti, kad viskas bus baigta ir jis taps oficialiu Respublikonų partijos kandidatu į JAV prezidentus.

Jei J.Kasichas laimi Ohajyje, kova tęsiasi, jei M.Rubio laimi Floridoje, kova tęsiasi. Jei jie abu laimi – vienas Ohajyje, kitas Floridoje, kova tęsiasi.

Tačiau ir šis variantas veiks D.Trumpo naudai. Nes jo priešininkai bendrai gal ir būtų galingi, bet jų balsai išsiskaidę ir jie skaldo nuosaikiuosius respublikonų šalininkus. Tai kompleksinis žaidimas. Mes po kovo 15-osios galime sužinoti labai daug arba galime toliau likti nežinioje.

H.Clinton / "Scanpix" nuotr.

– Jei teisingai suprantu, dar per anksti teigti, kuris politikas taps demokratų ir kuris respublikonų kandidatu į JAV prezidentus?

– Kai kalbame apie respublikonus – taip, kai kalbame apie demokratus, galime tiksliai prognozuoti, kad tai bus Hillary Clinton. Nebent kažkas pasikeis dėl elektroninių laiškų skandalo, kuris kilo, kai sužinota, kad ji naudojosi savo asmeniniu elektroniniu paštu atlikdama valstybės sekretorės darbą. Tyrimas dar vyksta, ir jei kažkas rimto iš to išplauks, tai gali pakeisti situaciją.

Tačiau dabar H.Clinton yra neabejotina kovos dėl demokratų kandidato į prezidentus nominacijos nugalėtoja. Ji jau turi gerokai daugiau delegatų balsų nei jos konkurentas Bernie Sandersas.

Be to, dar yra vadinamieji superdelegatai, apie kuriuos užsiminėte anksčiau. Tai PLEO („Party Leaders and Elected Oficials“) arba partijos lyderiai ir išrinkti pareigūnai. PLEO sistema – tai Demokratų partijos vadovybės bandymas susigrąžinti rinkimų kontrolę. PLEO sudaro partijos vadovai, Atstovų rūmų nariai, senatoriai. Jie automatiškai gauna teisę balsuoti partijos konvencijoje dėl kandidato į prezidentus. Jie vadinami superdelegatais, nes gali elgtis, kaip nori – balsuoti už bet kurį kandidatą, priešingai nei paprasti delegatai, kurie yra įpareigoti balsuoti už kandidatą, laimėjusį jų valstijoje per pirminius rinkimus.

Jei kalbėsime apie respublikonus, labai tikėtina, kad nominaciją gaus D.Trumpas.

Dabar dauguma jų teigia palaikysiantys H.Clinton. Bet tai tėra pažadas padaryti kažką liepą, kai vyks Demokratų partijos suvažiavimas. Iki to laiko gali daug kas pasikeisti. 2008-ųjų rinkimuose daug superdelegatų teigė balsuosiantys už H.Clinton, bet vėliau apsigalvojo ir balsavo už Baracką Obamą. Šis tapo Demokratų partijos kandidatu prezidento rinkimuose tik dėl superdelegatų paramos. B.Obama nelaimėjo daugumos delegatų balsų. H.Clinton irgi to nepasiekė, nes buvo daugiau kandidatų, kurie išsidalijo balsus. Galiausiai viską nulėmė superdelagatai, suteikdami B.Obamai daugumą (50 proc. +1 balsas).

Taigi tam tikra prasme istorija kartojasi. Superdelegatai balsuos už tą, kurį manys esant stipresnį susikauti su respublikonų kandidatu. 2008 m. Demokratų partijos vadovybė pasirinko B.Obamą. Dabar jie mano, kad tai H.Clinton. Todėl labai tikėtina, kad ji gaus demokratų nominaciją.

Jei kalbėsime apie respublikonus, labai tikėtina, kad nominaciją gaus D.Trumpas. Jei ne, tuomet mes stebėsime vadinamąjį brokerių suvažiavimą, kai Respublikonų partijos suvažiavimas prasidės nežinant, kas galėtų tapti partijos kandidatu.

– Kas tuomet?

– Milijono dolerių vertės klausimas. Niekas nežino atsakymo, nes jau ilgai tokio atvejo nebuvo (pastarąjį kartą – 1949 m.) Net neaišku, kokios būtų tokios konvencijos taisyklės.

Kaip minėjau, respublikonai turi nacionalines taisykles, kiekvienos valstijos respublikonai turi savas taisykles, kurios įpareigoja delegatus elgtis vienaip ar kitaip. Pavyzdžiui, vienos valstijos savo delegatus įpareigoja balsuoti už kandidatus, kurie laimėjo jų balsus, tik pirmojo rinkimų raundo metu. Tačiau antrajame raunde jie gali būti laisvi pasirinkti. Kitos valstijos įpareigoja delegatus ir antrajame raunde balsuoti už kandidatus, laimėjusius jų balsus. Dar kitos numato taisykles, kad kandidatai gali atiduoti savo delegatus kitiems kandidatams.

Dauguma amerikiečių neskiria socialistų nuo komunistų, ir praeityje kandidatą tai iškart būtų eliminavę.

Pavyzdžiui, Naujojo Džersio gubernatorius Chrisas Christie ar J.Bushas sugebėjo užsitikrinti tam tikrą delegatų skaičių ir šie vis dar priklauso jiems, nors jie ir pasitraukė iš rinkimų kovos. Kaip jie elgsis? Kaip jie leis pasielgti savo delegatams? Jei niekas negaus daugumos, galbūt M.Rubio, Tedas Cruzas ir J.Kasichas nukreips delegatus balsuoti, tarkim, už Mittą Romney – neutralų asmenį, kuris atsiras susiklosčius tokiai situacijai. Mes nežinome.

Tokios konvencijos vadinamos brokerių konvencijomis, nes brokeriai – tai tie, kurie sugeba susitarti ir sudaryti sandorius. Bet mes nebeturime brokerių, t.y. tokių lyderių, kurie suderėtų tam tikrą delegatų balsų skaičių. Todėl niekas nėra aišku.

B.Sanders / "Scanpix" nuotr.

– Koks prezidento B.Obamos vaidmuo šiuose rinkimuose? 2014-aisiais Demokratų partija pralaimėjo kadencijos vidurio rinkimus į Kongresą ir viena iš priežasčių buvo nurodyta ta, kad jie atsiribojo nuo B.Obamos ir atsisakė jo palaikymo.

– Yra didelis skirtumas tarp kadencijos vidurio rinkimų ir prezidento rinkimų – tai labai skirtingi rinkėjai. Kadencijos vidurio rinkimuose aktyvumas būna labai mažas. Bet respublikonai linkę eiti prie balsadėžių nepaisant nieko. Demokratai – ne visada. Jie labiau „atsipalaidavę“ rinkėjai. Tai reiškia, kad demokratai visada susiduria su problemomis kadencijos vidurio rinkimuose, nes jų rinkėjai nebalsuoja. Tai vienas iš 2014-ųjų demokratų pralaimėjimo paaiškinimų. Todėl pastaruoju metu respublikonams sekasi kadencijos vidurio, o demokratams – prezidento rinkimuose.

Tačiau šiemet egzistuoja tikimybė, kad tradiciniai demokratų rinkėjai balsuos už D.Trumpą. Ypač kai kalbama apie baltuosius, nedideles pajamas turinčius, žemo išsilavinimo rinkėjus, kurie anksčiau rėmė demokratų kandidatus.

Šiemet egzistuoja tikimybė, kad tradiciniai demokratų rinkėjai balsuos už D.Trumpą.

Jei grįžtume prie B.Obamos vaidmens šiuose rinkimuose – iki šiol jis neparėmė nė vieno demokratų kandidato. Galima įtarti, kad jis parems H.Clinton, kuri buvo jo valstybės sekretorė, nors ir konkurentė rinkimuose. Dauguma žmonių mano, kad ji turi daugiau galimybių laimėti prezidento postą nei B.Sandersas. Jis vadina save demokratu socialistu – galbūt tai įprasta Europoje, bet ne Jungtinėse Valstijose.

– Socialistas amerikiečiams skamba kaip komunistas?

– Taip, dauguma amerikiečių neskiria socialistų nuo komunistų, ir praeityje kandidatą tai iškart būtų eliminavę. Jei esi socialistas, vadinasi, nesi amerikietis. Todėl B.Sandersas, jei nebūtų užgožtas D.Trumpo, būtų tapęs tikra sensacija: amerikiečiai remia socialistą!

– Ypač jauni žmonės.

– Jauni žmonės labai džiaugiasi B.Sandersu. Jis jiems yra kandidatas revoliucionierius. Nėra neįprasta, kad jauni žmonės labai džiaugiasi kažkuo, kas nauja ir šviežia. Be to, jis žada nemokamą aukštąjį mokslą. Taigi egzistuoja tiesioginė nauda jaunimui remti B.Sandersą.

Tačiau įdomiausias klausimas: jei B.San­dersas netaps Demokratų partijos kandidatu, ar tie jauni žmonės, jo šalininkai, liks namie lapkričio mėnesį ir neis prie balsadėžių per visuotinius JAV prezidento rinkimus, nes bus nusivylę? Todėl manau, kad Demokratų partija turi būti labai atsargi, nes gali prarasti tuos balsus, o kai kuriuos net gali atiduoti D.Trumpui. Galite tikėti, galite ne, bet manoma, kad dalis B.Sanderso rinkėjų gali paremti D.Trumpą, nes jiems patinka netradiciniai kandidatai, o jie abu tokie ir yra.

Vis dėlto manau, kad B.Obama parems H.Clinton. Naujausi B.Obamos reitingai yra geri – per 50 proc. palaiko jo politiką. Taigi jis susigrąžina populiarumą. Viena iš priežasčių – rinkimų kovos, nuo kurių jis atitolęs ir atrodo aukščiau už jas.

Dalis B.Sanderso rinkėjų gali paremti D.Trumpą, nes jiems patinka netradiciniai kandidatai, o jie abu tokie ir yra.

Įdomu, ar jam pavyks mobilizuoti afroamerikiečius, tarkim, H.Clinton naudai, kaip jam pavyko tai padaryti 2008 ir 2012 m. Afroamerikiečiai – vieni lojaliausių demokratų rinkėjų, jie būtini demokratams, norint laimėti rinkimus. Pavyzdžiui, mano Ohajo valstijoje B.Obama 2012-ųjų prezidento rinkimus laimėjo tik dėl afroamerikiečių balsų. Ohajyje afroamerikiečiai sudaro 12 proc., bet jie sudarė 14 proc. balsavusiųjų rinkimuose. Iki tol afroamerikiečių aktyvumas buvo mažesnis nei baltųjų. 2012 m. balsavo daugiau afroamerikiečių nei baltųjų.

Žinoma, B.Obama yra pirmasis afroamerikietis JAV prezidentas, ir šiai bendruomenei buvo labai svarbu jį perrinkti. Kaip bus dabar – sunku pasakyti.

Galima įtarti, kad šį kartą dalis afroamerikiečių parems D.Trumpą. Jis populiaresnis tarp afroamerikiečių nei kiti respublikonų kandidatai, nors respublikonai nėra populiarūs tarp šio rinkėjų segmento. Ir net jei D.Trumpas pasiims tik dalį juodaodžių balsų, demokratams nugalėti bus labai sunku.

– O kaip dėl ispanakalbių? D.Trumpas žadėjo pastatyti sieną su Meksika, metė įvairių kaltinimų ispanakalbiams imigrantams. Ar tai atsiliepia jo populiarumui tarp gausiausiai augančio JAV rinkėjų segmento?

– Tai kelia paniką respublikonų stovykloje. Ispanakalbiai – greičiausiai auganti mažuma JAV, taigi jie labai svarbūs rinkėjai.

Istoriškai jie labiau rėmė demokratų kandidatus, tačiau 2004 m. George’as W.Bushas pasirodė puikiai ir laimėjo ne daugumą, bet maždaug trečdalį ispanakalbių rinkėjų balsų. Jei Respublikonų partija nori išlikti gyvybinga nacionaline partija, ji privalo gauti ispanakalbių balsų. Tai viena iš priežasčių, kodėl respublikonai taip bijo D.Trumpo. Partijos vadovybė mano, kad jis sunaikins partiją, nes ispanakalbiai nebalsuos už juos.

Vis dėlto labai sunku prognozuoti, kaip elgsis ispanakalbiai, nes nedaug jų balsuoja per respublikonų pirminius rinkimus. Taigi neaišku, kaip jie elgsis toliau. Kita vertus, kai kurios apklausos rodo, kad D.Trumpas ne taip jau blogai vertinamas tarp ispanakalbių, kaip galima manyti. Nepaisant to, ką pasakė, jis vis dar mėgaujasi įžymybės statuso ir savo elgesio privalumais, kurie peržengia ribas tarp rasių ir tautybių.

Beje, tai vienas iš D.Trumpo argumentų. Jis tikina, kad gali praplėsti respublikonų rinkėjų ratą. Tiesa, nuo jo nusisuka tradiciniai respublikonai, t.y. aukštesnysis vidurinis sluoksnis, verslininkai, kurie anksčiau galbūt rėmė Res­publikonų partiją, nes ši yra už mažesnius mokesčius.

– Ar galima įsivaizduoti, kas nutiks, jei D.Trumpas taps JAV prezidentu?

(Pašnekovas giliai atsidūsta.)

– Blogiausias ir geriausias scenarijus?

– Geriausiu atveju – jam pavyks sukurti abiejų partijų koaliciją, kuri leis jam įgyvendinti daugiau darbų, nei mes tikimės. Tai sustiprins JAV įvaizdį. Dabar galbūt atrodo, kad JAV vyriausybė nelabai veiksni dėl prezidento ir Kongreso kovų. Taigi galbūt jam pavyktų suvienyti žmones iš abiejų partijų (jis bent jau žada tai padaryti). Tai mus padarys dar stipresniais aljansų partneriais.

Blogiausias scenarijus – patirties neturėjimas ir nediplomatinė jo prigimtis. Tai labai pakenktų mūsų santykiams su sąjungininkais. Jie nebematytų JAV kaip nuspėjamo partnerio ir pradėtų gravituoti mūsų tarptautinių priešininkų – Kinijos, Rusijos link. Manau, kad to bijo labai daug žmonių.

Be to, mes visada į save žiūrėjome kaip į demokratijos modelį. Visada laikėmės idėjos dėl demokratijos plėtros pasaulyje. Tačiau šie pirminiai rinkimai, jų retorika, kandidatų elgesys – visa tai gadina Amerikos demokratijos įvaizdį. Tai viena iš grėsmių. Gali pasirodyti, kad sistema nelabai gerai veikia.