– Žemės ūkiui tenka didžiausia – apie 40 proc. – visos ES finansinės paramos dalis. Kitų ūkio šakų atstovai pagrįstai piktinasi, kad žemdirbiams sudaromos išskirtinės sąlygos. Kodėl taip yra?

– Parama žemės ūkiui kiekvienam ES šalių piliečiui per dieną atsieina po 25 euro centus. Remdami žemės ūkį, siekiame užtikrinti produkcijos stabilumą. Juk negalime leisti, kad žemės ūkis gamintų tik geraisiais, derlingais, metais ir nieko neužaugintų blogesniais. Jei tai leistume, ūkininkai negautų nuolatinių pajamų ir paliktų žemės ūkį – dėl to ilgainiui pradėtų stigti maisto produktų. Taip pat tai reikštų socialinę įtampą ir ekonominę krizę. Taigi tam, kad ūkininkai nuolat gautų pajamų, mes privalome turėti bendrą ES žemės ūkio politiką ir teikti paramą.

Be to, ūkininko veiklos rezultatas nėra tik maisto produktų gamyba. Europos mokesčių mokėtojai jiems turi ir kitų reikalavimų – išsaugoti biologinę įvairovę, etiškai elgtis su gyvuliais, švariai gaminti ir kt. Ūkininkai dažnai būna nepatenkinti taisyklių griežtumu ir jų gausa, betgi už tai jiems atlyginama.

– Lietuvos žemdirbiai skundžiasi, kad jiems tenkančių tiesioginių išmokų dalis yra kur kas mažesnė, nei gauna Vakarų Europos ūkininkai. Kodėl susidaro tokie netolygumai?

– Sprendimai dėl tiesioginių išmokų buvo priimti 2000-aisiais, kai ES dar buvo gerokai mažesnė. Tada nutarta šaliai tenkantį išmokos dydį susieti su jos žemės ūkio produktyvumo lygiu. Į ES įstojus naujoms ES narėms, šis kriterijus nebebuvo labai teisingas – pernelyg skyrėsi senbuvių ir naujokių rezultatai. Todėl buvo priimtas politinis sprendimas iš pradžių naujokėms mokėti 25 proc. senbuvių išmokų dydžio subsidijas ir pamažu šią paramą didinti.

– Kokių nors naujovių galima tikėtis tik 2013-aisiais, t.y. nuo naujosios ES finansinės perspektyvos pradžios. Jūsų manymu, ar tiesioginių išmokų netolygumai turėtų išlikti ir toliau, ar pagalbą visų šalių ūkininkams reikėtų sulyginti?

– Ne, nelygybės neturėtų likti. Turės būti nustatyti nauji tiesioginės pagalbos skyrimo kriterijai. Galbūt išliks paramos netolygumai skirtingiems žemės ūkio sektoriams, skirtingai produkcijai, bet neturėtų likti skirtumų tarp senųjų ir naujųjų ES narių. Kitaip tariant, tuo pačiu užsiimantys ūkininkai turėtų būti vienodai subsidijuojami ir Vokietijoje, ir Lietuvoje. Tačiau tikriausiai išliks pereinamasis laikotarpis, nes tokie pasikeitimai negali įvykti per vieną dieną. Vakarų ūkininkai, kurie dabar gauna didesnę paramą, turės prisitaikyti prie mažesnių išteklių, nes juos teks tolygiau pasidalyti su Rytų europiečiais.

– Kas atsitiktų Europoje, jeigu po 2013 m. ES iš viso nustotų dotuoti žemės ūkį arba paramą gerokai sumažintų?

– Aš nemanau, kad ES šalių piliečiai to norėtų. Briuselyje nėra net minčių visiškai atsisakyti bendrosios žemės ūkio politikos, tik svarstoma, kaip reformuoti pačią rėmimo sistemą. Jeigu mes neremtume savo žemės ūkio, prasidėtų didelė griūtis, imtų stigti maisto produktų, ir mums tektų kliautis vien jų importu.

Be to, jeigu nebūtų bendros agrarinės politikos, žemės ūkis Europoje būtų koncentruojamas tik keliuose žemdirbystei itin palankiuose regionuose. Tuomet ūkininkavimas ten būtų labai intensyvus ir neišvengiamai kenksmingas aplinkai, o likusios teritorijos dirvonuotų. Kiltų socialinių, aplinkos, rinkos išsaugojimo problemų.

– Ekologinė žemdirbystė tiek visoje ES, tiek Lietuvoje dar kol kas menkai išplėtota, bet, regis, turi didelį potencialą. Kas, Jūsų vertinimu, čia turi daugiau galimybių – Rytų Europa, kurioje žemė dar nelabai nualinta intensyvios žemdirbystės ir chemikalų, ar vakariečiai, turintys neabejotiną technologinės pažangos pranašumą?

– Mokslas rodo, kad žemė nuo intensyvaus jos naudojimo atsigauna per trejus metus. Taigi iš esmės ekologiniu ūkininkavimu galima užsiimti visoje ES. Bet ekologiški produktai – tai kur kas daugiau nei vien tik švari žemė. Todėl reikia sudaryti sąlygas ūkininkui auginti produkciją, nenaudojant cheminių trąšų ir neprarandant konkurencingumo.
Apibendrinant galima tvirtinti, kad vienodas perspektyvas šioje srityje turi visos ES narės. Bet vėlgi, kaip matote, be paramos čia sunkiai išsiversime.