Marcas Chagallas "Girtuoklis"

Meno kritikų ir istorikų vienareikšmiškai vertinamas kaip garsiausias ir geriausias XX amžiaus žydų dailės menininkas, Marcas Chagallas gimė dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, kuri tuomet priklausė Rusijos imperijai. Dailininko tėvai save vadino lietuviais, o sūnus pasirinko žydų-rusų tautinę tapatybę.

Ramūnas Čičelis, kamane.lt

Dvigubas nacionalumo traktavimas būdingas daugeliui žydų, save priskiriančių ir tai tautai, kurios valstybėje gyvena. M.Chagallo neįmanoma lyginti su kitu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės garsiuoju piliečiu Czeslowu Miloszu. Pastarasis savo lietuviškumą teigė visą gyvenimą. M.Chagallas dabartinėje Lietuvos valstybės teritorijoje tebuvo apsistojęs keliems mėnesiams, ją suvokė kaip tarpinę stotį pakeliui į Vakarus – Vokietiją, Prancūziją, o, atėjus Antrajam pasauliniam karui, ir Jungtines Amerikos Valstijas.

M.Chagallas – neabejotinai žydas, tačiau vadinantis save rusų politinės tautos nariu.

M.Chagallo tapatybės dvilypumas konstruojamas pagal tą pačią daugeliui žydų būdingą schemą: etninio tautiškumo požiūriu, M.Chagallas – neabejotinai žydas, tačiau vadinantis save rusų politinės tautos nariu. Politinė tauta nuo etninės skiriasi tuo, kad svarbus jau ne etnolingvistinis ar religinis aspektas, o dalyvavimas visuomenės ir valstybės gyvenime. Žlungančioje Rusijos imperijoje tokių žydų tautybės žmonių buvo gausybė.

Tačiau politinis tautiškumo aspektas menininko kūrybos iš esmės nepaveikė – atvirkščiai, sukūrė daugybę santykių su Rusijos imperija problemų, kurios privertė M.Chagallą emigruoti.

Žydiškumas M.Chagallo kūryboje skleidžiasi vaizduotės ir apčiuopiamos, pasakojamos situacijos santykio pagrindu. Menininkas, kuris tapybos principų būtų išmokęs iš gerbiamų autoritetų ir šį nuolankumą išlaikęs visą gyvenimą, nebūtų galėjęs pasauliui sukurti tokių kūrinių, kokius tapė bei piešė M.Chagallas.

Jo kūryba – tai nuolatinis pasipriešinimas likimui, autoritetui, mokytojams. Tai – net ginčas su Dievu. Vaikystės tikrovė, kurią M.Chagallas, kaip ir kiti žmonės, saugo savo pasąmonėje, jam diktavo kūrinių temas, motyvus ir manierą. M.Chagallo formavimasis sutapo su sparčia ir tuo laikotarpiu, XX amžiaus pirmojoje pusėje, madinga psichoanalizės raida, kuriai didžiausios įtakos turėjo garsusis Sigmundas Freudas, kurio daugelis mokslinių ir terapinių teiginių vėliau buvo paneigti pasekėjų, tačiau kai kurie postulatai išliko kaip moderniosios ir net postmoderniosios psichologijos bei psichoanalizės kertiniai akmenys.

Atverti vaizduotę nepakanka, nes reikia dar ir suvaldyti tai, kas iš jos iškyla.

Vienas iš S.Freudo atradimų, svarbių suprantant M.Chagallo kūrybą, yra žmogaus psichikos struktūros apibūdinimas: kiekviena žmogiškoji būtybė turi pasąmonę (joje glūdi ankstyvosios vaikystės patirtis, ji yra struktūruota kaip verbalinė kalba ir vaizduotė), sąmonę (ji padeda orientuotis situacijose „čia“ ir „dabar“) ir superego (autoritetinį psichikos sluoksnį, kurio savastis yra tėvų ar kitų autoritetų, ypač Dievo, priesakai bei taisyklės).

Tai, kas iš pasąmonės iškyla į sąmonę, tiesiogiai priklauso nuo superego stiprumo. M.Chagallo atveju, superego buvo toks, kad leido iš pasąmonės plaukti vaizdiniams, kurie virto paveikslais šedevrais. Atverti vaizduotę nepakanka, nes reikia dar ir suvaldyti tai, kas iš jos iškyla. Atsidūręs egzilyje, M.Chagallas galėjo remtis tik religiniu autoritetu – žmonės padėti jau negalėjo, todėl socialumo prarastis, trūkinėjantis bendravimas su žmonėmis, lydimas materialinių bei politinių sunkumų, vedė Dievop. Žmogui, kuris nebūtų turėjęs tokio stipraus tikėjimo, egzilio kančia būtų tapusi pražūtinga. M.Chagallas kančią pavertė grožiu – tuo, kas utilitariniu požiūriu nesuinteresuota, todėl leidžia atitrūkti nuo sąmonės diktuojamų realybės sąlygų. Paryžiaus aplinka, vaizduojamųjų menų suklestėjimas XX amžiaus pirmojoje pusėje M. Chagallui buvo palankus veiksnys, tačiau netapo autoritetu – į Prancūzijos sostinę menininkas atvyko ne mokytis, o jau išsipildyti kaip kūrėjas.

M.Chagallas kančią pavertė grožiu – tuo, kas utilitariniu požiūriu nesuinteresuota, todėl leidžia atitrūkti nuo sąmonės diktuojamų realybės sąlygų.

Postmoderniosios psichoanalizės teoretikas Slavojus Žižekas žmogaus patirtį skiria į dvi dalis – realybės ir Tikrovės. Realybės plotmė – tai socialumo, verbalinės kalbos, santykių su žmonėmis skleidimosi būdas. Tikrovė – vaizdai, traumos, pasikartojimai ir verbalinės kalbos atsisakymas. M.Chagallo asmenybė neabejotinai rinkosi Tikrovės plotmę. S.Žižekas teigia, kad psichikos problemų neturintys žmonės paprastai gyvena dominuojamoje realybės plotmėje. Tie, kas patyrė sunkumų, situacijų, kuriose liko be žado ir negalėjo tarti nė žodžio, įsikuria Tikrovėje.

Marcas Chagallas "Pranašas Jeremijas"

M.Chagallo genialumas atveria naują psichoanalizės tyrinėjimų kryptį, kurios esminis teiginys būtų tas, jog genijus realybės plotmėje paprastai yra labai ribotas, dėl ypatingo jautrumo greitai netenka amo, todėl turi gausesnę nei vidutinybės Tikrovės patirtį, kurią išreikšti vizualiąja kalba tampa genijaus gyvenimo priežastimi, tikslu ir prasme. Tikrovės patirtis labiau įgimstama, o elgesio realybėje – išmokstama. M.Chagallo kūryba yra sapniška, priskirtina magiškajam realizmui. Menininkui nerūpi pasakoti istoriją, jis nesiekia nuoseklumo ir tapybinio figūratyvumo. M.Chagallui sapno patirtys yra daug tikresnės ir labiau autentiškos nei socialumas ar politika (tai – viena iš daugelio jo nepritapimo Rusijoje priežasčių).

Magiškasis realizmas – žydams menininkams itin svarbi meno kryptis, nes išvaduoja nuo verbalinės kalbos. Vizualumas, žvelgiant iš judaizmo pozicijų, jau tampa nekonfliktiškas, egzilyje sukuria tvirtą tikėjimą į Dievą. Kita vertus, tai – jau visiškai kitoks tikėjimas nei buvo iki XX amžiaus, kai suvokta, kad monumentalus vientisumas kūryboje ir gyvenime neįmanomas.

Visą savo kūrybinį gyvenimą M.Chagallas skyrė iracionaliai Tikrovei, pasąmonės turiniui išreikšti.

Vaizdinys tapyboje jau reiškia žmogaus tikrovės fragmentaciją. M.Chagallo paveiksle „Girtuoklis“ (1912 m.) žmogaus kūno dalys yra atskirtos ir fragmentuotos, jos kuria netvarkingą, iracionalią visumą, kuri interpretuojama kaip žmogaus pasąmonės savastis. Ryškus koloritas byloja apie vaizdinio aštrumą ir gylį. Visą savo kūrybinį gyvenimą M.Chagallas skyrė iracionaliai Tikrovei, pasąmonės turiniui išreikšti.

Vėlyvasis paveikslas „Cirko arklys“ irgi nurodo į uždarą erdvę, kurioje deformuojasi socialumas ir santykiai, pagrįsti verbaline kalba. Judesys – tai M. Chagallo paveikslų bei piešinių ekspresyvumo sąlyga. Beveik visuose kūriniuose menininkas sustabdo itin dinamiško judesio momentą. Paveikslas „Pranašas Jeremijas“ (1968 m.) kuria rutulio formą, kurioje telpa saugus pasaulis, priešinamas mirčiai, nykimui ir net košmariškam sapnui.

Apibendrintai kalbant, M. Chagallo tapyba ir kiti vaizduojamojo meno kūriniai yra balansavimas tarp pasąmonės iracionalumo ir autoritetinio religingumo. Šioje įtampoje gimsta suvaldytos vaizduotės artefaktai.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 gegužės 17 d.

kamane.lt/A.Untydi nuotr.

Auris Radzevičius yra ryški, kontroversiška, daugialypė asmenybė; jo kūrybą sunku apibūdinti aiškiomis, vienareikšmėmis sąvokomis. Fenomenaliai tarp griaunančios destrukcijos ir egzistencinio, filosofinio turinio balansuojančiai išraiškai, menotyrininkas Kęstutis Šapoka primatuoja ekspresionistinės manieros rūbą, kurį lydi tokie epitetai kaip „nesušukuotas pankiškumas“ ir „vizionieriškumas“. Iš tiesų, A.Radzevičius Lietuvos meno kontekste yra išskirtinė figūra, turinti savitą kūrybinę poziciją ir įdomų požiūrį į gyvenimą.

Dovilė Stirbytė, kamane.lt

Scenografijos, tapybos, instaliacijos, objekto ir video meno, poezijos ir muzikos išraiškos formas naudojantis menininkas kūrybiniame procese jas natūraliai jungia, miksuoja. 2015 m. rugpjūčio mėnesį vykusi didelės apimties personalinė paroda „Nežinomas autorius: tapybos objektai procese“, apėmusi 25-erius A.Radzevičiaus kūrybos metus, yra minėtų meno sričių sintezės pavyzdys.

Veržlią, nesukaustytą ir gryną menininko kūrybą bei jos patyrimą norisi prilyginti būsenai, apimančiai užsėdus ant motociklo, kai „lekiant rėmai išnyksta. Atsiranda absoliutus ryšys su viskuo. Esi tame paveiksle, o ne vien tik į jį žiūri ir tas buvimo pojūtis pribloškia.“[1] Apie erdves ir kaukoles, laisvę ir tikrovę su A.Radzevičiumi susitikome pakalbėti kūrybinėje studijoje, įrengtoje jo namų palėpėje.

- Ar tiesa, kad vienas pagrindinių Jums kūryboje rūpimų dalykų yra erdvė?

- Neišvengiamai. Juk tiek metų esu dirbęs teatre. Drąsiai galiu teigti, kad Kauno paveikslų galerija tam tikra prasme yra pati geriausia erdvė eksponuotis. Čia buvo pirmoji M.Žilinsko galerija, į kurią jis norėjo atvežti kolekciją, o apatinę dalį skirti moderniam menui. Nežinau, kas yra jos architektas, bet, matyt, jis pasižiūrėjo Vakarų Europoje esančius pavyzdžius ir padarė labai gerai.

Parodų salė yra tokia pat erdvė, kaip teatro dėžutė, tik proporcijos skiriasi. Joje, kaip ir teatre, yra taškai, kurie paveikesni, o kiti – visai ne, tarsi mirties taškai.

Erdvė labai svarbu. Kartais ji nurodo ir kokius kūrinius eksponuoti, kaip juos transformuoti. Parodų salė yra tokia pat erdvė, kaip teatro dėžutė, tik proporcijos skiriasi. Joje, kaip ir teatre, yra taškai, kurie paveikesni, o kiti – visai ne, tarsi mirties taškai. Eksponuojant darbus sieki tuos taškus atpažinti, kad kūriniai veiktų.

- O kaip suvokiate kūrybinę erdvę? Ką Jums reiškia kūrybinė studija?

- Kūrybinė erdvė yra bet kokia apibrėžta erdvė begalybėje.

Iš esmės, viskas atsiranda galvoje. Joje, tarsi kompiuteryje, apsigyvena kažkoks neišspręstas klausimas ir tas kompiuteris vis burgzdamas anksčiau ar vėliau išmeta atsakymus arba ne.

- Tai kūryba kyla iš klausimų?

- Turbūt. Užduodi sau įdomų klausimą ir ieškai atsakymų. Aišku, ir visuomenėje yra įdomių klausimų, bet dažniausiai visuomenė pati juos ir išsisprendžia.

- Visai neseniai Kauno kino teatre „Romuva“ veikusi instaliacija „(Ne)Kitas pasaulis“ buvo apie skirtingą neįgaliųjų ir sveikųjų pasaulio suvokimą. Megzdamas dialogą su meno kūriniu, žiūrovas buvo tarsi pastatomas į nereginčiojo, negirdinčiojo poziciją. Kodėl Jums rūpi kelti šiuos klausimus?

- Imtis šio darbo man buvo įdomi užduotis, nes prieš ketvirtį amžiaus maždaug pusantrų metų teko dirbti Kauno aklųjų ir silpnaregių kombinato kultūros namuose (dabar – Kauno aklųjų ir silpnaregių centras). Dariau akliesiems parodas, per vietinį radiją skaičiau paskaitas įvairiomis kultūros temomis, teko kolegą pavaduoti ir vesti pamokas keramikos būrelyje. Organizavome jiems koncertus, spektaklius ir pan.

Kai kuriems užsimerkus iškart pasaulis pasiverčia.

Šios instaliacijos svarbiausioje dalyje – didelio formato kryžiaus formos objekto gipsiniame paviršiuje atspausti įvairiausi smulkūs objektai: kriauklės, gėlės, lemputės, šachmatų figūros, vabzdžiai. Iš esmės, reginčiajam užsimerkus ir liečiant pirštais šį reljefą, tai bus tiesiog grublėtas paviršius. Tai tarsi vaizdinė priemonė reginčiajam pabandyti atsidurti toje būsenoje ir ją pajausti. Pavyzdžiui, pabandyk pastovėti ant vienos kojos užsimerkus. Esu matęs, kaip žmonės nė dviejų sekundžių neišsilaiko nesusvirduliavę, nepastatę ant žemės kitos kojos. Kai kuriems užsimerkus iškart pasaulis pasiverčia.

- Apibūdinkite Jus supančią tikrovę. Kokia ji?

- Ji labai reali ir įvairi. Iš tiesų, galima daryti ką tik nori. Aišku, turi prisitaikyti prie tam tikrų sąlygų, bet tu pats visada gali veikti tikrovę, daryti įtaką, ją kurti.

- Praeitų metų vasarą, kaip tik kai Kauno paveikslų galerijoje veikė Jūsų personalinė paroda „Nežinomas autorius: tapybos objektai procese“, atsitiktinai susitikome kavinėje „Kultūra“. Besišnekučiuojant apie veikiančią parodą staiga pakėlėte galvą į galerijos fasade esančią nišą ir entuziastingai pasakėte: „Va! Čia bus dar vienas mano kūrinys!“. Bet nepamenu, kad parodos metu ten būtų apsigyvenęs koks grynuolis.

- Ne. Ten kūrinio neįkėliau. Kitą kartą (šypsosi).

- Nepaisant to, minėta Jūsų emocija man pasirodė kaip koks smūginis kūrybinis aktas, labai taikliai atliepiantis parodos idėją – tapybos objektai procese. Procesas apskritai yra svarbi Jūsų kūrybos dalis ir bruožas. Ką Jums pačiam reiškia tas procesualumas, dinamika, interakcija?

- Rengiant šią parodą man pačiam labai daug dalykų reikėjo suprasti ir atsakyti į tam tikrus klausimus. Tai buvo gera galimybė susimąstyti, ką apskritai darau. Kai kurie prieš dvidešimt metų sukurti dalykai niekuo nesiskyrė nuo sukurtų prieš mėnesį.

Man buvo labai įdomu pakalbinti žmones, stebėti jų reakcijas ir tikrai ne dėl to, kad ateityje stengčiausi daryti kažką jiems labiau patinkančio.

Dar gerokai prieš parodą žinojau, kad visam mėnesiui gausiu didžiulę erdvę. Žinoma, galima pakabinti kūrinius ir išvažiavus prie jūros džiaugtis, kad ten jie kabo. Bet galima ten būti ir dar kartu kažką nuveikti, padaryti kokį performansą. Man buvo labai įdomu pakalbinti žmones, stebėti jų reakcijas ir tikrai ne dėl to, kad ateityje stengčiausi daryti kažką jiems labiau patinkančio (juokiasi). Tiesiog buvo įdomu iš naujo susipažinti su sociumu, nes ilgą laiką beveik su niekuo nebendravau.

- Tai ši paroda tapo tarsi susitikimų vieta? Ir ne tik su kitais, bet ir pačiam su savimi?

- Taip. Aš susipažinau su žmonija (juokiasi).

- Kūrybinį kelią pradėjote okupuotoje Lietuvoje, patyrėte sovietinės sistemos saugumo susidomėjimą, ideologiją, vėliau – lūžį, kai viena santvarka keitė kitą. Ką galite pasakyti apie anuos ir šiuos laikus? Kaip apibrėžtumėte laisvę?

- Ši karta labai pasikeitusi. Jie gali labai greit susirasti informaciją, bet jos nesuvokia. Teko dirbti dailės mokykloje su 16–18 metų jaunimu. Palyginus su „mūsų laikais“, tiesiog pats suvokimas pasikeitęs. Jie yra žymiai infantilesni.

Pasikeitė informacijos srautas. Dabar viskas ranka pasiekiama. O tais laikais, prisimenu, vieną kartą važiavom į Vilnių vien dėl to, kad pavartytume Hieronymo Boscho albumą.

Laisvė yra tai, kas tavęs nekausto. Žmonės dažnai sau daug ko neleidžia, nedrįsta sau leisti. O kas kitas, jeigu ne tu tai padarysi?

- Jūsų kūryboje vis pasikartoja kaukolės leitmotyvas. Kodėl šis įvaizdis Jums svarbus ir ką juo norite pasakyti?

- To paties manęs paklausė viena parodos lankytoja, prisistačiusi kaip medikė. Tai aš jos irgi paklausiau: „O ką jūs matote veidrodyje? Juk tą pačią kaukolę, tik aptrauktą kažkokia plėvele, kuri kas akimirką keičiasi: sensta, traukiasi, raukšlėjasi.“ Ji gana impulsyviai atrėžė: „Ne, tai – mano veidas, mano veidas!“. Taip. Tą akimirką tai – jūsų veidas… Mane šiek tiek nustebino tos medikės požiūris ir pati reakcija.

Kartą, Keturmetėje vaikų dailės mokykloje (dabar – Kauno A. Martinaičio dailės mokykla), a. a. Alfonsas Vilpišauskas, stebėdamas kaip tapau, pasakė: „Prie tos kaukolės dar trūksta žvakės, knygos ir briedžio ragų.“ Man labai patiko šis jo komentaras (šypsosi).

- Paminėjote A. Vilpišauską. Jis buvo vienas iš Jūsų mokytojų? Kokie dar mokytojai įsiminė?

- Vilpišauskas buvo mano pirmas tikras mokytojas. Pagal jį įsivaizdavau, kas turi būti dailininkas. Jis turėjo tą atvirą požiūrį į viską. Matyt, ne šiaip sau kelis metus padirbęs „Stepžukyje“ visą plejadą išugdė, kaip sakant, visą „Angį“ pagimdė. Pamenu, kaip dailės mokykloje turėjome vasaros praktiką Merkinės mokykloje su mokytojais A. Vilpišausku ir Laima Drazdauskaite. Kažkuriuo momentu, tapant ant Merkinės piliakalnio, atmintyje užsifiksavo toks vaizdas: lipa Vilpišauskas į piliakalnį, apsirengęs baltu kostiumu, su šiaudine skrybėle, pasiramsčiuodamas lazdele. Tarsi iš kokio XIX amžiaus.

Kitas atmintyje įstrigęs vaizdas: Zalcburgas, vasaros akademija, pilies kiemas su šiokiu tokiu nuolydžiu. Mes su kolegom stovim viršuje, laukiam Hermanno Nitscho ir jis ateina: apsitaisęs juodu šilkiniu kostiumu, šiaudine skrybėle, su lazdele ir vėjo plaikstoma ilga juoda barzda. Man po maždaug dvidešimt metų susisiejo šie du vaizdai: vienas – baltas, kitas – juodas. Ir abu labai svarbūs. Savaitė pas H.Nitschą man buvo didelė dovana.

- Esate minėjęs, kad dar iki 10 klasės spėjote išneršti beveik visą mokyklos biblioteką. Kokie literatūros kūriniai Jums darė įspūdį tada ir kokie dabar?

- Jaunystėje įsimintiniausi galbūt buvo J. D. Selindžeris, R. Bredberis, S. T. Kondrotas. O vėliau – F. Dostojevskis, K. Vonegutas, Dž. Sviftas, M. Servantesas, W. Šekspyras, E. Po, Ž. Vernas ir daug daug kitų…

- Ko palinkėtumėte žiūrovams?

- Kad eidami į parodą, spektaklį ar koncertą paliktų savo įsivaizduojamą pasaulį namuose ir tiesiog atsivertų tam, ką girdi ar mato. Dažniausiai žmonės įkalinti savuose stereotipuose, su savo akiniais, savo metru ir supratimu apie kilogramo svorį, nemato daugybės dalykų, kuriuos jiems duoda, padeda prieš akis, sako atviru tekstu. Linkėčiau pastumti į šoną savo egoistišką pasaulio matymą ir atsiverti begalybei.

_______________

[1] Pirsig, R. Dzenas ir motociklo priežiūros menas. Vertybių tyrinėjimas. Trigrama: Kaunas, 2006, p. 8–9.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. gegužės 2 d.

Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidaryta anksčiau neeksponuotų Vytauto Kašubos (1915-1997) piešinių paroda. Kaip ir daugelis skulptorių, V.Kašuba buvo geras piešėjas. Jis išsiskyrė tuo, kad anksti suvokė kūno anatomijos vaizdavimo subtilumus. Dar jaunystėje išstudijavo du dailininkams tinkamus anatomijos atlasus ir galėjo iš atminties piešti arba neklysdamas modeliuoti iš molio bet kokį žmogaus figūros judesį.

Artėdamas prie septyniasdešimties metų slenksčio, dailininkas sužinojo, kad serga nepagydoma kraujo liga – piktybine anemija. Galvodamas apie mažiau varginantį darbą, atsidėjo piešimui. „Šį kartą piešinius bandžiau užbaigti, išryškinti jų formalinę pusę, spręsti ir kompozicines problemas“, – atsiminimuose pasakojo pats V.Kašuba. Po kelių mėnesių susikaupė apie 80 piešinių. Pagal juos V.Kašuba nulipdė 45 naujus reljefus su 146 figūrėlėmis. Tai buvo trys atskiros didelės reljefų sienos: „Būties kelionė“, „Svetimuose krantuose“ ir „Diena iš dienos“. Pirmosios dvi netrukus buvo sujungtos į vieną diptiką „Būties kelionė I, II“ (1984–1987), šiuo metu saugomą Lietuvos dailės muziejuje.

Prieš du dešimtmečius į Lietuvą sugrįžę 1983–1986 m. sukurti reljefų sienų piešiniai sudaro pagrindinę ekspozicijos dalį. Kiti primena apie dailininko gvildentą Lietuvos istorijos temą, portretų kūrimą, vyrų ir moterų figūrų erdvėje meninius tyrinėjimus. Visą gyvenimą dailininkas išliko Lietuvos patriotas, kūrė daug darbų istorijos tema, tarp jų – medalių ir paminklų projektų, iš kurių reikšmingiausias – 1996 m. Vilniuje pastatytas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui.

V.Kašubos, kaip skulptoriaus, gabumai išryškėjo labai anksti. Po kelių mėnesių studijų Kauno meno mokykloje direktorius Ignas Šlapelis perkėlė jį į penktąjį kursą, tiesiai į skulptūros studiją. 1937-aisiais, antraisiais studijų metais, Paryžiaus pasaulinėje parodoje už meistriškai išdrožtus medžio kūrinius jaunuolis buvo apdovanotas aukso ir sidabro medaliais, jo sukurta Vytauto Didžiojo skulptūra 1939 m. vykusioje Niujorko pasaulinėje parodoje stovėjo Lietuvos paviljono centre. Atsidūręs su šeima Niujorke, V.Kašuba 1964-aisiais suprojektavo ir pagamino originalias šventųjų tekstų sienas Vatikano paviljonui Niujorko pasaulinėje parodoje, taip pat sukūrė nemažai skulptūrų ansamblių, pritaikytų naujoms modernioms lietuvių išeivijos bažnyčioms JAV.

Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta architekto, inžinieriaus, dailininko Juozapo Kamarausko (1874-1946) akvarelių, vaizduojančių senąjį Vilnių, paroda. Iš savo amžininkų šis autorius išsiskyrė piešdamas jau nebeegzistuojančius senosios architektūros paminklus, tačiau jo darbai paremti ne menine fantazija, o kruopščiomis istorinių aprašymų, archeologinių tyrimų ataskaitų studijomis, senų graviūrų, piešinių, planų paieškomis.

J.Kamarauskas mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, vėliau – centrinėje barono Aleksandro Štiglico techninio piešimo mokykloje ir Imperatoriškojoje dailės akademijoje Sankt Peterburge. Nuo 1910 m. tarnavo Šiaurės vakarų krašto geležinkelių statybos vyriausiojo inžinieriaus biure. Po 1917 m. perversmo J.Kamarauskas paskirtas Peterburgo gubernijos inžinieriumi-architektu bei ekstraordinariniu statybos viršininku. 1918 m. buvo nepagrįstai apkaltintas ir vos išvengė sušaudymo. 1922 m. grįžęs į Vilnių, vertėsi atsitiktiniais darbais: restauravo ir kopijavo religinio turinio paveikslus provincijų bažnyčioms ir dvarams, kūrė įvairių statybų projektus, piešė plakatus, buitinio žanro paveikslėlius, ekslibrisus, sudarinėjo miesto planus, braižė kvartalų išklotines, projektavo pašto ženklus, banknotus.

1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, J.Kamarauskas įsidarbino miesto vyriausiojo inžinieriaus ir architekto valdyboje. 1940 m. savivaldybę pertvarkius į Vykdomąjį komitetą, dirbo inžinieriumi-architektu. 1941 m. Vykdomajame komitete surengė pirmąją savo kūrinių parodą. 1944 m. jam buvo pasiūlytos paminklų apsaugos inspektoriaus pareigos.

Pats dailininkas 1945 m. savo gyvenimo aprašyme mini, kad „išbaigtų kompozicijų ir eskizų“ turi apie penkis tūkstančius. Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose šiandien saugoma daugiau kaip pusšimtis jo darbų. Didesnė dalis kolekcijos skirta Vilniui.

Ankstyvieji J.Kamarausko kūriniai – tai nostalgiški Vilniaus peizažai, kuriuose tiksliai pavaizduoti senieji miesto vartai, bokštai, bažnyčios. Vėlesniuose darbuose tapymo maniera tikroviškesnė, pasižyminti matematiniu tikslumu. Šiuo laikotarpiu dailininkas labiau stengėsi meniškai užfiksuoti išlikusius architektūros paminklus nei rekonstruoti neišlikusiuosius.

A. Kunciaus nuotr.

Dailė. Vienintelė Baltijos šalyse rengiama tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius“ paskutinį birželio savaitgalį šeštą kartą visus pakvies į „Litexpo“ parodų ir kongresų centrą.

„Ar pastebėjote, kad Vilniuje jau keletą metų neatvėrė durų nė viena nauja privati galerija? – klausia šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius“ vadovė Diana Stomienė. – Tai nėra geras ženklas, tačiau meno mugė sutraukia gerokai daugiau žmonių, nei visos sostinės galerijos kartu sudėjus. Šįmet tikimės sulaukti apie 20 tūkst. meno mėgėjų.“

Šių metų mugės salėse įsikurs 55 šiuolaikinio meno galerijos iš Baltarusijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Gruzijos, Italijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Rumunijos, Rusijos, Slovakijos, Vokietijos ir Ukrainos. Būtent Ukrainos menui šįmet skiriamas ypatingas dėmesys – iš šios šalies atvykstant laukiama šešių galerijų. Tai ne tik lietuviams jau gerai pažįstamos Kijevo galerijos „Tsekh“, „Bottega“, „Ya“, bet ir pirmąkart atvykstančios „Karas“, „Art‘14“ bei Dniepropetrovske, šalia karo zonos, dirbanti „Artsvit“.

Galerija „Tsekh“ ir energingasis jos vadovas, „ArtVilniaus“ tarybos narys Oleksandras Ščeluščenka mugėje dalyvaus jau šeštą kartą, taigi viešėjo čia nuo pat pirmosios mugės. Šįmet ukrainiečiams suteikiama teisė „ArtVilniuje“ dalyvauti nemokamai.

Į Vilnių iš Ukrainos taip pat atvyks beveik šimtas kolekcininkų, kritikų bei žurnalistų. Tarp jų – ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba seniai besižavintis Konstantinas Dorošenka, tradiciškai vieną viešnagės Lietuvoje dieną skiriantis kelionei iš Vilniaus į Kauną aplankyti Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus.

Mugės ypatingasis partneris – tarptautinė įmonė „Lewben Group“ pirmą kartą visuomenei pristatys dalį meno fondo „Lewben Art Foundation“ valdomos šiuolaikinių tarptautinių menininkų darbų kolekcijos. Joje – devynių autorių, gerai žinomų pasaulyje, kūriniai. Pavyzdžiui, išvysime vieną iš trijų svarbiausių škoto Charleso Avery „Salų gyventojų“ ciklo paveikslų: šio dailininko vaizduotės sukurtame Onomatopėjos mieste gyvena noumenokai – gyvūnai, kurių nėra sumedžiojęs joks medžiotojas…

Austras Markusas Schinwaldas ant bydermejerio laikotarpiu (1815–1848 m.) kūrusių dailininkų pavaizduotų žmonių tapo įvairiausius protezus ar kaukes. O jauna tapytoja Tala Madani iš Irano šokiruoja žiūrovą atvirai seksualiu turiniu: kupini ironijos jos paveikslai perteikia tamsiai komiškus epizodus.

Taip pat „Lewben Art Foundation“ stende bus galima išvysti brazilo Jonathaso de Andrade instaliaciją, kurioje spalvotos figūros siejamos su žodžiais, bei garsių britų menininkų Tony Craggo ir Thomo Houseago skulptūras. Jų darbus į savo kolekcijas įtraukia žymiausi muziejai, tokie kaip „MoMA“ ir „Tate“, taip pat jie eksponuojami pagrindinėse galerijose, bienalėse ar parodose, tokiose kaip „Documenta“. Tikimasi, kad pristatoma kolekcija taps geru pavyzdžiu mūsų kolekcininkams, kurių šiuolaikinio meno rinkoje stinga.

„Tačiau ne kaupimas šiuo atveju yra esminis – daug kas prisiperka kūrinių ir juos laiko. Svarbus „Lewben Group“ noras dalytis sukauptais turtais su visuomene, jų nuolat rengiamos išskirtinės parodos“, – pabrėžia D.Stomienė.

Mugės metu „Lewben Art Foundation“ ekspozicijoje periodiškai vyks performansas: smuikininkas Kęstutis Pleita grieš meksikiečio Pedro Reyeso iš šaunamųjų ginklų sukurtu smuiku. P.Reyeso „IX smuikas“ – tai projekto  „Visuomenė be ginklų“ (angl. „Disarm“) dalis. 2013 m. šis menininkas Meksikos vyriausybės paprašė 6700 pistoletų, kad galėtų iš jų sukurti menines kompozicijas.

Tradicinė „ArtVilnius“ mugėje didelių gabaritų skulptūrų bei instaliacijų paroda „Takas“ šiais metais tapo tarptautinė: joje, be lietuvių, savo kūrinius pristatys Latvijos, Rusijos bei Ukrainos menininkai. Vienas išskirtiniausių „Tako“ kūrinių pasitiks mugės lankytojus toje vietoje, kur pernai kabojo didelis Sauliaus Vaitiekūno darbas „Žalia giria – balta jūra“. Tai bus taip pat ekologine tema bylojanti ukrainiečio architekto Nikitos Shalenny instaliacija „Siberija“, o jai pagaminti prireiks net 6 tūkst. žalių medžiaginių kiniškų rankšluostukų.

Šiuo metu Niujorke gyvenantis pasaulinio garso menininkas bei muzikantas Vladimiras Tarasovas mugėje pristatys dar niekada Lietuvoje nerodytą videoinstaliaciją „Šešiasdešimtieji“. Joje lankytojai galės atsipalaiduoti nuo mugės šurmulio, stebėdami ant sienų siūbuojantį aguonų lauką ir klausydamiesi anais laikais populiarių Jimi Hendrixo bei Janis Joplin įrašų. Taip pat bus eksponuojamas šiuo metu Venecijos bienalėje Lietuvai atstovaujančio autoriaus Dainiaus Liškevičiaus kūrinys „Labyrinthus“, anksčiau pristatytas Šiuolaikinio meno centre.

Vieno seniausių Europoje šiuolaikinio videomeno festivalio „Videonale“ (Vokietija) kuratorės specialiai lietuviškajai mugei atrinko geriausius festivalio kūrinius, kuriuos sieja bendra tema – „Laukinis šauksmas“. O galerija iš Vokietijos miesto Acheno „ArtCo“ pristatys iš Afrikos kilusių, tačiau dabar Europoje įsikūrusių menininkų darbus.

Fotografijoms šiųmetėje mugėje nebebus skiriama tiek dėmesio, kiek pernai, tačiau savo personalinę parodą ,,Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014 m.“, pristatančią skirtingų laikų populiariausio lietuvių paplūdimio akimirkas, mugėje surengs fotomenininkas Algimantas Kunčius. Kauno fotografijos galerija ją eksponuos ypatingai: žiūrovai nuo vienos nuotraukos prie kitos keliaus ant Palangos smėliuko nutiestu paplūdimį primenančiu mediniu takeliu.

Meniškesniu savo įvaizdžiu pasirūpinti šįmet paskatinti ir mugės rėmėjai, kurie jos svečiams tiekia kavą, mineralinį vandenį, alų ir t.t. Pirmą kartą jų reklaminiai stendai, sekant kitų pasaulio mugių pavyzdžiu, bus paversti meninėmis instaliacijomis.

Tarptautinės meno mugės dažnai samdo autoritetingus kuratorius, dar vadinamus kūrybos direktoriais. Pernykštėje „ArtVilnius“ mugėje toks vaidmuo pirmąkart patikėtas prancūzui Ericui Schlosseriui, tačiau šįmet nuspręsta, kad užsienietis kuratorius – per didelė prabanga. „Tokio žmogaus kvietimas galėtų atsieiti maždaug 10–15 tūkst. eurų. Į šią sumą įeina sutartas honoraras ir visos kelionių bei nakvynių išlaidos ne tik pačios mugės, bet ir pasirengimo jai metu. O tinkamai ruošiantis kelionių reikia daug“, – neslepia D.Stomienė.

Tiesa, mugės ekspozicijų vertinimo komisijoje vieną užsienietišką pavardę vis dėlto išvysime: tai bus šveicarų žurnalistas ir menininkas, aplankęs daug pasaulio šiuolaikinio meno mugių, Simonas Hewittas.

Jau žinoma, kad kitų metų „ArtVilnius“ mugės viešnia taps Lenkija. Lenkų instituto dėka mugės organizatorės savaitę viešėjo kaimynų šalyje ir lankėsi žymiausiose galerijose bei muziejuose, kviesdamos jų atstovus apsilankyti Vilniuje.

„Tačiau pasikalbėję su lenkų galerininkais įsitikinome, kad jų gyvenimas ne ką lengvesnis nei mūsų, nors šalies rinka, atrodytų, gerokai didesnė. Reprezentacinėse užsienio mugėse dauguma Lenkijos galerijų leidžia sau prabangą dalyvauti tik pasirūpinusios valstybės teikiama parama“, – teigia D.Stomienė.

Renata Baltrušaitytė

Sostinės galerijoje „Kunstkamera“ atidaryta Sofijos Romerienės (Zofia Romer, 1885-1972) kūrybinio palikimo paroda „Sofijos pasaulis“, kurioje pristatoma daugiau kaip dvi dešimtys dailininkės darbų. Šiandien nepelnytai primiršta kūrėja tapė aliejumi, akvarele, piešė pieštuku ir pastele, sukūrė nemažai grafikos lakštų.

Menininkės tapyboje vyrauja tarpukario visuomenės veikėjų portretai: S.Romerienė yra nutapiusi  prezidento Kazio Griniaus, premjero Antano Merkio, advokato Vladislovo Stašinskio, profesoriaus Juozo Tonkūno, rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto, prelato Adomo Dambrausko, poeto Maironio ir daugelio kitų iškilių žmonių portretus.

Būsimoji menininkė, Vilniaus gydytojo Tadeušo Dembowskio ir krokuvietės Matildos Grosse duktė, dailės mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje bei privačiai pas tapytoją Eleną Romerytę. Vėliau studijavo Krokuvoje, Miunchene ir Paryžiuje. Ištekėjusi už dvarininko, ekonomisto Eugenijaus Romerio, apsigyveno Tytuvėnų dvare. 1941 metų birželį kartu su vyru buvo ištremta į Komijos ATSR. Po vyro mirties 1943 metais su Lenkijos ambasada evakavosi į Teheraną. Keletą metų praleidusi Kaire, atvyko į Angliją. 1950 metais apsigyveno Kanadoje, iš pradžių Sent Adelėje, vėliau Monrealyje. 1955 metais persikėlė į Vašingtoną, tačiau po aštuonerių metų sugrįžo į Monrealį, kur ir mirė 1972-aisiais.

Dailininkės kūryba glaudžiai susijusi su jos biografija, kelionėmis. Nors pokario metais ji daugiausia tapė užsakytus portretus, šio laikotarpio kūryboje galima atrasti ir laisvalaikiu tapytus spalvingus arabų šalių gyventojus, Kairo rūmų interjerus, peizažus ir natiurmortus. Grafikoje S.Romerienė dirbo vario raižinio, sausos adatos ir akvatintos technika. Estampuose ir piešiniuose vaizdavo Tytuvėnų, su kuriais siejo gražiausias gyvenimo akirmirkas, ir aplinkinių vietovių gamtos motyvus, architektūrinius miestų ir miestelių peizažus.

S.Romerienė yra surengusi personalinių parodų Kaune, Vilniuje, Rygoje, Krokuvoje, Lvove, Paryžiuje, Kaire, Londone, Monrealyje, Vašingtone, Niujorke. Dailininkės kūrybinio palikimo paroda „Kuntskameros“ galerijoje surengta minint 130-ąsias dailininkės gimimo metines.

Paroda. Vilniaus dailės akademijos „Titaniko“ parodų salėje – žymios grafikės kūrybinės biografijos „Judesiai“.

Prieš metus Vilniaus vaikų ir jaunimo galerijos „Vėjas“ organizuotoje parodoje „Kai aš mažas buvau 2“ eksponuoti Jūratės Stauskaitės mokyklos laikų darbeliai – neįtikėtinai kruopščios, smulkiausių realistinių detalių kupinos spalvotos literatūrinės iliustracijos. To kruopštumo regime ir „Titanike“ vykstančioje parodoje neatsitiktinai atsiradusiame grafikės diplominio darbo nespalvotame oforte, o toliau – detalių vis mažiau, erdvės žiūrovo interpretacijoms – vis daugiau, dailininkės darbai kryptingai lakoniškėja iki lengvai suskaičiuojamų potėpių popieriaus lapo vakuume. Kas turi nutikti žmogaus gyvenime, kad kūryboje atsispindėtų būtent tokios perturbacijos?

„Tiesiog turi nutikti pats gyvenimas. Džiaugiuosi, kad niekada neteko savęs prievartauti laužant galvą, kaip čia paišyti, ką naujai sugalvoti… Keistas pasakymas, kad dailėje nuolat reikia ieškoti kažko nauja: man tie ieškojimai asocijuojasi su grybavimu miške, kai randi baravyką arba ne. Pats ieškojimas yra beprasmis, nes ieškotojas niekada nebūna įsitikinęs, ar jo radinys – tikras atradimas“, – sako grafikė.

Būdama maža mergaitė, ji, kaip dauguma vaikų, kalbėjusi ir mąsčiusi piešiniais. Pasakodavo popieriuje sau įdomias istorijas apie karalaites ir raganas, tokias, kokias regėdavo skaitydama knygas. Net neabejojo, kad visi skaitantieji pasakų veikėjus regi kaip gyvus. Netgi diplominiam darbui 1971 m. pasirinko Hanso Christiano Anderseno „Undinėlę“ – savo svajonių pasaką. Vis dar tikėjo šviesiu gyvenimu ir pakylėta meile, nors tuo metu jau pati augino dvejų metukų dukrą…

„Manau, įžvalgesnis psichologas ar menotyrininkas pagal kūrybos braižą ir nuotaikas galėtų lengvai atsekti mano biografiją, dramatiškus virsmus iš drugelio į normalią subrendusią moterį“, – atvirai konstatuoja J.Stauskaitė.

O štai palikti lape tuščios, neužpaišytos vietos to meto grafikoje buvo „blogas tonas“, tiesiog nuodėmė. Kadangi informacijos apie užsienio menininkų veiklą labai stigo (sostinės studentai  gaudavo pavartyti vienintelį Lenkijos dailininkų žurnalą „Sztuka“), jauniesiems menininkams nelikdavo nieko daugiau, kaip dairytis kūrybinių inspiracijų savyje, o ne tikėtis vertingų impulsų iš kultūrinės aplinkos.

„Man niekada nerūpėjo, ar kas nors kitas daro taip kaip aš, ar nedaro, ar mano menas madoj, ar ne madoj. Tiesiog madoj ar ne madoj būni tu pats. Aš tikrai buvau „ne madoj“, nes dekoratyvus, liaudiškai stilizuotas aštuntojo dešimtmečio menas atrodė svetimas. Norėjosi laisvesnės saviraiškos, formos, leidžiančios primiršti stabdžius“, – pasakoja grafikė.

Oforto technika lyg ir dėkinga menininko fantazijai, nes kiekvienas gaunamas darbo atspaudas šiek tiek skirtingas. Tačiau ilgainiui ir ši technika pradėjo varžyti. Taigi netrukus išmušė valanda paskutiniajam, anot pačios J.Stauskaitės, ofortui, kuris taip pat eksponuojamas šioje parodoje. Tai „Nemiga ir tie patys vyrai“ – aliuzija į Sigito Parulskio knygos pavadinimą „Miegas ir kitos moterys“. Vis dėlto tik itin akylas žiūrovas kūrinį vis dar priskirtų prie ofortų – ant blyškių atspaudo linijų nepagailėta kontrastingų spalvinių dėmių.

Menininkei nesustingti vienąkart jau įvaldytoje meistrystėje padeda tai, kad ji niekada nepriklausė dailininkams, kasdien dorai keliaujantiems į studiją su nuostata, jog privalo kažką sukurti. Ji niekam nieko neprivalo – piešia tik tuomet, kai jau nebetelpa savyje. Todėl lygia greta sugeba plėtoti kitokias daug energijos reikalaujančias veiklas: J.Stauskaitės įsteigta pirmoji šalyje privati vaikų ir jaunimo dailės mokykla netrukus minės 25-erių metų jubiliejų, jos vadovaujama vaikų ir jaunimo meno galerija gyvuoja jau dešimtmetį.

Retrospektyvinės personalinės parodos „Titanike“ postūmiu tapo įvairių metų darbus vienijanti judesio tema. Bekilnojant senus darbus grafikei kilo noras ištraukti viešumon ir kitų motyvų ciklus, pavyzdžiui, garsiuosius savo paukščius, natiurmortus arba niekada nerodytus portretus.

„Tačiau Vilniuje rimtoms ekspozicijoms, lygiai kaip ir klasikinei muzikai, trūksta salių. Šiuolaikinio meno centre vyrauja kitos nuotaikos, o tam, kad patektum į Nacionalinę dailės galeriją, reikia arba numirti, arba sulaukti itin solidaus jubiliejaus. Tačiau po to vis tiek beliktų numirti“, – ironizuoja Jūratė.

Iš atrinktų judesio tematikos darbų „Titaniko“ salėse irgi pavyko eksponuoti tik penktadalį. Grafikė dėkinga pagalbininkams, padėjusiems išgryninti parodos koncepciją, nes pačiam autoriui, žvelgiant į savo senų piešinių krūvą, tai būna sudėtinga užduotis.

„Jautiesi sutrikęs ir beveik išprotėjęs, kai būni priverstas sugrįžti prie tokio savęs, koks jau nebesi. Čia eksponuojami piešiniai yra mano dienoraštis, o skaityti savo senus dienoraščius ne visuomet malonu. Pamatai dalykus, kurių norėtum nebematyti, mielai užmirštum juos visiems laikams“, – prisipažįsta pašnekovė.

Bet juk niekas nedraudžia menininkui to, kas nebemiela, pastūmėti į šalį, nuslėpti nuo reiklių žiūrovų akių… Jūratė juokdamasi sako, kad to neleidžia noras sąžiningai afišuoti savo gyvenimą tokį, koks jis buvo, be nutylėjimų. Nes gyvenimas ir yra kūryba, o kūrybai reikia publikos, reikia žiūrovų…

Tik neklauskite grafikės, kodėl moteriškų kūno linijų parodoje gerokai daugiau nei vyriškų. „Todėl, kad pati esu moteris“, – išdidžiai krestelėjusi galvą paprotins. Taigi ant popieriaus lapų pučia primityvių vilionių trimitus moteriški arlekinai, o pagal menamą jų melodiją sklando ore besimankštinančios akrobatės.

Tačiau medituojant prie senų darbų krūvos būna ir atradimų: tarkim, įžvelgiamos pirmosios, dar intuityvios vėliau išplėtotų temų ar motyvų variacijos. Štai kad ir tos viena kitą dengiančios skirtingų pozų moterų figūros, „susibėgusios“ į vieną galerijos kampą: tarsi panašios, visos vienai poezijos knygai (Eduardo Mieželaičio „Laidai“) skirtos, tačiau davusios toną vėlesniems judesio „gaudymo“ ieškojimams.

„Jums neatrodo, kad aš kartojuosi?“ – klausia Jūratė, įtariai nužvelgdama tą lanksčių akrobačių susibūrimą. Numykiu, kad gal tik iš bandymų gausos mene ir gali gimti kažkas vertinga… Tačiau ši autorė – ne iš tų, kuriems reikėtų paguodos: be išlygų rėžia, kad jai nemalonu žiūrėti nei į besikartojančią save, nei į savo kolegas. Tas potraukis prie didelių ciklų, dailininkės supratimu, kyla iš nenugalėto vaikiško įpročio piešiant pasakoti istorijas – ilgas ir nuoseklias.

„Mano iliustracijų pageidavo pats poetas, tačiau mane jo sumanymas išgąsdino: juk paskutiniojoje savo poezijos knygoje E.Mieželaitis kalbėjo apie nueinantį nuo gyvenimo avanscenos žmogų, o ne tą, kurį kadaise išaukštino ir iškėlė ant pjedestalo. Žmogus šioje knygoje paties poeto rankomis nuvainikuojamas, senatvėje savo valia pasitraukia į tamsą. Tai mane labai sukrėtė. Nežinau kodėl, bet sugalvojau tą virsmą perteikti figūros judesiu, jos atsisveikinimo šokiu“, – sako J.Stauskaitė.

Šokti dailininkė visą gyvenimą labai mėgo ir nedvejodama tvirtina praeitame gyvenime buvusi šokėja. Po šiuolaikinio šokio pasirodymų kūrybinės idėjos vaizduotę plūste užplūsta… Iš jų gimė, pavyzdžiui, „Bolero“ ciklas, nupieštas prieš dešimtmetį, o prisimintas tik dabar. Tuos piešinius Vilniaus dailės akademijos leidykla sudėjo raritetinėn faksimilinėn knygon, kurios, sulankstytos lyg armonika ir dėžute apkabintos, išleista vos dešimtis egzempliorių. Šis „Bolero“ ant  ilgo stalo išskleistas ir parodoje, o menininkė, buvusi J.Stauskaitės studentė Eglė Lekevičiūtė to paties ciklo piešinius panaudojo filmui, pripildančiam „Titaniko“ erdves jaukia Maurice’o Ravelio muzika.

„Bolero“ ritmui pranašingai aštrėjant, žengiame į finalinę parodos salę, kurioje karaliauja „ruloninis“ plačiai braukiamo tušo menas. Gedulinga žmonių-paukščių eisena (roposena?), pasibaigianti (prasidedanti?) karsto (lopšio?) formos dėžutėje. Ir kruvinai raudona paukščio galva, iš viršaus varvinanti syvus konvulsiško šokio poza sustingusiai begalvei figūrai.

Po šios gyvenimiškos dramos telieka paganyti akis tuščiuose skirtingo baltumo popieriaus stačiakampiuose ir išvysti juose savo paties iki kaulo įgrisusį atvaizdą. Išvysti ten, „giliai kur baltos mūsų mirtys“, anot dabar Jūratės atidžiai studijuojamo balto sniego apologeto Donaldo Kajoko.

„Gauti iliustruoti geros poezijos knygą – vis rečiau pasitaikanti šventė. Bet man sekėsi: be E.Mieželaičio, dar buvo Onė Baliukonytė, Dalia Jazukevičiūtė, Marcelijus Martinaitis, o dabar – Donaldas Kajokas. Visi tokie skirtingi… Pavartę knygas įsitikintumėte, kad ir jų iliustracijos skirtingos, nes negaliu savojo stiliaus tiesiog imti ir įbrukti kito žmogaus dvasiniam pasauliui. D.Kajoko eilėraščius gal metus laikiau po pagalve, nes jaučiausi nepribrendusi jo meditatyvinei zen estetikai. Ieškojau būdų, kaip man pačiai nurimti, susitvarkyti su savo neramiu gyvenimu ir jo problemomis. Sprendimai iš lėto kaupiasi viduje, o kai jų prisikaupia pakankamai – čiumpu ruloną popieriaus, sėdu į Palangos autobusą ir vykstu į Dailininkų sąjungos kūrybos namus. Kadangi tai būna arba ankstyvas pavasaris, arba vėlyvas ruduo, dažnai keturių aukštų pastate gyvenu viena, ir visi koridoriai būna mano. Išvynioju juose savo rulonus, ir po savaitės darbas baigtas, nes apie nieką daugiau tą savaitę negalvoju. O jei nėra galimybių išvažiuoti, sulaukusi savaitgalio patiesiu popierių savo mokyklos koridoriuje Mokytojų namuose. Norėdamas paišyti vietos visuomet atrasi. Bet ar suprantate, koks džiaugsmas dailininkui visą mėnesį turėti „Titaniko“ galerijos dydžio studiją?“ – teiraujasi grafikė.

Šiuo džiaugsmu Jūratė noriai dalijasi su Vilniaus dailės akademijos studentais, kurie, menininkės padrąsinti, išsidėlioja savo lapus šalia dramatiškųjų menininkės rulonų ir stengiasi „sugauti“ dviejų galerijos salėje tarp kolonų šokančių merginų judesius. Švysčioja „Airos“ teatro artisčių kūno spalvos suknelės, krebžda studentų braukiamos pastelės, o Jūratė ragina jaunuosius piešėjus nebandyti suvokti šokio prasmės, tiesiog įamžinti judesio ekspresiją čia pat, šią akimirką.

Muzikai nutilus ir šokėjoms pasislėpus už kruvinos paukščio galvos, studentų piešiniai iš visų kampų sustumiami aptarimui į salės vidurį: štai  jums ir dar vienas lanksčių moteriškų figūrų susibūrimas.

Meno rinkos agentūra ruošiasi trisdešimt šeštajam Vilniaus aukcionui, kuris kovo 20-ąją 18 val. vyks sostinės Tolerancijos centre. Šįkart aukciono kolekcijos pagrindą sudaro žymūs Lietuvos dailininkai modernistai. Vienas jų – tapytojas Linas Katinas, kuris nuo pat kūrybinio kelio pradžios reiškėsi kaip sovietiniam realizmui nepaklūstantis abstrakcionistas. Antra ryški praėjusio amžiaus meninė figūra – dailininkas Teodoras Kazimieras Valaitis, aukcione pristatomas ir akvarelėmis, ir metalo plastikos kompozicija. Nuosekliau pristatomas ir jo amžininkas Ignas Budrys, spalvingų akvarelių autorius.

Aukcione siūlomi net šeši Vinco Kisarausko darbai (tarp jų – dekoratyvinio pano sostinės „Vaikų pasauliui“ projektas), o didžiausia pradine kaina (5900 eurų) įvertintas vienas iš trijų pristatomų dailininko Silvestro Džiaukšto paveikslų, pavadintas „Operacinėje“ (nuotr.). 5400 eurų prašoma už 1935 m. tapytą žydų kilmės dailininko Emmanuelio Mane-Katzo paveikslą „Kaimelis ant kalno“, o 4300 eurų įkainotas Antano Žmuidzinavičiaus 1948 m. tapytas pajūrio peizažas „Palanga, saulėlydis“.

Grafikos skiltyje galima rasti tarpukario dailininkų Sofijos Romerienės ir Jurgio Hopeno kūrybos pavyzdžių, taip pat – išeivijos autorių Vytauto Kazimiero Jonyno, Antano Tamošaičio, Adolfo Vaičaičio, Žibunto Mikšio darbų. Nepamiršti ir nacionalinės grafikos grandai Stasys Krasauskas bei Vytautas Kalinauskas. Taip pat akį traukia grakščios Filomenos Ušinskaitės bei Stasio Ušinsko dekoratyvinės stiklinės vazos.

Keletas būsimo aukciono lotų galėtų sudominti teatro gerbėjus: tai realistinis Vaclovo Kosciuškos akvarele tapytas Juozo Miltinio portretas (300 eurų), taip pat – garsaus latvių režisieriaus Alvio Hermanio, pernai Zalcburgo festivalyje pristačiusio G.Verdi „Trubadūrą“ su Anna Netrebko ir Placido Domingo, jaunystėje tapyta „Kompozicija su rože“ (640 eurų).

Dailė. Jubiliejinę parodą „Juozas Art“ galerijoje surengęs tapytojas Saulius Kruopis liko ištikimas sau: paties paveikslams erdvioje salėje skyręs kelias kerteles, likusį ekspozicijos plotą atidavė savo draugams, su kuriais du dešimtmečius dalijosi pastoge Nidos pleneruose.

Kęstutis Šiaulytis jubiliejinėn parodon atnešė paveikslą „Saulius virš marių“, kuriame tėviškas jubiliato veidas kaip tekanti saulė prasišviečia pro medžių kamienus. Kas yra lankęsis Nidoje rengiamuose pleneruose, gali paliudyti, kad toks įspūdis ten iš tiesų susidaro, – tapydamas pats, S.Kruopis jam vienam suprantamu būdu visuomet spėja žinoti, kur ir ką tuo metu veikia dar gera dešimtis plenero dalyvių: kas ryte maudėsi jūroje, kas paišė eskizus miške, o kas iki pietų iš savo kambario nebuvo iškišęs nosies. Kūrybinės energijos semtis gamtoje dailininkams niekas netrukdo, tačiau palaimingai atsipalaiduoti nuo menų Nidoje neleista niekam.

„Dabar taikliai sakoma, kad kiekvienas kaimas turi po plenerą, tačiau jie trumpalaikiai – tai atsiranda, tai numiršta. Tokie plenerai labiau primena menininkų „tusovkes“, o ne kūrybines stovyklas“, – negailestingai apibūdina jubiliatas.

Negaili jis kritikos ir kultūros funkcionieriams, kurie vis jaunėja ir projektuose vis atkakliau dairosi „naujo meno“. „Tai, ką darome mes, – jiems tik nuobodi „tradicija“. O kas pleneruose gali būti esmingai naujo? Nidos pleneras tuo ir vertingas, kad rengiamas jau du dešimtmečius ir yra tradicinis. Ar tiek jau daug Lietuvoje turime savo tradicijas sukūrusių plenerų? Vilniaus pleneras, Chaimo Sutino vardo pleneras, dar Antano Samuolio vardo pleneras… Na, ir „Nidos ekspresija“, – lenkia pirštus S.Kruopis.

Kas prieš du dešimtmečius vilnietį pastūmėjo imtis vasarą kolegas sukviesti Nidon? „Buvau iš Niujorko atvykusio dėstytojo Kęstučio Zapkaus kurso studentas, o jis tuos, kuriems rūpėjo savo kailiu patirti aktualiausias menų tendencijas, drąsino siekti tarptautinių stipendijų ir neužsidaryti vienoje šalyje. Dabar pusės mano bendrakursių Europoje nebėra: Juliaus Ludavičiaus, Žilvino Kempino, Aido Bareikio, Ievos Martinaitytės… Visi Niujorke. Kas norėjo tapti pasaulio menininkais – tie ir išvažiavo, vos sienoms atsivėrus. Bet aš tame kurse buvau pats vyriausias, jau norėjau šeimos ir niekur neišvažiavau. O K.Zapkus mums nuolat kartodavo: burkitės į grupes, nes po vieną prasimušti sudėtinga, menininkų grupei lengviau sukurti ir paskleisti savo mitą. Todėl nusprendžiau suburti tuos, kurie pasiliko, – tokius pat sėslius, ramius tinginius kaip aš pats“, – aiškina tapytojas.

S.Kruopis pasakoja, kad į pirmąjį plenerą kolegas kvietė vasarą eidamas sostinės gatve. Jam pačiam tai buvo kaip žaidimas. Sutiko tada Liną Liandzbergį, ką tik grįžusį iš Honkongo ir vėl besidžiaugiantį Lietuva: puiku, atvažiuok. Palabino Audrių Gražį: ir tu atvažiuok… Štai tokiu ekspresionistiniu, pritinkančiu istorinėms Nidos menininkų kolonijos tradicijoms metodu ir buvo surinkti plenero „pirmeiviai“.

Kiekvienas Nidos pleneras turi savo temą: dangus, vėjas, laikas, kurortas, lietus, mauduolės… S.Kruopis neslepia kasmet visiems suvažiavus užsimenantis, kad kolegos tapytojai paieškotų originalesnių motyvų, nesitenkintų vien kopų ir marių peizažais. Tačiau atvykėlius, o ypač anksčiau čia nebuvusius užsieniečius Nidos vaizdai taip pakeri savo harmonija, kad jokie plenerų organizatoriaus įspėjimai nuo peizažų „apsergėti“ negali.

Dar vienas tradicinis Sauliaus prašymas plenero dalyviams – patiems įamžinti savo darbo ir buvimo Nidoje akimirkas: „Kas fotografuoja varnas, o kas – savo pėdas smėlyje… Tačiau visuomet prašau, kad menininkai Nidoje jaustųsi svečiais, įsiklausytų į supančią aplinką: reikia pajusti ypatingą Neringos dvasią, kitame krante palikti miesčioniškas dienotvarkes ir matymų inercijas, tik tuomet Nida, tarsi dieviška dovana, tau galbūt atsivers.“

Nedidelio formato paveikslėliai keturių gamtos stichijų tema – dar viena Nidos plenerų tradicija. „Kiekvienam plenerui nupirkdavau dešimt–dvylika standartinių nedidelių drobelių, kas nori – ant jų improvizuoja. Ir štai matot – kokia susirinko stilių, motyvų, spalvų įvairovė… Kiekvienoje plenero parodoje iš sukauptų paveikslėlių sudėliojame skirtingą stichijų mozaiką, ir ji visuomet prikausto žiūrovų žvilgnį“, – pasakoja S.Kruopis.

Tokių parodų, surengtų įvairiose pasaulio šalyse, skaičius jau perlipo 170. Plenero organizatorių saugomas paveikslų fondas per du dešimtmečius sukaupė maždaug 800 darbų, kurių rinkiniai su „Nida Art“ vėliava nuolat keliauja po pasaulį, skleisdami žinią apie dailiame Lietuvos kampelyje rengiamą plenerą.

„Nesu nei Popovas, nei Tretjakovas, pats paveikslų nekolekcionuoju, todėl Nidos plenerų darbų kolekciją ketinu perduoti Neringos savivaldybei. Viskas išsaugota, neišdalyta, neišparduota, nors pasiūlymų pirkti atskirus paveikslus tikrai buvo. Kol kas geriausiu atveju gausime Nidoje kuklų kambarėlį, kuriame paveikslai galės būti laikomi. O kada ir ar iš viso atsiras jiems nuolatinė ekspozicijų erdvė, kurioje paveikslus galės apžiūrinėti kurorto lankytojai, – negaliu atsakyti“, – prisipažįsta penkiasdešimt penkerių metų jubiliejų švenčiantis menininkas.

Jis prisimena, kaip kažkada į plenerą atvažiavo viena žymi lietuvių menotyrininkė ir vienu mostu „išrūšiavo“ jo dalyvius po lentynėles: šitas – rimtas menininkas, šitas – nerimtas, kam tokį iš viso kviesti… Tačiau S.Kruopis laikosi požiūrio, kad menininkų bendrija nėra nei vienminčių partija, nei sekta. „Kartais su savo šalių meno organizacijų rekomendacijomis pas mus užklysta ir grafikų, tekstilininkų, keramikų ar skulptorių, kuriems tapyba tėra laisvalaikio pomėgis. Jų nutapyti darbai meistriškumu galbūt neprilygsta kolegų tapytojų paveikslams, tačiau argi galima dėl to menininkus paskelbti antrarūšiais?“ – stebisi plenerų organizatorius.

Štai Arvydas Kašauskas, Dailės institute baigęs freskos-mozaikos specialybę, visuose tapybos pleneruose laukiamas svečias, nes per savaitę geba užbaigti devynis didelius, „metrinio“ formato darbus. Produktyvumu Nidos plenere jo dar niekas nepralenkė, mat Arvydas dirba nuo ryto iki vakaro, nesustodamas: tris aliejinių dažų sluoksnius vieną po kito ant drobės čikšt, čikšt, čikšt… Su įprastais mažyčiais teptukais, pasak kolegų, jis nė neprasideda – su freskininko užmoju tapo plačiomis tinkuotojų „lopetomis“.

Meno vertinimai, anot S.Kruopio, šiandien pakibę ore. Muzikui sunku nuo klausytojo nuslėpti netikslią natą, aktoriui nuo žiūrovo – dirbtinę vaidybą. O šiuolaikinio meno vertę kuria ir nustato menotyrininkai ir meno kuratoriai, turintys labai skirtingus, kartais net kontrastingus vertinimo kriterijus. Beje, naujausias mados „klyksmas“, atsklindantis iš Niujorko, – pačių kuratorių sukonstruojamos ir be menininkų pagalbos įgyvendinamos parodos. Profesionalumas mene jau nuvertėjo tiek, kad teoretikai nusprendė patys, apeidami kūrėjus, žengti į rinką.

Daug metų Nidos pleneruose viešėdavo menininkai iš kaimyninio Karaliaučiaus krašto. Kol Lietuva nebuvo ES narė, Nidoje susirinkę dailininkai kasmet išsinuomodavo autobusą ir nuvykdavo pasidairyti po Rusijos anklavo sostinę. Vėliau prasidėjo problemos dėl vizų, o dabar dėl politinių niuansų ir bendradarbiavimas su Karaliaučiaus kolegomis ėmė trūkinėti.

Su vokiečių menininkais – kita istorija. S.Kruopis ilgai stebėjosi, kad vokiečiai, kalbėdami apie Nidos menininkų kolonijos tradicijas, linkę priskirti jas vien savajai kultūrai, pamiršdami čia tapydavusius lietuvius, pavyzdžiui, Petrą Babicką ar Petrą Kalpoką. Todėl pirmąjį plenero dešimtmetį svečių iš Vokietijos ir nebūdavo.

„O dešimtajame plenere Jonas Gasiūnas, su kuriuo anksčiau kartu mokėmės Kauno Stepo Žuko dailės technikume, mane sukritikavo: „Sauliau, kodėl niekada nepakvieti vokiečių? Juk jie galėtų būti mums naudingi.“ Kitais metais, padedamas Vokietijos ambasados, sukviečiau iškart vienuolikos vokiečių menininkų „desantą“. Taip užsimezgė ryšiai ir prasidėjo mūsų plenero parodos Vokietijoje“, – pasakoja S.Kruopis.

Dabar jau trejus metus lietuvių menininkai dalyvauja Darso salos Prėrovo miestelyje rengiamuose pleneruose. „Prėrovą mums „atrado“ nuolatinis Nidos plenerų dalyvis tapytojas Arturas Savickas, kuris ten gyveno gavęs stipendiją. Jis mane įtikino, kad reikėtų pabandyti užmegzti draugystę su to krašto vokiečių menininkais. Parašiau laiškus septynioms vietos galerijoms, gavau šešis formalius atsakymus, o štai septintasis – galerininkas Arminas Riegeris ėmė ir atvažiavo į Nidą. Jis iš pradžių padėjo rengti mūsų darbų parodas Vokietijoje, o po ketverių metų prasidėjo ir bendri tarptautiniai plenerai Prėrove“, – pasakoja S.Kruopis.

Pernai išleistame  albume „Nida Art“ menininkų kūriniai gretinami su istorinėmis kuršių krašto fotografijomis. „Pastaraisiais metais vėl prisiminiau meninę fotografiją, kurios jaunystėje mokiausi S.Žuko dailės technikume. Turiu sukaupęs daugybę nuotraukų, taip pat ir senų, istorinių. Kai kurias net į paveikslus mainydavau. Bet tapau anaiptol ne tik pajūrio vaizdelius… Štai dabar šiauliečiai pažadėjo surengti mano jubiliejinę parodą. Sakau – puiku, atvešiu nematytų darbų, abstrakcijų… Nereikia, sako, mums abstrakcijų – vežk savo Nidos namelius, prie kurių visi pripratę“, – liūdnai šypsosi Nidos plenerų organizatorius.

Renata Baltrušaitytė

Galerininkas, verslininkas, viešbučio „Europa City“ savininkas Juozas Pranckevičius: „S.Kruopis užsiima filantropine veikla ir daug savęs išbarsto organizaciniams reikalams. Sugeba sukviesti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio menininkus, rūpinasi kolektyvinių parodų maršrutais. Tai reta kūrėjo savybė, nes menininkai dažniau būna individualistai, tesirūpinantys savo pačių kūriniais. Net prisišaukti kolegų padėti galerijoje iškabinti kolektyvinės parodos paveikslus nebūna lengva. Ir atvirkščiai – tie, kurie mėgsta būti vadybininkais, retokai kuria patys.

S.Kruopis – „simbiozinis“ menininkas ir organizatorius, gebantis aplink save suburti ir išlaikyti įvairių pažiūrų žmones. Jis tolerantiškas, apsiskaitęs pašnekovas, daug galintis papasakoti apie pasaulio menininkus. Pagal tradiciją kiekvienos šalies svečiams jo rengiamuose pleneruose būna skirtas atskiras vakaras, kuriame atvykėliai pristato savo šalies menininkų katalogus ir pasakoja apie ryškiausias gimtinės meno tendencijas.“

Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidaryta paroda „Jonas Rimša (1903–1978). Ugnies ir džiunglių magija“, kurios pagrindą sudaro Lietuvos išeivijos dailės fondo sukaupta kolekcija. Šįkart supažindinama su garsaus išeivijos menininko boliviškojo ir indėniškojo periodo kūriniais.

J.Rimša gimė Svėdasuose, augo Kaune. Vienoje baigė geriausią siuvimo-kirpimo mokyklą, bet svajonė tapti dailininku išginė gerokai toliau: 1931–1934 m. lietuvis mokėsi Buenos Airių dailės akademijoje, vėliau gyveno Brazilijoje, Argentinoje, Bolivijoje, JAV, Taityje. Gerai pažinojo džiungles, gilinosi į senųjų indėnų genčių – aimarų  ir kečujų gyvenimą bei papročius. Tai pirmasis lietuvių dailininkas, kuris rimtai susidomėjo indėnais.

Troškimas pažinti primityvias kultūras nuvedė J.Rimšą ir į tolimąjį Taitį, kur kūrybinio įkvėpimo puse amžiaus anksčiau sėkmingai sėmėsi žymusis prancūzų dailininkas Paulis Gauguinas. Tik  prancūzą labiausiai žavėjo saulės kaitros nutvieksta žemė, o jo lietuvį sekėją – paslaptinga džiunglių paunksmių  šviesa ir spalvos.

1943 m. gavęs Bolivijos valdžios kvietimą, J.Rimša Sukrės mieste įsteigė meno mokyklą ir jai vadovavo. Vėliau įkūrė savo privačią meno akademiją, kurios auklėtiniai tapo žinomi kaip „Rimšos grupė“. Šioje grupėje išaugo nemažai dailininkų, iš kurių keturis gabiausius J.Rimša savo lėšomis išsiuntė toliau mokytis į Europą. Už tai tapytojas buvo pagerbtas aukščiausiu Bolivijos civiliams skiriamu apdovanojimu – Andų Kondoro ordinu (1950), jam suteikti Bolivijos valstybės Garbės piliečio ir Sukrės universiteto garbės profesoriaus (1974) titulai. Palikęs ryškų pėdsaką Bolivijos dailėje, Lietuvai J.Rimša įdomus kaip menininkas, lietuvių dailei suteikęs egzotiškų spalvų.

Sostinės galerijoje „Kunstkamera“ atidaryta teminė dailės ir muzikos noktiurnų paroda „Nox lunaris Nox perfecta“ (Mėnesienos naktis – tobula naktis). Joje eksponuojami dvidešimties žymių lietuvių dailininkų noktiurnai – nuo Ferdinando Ruščico iki Rūtos Katiliūtės.

Surinkus juos draugėn galima konstatuoti, kad noktiurnams būdingos šaltos mėlynos spalvos ganėtinai svetimos lietuviškam mentalitetui – žalia jam gerokai artimesnė. Marinos žanras, kuris dažnai asocijuojamas su noktiurnais, taip pat nėra stiprioji mūsų dailės mokyklos pusė. Nors tokius noktiurnus puikiai tapė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, išimtis veikiau patvirtina taisyklę.

Noktiurnų tema lietuvių dailėje, priešingai nei Vakarų Europoje, nėra dažna. Jau Rembrandtas buvo didelis šviesotamsos meistras, tačiau noktiurnas ypač suklestėjo XIX a. Šią temą vienas pirmųjų dėsningai plėtojo vokiečių romantikas Casparas Davidas Fridrichas, vėliau – šveicaras Arnoldas Böcklinas ir JAV kilmės britas Jamesas Abbottas McNeillas Whistleris bei graikų kilmės rusas Archipas Kuindži, taip pat rusų simbolistai Michailas Vrubelis ir Nikolajus Rerichas.

Noktiurnas siejasi su romantizmu ir misticizmu, yra rafinuotas ir reikalaujantis didelio profesinio meistriškumo, nes šaltą mėnulio švytėjimą perteikti sudėtingiau nei šiltą saulės šviesą.

Pirmoje lietuviškojo noktiurno parodoje pristatomi Neemijos Arbit Blato, Česlovo Janušo, Viktoro Petravičiaus, Akvilės Zavišaitės ir kitų meistrų tapyti nakties peizažai. Parodos metu galerijoje mėnesienos nuotaikas skleidžia ir muzikiniai noktiurnai, parašyti Johno Fieldo, Frédérico Chopino, Claude’o Debussy ir kitų žymių kompozitorių

Tapytojas Bronius Gražys įsitikinęs, kad nugriauti mieste seną namą yra tas pat, kaip nukirsti miške seną medį: ir vienu, ir kitu atveju atmintyje lieka žiojėti žaizda. Tačiau pokyčiai nebūtinai į bloga.

Renata Baltrušaitytė

„Tapyba irgi yra šviesa“, – konstatuoju apsidairiusi, nes kino žmonės analogiška fraze pernelyg pamėgo šviesą uzurpuoti sau. „Meno nišos“ didžioji salė – šviesi, o jos sienomis šonas prie šono, tarsi vagonas prie vagono, lygiais bėgiais „važiuoja“ ilgas įvairiaformių Broniaus Gražio paveikslų sąstatas.

Jeigu tai, kaip skelbia parodos pavadinimas, yra aliuzija į „Vieną gatvę“, pirmiausia šauna galvon sostinės Vokiečių gatvė, kurioje ant karo griuvėsių išdygusią ištisinę namų liniją architektai pašaipiai vadina arba traukiniu, arba soliteriu.

Betgi atidžiau įsižiūrėjęs į tapytojo nužymėtą topografiją matai ne reprezentacinius senamiesčio vaizdelius, o greičiau kreivą šleivą ir praeities ženklų gausa įdomų kvartalą, beviltiškai mėginantį prisitaikyti prie sterilios stiklinės nūdienos. Tie kosmetiniai bandymai palaikyti tariamą jaunystę ironiškai primena filmo „Amžinai stilingos“ aštuoniasdešimtmetes herojes, išdažytas ryškiomis elektrinėmis spalvomis: sienos trupa, o paskiri fasado fragmentai mėgina gelbėtis kaip išmano.

Būtent spalvinis kodas yra labai svarbus B.Gražio parodos chronologiniam pasakojimui: tai, kas sena ir tikra, žvelgia į žiūrovą kukliais natūraliais žemės tonais, ir priešingai – tai, kas nauja, dažniausiai žilpina akį ateiviškais neonais.

Tapytojas kaip demiurgas

B.Gražys, tarsi koks Algimantas Kunčius, mėgsta stebėti debesis. Ir tapo juos parinkęs dėkingą, kontrastingą šviesą, kai saulė stypso prie pat dangaus uždangalo krašto, dar kelios akimirkos – ir nebyli drama išvirs į kitokį, šviesų ar tamsų, būvį. Laike sustingusių pastatų, kaip žemiškojo gyvenimo pavidalų, monotonija ir ją atsverianti amžinybės dinamika virš stogų.

Tapytojui, kitaip nei fotomenininkui, nebūtina valandomis tykoti „gero apšvietimo“: dangaus dramą jis demiurgiškai režisuoja pats. B.Gražys yra ne kartą pasakojęs, kad molberto nešti iš dirbtuvės apskritai nemėgsta: įspūdžiui išsaugoti užtenka greitomis užmesto eskizo, nuotraukos ar tiesiog atidesnio žvilgsnio. „Užsidarius dirbtuvėje, atmintyje pirmiausia iškyla suintrigavusios detalės, o visos kitos savaime atkrinta kaip ne tokios svarbios. Taip tampi savarankiškesnis, nes natūroje kiekviena aplinkos detalė tave stipriai „atakuoja“, – aiškina pašnekovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.