Sostinės “Aido” galeriją okupavo tapytojo Virginijaus Viningo boksininkai ir muzikantai.

Anksčiau tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje “Art Vilnius” kasmet gebėdavęs parduoti bent porą savo paveikslų, o pernai apskritai tapęs perkamiausiu šios mugės autoriumi, šįmet uostamiesčio dailininkas iš jos pasitraukė: “Litexpo” paviljonuose netgi pastabiausias seklys nebūtų aptikęs nė vieno jo darbo.
Užtat daug jų tuo metu “susibėgo” į “Aido” galeriją sostinės Senamiestyje: čia masyvios, žmogaus ūgio V.Viningo drobės sienas dengia nuo grindų iki lubų. Dailininkas sako tiesiog nebenorėjęs plėšytis, mat personalinė paroda “Aido” galerijoje buvusi iš anksto sutarta, o mugė vienąkart gaus progą nuo jo pailsėti.
Klaipėdietis neslepia, kad eksponuoti savo paveikslus Vilniuje jam svarbu: čia gerokai platesni vaizduojamojo meno kontekstai ir ne toks dekoratyviai paviršutiniškas jo reikšmės suvokimas kaip perkrautomis tonomis ir nepaliaujamai rausiamu sąsiaurio dugnu besididžiuojančiame uostamiestyje. Jame, pasak dailininko, einamiausia prekė buvo ir yra dovanoms perkami pajūrio peizažai bei kičinės skulptūros, pamažu užkariaujančios viešąsias miesto erdves.
“Žinau klaipėdiečių, kurie tik nusipirkę mano drobę sostinėje sužinojo, kad gyvenu prie jūros”, – tvirtina V.Viningas, prieš keletą metų priimtą sąmoningą sprendimą su paveikslais “vairuoti į Vilnių” vadinantis visapusiškai pasiteisinusiu.
Tiesa, tai nereiškia, kad pats ketina kur nors kraustytis nuo Girulių kalvos: mat šiuolaikiniame pasaulyje svarbu turėti vietą, kurioje tavo kūrinius perka, ir mažai kam berūpi, kuriame užkampyje jie sukurti. Kaip ir dauguma pajūrio menininkų, tapytojas pripažįsta, kad šalimais tyvuliuojanti jūra jo kūrybos neveikia niekaip: “Nusileidžiu prie jos nuo savo kalno gal kelis kartus per metus – tuomet, kai svečių iš toliau atvažiuoja. O šiaip – kaskart, kai važiuoju į miestą, matau, kad apačioje tyvuliuoja. Vadinasi, niekur neprapuolė. Ir to užtenka.”

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 262014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2014-m

Liepos 4 d. Vilniaus rotušėje bus atidaryta tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo projekto CreArt paroda „White noise, black word“. Ši Europos komisijos iniciatyva Europoje įgyvendinama jau trečius metus iš eilės.

Joje dalyvauja 20 menininkų iš dvylikos šalių. Tarp jų šiemet pateko ir trys lietuviai – tapytojas Saulius Dastikas, medijų menininkas ir kritikas Remigijus Venckus ir dailininkė Patricija Gilytė. Šiemet paroda bus rengiama ne tik Lietuvoje, bet ir Kroatijoje bei Rumunijoje.
Vilniaus rotušėje savo darbus eksponuos dvylika menininkų. Visų jų darbai ne tik skirtingos tematikos, bet ir stilistikos. Parodos kuratorius iš Ispanijos, Miguel Amado, sako, jog paroda bus eklektiška. Čia susipins realistinis ir pasakiškas vaizdavimas, racionalios nuomonės ir nesąmoningi potraukiai, apčiuopiami objektai ir šmėkliški subjektai, primityvūs ritualiai ir kasdieniniai veiksmai, pokalbio dinamika ir intymūs gestai. Pats parodos pavadinimas suponuoja pagrindinę tarptautinės iniciatyvos mintį ir pabrėžia eklektikos svarbą – „balti garsai“ – tai tarsi garsų visuma žmogaus suvokimo ribose, o „juodi žodžiai“ atspindi mažiau matomus elementus socialiniame gyvenime.
„Parodos atidarymas Vilniaus ir apskritai visos šalies kultūrinio gyvenimo kontekste – reikšmingas įvykis. Rotušė nuo liepos 4 d. iki rugpjūčio pabaigos taps menu besidominčių lietuvių ir užsieniečių traukos centru. Didžiuojamės, jog net trys lietuvių menininkai galės pristatyti savo kūrinius Europai ir taip garbingai reprezentuoti Lietuvą“, – pristato VšĮ „Vilniaus Rotušė“ valdytojo pavaduotoja Laima Nerkevičienė.
Lietuviai menininkai aktyviai prisideda prie projekto tikslų – didinti menininkų ir meno kūrinių mobilumą, keistis gerąja vaizduojamojo meno praktika, kurti meno atstovų tinklą visoje Europoje – ir siekia aktyviai juos įgyvendinti.
Vilnietis tapytojas ir „CreArt“ dalyvis Saulius Dastikas, šiuo metu eksponuojantis parodos „Civilizacija vs kultūra“ darbus, pabrėžia, jog Vilniuje rengiama paroda labai svarbi jam kaip menininkui ir apskritai visos šalies kultūrinio gyvenimo prasme.
„Man priimtinas ganėtinai abstraktus parodos konceptas. Paroda Vilniaus širdyje neįpareigoja, o dar svarbiau, kad jai atrinktas mano Indijos tematikos pernai nutapytas darbas „Figūros prie Gango“, kuriame atsispindi bandymai ieškoti naujos ženklų kalbos, kuria būtų galima išreikšti dar mažai pažintus ar intuityviai jaučiamus dalykus, tarsi atliepia parodos abstraktumą“, – reflektuoja S. Dastikas.

Meno kūriniais puošti namus – ir menas, ir mokslas. Išsirinkti meno kūrinį namams – nemenkas darbas, svarbu ne tik domėtis  menu, bet ir nuspręsti, kokią funkciją namuose jis atliks. Kaip tinkamai papuošti savo namus meno kūriniais, pataria menininkė Jūratė Rekevičiūtė, menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė ir interjero salono „Kemenos namai“ „Domus galerijoje“ vadovė Rita Tėvainienė.

1.    Pirmiausia – susipažinkite su meno stiliais ir žanrais
Pasiryžus išsirinkti meno kūrinį namams, pirmiausia, derėtų skirti laiko ir pasivaikščioti po galerijas, pasidomėti kūrinių žanrais, rasti patrauklų sau stilių, patarė didžiausios Lietuvos dailės parodos „Menas namams“ kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė. „Nemažai Lietuvos menininkų darbų galima apžiūrėti internete, kai kurių jų darbus galima išvysti didžiosiose miestų galerijose. Susipažinti su menu padės ir grupinės parodos tokios kaip „Menas namams“, kur galima pamatyti šimtų Lietuvos menininkų darbus vienoje vietoje. Tokio pobūdžio parodose rasite įvairaus stiliaus ir žanro meno kūrinių, tad neabejotinai rasite jums patraukliausią. Tik žinodami, kokiam menui teikiate pirmenybę, galite pradėti rinktis meno kūrinius interjerui“, – sakė parodos „Menas namams“ „Domus galerijoje“ kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė.

2.    Interjero dizainerių pagalba
Anot menininkės Jūratės Rekevičiūtės, interjero dekoravimo specialistai gali tik patarti, kokie meno kūriniai praturtins jūsų interjerą. Tinkamiausius meno kūrinius namams išsirinks tik namų šeimininkai. „Meno kūrinys namuose, pirmiausia, yra žmogaus stiliaus ir gyvenimo būdo išraiška. Tai – ne tik graži dekoracija, meno kūrinys spinduliuoja emociją, sukuria erdvės nuotaiką, turi savo istoriją, jame užkoduota žinia, nuotaika. Jis tam tikra aura užprogramuoja namus. Kai šeimininkai išsirenka meno kūrinius namams, interjero dizaineris gali padėti juos pritaikyti interjere. Geram specialistui tikrai pavyks net itin skirtingus meno kūrinius paversti pagrindiniais interjero akcentais“, – akcentavo menininkė.

3.    Apsvarstykite, ko siekiate
Menininkė J. Rekevičiūtė pataria, prieš renkantis meno kūrinį, apsvarstyti, kokią funkciją namuose jis atliks. Meno kūrinys gali papildyti namų interjerą, tapti kontrastinga interjero detale, jis gali prikaustyti svečių dėmesį, spinduliuoti šeimininkų emocijas arba tapti ilgamete investicija. Meno kūrinio funkcija lemia, ir kokį kūrinį rinktis, ir kaip jį priderinti prie jau esamo ar kuriamo namų interjero.

Ką rinktis, jei norime pabrėžti interjero sprendimus?
¬¬¬Jei meno kūriniais norima papildyti, paryškinti namų interjerą, geriausia rinktis interjero stilių atitinkantį kūrinį. Minimalistinius skandinaviškus interjerus puikiai papildo abstrakčios tapybos darbai, nepretenzinga grafika, abstrakti skulptūra, art deco  stiliaus kūriniai. Tokiems interjerams pabrėžti tinka monochrominės tapybos ar griežti, monumentalūs keramikos dirbiniai. Klasikiniam interjerui tiks klasikinio stiliaus gamtos peizažus vaizduojanti tapyba, renesanso stiliaus darbai, klasikinė skulptūra. Romantiškuose interjeruose tiks impresionistinė tapyba, lengva grafika, mažoji skulptūra ir romantiški, lengvi, rytietiškos manieros tekstilės ar keramikos dirbiniai. „Interjerą atliepiantys meno kūriniai tęsia interjero idėją, puikiai ją papildo, tačiau netampa pagrindiniais namų akcentais. Yra tikimybė, kad meno kūrinius užgoš modernūs baldai, erdvės išplanavimo sprendimai, spalvų paletė namuose. Jei norime išryškinti meno kūrinius, reikia imtis tam tikrų gudrybių arba rinktis kontrastingus meno kūrinius“, – įspėjo menininkė J. Rekevičiūtė.

Kaip išryškinti meno kūrinį interjere?
Norint išryškinti interjero stilių atliepiančius meno kūrinius, menininkė patarė pasirinkti netradicinius kūrinio rėmelius, naudoti molbertus, kurie sutelkia dėmesį į meno kūrinius. Skulptūras ar keramikos dirbinius patartina dėlioti ant minimalistinių stalelių, kurie taps tarsi meno salelėmis jūsų namuose. „Galima rinktis ir prie interjero stiliaus nederančius meno kūrinius, prie erdvės stilistikos juos pritaikyti padės rėmelio stilius, spalva“, – patarė menininkė J. Rekevičiūtė.

A.Anskaitis nuotr.

Balandžio pasivažinėjimas lietuviško meno kalneliais sostinės galerijose.

Taupiomis impulsyviomis piešinio linijomis šiandien žavinti grafikė Jūratė Stauskaitė vaikystėje anaiptol nebuvo griežta minimalistė: atvirkščiai, savo spalvingais tiksliais piešinėliais jau tuomet būtų gebėjusi iliustruoti vaikiškas knygas. Fantazijos laisve trykštantis ekspresionistas Rimas Zigmas Bičiūnas jaunystėje buvo pavyzdingas akademinio piešinio meistras. O erdvinių instaliacijų autorius grafikas Saulius Valius nuo jaunų dienų buvo linkęs į konstruktyvumą ir vaikystės darbeliuose ręsdavo architektūriškai sudėtingus statinius.
Tokių ir panašių įžvalgų apie žymius lietuvių dailės meistrus galite prisirankioti atidžiau patyrinėję parodą “Kai aš mažas buvau 2″, veikiančią sostinės Mokytojų namuose. Pirmame aukšte įrengtos ekspozicijų salės anksčiau buvo vadinamos tiesiog Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija, o nuo šiol, jai atšventus dešimtmečio jubiliejų, turėsime pratintis prie naujo galerijos pavadinimo “Vėjas”.
O vėjas valstietiškai lyriškoje standartinio lietuvio sąmonėje nejučiomis kelia pavasariškos gaivos ir pozityvių pokyčių lūkesčius. Skersvėjai, priešingai, tapatinami su ligų pavojumi ir beatodairišku tradicijos naikinimu. Visais laikas atsiranda norinčiųjų “provincialų” lietuvių meną kaip reikiant pravėdinti, iššluojant palikimo prikimštas ekspozicijų erdves naujoviškos raiškos kūriniams.
Sostinės balandžio parodų žemėlapyje skersvėjų netrūksta. Stropiai pasistatykite apykakles, kad neperpūstų.

Neskubėkite tapyti
“Niekad neskubėkite tapyti, nes tai labai abejotinos prasmės užsiėmimas. Verčiau išmokite žiūrėti. Ir tik po to (galbūt) tapykite, pieškite, interpretuokite”, – pataria menininkas Algimantas Paluckas, savaitgalį pristatęs savo kūrinius Tarpdisciplininių menų kūrėjų sąjungos galerijoje “Malonioji 6″.
Šiuo adresu Žvėryne įsikūrusioje erdvėje autorius prisistato ne tik kaip dailininkas, bet ir kaip garso architektas, parodai parengęs specialią technomuzikos kompoziciją. “Malonioji 6″ kartu su A.Palucku smalsuolių laukia trečiadieniais ir šeštadieniais nuo 18 iki 20 val.
Sutapimas, bet panašius perspėjimus dėl tapybos dalija ir iš Niujorko parvykęs meno guru Kęstutis Zapkus, kurio tapybos retrospektyva atidaryta Nacionalinėje dailės galerijoje.
“Dabar fotoaparatas gali sukurti portretą, kuris bus nė kiek ne prastesnis nei kažkada nutapytas Rembrandto ar Vincento van Gogho. Taigi tapybai belieka tik labai asmeniški dalykai”, – sako jis.
Dramatiška K.Zapkaus gyvenimo pradžia (partizanų štabo viršininko šeima karui baigiantis iš Lietuvos pasitraukė į Vokietiją, kur gyveno pabėgėlių stovykloje) lėmė dramatiškus jo vėlesnės kūrybos siužetus, tačiau ne tapybos stilistiką, kuri dažnai primena per nuobodžią pamoką sąsiuvinyje paišančio vaiko fantazijas. Pirmą kartą Lietuvoje rodomos didžiaformatės K.Zapkaus drobės, atkeliavusios iš menininko dirbtuvės Niujorke.
“Turiu labai didelę dirbtuvę. Ne todėl, kad man ją kas davė: aš ją susiradau. Tuo metu Niujorke buvo daug apleistų fabrikų. Ir pas jus čia dabar tokių yra”, – užuominomis kalba sugrįžėlis.
1992 m. jis vieną semestrą dėstė Vilniaus dailės akademijoje ir kaip koks vėjas, galingai gūstelėjęs iš Vakarų, pripūtė anuometiniam lietuvių jaunimui niujorkietiškos dvasios. Pasekmes galima patyrinėti šalia, toje pačioje Nacionalinėje dailės galerijoje rodomoje trijų buvusių K.Zapkaus studentų parodoje “Šviesos”.
Du iš trijulės (Žilvinas Kempinas ir Aidas Bareikis) jau seniai patys persikraustė gyventi ir kurti į Niujorką, trečioji (Patricija Jurkšaitytė) pasiliko, bet sėkmingai galėtų save vadinti ir Olandijos dailininke, mat ten jos darbų parduota daugiau nei Lietuvoje.
Lenkijoje įsikūrusio Stasio Eidrigevičiaus gerbėjai dar gali suskubti į “Kunstkamerą” pamatyti “Pratęstų paveikslų”, gimusių iš 2011-aisiais išleisto kūrybos albumo signalinių atspaudų. Dažniausiai tokie atspaudai išėjus knygai keliauja į makulatūros krūvą, tačiau S.Eidrigevičius juos pasiliko, pratęsė pieštuku ir “inkorporavo” į naujus paveikslus. O kai kurias reprodukcijas autorius sujungė, sukurdamas jų tarpusavio dialogą. Taigi paroda išėjo savaip konceptuali ir postmodernistinė, nes joje žaidžiama savęs citavimu, dekonstravimu ir prasmių perkūrimu.
Labai panašią kūrinio ir jo fragmento santykių temą Šiuolaikinio meno centre tyrinėja Arūnas Gudaitis, stengdamasis įrodyti, kad kartais atskirai regimas fragmentas įstengia tapti savarankišku, nuo visumos nepriklausančiu meno objektu. Čia pat kitas menininkas Darius Žiūra toliau fotografuoja keistokus, kažkuo kitu mėginančius apsimesti daiktus, o skulptorius Vladas Urbanavičius ŠMC kiemelyje renčia sunkius, betoninius ir tamsių paslapčių kupinus “rezervuarus”.
Dar vienas menininkų trejetas apsistojo Šv. Jono gatvės galerijoje. Prizus pasaulio sniego skulptūrų simpoziumuose jau keletą metų šluojantys skulptoriai Danas Aleksa, Martynas Gaubas ir Kazys Venclovas pasivadino “Dream Team” ir drauge pristato savo gerokai mažesnius ir pavasario nesibaidančius kūrinius.

Malonios mirties kalneliai
Vis dėlto “skersvėjišku” radikalumu šįkart visas kitas parodas nurungia galerija “Vartai”, kurioje jaunas, šiais metais meno daktaro vardą Londono karališkajame menų koledže ginsiantis menininkas Julijonas Urbonas pristato mirties kilpas primenančius “Eutanazijos kalnelius”, leidžiančius greitai, maloniai ir įspūdingai numirti.
Žaismingos “paskutinės kelionės” atrakcionas, kurio efektyvumas pagrįstas biologijos ir fizikos dėsniais, savižudžių nestokojančioje Lietuvoje galėtų tapti šaunia verslo idėja: juk perspektyva sutikti mirtį kilpas sukančiame vagonėlyje jiems pasirodytų gerokai patrauklesnė nei kilpoje ištįsęs ar ant šaligatvio nepadoriai ištiškęs kūnas. “Eutanazijos kalnelių” bėgius galima patogiai pratęsti iki pat krematoriumo vartų ar šarvojimo salių komplekso: taip būtų sukurta papildomų darbo vietų ir galbūt netgi atsirastų galimybė gauti pradinę paramą šiam unikaliam projektui.
Tie, kurie ryžtingam eksperimentui dar nepribrendę, kol kas “Vartuose” gali išmėginti smegenis greitai “susukančią” medicininę Baranio kėdę arba pamėginti užmigti baltą urvą primenančiame, bet, kaip teigiama, miego vaizdinius reguliuojančiame “Sapnų viešbutyje”.
Na, dar smagiai pašokinėti užmetus plačiąją ant muzikos ritmu siūbuojančios “robotinės” kėdės. Visa tai – irgi jaunojo Julijono minties kūriniai, polėkiu gerokai pranokstantys gretimose salėse eksponuojamas kuklias Slovėnijoje gyvenančio ruso Vadimo Fishkino instaliacijas. Pamanykit, elektros lemputė, deganti nepaisant ištraukto iš lizdo kištuko. Arba stačiakampio trintuko šešėlis, primenantis burlaivį…
O kur kraują stingdanti mirties ir gyvybės dilema? Kur čia sūkuriuojantys būties skersvėjai?

V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Geriausius savo draugus palaidojęs Leonardas Tuleikis nemato prasmės dirbtinai šypsotis ir prieš jaunuosius menininkus vaidinti klasiką. Tačiau regi prasmę kasryt važiuoti į savo dirbtuvę, pailsėdamas kopti laiptais į aukštą palėpę ir joje kantriai užsidaręs “maliavoti”.

L.Tuleikio jubiliejinėje retrospektyvinėje parodoje sostinės Taikomosios dailės muziejuje po stiklu galima apžiūrėti dailininko paletę, ištikimai tarnavusią jam keturis dešimtmečius – nuo 1973-ųjų. Šiandien ji panaši į plastiškų formų keramiko kūrinį, spalvomis atkartojantį mėgstamiausius dailininko tapybos tonus: sodrią juodą, kurioje skaidriomis inkrustacijomis spindi raudona, geltona, mėlyna, žalia…
O 1973-aisiais, pasak paletės savininko, tai tebuvo paprasčiausias jo paties išpjautas presuoto kartono gabalas, kuris nuolatinėje tapybos “virtuvėje” tarsi nerūpestingos šeimininkės keptuvė – kasdien storėjo ir apvalėjo. Kol galiausiai pradėjo sverti tiek, kad dailininkui nuo ilgo paletės laikymo rankoje pradėjo mausti kairįjį petį.
“Tuomet sugalvojau išeitį – prikaliau štai čia, prie molberto, kelias lenteles paletei pasidėti. Ir ką jūs manot? Po kelių dienų skausmai petyje iškart praėjo”, – pasakoja L.Tuleikis.
Tarp jo dirbtuvės lankytojų yra pasitaikę gudruolių, bandžiusių iš šeimininko išprašyti garsiąją paletę. Buvo jau ir vietą jos nuolatiniam eksponavimui numatę, bet veltui: dailininkas tvirtina negalįs taip lengvai atsisveikinti su daiktu, kuriame įamžinti visų jo paveikslų pėdsakai.

Geras paveikslas yra tamsus?
Pavasarinės šviesos palėpėje įkurtoje L.Tuleikio dirbtuvėje netgi perdaug: priešais styrantis antrasis, kol kas nerestauruotas Šventųjų apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bokštas ją dar labiau paryškina ir “užgeltonina”. Pastebėjęs tai, tapytojas dirbdamas neretai pridengia vieną iš dirbtuvės langų.
O štai jo personalinėje parodoje, pristatančioje kone pusės amžiaus kūrybinį kelią – daug rudens motyvų ir jokio pavasario. Daug saulėlydžių ir nė vieno saulėtekio. Daug sutemų ir nė vienos aušros… O pats L.Tuleikis mėgsta kartoti, kad žmogaus gyvenimas nėra lengvas pasivaikščiojimas po gėlėtą pievą: jis apibrėžtas konkrečiame laike ir todėl kupinas egzistencinių problemų.
“Nematau priežasčių šypsotis nuo ryto ligi vakaro. Žinoma, yra dailininkų, kurių džiaugsmas trykšta pro paveikslų rėmus. Mano kitokia natūra, tad ir teplionės nelinksmos. Linksmiau tapyti man paprasčiausiai nepavyksta. Kol paveikslas šviesus, man vis atrodo, kad jam kažko trūksta. Tuomet darbas su kiekvienu potėpiu tamsėja, kol galiausiai prikaupia man būdingos įtampos. Keičiasi vaizdas, koloritas, kompozicija, o įtampa paveiksluose išlieka ta pati. Tai nėra geras dalykas”, – konstatuoja dirbtuvės šeimininkas, kurio lūpoms priklauso garsus Lietuvos meno pasaulyje postulatas: “Geras paveikslas yra tamsus paveikslas.”
“Iš tikrųjų taip negalvoju: gali ir šviesus darbas būti talentingas, o tamsus – nevykęs. Genialiausio autoriaus tris paveikslus pastatyk, ir iš tų trijų vienas bus labiausiai pavykęs. Kiekvieną paveikslą pradėdamas galvoji, kad čia ir bus tas geriausias, tik ne visada pavyksta. Bet man neišeina iš galvos, kaip kažkada apsižvalgęs margoje Rimo Bičiūno darbų ekspozicijoje Aloyzas Stasiulevičius tarstelėjo: “Kai kas galvoja, kad kuo daugiau spalvų – tuo daugiau meno…”, – prisimena Leonardas.
O liūdnai patylėjęs priduria: “Iš tikrųjų tai reikėtų tapyti kuo mažiau. Antanas Gudaitis mėgdavo kartoti, kad Leonardo da Vinci tėra išlikę šeši ar septyni paveikslai, bet tai anaiptol netrukdo jam būti Da Vinci.”

Naujovės ir vertybės
Jubiliejinę savo parodą, užimančią kone visas Taikomojo dailės muziejaus antrojo ekspozicijų aukšto erdves (penkiose pereinamose salėse tilpo net 130 drobių), 75-erių L.Tuleikis kabino pats. Sakosi negalėjęs leisti, kad ateitų jauna mergaitė ir nurodinėtų, kur koks paveikslas turėtų būti. Panašiai mąsto daugelis vyresnės kartos meistrų: kuratores savo laiku yra “praviję” ir Vytautas Ciplijauskas, ir Sofija Veiverytė.
“Kuratorius įsivaizduoja, kad jis tavo kūrybą puikiai išmano – geriau už tave patį. Tai siutina, ypač jei matai, kad rinkdamasis konkrečius darbus prašauna pro šalį. Kalbėti apie meną jaunus žmones akademijoje išmoko puikiai, bet aš visgi laikausi nuomonės, kad mene vertingiausia tai, ko negalima nusakyti žodžiais”, – neslepia L.Tuleikis.
Pats Vilniaus dailės akademijoje tapybą jis dėstė vienerius metus, bet laiku pabėgo: “Amžinatilsį Irena Trečiokaitė-Žebenkienė, dailininkė ir pedagogė, sakydavo: “Kas gali – dirba pats, kas negali – kitus mokina.” Nusprendžiau verčiau likti dailininku, nors gerbiu pasirinkusius sunkų dėstytojo kelią.”
Ir pasakoja, kaip sovietmečiu susibūrę dailininkai mėgdavo diskutuoti apie lietuvių dailės mokyklą: ar ji tokia yra, ar vis dar formuojasi ir t.t. O A.Gudaitis klausėsi, klausėsi ir galiausiai prabilo: “Žinot, apie tą mokyklą dar niekas čia neaišku. Palaukim tūkstantį metų ir tada pažiūrėsim, ar išėjo, ar neišėjo sava tapybos mokykla.”
Prisimena L.Tuleikis ir Juozą Miltinį, kurį sutikdavo viešėdamas pas dailininkus Uogintus. O režisierius mėgdavęs kartoti: “Man reikia ne naujovių, man reikia vertybių.” Nes naujovės nūdienos meno pasaulyje – tokios trapios ir laikinos, kad neturi išliekamosios vertės. Išlieka branda ir kokybė, o ne naujovės.
“Dažnai žmonės klausia, kokiu būdu sugebu išgauti tokią tirštą faktūrą: yra natiurmortų, ant kurių dažai tiesiog gumulais stovi. O aš jokių specialių triukų su gruntais nedarau, tiesiog tepu vieną darbą ant kito, kol “užauga” storas dažų sluoksnis: jų būna ir penkiolika, ir dvidešimt… Kažkada Vladas Karatajus yra man sakęs: “Brangi tavo tapyba. Kiek čia dažų sukrauta”, – prisimena L.Tuleikis.
Pierre’as Auguste’as Renoire’as yra pasakęs: jei dailininkas paima savo anksčiau tapytą darbą ir neranda jame nieko taisytina, tegu verčiau keičia amatą. Leonardas, rengdamas parodą ir kilnodamas savo senus paveikslus, klaidų juose įžvelgė daug, tačiau matyti netobulumus yra viena, o žinoti, kaip juos pataisyti – visai kas kita…
“Man ir Romualdas Budrys kartoja: netapyk ant senų darbų, ar tau švarios drobės gaila? Bet juk ir taip rodau šimtą trisdešimt paveikslų, ir dirbtuvėje dar geras pusšimtis likę: tai kiek galima? Negi sunkvežimiais tuos paveikslus veši?” – klausia tapytojas.

Spalvų sūkuriai tapytojo Algimanto Stanislovo Kliaugos nebaugina: jam svarbiau, kad paveikslas nebūtų drungnas.

Praėjusią savaitę „Arkoje“ atidarytoje Algimanto Stanislovo Kliaugos personalinėje parodoje matomi jo kelionių maršrutai: pradedant daugkartinėmis viešnagėmis Kuršių nerijoje, baigiant už jūrų marių, JAV pietuose, žydinčia Florida. Būtent – žydinčia, nes dauguma iš ten 2008-aisiais parsivežtų drobių įamžino tą beprotišką, daugiabalsį, sunkiai suvokiamų formų žydėjimą.
„Matote dešrų medį? Šis augalas iš tikrųjų daugelyje kalbų taip vadinamas. Jo mėsingi raudoni žiedai prasiskleidžia naktimis, o ne dienomis. Jei draugai nebūtų parekomendavę sugrįžti prie to medžio naktį, būčiau jų nė neišvydęs“, – teigia autorius.
Dar paveiksluose – skaisčiai raudonomis žiedų kekėmis, tarsi kraujo syvų gavusi obelis, nuberta karališkoji poinciana, švytintys mimozų šepetėliai. Ir „Pasažas“, virš kurio plyti ypatingai vaiskus dangus: toks sintetiškai žydras, koks tikriausiai būna tik Floridoje. Nenuostabu, kad ir savo parodą tame krašte dailininkas improvizavo po atviru dangumi.
Užtat lengvi debesėliai virš „Karališkosios poincianos“ pabarstyti ypatingu baltu smėliuku, parsivežtu iš vietos paplūdimio. Tiek parodoje ir tėra tų faktūros gudrybių, nes, pasak A.S.Kliaugos, koliažų eksperimentai netraukė jo net jaunystėje.

Geras paveikslas yra…

Atsitiktinis „Arkos“ lankytojas šiandien sunkiai bepatikėtų, kad baigęs dailės mokslus A.S.Kliauga buvo tradicinis, dramatiškas „lietuviškai“ tamsių koloritų tapytojas. „Šiandien, kai populiariausia juoda balta tapyba, būčiau madingas autorius“, – ironizuoja pašnekovas.
Ryškių spalvų šuorai į jo darbus pamažu įsisuko vėliau. Ir įsisuko taip veržliai, kad reiklesni kolegos kraipo galvas: ar tik „neperkrauta“ tų akį rėžiančių koloritų ribotoje erdvėje? „Tų ekspresionistinių sūkurių paveiksle gali būti daugiau, gali būti mažiau. Man svarbu, kad daiktas nebūtų drungnas“, – teigia tapytojas. Ir prisimena, kaip kartą jo parodoje tapybos meistras Leonardas Tuleikis, sustojęs prie vaiskaus peizažo, įsakmiai pakartojo savo mėgstamą frazę: „Geras paveikslas yra tamsus paveikslas.“ O šalia stovintis Aloyzas Stasiulevičius pataisė: „Ne, geras paveikslas yra raudonas.“ Kiekvienam savo…
Vienintelės „Mauduolės“ subtiliu blyškumu išsiskiria parodos spalvų karnavale: tarsi tos trys grakščios damos būtų užklydusios iš visai kitos ekspozicijos. Autorius paslaptingai šypso: „Tyčia pakabinau, kad visi svarstytų ir klausinėtų kodėl.“ Bet priduria, kad paveikslai iš „Mauduolių“ ciklo nesiskundžia komercine sėkme, mat senstelėjusiems vyrams patinka žiūrėti į nuogus moterų kūnus. Dalis šio ciklo pirkėjus atrado tiesiog pakrantėje ežero, šalia kurio buvo surengtas dailininkų pleneras. Atėję maudytis vyrai išvystam vaizdui nelikdavo abejingi…
„Esu nutapęs ir nemažai portretų. Ne vien kolūkiečių ar socialistinio darbo pirmūnų, kuriuos anksčiau būdavo privalu tapyti pleneruose. Antra vertus, ne tiek svarbu, ką tapyti, svarbiau – kaip. Žymus mūsų portretistas Vytautas Ciplijauskas melžėjas nutapė taip meistriškai, kad paveikslas iki šiol saugomas Maskvos Tretjakovo galerijoje“, – primena pašnekovas.
Pats A.S.Kliauga tapė tiek provincijos kalvius, tiek sostinės intelektualus, pavyzdžiui, Marcelijų Martinaitį, kuris pozavo jam savo namelyje Vanaginėje. „Poetas tuomet kaip tik redagavo Pauliaus Širvio rinktinę. Klausinėjo, ką jam pozuojant geriau daryti. Patariau dirbti savo darbą – rašyti, popieriaus lapų pluoštą ant kelių pasidėjus“, – pamena tapytojas.

Sveiki, pone Pechšteinai!

Šiuo metu dar viena A.S.Kliaugos darbų paroda eksponuojama Norvegijos pajūrio mieste Bergene, kuriame dailininkui buvo sudarytos sąlygos padirbėti porą savaičių. „Norvegai patys mane susirado, išvydę mano darbus internete, ir pakvietė vasarą atvykti. Kadangi Norvegija – brangi šalis, daug keliauti ar pramogauti nebuvo galimybių, užtat tapyti turėjau laiko į valias. Tų paveikslų paroda buvusio laivybos kompanijos savininko ir meno kolekcionieriaus Hilmaro Reksteno rezidencijoje įkurtoje galerijoje atidaryta prieš gerą mėnesį, minint Vasario 16-ąją. Susirinko vietos lietuviai, kurių ten jau nemažai, atskrido Gediminas Storpirštis su gitara. Tiesioginis skrydis iš Vilniaus į Bergeną tetrunka dvi valandas – ten prisistatai greičiau negu į Klaipėdą“, – pasakoja dailininkas.
Lietuvos pajūrio motyvai jo paveiksluose irgi dažni – ne kartą teko dalyvauti Palangoje ar Nidoje rengiamuose pleneruose. Tiesa, vienas iš senąją Nidos evangelikų liuteronų bažnyčią vaizduojančių paveikslų pavadintas neįprastai: „Sveiki, pone Pechšteinai!“ A.S.Kliauga aiškina Nidos menininkų kolonijos atstovų darbų ekspozicijoje pastebėjęs dailininko Makso Pechšteino, vieno iš ekspresionizmo pradininkų, tapytą paveikslą. Vilnietis užlipo ant to paties kalnelio, surado identišką stebėjimo tašką ir konstatavo, kad per šimtmetį niekas nepasikeitę: netgi žolės ant kalvelių šalia bažnyčios gulėjo lygiai taip pat „sušukuotos“. O kadangi tuo metu dailės pasaulis minėjo šimtąsias ekspresionizmo metines, šis A.S.Kliaugos paveikslas sudomino proginių parodų kuratorius ir buvo eksponuojamas Berlyne bei Maskvoje.
Pastaraisiais metais tapytojas kartu su „Individualistais“ dažniau vieši Pervalkoje, kur laikiną pastogę savo viloje dailininkams kiekvieną rudenį draugiškai suteikia bendrovė „Lietuvos dujos“.
„Individualistai“ kaip tik mini savo veiklos dvidešimtmetį, ta proga Vilniaus rotušėje balandžio pradžioje bus atidaryta jubiliejinė grupės paroda. Kadangi pernai A.S.Kliauga kolegų išrinktas šio sambūrio pirmininku, jam ir teks pagrindiniai parodos organizavimo rūpesčiai. O sutelkti bendram darbui individualistus, kaip suprantate, nėra itin lengva užduotis…

Kol kauniečiai džiaugiasi Vytauto Kasiulio darbų paroda, o klaipėdiečiai – Salvadoro Dali kūrinių ekspozicija, žvilgtelėkime, kokie maršrutai vasarį meno gerbėjų laukia sniegu nuklotame Vilniuje.

Pradėkime nuo skambiai per Lietuvą gaudžiančios donelaitiados: iš „Titaniko“ galerijos jos estafetę sostinėje vasarį perima Kultūros ministerijos kaimynystėje įsikūrusi „Meno niša“. Čia po savaitės atidaroma Šarūno Leonavičiaus iliustracijų, sukurtų Kristijono Donelaičio poemai „Metai“, paroda. Šalia aštuonių nespalvotų piešinių dailininkas pateikia dvylika didelių siužetinių kompozicijų, atspindinčių autentiškas poeto laikmečio detales.
Vasario 11 d. 17 val. parodoje vyks Dailininkų sąjungos leidyklos „artseria“ parengto „Metų“ leidimo su tomis pačiomis Š.Leonavičiaus iliustracijomis viešas pristatymas.

Arimai ir spalvos

Dvi sostinės galerijos pristato vyresniosios kartos lietuvių menininkus. „Kunstkamera“ kviečia susipažinti su Vitolio Trušio tapyba. Iki devintojo dešimtmečio šio dailininko darbai drąsa ir novatoriškumu nenusileido „tyliesiems modernistams“ – Valentinui Antanavičiui, Vincui Kisarauskui, Kazei Zimblytei etc. Vėliau V.Trušys pasuko hiperrealistinės tapybos, siekiančios tikroviško pasirinktų objektų atvaizdavimo, keliu. Jo mėgstamiausiu žanru tampa peizažai, kuriuose vyrauja horizonto linija ar ariamų dirvonų vertikalės. Jokio išsišokimo, jokio efektų ieškojimo – tik niūri spalvinė gama ir beveik užuodžiamas pažliugusių dirvonų kvapas, kuris daugeliui vyresnių lietuvių iki šiol primena tėviškę.
Visai kita nuotaika ir spalvomis spinduliuoja „Juškus gallery“ pristatoma Raimondo Martinėno tapyba: šioje parodoje vyrauja mėlynai raudoni paveikslai, nestinga ir žalumos. Šalia dailininko pamėgtų abstrakcijų galima pamatyti ir žinomo tapytojo Algimanto Kuro portretą, ir keletą peizažų. Iš viso eksponuojami 25 R.Martinėno darbai, atskleidžiantys pastarųjų dviejų dešimtmečių menininko kūrybos kelią. Jo kūrybos pavyzdžių turi ne tik Lietuvos dailės muziejus, bet ir Tretjakovo bei Moderniojo meno galerijos Maskvoje, Nortono George’o galerija Niujorke.

Devintojo dešimtmečio karta

Pageidaujantieji susipažinti su jaunosios kartos lietuvių daile turėtų sukti į galeriją „Arka“, kurioje jų laukia dvylika tapytojų, skulptorių, grafikų ir videomenininkų. Visi jie gimė devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir dar nespėjo apšilti kojų meno pasaulyje. Tad ir parodos pavadinimas „Baltas lapas“ – simboliškas. Ši karta užaugo tarp nykstančio sovietmečio paveldo ir iš vyresniųjų daug prisiklausė apie laiką, kurio pati nebepamena. Todėl kruopščiai gaudo kiekvieną besitraukiančios praeities ženklą.
Andrėjos Šaltytės videofilmas pasakoja apie jos tėvą lenktynininką, sulaukusį savo penkiolikos minučių šlovės. Joanos Kairienės atspauduose matome praėjusio laiko pastatus, daiktus ir buities detales. Mykolo Saukos skulptūrose daugiau belaikės fantazijos nei prisiminimų, tačiau iškalbingai pasirinktos raiškos medžiagos – savo amželį nugyvenusios silikatinės plytos, emaliuota vonia ir betonas.
Iš devintojo dešimtmečio vaikų – ir Gedvilė Bunikytė, kurios parodą galima apžiūrėti Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos patalpose Žvėryne, Malonioji g. 6. Ji meno ieško braižyboje ir geometrinėse figūrose, kuriose įžvelgia užuominų apie kitas būties dimensijas ir vieningą pasaulio sąrangą.
Autorė baigė teatro meną „Goldsmiths“ koledže Londone – mieste, kuriame liko gyventi ir kurti. Savo performansuose ji dailę derina su šokio, teatro ir videomeno elementais. G.Bunikytė pasirodymus jau yra surengusi „Whitechapel“, „South London“ galerijose, Karališkojoje menų akademijoje Londone.
Dar vienas tos pačios kartos menininkas tapytojas Andrius Zakarauskas šį antradienį „Vartuose“ atveria trečiąją personalinę parodą, kurioje rodo pastaraisiais metais sukurtus paveikslus bei koliažus. Jos pavadinimas „Vardan“, žadinantis asociacijas su tikėjimu, religiniu ar kitokiu idėjiniu pasiaukojimu, pasitarnauja kaip parodos idėją atskleidžiantis raktas. Menininkas čia pristato individualią „utopinę ideologiją“, susiedamas ją su tapytojo figūra. Interpretuodamas griežtą diktatorių laikyseną, jų propagandinę retoriką, kupiną teatrališko įsakmaus patoso, A.Zakarauskas režisuoja fiktyvaus kulto atmosferą, kurioje menininkas virš masių iškyla kaip demiurgas, visagalis kūrėjas. Taip sugrįžtama prie amžinų klausimų apie kūrybos prigimtį ir kūrėjo dieviškumo mitą.

Garsaus ne tik Ispanijoje, bet ir visame pasaulyje katalonų kilmės menininko Salvadoro Dali (1904–1989) darbai sausio 23 d. bus pristatyti uostamiestyje, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC).
Parodos iniciatoriai skelbia, kad KKKC Parodų rūmuose bus eksponuojami šio unikalumu savo amžininkus pranokusio menininko litografijų, keramikos, skulptūros, medalių darbai. Parodos tematika – „Materialusis siurrealizmas“, kuria siekiama atskleisti S.Dali kūrybinę įvairovę.
Svarbu paminėti, kad tai – vienas ryškiausių ir įvairiapusiškiausių XX a. siurrealizmo kūrėjų, plačiajai visuomenei daugiausia žinomas modernistinės meno krypties dailės darbais, tokiais kaip „Ištirpęs laikas“, „Miuncheno sutartis“, „Kristus ant kryžiaus“ ar „Paskutinė vakarienė“. Tačiau Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre visą mėnesį (iki vasario 28 d.) veiksiančioje parodoje norintieji turės galimybę susipažinti su šiek tiek kitokia šio įvairialypio bei savo ekscentriškumu išsiskiriančio menininko puse. Garsusis XX a. kūrėjas meno istorijoje žinomas ne tik kaip dailininkas, tapytojas, grafikas ar skulptorius – savo kūrybinėje amplitudėje S.Dali yra pasižymėjęs ir kaip režisierius, dizaineris bei rašytojas.
Klaipėdoje veiksiančioje parodoje S.Dali kaip tik ir atsiskleis kaip objektų kūrėjas. Prancūzijoje įsikūrusios organizacijos „Amiencom“ parengtą kilnojamąją parodą sudaro maždaug šimtas S.Dali darbų, saugomų privačioje kolekcijoje.
Pasak KKKC direktoriaus pavaduotojos kultūrinei veiklai Bronės Neverdauskienės, kilnojamąją parodą sudarys keramika, litografija, įvairūs akvarelės piešiniai. Bus eksponuojamas Dante’s Alighieri poemos „Dieviškoji komedija“ iliustracijų ciklas, Italijos vyriausybės užsakymu S.Dali kurtas krikščionybės ir tikėjimo temų įkvėptas litografijų ciklas „Dvylika apaštalų, arba Apskritojo stalo riteriai“ (1977 m.), Pedro Antonio de Alarcono apysakos „Trikampė skrybėlė“ ir to paties pavadinimo baleto iliustracijos (1959 m.), Renesanso menininko Benvenuto Cellini autobiografijos iliustracijos (1945 m.), ilgametės S.Dali sielos draugės prancūzų dainininkės, aktorės, dailininkės Amandos Lear litografija.
Spalvingą grafiką parodoje „Materialusis siurrealizmas“ papildys proginiai medaliai, juvelyrikos dirbiniai, keraminės lėkštės iš serijų „Žaidimo kortos“, „Las Flores Dalinianas“, „Septyni menai“, S.Dali išradingai dekoruotos pasitelkus siurrealizmo elementus, dailininko sukurtų pašto ženklų ir net vyno etikečių maketai.
Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas bei Vilniaus dailės akademijos profesorius Arūnas Sakalauskas džiaugiasi kultūros pliūpsniu uostamiestyje ir pabrėžia, kad S.Dali darbų paroda – puiki ekskursija po žymaus menininko kūrybą: “Juk jis įnešė nemenką indėlį į meno pasaulį ir turėjo daug sekėjų visame pasaulyje. Ne kiekvienas gali nuvykti į paties menininko muziejų Ispanijoje, todėl labai gerai, kad gyvuoja tokie projektai.”

„Meno nišoje“ atidaryta kauniečio Alono Štelmano paroda „Fėjai“.

Minimalistinės, detalių neperkrautos brūkšnelių plaušeliais mirgančios aliejinių pastelių erdvės. Tarsi bylotų apie jūrą, šėlstančio vandens ir saugaus kranto stichiją. Tačiau darbų autorius kaunietis Alonas Štelmanas tvirtina tikros jūros jau dešimtmetį neregėjęs. O aš žiūriu į jį ir suprantu, kad tokio autentiško, savo vizijose iki paskutinio plaukelio beviltiškai skendinčio menininko nemačiau tikriausiai dar ilgiau.
Šiais laikais sutinki daugybę utilitariškai pozityvių, apgalvotai perspektyvių, iš esmės labiau verslininkus, nei menininkus primenančių kūrėjų, su kuriais bendrauti itin paprasta, nes jie suvokia ir priima žiniasklaidą kaip savo pačių populiarumui palankų elementą. Kiekvienam tavo klausimui parengtas teisingas, į visuomenės ausį taikliai kaip raketa nutaikytas atsakymas.
Bėda, kad tie apdairūs racionalios savimonės parengti atsakymai tokie panašūs vienas į kitą, kad ilgainiui atmintyje pradeda nevaldomai klonuotis, ištrindami iš jos savo šeimininkus. O tada klonuojasi, iš teksto į tekstą skraido tie patys klausimai, tos pačios „aktualios“ temos. Galiausiai, iš nuobodulio staugdamas prie šito kultūringo, euroremontu kvepiančio priimamojo langelio, pradedi ilgėtis laukinių Jurgio Kunčino aprašytų „menestrelių“, tarsi negrįžtamai išnykusių dinozaurų. Staugi kaip žuvis atvertom žiaunom, slūgstančio gyvenimo bangos pamiršta ant džiūstančio kranto.
Ir štai, prašom susipažinti – Alonas, galerininkų ištrauktas iš mažyčio kambarėlio Kauno Kalniečiuose. Kuris nebijo prisipažinti: tam, kad būdamas trisdešimt penkerių metų galėtų atvykti į savo jubiliejinės, dvidešimtosios, personalinės parodos atidarymą Vilniuje, jo mama ėjo skolintis šimto litų iš kaimynės. Ir čia pat ramiai siūlo: o gal einame į gretimame name veikiantį barą išgerti alaus?.. Bet – apie viską iš eilės.

Atėjo Lauryna – išnyko ateiviai

„Dirbau vasarą, vėliau du mėnesius gulėjau psichoneurologinėje ligoninėje. Kai išėjau iš ten – dar šešis paveikslus nutapiau“, – dėsto paprastai, nedailindamas įvykių.
Dar priduria, kad ligoninėje jam į šlaunį suleido tokių vaistų, nuo kurių ilgai negalėjo atsistoti. O po keturiasdešimties dienų gulėjimo į ligoninę jo aplankyti atvažiavo smuikininkė Lauryna – Alono fėja… Tai ji, ilgaplaukė brunetė, pavaizduota daugelyje parodos paveikslų. Vienas taip ir pavadintas: „Lauryna – mano svajonių mergina“.
„Gal ir straipsnį taip galima pavadinti?“ – naiviai teiraujasi. Ne, Alonai, išdžiūvusiame krante, mąstančiame vieno langelio principu, tai būtų neatleistinai banalu.
O vanduo paveiksluose – visai ne jūros, o Kauno marių prie Pažaislio. Ir lieptai vandenyje – tik lieptai, o ne solidūs molai… Tie lieptai neretai primena ligoninės lovas. Kaip ribą tarp skirtingų – vandens ir sausumos, gyvenimo ir mirties stichijų.
„Anksčiau vaizduodavau širdažmogius, menžmogius ir ateivius, kurie skraidydavo aplink mano namus. O šitie darbai gimė iš didžiulės meilės Laurynai. Keista – kai susipažinau su Lauryna, ateiviai iš kosmoso pradingo. Ir atsirado štai tokie paveikslai – su liepteliais, lietsargiais, vėliavomis, žibintais ir buteliais“, – mosteli galva salėn, kurioje pats, ką tik atvykęs, dar jaučiasi nelabai kaip.
Bet meilės šventė paprastai tapoma vaiskiomis, fejerverkinėmis spalvomis. O čia – juoda, smaragdiškai žalia, persmelkianti mėlyna ir daug violetinės, disonuojančios su žibintų šviesos geltoniu… Labiau gedulas nei šventė. Atstumtos meilės gedulas?
„Man ši istorija – „non finito“. Ir praradau, ir nepraradau… Lauryna, aš tave myliu! – šnabžda į diktofono garsiakalbį, tarsi į tiesioginio eterio mikrofoną. – O šaltos, įelektrintos spalvos – būdingos mano tautai, tai tikriausiai genai… Be to, mes su Lauryna rengiamės tamsiais rūbais. Mes gedime šitos galaktikos, nors kitos neturime. Bet ir šitoj galaktikoj prie marių mums būdavo gerai. Prie marių mes mylėjomės.“

Ketvirtadienį Vilniuje atidaromas Vytauto Kasiulio dailės muziejus. Nuolatinėje muziejaus ekspozicijoje bus galima pamatyti dailininko žmonos Bronės Kasiulienės bei sūnaus Vytauto Viktoro Kasiulio Lietuvos dailės muziejui perduotą V.Kasiulio (1918–1995) kūrinių kolekciją. Dailininko memorialinis archyvas bus eksponuojamas pirmojoje keičiamoje parodoje „Vytauto Kasiulio Paryžius“ iš parodų ciklo „Europos miestai“. Vėliau ją pakeis to paties ciklo ekspozicijos „Mykolo Raubos Vilnius“ ir „Arbit Blato Paryžius ir Venecija“.

Šių metų birželio 19 d. (trečiadienį) 17 val. galerijoje „Aukso pjūvis“ (adresas: Verslo lyderių centras (BLC), K. Donelaičio g. 62, Kaunas) atidaroma estų dailininko Otto Lambingo (Ott Lambing) kūrinių paroda.

Dailininkas gimė 1955 m. Kohtla Jarvėje, Estijoje. 1975 m. baigė meno ir dizaino studijas Tartu meno mokykloje. Tais pačiais metais apsigyveno Hiiumaa saloje, Kardla mieste. Nuo 1994 m. dirbo Kardla kultūros centro meno studijoje parodų organizatoriumi ir vadovu. Šiuo metu jis vadovauja Kardla miesto dailės mokyklai, rengia vasaros dailės stovyklas Hiiumaa saloje, organizuoja įvairias parodas Estijoje ir užsienyje (Lietuvoje, Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Rusijoje ir kt.), yra surengęs 27 personalines savo parodas.

Lietuvoje Otto Lambingo kūryba bus rodoma jau ketvirtąjį kartą. Dailininko parodą kuruoja Estijos garbės konsulas Virginijus Biskys. Tarp Hiiumaa salos bendruomenės ir Lietuvos užsimezgę glaudūs bendradarbiavimo ryšiai virto bendrais tęstiniais projektais: estų ir lietuvių menininkai keliauja, keičiasi parodomis, rengia bendrus kūrybinius užsiėmimus.

Hiiumaa sala, kurioje menininkas gyvena, yra antroji pagal dydį Estijos sala (po Saaremaa salos) Baltijos jūroje. Čia atkeliauja mažiau turistų, viešpatauja ramybė, nepaliestas gamtos grožis, grynas oras, pakrantėse driekiasi laukiniai paplūdimiai su švyturiais. Gyvenimas pajūryje, gamtos apsuptyje, darbas su jaunimu lemia ir dailininko kūrinių pobūdį. Vaiskios spalvos, romantiški, pasakiški motyvai skleidžia gyvenimo džiaugsmą. Autorius teigia savo laimę ir įkvėpimą atradęs kasdieniniame darbe, bendravime su jaunimu. Todėl ir savo kūriniais norėtų perteikti žiūrovui Hiiumaa salos švytėjimą.

Savaitgalį baigsis antrasis internetinis (http://pylimogalerija.lt/aukcionas) dailės aukcionas, kurį organizuoja Pylimo galerija. Kainas už pateiktus kūrinius tinklalapyje siūlo patys lankytojai. Aukcione galima įsigyti 54 Kazio Šimonio, Adomo Galdiko, Prano Domšaičio, Vytauto Kasiulio ir garsių nūdienos autorių kūrinius. Visus juos galima pamatyti minėtos sostinės galerijos ekspozicijoje. Balandžio 27 ir 28 d. nuo 16 val. kas 10 minučių baigsis galimybė varžytis dėl pateiktų meno kūrinių. Pirkėjas, patvirtinęs galerijos nustatytą pradinę arba pasiūlęs aukščiausią kainą, ir galės įsigyti pasirinktą kūrinį. Varžymasis gali tęstis iki paskutinės tam kūriniui parduoti skirto laiko sekundės.