Sostinės „Titaniko“ parodų centre atidaryta paroda „Dienos svajos, nakties košmarai“. Joje eksponuojami tapybos, grafikos ir skulptūros kūriniai, atspindintys siurrealizmo meninę kryptį ir siurrealumo apraiškas Lietuvos dailėje. Daugiausiai jų aptinkama Vytauto Kalinausko, Valentino Antanavičiaus, Vinco Kisarausko, Stasio Eidrigevičiaus, Mikalojaus Vilučio, Petro Repšio, Mindaugo Skudučio, Henriko Natalevičiaus darbuose. O ryškiausiai siurreali vaizduotė matoma Šarūno Saukos paveiksluose, kuriuose pagal košmariško sapno logiką modeliuojami fizinio kūno nuotykiai.

Savaitgalį Nacionalinėje dailės galerijoje pradėjo veikti dviejų žymių lietuvių menininkų pomirtinės parodos: Stanislovo Kuzmos (1947–2012) „Skulptūra + 5425 dienos“ bei Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) „Rentgenogramos“.
M.T.Rožanskaitė garsėjo medicininės tematikos paveikslais – širdies operacijų, rentgeno kabinetų, ligoninių vaizdais. Jos kūryba – tai nepagražintos tikrovės rentgenogramos. S.Kuzmos parodoje bus eksponuojami ankstyvieji, mažiau žinomi autoriaus piešiniai, skulptūros ir užrašai, kuriuos papildo Algimanto Kunčiaus ir Arūno Baltėno fotografijos. Parodos pavadinimą pasiūlė pats menininkas, dėl sveikatos rūpesčių turėjęs labai dalykiškai planuoti laiko ir energijos išteklius. Darbo kalendoriuose skulptorius kasmet sužymėdavo kūrybai skirtas dienas. Tokių tarp 1976-ųjų ir 2012-ųjų buvo 5425 dienos.

Penktadienį 18 val. sostinėje vyks dvidešimt septintasis Vilniaus aukcionas. Nuo trečiadienio Tolerancijos centre bus galima apžiūrėti 87 jam teikiamus meno kūrinius. Šįkart kolekcija reprezentuoja Lietuvos tapybos klasiką, kurią papildys grafikos, skulptūros darbai ir šiek tiek užsienio šalių dailės. Atskiras dėmesys skiriamas peizažo žanrui: trys darbai reprezentuoja Nidos dailininkų koloniją, marinistinę temą papildo prieškarinės Česlovo Janušo akvarelės ir minimalistinis Leono Lino Katino (jaunesniojo) „Palangos tiltas“. Vis dėlto dominuoja koloristinė ekspresionistinė lietuviška tapyba. Brangiausiai – 29,4 tūkst. Lt įkainota Vytauto Kairiūkščio futuristinė pastelė „Koncertas“ (1921). Vėl išvysime du perkamiausio Vilniaus aukcionų autoriaus Kazio Šimonio paveikslus.

„Arkos“ galerijoje atidaryta paroda „Stopkadras 2013“, kurioje tapytojai ir skulptoriai keičiasi vaidmenimis su fotografais ir videomenininkais: pirmieji savomis išraiškos priemonėmis mėgina stabdyti žavingas akimirkas, antrieji – kalbėti apie tai, kas amžina. Ar tapyboje egzistuoja akimirkos siužetai, laikinumo ir reportažo elementai, ir priešingai – kas fotografijoje priskiriama prie amžinų temų? Atsakymo savo darbuose ieško Bronius Gražys, Linas Liandzbergis, Vilmantas Marcinkevičius, Klaudijus Pūdymas, Arūnas Rutkus, Arūnė Tornau, Arturas Valiauga ir kiti.

Radvilų rūmuose atidaryta tarptautinė paroda „Sidabro amžius. Rusų dailė Baltijos šalių kolekcijose. 1890–1930“. Laikotarpis, dar vadinamas sidabro amžiumi, laikomas rusų dvasinės kultūros renesansu. Pradžią jam davė jauni Peterburgo ir Maskvos dailininkai, gynę estetinę koncepciją „menas menui“. Labiausiai pastebimi savo kūryba anuomet buvo Aleksandras Benua, Mstislavas Dobužinskis, Nikolajus Rerichas, Markas Šagalas, Michailas Vrubelis. Kadangi po 1917 m. revoliucijos nemažai jų emigravo, šių menininkų kūriniai pasklido ir Baltijos šalių meno kolekcijose. Ypač daug jų išsaugojo ir šioje parodoje eksponuoja Latvijos dailės muziejai.

Šeštadienį bus stabdomas pirmasis Pylimo galerijos organizuojamas internetinis garsių lietuvių menininkų paveikslų aukcionas: 16 val. tinklalapyje http://pylimogalerija.lt/aukcionas baigsis Kazio Šimonio paveikslo „Peizažas su koplytstulpiu“ pirkėjų statymai, vėliau kas dešimt minučių finišuos aukcione užsiregistravusių dalyvių varžybos dėl kitų siūlomų darbų. Iš viso siūloma 60 lotų, tarp kūrinių autorių – dailės klasikai Adomas Galdikas, Jonas Rimša, Viktoras Vizgirda, Viktoras Petravičius, Vytautas Kasiulis, taip pat šiuo metu kuriantys tapytojai Vladas Karatajus, Vincentas Gečas, Aloyzas Stasiulevičius, Rimas Bičiūnas, Leonardas Gutauskas. Paveikslus savo akimis galima apžiūrėti Pylimo galerijoje veikiančioje ekspozicijoje.

Trumpas maršrutas po naujas parodas sostinės Senamiestyje.

Kas sudomino pirkėjus prieš dešimtį dienų vykusiame dvidešimt penktajame Vilniaus aukcione? Pirkėjas nepagailėjo 14 tūkst. Lt už Mstislavo Dobužinskio (1875–1957) „Europos miestų piešinių komplektą“. To paties menininko „Eskizų bloknotas“ parduotas už 6,8 tūkst. Lt, „Įvairių dokumentų ir eskizų archyvas“ – už 6,6 tūkst. Lt. Tokį M.Dobužinskio palikimo populiarumą lėmė retai aukcionuose siūlomi jo darbai bei tarptautinis dailininko pripažinimas, suteikiantis gerokai daugiau šansų prireikus susigrąžinti investuotus pinigus.
Lietuvai reikšmingas G.Brauno Vilniaus miesto planas „Vilna Litvaniae metropolis“ iš XVI a. pabaigos „Pasaulio miestų atlaso“ nupirktas už 7 tūkst. Lt – irgi nebloga investicija.
Ne ką blogiau sekėsi ir Lietuvos XX a. kūriniams: tiek už Jono Mackevičiaus (1872–1954) „Capri salos pakrantę“, tiek už Jokūbo Kazlausko (1904–1993) „Laivus prieplaukoje“ aukciono dalyviai sumokėjo po 4,6 tūkst. Lt. Ir netgi už litografiją pagal Žalgirio mūšio triptiką nepagailėta 1,9 tūkst. Lt. Gyva dar, rusena mumyse patriotinė dvasia…

Istorija, reliktai, relikvijos

Jos apstu ir Vilniaus rotušėje atidarytoje parodoje „Donelaitis 2012“, skirtoje artėjančiam būrų dainiaus 300 metų jubiliejui. Darbus šiai parodai pristatė Andrius Giedrimas, Vytautas Dubauskas, Raimondas Martinėnas, Romualdas Balinskas, Vilmantas Marcinkevičius, Agnė Jonkutė, Aleksandras Vozbinas, Bronius Gražys, Monika Furmanavičiūtė, Algis Griškevičius, Valentinas Ajauskas ir kiti žinomi tapytojai. Ekspoziciją papildo klaipėdiečio fotomenininko Virgilijaus Jankausko nuotraukos iš ekspedicijos po Mažąją Lietuvą.
Paveiksluose dailininkai gilinasi į Mažosios Lietuvos istoriją ir gamtovaizdį, „Metų“ poemos interpretacijas. Paroda garbingoje sostinės Rotušėje yra tęstinio projekto dalis. 2014-aisiais, kai minėsime K.Donelaičio jubiliejų, bus surengta didelė tapybos, skulptūros ir grafikos paroda, išleistas solidus katalogas.
Jei iš Rotušės trauksite Vokiečių gatve, patys to galbūt nepastebėdami tapsite dar vienos parodos lankytojais. Dailininkų sąjungos galerijos vitrinoje į skubančius praeivius iš už stiklo žvelgia Jurgos Karčiauskaitės-Lago, Algirdo Mikučio, Tado Deksnio ir kitų menininkų rankomis suformuoti „Reliktai“.
„Reliktas iš principo tėra liekana. Liekana kažko, kas buvo; vienam – reikšminga, kitam – neverta dėmesio. Reliktas – tai, kas lieka mūsų namuose ir atminty, kas paveldėta ar įgyta. Ne veltui reliktas taip netoli nuo relikvijos – ir prasmės, ir kalbos atžvilgiu“, – primena menininkai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Iš šiemet jau aštuonioliktą kartą vykusios Lietuvos mokinių dailės olimpiados aukso medalį parsivežė nedidelio Dusetų miestelio (Zarasų r.) moksleivė Adelė Vaitukaitytė. Kitus keturis aukščiausius apdovanojimus gavo didmiesčių vaikai.

Iš viso šiųmetėje olimpiadoje dalyvavo šešiasdešimt trys 9–12 klasių mokiniai iš skirtingų Lietuvos vietų. “Veidas” iš visų nugalėtojų išskyrė Adelę – visų pirma dėl savito jos meno pojūčio ir braižo. Be to, susipažinti su šia gabia paaugle masino ir tai, kad ji – vaikas iš provincijos.

Vaiko sėkmę lemia mokytojas
“Tai, kad Adelė laimėjo dailės olimpiados auksą – pirmiausia yra jos mokytojos dailininkės Nomedos Saukienės nuopelnas. Be to, prie jos ėjimo šiuo keliu daug prisidėjo pirmieji mūsų dukters dailės ir fotografijos mokytojai Romualdas Pučekas ir Alvydas Stauskas”, – kalbinamas apie dukters laimėjimus netikėtai prabyla laureatės tėtis Rimas Vaitukaitis.
Pasak jo, tėvų nuopelnas dėl vaiko laimėjimų nėra toks didelis, na, nebent vaikai daug pasiekia toje srityje, kurios atstovai yra patys tėvai. “Mes su žmona neturime nei dailės, nei muzikinio išsilavinimo, turime tik bendrą supratimą apie meną. Aš pagal profesiją esu miškininkas, taigi gana tolimas nuo meno žmogus. Manau, tėvų nuopelnas yra tik tas, kad jie pritaria vaiko pomėgiams, palaiko jį, paskatina ir paremia finansiškai: nuperka reikalingų medžiagų, nuveža į treniruotes, renginius, – svarsto R.Vaitukaitis. – Esu tikras, kad kiekvieno vaiko sėkmė priklauso tik nuo mokytojo, pas kurį jis patenka. O Dusetose mokytojai tikrai nuostabūs: jie padeda vaikams atsiskleisti. Tarkime, pernai šioje olimpiadoje dusetiškiai taip pat laimėjo auksą, užpernai – sidabrą…” (…)

Tapymas iš natūros padeda pamatyti
Olimpiadai Adelę rengusi dailininkė N.Saukienė pasakoja, kad mergina pati to prašiusi. “Ji labai užsispyrusi siekia tikslo ir to apdovanojimo tikėjosi labiau nei aš. Iš tikrųjų toje olimpiadoje Adelės darbas buvo išskirtinis – mes visą laiką dirbome ir olimpiadoje tapėme iš natūros, o ten vyravo pseudopsichodelinis kičas: neaiškios linijos, kažkokie baubai, multiplikacija”, – su lengva ironija vardija dailininkė. Pasak Nomedos, žmogus tik tapydamas iš natūros išmoksta pamatyti ir kurti. Ir retas kuris piešėjas gali iš savo minčių sukurti puikų dailės kūrinį.
Pati Adelė mums irgi prisipažįsta, kad, pamačiusi kolegų ir konkurentų atsivežtus darbus bei kalbėdamasi su jais prieš antrąjį olimpiados etapą – tapymą, buvo šiek tiek sutrikusi. “Visi jau iš anksto žinojo, ką pieš: vieni buvo namie kartą tai jau nutapę ir olimpiadoje tik perpiešė, kiti buvo apmąstę. Aš vienintelė tapiau tai, ką matau pro langą, tad jau maniau, kad mums nepasisekė, kad mūsų niekas nesupras, – šypsosi mergina.
Tiesa, priduria, kad jai, tapančiai iš natūros, šiek tiek trūko laiko. Mat olimpiadoje buvo leidžiama tapyti tik dvi valandas. O tiems, kurie tapė iš “paruoštukų”, laiko netgi likę. (…)

Pasinėrusi dar į dešimtis skirtingų veiklų
Tiek Adelės tėtis Rimas, tiek buvusi jos pirmoji mokytoja Jolanta Kondrašovienė, tiek dabartinė klasės auklėtoja Ilona Šukienė, tiek ir gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Vanda Normantienė pabrėžia, kad Adelė, kaip ir kiti gabūs vaikai, nesėdi vien prie pamokų ruošos, o užsiima daugybe kitų prasmingų veiklų.
Štai prieš pusantrų metų A.Vaitukaitytė tapo Lietuvos moksleivių parlamento nare. “Adelė labai kūrybinga, darbšti ir užsispyrusi siekia tikslo. Pamenu, kai kandidatavo į Moksleivių parlamentą, kaip atsakingai ji tam ruošėsi: subūrė palaikymo komandą, parengė argumentuotą kalbą… – pasakoja V.Normantienė. – Beje, mes kasmet Tarptautinės mokytojų dienos proga sveikiname mokytojus, dirbusius mūsų gimnazijoje. Pernai atvirukus gamino Adelė. Tai buvo nuostabūs kūrinukai. Kalėdų proga buvo surengtas konkursas „Eglutė kitaip”. Adelės klasė laimėjo pirmą vietą, nes Adelė pasiūlė labai originalią idėją. Gėlių puokštelės, įvairios malonios smulkmenos įvairių švenčių proga dažniausiai būna Adelės sumintytos. Ji – ir puiki žurnalistė: gimnazija leidžia savo laikraštuką „45 minutės” ir kiekviename jo numeryje rasime Adelės straipsnelių. Be to, ji veda mokyklos renginius, puikiai fotografuoja, o pernai sėkmingai pasirodė vertėjų konkurse „Tavo žvilgsnis”.
Prancūzų kalbą dėstanti klasės auklėtoja I.Šukienė pastebi, kad Adelei puikiai sekasi iš esmės visos disciplinos, ji turi vienintelį aštuntuką, visi kiti pažymiai – patys aukščiausi. “Ji labai daug skaito, diskutuoja su draugais apie perskaitytas knygas, tačiau niekada nemačiau jos, kaip kitų miestelio vaikų, vaikštinėjančios miestelyje be jokio tikslo. Ji nuolatos kažkuo užsiėmusi namie. Be to, ji ir mokykloje nebijo nei draugams, nei mokytojams pasakyti savo nuomonės, jei kažkam nepritaria. Tai labai atkakliai savo tikslų siekianti mergaitė”, – apibendrina I.Šukienė.
Ir nors Adelės tėtis Rimas kuklinosi kalbėdamas apie šeimos įtaką vaiko sėkmei, visos keturios kalbintos pedagogės pabrėžė, kad ši gabi mergaitė auga išskirtinėje šeimoje. “Vaikas labai daug atsineša iš šeimos”, – sako V.Normantienė. “Vaitukaičių šeima labai darni, dvasinga, meniška: tėtis veda įvairius miestelio renginius, mama domisi folkloru, floristika, – pertaria J.Kondrašovienė. – Pamenu, kaip miestelio žmonės stebėdavosi, kai tėveliai Adelę ir jos vyresnėlį brolį, dar tik šliaužiojančius pametinukus, atsinešdavo į miestelio galerijoje atidaromas parodas, kitus renginius.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Trečiadienį 18 val. sostinės galerijoje AV17 (pavadinime užšifruotas adresas: Aušros vartų g. 17) atidaroma vokiečių menininkų Gisberto ir Rose Stachų paroda „transit zone“. Joje kalbama apie pereinamąsias, išsivadavimo reikalaujančias žmogaus būsenas – tranzitines zonas. Tai asmeninių kiekvieno iš mūsų pokyčių būsenos, kuriose netikrumas – tai nežinomybė dėl ateities. Visa tai atspindima instaliacijose, fotografijose, juvelyrikoje ir vaizdo projekcijose.

Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta Elenos Urbaitytės-Urbaitis (1922–2006) kūrybos paroda „Pasirinkimai“, pristatanti žymios JAV lietuvių menininkės Lietuvai dovanotą darbų kolekciją. Pavadinimas žymi dramatiškų istorinių lūžių kryžkelėje atsidūrusios menininkės apsisprendimus: pasitraukimą į Vakarus 1944 m., namų ir artimųjų praradimą, įsikūrimo ir gyvenimo svetur rūpesčius. Tapybos, skulptūros, šviečiančių objektų, grafikos, piešinių, koliažų pasakojimą papildo nuotraukos ir dienoraščių, laiškų, atsiminimų, kritikų atsiliepimų ištraukos.

Vilniuje dvi tapybos parodas surengė jubiliejų švenčianti dailininkė Silvija Drebickaitė.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, tarsi paveikslas tapytas ant glamžyto audinio: atsitiktinių konfigūracijų, tarsi sueižėjusių dažų brūkšneliai ardo vaizdo monotoniją. Arčiau priėjus – faktūra lygi, o įtrūkiai tėra optinė apgaulė. Silvija aiškina, kad „apgaulė“ prasideda dar drobę gruntuojant: nuo grunto sluoksnių ir priklauso baigto paveikslo „trūkinėjantys raštai“.
Būtent mūsų pokalbio dieną Neris Vilniuje išsilaisvino: sueižėję ledai išplaukė jūrų marių link. Silvija sako mėgstanti tapyti rūką ir vandenį – kaip ir pridera horoskopo Žuviai.
Tačiau paroda, šiuo metu puošianti Vyriausybės fojė, anaiptol nespindi vien rasos lašeliais. Ją pradeda karališkas Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės portretas, vėliau atsiveria akvareliškai skaidrūs Vilniaus stogų ir bokštų smailių peizažai. Tada pasivaikštome po miškus, o galiausiai užsukame šeimininkės virtuvėn, kur ant stalo – pilnas dubuo po žvejybos keptuvės laukiančių žuvų.
„Lydekų, lynų ir raudžių“, – neklysdama vardija S.Drebickaitė, nors visi parodos paveikslai – iš „aukso fondo“, tapyti prieš kelerius ar keliolika metų. Tas fondas dažniausiai be didelių pretenzijų rymo kambario kampe, o štai dailininkės jubiliejaus proga vienu metu Vilniuje surengtos net dvi parodos: Vyriausybėje ir Baltupiuose veikiančiame šviestuvų salone „Gaudrė“.

Pradingusios mozaikos
S.Drebickaitė baigė monumentaliosios tapybos studijas. „Nešiau popierius į tapybą, bet pakeliui sutikau draugą, besirengiantį studijuoti monumentaliąją tapybą. Ir taip didinga mano vaizduotėje pasirodė tapyti ant sienų, kad nusekiau jam iš paskos“, – prisimena dailininkė.
Dėl studijų niekada nesigailėjo. Gaila nebent naujų šeimininkų uždažytų Silvijos tapytų sienų sostinės „Bočių“ restorane, taip pat iš mažyčių akmenukų surinktos didžiulės (100 kvadratinių metrų) mozaikos Palangoje, buvusiame „Jūratės“ sanatorijos baseine, kurio vietoje jau keleri metai riogso naujam pastatui išrausta pamatų duobė. Druskininkuose banko pastatas tebestovi, tik sienos, kurioje spindėjo Silvijos kurta mozaika – oranžinė paukštė tamsiai mėlyname fone, jau nebėr. Panašų kūrybos praradimų sąrašą Lietuvoje turi kone kiekvienas vyresnės kartos dailininkas monumentalistas.
Stovėdamos Vyriausybės hole, prisimename ir maždaug šioje vietoje, už generolo Ivano Černiachovskio nugaros, sename dviaukščiame pastate veikusią Vilniaus dailės mokyklą, kurią lankė Silvija. Dabartinė dailės mokykla S.Konarskio gatvėje iškilo vėliau, kai patogios vietos centrinėje miesto aikštėje prireikė Komunistų partijos Centro komitetui.
Ar galėjo tuomet mergaičiukė įsivaizduoti, kad buvusios dailės mokyklos vietoje pastatytuose rūmuose kabės jos paveikslų paroda? Likimas išties mėgsta pokštus.

Portretų baimės
„Gaudrėje“ smalsiai čiupinėjame įmantrų parodos kaimyną – stiklo karoliukų virvelių sruogomis blizgantį šviestuvą. „Nė vienas mano paveikslas tiek nekainuoja ir nekainuos“, – prisipažįsta Silvija.
Priešais – Vilniaus senamiesčio triptikas, kažkada tapytas sostinės pakraščio kultūros namams, kurių seniai nebeliko. Ir daugybe romano motyvų mirganti Miguelio de Cervanteso „Don Kichoto“ vizualinė fantazija.
Gėlių mėgėjams – skaisčios vandens lelijos, o aš, priešingai, renkuosi juodai mėlyną ledų sukaustytą jūros krantą. Sunku rasti klastingesnį ir populiaresnį pozuotoją už jūrą, bet Silvijos jaunystės darbas – nebanalus. Ir netgi gulbė, plaukianti viename iš Vyriausybėje rodomų paveikslų, anaiptol ne tokia saldi kaip turgaus paveikslėliuose.
Dailininkė sulaukia ir gyvų pozuotojų – tuomet, kai užsakomi šeimos portretai. Tokia mada, pasak S.Drebickaitės, populiarėja, ir nebūtinai tarp turtuolių, turinčių erdvius namus. Neseniai klientė užsakė širdžiai mielą paveikslą, kuriam pozavo trise: ji, jos duktė ir jų katė.
Būna nemėgstančių sustingusio savo atspindžio ar netgi prietaringai portretų bijančių žmonių. „Neseniai tapiau ponią, tai jos sūnus užėjęs paklausė: ką, mama, laidotuvėms ruošiesi?“ – prisimena dailininkė.
Dar sunkiau tapyti iš senų fotografijų, kai žmogaus nebėra. „Tuomet bandai atspėti jo charakterį, rasti išskirtinį bruožą, už kurio galėtum užsikabinti. Jei yra galimybė, peržiūriu kalnus fotografijų, kol suprantu, kas būtent turėtų atsispindėti tapomo žmogaus akyse“, – pasakoja S.Drebickaitė.

Iš Sankt Peterburgo atvežtos garsių dailininkų portretų graviūros.

Praėjusią savaitę Vilniaus paveikslų galerijoje atidarytos parodos „Fecit ad vivum“ kuratorė, iš lietuvių tremtinių šeimos kilusi Valstybinio Ermitažo muziejaus Vakarų Europos vaizduojamojo meno skyriaus vyresnioji mokslinė bendradarbė Nijolė Masiulionytė rekomenduoja susirengus į šią parodą nepatingėti kišenėn įsimesti lupos: tik su ja įžvelgsite nedidelio formato atspauduose kadaise kruopščių menininkų įrėžtus smulkiausius taškelius ir brūkšnelius.

Raižytojai – taip pat kūrėjai

Parodoje lankytojams pristatoma unikali šimto graviūrų kolekcija iš Valstybinio Ermitažo imperatoriškojo rinkinio. Lietuvos žiūrovai pirmą kartą pamatys pasaulinio garso dailininkų Rembranto, Antonijaus van Deiko, Žako Kalo kūrinius, Albrechto Diurerio, Mikeladželo Buonaročio ir daugelio kitų XVI–XVIII a. Europos dailininkų portretus, sukurtus jiems gyviems esant („fecit ad vivum“).
Tiesa, eksponuojamų autoportretų autorius dažniausiai būna jau ne graviūroje pavaizduotas menininkas, o kitas asmuo. Šis asmuo – tai raižytojas, graviūroje atkartojęs originalų dailininko tapytą autoportretą. Būtent nuo raižytojo priklausė graviūros estetika, jos dekoras, prasminę turinio visumą papildančios simbolikos išdėstymas. O svarbiausias tokio kūrinio vertės rodiklis būdavo nepriekaištinga meistrystė. Grafikas, pagal pavyzdį išraižęs šedevrą, tais laikais būdavo vertinamas taip pat pagarbiai kaip ir originalių portretų autorius.
„Visi jie – ryškios, savo kūrybai prilygstančios asmenybės, tik jų gyvenimai, veikiami įvairių aplinkybių, klostėsi skirtingai, – pasakoja kuratorė N.Masiulionytė. – Būta turtuolių ir gyvenusių skurdžiai, verslių ir neturinčių tos dovanos, nuolat supamų gerbėjų ir niūrių atsiskyrėlių. Vieni siekė šlovės ir gyvenimo patogumų, kitiems tie dalykai rūpėjo mažiau. Be grynuolių, savamokslių, stebinusių savo šedevrais, sėkmės siekė kruopštūs darbininkai, ištikimi giežtoms taisyklėms, bet taip pat palikę pėdsaką grafikos istorijoje. Tenka tik apgailestauti, kad žinių apie jų kasdienį gyvenimą liko palyginti mažai, o už tai, ką žinome, esame dėkingi meno istorikams, biografams – Džordžui Vazariui, Karelui van Manderiui, Filipui Balnučiui, užfiksavusiems asmeninio menininkų gyvenimo detales, jų charakterio savybes.“

Ermitažas laukia „Fluxus“ ir M.K.Čiurlionio

„Paroda skirta tikriems meno mėgėjams, pažįstantiems ne tik Rembrantą, Rubensą, Mikelandželą, bet ir kitus tos pačios epochos menininkus“, – teigė Lietuvoje viešėjęs Valstybinio Ermitažo muziejaus generalinis direktorius Michailas Piotrovskis.
Šis muziejus Sankt Peterburge 2011 m. priėmė 2,8 mln. lankytojų. Pasak M.Piotrovskio, tai optimalus skaičius, nes vasarą, kai mieste padaugėja turistų, pro lankytojų minią salėse būna sunku prasibrauti netgi Ermitažo vadovui. Tiesa, užsieniečiai statistiškai tesudaro penktadalį muziejaus svečių – maždaug tiek pat, kaip ir lankytojai iš Sankt Peterburgo. Žymiausio Rusijos muziejaus vadovas tvirtina, kad peterburgiečiai vertina galimybę dažnai lankytis Ermitaže ir ja naudojasi.
„Seniai pastebėta, kad ekonominių krizių metu muziejuose padaugėja lankytojų. Kai žmonės nebeišgali įsigyti naujų automobilių, jie užsuka į Ermitažą“, – pasakojo M.Piotrovskis.
Paklaustas, kokius Lietuvoje saugomus kūrinius galima būtų eksponuoti Ermitaže, svečias minėjo „Peterburgo dailininką“ Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, kurio parodą tikimasi surengti, ir neseniai Vilniaus miesto įsigytą „Fluxus“ meno kolekciją.
M.Piotrovskis taip pat džiaugiasi sostinės mero Artūro Zuoko atgaivinta iniciatyva Vilniuje statyti šiuolaikinio meno muziejų. Tiesa, dabar kalbama jau nebe apie Guggenheimo, o būtent apie Ermitažo muziejaus ekspozicijai skirtus rūmus dešiniajame Neries krante.
„O kol tokių rūmų nėra, džiaugiamės galimybe savo parodą pristatyti Vilniaus paveikslų galerijoje“, – užbaigė pokalbį garbingas svečias iš Sankt Peterburgo.