Praėjusią savaitę didžiuosiuose Lietuvos miestuose duris atvėrė trys reikšmingos parodos.

Pažymėdamas Muziejų metų pradžią, Lietuvos dailės muziejus atnaujino nuolatinę istorinės dailės ekspoziciją „Europos dailė XVI–XIX a.“ Radvilų rūmuose, kuriuos XVII a. viduryje pastatė didikas Jonušas Radvila.
Vakarų Europos dailininkų kūrybos pavyzdžių būta ne viename Lietuvos dvare. Menu besidomintys aristokratai buvo sukaupę ištisas Vakarų Europos tapybos kolekcijas. Vertingus tapybos rinkinius turėjo Radvilos Biržuose ir Vilniuje, Tyzenhauzai – Rokiškyje, Juozas Tiškevičius – Astravo dvare. Deja, karų ir politinių neramumų metais šios kolekcijos buvo išblaškytos, į Lietuvos muziejus pateko tik jų fragmentai.
Lietuvos dailės muziejaus Vakarų Europos tapybos rinkinio pagrindą sudaro paveikslai, XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvos dvarininkų ir kolekcininkų dovanoti viešiems Vilniaus rinkiniams – Vilniaus meno muziejaus draugijai ir Vilniaus mokslo bičiulių draugijai.
Šiuo metu Lietuvos dailės muziejaus rinkinyje yra per 300 XVI–XIX a. Vakarų Europos dailininkų paveikslų, iliustruojančių dailės stilių kaitą nuo renesanso iki romantizmo ir realizmo. Eksponuojami italų menininkų Antonio Campi, Marcello Venusti, Salvatoro Rosos, Giovanni Ghisolfi, Domenico Brandi, prancūzų Nicolas Poussino, Claude’o Lorraino, Gaspard’o Dughet, Jacques’o Stellos paveikslai, taip pat – ispanų, austrų, vokiečių, belgų, olandų dailės mokyklų atstovų kūrybos pavyzdžiai.
Beje, vasario mėnesį muziejaus lankytojai galės nuosekliau susipažinti su kunigaikščių Radvilų giminės kultūriniu palikimu: bus surengtos dvi jubiliejinės parodos, skirtos Vilniaus vaivadai, LDK didžiajam etmonui Jonušui Radvilai ir LDK didžiajam etmonui, didžiajam kancleriui bei Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Rudajam.

Pajūrio peizažų tradicija
Kaune, Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, pristatyta paroda „Peizažas tapyboje: nuo A.Žmuidzinavičiaus iki XXI a. dailininkų“. A.Žmuidzinavičiaus (1876–1966) palikimą sudaro 2 tūkst. įvairių technikų, žanrų ir temų darbų, tačiau jo kūrybos ašis – peizažinė tapyba, kuria dailininkas siekė idealizuoti, pabrėžti gimtojo krašto gamtos grožį. Nemažą A.Žmuidzinavičiaus kūrybos dalį sudaro Lietuvos pajūrio peizažai.
O štai pernai pavasarį Palangoje surengto tarptautinio plenero „Peizažas tapyboje“ dalyviai parodoje pateiks šiuolaikines Lietuvos pajūrio gamtovaizdžių interpretacijas. Pristatomi žinomų lietuvių tapytojų Broniaus Gražio, Antano Obcarsko, Kunigundos Dineikaitės, Aloyzo Stasiulevičiaus, Ričardo Zdanavičiaus, Algimanto Stanislovo Kliaugos darbai. Projekte dalyvavo ir paties A.Žmuidzinavičiaus anūkė grafikė Giedrė Gučaitė. Kartu su lietuviais Baltijos pajūrio peizažus Palangoje tapė svečiai iš Serbijos, Rusijos, Švedijos, Danijos, Latvijos, Estijos ir netgi du tolimosios Indijos atstovai.

Burių ženklai
Klaipėdoje į Prano Domšaičio galeriją kviečia kaligrafijos ir rašto meno paroda „Kaligrafija ant burių“, skirta šįmet minimam Klaipėdos miesto 760 metų jubiliejui. Šia proga surengtas tarptautinis kaligrafijos ir rašto darbų konkursas, kuriame dalyvavo 40 menininkų iš dešimties pasaulio šalių. Dvylika geriausiai vertinimo komisijos įvertintų darbų vėliau bus išspausdinti ant specialių tentų, įtvirtintų metalo konstrukcijose, imituojančiose bures, ir vasarą eksponuojami tiesiog Danės upėje.
Klaipėda dažnai vadinama Lietuvos kaligrafijos sostine. Prie šio vardo įtvirtinimo itin prisidėjo garsus kaligrafijos meistras profesorius Algis Kliševičius. Jo dėka per pastaruosius du dešimtmečius uostamiestyje susibūrė stipri menininkų kaligrafų grupė, tęsianti Antano Kučo, Alberto Gursko ir kitų Lietuvos kaligrafijos meistrų sukurtas tradicijas. Anksčiau mieste yra vykusios keturios Lietuvos šrifto ir kaligrafijos parodos „Rašto menas“, nuo 2006 m. leidžiamas vienintelis šalyje kaligrafijos meną propaguojantis tęstinis leidinys „Kaligrafijos sąsiuviniai“.

Radvilų rūmuose įspūdingą ekspoziciją surengęs tekstilininkas A.Jonutis pats savo profesijos nesirinko: tvirtina, kad gobelenai pasirinko jį.

„Ar galiu apžiūrėti jūsų rankas?“ – klausiu tarsi turguje iš delno burianti čigonė. Tik burti nėra jokios prasmės: Aniceto kilimai, aplink mus iškabinti Radvilų rūmų salėse, patys byloja, kodėl šio menininko delnai – pūslėti, šerpetoti, su giliais kloniais ir iškiliom kalvom, tarsi jo gimtinės peizažas tarp Luokės ir Varnių.
Tiesa, pats A.Jonutis sako, kad gobelenai čia menkai dėti. Esą siūlai pirštų negraužia – tik jų dažai. „Nors žmona Danutė – chemikė, restauratorė, siūlų dažyti jai nepatikėdavau. Žinote – tie dažų garai ganėtinai kenksmingi… Todėl stengdavausi iškart dažyti daugiau, negu konkrečiam kilimui reikėtų. Užtat dabar mano dirbtuvėje pilna įvairiausių likučių. Gal kartais jums siūlų reikia?“ – staiga teiraujasi, pakėlęs akis nuo rupaus gobeleno „kailiuko“.
Tas kailiukas, iš arti pačiupinėjus, itin margas: tarp vilnos plaušų styro plastiko šuorai, spindi metalizuotas liureksas, kybo išvytos džiuto virvės palaidi plaukai. O jei iš toliau pažvelgsi, regėsi tarp žolėmis apaugusių akmenų tekančio vandens spindėjimą, labiau panorėjęs – paslaptingų planetų elipses nežinomoj visatoj.

Bėgte nuo tekstilės

A.Jonutis prisipažįsta jau senokai kilimų nebeaudžiantis: geriau tepantis guašą ir liejantis akvareles. Ir jaunystėje į audėjus niekada nesiveržęs, nors mamytė, ant kurios pečių laikėsi namų ūkis, „apausdavusi ir apmegzdavusi visus Telšius“. Ir vis tiek šešis vaikus užauginusioje šeimoje atliekamas duonos kąsnis niekad nesimėtydavo. Ūgtelėję vaikai vienas po kito stengėsi traukti į miestus, kad kolūkiui nuo ryto iki vakaro vergauti už kelias kapeikas nereikėtų. O mieste besimokant, iš namų atsivežtiems miltams ir bulvėms pasibaigus, tekdavo ir pabadauti.
„O Telšiuose įsikūrusi Dailiųjų amatų mokykla moksleivius nemokamai maitindavo. Įsivaizduojate, ką man tai reiškė? Kadangi nesu galingo stoto, į kalvius nesiveržiau – norėjau būti keramiku ir visokius puodus bei paukštukus lipdyti. Pavėlavau – klasėje nebebuvo vietų. Tada pasiūlė užrašyti į siuvėjus, nors to visai netroškau. Bet valgyti norėjosi… Po metų amatų mokykla pertvarkyta į Telšių taikomosios dailės vidurinę mokyklą, ir siuvėjų joje nebeliko: toliau teko mokytis meninės tekstilės“, – porina Anicetas.
Tuo metu pro šalį rūmų salėmis prabėgantis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, anuomet su savo broliu mokęsis toje pačioje Telšių mokykloje, gudriai mirkteli žurnalistei: „Tik nepriimkit Anco kalbų už gryną pinigą…“
„Ir tai dar ne istorijos pabaiga. Baigęs mokslus Telšiuose, atvažiavau į Vilniaus dailės institutą. Grafiku norėjau būti. O grafikų kurso tais metais lyg tyčia nerinko. Bet mano piešiniai patiko profesoriui Juozui Balčikoniui, ieškojusiam trijų studentų savo vadovaujamai Tekstilės katedrai. Kai paklausė, ar sutikčiau toliau studijuoti tekstilę, iškart atsakiau „taip“, nes priešingu atveju būtų tekę žygiuoti tarybinėn armijon. Taip tie kilimai mane ir pavijo“, – atsidūsta pasakotojas.
J.Balčikonio studentų institute kitaip ir nevadindavo – tik balčikoniukais. „Profesorius man buvo vienintelis specialybės dėstytojas. Daug iš jo gavom, bet kai dabar pagalvoji – gal naudingiau būtų buvę mokytis iš kelių asmenybių, o ne vienintelės?“ – svarsto patyliukais.

Kilimų raštų vingiais

Diplomas jaunam menininkui atvėrė kelią į anuomet visame Pabaltijyje garsų Lentvario kilimų fabriką. Paišydavo eskizus, vėliau kiekvieną taškelį pervesdavo į gamybai skirtą projektą milimetriniame popieriuje. Tiek projektus, tiek bandomuosius kilimų pavyzdžius reikėdavo vežti į Maskvą ir ten gauti komisijos palaiminimą. „Prie lietuvių projektų ten retai kabinėdavosi, atvirkščiai – mūsų darbus kaip pavyzdį kitiems rodydavo“, – prisimena A.Jonutis.
Kai projektas patvirtintas – jis keliauja į gamybos cechą. Tais laikais modernios žakardinių kilimų mašinos ausdavo po du kilimus iškart, o baigusios darbą gaminį padalydavo pusiau.
Kokio dydžio būdavo vieno modelio kilimų partijos? „Įvairiai – kartais keli šimtai kilimų, o kartais – keli tūkstančiai. Priklausė nuo to, kaip perka, kokia to kilimo paklausa. Nors tuo metu visi Lentvario kilimai laikyti deficitu, užsakoma jų būdavo nevienodai. Kuo paklausesnis kilimas – tuo didesnio kyšio už jį galėdavo prašyti dirbantys prekybos bazėse ir parduotuvėse“, – aiškina sovietinės ekonomikos subtilybes tekstilininkas.
Tarnyba Lentvario kilimų fabrike dailininkams suteikdavo sočiai galimybių keliauti ir bendrauti. Šalia įprastų kasmetinių mėnesio atostogų dar mėnesį galėdavai „kelti kvalifikaciją“ paties pasirinktame „broliškame“ plačiosios tėvynės kilimų fabrike. Kad ir Kaukaze arba Vidurinėje Azijoje. Be to, dukart per metus visų fabrikų atstovai susirinkdavo aptarti nuveiktų darbų.
O šalia viso to likdavo laiko ir saviems gobelenams, kuriuos tais laikais užsakydavo įvairios įstaigos, pirkdavo muziejai. Tai būdavęs neblogas priedas prie algos – už rimtesnį darbą galėdavai gauti ir metinės algos dydžio sumą. Jei pavykdavo parduoti Maskvon – dar daugiau.

Gobelenai maitintojai

„Saulėtas miškas“, Lietuvos rekordų knygoje registruotas kaip didžiausias gobelenas, kone idealiai tinka Radvilų rūmų salės scenai. O iš tikrųjų beveik 100 kv. m ploto ir 150 kg sveriantis darbas, nepastebimai sulipdytas iš aštuonių gabalų, buvo skirtas Šiaulių „Nuklono“ karinės gamyklos kultūros namams. Bet vos dailininkui baigus darbą gamykla buvo likviduota, ir A.Jonučiui pasiūlyta savo kūrinį įsigyti pačiam. Niekas, anot pašnekovo, tame sandoryje nuskriaustas neliko – „Nuklonas“ jam „Saulėtą mišką“ atgal perleido maždaug už trečdalį ką tik sumokėto honoraro.
Ir štai rekordinis kūrinys, šviesų žaisme primenantis Kazio Šimonio tapybą, džiugina Radvilų rūmų lankytojų akis. „Prieš ketverius metus paprašiau leisti jį trumpam pakabinti, kad galima būtų nufotografuoti. Bet R.Budrys prašė palikti – gobelenas šioje salėje uždengė ne itin dailią sieną“, – pasakoja gobeleno autorius.
A.Jonutis sukūrė ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro uždangą. „Iš pradžių su architektu planavom ją šviesesnę, tačiau įrenginėjant šiek tiek keitėsi salės interjeras, tamsėjo ir uždanga. Jai nuausti naudoti maždaug pusšimčio atspalvių siūlai, nors iš tolo žiūrovai temato storą rudą audinį“, – pasakoja dailininkas.
O štai Prezidentūrai A.Jonučio sukurtas herbinis gobelenas, šiuo metu puošiantis Kolonų salę, nuaustas net iš 500 atspalvių siūlų. Jo eskizus kūrė visa šeima: kartu su Anicetu dirbo taip pat dailininkais tapę sūnus Žilvinas, duktė Jūratė, austi padėjo žmona Danutė.

Žemaitiški šokiai

Anicetui kalbant, vis prasimuša viena kita žemaitiška gaidelė. „O kaipgi, juk tik penkiasdešimt metų Vilniuje tegyvenu“, – šypsosi pašnekovas.
Užtat mielai rodo nuotraukų albumą, parengtą Vilniaus žemaičių kultūros draugijos. Fotografijose puošniais senoviniais drabužiais apsirengęs A.Jonutis dažniausiai pozuoja šalia paties nuaustos žemaičių vėliavos. „Kadangi nuaudžiau, tai dabar ir nešti ją dažniausiai tenka pačiam“, – komentuoja nuotraukose įamžintiems savo kraštiečiams gerų žodžių nešykštintis menininkas.
O štai puošnūs apdarai pasirodo besąs sceninis „Puelli Vilnensis“ ansamblio kostiumas. Šiame senovinės muzikos ansamblyje aštuntą dešimtmetį įpusėjęs A.Jonutis tebešoka iki šiol. „Po Vilnių važinėju tiktai dviračiu, namie prisilaikome ekologiškos mitybos, geriame tik žaliąją arbatą. Tiesa, kartą per dieną leidžiu sau puodelį kavos, o kai yra proga – ir ko nors stipresnio“, – neslepia sveikata nesiskundžiantis pašnekovas.
Ir vis dėlto – kodėl tuomet tokios rankos? „Kadgi nemoku namie Žvėryne ramiai sėdėti ir nieko neveikti. Tai cementuoju ką nors, tai ką… O tas cementas, būna, ir odą nuo pirštų nuplėšia. Nieko, nauja atauga“, – dėl tokių menkų smulkmenų nepraranda optimizmo Anicetas.

Lietuvoje gyvenantis olandų kilmės dailininkas Torcqué pristato kūrybinę veiklą vainikuojantį albumą „Tylos aidas“. Jame, be 140 paties dailininko darbų, įtraukti skirtingų šalių – Olandijos, Pietų Afrikos bei Lietuvos – poetų eilėraščiai. Projekte dalyvavo penkiolika tekstų autorių.

Šešerius metus Lietuvos provincijoje gyvenančiam olandų kilmės dailininkui Torcqué įkvėpimo šaltinių netrūksta. Čia jis intensyviai tapo, rašo eilėraščius, satyrinės prozos tekstus. Septyniose šalies sostinėje ir Žemaitijoje surengtose parodose dailininkas jau eksponavo Lietuvoje sukurtų paveikslų ciklus. Neseniai 70-metį atšventusio Torcqué kūrbinę veiklą vainikavo jo kūrybos albumas „Tylos aidas“, kurį papildė penkiolikos poetų kūryba.

Albume atspindėta Torcqué kūryba nuo 1957-ųjų iki dabar. Į knygą dailininkas atrinko 140 darbų, sukurtų Olandijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Ispanijoje ir Lietuvoje. Juos papildė devynių olandų poetų, penkių mažeikiškių ir vieno Pietų Afrikos autoriaus eilėraščiai originalo kalbomis bei paties Torcqué poetiniai tekstai ispanų kalba. Visi šie eilėraščiai – paveikslų pratęsimas, interpretacija arba nelyginant aidas, kurį su dailės kūriniais sieja tematika, atskiri motyvai, nuotaika.

Į albumą įtraukti ir žinomų Olandijos poečių Coby Poelman Duisterwinkel ir Remco Ekkers eilėraščiai. Su Olandijos ir Pietų Afrikos poetais dailininkas užmezgė ryšį per savo tinklaraštį, kur skelbė savo kūrybą, paviešino būsimo albumo idėją.

„Įprasta, kad dailininkai iliustruoja rašytojų ir poetų knygas, o man norėjosi padaryti atvirkščiai – kad poetai savo eilėraščiais papildytų paveikslus“, – sakė dailininkas Torcqué.

Pastaruoju metu dailininkas gyvena Mažeikių rajone Gargždų kaime. Gretimame Žiogaičių kaime gimė, gyveno ir kūrė lietuvių literatūros istorijai gerai žinomas poetas, simbolistas Leonas Skabeika. Žiogaičių kaimo sodyboje įkvėpimo semiasi rašytoja Sara Poisson.

Naująjį albumą dailininkas pristatys Mažeikiuose kartu su nauja kūrybos paroda. Ji bus eksponuojama Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centre ir „Lukora projektai“ meno centre. Ekspozicijose – tapybos darbai, piešiniai, akvarelė – nuo siurrealizmo iki „casual art“ stiliaus kūrinių.

Albumo „Tylos aidas“ pristatymas – rugsėjo 9 d. 17 val. Mažeikių rajono kultūros centre (II aukšto fojė). Dalyvaus eilėraščių autoriai.

"Literatūra ir menas"

Vazos rūmų baliustradoje. XX a. II deš. nuotrauka

Šią vasarą Palangos gyventojai ir svečiai terasoje priešais grafų Tiškevičių rūmus, kuriuose dabar veikia Lietuvos dailės muziejaus padalinys Palangos gintaro muziejus, pamatys po šešiasdešimt metų atkurtas dviejų dydžių 24 istorines vazas, kuriomis gėrėdavosi parko lankytojai prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o dalį jų matė ir tarpukariu. Berlyne, Slaptajame Prūsijos valstybės kultūros paveldo archyve, prieš dešimtmetį surasti architekto F. H. Schwechteno Palangos rūmų brėžiniai ir palangiškių išsaugota viena didžioji terasos vaza leido Romualdo Budrio vadovaujamiems muziejininkams atkurti pirminį rūmų terasos vazų ansamblį.

Du Europoje pripažinti meistrai – parko kūrėjas Eduardas Andrè (1840–1911) ir rūmų architektas Franzas Heinrichas Schwechtenas (1841–1924) Palangoje prie Baltijos jūros dovanojo mums unikalų gamtos ir kultūros jungties kūrinį –­­ grafų Tiškevičių naująją rezidenciją, kurią kultūros istorikai vadina Baltijos kultūrinio paveldo perlu. Nedaug trūko, kad šis harmoningas kūrinys per karo ir pokario įvykius būtų pražuvęs. Laimei, apleistu ir išdraskytu rezidencijos pastatu ir parku buvo laiku pasirūpinta. Ypač svarbus pokariu buvo Dailininkų sąjungos vadovės Liudos Vaineikytės vaidmuo –­ jai pavyko įtikinti Maskvą ir gauti leidimą bei lėšų hitlerinių ir stalininių komendantūrų nusiaubtame rūmų pastate Dailininkų kūrybos ir poilsio namams įkurti. Vėliau pastatas perėjo į muziejininkų rankas.

Palangoje pagal vokiečių architekto F. H. Schwechteno projektą 1896–1897 m. pastatyti neoklasicistiniai U raidės formos grafų Tiškevičių rūmai 1908 m. buvo išplėsti: prie rūmų žiemos sodo pristatyta grafų koplyčia, kuri yra vientiso rūmų ansamblio dalis, suprojektuota to paties autoriaus. Architektas F. H. Schwechtenas, kurdamas rūmų terasų brėžinius, suprojektavo ir mažosios architektūros detales, kurios turėjo puošti prieš didįjį parterį esančią rūmų šiaurinę terasą. 1897 m. rugpjūčio 20 d. rūmų terasos brėžinyje buvo siūloma taip puošti reprezentacinę terasą: jos kampiniuose taškuose numatyti žibintai, o tarp jų –­ vazos. Vidurinės terasos šonuose buvo suprojektuotos dvi deivių skulptūros. Bet antrame terasos projekte 1897 m. rugsėjo 3 d. vidurinės terasos šonuose skulptūrų jau nebeliko, o vietoj jų buvo siūlomi žibintai ir vazos. Nauja tai, kad apatinėje terasos dalyje buvo suprojektuota nišoje pastatyti sfinkso figūrėlę.

Grafams Tiškevičiams, matyt, priimtinesnis buvo antras terasos dekoravimo būdas. Tai liudija 1900 m. balandžio 19 d. dviejų skirtingų vazų brėžiniai ir 1900 m. balandžio 20 d. žibinto eskizas. Tačiau šis F. H. Schwechteno antrasis sumanymas įgyvendintas tik iš dalies. Kaip matyti iš ikonografinės medžiagos, galutiniame rūmų terasos variante atsisakyta žibintų, o vietoj sfinkso vidurinės terasos apačioje įkurdinta liūto skulptūra, kuri išliko iki šių dienų.

Neturime tikslių duomenų, kada šiaurinė terasa buvo papuošta dviejų rūšių vazomis. Išlikusi ir naujai surasta ikonografinė medžiaga leidžia teigti, kad tai galėjo būti tarp 1905–1907 metų. Štai Palangos fotografės Paulinos Mongirdaitės apie 1901, 1903, 1904 metus išleistuose atvirukuose su grafų Tiškevičių rūmais ant šiaurinės terasos vazų dar nėra. Tačiau apie 1906 m. išleistame atviruke užfiksuojamos šiaurinės terasos mažosios architektūros detalės – vazos. Apie 1907 m. išleistuose atvirukuose su grafų Tiškevičių rūmais tartum ieškoma žiūrėjimo taško, kuris leistų matyti ne tik rūmus, bet ir šiaurinės terasos pagrindiniu akcentu tapusias vazas. 1907 m. išleistuose P. Mongirdaitės atvirukuose galima suskaičiuoti 24 vazas. Kad šiaurinė rūmų terasa visa buvo papuošta vazomis, liudija viena fotografija, kurioje matomi rūmai dar be koplyčios. 1908 m. pastačius grafų Tiškevičių koplyčią, rūmų vaizdas pasikeičia. Tai liudija ir nauji atvirukai. Jie patvirtina faktą, kad šiaurinė terasa papuošta dviejų dydžių 24 vazomis: 8 didelėmis ir 16 mažesnių. Šiaurinės terasos dekoravimas vazomis nepakitęs galėjo išlikti nuo 1907 iki 1914 metų.

Per Pirmąjį pasaulinį karą, vokiečių laivynui bombarduojant iš jūros, grafų Tiškevičių rūmai buvo stipriai apgriauti. Tąkart negrįžtamai prarasta dalis vazų. Po Pirmojo pasaulinio karo grafai grįžo į rezidenciją ir stengėsi atkurti apgriautus rūmus. Apie 1920 m. likviduota nemažai karo padarinių. Tačiau, kaip liudija ikonografinė medžiaga, nebebuvo atkurtos visos iki 1914 m. buvusios mažosios architektūros vazos. Greičiausiai tam nemažai įtakos turėjo ir žemės reforma: buvo nuspręsta nacionalizuoti dvarininkų, bažnyčių ir vienuolynų žemę, o buvusiuose dvaruose pradėti kurti liaudies ūkius ir komunas, bet ši reforma greitai sustabdyta, išstūmus bolševikus iš Lietuvos.

Tarpukario Lietuvoje nuo 1919 m. buvo įvykdyta žemės ūkio reforma, kuria siekta panaikinti baudžiavos liekanas, įtvirtinti kapitalistinius santykius. Radikalios reformos įstatymas parengtas 1920 m. liepos mėn., o Seime priimtas 1922 m. vasario 15 dieną. Jame nustatyta didžiausia nenusavinama žemės norma (80 ha), o normą viršijanti žemė, savininkams išmokant kompensacijas, paimama į fondą, iš kurio dalijama pirmiausia savanoriams, paskui –­ valstiečiams, kurie turėdavę šią žemę išsipirkti per 36 metus. Žemės gavo apie 38 700 bežemių ir 26 300 mažažemių (norinčiųjų buvo beveik dukart daugiau). 1934 m. buvo sumažinti išperkamieji mokesčiai arba atidėtas jų mokėjimas. Žemės reforma dvarininkijai sudavė mirtiną smūgį, tai prisidėjo prie Lietuvos dvarų žlugimo. Buvo aišku, kad dvarininkai bankrutuos praradę didžiulius nuosavos žemės plotus. Matyt, dėl šios priežasties ir Palangos grafai Tiškevičiai galėjo skirti mažiau lėšų estetinei rūmų ir parko aplinkai, kuri iki žemės reformos buvo nepriekaištinga. Greičiausiai dėl šios priežasties atsisakyta atkurti trūkstamas šiaurinės terasos vazas.

Dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, grafienė Antanina Tiškevičienė norėjo rūmus parduoti. Tai patvirtina, kad po įvykdytos žemės reformos išlaikyti didelį dvarą tapo neįmanoma. Dėl rūmų pardavimo buvo deramasi su Lietuvos valdžios atstovais. Rūmus ketino įsigyti valstybė kaip vasaros rezidenciją Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai. Grafienė principingai nenuleido kainos, o valstybės derybininkai tokios sumos neturėjo, tad rūmai liko neparduoti. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, grafai pasitraukė į Vakarus, o rūmai liko be šeimininkų. Juose šeimininkavo tai nacių, tai sovietų komendantūros, kurios pastatą išplėšė ir nugyveno. Po karo rūmai atrodė siaubingai: puošnus pastatas tapo vaiduokliu. Dar likę mažosios architektūros kūriniai iš šiaurinės terasos pradėjo dingti. Ilgainiui unikali Palangos grafų Tiškevičių rezidencija tapo landyne. Kai kurie vietos gyventojai pavertė rūmus neoficialiu tvartu, kuriame buvo laikomi gyvuliai ir naminiai paukš­čiai.

Palangiškė dailininkė Liuda Vaineikytė, pokariu tapusi Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininke, nenorėjo susitaikyti su unikalaus pastato išniekinimu, tad pasiūlė buvusiuose grafų Tiškevičių rūmuose įkurdinti SSRS Dailininkų sąjungos kūrybos ir poilsio namus. Nuo 1950 m. buvo pradėta rūmų rekonstrukcija, kuri baigta 1957 metais. Kelios išlikusios šiaurinės terasos mažosios vazos buvo vėl pastatytos ant baliustrados. Deja, didžiųjų vazų nebebuvo.

Taip Palangos istorinis parkas ir grafų Tiškevičių rūmai, kuriuose nuo 1963 m. rugpjūčio 3 d. pradėjo veikti Palangos gintaro muziejus, buvo išsaugoti. 1994 m. Palangos botanikos parko direktoriui Antanui Sabeckui pas Palangos gyventoją Antaną Sabaliauską pavyko aptikti didžiąją vazą. Šis sakėsi vazą radęs šiukšlyne. Už 2000 Lt palangiškis sutiko vazą parduoti. Taip atsirado galimybė atkurti visas trūkstamas terasos puošybos detales. Tačiau dėl finansinių priežasčių sumanymas atidėtas.

2010–2011 m., įgyvendinant Europos Sąjungos finansuojamą projektą „Palangos gintaro muziejaus reprezentacinių rūmų restauracija ir jų pritaikymas šiuolaikiniams kultūrinio turizmo poreikiams“, trūkstamos vazos buvo atkurtos, senosios – restauruotos, vykdomi kiti tvarkybos darbai. Rūmų terasoje parko lankytojai vėl galės pamatyti didžiąsias istorines vazas, kuriose vaizduojami ne antikiniai kareiviai (taip iki šiol teigta parko vazas aprašančioje literatūroje ir kultūros vertybių registre esančio paminklo aprašuose), o dešimt antikos herojų ir aštuonios sirenos. Tai, kad ten būta mitų apie Heraklį sankaupos, išsiaiškinta tik vykdant vazų atkūrimo projektą.

Vazų reljefuose matome Satyrą, kuris vaizduojamas su vyno ąsočiu. (Tai vienas iš skiriamųjų šios mitinės būtybės bruožų. Satyrai įkūnija geidulį. Ankstesniame antikos mene satyrai vaizduojami pusiau žmonėmis, pusiau ožiais su kanopomis ir ausimis.) Deivė Jolė vazose vaizduojama du kartus. Pirmą kartą ją matome apsirengusią lengvu drabužiu, išryškinančiu grakštaus kūno linijas. Antrą kartą ji pavaizduota palenkta galva ir apnuoginta krūtine. Svarbiausias legendos personažas Heraklis vazose pavaizduotas tris kartus: iš pradžių jaunas, dar be barzdos, su lazda rankoje, apsisiautęs liūto kailį. Antrą kartą Heraklį matome su barzda, pasisukusį į deivę Jolę, o virš jo galvos grėsmingai iškelta Dejaneiros kuoka. Trečią kartą Heraklis pavaizduotas su Hermio skeptru, įremtu į jo kairį šoną. Visais atvejais Heraklis yra pasisukęs į deivę Jolę. Meleagras vaizduojamas apnuogintas su nuleistu deglu rankose. (Antikoje jaunuolio ar genijaus rankose laikomas deglas yra akivaizdus mirties – užgesusios gyvybės –­ simbolis.)

Dejaneira, kaip ir Jolė, vaizduojama du kartus. Pirmą kartą ji vaizduojama šalia brolio Meleagro. Antrą kartą – su lazda virš Heraklio galvos, o prie jos kojų guli pantera, klastos simbolis. Hermis vaizduojamas sparnuotas ir bebarzdis, apsiavęs aukštakulniais batais, apsirengęs chitonu, su skeptru, paleistu iš rankų. Jis lydi mirusio Heraklio sielą į Olimpo kalną. Hermio atributas –­ stebuklingas skeptras, kuriuo jis užmigdo žmones, bet gali juos ir pažadinti. Vazos apačioje pavaizduotos 8 sirenos –­ pomirtinio pasaulio mūzos, gražiosios jūros nimfos. (Sirenos – būtybės su moters galva ir krūtine. Paprastai vaizduojamos ant antkapinių paminklų, vazų.) Tai – mirtinai pavojingo suvedžiojimo ir prievartinio sunaikinimo simbolis. Tokią mažosios plastikos kūrinių simboliką nuo šiol vėl galime matyti rūmų terasoje.

Saulius Striuogaitis

“Literatūra ir menas”

"Literatūra ir menas"

François Joseph Heim. „Karolis X įteikia apdovanojimus dailininkams Paryžiaus salone“. 1824. Luvras, Paryžius

1663 m. gruodį Academie Royale de Peinture et de Sculpture (Karališkosios tapybos ir skulptūros akademijos) menininkai pareikalavo, kad Prancūzijos finansų ir kultūros ministras Jeanas Baptiste’as Colbert’as (1619–1683) pristatyti jų darbus kasmetėje parodoje Akademijos salėse.

Paroda, kuri pirmą kartą surengta 1665 m. rugsėjį ir kurioje buvo leista dalyvauti tik akademijos nariams, vykdavo nereguliariai, dažnai su kelerių metų pertraukomis. Nuo tada, kai 1699 m. paroda perkelta į Luvrą, šios ekspozicijos kurį laiką buvo sutinkamos su dideliu susidomėjimu. Vis dėlto Salono įsteigimo data turėtume laikyti 1725 m., kai paroda pradėta rengti didžiajame rūmų salone. Salonas būdavo vadinamas pagal jame rengiamas laikinas parodas, pavyzdžiui, Salon du Livre (Knygos salonas), Salon de l’Agriculture (Žemdirbystės salonas) ar Salon du Tourisme (Turizmo salonas).

Nuo 1737 m. Akademijos nariai pradėjo nuolat eksponuoti savo kūrinius. Ilgainiui renginiai, kuriuose turėjo teisę dalyvauti tik patys dailininkai ir rūmų visuomenė, tapo masiniu reiškiniu. Šis atsivėrimas visuomenei leido sužibėti Prancūzijos dailės kritikams ir rašytojams, tokiems kaip Denis Diderot (1713–1784), kuris garsino eksponuojamus menininkų darbus margai Pary­žiaus publikai. Nuo 1748 m. Paryžiaus salono kūrinius ėmė vertinti žiuri, kurios vaidmuo bėgant metams vis stiprėjo.

Modernaus meno gimimas Paryžiaus salone sietinas su Prancūzijos revoliucija 1789 metais. 1791 m. rugpjūtį organizuoti parodas pradėjo ne Akademija, bet valstybė. Pirmą kartą Paryžiaus salone galėjo eksponuoti savo kūrinius kitų šalių dailininkai. Dalyvių ir eksponuojamų kūrinių skaičius išaugo dešimteriopai. Pavyzdžiui, 1791 m. savo darbus Paryžiaus salonui pateikė tik 250 menininkų, o iki paskutinės parodos, surengtos ten 1880 m., daugiau nei penki tūkstančiai kūrėjų pateikė per septynis tūkstančius paveikslų bei skulptūrų. Įvairių formatų kūriniai buvo eksponuojami itin gausiai, net keliomis eilėmis vienas šalia kito, tad organizatoriai būdavo nuolat kritikuojami dėl netinkamo kūrinių pristatymo publikai.

"Literatūra ir menas"

Edouard Joseph Dantan. “1880-ųjų Paryžiaus salono kampelyje”. 1880 m. Privati kolekcija, Niujorkas

XIX a. Paryžiaus salonas atlikdavo įvairias funkcijas: nuo kultūrinės savimonės, naujos nacionalinio tapatumo sampratos demonstravimo iki kovą dėl valdžios laimėjusių ir žaibiškai keičiančių vienas kitą politinių režimų propagandos. Paryžiaus salonas buvo miestiečių kultūrinis ir edukacinis centras ir jame dalyvaujančių dailininkų meno mugė, darė didžiulę įtaką Vakarų dailės raidai, jos teorijų plėtotei.

To meto dailininkams tai buvo bene svarbiausia kūrybos pristatymo erdvė. Jei dailininkas būdavo priimamas į Paryžiaus salono žiuri, o jo kūrinys pristatomas parodos apdovanojimui, jį pripažindavo ir pati valstybė. Publikos ir kritikų pripažinimas leido kūrėjui įsitvirtinti plačiojoje rinkoje. Todėl dailininkai varžėsi, demonstruodami įvairaus formato darbus ir išraiškos naujoves, taip siekdami pelnyti parodos lankytojų dėmesį. Atsirado vadinamieji vernisažai (parodos lankymai dar iki oficialaus jos atidarymo, skirti rinktinei publikai), per kuriuos turtingieji galėdavo nesistumdydami minioje apžiūrėti arba užsisakyti patikusius paveikslus. Kai kurie dailininkai tuo netgi naudodavosi, tikėdamiesi rasti turtingų globėjų.

Kai meno globėjų, mecenatų vaidmenį, anksčiau buvusį išskirtine karališkojo dvaro ir Bažnyčios privilegija, perėmė po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos susiformavęs veržlus miestiečių sluoksnis, itin išpopuliarėjo portreto žanras. Tačiau specifiniai Paryžiaus salono reikalavimai pradėjo daryti dailininkams komercinį spaudimą, todėl kai kurie kūrėjai ėmė ieškoti alternatyvių būdų pristatyti savo kūrinius.

Dera priminti ir vieną iš Paryžiaus salone dalyvavusių menininkų – garsųjį neoklasicistinės krypties prancūzų tapytoją Jeaną Augustą Dominique’ą Ing­res’ą (1780–1867), kuris 1806 m. Salone pristatė Marijos Françoise Rivière jos vyro Philippe’o Rivière’o portretus, Napoleono Bonaparte’o, sėdinčio soste it senovės romėnų Jupiteris, atvaizdą ir autoportretą su molbertu. Jie sulaukė prieštaringų vertinimų ne tik dėl vaizdavimo stilistikos, bet ir dėl dailininko sumanymo panaudoti VIII a.–X a. frankų valdovų Karolingų meninius įvaizdžius, kurie ypač ryškūs Napoleono portrete. Jo mokytojas Jeanas Louis Davidas (1748–1825) išsakė gana nepalankią nuomonę, kiti meno vertintojai taip pat buvo kritiškai nusiteikę. Jie apkaltino dailininką keistu spalvų disonansu, skulptūrinio reljefo naudojimu, šaltu spalvų preciziškumu ir „archajine“ maniera. Vienas iš kritikų, J. P. B. Chaussard’as laikraštyje „Le Pausanias Français“ 1806 m. pasmerkė J. A. D. Ingres’o stilių kaip gotikinį: „…kaip toks talentingas, tobulai valdantis liniją, atidus detalėms ponas Ingres’as galėjo nutapyti tokius prastus paveikslus? Akivaizdu: autorius norėjo padaryti ką nors nepaprasta, ką nors ypatinga… Tačiau pono Ingres’o ketinimai yra tik būdas atsigręžti į meną prieš keturis šimtmečius, sugrąžinti jį į kūdikystę, atgaivinant Jeano de Brugo manierą.“ Prisiminkime, kad olandų tapytojas J. de Brugas (1390–1441) pirmasis pasiūlė tapyboje naudoti aliejinius dažus…

"Literatūra ir menas"

„Napoleonas soste kaip Jupiteris“. 1806 m. J. A. D. Ingres’o Paryžiaus salonui pristatytas paveikslas

Įdomu, kad J. A. D. Ingres’as, nors ir įsižeidęs dėl tokių įvertinimų, mokėjo smagiai pajuokauti. Keršydamas kritikams, jis sukūrė keletą eskizų, turėjusių virsti paveikslu „Heraklis tarp pigmėjų“: jį reikėtų suvokti kaip autorių, apsuptą kritikų… Taip dailininkas išaukštino save, tikėdamas, kad jo triūsas nėra beviltiškas, o arši kritika nepelnyta. Galiausiai 1824 m. jis Paryžiaus salone buvo apdovanotas Garbės legiono kryžiumi.

Po 1834 m. dailininkas J. A. D. Ing­res’as nebedalyvavo Paryžiaus salone ir rodydavo atrinktus darbus pusiau viešose studijos parodose.

Taigi neretai kritikai nebūdavo nei labai jautrūs, nei įžvalgūs. Daugelis jų atstumtų menininkų šiais laikais vertinami kaip žinomiausi, talentingiausi kūrėjai. Iš visų pasiūlytų paveikslų Paryžiaus salonas atmesdavo pusę, tad daugelis jaunų to meto dailininkų daugiau į jį nebesu­grįždavo.

"Literatūra ir menas"

„Marijos Françoise Rivière portretas“. 1806 m. J. A. D. Ingres’o Paryžiaus salonui pristatytas paveikslas

Nors po 1848 m. revoliucijos Pary­žiaus salonas tapo liberalesnis, bet menininkai vis tiek nebuvo patenkinti. Dailininkai Gustavas Courbet (1819–1877) ir Edouardas Manet (1832–1883) organizuodabo netgi varžybas su oficialiuoju Paryžiaus salonu. Kai jo žiuri atmetė dailininkų pateiktus darbus, jie susibūrė į vadinamąjį Atmestųjų saloną (Salon des Refusés). Deja, bet ir ten E. Manet paveikslai „Pusryčiai ant žolės“ ir „Olimpija“ buvo negailestingai sukritikuoti.

Visą XIX a. Paryžiaus salonas buvo laikomas svarbiausiu socialiniu ir kultūriniu įvykiu, jį lankė labai įvairi, skirtingų visuomenės sluoksnių auditorija. 1840 m. ir 1850 m. kiekvieną parodą, veikusią po du mėnesius, aplankė daugiau nei milijonas žmonių. Lankytojai pirkdavo Paryžiaus salono katalogus, kuriuose būdavo komentuojami kūriniai, skaitydavo įvairias esė specialiose brošiūrose ar stambesniuose Paryžiaus laikraščiuose. Daliai miestiečių, norėjusių užimti esmines pozicijas XIX a. kultūriniame gyvenime, reikėjo ir atitinkamų informavimo priemonių, tad buvo plėtojama kultūrinė žiniasklaida, steigiami meno žurnalai. Meno kūrinius galėjo vertinti jau ne tik patys dailininkai ar rašytojai, norėję papildomai užsidirbti. Ėmė formuotis profesionali dailės kritika.

Salonas ilgainiui įgijo europinę reikšmę. Panašias parodas ėmė rengti ne tik prancūzai, bet ir anglai, vokiečiai, kitų šalių dailininkai. Nors dabar dailės reiškinių ir juos pristatančių parodų yra be galo daug ir įvairių, neabejotina, kad XVII a. susikūręs Paryžiaus salonas davė pradžią parodoms, stebinančioms mus XXI amžiuje.

Marius Vyšniauskas

“Literatūra ir menas”

Rimas Z. Bičiūnas. Po skėčiu.

Pylimo galerijoje nuo gegužės 10 iki 28 d. veiks dvylikos lietuvių dailininkų kūrybos paroda „Tapybos pavasaris 2011“. Parodos autoriai – Aloyzas Stasiulevičius, Romualdas Kunca, Leonardas Tuleikis, Gražina Vitartaitė, Antanas Beinaravičius, Algimantas Stanislovas Kliauga, Rimas Zigmas Bičiūnas, Raimondas Martinėnas, Jonas Daniliauskas, Arvydas Pakalka, Gintaras Palemonas Janonis, Daumantas Tomas Pilipavičius.

Gražina Vitartaitė. Šviesa virš Alaušo.

Prieš metus, Pylimo galerijos ir parodos „Tapybos pavasaris 2010“ atidarymo proga paskelbėme norą ir siekį – apžvalgines „Tapybos pavasario“ parodas rengti ir ateityje. Tikimės, kad gal dar po metų prie šios iniciatyvos prisijungs ir kitos dailės galerijos, gal ne tik Vilniuje, gal ir Lietuvos dailininkų sąjunga pritars, kad mūsų tapytojai yra verti savojo Pavasario. O šiais metais Pylimo galerija, vykdydama įsipareigojimą lietuvių dailei, garbiesiems mūsų tapytojams ir mieliems galerijos lankytojams, surengė tapybos parodą „Tapybos pavasaris 2011“.

Maloniai kviečiame apsilankyti!

Pylimo galerija

Pylimo g. 30, LT-01135 Vilnius

tel. 261 3524

galerijapylimo@gmail.com

www.pylimogalerija.lt

II – V  12-18,  VI  12 – 16

"Veido" archyvas

Vilniaus dailės akademijos Tekstilės galerijoje “Artifex” antradienį atidaroma estų menininkų paroda “Su meile iš Estijos”, skiriama Estijos Nepriklausomybės 20-mečiui ir simboliškai papildo programos “Talinas – Europos kultūros sostinė 2011″ renginius.

Savo darbus Vilniuje pristato tekstilės menininkė ir dizainerė Krista Lesi (Krista Leesi) ir grafinio dizaino specialistas Heinas Prunsveltas (Heino Prunsvelt). Pasak parodos rengėjų, abiejų autorių darbus vienija žaismingas požiūris, lengva ironija, flirtas su klišėmis ir madomis.

Abu kūrėjai yra ir dailės pedagogai, savo patirtimi pasidalysiantys paskaitose Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centre. K. Lesi yra Estijos dailės akademijos Tekstilės dizaino katedros docentė, prieš dešimt metų paskelbta “Estijos metų tekstilės menininke”.

Tekstilininkė savo darbuose sujungia įvairių epochų Estijos simbolius, ženklus, talismanus ir perkelia juos į netikėtus kontekstus. Estijos tema jos darbuose skleidžiasi per ornamentus. Iš tokių gerai žinomų simbolių kaip šelmeninė kregždė (Estijos nacionalinis paukštis), Pegasas (Estijos dailės akademijos simbolis), voverė, raganosis (Estijos politinių partijų logotipai), pučiantis ragą vyras (nacionalinio gėrimo simbolis) menininkė kuria naujus ornamentus ir iš jų komponuoja politinį tapetą.

Grafinio dizaino kūrėjas H. Prunsveltas irgi dėsto Estijos dailės akademijoje, kurioje 1986 m. baigė dizaino studijas. Nuo tada dirba grafikos dizaineriu, sukūrė daugelio įmonių įvaizdžius ir logotipus, kompaktinių plokštelių ir knygų viršelius, atspaudus ir monetas, iliustracijas, animaciją ir t.t. Jis dalyvavo daugybėje konkursų ir parodų Estijoje bei užsienyje. Naujausias dailininko pasiekimas – laimėtas Talino – Europos kultūros sostinės 2011 pašto ženklo konkursas.

Menininkas į Vilnių atvežė savo sukurtų atvirlaiškių kolekciją. Iš pirmo žvilgsnio darbai atrodo kaip atsitiktiniai, humoristiniai turisto užfiksuoti Talino miesto vaizdeliai. Darbų autorius savo požiūrį vadina “emociniu dizainu” ir žada žiūrovams teigiamų emocijų. Vienas iš atvirlaiškių yra skirtas pažymėti Talino – Europos kultūros sostinės 2011 metus, kuriuos Estijos sostinė dalijasi su Suomijos Turku miestu.

Neseniai paminėtos vieno garsiausių Šiaurės Europos viduramžių menininko Bernto Notkės 500-osios mirties metinės. Šiai sukakčiai pažymėti H. Prunsveltas sukūrė grafinę versiją pagal šio menininko paveikslą “Danse Macabre” (Mirties šokis), priklausantį Talino Šv. Nikolo Bažnyčios kolekcijai.

Estų menininkų darbų paroda Vilniaus galerijoje “Artifex” viešės iki gegužės 26 dienos.

"Veido" archyvas

Balandžio 27 d. 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje menotyrininkė ir dailės kritikė Ramutė Rachlevičiūtė skaitys paskaitą „Gailestingumas ir dailė“.

Ramutė Rachlevičiūtė yra daugelio straipsnių apie šiuolaikinę dailę ir jos kūrėjus autorė, parodų kuratorė, leidinių sudarytoja, filmo apie dailininką Audrių Puipą scenarijaus autorė ir redaktorė (1994 m. už šį darbą apdovanota tarptautiniame dokumentinių filmų konkurse Kopenhagoje); knygos apie Saulę Kisarauskienę (2008) autorė, katalogų apie Martyną Meškauską, Gabrielę Širkaitę, Steve Anaya ir kt., albumų „Raimundas Sližys“, „Birutė Stančikaitė“, Mina Levitan – Babenskienė“ (visi – 2010) sudarytoja, viena iš leidinio apie Elvyrą Kairiukštytę („Deginantis gyvenimo artumas“, 2010) sudarytojų. Nuo 2002 m. menotyrininkė yra tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos narė ir nuo 2005 – prezidentė. Taip pat Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos dailės istorikų draugijos narė.

Ramutės Rachlevičiūtės paskaitos „Gailestingumas ir dailė“ atramos taškai – Šv. Rašto tekstai Senajame Testamente. Gailestingumo temą gvildenant, atsiremiama į septynis gailestingumo darbus sielai (abejojančiam patarti, nemokantį pamokyti, pikta darantį sudrausti, nuliūdusį paguosti, įžeidimus atleisti, nuoskaudas nukęsti ir melstis už gyvus ir mirusius) ir septynis gailestingumo darbus kūnui (plg. Mt 25, 43-46): išalkusį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, vargšą aprengti, keleivį priglausti, ligonį aplankyti, kalinį sušelpti ir mirusį palaidoti.

Įsižiūrint į klasikinės dailės (Rembrandto, Velasquezo) ir į šiuolaikinės Lietuvos dailės (Ksenijos Jaroševaitės, Šarūno Saukos, Audriaus Puipos, Vaidoto Kvašio ir kt.) kūrinius – bus ieškoma gailestingumo temos atspindžių vaizduojamojoje dailėje.

Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta dailininko Jono Chruckio (1810–1885) kūrybos paroda “Kultūrų dialogai”. Ji atvežta iš Minske įsikūrusio Baltarusijos nacionalinio dailės muziejaus. Dailininkas J.Chruckis, kilęs iš LDK priklausiusių žemių, aštuonerius metus gyveno ir kūrė Vilniuje. Jo darbai Lietuvos sostinėje eksponuojami pirmą kartą.

Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta tarptautinė paroda “Vytautas Kairiūkštis ir jo aplinka”, skirta šio dailininko 120-osioms gimimo metinėms paminėti. Jo ir lenkų dailininko Wladyslawo Strzeminskio 1923 m. Vilniuje surengta Naujojo meno paroda lietuvių dailės istorijoje laikoma pirmuoju stipriu meninio avangardo ženklu. Tiesa, tuomečiai šalies dailės kritikai apie naująją meno kryptį atsiliepė nepagarbiai, tik vienas Ignas Šlapelis numatė, kad V.Kairiūkštis su savo darbais Lietuvoje – tiesiog “pernelyg ankstyva gėlelė”.

Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, atidaryta iki rugpjūčio vidurio veiksianti keturioliktoji Vilniaus tapybos trienalė “Klaidingas atpažinimas”. Joje 36 menininkai iš 17 šalių savo darbais mėgina atsakyti į amžinus klausimus, kas yra menas ir ką jis turi teikti visuomenei.

Tradicinė tapyba čia jungiama su fotografija, tekstais, kinu, komiksais, architektūriniais maketais ar grafitais. Trienalėje dalyvauja tokios šiuolaikinio meno asmenybės, kaip Johnas Baldessari iš Didžiosios Britanijos, Michaelis Borremansas iš Belgijos, austras Tillmanas Kaiseris ir kiti jau klasikais laikomi menininkai.

Trečiadienį 18 val. Vilniuje, Savicko paveikslų galerijoje, atidaroma paroda “Jurgis Savickis ir Prancūzija”, skirta žymaus lietuvių diplomato, dailininko ir rašytojo 120-osioms gimimo metinėms.

Joje bus demonstruojama neseniai Prancūzijoje atrasta dokumentinė kino bei fotomedžiaga apie J.Savickį ir jo draugus (Antaną Liutkų, Petrą Klimą, Joną Aistį ir kt.). Šioje šalyje J.Savickis gyveno 1940–1952 m., ten parašė savo garsųjį karo metų dienoraštį “Žemė dega”.