Šį savaitgalį Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) baigiama rodyti Luvro muziejaus (Prancūzija, Paryžius) paroda „ANTOINE WATTEAU IR PRANCŪZŲ GRAVIŪROS MENAS“. Parodą jau pamatė per 7 tūkstančius lankytojų, visus nespėjusius apsilankyti parodoje muziejus kviečia į specialią savaitgalio programą.
•    Lapkričio  9–10 d., šeštadienį ir sekmadienį, bilietas kainuos tik 1 lt.
•    Lapkričio 9–10 d., šeštadienį ir sekmadienį, 12, 14 ir 16 val. lankytojų lauks nemokamos ekskursijos, informacija tel. 212 42 58.

Parodoje „Antoine Watteau ir prancūzų graviūros menas“ iš Luvro muziejaus rinkinių pristatomas prancūzų tapytojo, graverio ir piešinio meistro Jeano-Antoine’o Watteau (Žanas Antuanas Vato; 1684, Valansjenas–1721, Nožanas prie Marnos) kūrybos palikimas. Anksti miręs dailininkas, kaip rokoko stiliaus tapyboje pradininkas, paliko Europos mene ženklų pėdsaką. Watteau buvo novatorius, sukūręs labai savitą tapybos žanrą, tradiciškai vadinamą fêtes galantes – galantiškomis šventėmis. Kaip tikras XVIII a. visuomenės metraštininkas, jis vaizdavo ne tik elegantiškos publikos pokylius bei pramogas nuostabios gamtos apsuptyje, bet ir žanrines scenas su realiais tipažais – elgetomis, klajojančiais muzikantais, teatro artistais, amatininkais, kareiviais, valstiečiais. To meto prancūzų dailėje Watteau garsėjo ir kaip neprilygstamas kolorito meistras, tęsiantis Venecijos mokyklos tapytojų Tiziano ir Veronese’s bei didžiojo flamando Rubenso koloristines tradicijas.
Antoine’as Watteau gimė Prancūzijos šiaurėje, netoli sienos su Flandrija, stogdengio šeimoje. Šiek tiek pasimokęs pas vietinį tapytoją Jacques’ą-Albert’ą Gérin’ą, pradedantysis dailininkas iškeliavo į Paryžių. Patekęs pas Louis Métayer’ą, kopijavo jo dirbtuvėje paveikslėlius, tapytus pagal žanrinę olandų ir flamandų tradiciją. Apie 1705 m. Watteau pradėjo dirbti pas teatro dekoratorių ir tapytoją Claude’ą Gillot (1673–1722), mėgusį vaizduoti commedia dell’arte siužetus. Gillot įskiepijo Watteau ir domėjimąsi teatru, ypač jo nekaltomis apgaulėmis – apšvietimo efektais, pasakiškais scenovaizdžiais, dirbtinių brangenybių spindesiu, grimu išgražintais veidais. 1708 m. Watteau įstojo į žinomo interjerų dekoratoriaus ir tapytojo Claude’o Audrano III (1658–1734) studiją. Čia jis sėmėsi patirties studijuodamas ornamentus, kurdamas naujus jų pavyzdžius ir sieninių tapybos kompozicijų eskizus. Tačiau gilesnė patirtis jo laukė Liuksemburgo rūmuose, kuriuose Audranui buvo pavesta prižiūrėti rūmų meno vertybes, tarp jų – ir Marijos Mediči gyvenimui skirtų Rubenso tapytų paveikslų galeriją. Būtent čia Watteau pamatė monumentaliąsias garsiojo flamando kompozicijas, palikusias neišdildomą įspūdį. Ne mažiau paveiki buvo Renesanso menininkų, ypač Venecijos mokyklos, kūryba – jos pavyzdžius Watteau studijavo savo draugo kolekcininko ir bankininko Pierre’o Crozat (1661–1740) namuose.
1712 m. Watteau tapo Karališkosios tapybos ir skulptūros akademijos nariu. Taip pat jo paveikslai įgijo paklausą, gyvenimas Crozat namuose buvo patogus ir aprūpintas, dažni pobūviai, vakaronės su rinktine draugija, įdomūs pokalbiai apie meną, literatūrą, muziką, teatrą teikė peno apmąstymams. Atrodytų, dailininkui nieko netrūko, jis galėjo atsiduoti tapybai, ramiai save tobulinti, dirbti. Tačiau Watteau buvo sudėtingo charakterio asmenybė. Jis nuolat jautė nepasitenkinimą savimi, o neretai – ir aplinkiniais. Ryškėjo nepatrauklios būdo savybės – uždarumas, pagieža, nepakantumas žmogiškoms silpnybėms. Įžvelgęs draugų ar globėjų elgesio trūkumus, kartais tikrus, neretai – tariamus, ilgiau nesisvečiuodavo, nuolat keitė gyvenamąją vietą, nors tai tik padidindavo jo moralines ir fizines kančias – juk buvo vienišas, drovus, silpnos sveikatos. Nepaisant to, Watteau gyvenime prasidėjo tikros brandos metas. Jis dirbo intensyviai ir greitai, tapė vis naujas fêtes galantes, teatro siužetus, portretus, įsijautusius į vaidmenis aktorius.
Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu Watteau sukūrė keletą paveikslų, kurie vainikavo jo kūrybą. Fêtes galantes geriausiais darbais galima būtų vadinti paveikslus „Įnoringoji“ (apie 1718, Ermitažas, Sankt Peterburgas), „Venecijietiška šventė“ (apie 1718–1719, Škotijos nacionalinė galerija, Edinburgas), o teatro temos viršūnėmis – drobes „Italų aktoriai“ (1720, Nacionalinė dailės galerija, Vašingtonas), „Žilis“ (apie 1718–1719, Luvras, Paryžius), „Mecetenas“ (apie 1718–1720, Metropoliteno muziejus, Niujorkas).
Paskutinį paveikslą „Žerseno iškaba“ (1721, Šarlotenburgo rūmai, Berlynas) Watteau nutapė prieš pat mirtį, jau sunkiai sirgdamas tuberkulioze. Skyrė jį draugui ir paskutiniam globėjui Edme’ui François Gersaint’ui, meno kūrinių parduotuvės savininkui.
Po Watteau mirties draugams kilo laiminga mintis įamžinti jo kūrybos palikimą graviūrų pavidalu. Tarp 1724 ir 1735 m. dailininko draugo bei globėjo Jeano de Julienno iniciatyva pagal Watteau tapybos darbus ir piešinius buvo sukurta šeši šimtai estampų. Reikšmingą sumanymą ėmėsi įgyvendinti visa plejada talentingų grafikų, tarp kurių buvo François Boucher, Laurent’as Carsas, Jeanas-Etienne’as Liotard’as, Benoît ir Jeanas Audranai, Jacques’as-Philippe’as Le Bas, Michelis-Guillome’as Aubert’as ir daugelis kitų. Šis projektas padėjo išplisti Europoje rokoko stiliui, kurio vienas pradininkų buvo Watteau.
Parodoje eksponuojama per 90 graviūrų, sukurtų pagal Watteau piešinius ir tapytus paveikslus. Didžioji dalis graviūrų atrinkta iš beveik 40 000 grafikos kūrinių kolekcijos, 1935 m. barono Edmond’o de Rothschildo dovanotos Luvrui. Parodoje taip pat bus demonstruojami paties Watteau trois crayons (trijų kreidelių) technika meistriškai sukurti piešiniai ir viena tapyta drobė „Besimaudanti Diana“ (apie 1715–1716). Tokio turinio paroda padės atskleisti Antoine’o Watteau, vieno garsiausių prancūzų dailininkų, kūrybos savitumą ir įtaką Europos meno raidai.

Parodos organizavimą inicijavo LR ambasadorė Prancūzijoje Jolanta Balčiūnienė, organizavimą Paryžiuje koordinavo Kultūros atašė Rasa Balčikonytė. Parodos Vilniuje pagrindinis koordinatorius Tarptautinių ryšių skyriaus vedėjas Mindaugas Šapoka. Parodą iš Paryžiaus į Vilnių rugpjūčio 30 d. atskraidino parodos generalinio rėmėjo – Krašto apsaugos ministerijos – karinių oro pajėgų lėktuvas, kuris po parodos grąžins unikalių vertybių  rinkinį atgal į Prancūzijos sostinę.

Teiginys, kad turėdamas amatą niekuomet neskursi, – patikrintas. Ypač gerai tai žino Kauno taikomosios dailės mokyklos pedagogai ir auklėtiniai.

Kauno taikomosios dailės mokykloje moksleiviai gali rinktis iš aštuonių mokymo programų ir įgyti profesinių gebėjimų. Šįmet prie šių programų būrio prisidės ir dar viena – fotografo programa. „Mūsų auklėtiniai ir baigia vidurinę mokyklą, ir įgyja profesiją. Dabar, kai gyvenimo tempas toks greitas, jaunuoliams tai gera galimybė gauti naudingų profesinių gebėjimų ir susirasti darbą“, – teigia mokyklos vadovė Daina Rožnienė.

Ištikimi dailiesiems amatams

Dailės mokyklą iš kitų profesinio rengimo įstaigų neabejotinai išskiria jos ištikimybė dailiesiems amatams. Ši mokykla parengė šimtus juvelyrų, keramikų, pynėjų, floristų, baldžių, drožėjų. Prieš daugiau nei trisdešimt metų pradėjusi veiklą mokykla ir šiandien neišsižadėjo anuomet kurtų tradicijų – mokyti jaunuolius dailiųjų amatų.
D.Rožnienės teigimu, akivaizdu, kad darbo rinkos tendencijos diktuoja naujų specialistų poreikį, todėl mokykla yra išplėtusi mokymo programų spektrą. „Tačiau mes niekuomet neišsižadėsime anuomet sukurtų, kasmet vis tobulintų, o dabar ypač aktualių ir naujausius reikalavimus atitinkančių dailiųjų amatų mokymo programų, kurių iš viso yra keturios. Profesinis rengimas, išsaugantis tautines menines tradicijas ir siūlantis modernaus dizaino idėjas bei technologijas, – mūsų misija. Todėl pas mus dėstomos dar keturios reklamos ir kompiuterijos programos“, – paaiškino mokyklos vadovė.

Dera ir tradicijos, ir naujovės

– Kokios mokymo programos yra tapusios tarsi jūsų mokyklos vizitine kortele? – klausiame Kauno taikomosios dailės mokyklos direktorės.
D.R.: Tai mūsų ketvertukas. Nuo pat mokyklos gyvavimo pradžios rengiame baldžius. Vadinasi, ši programa reikalinga, pateisinusi savo reikalingumą. Mokydamiesi baldžiaus amato, jaunuoliai išmoksta gaminti dažniau ne masinės gamybos technologijų baldus, o užsakovo individualius poreikius atitinkančius dirbinius.
Pagal dailiųjų metalo dirbinių gamintojo programą rengiame būsimus juvelyrus ir tuos amatininkus, kurie siekia gaminti dekoratyvinius metalo gaminius. Mokydamiesi jaunuoliai įvaldo meninio metalo apdirbimo technologijas. Beje, į šią programą priimami ir baigusieji 12 klasių.
Dar dvi programos – tai dailiųjų tekstilės dirbinių ir dailiųjų keramikos gaminių, taip pat turinčios ilgametę istoriją ir laukiančios norinčiųjų kurti individualizuotus gaminius. Lietuvoje tik dvi ar trys mokyklos rengia tokius specialistus, kurie gauna tokią kvalifikaciją patvirtinančius diplomus.
– Su amatininkais pas jus jau ne pirmus metus bičiuliaujasi reklamos ir kompiuterijos specialistų rengimo programos. Kuo jos ypatingos?
D.R.: Po 12 klasės savo mokykloje laukiame norinčiųjų mokytis grafinio dizaino, o baigusieji 10 klasių gali studijuoti leidinių maketavimą. Taip pat rengiame vizualinės reklamos gamintojus bei interjero apipavidalintojus – ši programa itin populiari.
Šios specialybės jaunuoliams labai patrauklios ypač dabar, kai kuriasi daug reklamos agentūrų, galima pradėti ir savo verslą. Mūsų kompiuterių bazė gerai išplėtota – jaunuoliai turi galimybę mokytis aštuoniose kompiuterių klasėse. Techninė įranga – taip pat mūsų „arkliukas“, nes rengiame modernius amatininkus, galinčius konkuruoti rinkoje, o be techninės įrangos gerų specialistų neparengsi.
– Šiemet jaunuoliams pasiūlysite naują mokymo programą – fotografo. Ar, jūsų vertinimu, jis bus paklausi?
D.R.: Naujoji mūsų pedagogų parengta fotografo programa turėtų pateisinti jaunuolių lūkesčius. Ją galima rinktis baigus ir dešimt, ir dvylika klasių. Mūsų mokykloje veikia fotografijos užsiėmimai, tad žinome, kad moksleiviai labai domisi fotografijos naujovėmis, galimybėmis, technika. Geras fotografas šiuo metu – paklausus, todėl išmanyti fotografijos subtilybes jaunuoliui, manau, tikrai labai pravartu. Na, o darbo gerai savo sritį išmanantis fotografas tikrai ras.

A.Akelaitis: „Išmokau ne tik žiesti „uzbonus“, bet ir gerbti save“

Kauno taikomosios dailės mokyklą yra baigę daugelis žymių asmenybių. Tarp jų – ir kunigas Algirdas Akelaitis, šiuo metu studijuojantis Romoje. Kauno taikomosios dailės mokykloje A.Akelaitis įgijo keramikos meno dirbinių gamintojo specialybę. Kaip sako pats Algirdas, čia jis išmoko ne tik žiesti „uzbonus“, bet ir gerbti save.
„Kauno taikomosios dailės mokykla mano gyvenime, be abejo, buvo didelis lūžis, nes tai pirmoji pasirinkta mokykla. Beje, ji ir tebėra mylimiausia. Visų pirma todėl, kad čia pirmąkart išgyvenau tikrą mokinio ir mokytojo santykį, kai abi pusės viena kitos vardą pradėdavo didžiąja raide. Ši mokykla man užaugino pasitikėjimo ir optimizmo raumenis. Greta visų žinių, puodų, atsivertimų ir įsimylėjimų mokyklą baigiau žinodamas, kad esu vertingas ir kažkam svarbus, – tai man buvo didysis lobis, atrastas būtent čia“, – teigė keramikos, architektūros ir kunigystės studijas baigęs A.Akelaitis.

Antradienį, Vilniuje atidaroma vieno žymiausių visų laikų išradėjo, renesanso epochos italų mokslininko universalo Leonardo da Vinčio išradimų paroda.

Daugiau nei 10 mln. lankytojų keturiose Europos šalyse sulaukusioje parodoje pristatomi 28 eksponatai – nuo sraigtasparnio pirmtaku laikomo oro sraigto ir tanko prototipo iki garsiojo „Vitruvijaus žmogaus“ ir paveikslo „Mona Liza“ reprodukcijos. Pusė parodos eksponatų – interaktyvūs.

„Niekas nedrįstų abejoti Leonardo da Vinčio indėliu į įvairių mokslo šakų vystymą. Su jo išaiškintais gamtos, technikos ir mechanikos dėsniais susiduriame bene kasdien, jo atradimais paremtos disciplinos dėstomos mokyklose. Tačiau kaip Leonardo da Vinčio negalima apibūdinti vienu žodžiu, taip ir jo išradimų ir darbų negalima studijuoti vien mokyklos suole, iš vadovėlių – būtent šiuo tikslu ir ryžomės organizuoti parodos atvežimą į Lietuvą“, – sako prekybos ir pramogų centro „Ozas“ vadovė Inga Navickaitė.

Parodoje garsiojo mokslininko darbai pristatomi pagal jo domėjimosi ir tyrinėjimo sritis. Viena jų – skrydžio dėsniai, kuriuos jis analizavo stebėdamas paukščių, šikšnosparnių, vabzdžių ir žuvų skraiduolių judesius. Daugelis šiais stebėjimais paremtų piešinių ir brėžinių išliko iki šių dienų. Parodoje „Oze“ pristatomi pagal juos sukonstruotas oro sraigtas, laikomas šiandieninių sraigtasparnių pirmtaku, Leonardo išrastas parašiutas, taip pat mechaniniai sparnai, kuriuos valdyti ir išmėginti galės parodos lankytojai. Mažieji turės galimybę praskrieti Leonardo kurtu sklandytuvu.

Kita disciplina, kuria domėjosi ir kurią tobulino Leonardas da Vinčis, – karo įrenginiai ir mašinos. Būdamas kaip reta taikaus būdo, nors tuo metu buvo įprasta, nesinešiojęs jokio ginklo, jis savo interesą motyvavo siekiu išsaugoti taiką. Šiuo tikslu jis 1508 metais ėmėsi tvirtovių planavimo – vienos jų sienos ir bastiono dalys eksponuojamos parodoje „Oze“. Šalia pristatomi ir jo tobulintų šaunamųjų ginklų, patrankos brėžiniai, taip pat Leonardo sukurtas šarvuotas kovinis savaeigis aparatas, kuris šių dienų kalba galėtų būti vadinamas tanku.

Renesanso genijumi tituluojamas Leonardas da Vinčis buvo ir žmogaus anatomijos tyrinėjimų pradininkas. Iš Vengrijos į Lietuvą atvežtoje parodoje eksponuojami jo suprojektuoti žmogaus jėga varomi ir valdomi bei darbą palengvinantys įrankiai – automatinis kūjis, mechaninis būgnas, žemkasė ir kiti. Jų veikimo principus galės išbandyti apsilankiusieji parodoje.

Į Vilnių atvežtas ir garsusis „Vitruvijaus žmogus“, apibendrinantis žmogaus kūno formų reikšmę mene bei žmogaus proporcijas. Be šio piešinio parodoje taip pat eksponuojamos garsiausių Leonardo da Vinčio tapybos darbų, tarp kurių – „Apreiškimas“, „Paskutinė vakarienė“, „Dama su šermuonėliu“ bei „Mona Liza“, kopijos.

Vengriją, Čekijos Respubliką, Lenkiją bei Turkiją jau aplankiusią parodą spalio 11 – lapkričio 6 d. sostinės gyventojai ir miesto svečiai gali apžiūrėti prekybos ir pramogų centro „Ozas“ darbo valandomis arba kas valandą organizuojamų nemokamų ekskursijų metu – darbo dienomis nuo 17 iki 20 val. ir savaitgaliais nuo 13 iki 16 val. Nemokamai darbo dienomis nuo 10 iki 15 val. organizuojamos ir ekskursijos mokinių grupėms. Daugiau informacijos apie parodą ir registraciją ekskursijoms – internete adresu www.ozas.lt.