Tapytojas Bronius Gražys įsitikinęs, kad nugriauti mieste seną namą yra tas pat, kaip nukirsti miške seną medį: ir vienu, ir kitu atveju atmintyje lieka žiojėti žaizda. Tačiau pokyčiai nebūtinai į bloga.

Renata Baltrušaitytė

„Tapyba irgi yra šviesa“, – konstatuoju apsidairiusi, nes kino žmonės analogiška fraze pernelyg pamėgo šviesą uzurpuoti sau. „Meno nišos“ didžioji salė – šviesi, o jos sienomis šonas prie šono, tarsi vagonas prie vagono, lygiais bėgiais „važiuoja“ ilgas įvairiaformių Broniaus Gražio paveikslų sąstatas.

Jeigu tai, kaip skelbia parodos pavadinimas, yra aliuzija į „Vieną gatvę“, pirmiausia šauna galvon sostinės Vokiečių gatvė, kurioje ant karo griuvėsių išdygusią ištisinę namų liniją architektai pašaipiai vadina arba traukiniu, arba soliteriu.

Betgi atidžiau įsižiūrėjęs į tapytojo nužymėtą topografiją matai ne reprezentacinius senamiesčio vaizdelius, o greičiau kreivą šleivą ir praeities ženklų gausa įdomų kvartalą, beviltiškai mėginantį prisitaikyti prie sterilios stiklinės nūdienos. Tie kosmetiniai bandymai palaikyti tariamą jaunystę ironiškai primena filmo „Amžinai stilingos“ aštuoniasdešimtmetes herojes, išdažytas ryškiomis elektrinėmis spalvomis: sienos trupa, o paskiri fasado fragmentai mėgina gelbėtis kaip išmano.

Būtent spalvinis kodas yra labai svarbus B.Gražio parodos chronologiniam pasakojimui: tai, kas sena ir tikra, žvelgia į žiūrovą kukliais natūraliais žemės tonais, ir priešingai – tai, kas nauja, dažniausiai žilpina akį ateiviškais neonais.

Tapytojas kaip demiurgas

B.Gražys, tarsi koks Algimantas Kunčius, mėgsta stebėti debesis. Ir tapo juos parinkęs dėkingą, kontrastingą šviesą, kai saulė stypso prie pat dangaus uždangalo krašto, dar kelios akimirkos – ir nebyli drama išvirs į kitokį, šviesų ar tamsų, būvį. Laike sustingusių pastatų, kaip žemiškojo gyvenimo pavidalų, monotonija ir ją atsverianti amžinybės dinamika virš stogų.

Tapytojui, kitaip nei fotomenininkui, nebūtina valandomis tykoti „gero apšvietimo“: dangaus dramą jis demiurgiškai režisuoja pats. B.Gražys yra ne kartą pasakojęs, kad molberto nešti iš dirbtuvės apskritai nemėgsta: įspūdžiui išsaugoti užtenka greitomis užmesto eskizo, nuotraukos ar tiesiog atidesnio žvilgsnio. „Užsidarius dirbtuvėje, atmintyje pirmiausia iškyla suintrigavusios detalės, o visos kitos savaime atkrinta kaip ne tokios svarbios. Taip tampi savarankiškesnis, nes natūroje kiekviena aplinkos detalė tave stipriai „atakuoja“, – aiškina pašnekovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Not suitable for Denmark“, arba kodėl danai grąžino autoriui baltą medžio skulptūrą.

Marius Jonutis – iš tų, kurie sugeba priblokšti netikėtomis frazėmis. „Menai manęs iš tiesų nedomina. Labiau mėgstu tai, ko pats sukurti nemoku: žiūriu filmus, klausausi muzikos. O kaip daromi paveikslai ar skulptūros – išmanau, todėl tai nebeįdomu“, – pareiškia klausiamas, ar jau rengiasi birželio pabaigoje vyksiančiai meno mugei „Art Vilnius 2013“.
Tačiau ar visada apie tai, kaip buvo gaminamas M.Jonučio kūrinys, susimąsto parodų lankytojai? Štai, pavyzdžiui, praėjusią savaitę „Meno nišoje“ atidarytoje parodoje eksponuojamas paveikslų ciklas, kuriame tapybą pridengia plonos ažūriniais ornamentais raižytos medžio drožlių plokštės. Iš tolo žvelgiant į tuos dailius augalinius raštus sunku įsivaizduoti menininką su elektriniu grąžtu rankose, bet Marius klausinėjamas vyriškai stebisi: „O tai kaip, jūsų manymu, aš skyles pragremžiau?“
Galerijos „Meno niša“ salės viduryje – ryškiaspalvė skulptūra, išpjaustyta iš senos, jau nugriuvusios pirties gulto lentos: aiškiai neapsieita be elektrinio pjūklo. „Galima tik įsivaizduoti, kiek nuogų užpakalių lietė šitą lentą, – šypteli menininkas, kuriam juodas darbas pjaustant, gręžiant ar skaptuojant atrodo ir mielas, ir pagarbos vertas. – Tai juk rimčiau ir daugiau laiko reikalauja, negu mosavimas teptuku.“

Pusė darbų lieka Danijoje

Didžiausia naujiena parodoje „Kažkas nauja“ – juodos ir baltos spalvos grafikos ciklas, ištisa linoleumo lakštuose raižyta dailininko knyga, kurioje piešinius papildo trumpi tekstai. Jie paprasti, bet liūdni ir skaudūs. O liūdnumas, kaip ir juodi-balti kontrastai, rodosi toks tolimas Mariaus kūrybai… Kai jo darbus pardavinėjantiems danams M.Jonutis nusiuntė baltą medžio skulptūrą, šie grąžino ją atgal, primygtinai prašydami nuspalvinti. Menininkas taip ir padarė.
Danijoje, įvairiuose Jutlandijos miesteliuose, Marius surengia pusę parodų ir parduoda apytikriai pusę visų savo darbų. Iš to ypatingai nepasipelno, nes iš tenykščių meno vadybininkų už darbus prašo tiek pat, kiek iš pirkėjų Lietuvoje. Tiesa, namie gauna nemažai individualių užsakymų: štai ir po šios parodos skubės raižyti meniško rėmo veidrodžiui ir piešti paveikslo jaunavedžiams. Dar yra padaręs nemažai spintų su slankiomis raštais išpjaustinėtomis durimis ir kitokių namus puošiančių daiktų.
Menininkas įtaria, kad svarbiausia tiek jo, tiek Vilmanto Marcinkevičiaus arba Audriaus Gražio sėkmės Danijoje priežastis – ta, kad jų darbai kainuoja mažiau nei vietos menininkų. O antroji – kad baltiems skandinaviško stiliaus interjerams, kokie populiarūs jūrų skalaujamoje lygumų šalyje, spalvingi lietuvių menininkų kūriniai iš tiesų suteikia šelmiškos nuotaikos ir gaivumo. „Pernai aplankiau nemažai privačių namų ir visuose radau bent po vieną lietuvio autoriaus darbą“, – tvirtina Marius.
Miesteliuose veikia meno mėgėjų klubai, jų nariai lanko parodas ir įsipareigoja kasmet įsigyti po keletą paveikslų. O ką jau kalbėti apie daniškus fabrikus, kurie labiau primena modernaus meno muziejus, mat gamyba seniai iškelta į pigesnės darbo rinkos šalis: anksčiau – į Lietuvą, dabar – į Vietnamą. Buvusiuose cechuose prie kompiuterių sėdi keli darbuotojai, kontroliuojantys už jūrų marių ūžiančius siuvimo fabrikus, o aplink stovi skulptūros, kabo paveikslai… Netgi investavę Lietuvoje danų verslininkai kviečiasi dailininkus ir įmonės patalpoms puošti įsigyja jų paveikslų.
Vis dėlto Marius nepamiršo, kad Vilniaus dailės akademijoje baigė būtent grafikos studijas. Pernai su darbais vykdamas į Daniją, sustojo Berlyne ir dailininkams skirtoje parduotuvėje nusipirko nedidelį presą. Anksčiau nuosavo neturėjo, o vaikščioti į „valdiškus namus“, tai yra prašytis priimamam į viešas dirbtuves, – ne jo būdui.
„Grafika vis tiek užrakina tave į tam tikrą rėmelį, nes pirma reikia išraižyti, po to – atspausti. Antra vertus, ir juodame-baltame darbe pasistengus galima išgauti spalvinių niuansų. Grafika po spalvų šėlsmo – atgaiva, kone meditacija“, – tvirtina M.Jonutis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sostinės „Mažojoje galerijoje“ veikia tapytojos, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Dalios Kasčiūnaitės fotografijų paroda. „Fotografija tiesiog susirgau. Žiūrėdama į objektyvą turiu matyti ne tik tiesioginį vaizdą, bet ir numanyti galutinį rezultatą, o man, kaip dailininkei improvizatorei, tai gana sudėtinga. Mane tai tramdo ir disciplinuoja. Pro objektyvą žiūriu ne kaip profesionali fotografė, bet kaip profesionali tapytoja – aistringa, impulsyvi moteris. Parodą Žvėryne – rajone, kuriame užaugau, atidariau savo gimtadienio proga. O skaičius toks mistiškai gražus – 66“, – valiūkiškai pasakoja autorė.

„Netempkite visų ant bendro kurpalio“, – aukštojo mokslo optimizatorių prašo Vilniaus dailės akademijos rektorius Audrius Klimas.

„Lygindami Lietuvą su Latvija džiaugiamės, kad mūsų šalis tolygiau išvystyta: turime ne du, kaip kaimynai, o bent penkis šimtatūkstantinius didmiesčius. Tačiau jeigu laikysimės strategijos mažinti universitetinių mokyklų skaičių atokesniuose miestuose, šio pranašumo lengvai galime netekti. Juk realiai nėra jokio kito būdo jaunimui provincijoje išlaikyti“, – dėsto Vilniaus dailės akademijos rektoriumi nuo šių metų pradžios dirbantis Audrius Klimas.
Į šias pareigas vieną iš prorektorių paskyrė akademijos senatas, pasibaigus kartą jau pratęstai ankstesnio rektoriaus Adomo Butrimo kadencijai. Tačiau A.Klimo vadovavimo laikotarpis gali ilgai netrukti: jau gruodžio mėnesį dabar sudarinėjama VDA taryba skelbs naujo akademijos rektoriaus rinkimus. Tiesa, 55-erių metų profesorius neatmeta galimybės juose dalyvauti.

Išlaikė padalinių tinklą

Vilniaus dailės akademija – vienintelė šalyje, iki šiol išlaikiusi mažesniuose miestuose įsikūrusių padalinių tinklą. Ir nežada jo atsisakyti, nes, pasak A.Klimo, kol kas jokios atliktos studijos neįrodė, kad tokia akademijos struktūra būtų neracionali. Atvirkščiai: dabartinis modelis suteikia galimybę provincijos studentams dažniau regėti sostinės profesorius ir išlaikyti panašų studijų kokybės lygį. Štai grafikas, Nacionalinės premijos laureatas Rimvydas Kepežinskas važinėja dėstyti į Kauną, o meno istorikas A.Butrimas – į Telšius. Mažesniuose miestuose, kur ryškesni menininkai ir menotyrininkai pirštais suskaičiuojami, tai svarbu.
Beje, šįmet populiariausia akademijos studijų programa buvo architektūros studijos Kaune: į vieną valstybės finansuojamą vietą ten pretendavo 16 jaunuolių. O taikomosios skulptūros programa Telšių fakultete, gavusi labai palankų užsienio ekspertų įvertinimą, priešingai, nesulaukė nė vieno stojančiojo. „Paradoksas, nes patiems Telšiams labai rūpėjo tokią programą turėti. Dabar ten ES lėšomis tvarkoma Masčio ežero pakrantė, joje jau numatytos vietos skulptūroms“, – stebisi rektorius.
Jis nesupranta, kodėl visos šalies aukštosios mokyklos tempiamos ant vienodo kurpalio: ar tam, kad valdininkams jų veiklą kontroliuoti taptų paprasčiau? „Nėra vieno modelio, kuris būtų visiems optimalus, antraip jis užkariautų visus pasaulio universitetus. Taip, Kinijoje yra po 40 tūkst. studentų turinčių universitetų, bet ar jie mums pavyzdys? Nebūtinai didžiausias universitetas yra geriausias. Tarkim, elitinė Karališkoji dailės akademija Kopenhagoje teturi pusę tūkstančio studentų. O štai garsiajame Aalto universitete Helsinkyje sujungtos dizaino ir jo vadybos studijos, jame mokoma ne vien kurti pramoninį dizainą, bet ir jį parduoti. Mes irgi norėtume išsaugoti savitumą“, – tvirtina A.Klimas.

Dizaino laukia ilgia kelias

Jis turbūt pirmas Lietuvos istorijoje profesionalus dizaineris, kuriam likimas lėmė tapti rektoriumi. Audriaus brolis dvynys Alvydas – taip pat dizaineris, vadovaujantis Vizualiojo dizaino katedrai akademijos Klaipėdos skyriuje. Klaipėda – brolių gimtasis miestas. O dizainas… „Tiesiog nieko daugiau mes su broliu ir nemokam“, – kuklinasi akis nuleidęs rektorius.
Naudojuosi proga paklausti, ar Lietuvos dizainas turi šansų tapti toks pat pasaulyje matomas ir pelningas kaip Suomijos. „Suomių dizaino ištakos glūdi senovės amatuose, – primena A.Klimas. – Medkirčiams rūpėjo, kaip išdrožti patogiausią darbui kirvio kotą, kokia kirvio ašmenų forma pati tinkamiausia ir t.t. Per keletą šimtmečių ši patirtis peraugo į tokį pramoninį dizainą, kuriuo gėrimės šiandien. Tad klaidinga būtų manyti, kad prieš keletą metų Vilniuje atidarę Dizaino inovacijų centrą ir tik šįmet surinkę pirmąjį dizaino vadybos studentų kursą netrukus varžysimės su suomiais. Nors veikiausiai esate girdėję apie mūsų diplomantę Eglę Ugintaitę, kuri pasiūlė lazdos su įmontuota skaitmenine navigacija ir sveikatos būklę (kraujo spaudimą, pulsą, kūno temperatūrą) tikrinančiais prietaisais idėją ir laimėjo „Fujitsu“ konkurso didįjį prizą.“
Bet tai – ne vienintelis pavyzdys. „Tarkim, neseniai mūsų drabužių dizainerių delegacija grįžo iš Maskvoje rengiamo madų konkurso „Russkij siluet“. Jame dalyvavo du šimtai dizaino mokyklų iš viso pasaulio, demonstruota daugiau nei keturi tūkstančiai kolekcijų. Vis dėlto tris prizus šiame konkurse laimėjo mūsų absolventų diplominiai darbai“, – džiaugiasi rektorius.

Dėstytojai pagaliau susipažino

Atsisakius ekstremaliausios pertvarkos idėjos – daugelį sostinės aukštųjų mokyklų paversti Vilniaus universiteto padaliniais, toliau tebesvarstomas Lietuvos muzikos ir teatro bei Vilniaus dailės akademijų sujungimas. A.Klimas, kaip ir pirmosios akademijos rektorius Zbignevas Ibelhauptas, nėra didelis tokios pertvarkos entuziastas. Jis primena, kad meninio profilio studijos Lietuvoje apskritai tesunaudoja penkis procentus šalies aukštojo mokslo biudžeto, taigi sujungus dvi akademijas smarkiai sutaupyti nepavyktų.
Priešingai nei Muzikos ir teatro akademijoje, dailininkų stovykloje tyliai pasikeitus rektoriams reikšmingų perversmų, susijusių su vadovybe, nevyko. Tik ankstesnis rektorius A.Butrimas tapo prorektoriumi mokslo klausimais, o A.Klimo turėtą studijų prorektoriaus vietą užėmė garsi tekstilininkė Eglė Ganda Bogdanienė.
Be to, pakeisti du dekanai. Tai lėmė pertvarkyta studijų sostinėje struktūra. „Anksčiau turėjome Vaizduojamosios ir taikomosios dailės bei Architektūros ir dizaino fakultetus, o dabar liko Vilniaus (arba bakalauro studijų) fakultetas ir Aukštųjų studijų, apimančių magistrantūrą ir doktorantūrą, fakultetas. Kitaip sakant, pasiskirstėme ne pagal studijų profilį, kaip įprasta kituose šalies universitetuose, o pagal studijų pakopas“, – aiškina A.Klimas.
Kam to reikėjo? Pasirodo, naujoji tvarka griauna tarp fakultetų stūksojusias nematomas sienas. Jei anksčiau vieno fakulteto studentas norėdavo pasirinkti kito fakulteto studijų programos dalyko paskaitas arba pasinaudoti kito fakulteto katedrai priklausančiomis dirbtuvėmis, jam tai ne visuomet pavykdavo: mažų mažiausiai reikėdavo gauti dekano sutikimą. Dabar menininkų, architektų ir dizainerių bendravimas turėtų tapti laisvesnis ir intensyvesnis. „Netgi dėstytojai, toje pačioje akademijoje išdirbę penkiolika metų, pagaliau susipažįsta fakulteto tarybos posėdžiuose“, – ironijos gaidelių neslepia rektorius.
O kai bendradarbiavimo galimybes atranda dėstytojai – jas išvysta ir studentai. Beje, įvairioms katedroms priklausančias dirbtuves taip pat numatoma priskirti naujam, visiems studentams prieinamam padaliniui. Todėl jų noras išbandyti kitas meninės raiškos formas nebepriklausys nuo mokymo meistrų ar katedrų vedėjų geranoriškumo.

Bando užsidirbti patys

„Per pastaruosius trejus metus studentų skaičius mažai tejudėjo, tačiau dramatiškas pokytis įvyko pradėjus taikyti studijų krepšelio sistemą: tuomet praradome trečdalį studentų. Bet akademijos biudžetas dėl to beveik nepasikeitė, nes dabar valstybės garantuojamose vietose studijos finansuojamos šimtu procentų, o anksčiau finansavimas tesiekė 47 proc.“, – aiškina A.Klimas.
Savo lėšomis VDA šįmet studijuoja 90 studentų. Tiesa, dauguma jų rinkosi pigiausiai (3,4 tūkst. Lt per metus) kainuojančią dailėtyros studijų programą. Dailės bakalauro studijų metai kainuoja daugiau nei 11 tūkst., architektūros – daugiau nei 7 tūkst. Lt.
Šalia akademijos veikia atvira dailės, dizaino ir architektūros mokykla, kurioje mokosi savarankiškai lavinantieji savo gabumus, siekiantieji platesnio išsilavinimo ar besirengiantieji studijoms. Paskaitos šioje mokykloje – mokamos.
Pajamų akademijai teikia ir šį pavasarį pradėjusi veikti Nidos meno kolonija. Penkiose jos rezidencijose dažniausiai dirba užsienio menininkai, užsitikrinę savo šalies ar tarptautinių fondų finansinę paramą. „Kai viešėjau ten rugsėjo pabaigoje, rezidencijose gyveno JAV, Japonijos, Olandijos, Austrijos atstovai ir viena lietuvė“, – pasakoja A.Klimas.
Šalia rezidencijų įrengta ir kuklesnė pastogė, kurioje apsistoja iki šešių dešimčių kūrybinę praktiką atliekančių studentų. Tikimasi, kad žiemą ši kolonija gerokai pagyvins kurorto kultūrinį gyvenimą.
Vilniaus dailės akademijai priklausančioje Panemunės pilyje rekonstrukcijos darbai tik įsibėgėja. „Gavę ES lėšų, pavasarį planuojame baigti pirmąjį darbų etapą – renovuoti du bokštus ir vakarinį sparną. Kadangi kieme tebevyksta archeologiniai tyrimai, šiuo metu jokios parodos pilyje nevyksta, tačiau ateinančią vasarą ketiname nudžiuginti turistus istorinių radinių ekspozicija. Pilyje veiks kavinė, nedidelis viešbutis su konferencijų sale. Ką gali žinoti, gal ateityje, prastėjant studijų finansavimui, akademiją gelbės būtent tokie objektai“, – svarsto rektorius.