Renata BALTRUŠAITYTĖ

Sostinėje – vaiski Dzūkijoje įsikūrusio dailininko Jono Daniliausko (nuotr.)„Dangaus ir vandens mėlynė“. Įprastai ramioje Pylimo galerijoje, kur neretai galėdavai patirti vienatvės paveikslų apsuptyje prabangą, nuo metų pradžios net per didžiausius šalčius nuolat varstomos durys. Po nedidukę salę neskubėdami suka ratus studentai, stypčioja elegantiškos damos, nuo atkaltėmis suremtų kėdučių akis po drobes gano garbingi senjorai, ir atrodo, kad visi jaučiasi laimingi šioje sodrių spalvų šventėje, kurią vilniečiams dovanojo Vilnių į Dzūkijos miškus senokai iškeitęs tapytojas Jonas Daniliauskas.

Bet ne nuo lankytojų gausos ir ne nuo jų pilamų pagyrų labiausiai spindi dailininko akys. Jos nušvinta sulaukus pažįstamo žvejo skambučio. Jonas, kaip sodybos šeimininkas, ne tik svetingai suteikia leidimą žvejonei savo tvenkiniuose, bet ir nurodo, prie kurios eketės ir kuriuo paros metu geriausiai kimba. O pats neslepia ketinimų su senų draugų kompanija po dienos kitos lėkti prie Molėtų ežerų, nors iš patirties žino, kad geresnis laimikis nei namie retai kur pasitaiko.

„Iš mano tvenkinio galima ištraukti ir ešerį, ir kuoją, ten plaukioja lynų, lydekų. Kalėdų stalui pasigavau storą pustrečio kilogramo karpį, o vakar – dar neužmigusį karosą žuvienei“, – kaip ir visi žvejai, mielai vardija laimikius pašnekovas.

Dangaus apsiaustas

Nepaisant to, visuose parodos paveiksluose nerasite nė menkiausio žuvies atvaizdo. Autorius tvirtina girdėjęs, kad iš visų natiurmortų prasčiausi būna perkami natiurmortai su žuvimis.

Čia nerasite netgi undinės, nors voniose mirkstančių mauduolių netrūksta. Mat eksponuojami naujausi, per pastaruosius porą metų nutapyti darbai, o per šį laikotarpį dailininkui teko pasišvaistyti teptukais Druskininkų „Eglės“ ir Birštono „Versmės“ sanatorijose surengtuose pleneruose. Be to, ir pats menininkas kas antrą ar trečią savaitgalį užkuria savo pirtelę Dargužių kaime ant Merkio kranto. Nuo liepto į ledinę upę su draugais ramuviečiais niurktelėjo ir pasitikdami Naujuosius.

Taigi dėl vandens aišku, o iš kur paveiksluose toks giliai mėlynas dangus? „Augau Suvalkijos lygumose, kur horizontas buvo tiesus ir žemas: žemės matyti mažai, o dangaus – daug. Begalinio dangaus įspūdis, patirtas dar vaikystėje paišant sode po kriauše, manyje iki šiol gyvas. Ir todėl horizonto linija mano paveiksluose reikšmingai pabrėžta, ryški, neišplaukusi“, – atkreipia dėmesį autorius.

Kas matė dabar kino salėse rodomą filmą „Užslėptas grožis“, žino, kad šioje juostoje Mirtis, vaidinama Helen Mirren herojės, vilki žavų skaisčiai mėlyną apsiaustą. Aktorei idėją pamėtėjo nedidukas paukštelis – mėlynasis strazdas, vadinamas mirties simboliu. Taigi dangus gali būti mėlynas ir šia, perkeltine prasme, nors lietuviai nuo seno įpratę mirtį rengti juodai.

„Tikiu, kad kokiai nors tautelei mirtis gali būti mėlyna. Bet man ši turtinga, daugybę at-spalvių turinti spalva labiau simbolizuoja erdvę, viltį ir svajonę. Galbūt liūdną ar melancholišką svajonę, bet tikrai ne tragediją“, – nepasiduoda kinematografinei provokacijai menininkas.

Gimtinė virto dirbamais laukais

Gimęs Šakių rajone, Lekėčiuose, po poros metų mažasis Daniliauskas su tėvais išsikėlė gyventi į mamos tėviškę netoli Griškabūdžio. Vėliau tėvai tame pat krašte nusipirko Dovydaitynę – į Sibirą išvežtos Dovydaičių šeimos ūkį: jį vietiniams pardavė sugrįžę tremtinių vaikai. Dailininko mama šiame ūkyje ir nugyveno visą savo amželį, o štai tėvą Suvalkijoje siautėjusi melioracija privertė miestelyje statytis standartinį kolūkietišką namuką. 

Paskutinę Dovydaitynės vasarą pirmakursis Jonas, vyriausias iš trijų šeimos vaikų, pietus virdavo ne tik namiškiams, bet ir netoliese laukus lyginusiems melioratoriams. „Tie pietūs būdavo ūkiškai paprasti: mokėjau virti kelias sriubas, mėsos gabalą iš puodo išlupdavau. Ir vis tiek man spalį grįžus į studijas vyrai dar tris dienas sodyboje gėrė apgailestaudami, kad neteko tokio puikaus virėjo“, – pamena tapytojas.

Dabar senosios Dovydaitynės nelikę nė ženklo. „Buvau porąsyk nuvažiavęs, pasivaikščiojau palei savo vaikystės upelį Novą. Aplink – lygūs arimai, nei mūsų, nei kaimyninių vienkiemių nė pėdsako nebėra“, – neapgaudinėja savęs J.Daniliauskas.

Mokytojo darbo kampas

Po tarnybos sovietinėje armijoje dailininkas dešimtį metų mokytojavo M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Tuo metu mokyklos dailės skyriuje buvo susitelkęs stiprus menininkų kolektyvas: keramikas Egidijus Talmantas, grafikas Arvydas Každailis, tapytojai Valentinas Antanavičius, Vincas Kisarauskas, Romualdas Kunca, Aloyzas Stasiulevičius. Šalia tokių meistrų ir jaunimas tapdavo labai motyvuotas.

„Kai dirbau mokykloje, dar neturėjau savo dirbtuvės, todėl kolegos dailės skyriuje leido atsitverti koridoriaus kampą ir jame tapyti. Aišku, mokiniams irgi būdavo smalsu į tą kampą kyštelėti nosį. Tad galiausiai leidau ir jiems šalia pasistatyti molbertus“, – pasakoja J.Daniliauskas.

Vėliau ketverius metus tapytojas dėstė Vilniaus dailės akademijoje, po to dar septynerius buvo „laisvas menininkas“, kol pasidavė įkalbinėjimams ir vėl apsiėmė dėstyti Vilniaus kolegijos Dizaino ir technologijų fakultete. Bet būsimosios drabužių dizainerės ir konstruktorės į jo paskaitas dažnai žiūrėdavo pro pirštus, o dėstymo valandų galiausiai sumažėjo tiek, kad nebeapsimokėjo dėl jų iš sodybos važinėti į sostinę. Taigi jau treti metai J.Daniliauskas – vėl laisvas menininkas, bet į savo senąją studiją sostinės Užupyje užsuka nebe taip dažnai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2017-m

P.Smuglevičiaus darbai, DELFI nuotr.

Iki gruodžio 2. sostinės galerijoje „Kuntskamera“ veiks žymiausio Lietuvos klasicizmo menininko Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) darbų paroda „Domus aurea“, nukelianti į menkai ištyrinėtą jo jaunystės studijų Romoje laikotarpį.

Italijos sostinėje dailininkas 1763–1764 m. studijavo tapybą pas Antonio Maroni, o nuo 1766 m. kaip karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio stipendininkas mokėsi Šv. Luko akademijoje. Joje pasižymėjo kaip ypač gabus studentas ir popiežiaus Klemenso XIV muziejaus surengtame konkurse pelnė I premiją. P.Smuglevičius kūrė anuomet madingu neoklasicizmo stiliumi, kuris padėjo jam greitai išgarsėti. Kadangi buvo draudžiama išvežti bet kokius senovės Romos artefaktus, keliautojai stengdavosi įsigyti bent panašios stilistikos meno kūrinių. 1774 m. pradėti Tito termų atkasimo darbai. Kaip vėliau paaiškėjo, atkastos buvo ne termos, o Nerono Aukso rūmai (Domus Aurea). Kasinėjant pavyko atidengti sienas ir lubas. Atidengtos freskos sulaukė didelio dėmesio, o jas perpiešti ėmėsi P.Smuglevičius. Parodoje eksponuojama 19 P.Smuglevičiaus raižinių iš Nerono Aukso rūmų albumo, taip pat keturios jo pieštos mūzos iš Popiežiaus Klemenso muziejaus albumo.

Visą “Veido” numerį rasite ČIA

Marcas Chagallas "Girtuoklis"

Meno kritikų ir istorikų vienareikšmiškai vertinamas kaip garsiausias ir geriausias XX amžiaus žydų dailės menininkas, Marcas Chagallas gimė dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, kuri tuomet priklausė Rusijos imperijai. Dailininko tėvai save vadino lietuviais, o sūnus pasirinko žydų-rusų tautinę tapatybę.

Ramūnas Čičelis, kamane.lt

Dvigubas nacionalumo traktavimas būdingas daugeliui žydų, save priskiriančių ir tai tautai, kurios valstybėje gyvena. M.Chagallo neįmanoma lyginti su kitu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės garsiuoju piliečiu Czeslowu Miloszu. Pastarasis savo lietuviškumą teigė visą gyvenimą. M.Chagallas dabartinėje Lietuvos valstybės teritorijoje tebuvo apsistojęs keliems mėnesiams, ją suvokė kaip tarpinę stotį pakeliui į Vakarus – Vokietiją, Prancūziją, o, atėjus Antrajam pasauliniam karui, ir Jungtines Amerikos Valstijas.

M.Chagallas – neabejotinai žydas, tačiau vadinantis save rusų politinės tautos nariu.

M.Chagallo tapatybės dvilypumas konstruojamas pagal tą pačią daugeliui žydų būdingą schemą: etninio tautiškumo požiūriu, M.Chagallas – neabejotinai žydas, tačiau vadinantis save rusų politinės tautos nariu. Politinė tauta nuo etninės skiriasi tuo, kad svarbus jau ne etnolingvistinis ar religinis aspektas, o dalyvavimas visuomenės ir valstybės gyvenime. Žlungančioje Rusijos imperijoje tokių žydų tautybės žmonių buvo gausybė.

Tačiau politinis tautiškumo aspektas menininko kūrybos iš esmės nepaveikė – atvirkščiai, sukūrė daugybę santykių su Rusijos imperija problemų, kurios privertė M.Chagallą emigruoti.

Žydiškumas M.Chagallo kūryboje skleidžiasi vaizduotės ir apčiuopiamos, pasakojamos situacijos santykio pagrindu. Menininkas, kuris tapybos principų būtų išmokęs iš gerbiamų autoritetų ir šį nuolankumą išlaikęs visą gyvenimą, nebūtų galėjęs pasauliui sukurti tokių kūrinių, kokius tapė bei piešė M.Chagallas.

Jo kūryba – tai nuolatinis pasipriešinimas likimui, autoritetui, mokytojams. Tai – net ginčas su Dievu. Vaikystės tikrovė, kurią M.Chagallas, kaip ir kiti žmonės, saugo savo pasąmonėje, jam diktavo kūrinių temas, motyvus ir manierą. M.Chagallo formavimasis sutapo su sparčia ir tuo laikotarpiu, XX amžiaus pirmojoje pusėje, madinga psichoanalizės raida, kuriai didžiausios įtakos turėjo garsusis Sigmundas Freudas, kurio daugelis mokslinių ir terapinių teiginių vėliau buvo paneigti pasekėjų, tačiau kai kurie postulatai išliko kaip moderniosios ir net postmoderniosios psichologijos bei psichoanalizės kertiniai akmenys.

Atverti vaizduotę nepakanka, nes reikia dar ir suvaldyti tai, kas iš jos iškyla.

Vienas iš S.Freudo atradimų, svarbių suprantant M.Chagallo kūrybą, yra žmogaus psichikos struktūros apibūdinimas: kiekviena žmogiškoji būtybė turi pasąmonę (joje glūdi ankstyvosios vaikystės patirtis, ji yra struktūruota kaip verbalinė kalba ir vaizduotė), sąmonę (ji padeda orientuotis situacijose „čia“ ir „dabar“) ir superego (autoritetinį psichikos sluoksnį, kurio savastis yra tėvų ar kitų autoritetų, ypač Dievo, priesakai bei taisyklės).

Tai, kas iš pasąmonės iškyla į sąmonę, tiesiogiai priklauso nuo superego stiprumo. M.Chagallo atveju, superego buvo toks, kad leido iš pasąmonės plaukti vaizdiniams, kurie virto paveikslais šedevrais. Atverti vaizduotę nepakanka, nes reikia dar ir suvaldyti tai, kas iš jos iškyla. Atsidūręs egzilyje, M.Chagallas galėjo remtis tik religiniu autoritetu – žmonės padėti jau negalėjo, todėl socialumo prarastis, trūkinėjantis bendravimas su žmonėmis, lydimas materialinių bei politinių sunkumų, vedė Dievop. Žmogui, kuris nebūtų turėjęs tokio stipraus tikėjimo, egzilio kančia būtų tapusi pražūtinga. M.Chagallas kančią pavertė grožiu – tuo, kas utilitariniu požiūriu nesuinteresuota, todėl leidžia atitrūkti nuo sąmonės diktuojamų realybės sąlygų. Paryžiaus aplinka, vaizduojamųjų menų suklestėjimas XX amžiaus pirmojoje pusėje M. Chagallui buvo palankus veiksnys, tačiau netapo autoritetu – į Prancūzijos sostinę menininkas atvyko ne mokytis, o jau išsipildyti kaip kūrėjas.

M.Chagallas kančią pavertė grožiu – tuo, kas utilitariniu požiūriu nesuinteresuota, todėl leidžia atitrūkti nuo sąmonės diktuojamų realybės sąlygų.

Postmoderniosios psichoanalizės teoretikas Slavojus Žižekas žmogaus patirtį skiria į dvi dalis – realybės ir Tikrovės. Realybės plotmė – tai socialumo, verbalinės kalbos, santykių su žmonėmis skleidimosi būdas. Tikrovė – vaizdai, traumos, pasikartojimai ir verbalinės kalbos atsisakymas. M.Chagallo asmenybė neabejotinai rinkosi Tikrovės plotmę. S.Žižekas teigia, kad psichikos problemų neturintys žmonės paprastai gyvena dominuojamoje realybės plotmėje. Tie, kas patyrė sunkumų, situacijų, kuriose liko be žado ir negalėjo tarti nė žodžio, įsikuria Tikrovėje.

Marcas Chagallas "Pranašas Jeremijas"

M.Chagallo genialumas atveria naują psichoanalizės tyrinėjimų kryptį, kurios esminis teiginys būtų tas, jog genijus realybės plotmėje paprastai yra labai ribotas, dėl ypatingo jautrumo greitai netenka amo, todėl turi gausesnę nei vidutinybės Tikrovės patirtį, kurią išreikšti vizualiąja kalba tampa genijaus gyvenimo priežastimi, tikslu ir prasme. Tikrovės patirtis labiau įgimstama, o elgesio realybėje – išmokstama. M.Chagallo kūryba yra sapniška, priskirtina magiškajam realizmui. Menininkui nerūpi pasakoti istoriją, jis nesiekia nuoseklumo ir tapybinio figūratyvumo. M.Chagallui sapno patirtys yra daug tikresnės ir labiau autentiškos nei socialumas ar politika (tai – viena iš daugelio jo nepritapimo Rusijoje priežasčių).

Magiškasis realizmas – žydams menininkams itin svarbi meno kryptis, nes išvaduoja nuo verbalinės kalbos. Vizualumas, žvelgiant iš judaizmo pozicijų, jau tampa nekonfliktiškas, egzilyje sukuria tvirtą tikėjimą į Dievą. Kita vertus, tai – jau visiškai kitoks tikėjimas nei buvo iki XX amžiaus, kai suvokta, kad monumentalus vientisumas kūryboje ir gyvenime neįmanomas.

Visą savo kūrybinį gyvenimą M.Chagallas skyrė iracionaliai Tikrovei, pasąmonės turiniui išreikšti.

Vaizdinys tapyboje jau reiškia žmogaus tikrovės fragmentaciją. M.Chagallo paveiksle „Girtuoklis“ (1912 m.) žmogaus kūno dalys yra atskirtos ir fragmentuotos, jos kuria netvarkingą, iracionalią visumą, kuri interpretuojama kaip žmogaus pasąmonės savastis. Ryškus koloritas byloja apie vaizdinio aštrumą ir gylį. Visą savo kūrybinį gyvenimą M.Chagallas skyrė iracionaliai Tikrovei, pasąmonės turiniui išreikšti.

Vėlyvasis paveikslas „Cirko arklys“ irgi nurodo į uždarą erdvę, kurioje deformuojasi socialumas ir santykiai, pagrįsti verbaline kalba. Judesys – tai M. Chagallo paveikslų bei piešinių ekspresyvumo sąlyga. Beveik visuose kūriniuose menininkas sustabdo itin dinamiško judesio momentą. Paveikslas „Pranašas Jeremijas“ (1968 m.) kuria rutulio formą, kurioje telpa saugus pasaulis, priešinamas mirčiai, nykimui ir net košmariškam sapnui.

Apibendrintai kalbant, M. Chagallo tapyba ir kiti vaizduojamojo meno kūriniai yra balansavimas tarp pasąmonės iracionalumo ir autoritetinio religingumo. Šioje įtampoje gimsta suvaldytos vaizduotės artefaktai.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 gegužės 17 d.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta tarptautinė paroda „Levas Bakstas. Epocha ir kūryba“. Joje – ne tik paveikslai, bet ir margaspalviai menininko sukurtų raštų audiniai.

Lietuvoje Levo Baksto pavardę prisimena retas, nebent studijavęs scenografiją, ma­dos istoriją, dailėtyrą ar teatrologiją. Šimtmečio atstumas įstengia nublukinti netgi ryškiausias prabėgusio laiko figūras, tik pats dailininkas dėl to menkai tesijaudintų.

„Yra tik vienas svarbus laikas – dabartis, vie­­nintelė, šiuolaikinė ir reikšminga minutė. Galų gale man ne gėda prisipažinti, kad praeitis mane labai mažai domina, tačiau visų svarbiausia – man nusispjauti (!) ir į ateitį…“ – rašė pats L.Bakstas 1914 m.

Vis dėlto yra norinčiųjų plačiajai visuomenei prieš šimtmetį pasaulio garbinto menininko vardą priminti. UNESCO generalinė konferen­cija 150-ąsias L.Baksto gimimo metines įtraukė į šiais metais tarptautiniu lygiu minimų sukakčių sąrašą.

Galų gale man ne gėda prisipažinti, kad praeitis mane labai mažai domina, tačiau visų svarbiausia – man nusispjauti (!) ir į ateitį…

Turtingą savo kraštiečių dailininkų darbų ko­lekciją sukaupęs Baltarusijos bankas „Bel­gaz­prombank“ ėmėsi iniciatyvos įgyvendinti tarp­tautinį meninį projektą „Levas Bakstas. Epocha ir kūryba“. Vilniaus paveikslų galerijoje surengta paroda yra vienas tarptautinio projekto, taip pat aprėpiančio parodas Minske ir Rygoje, etapų.

Iš lietuviško žiūros taško galėtume vertinti ir kitaip: ši paroda pratęsia pažintį su kaimyninia­me gudų krašte gimusiais menininkais, ku­riuos prieš pusantrų metų parodoje „Paryžiaus mokyklos dailininkai iš Baltarusijos“ plačiai pristatė tas pats  „Belgazprombank“. Jo kolekcijoje – ir aštuoni L.Baksto paveikslai, kurie rin­koje pasirodo ganėtinai retai, mat didžiausią dalį dailininko palikimo saugo žymūs Europos muziejai.

BFL/A.Ufarto nuotr.

Vilniuje pristatomi šeši L.Baksto tapybos dar­­bai iš banko kolekcijos, kuriuos supa ne ma­žiau įdomūs jo mokytojų, draugų ir amžininkų kūriniai. O tai – išties verta dėmesio draugija: Markas Šagalas, Valentinas Serovas, Niko­lajus Re­richas, Michailas Vrubelis, Kons­tan­tinas Korovinas, Isakas Levitanas ir kiti garsiausi sidabro amžiaus menininkai. Parodą papildo ke­li L.Baksto darbai iš privačių An­dre­jaus Balykos ir Aleksandro Vasiljevo kolekcijų.

Šeimos peripetijos

Dailininkas gimė Gardine 1866 m. gegužės 9 d. Oficialiuose dokumentuose jo pavardė – Lei­ba Chaimas Izrailovičius Rozenbergas. Pa­gal tėvą pavardė turėjo būti Rabinovičius, ta­čiau šeima nutarė sužaisti įstatymais ir, gelbėdamas žentą nuo privalomo šaukimo į ar­miją, sū­nų neturėjęs dailininko senelis iš mo­­tinos pu­­sės Rozenbergas oficialiai įsisūnijo jo tėvą Ra­­binovičių, suteikdamas jam savo pa­­vardę. Pa­gal to meto tvarką vienas sūnus šeimoje bū­davo atleidžiamas nuo tarnybos ka­riuomenėje.

Mažasis Liova, mokydamasis gimnazijoje, noriai piešdavo ir vaidindavo, tačiau šeima dėl to labai nedžiūgavo, nes manė, kad menai atitrau­­kia sūnų nuo rimtesnių užsiėmimų.

Pasaulį išvydus pirmagimiui, jauna šeima kartu su seneliu, kuris praturtėjo caro armijai tiekdamas gelumbę, persikraustė į Sankt Pe­ter­burgą. Senelė kraustytis atsisakė, nes bijojo ke­lionės traukiniu, kurį vadindavo „pabaisa“. Taigi ji pasiliko Gardine, o senelis didmiestyje greitai apsisuko ir vedė jauną moterį.

Mažasis Liova, mokydamasis gimnazijoje, noriai piešdavo ir vaidindavo, tačiau šeima dėl to labai nedžiūgavo, nes manė, kad menai atitrau­­kia sūnų nuo rimtesnių užsiėmimų. Vis dėl­­to nusprendė berniuko piešinius nusiųsti pa­­žįstamam skulptoriui Markui Antokolskiui, tuo metu gyvenusiam Paryžiuje, ir pasiteirauti pro­­fesionalo, ar jų vyresnėlis turi meninių ga­bumų. Skulptoriaus atsakymas buvo teigiamas, tad Liovai buvo leista mokytis dailės.

BFL/A.Ufarto nuotr.

1882 m. jaunuolis, dar nebaigęs gimnazijos, sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus į Sankt Peterburgo imperatoriškąją dailės akademiją ir po metų tapo jos laisvuoju klausytoju. Čia jo pirmuoju piešimo mokytoju tapo puikus dailininkas ir dar puikesnis pedagogas Pa­ve­las Čistiakovas. Vėliau dėstė taip pat iš Gar­di­no žydų bendruomenės kilęs biblinių siužetų tapytojas Isaakas Asknazis (Aškenazis). Tačiau paties mokinio bandymas tapyti šia tema sukėlė didelį sąmyšį akademijoje, nes Jėzaus motiną Mariją L.Rozenbergas pavaizdavo kaip se­ną apsiverkusią žydę paraudusiomis akimis. Po rektoriaus papeikimo 1887 m. jaunuolis nebelankė paskaitų, taktiškai nurodęs, kad to priežastis – progresuojanti akių liga. Jis pasitraukė po ketverių metų studijų, taip ir nebaigęs poros paskutinių akademijos kursų.

Dailininkas iki pat savo dienų galo jaus pareigą išlaikyti motiną ir jaunesnes seseris.

L.Rozenbergas įsidarbino leidykloje piešti iliustracijų žurnalams. Tai buvo neišvengiama, nes jo šeima iš pasiturinčios virto vis labiau skurs­­tančia. Tėvai išsiskyrė, tėvas mirė, antrasis mo­tinos vyras greitai iššvaistė visą jos turėtą tur­tą. Turtingasis senelis taip pat paliko šį pa­saulį, ir didžioji jo palikimo dalis atiteko jaunajai žmonai. Dailininkas iki pat savo dienų galo jaus pareigą išlaikyti motiną ir jaunesnes seseris.

Pateko geron draugijon

Dirbdamas jis pradėjo lankytis ir „akvarelių penktadieniuose“, kuriuos organizavo dailininkas Albertas Benua. Čia rado naujų draugų, ku­­rie įtraukė jį į elitinę to meto jaunų Pe­terburgo menininkų kompaniją, vėliau pasivadinusią draugija „Meno pasaulis“ ir iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios leidusią to paties pavadinimo žurnalą – vieną svarbiausių to me­to meno leidinių Europoje. 1898 m. įkurtos draugijos, tapusios opozicija dailininkams peredvižnikams, nariais tapo Aleksandras Benua, Sergejus Diagilevas, Mstislavas Dobužinskis, V.Serovas, N.Rerichas,  M.Vrubelis ir daugelis kitų žymių XIX–XX amžiaus sandūros menininkų, tuomet nė neįtarusių, kad netrukus kuklus atvykėlis iš Gardino provincijos sulauks pa­saulinio pripažinimo.

Tyrinėtojai mano, kad ši pavardė savo ruožtu kilusi iš gyvenvietės Bakšty (Bokš­tas), esančios Gardino srityje.

Kai L.Rozenbergas rengėsi savo pirmajai parodai Sankt Peterburge, jos organizatoriai lei­do suprasti, kad Rozenbergo pavardė „ne­skamba“ taip, kad suviliotų rusų didmiesčio meno mėgėjus. Tada L.Rozenbergas pasirinko Baksto slapyvardį, kurį sukonstravo patrumpinęs Gardine likusios senelės mergautinę pa­vardę Bakster. Tyrinėtojai mano, kad ši pavardė savo ruožtu kilusi iš gyvenvietės Bakšty (Bokš­tas), esančios Gardino srityje.

Levas Bakstas. Ugnies paukste.Baleto kostiumo eskizas 1922

Draugijos „Meno pasaulis“ nariai L.Bakstą Peterburge suvedė su čia apsistojusiu Mika­lo­jumi Konstantinu Čiurlioniu. Juodu siejo me­­nų sintezės idėja: L.Bakstas buvo neabejingas dailei ir teatrui (jau kūrė dekoracijas S.Dia­gi­levo baleto gastrolėms Paryžiuje), atvykėlis iš Lie­tuvos – dailei ir muzikai. Draugystei tęstis sutrukdė M.K.Čiurlionio liga, privertusi jį palikti Peterburgą.

Po aud­ringo romano pora 1910 m. išsiskyrė, nors dėl šios santuokos dailininkas buvo išsižadėjęs ju­daizmo ir virtęs liuteronu.

1903 m. su garsaus meno kolekcininko Pa­ve­lo Tretjakovo dukra Liubove Tretjakova-Gri­cenko susituokęs L.Bakstas, siekdamas didesnių lėšų, mielai imdavosi tiek dailės užsakymų, tiek pedagoginės veiklos. 1906–1910 m. jis kar­tu su M.Dobužinskiu dėstė privačioje mecenatės Jelizavetos Zvancevos dailės mokykloje. Čia vienu iš L.Baksto mokinių tapo neturtingas kraš­tietis M.Šagalas. Įžvelgęs jame perspektyvų dailininką, L.Bakstas sutiko savo lėšomis apmokėti jaunuolio mokslus dailės mokykloje. Vėliau jie susitiko Paryžiuje, ir mokytojas pripažino, kad dėl M.Šagalo talento neapsiriko. L.Baks­tas Paryžiuje padėjo ir talentingam, bet dar nepripažintam menininkui Amedeo Mo­dig­liani, užsakydamas jam savo portretą.

Tačiau L.Baksto santuoka ilgai netruko: po aud­ringo romano pora 1910 m. išsiskyrė, nors dėl šios santuokos dailininkas buvo išsižadėjęs ju­daizmo ir virtęs liuteronu. Po skyrybų L.Baks­­tas grįžo į judaizmą, dėl ko buvo juodašimtininkų persekiojamas. 1907 m. gimęs poros sūnus Andrejus vėliau irgi tapo dailininku, daugiausia dirbo kino pramonėje. Nemažai tėvo kūrinių jis pardavė  muziejams, o jo archyvą parve­žė į Pe­ter­burgą ir perdavė savo senelio Tret­ja­kovo įkurtai meno galerijai. Bet sovietiniais metais L.Baksto palikimas Rusijoje nesulaukė tinkamo įvertinimo.

Išgarsėti padėjo baletai

Kai S.Diagilevas 1909 m. nutarė savo baleto trupę pristatyti Paryžiuje, jis prisiminė L.Baks­tą, anksčiau sėkmingai kūrusį spektaklių kostiu­mus. Tačiau šis pasiūlymu nesusižavėjo, nes Pe­terburge jau buvo žinomas kaip stiprus port­retuotojas, gaudavo daug dosnių užsakymų. Vis dėlto atkaklusis S.Diagilevas sugebėjo įkalbėti draugą ryžtis avantiūrai, kuri galiausiai apvers jo gyvenimą.

Paryžiuje, kaip ir visoje Vakarų Europoje, baletas tuo metu išgyveno sunkius laikus ir bu­vo beprarandąs visuomenės dėmesį. Ru­sijoje – priešingai, tuo metu kilo avangardinio baleto banga. Todėl S.Diagilevo atvežtas spektaklis „Kleopatra“, jo šokėjai ir statytojai Paryžiuje sulaukė didžiulio pasisekimo. Ypač šiltai buvo sutikta klasikinio baleto mokyklos neturinti pa­grindinio vaidmens atlikėja milijonierė Ida Ru­binštein, kuriai suspindėti neabejotinai padėjo įspūdingi L.Baksto sukurti kostiumai. Jis sugebėjo nustebinti paryžiečių vaizduotę subtilia ele­gancija, atviru jausmingumu, neįtikėtina pra­banga ir virtuozišku piešiniu. Ir tapo pirmuo­ju dailininku, kurio kurti teatro kostiumai bei scenografijos eskizai buvo eksponuojami pa­rodose.

Tuo metu teatras buvo įtakingas instrumentas mados raidoje. Dailininko įtaka Paryžiaus ma­dos sluoksniuose stiprėjo su kiekvienu nau­ju spektakliu. Kulminacija buvo pasiekta jau netrukus, 1910 m., Michailui Fokinui Paryžiaus operoje pastačius erotišką baletą „Šecherezada“ pagal Nikolajaus Rimskio-Korsakovo mu­ziką. Tuomet Paryžius tarsi pamišęs atvėrė savo salonus ir drabužines orientalistiniams motyvams: drąsiausios damos vilkėjo šarovarais, ant galvos rišosi turbanus ir, rūkydamos kaljaną, gulinėjo ant otomanių. O dailininkas, Paryžiuje ži­nomas kaip Leon Bakst, tapo pasaulinio gar­so mados ikona. Jo vardas to meto visuomenei reiš­kė maždaug tą patį, ką mums – Giorgio Ar­ma­ni ar Pierre’o Cardino vardai. Dai­li­nin­kas ėmė­si piešti audinių raštus pramoninei ga­my­bai, modeliavo aprangos aksesuarus ir buitinius reikmenis. Didėjant šlovei, kilo ir jo dailės dar­bų įkainiai: tuo metu L.Baksto kūriniai bu­vo vertinami dešimteriopai brangiau už Pablo Picasso ar Henri Matisse’o paveikslus.

Pats L.Bakstas savo straipsnyje „Apie šiuolaikines madas“ mėgino aiškinti, kodėl jo teatriniai kostiumai turėjo įtakos madai: „Įžymieji suknelių skeltukai yra ne kas kita, kaip drąsesnių graikų pastatymų, kuriuos prieš trejus metus padariau S.Diagilevo baletui, parafrazės. Mėlyni, žali ir auksiniai plaukai dėl savo at­siradimo turi būti dėkingi baletui „Kleo­pat­ra“ ir tragedijai „Pizanella“. Spalvotą (mėlyną) peruką pirmoji užsidėjo Ida Rubinštein „Kleo­patroje“. Spalvotų turbanų ir rytietiškų kostiumų mada kyla iš neregėtos „Šecherezados“ sėk­mės. Tai, kas buvo padaryta išimtinai scenai: karštas pietietiškas grimas, kuriuo aprūpinau visas „Šecherezados“ artistes ir visus artistus, užkrėtė šiuolaikinį Paryžių, ir mes žinome, kad paryžiečiai net dieną visur vaikštinėja ryškiai rudai ir geltonai dažytais veidais…“

Paskui „Šecherezadą“ sekė taip pat pakylėtai sutikta „Ugnies paukštė“ pagal Igorio Stra­vinskio muziką. O štai 1912 m. pastatytas baletas „Fauno popietė“, kuriam panaudotas Clau­de’o Debussy simfoninis preliudas, publikos buvo nušvilptas dėl pernelyg atvirai de­­mons­truojamo erotizmo. Spektaklio prodiuserio S.Diagilevo tai neišgąsdino: jis buvo įsitikinęs, kad „Fauno popietė“ taps reikšmingu darbu baleto istorijoje. Ir, žinoma, neklydo: is­to­rijoje išliko ne tik baletas, bet ir jame pa­grindinius vaidmenis atlikę šokėjai Vaclavas Nižinskis bei Vera Fokina, taip pat L.Baksto su­kurti kostiumai. Tačiau tam, kad žiūrovų pa­sipiktinimas būtų kuo greičiau užmirštas, kitas S.Diagilevo trupės Paryžiuje parodytas spektaklis „Rožės spektras“ buvo pabrėžtinai klasikinio stiliaus.

Paveikslams pritrūko laiko

Deja, savo tėvynėje L.Bakstas jautėsi vienišas ir nepriimtinas. Kiekvieną kartą sugrįžus jam tekdavo teisintis dėl savo stulbinančios sėkmės, dėl to, kad užsiima mada ir apskritai dėl to, kad jis yra Bakstas. 1912 m., pasiremiant nepageidaujama žydų tautybe ir nenurodant kitų priežasčių, jis išsiunčiamas iš Peterburgo. Net čia dailininkas pralenkė savo laiką – vienas pirmųjų tėvynėje tapo nereikalingas dėl to, kad per daug gerai buvo priimtas Vakaruose.

Greitai dailininko šlovės aidai pasiekė JAV. Iš turtingos šeimos kilusi Alice Garrett, JAV konsulo pavaduotojo Prancūzijoje žmona, pakvietė L.Bakstą sukurti jos šeimos vasarnamio Baltimorėje interjero. Gyvendamas už Atlanto, dailininkas buvo kviečiamas skaityti mados istorijos paskaitų, kurių klausydavosi 3–5 tūkst. smalsuolių auditorija. Vietos tekstilės magnatams jis taip pat kūrė audinių raštus, kuriems dailininką įkvėpė indėnų meno motyvai. Šie audiniai buvo gerai įvertinti pirkėjų, todėl L.Bakstas tapo labai turtingu žmogumi. Ir tai paskatino 1924 m. sugrįžti į Paryžių, kur tikėjosi galėsiąs visą likusį gyvenimo laiką skirti audinių raštų eskizams bei paveikslams.

Tačiau grįžęs neatsispyrė I.Rubinštein įkalbinėjimams sukurti baleto „Istaras“ scenografiją. Šis bendradarbiavimas buvo nesėkmingas: įnoringos scenos žvaigždės įgeidžiai dailininkui kainavo nervų priepuolį. Gydytojai jam už­drau­dė dirbti ir liepė ilsėtis. L.Bakstas jų pa­klausė, bet vaikštinėdamas po rudeninį Paryžių peršalo ir susirgo plaučių uždegimu. Nuo šios ligos komplikacijų ir mirė 1924 m. gruodžio 27 d. Palaidotas Paryžiaus Batinjolio kapinėse.

Viešėdamas Vilniuje, Baltarusijos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Vladimiras Prokopcovas atskleidė, kad su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriumi Romual­du Budriu jau aptarinėja dailininko Fer­di­nan­do Ruščico, augusio Ašmenos apskrityje, 150-osioms gimimo metinėms skirtą parodą, kuri abiejose šalyse planuojama 2020 m.

Penktadienį jubiliejų švęs tapytojas Audrius Gražys. Šiuo metu Vilniuje veikia net dvi jo darbų parodos: galerijoje „Juozas Art“ ir viešbučio „Kempinski“ konferencijų salėse.

Dailininkai mėgsta pasigirti tuščiomis dirbtuvėmis: suprask – suvežiau parodų salėn viską, ką turėjau, o paskutinį darbą, kurio trūko, šiąnakt nutapiau. Visa kita išpirkta. Naudokitės proga, ponai.
Tuo tarpu Audrius prie galerijos durų atrieda aukštu minivenu ir iš jo plėvele aptrauktų paketų prineša tiek, kad įvertinus erdvę plika akimi matyti – eksponuoti pavyks geriausiu atveju pusę. Neslepia, kad antra tiek darbų dar liko dirbtuvėje.
„Gal jūsų minimi dailininkai mažai dirba? Aš, Lietuvoje būdamas, visą laiką gyvenau iš meno, bet tokio atvejo, kad viską iš dirbtuvės būtų išnešę, nepamenu“, – šypsosi paveikslus prie salės sienų ramstantis jubiliatas.
Pačiam Audriui paroda „Aukso amžius“ galerijoje „Juozas Art“ – jau šeštasis viešas personalinis darbų pristatymas per nepilną pusmetį. „Pastaruosius penkerius metus labai įtemptai dirbau. Tiesa, Briuselyje tenka dėmesio skirti dukrai Urtei, po pamokų vežioti ją į būrelius, o tai tokio dydžio mieste atima nemažai laiko. Bet nuomojamės butą su palėpine dirbtuve dizainerės name, kuriame ir anksčiau tik menininkai gyvendavo. Viskas šalia, todėl darbą su šeimos pareigomis pavyksta derinti“, – pasakoja menininkas.
Savo didelę vilnietiškąją dirbtuvę, kurioje anksčiau rengdavo vakarėlius, filmavimus ir dailės pamokas, Audrius užleido gyventi jaunai dainininkei, kuri po vienu stogu puikiai sutaria su jo paliktais paveikslais.

Įgyvendino tėvo svajonę

Jubiliejinį vakarą A.Gražys žada kukliai paminėti su šeima Briuselyje. O Lietuvoje likę draugai artėjančio penkiasdešimtmečio proga turėjo galimybę dailininką pasveikinti per parodos atidarymą. Čia buvo pristatytas ir jubiliejinis A.Gražio tapybos katalogas „Paralelės“, kuriame pats menininkas savo kūrybinį kelią suskirstė į dešimtį ciklų.
„Atsigręžęs atgal pastebėjau, kad mano kūrinius galima skirstyti į ciklus. Kartais jie susipina, kartais prie panašios stilistikos grįžtu po dešimtmečio su nauja idėja – ir senasis ciklas atsinaujina. Tačiau visi jie vienas po kito ėjo nuosekliai, staigių posūkių nebuvo. Pradėjau nuo ciklo „Toliai“, kuriame daug horizontalių linijų. Kodėl? Esu kilęs iš Klaipėdos, ir paslaptingi pajūrio horizontai, kurie besiartinant tolsta, įsispaudę mano atmintyje. Horizonto nepagausi ir nenupirksi,“ – įsitikinęs A.Gražys.
Ir priduria, kad pajūrio niekada neįvertini gyvendamas šalia. Kai tik išvažiuoji toliau – iškart pajunti, kaip jūros pasiilgsti, o ten ji neatrodo svarbi. Vaikystės vasaras Audrius dažniau leisdavo tėčio tėviškėje Aukštaitijoje prie Duokiškio, o ne Baltijos paplūdimiuose.
Dailės pomėgį Klaipėdos senamiestyje užaugęs Audrius taip pat perėmė iš tėvo – garsaus aktoriaus Broniaus Gražio. „Tėtis jaunystėje pats svajojo apie dailės institutą, bet pamatęs, kokius darbus pristatė kiti kandidatai, savus suplėšė ir įstojo konservatorijon. Prie tapybos jis grįžo gerokai vėliau, kai studijavau Vilniaus dailės akademijoje. Kai buvau mažas, tėvai, išeidami spektaklio vaidinti, kelioms valandoms palikdavo mane namie vieną ir aš paišydavau. Šeimos aplinka buvo meniška, draugai irgi menininkai – nelabai turėjau galimybių kitur nuklysti. Lankiau dailės mokyklą, po aštuonių klasių išvažiavau mokytis į Kauną – S.Žuko taikomosios dailės technikumą. Vidurinėje mokslai nelabai sekėsi, todėl norėjau greičiau imtis menų. Niekada dėl to nesigailėjau, pasirinkimas pasirodė teisingas“, – jubiliejaus išvakarėse džiaugiasi menininkas.
O kabinti darbus, rengiantis parodai, jam jau nebe pirmą kartą padeda sūnus Rapolas – profesionalus dizaineris.

Tapo L.Donskio portretą

Naujausią dailininko paveikslų ciklą inicijavo netyčia nusipirkti blizgantys dažai. Pasvarstęs, kad išmesti neverta, Audrius pradėjo improvizuoti blizgesio fragmentais. „Pamačiau, kad suderinti su įprastais dažais jie įdomiai atrodo, be to, skirtingai atrodo priklausomai nuo žiūrėjimo kampo ir apšvietimo: vienaip ryte, kitaip vakare. Visada patiko ieškoti, bandyti kažką nauja“, – neslepia pašnekovas.
Nors „Aukso amžiuje“ portretų beveik nematyti, menininkas prisipažįsta mėgstantis juos tapyti, mėginti teptuku pagauti pozuotojo charakterį. „Briuselyje pradėjau tapyti Leonido Donskio portretą. Labai įdomus darbas, nes tapydami galime pasišnekėti. O šnekamės apie viską: nuo muzikos – seno roko ir gero džiazo iki politikos ir meno filosofijos. Jei su žmona važiuojame į geros parodos atidarymą, stengiamės pasiimti ir Leonidą, kad jis, kaip filosofas, galėtų mums apie vaizduojamo laikmečio kontekstą papasakoti. Netrukus aplink jį galerijoje ar muziejuje susispiečia ištisas klausytojų būrelis“, – pasakoja A.Gražys.
O meninis gyvenimas Briuselyje toks intensyvus, kad netgi laikantis save smalsiu žmogumi dailininkas prisipažįsta visur nespėjantis. „Vilniuje parodomis nuolat užsiima maždaug dešimt galerijų, o Briuselyje tokių galerijų penkiasdešimt. Vien karališkasis menų centras “Bozar” arba Rene Magritte’o muziejus ko vertas – ten vieną kartą apsilankyti neužtenka. O parodos keičiamos kas dvi tris savaites. Kaip sovietiniais laikais norėdami prasimušti visi važiuodavo į Maskvą, taip dabar vyksta į Briuselį. Bet čia išgarsėti dar sunkiau, nes pasiūla didžiulė. Jei ketini rengti parodą, erdvę privalai užsisakyti prieš metus ar dvejus. Aš pats sale, kurioje šįmet pavasarį Briuselyje buvo surengta paroda, pradėjau rūpintis prieš metus. Galerijos atstovams katalogo neužteko – būtinai norėjo išvysti ir pačių paveikslų. Tik jų parodęs buvau įrašytas į eilę“, – aiškina europietiškos tvarkos subtilybes pašnekovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Metų knygos rinkimus vaikų literatūros kategorijoje laimėjęs autorius pirmenybę teikia knygos iliustracijoms.

Pradedu komplimentu: sakau, kad ligšiolinėje Kęstučio spaudos dosjė netrūksta šaunių, nuotaikingų istorijų. Pašnekovas nė nemano prieštarauti, tik įžvelgia mažą problemėlę – tą patį pasakoti jau pabodo, o ką naujo beišgalvosi? Nors imk ir sufantazuok ką nors: vaikų rašytojo už turtingą fantaziją juk nedrįstume smerkti.
O kad Kęstučiui nereikėtų kartotis, pavartykime tą dosjė. Vaikiškų knygų autoriaus vaikystė prabėgo netoli Aukštadvario. Apsupti kelių medinių trobelių Kasparavičiai vieninteliai gyveno apleistame dvare, kuriame veikė pradinė mokykla. O viršuje – palėpė, į kurią traukdavo kabarotis aukštomis girgždančiomis kopėčiomis, pilna suslėptų smetoniškų knygų. Skaitydamas prieblandoje Kęstutis girdėdavo lietų, barbenantį į skardinį stogą, ir ant kraigo ulduojančius balandžius.
Netoliese tyvuliavo ežeras. Žvejoti atvykstantys menininkai tėvams pasakodavo apie M.K.Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje. Buvo nuspręsta vyresnį sūnų leisti į dailės, o jaunesnį – į muzikos skyrių. Bet Kęstučiui chorvedžio specialybė nepatiko, todėl baigdamas mokyklą brolio pavyzdžiu pradėjo piešti. Ir paskutiniu, šešioliktuoju numeriu įstojo mokytis pramoninio dizaino.
O štai rašyti jaunystėje nesisekė. Mokykloje už rašinius gaudavo prastus pažymius, ne ką geriau sekėsi per abitūros egzaminą. Literatūros mokytoja patarė geriau rašymais gyvenime neužsiimti.
Kęstutis jos klausė trisdešimt metų, bet juk gyvenimas tuo ir įdomus, kad dažnai neprašytas viską apverčia aukštyn kojomis.

Iliustracijos atvėrė pasaulį

Kartais į susitikimus su vaikais mokyklose dailininkas atsineša ir pirmąją savo iliustruotą knygą – žemės ūkio vadovėlį studentams. Augalai, vabalai, kauptukai… Dar buvo pedantiško kruopštumo reikalavęs rankdarbių vadovėlis. O vėliau jau galėjo pasitelkti fantaziją: iliustravo vaikų poeto Anzelmo Matučio knygelę „Žalio šilo darbininkai“ bei muziejininko Aloyzo Každailio pasaką „Ko verkė plekšnytė“. Taip ir prasidėjo…
Netrukus dailininko darbai pateko į Bolonijos knygų mugę – vieną autoritetingiausių knygos meno renginių pasaulyje. Juos pastebėjo Vokietijoje įsikūrusi dviejų šimtų metų senumo „Esslinger“ leidykla, kuri lietuviui pasiūlė iliustruoti garsiuosius „Brėmeno muzikantus“. Ir nors pats Kęstutis šio savo darbo nė prisiminti nenori, būtent jis pasaulyje išplatintas didžiausiu tiražu – ne tik šalia vokiško, bet ir prie angliško, prancūziško, ispaniško, korėjietiško, japoniško, daniško pasakos teksto.
Iliustracijų autorius graužia nagus tąkart iš nepatyrimo pasirašęs vienkartinę, nuo parduotų egzempliorių skaičiaus nepriklausančią autorinio atlyginimo sutartį. Vėliau kolegos paprotijo tokios klaidos nekartoti: juk vaikiškų knygų iliustracijos po pasaulį keliauja dažniau nei jų tekstai. Įgiję teisę naudoti mažiausiems skaitytojams skirtos knygos piešinius, užsienio leidėjai dažnai kviečia savą autorių, kad jis duotais motyvais sukurtų naują tekstą. Leidykla tokiu atveju knygos viršelyje gauna teisę rašyti nebe niekam nežinomo užsieniečio, o garsaus vietinio rašytojo pavardę, kuri neabejotinai pritraukia daugiau pirkėjų.
Taip K.Kasperavičiaus darbai „išėjo į pasaulį“. Po „Esslinger“ užsakymų suteikė ir Miunsterio „Coppenrath“, vėliau – Taivano leidykla „Grimm Press“, kviečianti iliustruotojus iš viso pasaulio, nes siekianti kinų vaikams pristatyti kultūrų įvairovę. Ši leidykla pirmoji paskatino dailininką rašyti, kai sumanė išleisti knygelę, skirtą 2002 m. žemės drebėjimo aukoms paremti. Kiekvienam autoriui skyrė po knygos atvartą, kuriame reikėjo nupiešti iliustraciją ir parašyti kokį nors tekstą. Kęstutis nupiešė istoriją apie žmogelį, kurį milžiniški paukščiai uždaro į narvelį ir stebisi, kad jis nečiulba…
Istorija leidėjams pasirodė labai juokinga, ir jie paklausė, ar dailininkas neturi tokių istorijų daugiau. Šis pamelavo turįs ir… tuoj pat gavo pasiūlymą išleisti 64 puslapių, 34 istorijų knygą. Nebuvo kur dingti. Po mėnesio „Kvailos istorijos“ buvo parašytos ir išverstos į anglų kalbą, vėliau – ir į kinų. Knyga buvo mielai perkama, ir leidėjai paprašė tęsinio. Nors Kęstutis – principingas tęstinių leidybos serialų priešininkas, netrukus knygynuose pasirodė „Trumpos istorijos“: juk kiekviena istorija – nepakartojama.

Braukyti sunkiau, nei rašyti

Dabar K.Kasparavičius sakosi vos spėjantis rutulioti savo autorinių knygų idėjas – kitų rašytojų kūriniams iliustruoti tiesiog nebelieka laiko. „Povandeninė istorija“, savaitgalį dar garuojanti spaudos dažais pristatyta Vilniaus knygų mugėje, – jau vienuolikta jo, kaip rašytojo, knygelė vaikams. O dešimtoji, „Sapnų Katytė“, ką tik buvo pripažinta Metų knygos rinkimų laureate vaikų literatūros kategorijoje. Kaip ir „Sodininkas Florencijus“ bei „Kiškis Morkus Didysis“ keleriais metais anksčiau.
„Povandeninei istorijai“ dailininkas pasirinko aštuonias koralinių žuvų rūšis. Aštuoni – svarbus šioje knygelėje skaičius: aštuonios žuvys, tvarkančios audros nuniokotą jūrą, dirba aštuonis skirtingus darbus, o joms sutrukdyti mėgina piktas Aštuonkojis, galiausiai tampantis žuvų draugu. Visa istorija telpa į du mašinraščius, nors bet kuris literatas iš panašaus siužeto galėtų „priskaldyti“ aštuonis kartus daugiau žodžių – net jeigu tos žuvys, kaip joms būdinga, atkakliai tylėtų.
„Trumpą tekstą daug sunkiau parašyti – mano pirmasis „Povandeninės istorijos“ variantas irgi buvo tris kartus ilgesnis. Bet kadangi pats piešiu ir įsivaizduoju, kiek teksto galiu sutalpinti, imu braukyti. Reikia daugiausiai aštuonių eilučių atvarte, o turiu dvidešimt. Tada ties trumpiausiu žodeliu svarstau, ar jis būtinas. Sunkus darbas – trunka ilgiau negu rašymas“, – neslepia K.Kasparavičius. Mat tekstas negali dengti svarbių piešinio detalių, o raidės pradinukams skirtose knygelėse irgi neturi būti mažytės.
Antra vertus, kai rašai matydamas iliustracijas, esi šiek tiek privilegijuotas. Daugybė epitetų, atsispindinčių piešinyje, tekstui tampa nebereikalingi. Atvirkščiai: dubliuoti informaciją žodžiais ir vaizdu vaikų literatūroje – prasto tono požymis. O kiek vartome tokių knygelių…

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ryšku, intensyvu, sodru – dailininko Sigito Staniūno tapybos spalvos intriguoja. Į jas žvelgė ne tik paprasti jo studijos lankytojai, bet ir dainininkas Stingas, saksofonininkas Kenny G, JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton.

Prieš pokalbį Sigitas Staniūnas pirmiausia aprodo savo studiją: “Nepamačiusi mano kūrybos erdvių, darbų, manęs nesuprasite, kalbėtis negalėsime.” Paklūstu. Studija įsikūrusi pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje, Bernardinų gatvėje. Tai didžiulė patalpa, kurioje įvairiais kampais krinta šviesa – vienur intensyvesnė, kitur prislopinta. Dailininkas paaiškina, kad kiekvienas paveikslas “išgyvena” savo spalvas ir atspalvius, o jiems kisti reikalingas skirtingas apšvietimas.
Visur – paveikslai. Įvairiausio dydžio, tvarkingai sukabinti, sustatyti, įkomponuoti. Keliuose studijos kambariuose – ypatingo ryškumo ir sodrumo “Promenada”, “Svajotojų tako sargybiniai”, “Mėnulio sodo drugeliai”, “Audra” “Geltonoji dama” ir šimtas kitų. “Man pavyko sukurti savo unikalią meno kalbą, su niekuo nesulyginamą. Originalią. Žmogus, pamatęs mano paveikslą, žinos, kad jis – Sigito Staniūno”, – teigia dailininkas.

Darbuose – menų simbiozė

Menininkas dažnai tapo rankomis, klasikinius tapymo metodus jungia su šiuolaikinėmis technologijomis. Paveikslus kuria Renesanso epochoje plėtota daugiasluoksne tapybos technika.
Savo darbus dailininkas pristato ne tik galerijose, bet ir vietose, turinčiose istorinę praeitį: Artilerijos bastione Vilniuje, vėliau Senojoje observatorijoje, “Fort York” Toronte, Brazilijos forte. “Taip istorija susijungia su tikrovės atspindžiais. Paveikslas ar kitas kūrinys iš istorinės erdvės tarsi pasisemia naujos energijos, pabrėždamas misiją, kas mes, iš kur ir kur einame. Tai kultūros komunikacijos klausimas”, – teigia pašnekovas.
Dailininkas sako kiekvieną savo parodą rengiantis dvasiniu ir estetiniu požiūriu: “Man tas pats, kur ją rengti – Niujorke ar mažame Lietuvos miestelyje. Myliu tai, ką kuriu. Žinau, kad elgiuosi atsakingai.”
Beje, jo kūrinių nėra jokiose Lietuvos komercinėse galerijose. Paklaustas apie uždarbį, menininkas nusišypso: “Niekada apie tai negalvoju. Yra žmonių, kurie įvertina tapytojo paveikslą ir pasako, ar finansiškai naudinga jį turėti. Aš nesikišu į šiuos dalykus.”
S.Staniūnas – tarpdisciplininio meno atstovas. Jo studijoje, paveikslų parodose dažniausiai susijungia dailė, muzika, šokis, fotografija, šviesa. “Mane labai domina menų simbiozė. Tai susitikimas, niekaip nepatikėsiu, kad menas gali būti atskirai. Pavyzdžiui, Čiurlionis kūrė spalvos ir muzikos pasaulį. Ir tai nėra utopija”, – neabejoja dailininkas.
S.Staniūno niekada neišvysite madinguose vakarėliuose ar oficialiuose renginiuose – dalyvauti juose tapytojas nemato prasmės. “Yra menininkų, kurie turi parodyti save. Man nereikia nieko įrodinėti, aš esu kūrėjas. Šiuolaikiniame mene žmonės linkę apie save kurti mitus. Kūryboje esu nuoširdus ir sąžiningas, tikiu tapybos harmonija ir gėriu”, – tvirtina menininkas.
Jis kuria kasdien. Ryte prabunda su mintimis, kurias stengiasi paversti paveikslu. Paklaustas, kodėl apie jį Lietuvoje girdime palyginti mažai, S.Staniūnas sako: “Jei jums įdomu – apie mane girdite. Buvo laikas, kai keletą metų kūriau kitų šalių studijose: norėjau pažinti kultūrą, suformuoti, išvystyti savo meną. Neslėpsiu – užsienyje geresnės ir ekonominės sąlygos pristatyti darbus, praturėti naujomis pažintimis. Tačiau visur, kur pristatau savo kūrybą, pabrėžiu vieną paprastą žodį – Lietuva.”
Dabar dailininkas ruošiasi kelionei į Braziliją.

Tapybos tiesa

Apie tapybą, jos reikšmę gyvenime menininkas gali kalbėti valandų valandas, paminėdamas ir šviesaus atminimo savo mokytoją – dailininką Augustiną Savicką, kuris buvo ir yra didžiulis autoritetas. Su S.Staniūnu kalbėjomės praėjus vos keletui dienų po, anot jo, Didžiojo Mokytojo mirties.
“Tapyboje nieko neapgausi. Čia tikrumas spindi tikrumu, paviršutiniškumas – paviršutiniškumu. Esu iš tų menininkų, kurie yra sukūrę tam tikras meno tiesas. Netikiu, kad gali būti keli šimtai savickų, rembrantų, da vinčių. Jie visi buvo po vieną. Kaip ir Staniūnas”, – šypteli pašnekovas.
Mūza? Be jos, pasak menininko, nieko nebūna. “Vyksta įvairūs procesai, bet ar tikite, kad be simbolio, be mūzos, ateina didžiausios pasaulio idėjos? Įkvėpimas gali būti, spalva, forma, muzika, meilė. O mano paveikslai kyla iš daug ko…” – susimąsto S.Staniūnas.
Kai kuriuos savo paveikslus tapytojas kuria net keletą metų. “Mano paveiksle yra istorija. Yra kūrinių, kurie pradedami Kijeve, tęsiami Taivane, grįžta į Vilnių, vėliau keliauja į Palangą. Jie nuolatos kinta. Kartais mažas potėpis ar padailinimas gali mane nuvesti tobulumo, kokį įsivaizduoju, link. Tik pajutęs harmoniją galiu pasakyti, kad kūrinys yra baigtas”, – atskleidžia menininkas. Ir priduria, kad kai kurie darbai buvo nutapyti ir per dieną, ir per valandą.
Didžiausias jo paveikslas “Eskizas meilės sodui” (matmenys 365×520 cm) nutapytas 2007-aisiais. Pasak autoriaus, paveikslo dydis dažniausiai būna stipriai susijęs su idėja. “Stengiuosi protu nekurti. Santykis su paveikslu ateina per tai, kaip tu lieti drobę, teptuką, ką išgyveni iš vidaus”, – teigia S.Staniūnas.

Tarp kūrybos gerbėjų – pasaulinės garsenybės

Kiekvienas geras meistras svajoja nutapyti pasaulį. S.Staniūnas taip pat remiasi šia, anot jo, filosofija. Gal todėl menininko kūrybos impulsas – meilė, gamta. Jo paveiksluose vyrauja gamtos vaizdai, žmogaus santykis su gamta. Dailės kritikų teigimu, S.Staniūno kūrybai būdingas painus, postmodernus pasaulis, mistinės vyrų, moterų figūros. Svarbiausia paveikslo dalis – neabejotinai spalva. “Spalva – begalinis simbolis ir tikrumas. Ji tiesiogiai liečia mūsų širdį, pasąmonę, jausmus ir tą pasaulį, kuris vadinamas realybės santykiu su dvasingumu. Tai harmonija, spalva padeda sveikai matyti esmę. Mano tapyba turi daug santykių, spalvos taip pat kuria tam tikrą santykį”, – aiškina S.Staniūnas.
Pasak pašnekovo, kiekvienas tapytojas ir yra unikalus savo spalvų harmonija. Tai skiriamasis bruožas. Tik per spalvas galima pasakyti visą tiesą, išgvildenti idėją.
Pasaulinio lygio muzikos atlikėjai, tokie kaip Stingas ar Kenny G, – nereti svečiai dailininko studijoje. Jo paveikslų yra įsigijusi ir Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės sekretorė Hillary Clinton. Taip ir maga paklausti, kaip šios įžymybės atsirado jo gyvenime? S.Staniūnas šypteli: “Jokių povandeninių srovių čia nėra. Tai tiesiog atsitiko savaime. Kažkokioje parodoje pamatė, pasidomėjo autoriumi, įsigijo. Tiek Kenny G, tiek Stingas pažįsta mano spalvas ir gerbia jas. Mano santykis su šiomis įžymybėmis yra idėjinis, kūrybinis, jokiu būdu ne komercinis. Mes gerbiam vieni kitų talentą.”
Dailininkas sako, kad netolimoje ateityje planuojami ir bendri konceptualaus meno projektai kartu su Stingu ar Kenny G, kai šiems atlikėjams muzikuojant dailininkas tapys paveikslus. Tokių instaliacijų, performansų jo studijoje Vilniuje būta ne vienos. Panašūs projektai jau įgyvendinti su gitaros virtuozais Dominicu Milleriu, Enveru Izmaylovu, Pauliumi Kilbausku. S.Staniūno tapybos kūrinių yra žymiose pasaulio kolekcijose, tačiau kas turi jo paveikslų, pats tapytojas neatskleidžia.
Menininko studijoje, menų name, rengiamos ne tik parodos, performansai – čia vyksta ir konferencijos, susitikimai su kitais menininkais, vakarai su “spalvomis, muzika ir vynu”.

Apie dailininką Sigitą Staniūną

Nuo 1992-ųjų surengė penkias dešimtis parodų, apie šešiolika performansų.
Parodas pristatė Kanadoje, JAV, Suomijoje, Šveicarijoje, Danijoje, Vengrijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Brazilijoje, Indonezijoje, Taivane.
Jo paveikslai puošia įvairių šalių meno kolekcijas.
Darbai dažniausiai eksponuojami netradicinėse, istoriją menančiose erdvėse.
Jis – tarpdisciplininio meno atstovas: jungia dailę, muziką, fotografiją, šokį, videoinstaliacijas.
Savo kūryba pelnė šešis Lietuvos ir tarptautinius apdovanojimus.

Sostinės Senamiesčio galerijoje „Kuntskamera“ atidaryta Prano Lapės kūrybos paroda.

Per šios parodos atidarymą paveikslų autorių vieni kalbėtojai vadino tragiško likimo asmenybe, nes 1944 m. emigravęs didžiąją gyvenimo dalį buvo priverstas praleisti toli nuo artimųjų, o kiti – laimės kūdikiu, nes JAV gyveno Niujorko Manhatane, o vėliau įsikūrė dailiame namelyje ant Atlanto vandenyno kranto. Bendradarbiavo su tenykštėmis leidyklomis, kūrė meno programas privačioms mokykloms, žvejojo, medžiojo, rinko miško uogas ir tapė.
Bet gimtinei atkūrus nepriklausomybę paliko susikurtą rojų ir su visais paveikslais parvyko į Vilnių. „Jis netgi nevedė Amerikoje, nes visąlaik tikėjosi grįžti. Ir suvokė, kad kartu su juo priversta išvykti žmona Lietuvoje turėtų jaustis panašiai, kaip jis pats jautėsi už Atlanto. Negalėjo priimti tokios kito žmogaus aukos“, – tvirtina dailininko palikimu dabar besirūpinanti jo sesuo Zita Duobienė.

Paveikslai dalijami muziejams

Paskutinieji menininko gyvenimo metai (P.Lapė mirė 2010 m. sausį) prabėgo tamsoje. „Pranas liko visiškai aklas, o tai – nepavydėtina lemtis dailininkui. Ir kaip tik tuomet jam labiausiai stigo draugų dėmesio, jų apsilankymų. Bet keistas dalykas: kai tu nieko nebematai, tai ir tavęs niekas nebemato. O galėjo tiek daug visiems papasakoti. Ir labai bijodavo savo tamsoje likti vienas“, – prisimena tuo sunkiu laikotarpiu menininką slaugiusi jo sesuo.
Vykdydama P.Lapės valią, dalį jo paveikslų ji perdavė Lietuvos muziejams. Daugiausiai atiteko Nacionaliniam M.K.Čiurlionio muziejui. Norėjo, kad nors keli kūriniai būtų saugomi jo gimtojoje Klaipėdoje, tačiau Prano Domšaičio galerijai padovanoti darbai paslaptingu būdu atsidūrė Vilniuje, Lietuvos dailės muziejaus saugyklose. Keletas P.Lapės darbų saugoma ir Nacionaliniame muziejuje, o kiek jų dar iš Amerikos pasklido po kitas pasaulio šalis – šiandien jau niekas negalėtų suskaičiuoti.
Z.Duobienė saugo daugybę iš brolio namų parvežtų nuotraukų skaidrių. Diktofono atminčiai patikėti dailininko prisiminimai ir pokalbiai su geru bičiuliu Broniumi Savukynu jau perduoti šifruoti Lietuvių išeivijos instituto archyvui Kaune. „Būtinai paskleiskite šią žinią, kad menotyrą studijuojantis jaunimas žinotų, jog yra autentiškos neskelbtos medžiagos apie įdomų dailininką. Būtų labai gerai, jei atsirastų žmogus, galintis nuosekliau atsidėti P.Lapės kūrybos tyrinėjimams“, – prašė parodos organizatoriai.

Smėlis ir žuvys

P.Lapę pažinojusi dailininkė Jūratė Stauskaitė teigia, kad jo kūrybinį kelią sunku trumpai apibūdinti, nes šis autorius dažnai keisdavęs tiek motyvus, tiek stilistiką. „Yra dailininkų, kurie kone visą gyvenimą tapo vien tik Vilniaus peizažus arba, pavyzdžiui, ožkas. O Pranas ties vienu atrastu dalyku ilgam neapsistodavo: jo paveikslai tai būdavo kontrastingai juod ir ir balti, tai stulbindavo džiaugsmingomis spalvų puokštėmis. Jaunystėje piešdavo iš natūros, tačiau emigravęs greitai persiėmė tuomet pasaulyje viešpatavusiu abstrakcionizmu“, – liudija J.Stauskaitė.
Pasak jos, P.Lapės pomėgį kūrybai naudoti natūralias gamtos medžiagas – smėlį, medį, kriaukles – kolegos kartais už akių pavadindavo išsidirbinėjimu, tačiau pačiam menininkui tai buvo tarsi ryšio su gimtine palaikymas.
Taigi realistiniai otų atspaudai jo paveiksluose dažnai puikuojasi ant tikro, prie popieriaus prilipdyto smėliuko sluoksnio, tarsi būtų ką tik žvejų ištraukti iš ūžaujančios jūros. „Gamta mane veikė kaip dailininką. Ilgą laiką gyvenau prie jūros. Kai būni prie jūros, veikia trys dalykai – juoda akmens uola, miško ir pievų žaluma, vandens mėlynė“, – teigė pats P.Lapė.

Prano Lapės gyvenimo darbai ir datos
1921 m. gimė Klaipėdoje.
1941–1943 m. studijavo Kauno taikomosios dailės institute.
1944 m. pasitraukė į Vakarus ir tęsė studijas Švedijoje.
1949 m. persikėlė į Niujorką.
1957 m. persikėlė į Rowayton miestelį Konektikute.
1978 m. įsikūrė Čemberlene, Meino valstijoje.
Sukūrė daugiau kaip 300 viršelių švedų, amerikiečių ir lietuvių knygoms. Iliustravo Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, Maironio „Balades“, Algimanto Mackaus „Augintinių žemę“. Tapybos parodos surengtos Long Ailende, Čikagoje, Niu Keinane, Brukline, Bostone. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, grįžo į Lietuvą.