K.Kanišauskaitės nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Natūralią ruginės duonos, kurią girdavo Kauno dainininkas Kipras Petrauskas, receptūrą atkūrė panevėžietė Jūratė Vytėnienė. Ji juokauja sulaukusi sėkmės ir pagaliau išsivadavusi iš sutuoktinio, garsaus Panevėžio skulptoriaus, Algimanto Vytėno šešėlio.

Kone metus nepakitusias skonines savybes išlaikanti duona jos kepėją Jūratę Vytėnienę išgarsino Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Italijoje, ne kartą buvo vežama į Briuselį. Į lino audinį suvynioti senovinės duonos kepalai lydėjo ir pasaulį jachta apiplaukusius lietuvius.

Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas Vidas Juodsnukis svarsto: kažin ar yra Lietuvoje kita tokia garsi ir tiek pasaulio šalių apkeliavusi duona, nei J.Vytėnienės?

Nedidukę kepyklą Panevėžyje, pirmame namo, stovinčio ant Nevėžio kranto, aukšte greta sutuoktinio dirbtuvės įkūrusi duonos kepėja daugiausiai pirkėjų sulaukia prieš didžiąsias metų šventes. Ir nors ant namo tvoros nėra jokio informacinio stendo, pirkėjai kepyklą suranda pagal kvapą (duona čia nekepama tik sekmadienį ir pirmadienį).

Kaskart joje pamatau nutįsusią 20–30 žmonių eilę, Vilniuje mūsų tikrai labai laukia.

Joje darbus pagal senovišką technologiją ri­kiuojanti moteris neslepia, kad pati jau kuris laikas duonos neminko: „Nebeturiu rankų dėl sąnarių ligos, tačiau samdau duonos minkytojus (vienas jų – profesionalus boksininkas, šiuo metu tarnaujantis savanoriu) ir kepėjus.“ Kelioms valandoms per dieną užsukantys J.Vytėnienės pagalbininkai, be šio užsiėmimo, turi ir kitų veiklų.

„Kadangi rankomis užminkyta tešla mediniuose induose rūgsta apie 20 valandų, susiplanuoti dienos darbus nėra sunku, tereikia viską numatyti“, – sako pagalbos ir patarimų iš šiuo metu Vilniuje įsikūrusio sūnaus Teodoro sulaukianti Jūratė.

Kelis prekybos taškus, kuriuose pardavinėjama mamos kepykloje kepta duona, sostinėje prižiūrintis sūnus itin daug padėdavo ir mokykliniais metais, dar gyvendamas tėvų namuose. Nuo šešių ryto minkęs duonos tešlą, jis išskubėdavo į mokyklą, o grįžęs vėl gelbėdavo mamai.

Dabar šeima gyvena šiek tiek kitu grafiku: kiekvieną ketvirtadienį ponia Jūratė su sūnumi ir jo drauge susitinka Tymo turgavietėje, į kurią ir vežama Panevėžyje iškepta duona. „Kaskart joje pamatau nutįsusią 20–30 žmonių eilę, Vilniuje mūsų tikrai labai laukia“, – džiaugiasi pašnekovė.

Priešingai nei Panevėžyje, lankytojams čia siūlomi pjaustyti duonos kepaliukai. „Raikyti duoną stora pluta – ne moteriškas užsiėmimas, bet Teodoras su tuo susitvarko, gal laikui bėgant šis užsiėmimas jam taps pagrindine veikla?“ – svarsto susitikimo dieną 58-ąjį gimtadienį minėjusi meniškos prigimties sukaktuvininkė.

K. Kanišauskaitės nuotr.

Vertinama už gydomąsias savybes

Iš trijų vaikų šeimos kilusi J.Vytėnienė – itin kruopšti ir principinga duonininkė, galbūt todėl jos produkcija taip vertinama. Kepyklos aplinką kruopščiai nuo produktų, turinčių mielių, sauganti pašnekovė neslepia, kad pakaktų men­kiausio jų kiekio, ir duona prarastų savo ver­tę, įsigautų pelėsis, o tada jau viskas. „Mie­li­nis produktas ilgai nesilaiko, o su natūraliu raugu kepta duona ir po metų gali būti valgoma“, – amžiną atilsį medikės Filomenos Taunytės išgirta duonos produkcija džiaugiasi J.Vytėnienė.

Ši iš lietuviškos duonos plutos gamina gydomuosius užpilus.

Sveikatai naudingas šio gaminio savybes, kaip ir daugelio raugintų produktų (kopūstų, obuolių ir pan.), pastebėjo ne tik panevėžiečiai, bet ir vilniečiai: kardinolas Audrys Juozas Bačkis, medicinos mokslų daktaras Remigijus Valdemaras Nargėla (gydantis Prezidentą Valdą Adamkų), taip pat – Estijoje gyvenanti žiniuonė. Ši iš lietuviškos duonos plutos gamina gydomuosius užpilus. Duonininkė neslepia, kad jai malonu, kai net duonos pluta pagal paskirtį panaudojama. Su medikais ne kartą apie ją diskutavusi pašnekovė žino: kad organizme nuo saldžiarūgštės duonos minkštimo nekiltų rūgštys, būtina ją prikąsti juoda stora pluta (organizme ji veikia kaip angliukas, gerinantis virškinimą).

Dvi valandas krosnyje kepama Jūratės duona kepimo pabaigoje nuprausiama: karštą plutą suvilgius vandeniu ši įgauna blizgesio. Iš ruginių ir kvietinių miltų bei natūralaus raugo suformuoti kepaliukai dar kurį laiką bręsta duonos spintoje, tik tuomet yra pasirengę keliauti ant pirkėjo stalo.

Ne vienas, sužinojęs, kiek laiko ir jėgų iš moters pareikalauja šis užsiėmimas, siūlė jai kepti duoną pramoniniu būdu, įsigijus maišytuvą, tačiau Jūratė tik numojo ranka: netekusi žmogiškos rankų šilumos duona nebebus tokia. Taigi iki šiol rankomis minkoma ir tokiu pat būdu formuojama J.Vytėnienės duona ir kainuoja brangiau nei parduotuvėje kepama – už tris kilogramus sveriantį kepaliuką prašoma septynių eurų.

Nuolatiniai raginimai ją išjudino, o bičiulių reklama iš lūpų į lūpas prisidėjo prie to, kad kepykloje šiuo metu dirba 12 žmonių.

J.Vytėnienė neslepia, kad kepti duoną ėmė tik iš moteriško pavydo, nes jos vyras vis sulaukdavęs kaimynystėje gyvenančios senutės kvietimo paskanauti namie keptos duonos. Iš senųjų Kauno inteligentų, kurie prieškariu Laisvės alėjoje turėjo savo knygyną, kilusi jų kaimynė Antanina Burbienė buvusi vaišinga, o kartą Vytėnams ir duonos raugo atseikėjo. Taip palengva namine duona pakvipo dar vienoje šeimoje.

Tik menininkams susilaukus pirmagimės visi kepimai apstojo, o po gero dešimtmečio, kai vėl sugalvojo pradžiuginti namiškius savo pačios kepta duona, J.Vytėnienė susigriebė, kad jų kaimynei mirus nebeliko ir duonos raugo recepto. Ilgą laiką eksperimentavusi Jūratė vieną dieną namiškius vis dėlto nudžiugino iš atminties atgaivintu ankstesnės duonos kvapu ir skoniu.

Netrukus geroji žinia pasiekė šeimos bičiulius, ypatingesne proga Jūratė vis sulaukdavo duonos užsakymų, ir šiandien jai atrodo, kad jei ne bičiulių noras, gal tebūtų kepusi duoną savo šeimai. Tačiau nuolatiniai raginimai ją išjudino, o bičiulių reklama iš lūpų į lūpas prisidėjo prie to, kad kepykloje šiuo metu dirba 12 žmonių.

Pažintis su dėstytoju – iš kojų verčiantis likimo pokštas

K.Kanišauskaitės nuotr.

Studijuoti Dailės akademijoje norėjusi Jūratė mokykliniais metais lankė dailės mo­kyklą. Joje pirmą kartą ir pamatė būsimą vyrą, gerokai už ją vyresnį skulptorių Algimantą. Menams atsidėti žadėjęs dėstytojas ir šiandien mano, kad tai likimas juodu suvedė. Jie abu prisimena komišką situaciją, kai jis, griežtasis dėstytojas, vaikščiodamas po klasę imdavo stuksenti žiedu į lazdą, jei tik būdavo nepatenkintas mokinio piešiniu. Jūratė taip bijojo to stuksėjimo, kad kartą, dėstytojui dar nespėjus prie jos priartėti, tiesiog apalpo…

Pakako jos žvilgsnio, ir visi principai būti laisvu menininku kažkur nulėkė… Nors planuose šeimos nebuvo.

„Tąkart romantiškų minčių nė vienam dar nebuvo kilę, tačiau bėgant laikui ir artėjant Naujiesiems metams man vis ramybės nedavė mintis apie Jūratę. Pamaniau, pamėginsiu jai paskambinti, ir jei pažins, kad tai aš, vesiu“, – apie savo ketinimus daugiau nei prieš keturis dešimtmečius pasakoja A.Vytėnas. Jūratė buvusį dėstytoją pažino ir po studijų Dailės akademijoje juodu sukūrė šeimą.

„Pakako jos žvilgsnio, ir visi principai būti laisvu menininku kažkur nulėkė… Nors planuose šeimos nebuvo“, – papsėdamas pypkę intriguojančią istorijos pradžią prisiminė žinomas skulptorius.

Pora neslepia, kad sutilpti po vienu stogu dviem kūrėjams ir jų ambicijoms nebuvę paprasta, užtat kaip įdomu, todėl tiek metų kartu ir nugyventa.

Ilgą laiką dailininke vienoje didžiausių Panevėžio miesto parduotuvių dirbusi Jūratė sako, kad jos vyras – valdingo charakterio: kažkada neleido jai net vairavimo egzamino laikyti. Tuo metu, kai ji svarstė to imtis su bičiule, jis pasakęs, kad ji turinti vieną didelį trūkumą – esanti jo žmona, vadinasi, jis galintis ją nuvežti ten, kur reikia. Tačiau ir tai buvo laikina – vairavimo egzaminą J.Vytėnienė išlaikė drauge su dukra, antraip nežinia kaip šiandien vežiotų savo kepamą duoną į sostinę.

Prisimink, kiek apnuogintų moterų nupiešiau, ir visose jose tave mačiau.

Dėl tvirto charakterio savo sutuoktinį juokais ir šiandien Dzeržinskiu pravardžiuojanti pašnekovė neslepia, kad Algimantas – labai dėmesingas ir be jo savo gyvenimo ji neįsivaizduojanti. „Su juo labai sunku, nes jis be galo stiprus, gal todėl aš visą šį laiką buvau tik trąša jo kūrybingumui atsiskleisti“, – atsidūsta ne dailėje, o duonos alchemijoje savo talentą išgryninusi pašnekovė.

Atidžiai pokalbio metu žmonos klausęsis skulptorius atgyja ir pareiškia kategoriškai nesutinkantis su jos žodžiais – jam Jūratė esanti įkvėpimo šaltinis. „Prisimink, kiek apnuogintų moterų nupiešiau, ir visose jose tave mačiau“, – savo argumentais ir puikiu humoro jausmu gyvenimo partnerę nuginkluoja A.Vytėnas.

Sutuoktinė neatlyžta primindama, kad ilgą laiką nesulaukė jo palaikymo dėl duonos kepimo, šis nenorėjęs jos už virtuvės ribų išleisti. Juokais bara jį ir už tai, kad nenorėjęs užleisti dalies savo dirbtuvės patalpų. Algi­man­tas atsikerta, kad vedybinio gyvenimo priekaištai ir yra tikroji priežastis, kodėl jis pražilęs.

Naminės duonos trauka

Sutuoktiniai sutaria, kad nedidukė pirmame jų namo aukšte įkurta kepykla dabar lyg magnetas traukia žmones į jų namus iš pačių atokiausių Lietuvos kampelių, o kai kurie prašo duonos atsiųsti ir į Ameriką.

Ypatingomis progomis lininio audinio juosta perrišta ir ant rugio varpos suvertais mažais duoniukais išpuošta J.Vytėnienės duona vežama į ambasadas. Kaip turėtų atrodyti duona, skirta oficialiems sutikimams ir vizitams, J.Vytėnienei padėjo išsiaiškinti specialūs užsakymai. „Ne vieną naktį svarsčiau, kaip ją pateikti nesugriaunant jos šventumo, – galbūt meniniai mano sugebėjimai padėjo rasti išeitį“, – svarsto daug metų dailininke apipavidalintoja dirbusi skulptoriaus žmona.

Šiandien jos siūlomame asortimente – kelių rūšių duona: juoda ruginė (smulkiai arba rupiai maltų miltų, pagardinta kanapėmis), šviesi kvietinė (gardinta saulėgrąžomis arba linų sėmenimis) ir proginė, skirta išskirtinėms progoms.

„Nežinia, kuo užsiimčiau šiandien, jei ne Algimanto įprotis vis aplankyti garbaus amžiaus damą, į Panevėžį iš Kauno persikėlusią jau sulaukus gyvenimo saulėlydžio. Norėdama praskaidrinti kasdienybę ji tęsė naminės duonos, kurios receptas buvo perduodamas iš kartos į kartą, kepimo tradiciją. Taip pat buvo minėjusi, kad jos duonos receptūrą yra gyręs ir legendinis dainininkas Kipras Petrauskas“, – pasakoja ponia Jūratė.

Taigi ilgainiui J.Vytėnienės užsiėmimu ir tapo duonos kepimas, kurio priešistorė veda į Kauną. Ji prisimena, kad su pirmuoju iškeptu savos duonos kepaliuku nuskubėjo pas recepto savininkę, ši paragavusi ją pagyrė, tuomet kepėja ir pajuto augant sparnus. „Supratau, kad jų man niekas nebesuglaus“, – sėkmės skonį prisimena pašnekovė.

Nors ilgą laiką stokojo pasitikėjimo savimi ir nesulaukė sutuoktinio pritarimo, ji vis dėlto išdrįso pabandyti, įsirengė būtiniausią duonos kepimo įrangą, o šiandien juokauja, kad jos duona nustelbė bet kokius jos menus. „Nesu tokia apsukri kaip sūnus su drauge, bet man patinka su žmonėmis bendrauti, išgirsti, kuri duona jiems skani. Gal dėl to lėtapėdiškumo taip ilgai ir vyras manimi netikėjo?“ – svarsto šiandien vien iš duonos kepimo gyvenanti panevėžietė.

Pradėjusi kepti duoną J.Vytėnienė sako nė nepastebėjusi, kada iš namų dingo parduotuvėje pirkta duona, o po ilgesnio laiko pirktinės paragavęs sutuoktinis sulygino ją su pjuvenomis; „Taigi, jei mano kepta pasibaigia, pirktinės į burną niekas mūsų šeimoje nebeima.“

Pasidomėjus, ar nemėgino prie švento duonos gamybos proceso prisidėti namų šeimininkas, paaiškėja, kad minkė tvirtos Algimanto rankos duonos tešlą, bet sienos buvo taip nutaškytos, kad pakartoti nebuvo kviečiamas. „Pirmas kartas ir buvo paskutinis“, – iš vyro pagalbos juokiasi J.Vytėnienė.

Ne taip entuziastingai kaip brolis į mamos duonos verslą įsitraukusi poros dukra Marija juokauja, kad jai geriausiai tinka direktorės pareigos. Bet jai niekas ir neprieštarauja, esą toks mergaitės būdas – vadovauti.

Paklausta, ar smarkiai išaugo duonos kepimo apimtys, J.Vytėnienė linkteli, o netrukus patikslina, kad sutuoktinis ją iki šiol dėl to per dantį traukia: „Kadangi dabar jo užsakymų apmažėjo, tai aš su duona, kaip tas piktas vėžys, vis plečiuosi ir vis daugiau vietos užimu.“

Klausydamiesi charizmatiškos duonininkės pasakojimo trumpam stabtelėjome ties šeimos istorija: Vytėnus per gyvenimą lydėjo ne tik laimingi atsitiktinumai, teko ir nemažai iššūkių. Ponui Algimantui ir šiandien nelemta vaikščioti, bet optimizmo ir iš jo galėtų pasimokyti kiekvienas.

Tvirtas, užtikrintas ir visa savo esybe menui ir šeimai atsidavęs skulptorius optimizmą iki šiol vadina savo gyvenimo varikliu: „Privalai džiaugtis kiekviena išaušusia diena, tuo, ką turi, jei nori gyventi, o svarbiausia – turėti gyvenimo tikslą.“ Jam antrindama žmona pasiūlė atverti jo dirbtuvės duris, tačiau šeimininkas nepanoro gąsdinti mūzų, esą skulptūra dar nebaigta, o žiūrovo akis įpratusi vertinti galutinį rezultatą.

Privertė prisiminti eiles

Prireikė vos kelerių metų, ir Jūratei duonos kepimas virto verslu. Panevėžio mieste sklandė gandai apie fantastiško skonio naminę duoną, kurią kepa skulptoriaus žmona. „Ilgainiui prie jos taip pripratau, kad net kelionės metu į kuprinę įsimesdavau, galvodavau – bus kuo drauges pavaišinti, o šiandien matau, kad tokia veikla apsimoka ir iš jos gyventi tikrai įmanoma“, – verslumo giją savyje užčiuopusi džiaugiasi J.Vytėnienė.

„Pirkėjai juokauja, kad mes privertėme juos prisiminti tarybinius laikus, kai norint įsigyti kokybiškesnį produktą eilėse tekdavo pastovėti gerą pusdienį. Būtent tokia situacija klostosi Tymo turguje ketvirtadieniais“, – įspūdžiais dalijasi savą sėkmės istoriją sukūrusi dailininkė.

Paklausta, kokio kelio linki savo vaikams, ji neslėpė, kad tikisi jų sulaukti Panevėžyje, bet galutinį žodį ir sprendimo teisę palieka jiems patiems, šiuo metu mėginantiems savo laimę Vilniuje. O jos sutuoktinis pasidžiaugė, kad atžalos pasirinko kur kas labiau apčiuopiamas profesijas nei jų tėvai, taigi gal jiems gyvenime teks mažiau kompromisų su savimi ieškoti, priešingai nei jam pačiam kuriant antkapinius paminklus ir tuo pat metu statant namus šeimai.

Tiesa, Jūratei ėmus kepti duoną ir sutuoktinio dalia palengvėjo, kaip tikina pats – rankos šiek tiek atlaisvėjo: šiandien Algimantas jau laisvas pasirinkti, kurį užsakymą priimti, o kurį atmesti. „Galiu dirbti dėl malonumo, nebe dėl pinigų“, – džiaugiasi pripažintas skulptorius, kurio skulptūros puošia ne tik Lietuvą – jų yra ir Kanadoje, ir kitose šalyse.

Vertindamas savo gyvenimą iš laiko perspektyvos Vilniuje gimęs skulptorius tikina, kad gyvenimo nesulyginsi su kilimu į kalną, nes vieną dieną blogai, kitą, žiūrėk, jau gerai: „Kai žmogus kopia  į kalną, atrodo, kad jam viskas gerai, bet vos tik ima leistis žemyn, puola į depresiją. Nereikia pamiršti, kad  kiekvienas nukritimas yra kaip startas į dar didesnį pakilimą. Svarbiausia išlaikyti ramybę ir nepanikuoti, juolab kad viskas mūsų gyvenime iš anksto nulemta.“

Gyvenimo išminties, verslumo ir lengvesnio požiūrio į daugelį situacijų iš Vytėnų būtų galima ilgai mokytis, bet, kaip tikina jie patys, svarbiausia nusiteikimas ir tikslas, kurio link judate, net jei tai būtų tik kepalėlis šviežios duonos.

Privačiame dvare tapyti dailininkei trukdo pernelyg daug lankytojų.

Paroda, praėjusią savaitę atidaryta „Vilniaus verslo uosto“ vestibiulyje, sukvietė savo profesija nesiskundžiančių tapytojų ratelį. Pramaišiui eksponuojamos Arūno Žilio sklandančios dvasios, Arūno Rutkaus tapytos prašmatnios damų suknelės ar Arūno Mėčiaus pamėgtos brangakmeniais puoštos beplaukės katės kėlė atvirai dekoratyvaus ir saloninio meno įspūdį. Pridėkim dar švelnų Artūro Aliuko vaizdinių „siurrą“, Sigito Mickevičiaus augalus, Andriaus Miežio mechaninius žmogeliukus – ir turėsime nepilną, bet pakankamai reprezentatyvų šiandien aukštuomenės graibstomų ir dėl tos pačios priežasties kolegų menininkų per dantį pavydžiai traukiamų Lietuvos dailininkų rinkinuką.
Vienintelė dama šioje ryškioje kompanijoje – tapytoja Miglė Kosinskaitė irgi neketina slėpti, kad iš savojo meno puikiausiai pragyvena. Paveikslai pirkėjų neužsilaukdavo netgi krizės laikotarpiu, nors jų kainos tuomet mažėjo. „Kadangi niekad nebuvau kainų išsikėlusi, nereikėjo ir pjauti – gal tik simboliškai, 10–20 proc. Tačiau paveikslų mano dirbtuvėje tikrai neprisikaupė“, – tvirtina tapytoja.

Dvaras Babtuose, dirbtuvė Šančiuose

Nors M.Kosinskaitė jau trejetą metų gali pagrįstai vadintis dvarininke, nes kartu su gyvenimo draugu Mindaugu Šventoraičiu gyvena baigtuose rekonstruoti erdviuose Žemaitkiemio dvaro rūmuose, neatsisakė ir senosios savo dirbtuvės Šančiuose, buvusiose kareivinėse. „Ypač vasarą dvare lankosi tiek žmonių, kad nebeįmanoma susikaupti darbui. O kai ruošiesi parodai, negali sau leisti blaškytis. Todėl šįmet ir pavasarį, ir vasarą temačiau pro dirbtuvės langą. Apleidau net rūmų gėlynus, o apie dulkių šluostymą geriau nė neklauskit“, – numoja ranka dvarininkė.
Bet šalia sėdintis Mindaugas iš to tragedijos nedaro: visus rūmų kambarius (o jų, kartu su svečiams skirtomis patalpomis, susidaro maždaug dvi dešimtys) sutvarko mažiausiai kartą per savaitę į Babtynę užsukanti namų darbininkė.
Užtat kiekvieną rytą dvarininkų šeima pradeda jogos mankšta ir Mindaugo virta koše su šviežiais vaisiais, o žvakės ir skanus vynas – būtinas Miglės paruoštos vakarienės atributas. Dažnai vakarienės paįvairinamos ir literatūriniais skaitymais ar koncertais, į kuriuos kviečiamas nuolatinis šeimos draugų ratas.
Bet visame dvare terastum vos porą kabančių M.Kosinskaitės tapytų paveikslų: „Mindaugas daugelį metų kaupė meno kūrinius, vaizduojančius Lietuvos dvarus. Ši kolekcija dabar ir puošia Babtynės sienas, nors ir ne viskas man joje patinka“, – atsidūsta menininkė.

Sofutės ir olandai

Ką M.Kosinskaitė galėtų patarti žmonėms, svarstantiems, kokiais meno kūriniais puošti jei ne istorinius rūmus, tai bent naują nuosavą namą? „Svarbiausia – nekartoti populiarios pasiturinčių šeimininkų klaidos: nesusivežti krūvos paveikslų ir nesistengti iškart užpildyti visų tuščių sienų. Pagyvenkite naujame name tol, kol pajusite, kas geriausiai tiktų vienai ar kitai patalpai. Ir nebūtinai tai privalo būti brangūs, garsių autorių darbai. Raginčiau nebijoti būti savimi ir drąsiai pirkti jaunų, mažai kam žinomų autorių patinkančius darbus. Taip ir pinigų sutaupysite, ir naujus talentingus vardus iškelsite. Pagaliau negi įdomu gyventi namuose, kuriuos puošia tų pačių dailininkų paveikslai, kaip ir kaimyno?“ – klausia menininkė.
Todėl net atkakliausius savo paveikslų gerbėjus, kurie jos darbų prisipirko tiek, kad dalį priversti laikyti už sofos, nes nebeturi laisvų sienų, pati Miglė skatina domėtis ir kitais dailininkais.
O jai pačiai arčiausiai širdies – „mažieji olandai“. „Kai viešėjome Gente, Leonidas Donskis mums surengė puikią ekskursiją ir įtikino, kad olandų meną jis jaučia ir supranta ne blogiau negu olandų futbolą“, – šypsosi prisiminę Žemaitkiemio šeimininkai.
Po aštuonerių įtemptų metų, skirtų dvaro rekonstrukcijos darbams, jie vis dažniau leidžia sau pakeliauti. Štai ir praėjusią savaitę po parodos atidarymo išsirengė į pasiplaukiojimą laivu po Prancūzijos Provansą – ten, pasak pašnekovų, nuostabūs vaizdai ir skanus vynas.
Tiesa, kelionių įspūdžiai Miglės paveiksluose retai atsispindi. „Kitus įkvepia tapyti gamtos vaizdai, bet ne mane. Aš miesto vaikas, užaugau Vilniuje, baigiau Žirmūnuose, šalia namų, stovinčią 31-ąją (dabar – Tuskulėnų) vidurinę mokyklą, kurioje buvo sustiprintas dailės dėstymas. Kai mama manęs mažos paklausė, ar užrašyti į dailės klasę, ar į paprastą, pasiprašiau į dailės. Taip ir liko visam gyvenimui“, – pasakoja M.Kosinskaitė.
O kieno tie paslaptingi veidai paveiksluose? „Dažniausiai – išgalvoti. Vos vienas kitas darbas teturi konkrečius prototipus. Neseniai, pavyzdžiui, sudomino mano draugės dvejų metukų vaiko veidas. Padariau fotografijų – ir dabar tas „kaktusėlis“ jau keturiuose paveiksluose“, – aiškina tapytoja.
Žmonės jos darbuose dažnai virsta gyvūnais, bet išsaugo savo išraiškingą žvilgsnį. Štai ir „Vilniaus verslo uoste“ iš Miglės kūrinio žvelgiantis vaikas žvėries veidu („Snukutis“, 2010) iškart prikausto dėmesį. Apie tokius darbus sakoma, kad pasikabinęs jį savo svetainėje jautiesi tarsi pas paveikslą svečiuose. Todėl dailininkė dėkinga meno gerbėjams, kurių negąsdina įdėmus žvilgsnis ar aštresnis siužetas: būtent jie suteikia dailininkui raiškos laisvės ir išvaduoja nuo „tobulų lietuviškų paveikslų“ tapymo.
„Kaip žinome, tobulas lietuviškas paveikslas turėtų būti šiltų pastelinių spalvų, saldžiai gelsvų ar rusvų tonų, su viena ar keletu romantiškų figūrėlių, damų švelniais veidais, pasiklydusių laike ir stiliuose, geriausia horizontalaus formato, kad tiktų virš sofutės“, – ironiškai rašė M.Kosinskaitė vienos savo parodos autorės žodyje.

Užsienyje menas ne geresnis, o brangesnis

Per metus dailininkė nutapo po 50–70 paveikslų, iš jų vos penkis–septynis pati nužvelgusi kritišku žvilgsniu vadintų pavykusiais. Galbūt stengiasi juos pasilaikyti? „Norėčiau, bet neišeina: tokius pirmiausia ir išneša. Juk ne aš viena matau, kad paveikslas geras“, – prisipažįsta tapytoja.
Ji bendradarbiauja su agentais, populiarinančiais jos meną tiek Rytų, tiek Vakarų šalyse. M.Kosinskaitės parodos jau buvo surengtos Rusijoje, Ukrainoje, Olandijoje, Prancūzijoje, tačiau mažiausiai keturi penktadaliai dailininkės darbų lieka čia, Lietuvoje. „Norėdama tapti žinoma užsienyje, turi tam skirti daug pastangų, surengti daug parodų. Nesakyčiau, kad ten galerijose rodomas menas stipresnis nei mūsų. Tik kainų lygis kelis kartus skiriasi“, – neslepia pašnekovė.
Menininkės (interjero dizainerės) kelią pasirinko ir Miglės dukra Agnė, menų gimnaziją Kaune kitąmet baigs ir jaunėlis Mantas. Ar jie – naujai mąstančios menininkų kartos atstovai? „Dukrą visaip mėginau apsaugoti nuo meno studijų, bet nepavyko. O sūnus dar neseniai buvo pasiryžęs tapti būgnininku, todėl dailė jo atveju nebūtų blogiausia išeitis. Jo kartai kompiuterinis menas nebeatrodo naujas ir viliojantis, o greičiau natūralus, visiems prieinamas dalykas. Girdžiu, kaip sūnus su draugais diskutuoja, kurioje Europos akademijoje geriau dėsto piešimą, kurioje – tapybos technikas… Jie sugrįš prie tikrų dalykų“, – džiaugiasi M.Kosinskaitė.
Ar kuris nors iš keturių poros atžalų (Mindaugas irgi turi du sūnus) ketina ateityje perimti Žemaitkiemio dvarą? „Kur ten – gerai, jei sekmadieniais pietų Babtynėn atvažiuoja. Bet ir Vakarų Europoje, turinčioje senas dvarų tradicijas, pastebėta, kad dvarus perima ir puoselėja ne šeimininkų vaikai, o anūkai. Todėl dabar abu su Migle jų nekantriai laukiame“, – tvirtina M.Šventoraitis.
Įgiję realios dvarų gaivinimo patirties, tikriausiai abu galėtų konsultuoti tuo pačiu keliu sukti pasiryžusius tautiečius, tik, pasak Mindaugo, patarinėti nelabai būtų kam: šiandien vos vienas kitas dvaro savininkas, gavęs ES paramą, ryžtasi panašiam jokio pelno nežadančiam žygdarbiui. O Žemaitkiemio dvaras atkurtas dviejų M.Šventoraičio privačių įmonių pajamomis. „Į mane nežiūrėkite – už paveikslus gauti pinigai skirti tik pragyvenimui“, – skuba įsiterpti Miglė.
Ir apskritai, kaip juokauja pora, jų „dvarinis“ gyvenimas Lietuvoje dar retam suvokiamas. „Turim nemažai žemės, kurioje yra miško, tai kaimiečiai atėję klausia, kodėl grybų nesusirenkam. Sakau – grybaukit, mums tam nelieka laiko. Netgi dvaro kieme, tiesiog pievoje, dviejų rūšių valgomų grybų pridygę“, – pasakoja M.Šventoraitis.
O kai telefonu skambinančius Mindaugas informuoja, kad jo gyvenimo draugė šiuo metu rūmuose, ragelyje nustebę pasitikslina: „Krūmuose?“ Ir klausia, ką Miglė tuose krūmuose veikia.