Jau tapo kone savotiška kasmetine tradicija, kad skaitytojus artėjančių Kalėdų proga maloniai stebina vienas populiariausių ir skaitytojų geidžiamiausių lietuviškos biografinės literatūros autorius Dailius Dargis. Taigi, atėjo laikas ir naujausiam lietuviškos mafijos bestselerių autoriaus D.Dargio žurnalistiniam tyrimui, virtusiam knyga „Juodosios mafijos našlės“. Šįkart žinomas kriminalinių istorijų tyrinėtojas nusprendė praskleisti ir šeiminio Lietuvos nusikaltėlių gyvenimo širmą. Šeštojoje knygoje autorius gilinasi ir atskleidžia, ką reiškia būti mafijos veikėjo moterimi.

Nors kruvinųjų 1990-ųjų nusikaltimų era baigėsi, tačiau, regis, gražios ir aplinkinių dėmesio nestokojančios moterys tebesižavi vyrais iš gangsterių pasaulio. Tai iliustruoja 2015-ųjų lapkritį vienu iš pačių juodžiausių tapęs vakaras „pupyčių“ popgrupės atlikėjai. Tąsyk Kaune įvykdyta kraupi, tačiau vis dar neatskleista žmogžudystė, kurios liudytoja ir tapo žavi blondinė. Šalia jos tame pačiame automobilyje nušautas prie šiuolaikinių banditų priskiriamas vyras, kuris kelią į visagalio titulą bandė prasiskinti pačiais įvairiausiais būdais.

Nuo klasikinės mafijos – iki „pupyčių“

Kai kurios knygoje kalbintos našlės mano, kad jauni vyrai eina į banditų gaujas, nes vyrauja nuomonė, jog „bachūrai“ – labai patrauklūs ir seksualūs. Kodėl jaunos, žavios, išsilavinusios moterys pasirenka gyvenimą šalia gangsterio? O gal pasirenka jas? Ką apie išskirtinį, mažai žiniasklaidoje bei knygose aprašytą fenomeną mano su tuo susiję įvairių profesijų atstovai? Naujausios D.Dargio knygos puslapiuose savo įžvalgas pateikė siaubą kėlusių gaujų lyderius ilgai persekioję kriminalistai, su nusikaltėliais ir jų šeimomis bendravę psichologai, seksologai, morgų ir kitų įstaigų darbuotojai.

Buvęs vyras – G.Petrikas

Visais laikais buvo moterų, kurios tarytum blaškosi arba ieško nusiraminimo vienokias arba kitokias gyvenimo kryptis pasirinkusių vyrų užuovėjoje. Išskirtinio dėmesio verta Editos Petrikienės gyvenimo istorija. Ji ketino būti bibliotekininke ir svajojo turėti gausią šeimą. Dar gyvendama su vienu garsiausių ano meto ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos milijonierių, moteris stačia galva nėrė į romaną su vilijampoliečiu, vėliau Daktarų gaujos bosų rankomis nužudytu ir iki šiolei nesurastu. Deja, toks keistas blaškymasis laimės, ramybės ir meilės šiai kaunietei neatnešė.

Su pirmuoju E.Petrikienės vyru Gintaru Petriku ne vienus metus mėginau susitikti ir pasišnekėti apie audringą jo praeitį: pradangintus indėlininkų milijonus, pabėgimą iš Lietuvos, bėglio gyvenimą Amerikoje, kelerius metus, praleistus už grotų; apie jo dabartinę veiklą. Pokalbiui su juo yra paruošta nemažai pačių įvairiausių klausimų ir temų. Tačiau 2013-ųjų lapkritį iš Pravieniškių pataisos namų į laisvę sugrįžęs vyriškis per bendrus pažįstamus visada maloniai perduodavo žinutes arba tiesiog techniškai išsisukdavo nuo bendravimo su šių eilučių autoriumi.

Kadaise įtakingu, taip pat ir skandalingu vadintas G.Petrikas vis primindavo, kad nenori, dar negali dėl valdžioje esančių žmonių arba tiesiog nėra linkęs viešintis ir pasakoti apie laukinių 1990-ųjų gyvenimo periodą, kai stambieji verslininkai kone kasdien konfliktavo, bet ir artimai bendravo su tuometinės valdžios, teisėsaugos ar mafijos atstovais.

Patį G.Petriką kelis kartus mačiau ramiai vienumoje vaikštinėjantį Kauno Laisvės alėja. Jis buvo kukliai apsirengęs, atrodė susimąstęs, o gal paniręs į senų laikų atsiminimus. Atrodė, kad praeiviams jis absoliučiai neįdomus – nenustebčiau, jog nemažas laiko tarpas padėjo tam, kad aplinkiniai jį šiandien netgi sunkiai atpažintų. Ir panašu, kad netgi tie patys skandalingai žlugusios Kauno holdingo kompanijos indėlininkai netgi pamiršo apie G.Petriko skandalingą praeitį ir kadaise savo prarastus pinigus.

Pasigirdo kalbų apie savižudybę

2006-ųjų pavasarį iš Amerikos pasiekė žinia, kad Kalifornijos valstijos centrinis apygardos teismas nusprendė išduoti Lietuvai ten jau kelerius metus kalintį skandalingojo koncerno EBSW prezidentą G.Petriką.

Šiandien aiškėja, kad būtent panašiu metu – 2006 m. vasarį E.Petrikienė buvo iškviesta duoti parodymų į Vilniuje esantį Lietuvos kriminalinės policijos biurą, kurio darbuotojai nuo to laiko ir paskui net kelerius metus beveik ištisomis paromis nuodugniai narpliojo senus Daktarų gaujos vyrų nusikaltimus. Iš pradžių seno kirpimo ir profesionaliai savo darbą atlikę kriminalistai „pralaužė“ net kelis su vilijampoliečiais artimus ryšius palaikiusius išties nepalaužiamais laikytus senos kartos gangsterius iš kitų anuomet garsių – Ramaškinių ir Žaliakalnio kriminalinių „šeimų“, kurie ilgainiui buvo tapę policijos bendradarbiais.

Po to kriminalistai ėmėsi nužudytų ar paslaptingai dingusių gaujos vyrų artimiausių moterų – motinų, našlių, žmonų, mylimųjų ar dukterų. Sklaidant garsios bylos puslapius susidaro įspūdis, kad visos jos geranoriškai bendradarbiavo, noriai prisiminė senus laikus.

Kauno grupuotei galingus smūgius suduoti nusprendusiems pareigūnams sekėsi užmegzti glaudų bendradarbiavimą su saviškių nužudytų ir vėliau miškuose užkastų vilijampoliečių grupuotės vyrų moterimis. Taip pat ir su E.Petrikiene, kuri buvo vieno iš pirmųjų nužudyto ir iki šiolei dingusiu be žinios oficialiai laikomo Daktarų gaujos veikėjo Vladimiro Seneckio, pravarde Turistas, slapta meilužė.

Atkakliai ieškojau šios moters biografijos detalių, analizavau, ką rašė senų laikų spauda ir interneto portalai. Tačiau turėjau nusivilti: apie ją faktiškai nerasta jokių žinių. 2006 m. lapkritį žiniasklaidoje pasirodė liūdnų pranešimų, kad iš savo buto, esančio Partizanų gatvėje Kaune, balkono iššoko E.Petrikienė. Skelbta, kad moteris dirbo vienoje iš laikinosios sostinės picerijų. Pasigirdo ir versijų, kad ji neva bandė nusižudyti. Dėl ko tada tokiam drastiškam žingsniui ryžosi ši kaunietė, sunku pasakyti. Tačiau akivaizdu, kad ją tais metais prislėgė senų prisiminimų našta, nubloškusi į tuos laikus, kai ji gyveno tiktai pasakose bei Holivudo filmuose dažnai vaizduojamą nerūpestingą vyrų geidžiamų gražuolių gyvenimą.

Paskutinį kartą jos pavardė žiniasklaidoje šmėstelėjo 2012 m. balandžio 17-ąją, kai E.Petrikienė savo parodymus privalėjo patvirtinti Klaipėdos apygardos teisme, kur prieš teismą stovėjo pats Henrikas Daktaras ir kiti su juo vienoje grupuotėje audringais 1990-aisiais siautėję vyrai.

Ne ką daugiau informacijos pateikiama ir oficialiame E.Petrikienės „Facebook“ profilyje. Čia skelbiama įprasta anketinė informacija: moteris gimusi Druskininkuose, gyvenanti Kaune, 1985-aisiais baigė šio miesto „Aušros“ gimnaziją.

Jaunystės metai „Rožių kvartale“

E.Petrikienė žiniasklaidai pasakojo buvusio vyro G.Petriko verslu niekada nesidomėjusi ir netgi prašydavusi, kad jis jai nieko nepasakotų. Kai Gintaras vadovavo skandalingai išgarsėjusiam EBSW koncernui, pora darniai pragyveno beveik dvejus metus. Tačiau vėliau prasidėjo nesutarimai.

G.Petriko jaunystė praėjo Kauno senamiestyje, Puodžių gatvėje. Iš čia jis su broliu Raimundu leisdavosi į rizikingas keliones po Sovietų Sąjungą, pelningai pardavinėdami megztinius ir sportinius kostiumus.

Būta kalbų, kad šlovės viršūnėje EBSW prezidentas buvo numatęs iš pagrindų restauruoti gimtąjį Puodžių gatvės kvartalą, kuris dar prieš karą buvo pagarsėjęs kaip vienintelis visame Kaune viešnamių kampelis, arba „Rožių kvartalas“.

Jaunystės metus menančiame kvartale Gintaras ketino atidaryti penkių žvaigždučių viešbučių kompleksą. Palei Nemuną išsimėčiusiuose uždarų Senamiesčio kiemelių kotedžuose G.Petrikas ketino apgyvendinti artimiausius bičiulius.

Paskutinė Turisto diena

Liudydama Daktarų byloje E.Petrikienė atvirai prisipažino, kad su Turistu jie tapo meilužiais, kadangi tuo metu ji dar buvo ištekėjusi už G.Petriko.

Savo artimą draugystę su V.Seneckiu moteris slėpė nuo aplinkinių.

„Taip pat ir V.Seneckis buvo vedęs, – atsiminė Edita. – Pažinties metu jau žinojau, kad jis priklausė Daktarų gaujai, buvo įtakingas nusikalstamo pasaulio autoritetas ir turėjo net kelias pravardes.“

Moteris tiksliai negalėjusi prisiminti, ar lemtingąją 1993-iųjų rugpjūčio 27 dieną nakvojusi pas Turistą, ar pas jį atvažiavusi į namus Garliavoje. Bet tądien ryte vyras meilužės netikėtai paprašė savo automobiliu nuvežti jį į Vilniaus oro uostą.

Praėjus keletui dienų Turisto pradėjo ieškoti jo žmona Vida ir motina. „Aš joms papasakojau, kad jį nuvežiau į restoraną „Villula“ ir jis iš restorano nebeišėjo, – pasakojo E.Petrikienė. – Kiek žinau, jo žmona Vida dar važiavo aiškintis į Vilijampolės restoraną. Bet jai H.Daktaras pasakė, kad nežino, kur dingo jos vyras. Man pačiai į namų telefoną, praėjus gal dienai po V.Seneckio „dingimo“, paskambino nepažįstamas vyras ir pasakė, kad Vovkos jau nebėra ir jis niekada neatsiras. Taip pat pasakė, kad „jei apie tai kalbėsi, tai „pradingsi“ ir tu“.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Shutterstock

Užribis. Lietuvos nepriklausomybės pradžioje nusikalstamos struktūros, taip pat  ultrapatriotais vadinti asmenys bandė įbauginti visuomenę ir teisėsaugą.

Jų taikiklyje atsidūrė verslininkai, žiniasklaida, apskritai valstybės tvarka, o kai kada – ir pačių nusikalstamų grupuočių lyderiai. Kas sieja garsiuosius sprogdinimus, sukėlusius didelį atgarsį visoje šalyje?

Per 25-erius Lietuvos nepriklausomybės metus buvo įvykdyta daugybė sprogdinimų. Visuotinio nusikalstamumo laikotarpiu – nuo 1993-iųjų iki 1998-ųjų gegužės – šalyje užregistruoti 444 sprogdinimai! Vėliau šio pobūdžio nusikaltimų kasmet vis mažėjo, o pastaraisiais metais nuaidi vos vienas kitas sprogimas.

Beveik visi jie buvo išaiškinti, tačiau trys didžiausio atgarsio sulaukę sprogdinimai – Bražuolės tilto, dienraščio „Lietuvos rytas“ redakcijos nebaigto statyti priestato ir saugumo pareigūno Juro Abromavičiaus – tapo neatskleistais XX amžiaus pabaigos rezonansiniais nusikaltimais.

Kai šių eilučių autorius ėmėsi tirti anuomet visą šalį sudrebinusių minėtų sprogimų užkulisius, iš Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėjos Elenos Martinonienės atskriejo toks laiškas: „Atsakydama į Jūsų paklausimą galiu informuoti tik tiek, kad visi trys Jūsų minimi tyrimai šiuo metu yra sustabdyti.“

Verta pastebėti, kad pirmieji sprogimai mūsų šalyje nugriaudėjo dar gerokai prieš 1990-ųjų kovą – nepriklausomybės paskelbimą.

Per vieną privačių pokalbių buvę aukšti KGB darbuotojai prisiminė, kad dar sovietmečiu griaudėjo paslaptingi sprogimai. Vieną 1986-ųjų vakarą Kaune buvo susprogdinta sovietiniais laikais įprasta ryšio priemonė – sena telefono būdelė. Į šio sovietiniais laikais masinę paniką sukėlusio nusikaltimo vietą teko išskubėti net tuomečio Lietuvos SSR vidaus reikalų ministro pavaduotojui Marijonui Misiukoniui ir jo vadovaujamos iš talentingiausių operatyvininkų surinktos grupės sekliams. Nors manyta, kad taip galėjo pokštauti vaikai, šio nusikaltimo vykdytojai neatskleisti iki šiol.

1989 m. gegužės 20 dieną 7 val. 50 min. Tauragės miesto centre važiuojantis savo automobiliu susprogdintas 32 metų gėlių pardavėjas Jonas Liorančas. Vyriškis žuvo iš karto. Kartu važiavęs jo tėvas Augustinas Liorančas buvo sunkiai sužalotas. Nors būta įvairiausių versijų, nusikaltimo vykdytojai ir užsakovai iki šiol nesurasti. Apžiūrėję įvykio vietą tuometės milicijos darbuotojai konstatavo, kad automobilio nuolaužos dėl stipraus smūgio lėkė net 20 metrų. Verslumu garsėjusio J.Liorančo kūnas buvo smarkiai sudarkytas, o ant galinės sėdynės sėdėjęs jo tėvas neteko sąmonės. Įdomi aplinkybė: sprogstamasis užtaisas suveikė būtent tada, kai tauragiškis paspaudė stabdį. Pajudėjęs iš namų ir nuvažiavęs pusantro kilometro jis nė karto nestabdė.

Už trijų kilometrų nuo Tauragės Butkelių kaime gyvenęs J.Liorančas pats tvarkė savo ūkį, augino gėles ir jas pardavinėjo. Apsukrus gėlininkas žmonos neturėjo, tačiau apie jo meilės nuotykius ne tik kaime, bet ir visoje Tauragės apskrityje sklido legendos. Pasak kaimynų, dieną ir naktį pas jį važiuodavo mašinos, plūdo draugai.

Pasakojama, kad J.Liorančas vertėsi ir spekuliacija – supirkdavo deficitines prekes ir vėliau jas parduodavo. „Tačiau jis nebuvo joks verslininkas, kaip vėliau rašė laikraščiai. Vyras tebuvo paprastas gėlių prekeivis, savas pagrindiniame Tauragės turguje. Jis buvo apsmurgęs, nevalyvas, tikras mažo provincijos miestelio su kuklia buitimi atstovas. Tuometis vidaus reikalų ministras M.Misiukonis sušaukė pajėgiausius kriminalistus ir iškėlė versiją, kad šis įvykis – Lietuvoje galvas keliančių reketininkų gaujų išpuolis arba tarpusavyje besivaidijančių provincijos banditėlių konflikto atomazga. Bet viskas buvo gerokai paprasčiau. Siekdami išaiškinti sprogimą, su kolegomis visą vasarą praleidome Tauragėje“, – prisiminė organizuotų nusikaltėlių išpuolius tyrusio vadinamojo 6-ojo skyriaus vadovas Alvydas Sadeckas.

Patyrę kriminalistai sužinojo, kad likus mėnesiui iki J.Liorančo mirties miliciją pasiekė duomenys, jog tų pačių metų balandžio 11 ir 17 dienomis nežinomi asmenys jau kėsinosi į gėlių prekeivį. Du sykius bandyta jo atsikratyti prijungus prie automobilio elektros srovę iš Liorančų namo rūsio.

„Jo namų durys visada būdavo plačiai atvertos. Nuolat vykdavo puotos – vakarodavo visi, kas netingėjo ir turėjo sveikatos. Jis buvo gana vaišingas, nemokamai girdė visus kaimynus, aplinkinių namų merginas, moteris. Tad pirmųjų pasikėsinimų metu atsitiktinėmis aukomis galėjo tapti ir bet kuris bičiulis ar jo geidžiama simpatija“, – pasakojo A.Sadeckas, kurio vadovaujamiems vyrams buvo liepta kaip įmanoma greičiau išaiškinti paslaptingo sprogdinimo Tauragėje priežastis.

Praėjus kelioms dienoms po šio įvykio Tauragėje apsilankiusiam žurnalistui  J.Liorančo kaimynai pasakojo, kad vyriškis ne kartą guodėsi pavargęs nuo persekiojimų, dažnai būdavęs susikrimtęs, jog kažkas siekia jo mirties.

Aplinkiniams buvo aišku, kad tauragiškis nebeturėjo jėgų priešintis persekiotojams. „Jis nebuvo iš pasiturimai gyvenančių žmonių, kad kas nors jį norėtų sprogdinti dėl to, jog neva kažkam trukdęs prekiaudamas gėlėmis. Taip, jis turėjo pinigų, kuriuos, beje, laikė po čiužiniu, bet nebuvo turtingas, klestintis vietos verslininkas, galintis sudaryti rimtą konkurenciją“, – neabejojo A.Sadeckas.

Tarp pagrindinių šio tamsaus nusikaltimo tyrėjų buvo ir Visvaldas Račkauskas, tuometis Vidaus reikalų ministerijos Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu valdybos Informacijos, analizės ir profilaktikos skyriaus inspektorius.

Šiandien prisimindamas prieš 26 metus Lietuvą sudrebinusį sprogimą, V.Račkauskas sako, kad šio garsaus nusikaltimo motyvas taip ir liko mįslė net didžiausią patirtį turintiems teisėsaugos vilkams.

„Šios kruvinos istorijos versijų buvo kelios. Viena jų – J.Liorančas Tauragėje užaugintas gėles realizuodavo ir Kaliningrade, iš to verslo surinkdavo didžiules pajamas. Antra, jis palaikė artimus ryšius su sovietų karininkais ir jų moterimis – žmonomis, meilužėmis ar giminaitėmis, – prisimena V.Račkauskas. – Tad tikėtina, kad galėjo būti ir pavydaus ar aistringai įsimylėjusio kariškio keršto motyvas. Neatmestina, kad gėlininkas neblogas pajamas užtikrinusia veikla galėjo sudaryti konkurenciją ir vietos nusikaltėlių veikėjams. Įdomiausia, kad sprogmuo po tauragiškio vairuojamais žiguliais buvo įmontuotas itin profesionaliai ir eiliniams banditams nebūdingu metodu – sujungtas su stabdžio svirtimi. Tą nelemtą dieną jis pajudėjęs iš namų sustojo pirmoje sankryžoje ir vos tik sustojęs susprogo.“

Pasakodamas apie Tauragėje padarytą nusikaltimą, 6-ojo skyriaus iniciatorius A.Sadeckas prasitarė, kad šią bylą iki šiol dažnai prisimena. „Tai vienas iš nedaugelio atmintyje išlikusių nusikaltimų, deja, neišsiaiškintas. Buvo apklausti žuvusiojo sugėrovai, moterys, kurios leisdavo laiką jo namuose, net jų vyrai, pažįstami, kaimynai. Tačiau taip ir nesuradome aiškaus motyvo, kuris būtų leidęs nustatyti tikrąsias tauragiškio žūties aplinkybes. Manau, buvome beveik prisikasę iki tikrojo sprogdintojo, tačiau mums kažko pritrūko. Spėju, kad taip pasielgta dėl keršto. Kokio? Sunku pasakyti. Narpliodami nusikaltimą iš kolegų Rusijoje gavome panašių bylų kopijas – viena jų taip pat ne mažiau intriguojanti. Pasirodo, kartą vieno ruso žmona skrido tolimojo reiso lėktuvu. Atskridusi nuvyko į pobūvį. Jame atidarė atskraidintą torto dėžę, ši susprogo. Jei tai būtų nutikę skrydžio metu, ko gero, niekas nebūtų galėjęs patikėti, kad būtent dėl tokios priežasties susprogo lėktuvas. Moteriai sprogmenį pakišo jos vyras. Jis sakė, kad taip amžiams norėjęs atsikratyti sutuoktinės, bet kodėl – nesugebėjo suprantamai paaiškinti“, – pasakojo A.Sadeckas.

Kaip teigė Tauragės sprogdinimo bylą tyrusių kriminalistų grupėje dirbęs žmogus,  tarp įtariamų sprogdintojų buvo ir sovietų armijos majoras, kuriam J.Liorančas esą davė pinigų automobiliui pirkti. Tiriant bylą jis paslaptingai dingo Rusijos platybėse. „Buvo aptikti tam tikri nužudytojo ryšiai su Kaliningradu, keliais jo gyventojais. Tačiau tai nepadėjo išaiškinti nusikaltimo. Tai vienas tamsiausių ir mįslingiausių nužudymų per visus mano karjeros teisėsaugoje metus“, – prisipažino buvęs pirmasis Lietuvos kriminalinės policijos vadovas, pirmosios privačios ir sėkmingai tebegyvuojančios saugos tarnybos „Ekskomisarų biuras“ steigėjas A.Sadeckas.

1994 m. lapkričio 6 dieną apie 7 valandą ryto susprogdintas geležinkelio tiltas per Bražuolės upelį. Verta prisiminti, jog iškart po šio, ko gero, pirmojo teroro akto nepriklausomos šalies istorijoje iš aukščiausių tribūnų liejosi skambūs žodžiai, kad ištirti tokį įvykį – Lietuvos garbės reikalas. Tačiau prabėgo daugiau kaip dvidešimt metų, o šioje byloje vis dar nėra nė vieno įtariamojo.

Tąsyk tik per plauką išvengta dviejų keleivinių traukinių katastrofos – netoliese gyvenantys žmonės, išgirdę sprogimą, spėjo sustabdyti artėjančius traukinius. Tą rudens rytą traukiniu Klaipėda–Vilnius važiavo apie 260, o Sankt Peterburgas–Kaliningradas – apie 600 keleivių.

Nors per apžiūrą kažkodėl nerasta jokių sprogstamųjų medžiagų pėdsakų, ekspertai mano, kad buvo susprogdinta bomba, prilygstanti maždaug 14 kilogramų trotilo. Viena pagrindinių versijų, iškeltų po įvykio, buvo ta, kad sprogimas vienaip ar kitaip susijęs su Rusijos armijos kariniu tranzitu per Lietuvą. Šalies politiniai radikalai buvo labai nepatenkinti vykstančiu kariniu tranzitu ir taip bandė jį sustabdyti. Kitos versijos – šalyje klestėjusių organizuotų nusikaltėlių provokacija, pačių Rusijos kariškių darbas, nepatenkinto geležinkelininko akcija, nors ir buvo tiriamos, tačiau iki šiol laikomos mažai tikėtinomis.

Galima sakyti, kad būtent šis įvykis ir išgarsino Bražuolę visos šalies mastu. Bražuolė – tai kaimas Trakų seniūnijoje, už penkių kilometrų į šiaurę nuo Trakų miesto, prie plento į Vievį. Sovietinės okupacijos metais Bražuolė buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. Dabar čia gyvena bemaž 300 gyventojų.

Stebina, kad iki 1997 m. pradžios Bražuolės diversijos tyrimas vyko gana uždarai.  Viešumos nepasiekdavo beveik jokios jo detalės. Dabar jau aišku, kad tuo metu šalies specialiosios tarnybos ne tik tyrė bylą, bet ir aršiai pjovėsi tarp savęs slėpdamos informaciją, o kartu turėjo atlaikyti milžinišką dešiniųjų politikų spaudimą.

Per minėtą laikotarpį buvo sulaikytas vienas didžiausių to meto diversantų – šiaulietis Žilvinas Razminas, žinomas šalies politikos marginalas. Jis 1999 m. įkūrė Nacionaldemokratų partiją, bandė siekti politinės karjeros, tačiau nesulaukęs rinkėjų paramos padarė išvadą, kad rinkimuose dalyvauti neapsimoka. Kurį laiką Ž.Razminas buvo nacionalistines idėjas propaguojančio Mindaugo Murzos-Gervaldo bendražygis. Tačiau prieš dvejus metus šių šiauliečių nacionalistų keliai išsiskyrė – M.Gervaldas iš savo partijos gretų bičiulį pašalino.

Pernai rudenį Ž.Razminas vėl leido apie save priminti žiniasklaidai, kai siekė įrodyti, kad Jungtinės Amerikos Valstijos nėra Lietuvai draugiška valstybė, nepaisant, kad jos prezidentas Barackas Obama po Rusijos intervencijos Ukrainoje akcentavo įsipareigojimus savo sąjungininkėms NATO ir parodė solidarumą su Rytų Europos valstybėmis, tarp jų ir Lietuva. Nors Ž.Razminas tikino nepalaikantis nei JAV, nei Rusijos, tačiau pastarąją šis veikėjas stengėsi nušviesti kaip nekeliančią grėsmės Lietuvos saugumui.

Žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Ž.Razmino sekėjai Panevėžio, mažesnių miestų gyventojų pašto dėžutėse pernai platino lapelius, kviečiančius sukilti prieš Europos Sąjungą ir NATO. Tiesa, pats Ž.Razminas nuo šios akcijos kategoriškai atsiribojo.

Po Bražuolės įvykių sulaikytas Ž.Razminas dirbo Šiaulių bendrovės „Rėkyva“ apsaugos tarnybos viršininku. Pirmąsyk į teisėsaugininkų akiratį šis skandalais pagarsėjęs vyras pateko dar 1990-ųjų pradžioje. Jau tada buvo gauta žinių, kad jis gali būti prisidėjęs prie Kryžkalnio memorialo susprogdinimo, tačiau tuomet valdžia ten didelio nusikaltimo neįžvelgė.

„Tada turėjome informacijos, kad prie minėto sprogdinimo pagal veikimo braižą galėjo prisidėti net ir vienas buvęs aukštas teisėsaugos pareigūnas, kuris vėliau susidėjo su radikaliais politikais“, – prisiminė tuometis šalies policijos generalinio komisaro pavaduotojas Benas Lazutka.

1991-ųjų vasarą driokstelėjo du sprogimai Lietuvos ateities forumo organizuotame mitinge Šiauliuose. Laimė, tada žmonės nenukentėjo. Ir vėl tarp įtariamų asmenų  ryškėjo Ž.Razmino pavardė.

1992 m. sausį iš Šiauliuose dislokuoto Rusijos karinio dalinio buvo pavogta daugiau kaip 300 nevaldomų raketinių sviedinių, daug kitų šaudmenų. Buvo įtarimų, kad šie sprogmenys pavogti Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus užsakymu. Tarp įtariamųjų – keli Šiaulių savanoriai ir Ž.Razminas.

Tų pačių metų sausio 24-ąją Ž.Razminas sulaikytas Rygoje, nes Latvijos pareigūnai pas jį ir jo bendrakeleivius aptiko tris pistoletus, granatų, dujinių balionėlių. Iš areštinės Rygoje Ž.Razminas bandė nelegaliai siųsti laiškus į Lietuvą, juose reikalavo išlaisvinimo, grasino paskelbsiąs kai kam nepatogios informacijos. Laiškuose buvo minimos Aukščiausiosios Tarybos narės Rūtos Gajauskaitės, teisininko Kazimiero Motiekos, skandalingais išsišokimais pagarsėjusio politiko Vytauto Šustausko bei kitų neblogai žinomų asmenų pavardės. Neaišku, ar kas nors iš tų žmonių Ž.Razminui padėjo, tačiau į Latvijos kalėjimą jis taip ir nepateko – atsidūrė Lietuvoje.

Tiriant Bražuolės diversiją atskleista ir pogrindinė „Juodvarnių“ organizacija, per kratas pas šios organizacijos narius rastas nemažas arsenalas sprogmenų. Paaiškėjo, kad šią nelegalią organizaciją rėmė aukščiausia tuometė Krašto apsaugos ministerijos ir Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) valdžia.

Kovo 11-osios akto signataras, pirmasis krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius, paprašytas prisiminti audringą šalies laikotarpį, pasakojo, kad garsiųjų ir politinį atspalvį turinčių sprogdinimų užuomazgų reikia ieškoti dar 1992 metais.

„Istorija prasidėjo būtent tada, kai konservatoriai patikėjo, kad visą valdžią gali perimti į savo rankas. Jie manė, kad Sąjūdis – nieko vertas, išskyrus juos pačius. Kovą su Lietuvos demokratine darbo partija jie pralaimėjo. Tai konservatoriams tapo nepakeliama našta. Tad visa Vytauto Landsbergio aplinka bandė pritraukti neformalių žmonių, – pasakojo A. Butkevičius. – 1992–1993 m. konservatorių kompanija pritilo, nes dar nepasitraukę iš Lietuvos rusų kariškiai turėjo nemažai šansų įsitvirtinti valdžioje.“

Kaip žinome, 1993-iųjų rugpjūčio 31-ąją iš Kauno geležinkelio stoties išlydimas paskutinis Rusijos oro desantinės kariuomenės dalinys. Tų pačių metų rugsėjo pradžioje Lietuvoje viešint Jonui Pauliui II į netoli Kauno esančius Lekėčių miškus su ginklais pasitraukia nemažas būrys Krašto apsaugos savanoriškųjų pajėgų savanorių, vadovaujamų Jono Maskvyčio.

Po septynerių metų, 2000-ųjų spalį, J.Maskvytis bus nuteistas ketverius metus kalėti už nelegalaus rusų gamybos ginkluotės arsenalo laikymą. Kaip prisipažins teisme buvęs tariamo savanorių maišto lyderis, ginklai buvo įsigyti iš Rusijos specialiosios (žvalgybinės-diversinės) paskirties 108-ojo pulko, dislokuoto Kaune, Panemunėje, karininkų.

Kaip vėliau paaiškėjo, vadinamieji sukilėliai buvo aprūpinti ne tik Rusijos elitinio desantininkų pulko amunicija, bet ir SSRS generalinio štabo kariniais topografiniais žemėlapiais, kuriuos 1988 m., Atgimimo išvakarėse, liepęs patikslinti vienas iš sovietinės karinės žvalgybos šefų.

Pakaunės miškuose kilęs savanorių sukilimas, anot A.Butkevičiaus, – politikų suorganizuotas maištas. „Juk tai pripažino ir dabar jau amžiną atilsį Algirdas Patackas. Ne kas kitas, o būtent jis rašė manifestus savanoriams. Pagrindinis jų tikslas buvo sukurti kūną, kuris valdančiajai partijai įteigtų, kad reikalingi priešlaikiniai rinkimai. Tačiau net ir šio perversmo konservatoriams nepavyko surengti. Tuo metu sukviesti savanorių vadai tiesiai pareiškė, kad prie šio maišto neprisidės. Galiausiai J.Abromavičius viešai įvardijo neapykantos kurstytojus. Bet konservatoriai pralaimėjo daugiau nei triuškinamai, nes Algirdas Brazauskas tapo Lietuvos prezidentu“, – dėstė tais pačiais savanorių maišto metais krašto apsaugos ministro pareigas savo noru palikęs A.Butkevičius.

Jo teigimu, kai kurie veikėjai rimtai svarstė, kad skandalingas Bražuolės tilto susprogdinimas įžiebs konfliktą su Rusijos kariuomene. „Po šio įvykio kovingumu ir teisybės ieškojimu garsėjusiam J.Abromavičiui psichologinė motyvacija buvo milžiniška. Kitokio mechanizmo, kaip politinio, šioje istorijoje įžvelgti nebuvo įmanoma. Lietuvos ryšiai su Vakarais buvo pakankamai intensyvūs. Juk prorusiškoms jėgoms nebuvo tikslo sprogdinti tokio objekto. Akivaizdu, kad sprogdintojai taikėsi į karinį transportą, judantį į Kaliningradą, – vaizdžiai pasakojo A.Butkevičius. – Taigi J.Abromavičius pradėjo tyrimą. Tai buvo pavojinga, nes tyrimas kenkė konservatoriams. Kiek žinau, J.Abromavičius krašto apsaugos ministrui Česlovui Stankevičiui išsiuntė faksogramą, kurioje buvo išdėstęs, kad paskelbs savo surinktą medžiagą apie tariamus Bražuolės sprogdintojus. Tačiau paskelbti šių duomenų jis nespėjo, nes po jo automobilio dugnu buvo pritaisytas sprogmuo.“

Pats A.Butkevičius buvo surinkęs unikalios informacijos apie tų dienų įvykius. Archyvų dėžės su dokumentais buvo laikomos sovietinių „Kalašnikov“ automatų dėžėse. Visa tai buvo sudėta sovietinių laikų garaže, kuris vėliau nežinomų nusikaltėlių buvo apšvarintas. „Faktas, kad visi archyvai buvo pavogti. Tačiau juose nebuvo daug aštrios informacijos apie to meto politikus ir jų neteisėtus veiksmus“, – paslaptingai šyptelėjo A.Butkevičius.

Šiandien jis neabejoja, kad prie visų trijų iki šiol teisėsaugos neištirtų sprogdinimų prisidėjo žmonės iš tos pačios grupės: „Lietuvos ryto“ redakcijos susprogdinimas – tai labai aiškiai atlikta bauginimo akcija. Kad ir kurį laiką po to žiniasklaidoje neretai linksniuotas V.Landsbergio lūpomis ištartas terminas „bombikės“ sukelia įvairiausių minčių.“

1995 m. lapkričio 16-ąją apie 23 val. 40 min. Vilniuje nugriaudi neįtikėtino stiprumo garsas – susprogdinamas „Lietuvos ryto“ redakcijos statomas naujasis priestatas pačiame sostinės centre.

Įdomu tai, kad likus kelioms savaitėms iki šio teroro akto dienraštis per kelis numerius baigė spausdinti žurnalisto Arvydo Lekavičiaus tyrimą „Kauno nusikalstamas pasaulis: įtakos sferų dalybos pažymėtos krauju“. Šiame žurnalistiniame tyrime atskleisti kriminalinių nusikaltėlių ryšiai su sovietinės armijos kariškiais. Lietuviško trikotažo kontrabandoje nusikaltėliai naudojosi desantininkų transportinės aviacijos lėktuvais Kėdainių oro uoste.

Straipsnyje buvo įvardytas ir Lietuvos kariuomenės generolas, palaikęs artimus ryšius su Kauno nusikaltėlių gaujomis. Taip pat buvo minimos pavardės kitų garsių nusikaltėlių autoritetų, kurie praeityje tarnavo sovietų desantinės žvalgybos būriuose arba vadinamuosiuose sportininkų batalionuose, kurie faktiškai būdavo GRU (Vyriausioji žvalgybos valdyba) parengiamoji grandis.

Tomis 1995-ųjų rudens dienomis netikėtai dingsta „Lietuvos ryto“ redakcijos Kauno skyriaus automobilis, kuris netrukus paslaptingai atsiranda.

Šiandien, nuo šių įvykių praėjus beveik dvidešimčiai metų, Aleksejus Pogorelskis, buvęs ilgametis Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos vyresnysis komisaras, neslepia atlikęs operatyvinį tyrimą „Lietuvos ryto“ redakcijos susprogdinimo byloje.

Šiuo metu vadovaujantis tarptautinės saugos tarnybos „Staysafe Security Baltic“ padaliniui mūsų šalyje A.Pogorelskis dažnai įvairiais klausimas bendrauja su pagrindiniu minėtos bendrovės steigėju – buvusiu ilgamečiu Niujorko policijos departamento ir Federalinio tyrimų biuro darbuotoju Peteriu Grinenko. Šis pagarsėjo sulaikęs vieną garsiausių visų laikų kriminalinio pasaulio įžymybių. Tų pačių 1995-ųjų birželio 8-ąją, kai dviejų FTB agentų, tarp kurių buvo ir P.Grinenko, vedamas į agentūros biurą, garsusis Rusijos mafijos krikštatėvis Viačeslavas Ivankovas, pravarde Japončikas, spjaudėsi iš pykčio ir spardė fotografus. Prieš patekdamas devyneriems metams už grotų ir išsiunčiamas atgal į Rusiją, Japončikas Amerikoje aktyviai reketavo emigrantus iš buvusios Sovietų Sąjungos. Ne vienas jų už nepaklusnumą vėliau sumokėjo gyvybe.

„Pamenu, vykdydami operatyvinį tyrimą rinkome duomenis apie žmogų, kuris pardavinėjo sprogmenis. Jis buvo vilnietis, iš Šaulių sąjungos ar savanorių, dabar tiksliai neprisimenu, – pasakojo A.Pogorelskis. – Turėjome įtarimų, kad prie redakcijos sprogdinimo jis pridėjo savo rankas. Bet Vilniaus apygardos prokuratūra pasiėmė tą medžiagą, nors sulaikėme jį būtent mes, po to jis buvo nuteistas. Tačiau dėl sprogdinimo redakcijos kieme kažkaip viskas nutilo. Asmeniškai šios medžiagos taip ir neteko vartyti. Neįsivaizduoju, kaip įvykiai klostėsi toliau, bet operatyviniai darbuotojai nuo šio tyrimo buvo nušalinti“.

Prisimindamas tą laikotarpį, A.Pogorelskis pabrėžė, kad tais metais „Lietuvos rytas“  atliko ypač daug aštrių ir objektyvių žurnalistinių tyrimų. „Faktas, kad kai kuriems asmenims tai galėjo nepatikti. Bet mus po to nukreipė į kitą pusę. Tad jokio ypatingo spaudimo nesulaukėme, nes tiesiog buvome atskirti nuo operatyvinio tyrimo, – atvirai pasakojo A.Pogorelskis. – Tais laikais sprogdinimai buvo madinga nusikalstamų grupuočių santykių aiškinimosi priemonė. Mums pavyko ištirti nemažai sprogdinimų, nelegalių ginklų prekybos atvejų. Ir šie tyrimai sėkmingai judėjo ne tik Vilniuje, bet ir Panevėžyje, Šiauliuose.“

Tuometinius įvykius gerai prisimena ir viena iš nedaugelio to meto redakcijos darbuotojų – Bronė Vainauskienė, buvusi ilgametė dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistinių tyrimų autorė. Ji iškart prašneko apie galimą politinę liniją.

„Kodėl man atrodo politinė linija? Jei tai būtų profesionalų darbas, tuo metu šalies policijai vadovavę tokie asmenys, kaip V.Račkauskas ir V.Sadeckas, tikrai būtų negalėję to neištirti. Nustebino, kad tą vakarą tarsi specialiai buvo nusuktos kameros Vilniaus banke (dabartiniame SEB banke – red. past.), paprastai apimančios tą plotą, kur buvo padėtas sprogmuo. Paaiškinimas iš banko buvo toks: tą vakarą vyko remontas. Juokinga. Įdomi detalė: pirmas po įvykio į redakcijos kiemą įvažiavo M.Misiukonis. Kaip žinome, tuo metu jis ėjo apsaugos vado pareigas Vilniaus banke. Mes tada gyvenome Pilies gatvėje ir atvažiavome iškart po jo. Atvažiuoti Iš Pilies gatvės į Gedimino prospektą – juokingas atstumas“, – prisimena B.Vainauskienė.

Keisčiausia, kad sprogmuo buvo padėtas prie buhalterijos patalpų. „Iš pradžių mes, visi redakcijos darbuotojai, buvome apklausinėjami dėl savo rašinių. Koks rašinys galėjo tapti pagrindu įvykdyti teroro aktą, sukėlusį baisią kažkieno neapykantą? Kol visos versijos buvo dėliojamos, kažkodėl vyko tų versijų „gamyba“ ir prokuratūroje, – stebėjosi B.Vainauskienė. – Bet nė viena versija dėl paskelbtų rašinių nebuvo iškelta. Paskui išlindo tokia: jie susisprogdino patys, norėdami panaikinti kažkokius pėdsakus buhalterijoje. Bet buhalterijos patalpos nebuvo pažeistos. Iš jų nedingo nė vienas popierius. Tad klausimas – kodėl? Jei buhalterijoje kažko trūksta, tada suprantu – realu kelti versiją, kad kažkas kažką norėjo sunaikinti. Iš karto po įvykio atvažiavo policija ir viskas buvo užplombuota. Tai buvo antrasis išpuolis. Kiek anksčiau prieš sprogdinimą buvo ir grasinimas susprogdinti. Šitą atvejį labai gerai prisimenu. Buvo iškelta versija, kad per kiemą dienos metu atėjo žmonės. Pamenu, mūsų sūnus buvo tą vakarą prie namų ir išgirdęs sprogimą paskambino man ir pasakė: „Klausyk, kažkam nepasisekė.“ Kaip vėliau paaiškėjo, tam kažkam ir buvo mums.“

B.Vainauskienė mano, kad tai buvo kerštas. Kad buvo intensyviai ieškoma vietos, kur nepasitaikytų atsitiktinių žmonių. „Tą vakarą pastatą saugojęs budėtojas buvo netoliese, laimė, smūginė banga jo nepagriebė. Jei tai būtų nutikę, žmogus būtų ištiškęs į duris. Bet banga nuėjo į Vilniaus gatvę. Net ir pačiame kieme atsitiktinai buvęs žmogus po tokio sprogimo būtų smarkiai nukentėjęs. Vietos, kur padėtas sprogmuo, parinkimas reiškia: mes jums parodysime, mes jus užčiaupsime. Iš pradžių dar buvo įtarimas, negeras jausmas, ar tai nebus konkurentų darbas – dienraščio „Respublika“ veiksmai. Bet, man rodos, po šio įvykio į kiemą tą patį vakarą atskubėjo ir pats šio leidinio leidėjas Vitas Tomkus“, – pasakojo B.Vainauskienė.

Labai patogu buvo kažkam pateikti su finansais susijusią versiją, nes ją buvo galima tirti iki begalybės – tuo šiandien esanti tikra B.Vainauskienė. „Daugybė nesąmonių buvo prigalvota. Daug nelogiškų situacijų, kurios absoliučiai nieko bendro neturėjo su tikrosiomis priežastimis, – prisimena buvusi žurnalistė. – Ta versija, kad patys siekėme sunaikinti nusikalstamus finansinius įkalčius, tam tikrą laiką išties sklandė. Tais metais buvo didelis popieriaus stygius. Tada kažkam parūpo, iš kur tas popierius atsiradęs, ir pradėjo knibinėti įvairius niekalus. Tardymo metu pasijutau kaip nusikaltėlė. Tąsyk tardymą atliko prokuroras Dainius Baraniūnas. Jis domėjosi, iš kur atsirado papildomų akcijų. Atsakiau, kad už dividendus, iš kurgi kitur. Tai ir yra didis klausimas.“

Pareigūnai, pasak B.Vainauskienės, sugebėjo išaiškinti visus garsiausius nusikaltimus iki siūlo galo – visas mafijos grupuotes sugaudė, tačiau kažkodėl liko tik keturi nusikaltimai: Kryžkalnio motinos paminklo, Bražuolės, laikraščio redakcijos ir J.Abromavičiaus sprogdinimai.

„Aišku, kad visi šie atvejai yra sukibę į vientisą grandinę, ir kažkas tai labai gerai žino. Bet tas kažkas, ko gero, iki mirties tylės. Apie tai niekas nėra linkęs viešai šnekėti, nes kažkam tai būtų didelis politinis demaskavimas, – neabejoja B.Vainauskienė. – Išties tais laikais tarp savanorių ar kitų politinių padlaižių buvo nemažai ir fanatikų, kurie nugirdę, kad kažkam kažkas nepatinka, imdavosi neadekvačių veiksmų. Praėjus dienai po šio įvykio atėjo pranešimas policijai, kad kažkur padėtas sprogmuo. Bet jo nebuvo. Ir tai buvo pretekstas teisėsaugai įsiveržti į redakciją. Tada buvo išnešti mano asmeniniai užrašai, telefonų knygelė, kurių daugiau ir nebemačiau. Tiesiog kažkam labai parūpo iškasti kažką tokio, sužinoti, kokie ryšiai, kas, kaip ir su kuo. Reikia prisiminti, kad tai buvo sudėtingas laikas. Tada žmonės dar buvo labai įtarūs ir dažniausiai nesigaudydavo tam tikrose situacijose.“

Pasak B.Vainauskienės, daugelis to meto veikėjų ne savo noru buvo tampomi už virvučių, kažkas turėjo kažkokias pareigas atlikti. Nemažai metų žurnalistikos srityje išdirbusi moteris pasakojo, kad nuo pat nepriklausomybės paskelbimo buvo surinkusi vertingų faktų, kiek žmonių iš Sąjūdžio buvo „pakabintų“ arba tiesiog infiltruotų.

„Žmonių, kuriuos tam tikros įstaigos šantažavo ir kurie neturėjo kito pasirinkimo. Kai rašiau knygą „Skandalingoji lito istorija“ (išleista 2003 m.; žurnalistės viešai paskelbti tyrimai apnuogino litų gamybos paslaptis. Šioje knygoje rašoma, kad Lietuva išvengė didelių finansinių nuostolių, kurie grėsė, jei valstybei būtų ilgai tekę naudotis 1990 m. pavyzdžio litais, kuriuos buvo lengva klastoti paprasčiausiu spalvoto kopijavimo aparatu – red. past.) buvo aiškus vienas asmuo, įpainiotas į šią tamsią istoriją, – pasakojo B.Vainauskienė. – Kaip vėliau paaiškėjo, jų buvo ne vienas. Antrasis taip ir nebuvo paviešintas, nes nebuvo surasti jo dokumentai. Bet aiškiai mačiau, ką jis darė. Buvo akivaizdu, kad tas žmogus labai suinteresuotas padaryti niekšybę. Nenorėjo leisti įsitikinti, kokia buvo reali popierinių pinigų padėtis. Nes tuo metu tai buvo tiksinti finansinė bomba valstybei, stovinčiai kaip ant vištos kojelės. Manau, kad tokių žmonių pasitaikė ir panašiose rezonansinėse istorijose. Nors vėliau paaiškėjo, kad garsieji sprogdinimai susiję su buvusiu Seimo nariu Algirdu Petrusevičiumi, bet tiesioginės sąsajos niekas nesugebėjo rasti. Be to, tai buvo žmogus iš politikos, su dideliu užnugariu.“

Po „Lietuvos ryto“ sprogdinimo redakcijai iš valstybės lėšų buvo paskirta finansinė kompensacija – kaip nukentėjusiai nuo teroro akto. „Tai buvo parama, kad laiku galėtume baigti statybas. Tada labai pasitikėjome teisėsauga. Bet manau, kad patys turėjome rimčiau dirbti. Galbūt iš pradžių nemanėme, kad į šią istoriją įsipainiojusi politika. Bet jei tai būtų buvęs kažkokių banditų darbas, jie būtų buvę šimtu procentų išaiškinti, – šiandien neabejoja B.Vainauskienė. – Reikėjo daugiau mesti pajėgų šiam reikalui atskleisti, bet kita vertus… Prisiminkime kad ir vėlesniais metais nutikusią „Lietuvos ryto“ krepšinio arenos (dabartinė Teatro arena – red. past.) padegimo istoriją, į ją taip pat per vėlai įsitraukėme, nes įkalčiai jau buvo panaikinti. Tai galėjo padaryti ir konkurentai, ir nepatenkinti kaimynai… Tada tikrai galėjo identifikuoti padegėjus, nes buvo pasklidusi informacija, kad prieš pat gaisrą vienoje degalinėje žmogus pylėsi degalų į bakelį. Mes manėme, kad šitą vaizdo įrašą pasiėmė policija, bet kai policininkai kreipėsi, paaiškėjo, kad vaizdo įrašas jau pašalintas. Manau, kad šitie visi sprogdinimai yra siejami su tam tikrais politiniais ekstremistais, kurie tada galėjo turėti ryšių su jėgos struktūromis. Juk Vadovybės apsaugos departamento antrajame skyriuje klestėjo keista sistema – vyko masinis šnipinėjimas. Tikslių detalių neprisiminsiu, bet buvo asmenų, kurie vėliau sulaukė įtarimų dėl ginklų ar buvimo tam tikrose vietovėse. Tiesiog reikėjo ieškoti daugiau liudininkų, bet oficialūs organai nuėjo kažkur grybauti, todėl viskas ir baigėsi.“

1997 m. sausio 31-osios vakare Kaune, Šilainiuose, Kuršių gatvėje, po Lietuvos savanorio kapitono J.Abromavičiaus vairuojamu automobiliu „Volkswagen Passat“ pakištas sprogmuo nusinešė karininko gyvybę. Dar ir šiandien per kai kurias televizijos laidas transliuojami 1993-iųjų rudenį įamžinti vaizdai iš savanorių maišto pakaunėje, kuriuose nufilmuota, kaip suvargęs J.Abromavičius miške iš vieno kario rankų išplėšia automatą ir pasileidžia bėgti.

Prieš savo žūtį J.Abromavičius aktyviai rinko informaciją apie Bražuolės diversiją. Kelios dienos prieš tai jis dar suspėjo informuoti Generalinę prokuratūrą, kad Krašto apsaugos ministerijos vadovybė turi žvalgybos ir kontržvalgybos parengtą pažymą apie 1994–1996 m. Lietuvoje įvykdytus sprogdinimus. Nors J.Abromavičiaus susprogdinimo užsakovai ir vykdytojai taip ir liko neįvardyti, 2006 m. rugsėjo 7 dieną Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamentas priima nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl Valstybės saugumo departamento darbuotojo nužudymo.

Daug metų minėtam Generalinės prokuratūros padaliniui vadovavęs Algimantas Kliunka, neseniai paprašytas išsamaus komentaro šia tema, atsakė: „Apie tas bylas nelabai benoriu kalbėti. Daug nervų sugadino nuolatinis daugelį metų trukęs priekaištavimas dėl tų bylų neištyrimo, prieštaringų interesų, tarp jų ir politinių, susidūrimas, bandymas išgauti ir pasinaudoti ikiteisminio tyrimo medžiaga prieš politinius oponentus ir jos išgavimas bei pagarsinimas per laikinąsias tyrimo komisijas, priešingos pusės nepasitenkinimas ir išpuoliai, kai kurių institucijų ir pareigūnų neveiklumas bei tam tikras bailumas pirmaisiais etapais tiriant Bražuolės ir  „Lietuvos ryto“ objektų susprogdinimo bylas… Šiaip tyrėjai, jų vadovai keisdavosi, palikdavo tas bylas ar jas perduodavo mano vadovautam padaliniui. Lyg mes, prokurorai, turėjome jas vieni atskleisti.“

Buvęs aktyvus 1990-ųjų pradžios politinis veikėjas teisininkas Egidijus Bičkauskas pasakojo, kad minimu laikotarpiu, kai šalyje vienas po kito driokstelėjo garsūs sprogimai, niekam nebuvo didelių sunkumų gauti sprogstamųjų medžiagų.

„Tada iš Lietuvos besitraukiantys sovietų praporščikai galėjo įsiūlyti ką tiktai panorėjus. Nesunkiai galėjai ir seną sovietinį tanką gauti. Jau šiais laikais turiu vienos šiauliečių nusikaltėlių gaujos bylą, iš kurios matyti, kad senuose nusikaltimuose panaudotos sprogstamosios medžiagos yra paimtos iš sovietų armijos kariškių sandėlių, – pasakojo E.Bičkauskas. – Dėl Bražuolės susprogdinimo – tai buvo politinis momentas. Šis įvykis galėjo būti siejamas su dešiniaisiais patriotais, bet nereikėtų kategoriškai atmesti ir tos pačios GRU pusės, kuri Lietuvoje veikė gana aktyviai. Bet pats asmeniškai būčiau labiau linkęs tikėti, kad tai dešiniųjų patriotų provokacija. Šnekant apie „Lietuvos ryto“ redakcijos susprogdinimą sunku atsakyti vienareikšmiškai. Sakyčiau, ir šioje, ir kiek anksčiau – 1993 m. spalį įvykdytos „Respublikos“ žurnalisto Vito Lingio žmogžudystės byloje galima įžvelgti politinių momentų, siekiant paveikti valdžią ir žiniasklaidą. Net jei tai ir susiję su tam tikromis to meto publikacijomis, tai galėjo būti bandymai užčiaupti žiniasklaidą, kad ji neliestų tam tikrų temų. Kartu tai buvo mėginimas perimti spaudimą vienam įtakingiausių to meto Lietuvos dienraščių. Tegul neįsižeidžia policija, bet manau, kad iš dalies dėl jos nekvalifikuotumo teroristinis aktas prieš redakciją ir nebuvo išaiškintas.“

Žvelgdamas į J.Abromavičiaus bylos užkulisius, E.Bičkauskas kaip pagrindinę bėdą  įvardijo politinių kuluarų sąsajas su kriminaliniu pasauliu. „Net ir J.Abromavičiaus atveju buvo ir tam tikri naftos, spalvotųjų metalų gabenimo į Rusiją reikalai. Juk tas laikotarpis buvo sudėtingas tuo, kad visi tarybiniai įstatymai ir normos žlugo, o naujos dar nebuvo sukurtos. Buvo tam tikras vakuumas, chaosas“, – primena E.Bičkauskas.

Jam, kaip advokatui, Lietuvos apeliaciniame teisme yra tekę ginti ir vieną garsiausių ultrapatriotų istorijose minimų veikėjų, buvusį Seimo narį, ginklų bei sprogmenų kolekcininką A.Petrusevičių. Nors iš pradžių žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad susprogdinto J.Abromavičiaus byloje vieno apklausto liudytojo parodymais minima, jog A.Petrusevičius galėjo prisidėti prie kauniečio nužudymo, vėliau esą prokurorai nepanoro tyrėjų surinktų įrodymų pateikti teismui.

Praėjus dešimtmečiui, 2007-ųjų spalį, konservatorių patriarcho V.Landsbergio 75-ojo gimtadienio minėjimas Nacionalinės filharmonijos salėje Vilniuje braškėjo nuo išsipusčiusių žinomų visuomenės veikėjų. Tarp fortepijonu skambinusio jubiliato pasiklausyti atėjusių svečių buvo pastebėtas ir A.Petrusevičius.

Po kelerių metų, 2010-ųjų balandį, Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė, kad A.Petrusevičius pripažintas kaltu dėl neteisėto disponavimo, prekybos šaunamaisiais ginklais, tačiau jam 2008 m. balandžio 23 d. Kauno apygardos teismo skirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Todėl apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad A.Petrusevičius pripažino kaltę ir dėl jos gailėjosi, skyrė penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, į ją įskaičiuojant laiką, kurį A.Petrusevičius jau praleido anksčiau suimtas ir įkalintas.

Įdomiausia, kad lietuviško šaunamojo ginklo kūrėju ir krikštatėviu laikomas kaunietis areštinėje praleido tik dešimt dienų. Kokios aukštos jėgos visą tą laiką globojo A.Petrusevičių, taip ir liko nežinoma, tačiau minčių ir spėlionių net ir šiandien kyla pačių įvairiausių.

Paslaptingiausi sprogimai Lietuvoje

1990 ir 1991 m. Vilniuje kelis kartus pasikėsinta į „Vilniaus brigados“ reketininkų padalinio vadeivą Algis Daraškevičių, pravarde Kablukas. Vestuvių dieną buvo susprogdinta jo „Mazda“, tačiau niekas rimčiau nenukentėjo. Vėliau sprogo jo automobilis „Toyota“. Tąkart A.Daraškevičius apdegė. Išgyvenęs net du iki šiol neištirtus pasikėsinimus į gyvybę, A.Daraškevičius pastaraisiais metais yra atsiribojęs nuo nusikalstamo pasaulio ir jau daugelį metų gyvena Airijoje.

1993 m. birželio 14 d. Klaipėdoje, Kurpių gatvėje, sprogo automobilis „Alfa Romeo“, kurį vairavo banditų pasaulyje gerai žinomas Vincas Varnas, pravarde Čiangas. Jis iškart žuvo. Kalbėta, kad prieš mirtį buvęs Afganistano karo dalyvis, priklausęs specialiosios paskirties sovietų kariškių daliniams, rimtai konfliktavo su uostamiestyje tais laikais klestėjusios Gaidjurginių gaujos vadeivomis. Nusikaltimas neišaiškintas.

1995 m. liepos 26 d. Vilniuje įmestas sprogmuo į M.K.Čiurlionio gatvėje esantį tuomet leidžiamo laikraščio „Diena“ redaktoriaus Ryčio Tarailos namą. Sprogimas stipriai apgadino pirmame namo aukšte veikusios JAV bendrovės patalpas ir R.Tarailos automobilį „Mercedes-Benz“. Nusikaltimas nebuvo išaiškintas.

Dabar bombos neįdomios

1995-ųjų gegužės 26-osios vidurdienį Vilniaus centre, šalia Vyriausybės rūmų, „Mercedes“ automobilyje prieštaringos reputacijos bankininką, garsėjusį ryšiais su nusikalstamu pasauliu, Rimantą Grainį susprogdinęs buvęs garsiausias Lietuvos sprogdintojas, iki gyvos galvos nuteistas Valerijus Januškevičius prieš keletą metų išleistoje žurnalisto D.Dargio knygoje „Vilniaus bomberio išpažintis“ atvirai prašneko, kad kiekvienam profesionaliai dirbančiam žudikui svarbiausia ne galingas sprogmuo, ginklas ar šovinių skaičius, o laikas, greitis ir slaptumas.

Kalinys tikino, kad, žvelgiant dabartiniu žvilgsniu, tuometis bombų padėjimas jam neatrodo labai intriguojantis ir ypatingo proto reikalaujantis darbas. „Aš tų bombų dabar galėčiau dešimtimis prigaminti ir padėti, bet man tai nebūtų įdomu, – yra sakęs Lukiškių kalėjime bausmę atliekantis V.Januškevičius. – Ką nors apiplėšti vidury dienos būtų sunkiau, o pagrobti turtuolio sūnų ir neįkliuvus paimti iš jo tėvuko pinigus – dar gerokai problemiškiau. Juk reikia apskaičiuoti „smūgio jėgą“, kad žmogus, išgirdęs reikalavimus, nepultų į paniką, nebėgtų skambinti į policiją. Jei darbo imsis pareigūnai – operacija žlugusi. Teks arba paleisti įkaitą, arba… Negi su policija žaisi katę ir pelę. Juk su dabartine technika pagauti žmogų, perduodantį pinigus, ne taip ir sunku.“

Dailius Dargis

delfi.lt nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Lietuviškų knygų pardavimas auga, didėja leidyklų pajamos ir pelningumas. Tačiau kūrybą kaip galimą oraus pragyvenimo šaltinį, teikiantį bent jau statistinio vidutinio dydžio ar didesnes pajamas, gali vertinti tik tie, kurie patys leidžia savo kūrinius, arba garsūs žmonės, rašantys publicistiką ir kulinarijos vadovus.

Mantvydas Leknickas keletą metų eiles rašė sau ir draugams feisbuke. Tekstų dau­­gėjo, draugų pagyrų netrūko, ir vai­ki­nas pradėjo minti leidyklų slenksčius – no­rėjo, kad jo kūriniai atsidurtų ne tik virtualioje erdvėje, bet ir ant popieriaus. Pasiūlymai leisti poezijos rinktinę leidėjų nesudomino. Vy­rauja nuomo­nė, kad net geriausios eilės ne­virsta di­de­liu eu­rų kiekiu.

„Nusprendžiau rizikuoti ir pagalbos paprašiau savo draugų bei sekėjų. Socialiniame tinkle jų turėjau keletą tūkstančių“, – kelią į poezijos viršūnę brėžia M.Leknickas.

Poetas socialiniuose tinkluose paskelbė, kad ruošiasi leisti knygą, ir gerbėjams pasiūlė pirkti dar neišspausdintą leidinį. Žmonės už jį mokėjo net nematę leidinio. Už surinktas lėšas buvo iš­­spausdinta tūkstantis poezijos rinkinio „Knie­dytos mintys“ vienetų ir išsiųsta užsakovams.

Autorius, kurio knyga šiandien jau parduota 7 tūkst. egzempliorių tiražu, at­vi­rai sako, kad šiandien jau gali derėtis dėl pa­lan­kių sąlygų su leidėjais ir platintojais, todėl ki­ta knyga gali būti bendras jo ir profesionalių leidyklų bendradarbiavimo vaisius.

Sėkmė – derybinė pozicija

„Leisdamas poezijos rinkinį nesitikėjau už­dirb­ti, bet pamačiau, kad ši veikla gali būti pelnin­gas verslas tiek autoriui, tiek leidyklai. Jei ra­šytojas nepalankiomis sąlygomis pasirašo su­tartį su leidykla, dėl to gali kaltinti tik save“, – žodžių į vatą nevynioja M.Leknickas.

Jis pats pirmąja sėkme pasinaudojo derėdama­sis su platintojais dėl palankių sąlygų. Poe­tas tvirtai sako, kad kūrybą galima paversti pra­­gy­venimo šaltiniu, tačiau tai darbas, kuris ne­gali apsiriboti tik klaviatūros barškinimu.

Norint gyventi iš savo kūrinių pardavimo per metus reikėtų parašyti vieną dvi knygas ir už­siimti savo vardo garsinimu, važinėti į susitikimus su skaitytojais, dalyvauti įvairiuose projek­tuose, už kuriuos taip pat mokama. Be to, ne­galima pamiršti, kad vien tik žinomas vardas dar neužtikrina gero pardavimo. Tūkstančiai feis­buko sekėjų tikrai dar nereiškia, kad tiek pat bus ir pirkėjų. Nuolat teks investuoti į rekla­mą ar bent viešuosius ryšius.

Tarpininkų neišvengsi

„Nežinau, ar kartosiu eksperimentą, kai pats spausdinau knygą ir pats ją pardavinėjau internetu. Susidūriau su nesklandumais: kurjeriai dalies knygų nepristatė, nes užsakovų nerado namie. Kai kurie žmonės, pirkdami „Knie­dy­tas mintis“, parašė neteisingą adresą. 5–7 proc. knygų, nors siuntų tarnyba už kiekvieną leidinį gavo po 1,5 euro, taip ir nebuvo nuvežtos užsakovams. Skaitytojai mane apipylė piktais laiškais. Nusprendžiau, kad tegul geriau kny­gas pardavinėja knygynai“, – apie patirtus nuo­tykius ir kodėl prireikė tarpininkų, pasiiman­čių savo dalį, pasakoja M.Lek­nickas.

Rašytojui, kai reikėjo išsiuntinėti parduotas knygas (pirmiesiems pirkėjams jis buvo pažadėjęs ranka pasirašytus egzempliorius su asmeniniu palinkėjimu), teko pagalbon kviestis drau­gus. Nors šiam darbui ėmė atostogų, vienas per trumpą laiką nebūtų sugebėjęs susitvarkyti.

Poetas nurodo ir dar vieną priežastį, kodėl nenori vienas stačia galva nerti į kūrybą ir m­ė­ginti gyventi vien tik iš to, – tai rizikingas verslas. Niekas negali užtikrinti, jog naujo leidinio egzempliorių bus parduota tiek, kad autorius iš to pragyventų, kol baigs kitą kūrinį.

Be to, jei savo leidinius pardavinėsi pats, pa­vyzdžiui, siųsi paštu ar per kurjerius, teks bendrauti su tūkstančiais užsakovų, knygas pakuoti, tikrinti adresus, aiškintis, kodėl vienu ar kitu adresu siuntinys nebuvo pristatytas.

Tai milžiniškas darbas, atimantis daug laiko. Lietuvos rinka ne tokia pelninga kaip didesnių Vakarų valstybių. Paprastai ten žinomi autoriai turi ne tik leidėjus, bet ir agentus, kurie tvarko administracinius reikalus. Mokėti šiems tarpininkams lietuviai, netgi garsūs autoriai, kol kas neturi pakankamai pajamų.

Nori pinigų – kelk skandalą

Vis dėlto norinčiųjų savo kūrybą derinti su leidyba yra. Dailius Dargis pernai išleido penktą knygą apie kriminalinį pasaulį. Jo kelias į sa­varankišką leidybą šiek tiek kitoks nei M.Lek­nic­ko. Kriminalinių istorijų rašytojas nusprendė rizikuoti savo pinigais ir kūrybą paversti vers­lu, nes nenorėjo didžiosios dalies uždarbio pa­likti leidykloms. Šiandien visas jo knygas leidžia jam priklausanti įmonė. Tačiau pradžia bu­­vo tradicinė, kaip ir daugumos autorių – ben­dradarbiavimas su leidykla.

„Dirbau žiniasklaidos įmonėje ir pasiūliau surinkti mano rašytus tekstus apie mafiją bei iš­leisti knygą. Susitarimas buvo toks, kad jei leidinys bus pelningas, uždarbį dalinsimės per pu­sę, jei patirsime nuostolių – nieko negausiu“, – rašytojas pasakoja apie tai, kaip atsirado „Tik­roji Daktarų istorija“, pirmoji jo knyga.

Per penkerius metus šios knygos, autoriaus žodžiais, parduota 50 tūkst. egzempliorių. Visų D.Dargio knygų jau parduota 100 tūkst. Ra­šy­to­jas pripažįsta: jei nori gerų pardavimo rezultatų, kūrinys turi sukelti skandalą.

Pavyzdžiui, „Tikroji Daktarų istorija“ buvo nuolat žiniasklaidos centre, nes Henriko Dak­ta­ro šeima kreipėsi į teismą, o bylinėjimąsi gan plačiai nušvietė įvairūs leidiniai ir portalai. Tai buvo nemokamas viešinimas, kuris didino publikos susidomėjimą leidiniu. Šiandien tokio pat ar net didesnio dėmesio sulaukia Rūtos Vana­gai­tės „Mūsiškiai“.

Leidyklos nuvylė

D.Dargis gražiais žodžiais apie saviraišką ne­­slepia ir tikrosios priežasties, kodėl nusprendė kūrybą paversti verslu: kai pamatė, kiek ga­li­ma uždirbti, leidybos ėmėsi pats. Vis dėlto ket­virtą knygą „Mafijos kronikos“ vėl patikėjo lei­dyk­lai. Tačiau prisipažįsta dėl šio projekto pa­­­ty­ręs nuostolių, nes partneriai pasinaudojo sutarties punktais, kurie buvo nepalankūs autoriui.

„Leidykla turi šimtus leidinių ir atskirai kny­gai neskiria tiek dėmesio, kiek autorius sa­vo kūriniui. Pardavimas buvo menkas, nes ne­buvo reklamos ir viešųjų ryšių palaikymo, be kurių didesnio pardavimo nebus“, – dėsto D.Da­r­gis.

Kriminalinių istorijų rašytojas nusprendė tarpininkams savo leidinių daugiau nepatikėti. Dabar jo kelias – investuoti į knygos parengimą ir spausdinimą, atiduoti tiražą didmenininkams, kurie leidinį išvežioja po knygynus, su­renka pinigus ir juos perveda autoriui. Dalį pa­jamų tenka atiduoti prekybininkams ir tarpininkams, tačiau nereikia rūpintis logistika.

Vis dėlto tai nereiškia, kad autorius gali sū­puo­tis kėdėje ir svajoti apie pirmą milijoną. „Jei nori uždirbti iš knygų rašymo ir leidybos, turi kontroliuoti visą leidybos bei platinimo procesą ir rūpintis viešaisiais ryšiais, derėtis su knygynais. Pavyzdžiui, aš daug dirbu feisbuke. Ten perku reklamą, kuriu puslapius atskiriems leidiniams“, – D.Dargis aiškina, kad lengvai už­­dir­bamų pinigų nėra.

Jis, kaip ir M.Leknickas, daug lėšų skiria reklamai prieš Kalėdas, kai knygų parduodama daugiau. Be to, jei autorius nuolat nešmėžuos portaluose ir televizijoje, jo leidinių pardavimas kris.

Europos Sąjungos ir valstybės paramos kriminalinių istorijų rašytojas neieško. Visi leidiniai – komerciniai projektai, kuriuos finansavo iš savo kišenės. „Mano temos aštrios. Tai ne gro­­žinė literatūra. Rašau tai, ko žmonės negalės nemokamai paskaityti internete“, – sėkmės receptą nurodo D.Dargis.

Vienos knygos neužteks

Šiandien D.Dargiui pajamų šalia knygų pardavimo teikia ir šalutinė veikla – paskaitos, scenarijų rašymas, bendradarbiavimas su televizijomis. Autorius sako, kad jauni ir veržlūs žmonės, kurie nebijo rizikuoti, mėgsta bendrauti ir naudojasi socialiniais tinklais, uždirbti iš savo knygų leidybos bent jau vidutinę lietuvišką algą per mėnesį gali. Tačiau tai nebus viena knyga, kuri neš pinigus visą likusį gyvenimą. Rašyti ir rūpintis leidyba reikės nuolat.

„Kol kas man įdomu rašyti dokumentines is­­torijas. Matau, kad ir žmonėms tai įdomu. Kai knygos nebebus perkamos, imsiuosi kitos veik­­los“, – visą gyvenimą rašyti neplanuoja D.Dar­­gis.

Tradicinės leidyklos taip pat pastebėjo autorius, kurie savo kūrinius leidžia patys. „Va­di­na­moji savilaida, kai žmonės patys leidžia savo kny­gas, augs. Pasaulyje šis judėjimas jau įgijo pa­greitį“, – sako „Vagos“ leidyklos vyriausioji re­­daktorė Agnė Puzauskaitė.

Autoriai ir rinkodarininkai įvardija ir auditoriją, kuriai skiriama daugiausia dėmesio. Tai vi­dutinio amžiaus moteris, turinti nuolatinį darbą.

Leidyklos tokia tendencija, kai žmonės pa­tys leidžia ir reklamuoja savo kūrinius, nesidžiaugia, nes tai atima dalį jų pajamų. „Mums vadinamoji savilaida – iššūkis. Jei geras autorius sugeba pats rūpintis savo kūriniais, jis už­dirba daugiau nei pas leidėją ir jį prisivilioti sun­ku. Iš kitos pusės, pavieniam rašytojui dažnai pritrūksta žinių apie rinkodarą, leidybą“, – apie tai, kad pelningai parduoti savo kūrinius sugeba ne kiekvienas, aiškina leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.

Tačiau ji pabrėžia ir niuansą, dėl kurio savilaida netampa masiniu bestselerių autorių už­siėmimu: jei knyga nepateisina lūkesčių ir jos leidyba būna nuostolinga, riziką prisiima leidykla. Daug kas tiesiog nenori rizikuoti savo pi­nigais.

Savilaida praktiškai neužsiima vertėjai, ku­riems leidyklos moka didesnius honorarus nei daugumos lietuviškų bestselerių autoriams. Ver­tėjai iš literatūrinio darbo pragyvena. Tai paaiškinama paprastai: vidutiniškai užsienio au­­torių knygų tiražai didesni nei lietuvių au­torių.

Vis dėlto padėtis keičiasi. „Stovime prie ri­bos, kai Lietuvoje vis daugiau autorių galės gy­venti iš honorarų. Kalbame apie vidutiniam at­ly­ginimui prilygstančias pajamas. Bet tokių žmo­nių nebus dešimtys“, – prognozuoja L.Va­ra­navičienė.

Tačiau jei autorius nori uždirbti bent keletą šimtų eurų per mėnesį, nepakanka vidutinio tiražo, kuris statistiškai tik šiek tiek viršija tūkstantį egzempliorių. Prancūzijoje vidutinis knygos tiražas, leidyklos „Tyto alba“ duomenimis, yra 7 tūkst. egzempliorių.

Autoriai nuošalėje

Sotus gyvenimas iš leidyklų honorarų – rašytojams vis dar tolima ateitis. Nors pačių leidyklų pajamos iš knygų pardavimo, Statistikos de­par­tamento duomenimis, didėja, pelno banga kol kas sunkiai ritasi iki autorių.

L.Varanavičienė autoriams, bendraujantiems su leidyklomis, greito uždarbio didėjimo kol kas nežada: prie knygų dirba daugybė žmonių, kuriems reikia mokėti. Leidiniams, galintiems tapti bestseleriais, skiriamas reklamos biu­džetas, tai savo ruožtu taip pat mažina rašytojo honorarą. Be to, leidyklos vis dažniau linkusios sudaryti sutartis, pagal kurias, jei pardavimas stringa, atsakomybę už tai prisiima ir autorius – mažėja jo uždarbis.

A.Puzauskaitė sako, kad autorių, pasirašančių sutartis su leidyklomis, pajamos nedidelės. Mėnesinis atlyginimas, kuris kūrėjams leistų užtikrintai žvelgti į ateitį, niekam nemokamas. „Šiek tiek daugiau nei lietuvių autoriams mo­kama vertėjams, kuriems tai pragyvenimo šaltinis. Leidyklos prie geriausių rikiuojasi į eilę, nes kvalifikuotų specialistų trūksta“, – apie kitą rinkos pusę pasakoja „Vagos“ leidyklos atstovė.

Išspaudžia minimumą

Gintaras Bleizgys, pats išleidęs devynias poe­­zijos knygas ir iki pernai vasaros valdęs 13 knygynų tinklą „Knygų namai LT“, sako, kad Lietuvoje gali būti nuo 10 iki 30 žmonių, mėginančių pragyventi vien tik iš knygų rašymo. Dauguma jų bendradarbiauja su leidyklomis.

Tačiau tai nebūtinai grožinės literatūros au­toriai, o jų gyvenimas ne toks sotus kaip aukštas pareigas einančio valdininko. Kaip jau mi­nėta, daugiausia parduodama publicistikos, ku­linarijos knygų. L.Varanavičienė pateikia ir konkretų pavyzdį: jau keletą metų iš eilės vienos perkamiausių jos vadovaujamos leidyklos knygų – Filomenos Taunytės kūriniai apie sveikatingumą.

G.Bleizgio žiniomis, bent šiek tiek žinomam autoriui, išleidusiam keletą perkamų kny­gų, iš honoraro ir, jei jis pasilikęs autoriaus teises, iš mokesčio už knygų skaitymą bibliotekose per mėnesį įmanoma uždirbti apie 400 eurų. Tokia suma įkandama tik tiems, kurių kū­rinių parduodama bent keletas tūkstančių eg­zem­p­lio­rių. Pragyventi sugeba ir kai kurie grožinės literatūros autoriai. Pavyzdžiui, meilės ro­manų ra­šy­tojai, per metus sukuriantys kelis ro­manus. Ša­­lia honorarų jiems reikšminga pa­jamų dalis – mokestis už knygų panaudą bibliotekose.

„Žinomi autoriai, kurie sugeba organizuoti reklamos kampanijas arba už juos tai padaro lei­dyk­los, parduoda po keliolika ar keliasdešimt tūkstančių knygų“, – dėsto G.Bleizgys ir sa­­ko, kad netgi dabar kai kurie rašytojai su gi­liais pasidūsėjimais pasakoja apie sovietmečiu gyvavusią sistemą, kuri daliai menininkų leido patogiai gyventi.

Lietuviškieji superbestseleriai

„Leidybos verslas prieš keletą metų buvo nuostolingas, tačiau šiandien jau viltingai žengiame į priekį“, – apie tai, kad padėtis taisosi, pa­­sakoja A.Puzauskaitė ir atskleidžia naują ten­den­ciją: pirkėjai vis mieliau renkasi lietuvių au­torių knygas. Prieš keletą metų, su retomis išimtimis, knygynuose karaliavo verstinė literatūra.

„Jei knyga parašyta ir leidžiama kaip ko­mercinis projektas, o jos pardavimas pasiekia bent 7 tūkst. egzempliorių, iš tokio tiražo galima uždirbti nuo kelių iki keliolikos tūkstančių eurų. Kiek man asmeniškai teko susidurti, pats didžiausias pirkimas buvo Valdo Adamkaus kny­gos „Paskutinė kadencija“. Mes, knygynų savininkai, mokėjome spaustuvei, kad tik greičiau išleistų naują tiražą“, – į prisiminimus leidžiasi G.Bleizgys.

Vien „Knygų namai LT“ tinkle pajamos iš V.Adamkaus knygos per mėnesį siekė 13 tūkst. eurų. Vidutiniškai parduodant bet kurio kito autoriaus knygas pajamos paprastai siekdavo ne daugiau kaip 300 eurų per mėnesį.

„Tyto albos“ vadovė patvirtina, kad V.Adam­­­kaus knyga lietuviškais mastais buvo superbestse­­leris, kurio parduota per 40 tūkst. egzempliorių. Nors išleista 2011 m., knyga perkama ir da­bar.

Kito tokio atvejo, kai žmonės veržėsi į knygynus ir stovėjo eilėse dėl vienos knygos, nebebuvo, nors sujudimų, kai skaitytojai eina pirkti ne šiaip knygos, o ieško vieno ar kito autoriaus kūrinių, būna gana dažnai.

Lietuviškais bestseleriais, kurių parduota po keliolika tūkstančių, galima vadinti Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“, Laimos La­vas­tės „Mes. Lietuviai“. Jos leistos pakartotiniais tiražais. Iš verstinių knygų laukiamos tokios, kaip E.L.James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, Gregory Davido Robertso „Šantaramas“.

„Rinkoje būna šuolis, kai užgriebiama ne­nagrinėta arba uždrausta tema. Kitas svarbus faktorius – leidyklos palaikymas. Didžiausius knygynus ir leidyklas valdo tos pačios įmonės. Jei knyga padedama matomoje vietoje, rengiama jos palaikymo kampanija, bus ir parduodama. Kitų knygų pirkėjai tiesiog nepamato. Dėl to sunku prasimušti autoriams, kurie nepriklauso didžiosioms leidykloms“, – aiškina G.Bleizgys.

Poetas sako, kad 5 tūkst. egzempliorių tiražas – didelis ir pelningas. Jei parduodamas tik pir­minis apie 2 tūkst. egzempliorių leidimas, tai balansuojama ties savikainos riba.

Tačiau knygos gyvenimo laikas nėra amžinas. Paprastai tai metai, kartais dveji. Išimtys – retos. „Vagos“ leidyklos redaktorė pasakoja, kad kartais pasitaiko, jog kokia nors verstinė knyga sandėliuose guli keletą metų, jau planuojama ją išvežti į makulatūrą, tačiau staiga šios knygos motyvais išleidžiamas kino filmas, ir tada leidinys šluojamas iš lentynų, prireikia naujų tiražų.

Verslo sistema

Šiandien sudėtinga pasakyti, kokio dydžio tikroji Lietuvos knygų rinka, nes leidiniai parduodami ne tik specializuotuose knygynuose. Statistikos departamentas duomenis renka tik iš pastarųjų.

„Palyginti daug leidinių realizuojama prekybos centruose, per susitikimus su skaitytojais, elektroninėse parduotuvėse“, – specifiką aiškina G.Bleizgys.

Kitas galingas ir vis augantis pardavimo kanalas – feisbukas. Tokie autoriai, kaip Ilzė Butkutė, M.Leknickas, gerbėjams tiesiogiai parduoda tūkstančius egzempliorių savo kūrinių. Daug realizuojama ir knygų mugėje. Jei užtenka reklamos, leidyklos ten parduoda tūkstančius egzempliorių. Dėl to šiam renginiui leidyklos ruošia pačias karščiausias naujienas.

G.Bleizgys sako, kad nors knygos didžiausio pardavimo laikas yra metai, šį laiką galima pratęsti, jeigu autorius rašo nuolat: jei patinka nauji kūriniai, žmonės perka ir senus. Kitas kelias – jei leidykla kūrinį įtraukia į kokią nors seriją. Pirkdami naujus leidinius žmonės ieško ir senų serijos knygų.

Svarbus pardavimo skatinimo būdas – įvairūs konkursai ir rinkimai. Jie suteikia ne tik rek­lamą. „Jei knyga pateko į geriausių knygų de­­­­­­­šimtuką, tai praktiškai garantuoja, kad 500–700 leidinio egzempliorių nupirks bibliotekos. Lietuvos rinkai tai didelis kiekis“, – niuan­sus aiškina G.Bleizgys.

Elektroninės knygos – užribyje

Tradicinis leidybos verslas atsigauna – bendros pajamos pokriziniais metais didėja, tačiau jei kalbame apie visą rinką, prabėgusius metus galima įvardyti kaip neįgyvendintų lūkesčių laiką: nurimo kalbos apie elektronines knygas, nors prieš keletą metų didieji portalai pompastiškai atidarinėjo skaitmeninius leidinius platinančius knygynus. Lūžio neįvyko ir virtualios knygos liko tik nišine preke.

A.Puzauskaitė sako, jog elektroninių knygų leidyba, kurios leidyklos bijojo, nes prognozuota, kad popieriniai leidiniai greitai išnyks, buvo aklavietė. Maždaug prieš dvejus metus paaiškėjo, kad skaitmeninių leidinių pardavimas ne­iš­stums popierinių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.

„Vagos“ leidyklos redaktorė sako, kad šia­me segmente sėkmės sulaukia tik pavieniai projektai. Šiandien leidyklos prognozuoja, kad elektroninė leidyba – ne šviesi ateitis, o tik nišinis pardavimo kanalas.

„Pardavinėju visų penkių knygų elektronines versijas, tačiau tai labiau prestižas ir parodymas, kad žengiu koja kojon su laiku, nei už­darbis“, – patirtimi dalijasi D.Dargis.

Rašytojas savo kūrinius platina „iTunes“ ir „Google Play“, lietuviškuose elektroniniuose knygynuose skaitmeninės versijos neparduoda. Pačiam D.Dargiui skaitmeninės knygos – kol kas tik galvos skausmas: jas masiškai platina piratai. Reikia nuolat stebėti nuskenuotus leidinius platinančius tinklalapius ir jiems rašyti piktus laiškus, kad kūrinio platinimas būtų nu­trauktas. „Bylinėtis kol kas neprireikė. Už­ten­ka pagąsdinimų, ir knygas jie išima. Jei ne­būtų piratų, pardavimą tai dar šiek tiek kilstelėtų“, – porina D.Dargis.

L.Varanavičienė sako, jog elektroninių kny­gų pardavimo mažėjimas matomas visame pasaulyje, ir prognozuoja, kad pas mus skaitmeninė leidyba netaps reikšminga.

Tiražų kritimas

1994 m. vidutinis knygos tiražas (6,8 tūkst. egz.) buvo net 5 kartus didesnis negu 2014 m. – 1,3 tūkst. egz. Verstinės knygos leidžiamos kiek didesniu kaip 1,6 tūkst. egz. tiražu.

Šaltinis: Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Rūta Vanagaitė: „Rengiuosi dėvėtų rūbų parduotuvėse“

Lietuvoje bestselerių autoriai neuždirba tiek pinigų, kad galėtų nevaržomai gyventi. Aš pati iš kūrybos pragyvenu sunkiai, rengiuosi dėvėtų rūbų parduotuvėse ir greito pagerėjimo nelaukiu – leidykla ne kartą yra pasakiusi, kad iš rašymo nepraturtėsi.

Šiandien mano pagrindinės pajamos – tai 15 proc. nuo knygos „Ne bobų vasara“ leidyklos kainos. Tai mažiau kaip euras už vieną egzempliorių, bet aš dėkinga žmonėms, kurie ją vis dar perka. Šio kūrinio per dvejus metus parduota per 30 tūkst. egzempliorių.

Jei būčiau žinojusi, koks bus jos populiarumas, galbūt būčiau leidusi pati. Tačiau šioje rinkoje nieko negali nuspėti.

Taip nutiko ir pastarajai mano knygai „Mūsiškiai“. Ją rašiau vien dėl to, kad po knygos „Ne bobų vasara“ leidyklai buvau įsipareigojusi pateikti dar vieną kūrinį. Sėkme niekas netikėjo, netgi aš pati. Maniau, kad jos niekas nepirks.

Gavau 1500 eurų honorarą. Tai atlygis už mano pusės metų darbą. Taigi uždirbau maždaug eurą per valandą. Tiek pat kainavo automobilio parkavimas prie Lietuvos ypatingojo archyvo ir kava. Kad sumokėčiau advokatams, kurie skaitė tekstą prieš jį atiduodant leidyklai, pinigus ėmiau iš santaupų.

Kiek žinau, knygos pristatymo vakarėliui su sumuštiniais buvo skirta daugiau lėšų, nei man sumokėta honoraro. Nieko nekaltinu. Sutartį pati pasirašiau ir sutikau su siūlomomis sąlygomis. Kai leidyklos savininkai mane kviečia prabangių pietų, aš jiems pasiūlau iškepti bulvių, o likusius pinigus atiduoti man.

Nors „Mūsiškių“ sėkme netikėjo niekas, netgi aš pati, šią knygą būčiau rašiusi netgi tada, jei niekas man nebūtų sumokėjęs. Tačiau man motyvas – ne tik pinigai. Rašiau knygą, nes norėjau kažką Lietuvoje pakeisti. Be to, man patinka rašyti. Moku žmonėms sakyti tai, kas jiems svarbu.

Man patinka daryti tai, ką noriu, ir negalvoti apie pinigus. Juokinga, kai žmonės mano, kad „Mūsiškius“ parašiau tam, kad į save iššaukčiau ugnį ir uždirbčiau milžinišką sumą.

„13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“ investicijos

2 tūkst. egzempliorių pirmasis tiražas;

7 tūkst. Eur – pirmojo tiražo parengimo ir spausdinimo kaina;

2–3 tūkst. Eur – viešinimo kaina;

140 parduotų egzempliorių autoriui duoda 1000 Eur pajamų.

Šaltinis: Dailius Dargis

Leidyklų honorarai

400–700 Eur – poezijos knygos autoriaus honoraras.

1200–5000 Eur – populiarios prozos knygos autoriaus honoraras.

3000–5000 Eur – žinomo vertėjo honoraras už knygą.

Šaltiniai: Gintaras Bleizgys, UAB „Vagos“ leidykla

Shutterstock

Tendencija. „Apie Henriką Daktarą dvyliktoje klasėje rašiau baigiamąjį rašinį, kai buvo pasiūlyta tema „Autoritetas“. Labai džiaugiuosi, kad taip baigiau vidurinę mokyklą. Žinau, kad Henrikas – stiprus žmogus ir ištvers šį didžiulį spaudimą, o aš visada už jį“, – taip rašė Simonu prisistatęs kaunietis interneto puslapyje ~henrikasdaktaras.lt~. Jame galima perskaityti daugybės Kauno Daktarų grupuotės garsenybe vadinamą Henriką Daktarą, pravarde Henytė, šlovinančių gerbėjų komentarų.

Jei tada Simonas už minėtą rašinį buvo įvertintas aukščiausiu pažymiu ir po to nutarė imtis rašytojo amato, šiandien jis galėtų parašyti kur kas įdomiau. Netrukus ir antrasis – Lietuvos apeliacinis teismas paskelbs verdiktą senosios Daktarų gaujos gvardijos nusikaltimų, padarytų 1993–2000 m., byloje.

Užvirė nematoma kova

Nors oficialiai teigiama, kad Lietuvoje nusikalstamumas kasmet mažėja, tačiau reti, bet itin šiurpūs ir žiaurūs įvykiai sukelia didžiulį rezonansą visuomenėje.

Paskutiniais 2015-ųjų pavasario mėnesiais Kauno gatvėse aidėję šūviai iš pradžių teisėsaugininkams užminė daug mįslių. Kas tai – kerštas, asmeninių sąskaitų suvedinėjimas ar kova dėl miesto kriminalinio pasaulio sosto? Pareigūnai iki šiol tiria kelias tokių plataus atgarsio visuomenėje sulaukusių konfliktų, pasibaigusių jaunų vyrų žmogžudystėmis bei suluošinimais, versijas.

Po minėtų šaudynių vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis žiniasklaidai suskubo viešai pranešti, kad tokie atvejai Kaune vis dėlto nėra siejami su organizuoto nusikalstamumo gaujomis. Kaltuosius kaip ir sudėtinga surasti, nes šiuo metu už grotų sėdi, o kai kurie jau ir teisiami didžiausi pastarojo meto kauniečių „berniukų” autoritetai iš Agurkinių, Kamuolinių ar Aguoninių nusikalstamų susivienijimų.

Tačiau dabar jau beveik neabejojama, kad mirtini šūviai aidėjo po to, kai jaunieji nusikaltėliai norėjo įrodyti savo autoritetą antrajame Lietuvos mieste, nuo seno garsėjančiame specifiniais, gaujoms priskiriamais nusikaltimais, bet pastaraisiais metais likusiame be aiškaus kriminalinio pasaulio lyderio.

Kai kurie šnekinti kriminalistai pripažįsta, kad ankstesniais laikais, kai Kauno banditams vadovavo iki gyvos galvos nuteistas Henrikas Daktaras ir kiti nusikaltėlių šulai, tokių nusikaltimų beveik nebūdavo. Jeigu tarp žemiausio lygio gaujos narių kildavo ginčų, besivaidijančios pusės kreipdavosi į vieną iš pagrindinių miesto kriminalinių šeimininkų. Jų žodis kruvinaisiais 1990-aisiais buvo lemiamas, o kaltu pripažintas banditėlis paprastai turėdavo susimokėti baudą.

Šūviais santykius aiškinosi Šančių gangsteriai?

Anksčiau ne tik Kauno, bet ir kitų šalies miestų kriminalinį pasaulį valdę ir nerašytų „zonose“ sugalvotų įstatymų laikytis vertę šulai – šiandien išblaškyti arba šalies kalėjimuose priversti atlikti ilgametes bausmes. Kai kurie iš jų nuteisti ir aukščiausia bausme – kalėjimu iki gyvos galvos.

Tačiau policininkai tarsi susitarę tvirtina, kad gyvi likę senieji kriminalinio pasaulio šulai beveik neturi jokios įtakos jaunajai kartai. Ši veikia pagal visiškai kitus principus, o neretai dėl greitų pinigų ar prabangaus gyvenimo yra pasiryžusi imtis kraštutinių priemonių.

Kai buvo rašomos šios eilutės, Kauno kriminalistai vis dar karštligiškai ieškojo gegužės pabaigoje per vieną mirtinu konfliktu pasibaigusį vakarą Aukštuosiuose Šančiuose automobilyje sėdintį 20 metų jaunuolį nušovusių brolių – 23 metų Ryčio Gudyno bei septyniolikmečio Deivido Š. Teisėsaugininkai skelbė, kad per išpuolį broliai sužeidė dar du šalia nužudytojo jaunuolio buvusius draugus. Oficialiai paskelbta, kad jaunieji gangsteriai slapstosi apsiginklavę koviniais ginklais. Neabejojama, kad jaunuoliai galėjo pasitraukti iš Lietuvos ir šiuo metu tūno vienoje iš kaimyninių šalių.

Nors Kauno Šančiai ilgą laiką buvo pasitraukę iš kriminalinių įvykių suvestinių, šio laikinosios sostinės rajono istorija išties verta dėmesio.

Būtent šiame rajone sovietiniais metais klestėjo ir pačiomis pelningiausiomis laikytos Kauno pramonės įmonės – vilnos gamybos susivienijimas „Drobė“, kojinių fabrikas „Cotton“, J.Greifenbergerio (anksčiau „Metalo“) santechnikos dirbinių, šokolado ir „Kauno baldų“ gamyklos. Visa tai šiandien tik prisiminimas, tačiau Kauno kriminalinės policijos senbuviai šių eilučių autoriui teigia, kad būtent šiose anuomet Šančiuose deficitines prekes gaminusių pramonės gigantų užkulisiuose susiformavo laikinosios sostinės kriminaliteto ištakos.

Sovietmečiu šiame proletariniame Kauno rajone buvo susibūrę daug anų laikų žymiausių ir įtakingiausių pogrindinių milijonierių, meno vertybių perpardavinėtojų. Kai kurie iš jų buvo užmezgę bičiuliškus santykius su partinės nomenklatūros viršūnėmis ir kriminalinių grupuočių lyderiais.

Šančiuose savo jaunystę yra praleidę ir kur kas ryškesni šalies visuomenės šviesuliai: dabartinis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, 2012 m. miręs bokso ringo džentelmenu tituluotas Algirdas Šocikas, aktoriai Kostas Smoriginas, Eglė Mikulionytė, estrados žvaigždės Laima Žemaitytė, Aleksas Lemanas, „Pūko“ muzikos krikštatėvis ir dabartinis Kauno miesto tarybos skandalistas Kęstutis Pūkas.

Prasidėjo nevaldomų jaunuolių metas

Šių metų balandžio pradžioje taip pat iš kriminalinių įvykių suvestinių tarsi pranykusiame Kauno Partizanų rajone vėl aidėjo šūviai. Vidury dienos šalia judrios gatvės buvo pasikėsinta į dviejų kriminaline praeitimi garsėjančių vyrų gyvybę. Tąkart vienam iš jų peršautos kojos, o kitas bandydamas pasprukti buvo partrenktas užpuolikų automobiliu.

Vėliau per apžiūrą klinikose paaiškėjo, kad netrukus 50-metį švęsiantis ir mirtinų šūvių išvengęs Giedrius Taujanskis, neblogai pažįstamas narkotikų prekeivius Kaune ir Jonavoje stebintiems kriminalistams, savo kišenėse turėjo bemaž 20 vienetų suklastotų 200 eurų nominalo banknotų. Kartu buvęs 36 metų Vidmantas Stankevičius atsipirko lengvesniais sužalojimais. Tačiau neabejojama, kad abu vyrai tapo jaunųjų miesto gangsterių aukomis.

Po šio įvykio viename iš Kauno butų buvo aptiktas įspūdingas ginklų arsenalas. Tačiau šie įvykiai nebuvo susieti.

Labai aiškus senosios ir naujosios nusikaltėlių kartos konfliktas atsispindi ir šių metų vasarį Kauną sudrebinusioje, iki šiol galutinai neištirtoje išpuolio prieš buvusio garsiausio visų laikų Lietuvos kontrabandos šulo Viliaus Karaliaus parankinį kaunietį Gintarą Simanyną istorijoje. Neoficialiai pasakojama, kad galbūt per vieną buitinį konfliktą užmiesčio sodyboje praeityje stambaus masto kontrabandininkų bylose minėtas G.Simanynas įsivėlė į žodinį konfliktą su keliais apgirtusiais ir jauniesiems Kauno banditų sluoksniams priskiriamais veikėjais, o galiausiai buvo sumuštas.

Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkas Rolandas Kiškis patvirtino, kad minėtas atvejis išties pateko į elitiniu kriminalistų laikomo centro akiratį. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl turto prievartavimo, kuriame nukentėjusiuoju pripažintas G.Simanynas. Tarp įtariamųjų buvo patraukti keturi asmenys, trims iš jų teismas buvo paskyręs kardomąsias priemones – keliems mėnesiams buvo apribota laisvė.

Vis dėlto, šio įvykio aplinkybes tiriančių pareigūnų žodžiais, įtariamųjų negalima priskirti naujosios kartos kriminalinėms gaujoms – tarp į kriminalistų akiratį patekusiųjų yra ir 1974, ir 1994 m. gimusių vyrų.

Keisčiausia, kad šiems faktams pasklidus žiniasklaidoje G.Simanynas smarkiai pasipiktino ir ėmėsi žygių šių eilučių autoriui užčiaupti. Mat atrodo, kad Kaune vis dar „nemadinga“ net ir ištikus kritinei situacijai dėl gyvybės turėti akistatų su teisėsauga.

Prieš keletą metų panašūs įvykiai klostėsi ir šalies provincijoje: vietinius Biržų ūkininkus bandė terorizuoti itin įžūliai besielgiantys jaunieji gangsteriai, sumaištį Raseiniuose sukėlė Sajanų gaujos atstovai. Tačiau nukentėję verslininkai ir ūkininkai ėmė bendradarbiauti su policijos pareigūnais, todėl netrukus banditai buvo neutralizuoti bei pagarsinti šalies žiniasklaidos.

„Ko gero, H.Daktaro ir kitų panašaus lygio veikėjų autoritetas krito dar prieš dešimtmetį. Kartu atsirado daug naujų įžūlių besiformuojančių gaujų. Jų nariai, matydami silpnėjantį Daktarų gaujos autoritetą, jų ekonominį potencialą, ne visada paklusdavo net ir stiprių tarptautinių gaujų nuomonei, – pasakojo aktyviai prie Daktarų gaujos sužlugdymo prisidėjęs buvęs ilgametis Kriminalinės policijos biuro darbuotojas, dabartinis Seimo narys Vitalijus Gailius. – Vienas organizuoto nusikalstamumo klasikas dar maždaug 1997–1998 m. yra sakęs, kad ateina nevaldomų jaunuolių, kuriems negalioja jokie banditų įstatymai, metas. Vienintelis dalykas, kas juos motyvuoja, – pinigai.“

Prieš pasitraukdamas iš pakaunėje esančio Užliedžių dvaro 2008-ųjų pabaigoje H.Daktaras dar mėgino užmegzti kontaktus su Kaune tuo metu karaliavusia Agurkinių gauja. Manoma, kad jis norėjo išsiaiškinti dėl nuskriausto savo pažįstamo, o gal net prisišlieti prie ryškiai suklestėjusių Daktarų įpėdinių. Tačiau tokie bandymai Henai baigėsi viešu pažeminimu.

„Bandė jis šlietis ar atstovauti kažkokios kitos asmenų grupės interesams – čia yra dvi skirtingos versijos. Man yra tekę girdėti, kad keletą kartų jo buvo mandagiai paprašyta palikti susitikimo vietą, jis buvo pasiųstas tuo metu galvą kėlusių jaunimo gaujų“, – savą versiją pateikė ne vieną garsią šalies nusikaltėlių bendriją su kolegomis sutriuškinęs V.Gailius.

Kaune vieša paslaptis, kad per vieną tokių susitikimų Daktarų patriarchas buvo pasiųstas trimis raidėmis.

Šiurpina provincijos banditai

Atidžiau pažvelgus į pastarojo meto Lietuvos kriminalinę panoramą pastebima, kad žiauriuose ir visuomenę sukrėtusiuose nusikaltimuose itin ryškus nepilnamečių braižas. Tiesa, pilnametystės nesulaukę jaunuoliai tampa ne tik jaunaisiais žudikais, užpuolikais ar narkotikų platintojais, bet ir aukomis.

Net ir šiandien tarptautinėje žiniasklaidoje tenka matyti publikacijų, kuriose rašoma, kad vienos ar kitos išsivysčiusios Europos šalies žmonių likimus suluošina, ilgai kauptus turtus grobia ar kvaišalų vietiniams bando įbrukti mafijos atstovai iš Lietuvos. Tačiau tokia nuomonė klaidinga. Norėtųsi iškart nuraminti europiečius kaimynus, drąsiai pareiškiant, kad užsienyje veikia ne Kauno Daktarai ar Panevėžio Tulpiniai, o patys žiauriausi, neraštingi, neišsilavinę „atmarozkai“ iš Lietuvos provincijos miestelių.

Tarp tokių yra ir nemažai atvykėlių iš Šiaurės Lietuvoje esančių Biržų, kurie prieš dvejus metus tapo „populiariausiu“ ir banditų sostine vadinamu mūsų šalies miestu. Vietiniai garsiai šaukė, kad šiame nedideliame mieste suklestėjo naujoji kadaise šalį šiurpinusių Pašto karvelių gaujos vyrukų pamaina. Ji išties garsiai ir aukštai kėlė galvas iki vieno 2013-ųjų rugpjūčio pabaigos įvykio.

Tuo metu Lietuvą sukrėtė kruvinas incidentas, kai Biržų centre buvo apšaudyti du nepilnamečiai. Septyniolikmetis, kuris praeityje buvo tapęs Lietuvos šaudymo sporto jaunių ir jaunimo čempionu, tą kartą nužudytas šūviu į nugarą. Po kelių dienų Vilniaus policininkams pasidavė mirtiną šūvį paleidęs Dainius Miliukas.

Nors praeityje su organizuotais banditais sietas vyras geranoriškai prisipažino apie konflikto aplinkybes, šiuo metu yra teisiamas, tačiau Panevėžio apygardos teisme prasidėjęs procesas vyksta su trukdžiais, nes kaltinamuoju patrauktas vyras dangstosi psichine negalia.

Kaip jau anksčiau skelbta žiniasklaidoje, praeityje 38 metų D.Miliukas buvo Biržų nusikaltėlių autoritetas. Vienu metu mažame miestelyje važinėjosi, daugeliui aplinkinių keldamas nuostabą, itin prabangiu „Mercedes-Benz“ automobiliu. Tačiau vietiniai gyventojai pareiškė, kad pastaraisiais metais jis buvo sostą praradęs autoritetas. Jam teko patirti jaunųjų banditų atakas, todėl netrukus vyras persikėlė į sostinę. Bet, regis, noras susigrąžinti prarastas pozicijas ir užsidirbti daugiau pinigų D.Miliuką prieš dvejus metus grąžino į Biržus. Jo tikslą vėl dominuoti vietos šešėliniame pasaulyje sužlugdė kruvinas 2013-ųjų rugpjūčio pabaigos vakaras.

Tą vakarą iš kovinio 9 mm kalibro pistoleto „Makarov“ girtas D.Miliukas paleido šūvius į niekuo dėtus namo einančius du paauglius. Vienas jų, sunkiai sužalotas septyniolikmetis, nubėgęs vos 30 metrų, mirė po daugiabučio namo balkonu. Kitam, penkiolikmečiam jo draugui, pavyko pabėgti nuo apsvaigusio Biržų šaulio.

Išsigelbėjęs paauglys vėliau tėvams pasakojo, kad grįždami su draugu namo ir išvydę iš privažiavusio automobilio BMW išlipusį D.Miliuką su į juos nukreiptu ginklu pamanė, jog vyras nori tik pagąsdinti žaisliniu pistoletu.

Kad pateko į rimtą bėdą, paaugliai suvokė tada, kai D.Miliukas, mojuodamas ginklu, liepė gultis ant žemės. Gelbėdamiesi jie puolė bėgti. Į sprunkančius nepilnamečius vyras iš kovinio ginklo paleido net aštuonis šūvius. Vienam jų kulkos pataikė į kairę šlaunį ir nugaros kairės pusės apatinę dalį. Sužeidimai buvo mirtini. Jo draugas didelių sužalojimų išvengė tik dėl laimingo atsitiktinumo. Rikošetu atšokusi kulka paaugliui pataikė į viršutinę lūpą.

Šioje byloje ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai konstatavo, kad D.Miliukas kėsinosi nužudyti abu paauglius, tačiau kruvino akto nebaigė vien dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių – pistolete baigėsi šoviniai.

Liepsnojantis „tūsas“ Šilainiuose

Praėjusių metų spalį Kauno apygardos teisme paskelbtas nuosprendis byloje, kurioje aštuoniolikmetis Paulius Sasnauskas, devyniolikmetis Lukas Buckus ir 23 metų Paulius Diliūnas buvo nuteisti dėl to, kad sudegino Kaune butą su žmonėmis. Kaskart į teismo posėdžius atvežti jaunieji nusikaltėliai dangstėsi laikraščiais ir rankomis, vengė bendrauti su žurnalistais ir prisileido tik advokatus. Į teismą atvykę nukentėjusiųjų giminės piktinosi, kad teisiamieji yra ramūs ir nereaguoja į pastabas.

2012-ųjų kovo pabaigoje Kaune, Šilainių mikrorajone, Baltų prospekto daugiabutyje tarp kelių jaunuolių kilo konfliktas, pasibaigęs liepsnomis. Netrukus jaunimo vakarėlyje dalyvavę vaikinai ir merginos šoko pro septintame daugiabučiame name tyčia padegto buto langus, balkonus.

Bute tą vakarą gimtadienį šventęs devyniolikmetis žuvo, 11 žmonių sužeista, 30 evakuota. Vienam iš degančio buto pro langą iššokusių jaunuolių nustatytas neįgalumas.

Netrukus sulaikyti keli įtariamieji tyčiniu padegimu. Vienam iš šios jaunųjų žudikų gaujos narių buvo tik 17 metų.

Nežinia, kieno įkalbėtas ar pavargęs nuo bėglio gyvenimo, o gal pasvarstęs, kad atsipirks švelnesne bausme, jeigu nebesislapstys, į policiją pats atėjo beveik penkis mėnesius ieškotas 22 metų Andrius Lukoševičius.

Į Kauno policijos Centro komisariatą atvykęs A.Lukoševičius, kaip pats teigė, ištisus mėnesius slapstėsi Anglijoje – iškart po gaisro nuvykęs į Londoną apsigyveno pas ten esančius draugus. Tačiau galiausiai nusprendė sugrįžti į gimtąjį Kauną ir atskleisti pareigūnams tikrąsias šio kraupaus įvykio aplinkybes.

Per tyrimą nustatyta, kad A.Lukoševičius išties bandė sukliudyti girtiems draugams įvykdyti kraupią egzekuciją, tad baudžiamoji byla jo atžvilgiu buvo nutraukta. Įtakos šiam sprendimui turėjo ir geranoriškai suteikti jo parodymai, įvardijant konkrečius egzekutorių veiksmus, – jie apliejo benzinu gyvą vaikiną ir jį padegė.

Nusikaltime dalyvavęs P.Diliūnas nuteistas 15 metų laisvės atėmimo bausme, P.Sasnauskas, kuris nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, teismo sprendimu už grotų pasiųstas septyneriems su puse metų. Teismas nusprendė, kad trečias nuteistasis, L.Buckus, neturėjo tikslo nužudyti, todėl jam skirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė vykdymą atidedant. Jiems priteista solidariai sumokėti daugiau kaip 300 tūkst. Lt civilinius ieškinius – atlyginti neturtinę ir turtinę žalą nukentėjusiesiems.

Savo kaltės nė vienas iš butą su jaunu vaikinu padegusių jaunuolių taip ir nepripažino. Tačiau pareigūnams surinkus visų nusikaltimo dalyvių liudijimus paaiškėjo, kad pagrindinis šio išpuolio organizatorius – P.Sasnausko brolis, 24 metų Martynas Sasnauskas. Jis iki šiol slapstosi nuo teisėsaugos, neabejojama, kad gali slėptis pas draugus Anglijoje arba Airijoje. Yra duomenų, kad bėgliu tapusio M.Sasnausko tėvas praeityje galėjo palaikyti glaudžius ryšius su Kaune klestėjusiais anų laikų autoritetais iš nusikalstamo pasaulio.

Neseniai Lietuvoje viešėjęs ir apie Skandinavijoje veikiančius automobilių vagišius iš mūsų šalies dokumentinį filmą sukęs norvegų kriminalinių televizijos laidų, knygų apie organizuotas gaujas autorius Steinas Mortenas Lieras prisipažino, kad jo pažintis su lietuviais nusikaltėliais prasidėjo po vienos į jo rankas patekusios bemaž prieš dešimtmetį Norvegijos žiniasklaidoje pasirodžiusios publikacijos. Šiame rašinyje, kurį jis pateikė ir šių eilučių autoriui, pasakojama, kad nemažai į Norvegiją atvykstančių nuosavus namus ir automobilius grobstančių asmenų yra kilę iš Kauno. Minėtas straipsnis iliustruotas niūra fotografija, kurioje užfiksuoti senos statybos daugiabučiai iš Šilainių mikrorajono.

Norvegų žurnalistui S.M.Lierui susidarė įspūdis, kad Kauno Šilainiai – tarytum getas, kuriame vidury baltos dienos prekiaujama narkotikais, o tamsiuoju paros metu į gatves išrieda ginkluoti ir nevaržomi jaunuoliai. Mandagiai bandžiau paaiškinti, kad to mūsų šalyje, o juo labiau Šilainiuose, dabar nebūna. Tą patį svečiui iš Norvegijos minėjo ir Kaune sutikti kriminalinės policijos darbuotojai. Tačiau norvegas mūsų tikinimais kažkodėl nebuvo linkęs patikėti ir pats savarankiškai nutarė automobiliu pervažiuoti Šilainių mikrorajoną skersai ir išilgai. Tiesa, geidžiamų vaizdų savo televizijos reportažui jis taip ir neišvydo.

Nepaisant to, savo naujausioje knygoje „Mafija Norvegijoje“ (išleista 2013 m.) S.M.Lieras drąsiai skelbia, kad nemažą „kriminalinio eksporto“ dalį Skandinavijos šalyse – Norvegijoje, Švedijoje sudaro įvairiausiais nusikaltimais užsiimantys jaunuoliai iš Lietuvos.

Nepilnamečius klupdo plėšimai

Naujausias Lietuvą sukrėtęs akibrokštas įvyko paskutinėmis gegužės dienomis, kai prabangiuose pačiame Kauno centre esančiuose apartamentuose septyniolikmetis iš skurdžios daugiavaikės šeimos mirtinai subadė pasiturimai gyvenusį, tačiau viešumos vengusį 31 metų tarptautinio IT verslo specialistą Aurimą Rapalį. Nors viešojoje erdvėje pasklido žinių, kad kraupiam nusikaltimui nepilnametis ryžosi dėl turtinių reikalų, norėdamas tiesiog apiplėšti, tačiau sklando ir kitos iki šiol slepiamos versijos. Pareigūnai vis dar aiškinasi šio nužudymo motyvus ir, kaip įprasta tokiais atvejais, žiniasklaidai atsikerta įprastu paaiškinimu: „Vyksta ikiteisminis tyrimas, tad jokių komentarų neteiksime.“

Neabejojama, kad po šio įvykio žudiku tapęs nepilnametis keliaus į Kauno nepilnamečių koloniją, mat jo pavardė minima dviejuose iki šiol neužbaigtuose ikiteisminiuose tyrimuose – paauglys įtariamas dalyvavęs plėšime ir bandęs pavogti automobilį.

Remiantis oficialia Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos statistika, kurioje užregistruotos nusikalstamos veikos, kurias padarė nepilnamečiai, teigiama, kad padėtis kasmet gerėja.

Statistinėje lentelėje matyti, kad 2004 m. Lietuvoje ištirta 5021 nepilnamečių padaryta nusikalstama veika ir po to kasmet jų sparčiai mažėja. 2005 m. – 4759, 2006 m. – 4244, 2007 m. – 4051, 2008 m. – 4325, 2009 m. – 4023, 2010 m. – 3589, 2011 m. – 3296, 2012 m. – 3127, 2013 m. – 3126.

Šių eilučių autoriaus kalbintas Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas Almantas Atkočaitis tvirtino, kad minėta įstaiga yra vienintelė šalyje, kurioje laikomi suimti, taip pat laisvės atėmimo bausmę atlieka nepilnamečiai bei pilnamečiai iki 21 metų.

Remiantis 2015 m. birželio 2-osios duomenimis, nepilnamečių pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliko 69 nuteistieji (33 pilnamečiai). Tą dieną nepilnamečių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas 61 suimtasis, iš jų 11 laukiančių nuosprendžio įsiteisėjimo, trys atliekantys arešto bausmę, viena suimtoji nepilnametė, trys nuteistieji, dirbantys ūkio darbus.

2014 m. vidutinis laisvės atėmimo bausmės laikas, paskirtas teismo nuosprendžiu, buvo 3 metų 6 mėnesių 5 dienų laisvės atėmimo, vidutinė realiai atlikta laisvės atėmimo bausmės dalis – 1 metai 10 mėnesių 29 dienos laisvės atėmimo, praleistas tardymo izoliatoriuje laikas iki nuteisimo – 5 mėnesiai ir 20 dienų.

2015 m. birželio 2 d. nepilnamečių pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančių 69 nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos: plėšimai – 40 proc., vagystės – 30 proc., nužudymas – 13 proc., išžaginimas – 8,6 proc.

Su probleminiais nepilnamečiais dirbančio A.Atkočaičio teigimu, nuo praėjusių metų rugsėjo 1-osios dalis nuteistųjų (nuteistieji turi pasirinkti, mokytis vidurinėje ar profesinėje mokykloje) ir visi suimtieji mokosi Kauno „Aitvaro“ vidurinėje mokykloje, kita dalis nuteistųjų – Kauno mechanikos mokyklos skyriuje, kur nuteistieji mokomi profesijos (yra sudaryta po vieną stalių, duonos ir pyrago gaminių kepėjų bei virėjų grupę).

Skirstant nuteistuosius pagal gyvenamąją vietą pabrėžtina, kad iš kaimo bei gyvenviečių jų yra 47,8 proc., iš vaikų globos namų – 14,9 proc., iš Klaipėdos – 10,1 proc., iš Kauno – 7,2 proc., iš Vilniaus, Mažeikių, Alytaus, Palangos, Kėdainių – 2,8 proc. Didžioji dalis patekusiųjų į pataisos namus yra iš asocialių šeimų.

Pataisos namai kaupia ir sistemina duomenis apie išėjusius iš įstaigos nepilnamečius grįžtamajam ryšiui įvertinti. Nuteistajam nepilnamečiui išėjus iš įstaigos tęsiamas bendradarbiavimas su probacijos tarnybomis, Vaiko teisių apsaugos tarnybomis, darbo biržomis bei kitomis organizacijomis.

Nepilnametį paleidus iš kolonijos šioms įstaigoms siunčiami paklausimai dėl informacijos apie jo integravimąsi į visuomenę. Iš gautų duomenų, A.Atkočaičio teigimu, matyti, kad pakartotinai į nepilnamečių pataisos namus sugrįžta iki 10 proc. jaunuolių, dažniausiai už teismo paskirtų įpareigojimų nevykdymą (pavyzdžiui, probacijos tarnybos atstovai nustatytu laiku neranda jų namie).

Apie nuteistuosius, kurie padaro naujas nusikalstamas veikas ir atlieka laisvės atėmimo bausmes suaugusiųjų pataisos namuose, minėta įstaiga duomenų neturėjo.

Brangios BPC klaidos

Po šiurpaus 2013-ųjų rudenį Lietuvą šokiravusio įvykio Dembavoje (Panevėžio rajone), kai du praeityje su teisėsauga reikalų turėję vyrai išžagino ir automobilyje sudegino septyniolikmetę merginą, šalies sociologai atliko keletą apklausų, per kurias šalies gyventojų buvo teiraujamasi, ar jie išties jaučiasi saugūs.

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ kartu su naujienų portalu „Delfi“ parengtos apklausos duomenys atskleidė, kad Lietuvoje žmonės jaučiasi gana saugūs. Klausiami apie tai 15,5 proc. respondentų sakė besijaučiantys saugūs, 36,8 proc. savo būseną apibūdino kaip greičiau saugią.

Nesaugiai mūsų šalyje jaučiasi 14,5 proc., greičiau nesaugiai – 27 proc. gyventojų.

Saugiau mūsų šalyje jaučiasi apklausoje dalyvavę vyrai iki 45 metų amžiaus, kurių išsimokslinimas aukštesnis, pajamos didesnės ir kurie gyvena didmiesčiuose. Mažiau saugiai sakė besijaučiantys vyresni nei 55 metų amžiaus vidurinio išsimokslinimo ir mažesnių pajamų atstovai, taip pat moterys.

Tačiau kur kas didesnis triukšmas kilo paaiškėjus, kad žudyti bagažinėje vežama 17 metų mergina net keletą kartų skambino bendruoju pagalbos numeriu, tačiau pagalbos nesulaukė, nes policijai ir Bendrajam pagalbos centrui (BPC) nepavyko nustatyti jos buvimo vietos. Nors apklausiami žmonės dažniausiai minėjo, kad norėtų, jog iš užimamų pareigų trauktųsi tuometis vidaus reikalų ministras Dailis Barakauskas, tačiau netrukus savo noru pasitraukė BPC vadovas Artūras Kedavičius.

Šiandien, praėjus beveik dviem metams nuo šių įvykių, šių eilučių autorius bandė per BPC susisiekti su A.Kedavičiumi. Tačiau šis per savo buvusius kolegas perdavė su žiniasklaida bendrauti nenorintis. Paaiškėjo, kad buvęs BPC vadovas šiuo metu dirba vienoje tarptautinėje verslo bendrovėje.

Tačiau tuo BPC bėdos nesibaigė, mat šiemet gegužę paaiškėjo, kad ši tarnyba vėl smarkiai suklydo: balandį Alytaus rajone per gaisrą žuvo pagalbos bandžiusi prisišaukti moteris su trimis vaikais. Po šio tragiško įvykio atsistatydinimų iš aukščiausių postų kažkodėl buvo išvengta.

Po Panevėžio tragedijos paaiškėjo, kad du iš trijų mobiliųjų tinklų operatorių, tai yra „Bitė Lietuva“ ir „Omnitel“, neteikia vietos nustatymo paslaugos BPC, kai skambinama iš telefono be SIM kortelės, nors tą daryti privalėtų.

Šiandien, paklausti žurnalisto, didžiausių šalies mobiliojo ryšio operatorių atstovai kalba kitaip. „Nelaimės atveju kriminalinės policijos pareigūnai informaciją apie žmogaus buvimo vietą gali gauti iš karto. Buvimo vieta nustatoma mobiliojo ryšio tinkle celės tikslumu“, – teigia „Bitė Lietuva“ ryšių su visuomene vadovė Žana Jakevičienė.

„BPC informaciją apie skambinančiojo buvimo vietą iš „Omnitel“ gauna automatiškai realiuoju laiku. Vietos nustatymo tikslumas priklauso nuo to, kiek konkrečioje vietovėje yra „Omnitel“ bazinių stočių: kuo jų daugiau, tuo tikslumas didesnis. O teisėsaugos institucijoms įstatyme numatytais atvejais teikiame informaciją pagal atskirą užklausą. Verta pabrėžti, kad mobilieji tinklai skirti balso skambučių ir duomenų perdavimui, todėl negali vietos nustatymo funkcijų atlikti taip pat tiksliai, kaip GPS ar kitos pozicionavimo sistemos“, – atsakė „Omnitel“ atstovas spaudai Mindaugas Snicorius.

Automobilio bagažinėje sudegintos nepilnametės budeliai 2014-ųjų gruodį išgirdo griežčiausią teismo sprendimą – įkalinimą iki gyvos galvos. Per teismą paaiškėjo, kad žiaurų nusikaltimą įvykdę Julius Jakubaitis bei Deividas Antanaitis praeityje teisti net po keletą kartų: už vagystes, plėšimą, įsibrovimą į kito žmogaus būstą bei kitus nusikaltimus.

Dailius Dargis

N. Jankausko nuotr.

Mafijos kronika. Gegužę sueina penkeri metai, kai Lietuvos knygynuose pasirodė dokumentinė knyga apie mūsų šalies nusikalstamas gaujas – rašytojo, žurnalisto Dailiaus Dargio „Tikroji Daktarų istorija“.

Iki šiol šią knygą įvairiais pavidalais perskaitė bemaž milijonas lietuviškai skaitančių žmonių visame pasaulyje. Neseniai išėjo trečiasis knygos leidimas su anksčiau neskelbtomis nuotraukomis ir papildoma informacija.

Gogos apklausa

Bene ilgiausiai 2011-ųjų lapkričio popietę užtruko Egidijaus Abariaus-Gogos apklausa. Jis kone tris valandas aiškino Kauno Daktarų gaujos veiklos schemą.

Gogos pravarde gerai žinomas vyras prisiminė vilijampoliečių veiklos pradžią, didelius pinigus jiems užtikrinusius šešėlinius verslus: „Aš su Henriku Daktaru gimiau ir užaugau vienoje gatvėje. Spirito biznio laikais mes nesėdėjome po tiltais prašydami pinigų, o aktyviai veikėme. Kai 1984 metais sugrįžau iš kalėjimo, jis mane parėmė, po to, kai jis sugrįžo, maždaug 1991 m., aš jam padėjau atsitiesti. Juk korupcija tais laikais buvo nevaldoma. Privatizacijoje mes nedalyvavome. „Vilijos“ restorane ištisus vakarus girtuokliaudavo nemaža dalis tuomečių Kauno policininkų. Nuo aukščiausių iki žemiausių. Mieste tai buvo vieša paslaptis.“

E.Abariaus žodžiais, Daktarų gaujoje niekada nebuvo nė vieno, kuris turėtų išskirtinį statusą.

Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje Kaunas, anot Gogos, buvo falsifikuotos degtinės sostinė. Teisiamasis leido suprasti, kad jau pradėjus spirito prekybos verslą netrukus tapo vilijampoliečių kasininku.

„Su Luru ir H.Daktaru šalia „Vilijos“ pramogų komplekso nusprendėme atidaryti kioską. Mums neblogai sekėsi. Iš pradžių iš Kijevo atsiveždavome pigaus vyno. Tais laikais reikėdavo tik sąskaitą-faktūrą išrašyti, ir viskas. Popas kažkada atliko bausmę su Luru, tad netrukus jis prisijungė prie mūsų. Jau tada taip išėjo, kad man tekdavo skaičiuoti bendrai uždirbtus pinigus.“

Jo žodžiais, daugelis apsukresnių bičiulių pajuto aitrų pinigų kvapą, tad netrukus prie minėto ketverto prisijungė ir Mongoliuko pravardę turintis D.Ganusauskas bei R.Žilinskas. Paskui prie jų prisišliejo Siauras ir Mongoliuko vyresnysis brolis R.Ganusauskas-Mongolas.

„Trumpai kalbant, mus visus surišo spiritas“, – senus įvykius prisiminė Goga.

Minėdamas buvusius patikėtinius iš Daktarų aplinkos teisme Goga juos apibūdino kaip sumanius verslininkus. Nė žodžiu neužsiminė apie jų kriminalinę praeitį.

„Vadinamasis jaunimas būriuodavosi prie „Vilijos“ restorano. Jiems tada buvo maždaug po 20 metų. Tais laikais jiems trūko pramogų – nebuvo didelių prekybos centrų, kino salių, tad rinkdavosi šalia mūsų restorano arba netoliese miškelyje, kur spardė futbolo kamuolį. Bet jie mums niekada netrukdė. Pamenu, kartą su H.Daktaru svarstėme, kaip iškrapštyti šitą jaunimą, bet jis nekėlė problemų nei mums, nei restorano lankytojams. Tegul bent vienas iš to jaunimo šiandien viešai pasako, kad aš jiems liepiau eiti vogti, atnešti iš kieno nors ištrauktas bent dešimt kapeikų“, – kalbėjo E.Abarius.

Anot jo, su vėlesniais metais Šampaniniais tapusiais gaujos nariais apie jokius bendrus nusikaltimus jis nesikalbėdavęs. „Apskritai visada būdavo tik keli žmonės, su kuriais būdavo galima atvirai pasišnekėti apie gyvenimą. Dažniausiai prie vadinamojo jaunimo prisėsdavau tiktai po didelių pagirių, kartu šalia „Vilijos“ įrengtoje terasoje išgerdavome alaus, pasišnekučiuodavome bendromis temomis, ir viskas“, – dėstė Goga.

„Vilijos“ laikai

E.Abariaus teigimu, verslininkas S.Čiapas, nužudytas prie savo namų 1996-ųjų balandį, bene vienintelis vilijampoliečius paskatino drąsiai legalizuotis.

„Tais metais S.Čiapui padėjome privatizuoti Vilijampolės turgavietę. Netrukus jo paskatinti restauravome, o galiausiai ir privatizavome iki tol buvusį apgriuvusį „Vilijos“ restorano pastatą ir jo aplinką. Prisipažinsiu, jautėmės nedrąsiai, nes tai mums atrodė milžiniška ir sunkiai įveikiama veikla. Tuo metu greta restorano veikė mėsos perdirbimo cechas. Kaip supratau, cecho direktorius labai nenorėjo, kad greta būtų įsteigtas restoranas, nes tais laikais prekiautojai maisto produktais aršiai konkuruodavo su restoranų verslo atstovais, – kalbėjo E.Abarius. – Tačiau, kaip parodė vėlesni įvykiai, „Vilija“ tapo didžiąja mūsų visų problema.“

Jo žodžiais, vyriškiai išleido nemažai lėšų restorano patalpų remontui. Patys Daktarų veikėjai skyrė daug laiko ir jėgų siekdami prikelti gimtojoje Vilijampolėje veikusį pramogų kompleksą, kuriame anuomet įsikūrė ne tik kokybiškų valgių restoranas, bet ir disko bei alaus barai, taip pat lombardas, anuomet moderni fotostudija, aerobikos ir kitokių sporto rūšių treniruočių salės.

Anot E.Abariaus, tuo metu „Vilija“ buvo viena lankomiausių ir populiariausių naktinių užeigų visoje Lietuvoje, ypač garsėjusi gardžiais patiekalais ir įspūdinga koncertine programa.

„Būtent „Vilijoje“ anuomet savo karjerą pradėjo ir garsi fotografė Laima Geležiūtė. Moterims šokių pamokas vedė žinoma šokėja Joana Bartaškienė. Anuomet „Vilijos“ naktinėse programose dažnai koncertuodavo ryškiausios estrados žvaigždės – grupės „Rondo“, „Dinamika“, atlikėjai Egidijus Sipavičius ir net dabartinis Seimo narys Ligitas Kernagis“, – prieš keletą metų uostamiestyje pasakojo E.Abarius.

Anot jo, minėtų atlikėjų pasirodymų vakarais rinkdavosi klausytis ir anuometinė Kauno grietinėlė – aukšti teisėsaugos pareigūnai, verslininkai, valdininkai.

Dieną naktį prie „Vilijos“ būriuodavosi patys įvairiausi žmonės – vestuvininkai, uždarų pobūvių svečiai, tačiau, nepaisant to, susirinkdavusieji į restoraną jausdavosi gana saugiai ir ramiai.

„Maždaug 1996 metais į „Viliją“ įsiveržė būrys ginkluotų „Aro“ pareigūnų. Jie ėmė laužyti baldus, daužyti stiklus, mušti restorano svečius. Pamenu, vienam užsienio svečiui buvo sulaužyta ranka. Matyt, jie taip elgėsi dėl to, kad nenorėjo, jog žmonės lankytųsi mūsų restorane. Praėjus kuriam laikui Kaune duris atvėrė restoranas „Trys mergelės“, H.Daktaras sėdo už grotų, ir buvome priversti nutraukti savo pradėtą biznį. Mūsų keliai išsiskyrė, kiekvienas pradėjome savo gyvenimą“, – dėstė E.Abarius.

Kritika policijai

Kalbėdamas apie Daktarų nusikaltimų tyrėjų veiklos užkulisius E.Abarius negailėjo kritikos strėlių juodžiausią darbą atlikusiems ir senus vilijampoliečių nusikaltimus ištyrusiems Kriminalinės policijos biuro pareigūnams.

Jis mano, jog pastaraisiais metais kai kurie buvę Daktarų aplinkos žmonės pradėjo bendradarbiauti, kad palengvintų savo keblią situaciją. „Matyt, jie sužinojo, kad jiems gresia rimta bausmė, todėl ir pradėjo bendradarbiauti su Policijos departamentu. Tai labai tinkamas žodis, kuris apibūdina jų pasirinktą veiklos taktiką“, – teigė Goga.

Anot jo, jaunimo padaliniui, arba Šampaniniams, anuomet priskirti asmenys policijos buvo šantažuojami kelių asmenų žmogžudystėmis, todėl kai kurie jų irgi pasirinko tapti policijos bendradarbiais.

„Juk aš pats kone kasdien derėdavausi su Kriminalinės policijos biuru. Jo darbuotojai man sakydavo: jei nešnekėsi – 99 procentai, kad pasibaigus teismo procesui būsi nuteistas iki gyvos galvos. Bet jei šnekėsi – daugiausia būsi nuteistas dešimčiai metų, – pasakojo Daktarų gaujos veteranu laikomas E.Abarius. – Jie pripažino, kad iki 1998-ųjų aš jiems buvau balta dėmė. Per neoficialius pokalbius pareigūnai sakydavo, kad jiems apskritai gaila savo nuveikto darbo. Kai kurie jų darbo metodai išties šlykštūs. Pavyzdžiui, biure jie įjungdavo kokio nors seno „Vilijos“ pobūvio vaizdajuostę, kurioje nufilmuotas alkoholio padauginęs ir prieš kamerą kvailiojantis H.Daktaras, ir liepdavo ją žiūrėti. O po to manęs klausdavo: „Kaip jums galėjo vadovauti toks žmogus?“

Teisme paklaustas, kaip jis galėtų paaiškinti aplinkybę, kad anksčiau policija nedirbo Daktarų gaujos asmenų atžvilgiu, o pastaraisiais metais ėmėsi ryžtingų veiksmų ir juos visus susodino už grotų, Goga šypsodamasis atsakė: „Tais laikais policija nedirbo. Jos paprasčiausiai nebuvo. Tuometė valdžia policijai neskyrė finansavimo. Tada jie statėsi nuosavus rūmus, o dabar stato Valdovų rūmus. Būtent tada kompiuterių kontrabanda netrukdomai vertėsi šiandien garsi politikė Kazimiera Danutė Prunskienė ir verslininkas Arvydas Stašaitis.“

Jis tvirtino, kad Daktarų bylos medžiagą parengę Kriminalinės policijos biuro tyrėjai neva pridarė nemažai klaidų sukurpdami šią didelio atgarsio sulaukusią pastarojo dešimtmečio lietuviškos mafijos bylą.

„Vienas asmuo iš Kaliningrado, kuriam neva padėjau išsipirkti pavogtą mašiną, šios bylos puslapiuose pozuoja ne prie „Vilijos“ restorano, kuriame dažniausiai rinkdavomės, o kažkodėl prie „Undinės“ pirties. Bet juk ten niekada nebuvo jokios kavinės. Tokie keisti nukrypimai, kad net šiurpas nukrečia. Po tokio jų nuveikto darbo kartais susimąstau, kad pats norėčiau įsidarbinti Policijos departamente – padėčiau jiems išsiaiškinti nemažai sudėtingų bylų“, – teisme ironizavo E.Abarius.

Baigdamas liudijimą Goga kategoriškai paneigė savo dalyvavimą R.Ganusausko-Mongolo žmogžudystėje. Kiek anksčiau buvę Daktarų veikėjai teisme minėjo, kad būtent Goga iš pradžių nesėkmingai miške bandė nušauti Mongolą. „Aš nedalyvavau šiame nužudyme. Byloje teigiama, jog tą vakarą į Žagarės gatvę pasiimti R.Ganusausko atvykau mėlynu „Mercedes-Benz“, tačiau kažkodėl niekas nesivargino ištirti fakto, kad aš niekada neturėjau tokios mašinos“, – teisme kalbėjo E.Abarius.

Kam reikėjo žudyti S.Čiapą?

Kitą dieną vėl buvo tęsiama E.Abariaus apklausa. Juoda odine striuke vilkintis žilstelėjęs kaunietis teisme pripažino, kad bendradarbiavimas su kriminaline policija nėra smerkiamas blogis, nes panašių veiksmų organizuoti nusikaltėliai imasi visame pasaulyje.

Teisme Goga pasakojo, kad jam S.Čiapo mirtis buvo nemaloni staigmena. „Jei ne S.Čiapas, nebūtų buvę „Villulos“ (arba „Vilijos“ pramogų komplekso), nebūtų buvę to pasakiško pelno, kurį mums tada garantavo spirito kontrabanda. Jis buvo kaip višta, mums visiems dedanti auksinius kiaušinius“, – taip S.Čiapą teisme apibūdino žinomas anų laikų Daktarų veikėjas.

E.Abarius, kaip ir kiti gaujos nariai, po S.Čiapo nužudymo slapčia išvyko iš Lietuvos. Daktarų „seniams“ priskiriamas asmuo teisėjams aiškino, kad tuo metu jis nesislapstęs. Kurį laiką buvo prisiglaudęs vieno kambario bute Kauno senamiestyje, o po to verslo reikalais išvyko į Kaliningradą. „Aš nesislapsčiau, tiesiog vengiau viešumos. Tuo metu H.Daktaras jau buvo sulaikytas. Jam buvo pritaikytas tuomet veikęs prevencinio sulaikymo įstatymas, kai kuriems asmenims būdavo galima skirti dviejų mėnesių suėmimo terminą. Aš tiesiog norėjau išvengti kalėjimo. Bet tikrai nebuvau gaujos vadovu, kaip bando įpiršti kai kurie su teisėsauga bendradarbiaujantys asmenys“, – kalbėjo Goga.

Vyriškis prasitarė, kad tais laikais priklausė medžiotojų būreliui, kuriame buvo ir vienas aukštas Kauno teisėsaugininkas. Su juo draugiškus ryšius palaikė vienas E.Abariaus bičiulių. Jis po pašnekesių su pareigūnu vilijampoliečius perspėdavo apie planuojamus policijos sulaikymus, informuodavo, kuris Daktarų „senių“ artimiausiu metu keliaus už grotų ir t.t. Kas tai per veikėjas, teisme nebuvo atskleista.

Goga teigė nepažinojęs Aleksandro Solomkos, pravarde Somas, kuris, pagal bylos medžiagą, į Kauną tuo metu buvo atvykęs su dviem vyriškiais likviduoti S.Čiapo. „Girdėjau iš kalbų, kad toks Somas buvo, nes kartą per išgertuves su Viktoru Polonskiu (geriau pažįstamu Vesnos pravarde, jis kadaise buvo priskiriamas „Vilniaus brigados“ gaujai) sužinojau, jog vienas jo bičiulis iš Baltarusijos kažkada pirko automobilį iš V.Gudzinsko. Atrodo, tas automobilis turėjo kažkokių defektų, ir pasakiau apie tai Vidui. Būtent po to ir sužinojau, kad egzistuoja toks baltarusis Somas. Asmeniškai niekada akyse nesu matęs Somo“, – teigė E.Abarius.

Taip pat vyriškis teisme teigė, kad byloje nerealiai skamba versija, jog jis neva gavęs iš tuo metu kalėjusio H.Daktaro laišką, kuriame buvo paskirtas gaujos lyderiu ir pateiktos instrukcijos, kuriose aiškiai nurodyta nužudyti S.Čiapą.

„Kodėl esu minimas šiame epizode? Gal todėl, kad kai kurie su policijos tyrėjais bendradarbiaujantys asmenys apie tai šnekėdami stengėsi išsisukti. Juk jie buvo pažeidžiami. Vienas sunkiai sirgo, o kitas yra senyvo amžiaus, todėl jiems net 15 metų kalėjimo bausmė galėjo pasirodyti kaip ištisa amžinybė“, – svarstė Goga, turėdamas omenyje jam ir H.Daktarui ypač nepalankius liudijimus teikusius ilgamečius gaujos veteranus V.Gudzinską-Guzą ir Rimvį.

„Ar prisimeni, kaip telefonu nurodei vietą, kur mes su Popu laukėme Jaučio, kad perduotume žudikams skirtus ginklus?“ – E.Abariaus klausė kaukėtų pareigūnų saugomas R.Žilinskas.

„Tą dieną paskambinau, bet tu kažką nerišliai kalbėjai. Kiek pamenu, tylėjai. Maniau, gal nenori su manimi kalbėti, galbūt prastai jautiesi po išgertuvių“, – sakė E.Abarius.

„Aš tau priminsiu mūsų pašnekesį. Tu sakei: „Jau prasidėjo.“ Tuo metu žudikai jau persėdo į kitą mašiną“, – S.Čiapo žmogžudystės dieną priminė Rimvis.

„Faktiškai čia H.Daktaro byla. Daugelyje epizodų esu minimas labai keistose vietose. S.Čiapo ir H.Daktaro santykiai tais laikais buvo normalūs. Jie draugavo šeimomis. Jei S.Čiapo žmona Jolanta Čiapienė šios bylos tyrėjams minėjo, kad prieš tai H.Daktaras per ją kreipėsi į S.Čiapą, vadinasi, niekas nenorėjo pyktis ar juolab žudyti. Atvirkščiai, tokie H.Daktaro veiksmai leidžia manyti, kad jis norėjo susitarti su S.Čiapu. Aišku, gal kartais H.Daktaras išgėręs nesusitvardydavo, tačiau apie žudynes jokių kalbų tarp mūsų nebuvo. Juolab „maliavos“ (kalinių žargonu – slaptai perduotas laiškas) perdavimo iš griežtai saugomo kalėjimo niekada negalėjo būti“, – teigė Goga.

Tada Kaune veikė 30 gaujų

Teisėjų klausiamas apie anuomet Kaune klestėjusį nusikalstamų grupuočių pasaulį E.Abarius sakė: „Anksčiau būdavo Žaliakalnis, Centras ar Vilijampolė. Kažkas skelbė, kad tuo metu Kaune veikė 30 grupuočių. Bet niekas negalėtų jų ir jiems priskirtų asmenų įvardinti. Mano akimis, vadinamosios šeimos atsirado iš baimės, nes kai kurie asmenys bijojo būti po vieną. Asmeniškai pažinojau Daškinių lyderiu vadintą Remigijų Daškevičių, „Titano“ klubo atstovą Marių Misiūną ar Kaulą iš Šančių. Aš juos pažinojau, tad tiesiai nuvykdavau pasišnekučiuoti dėl vieno ar kito reikalo. Bet kad pas juos važiuotume ir būtume aiškinęsi tarpusavio santykius, to nebuvo. Žvelgiant giliau, Kaune visada buvo ir bus nusikalstamumas. Anuomet buvo vieni, šiandien egzistuoja kiti – Agurkiniai, Kamuoliniai ar Pomidoriniai.“

Prokurorui pasidomėjus apie tuomet Kaune egzistavusią vadinamąją bendrą gaujų kasą, E.Abarius sakė, kad tai buvo vyriškių iš įvairių miesto rajonų bendri pinigai, o ne griežtai prižiūrima kriminalinio pasaulio nevengusių asmenų kasa. „A.V.Laurinavičius nuolat sakydavo, kad su ta kasa vien tiktai problemos, ir po to nutrūko jos priežiūra“, – kalbėjo Goga.

E.Abarius per dvi dienas trukusią apklausą ne kartą minėjo, kad vengė kištis į banditų tarpusavio intrigas. Neva dažniausiai Kauno mafijos klestėjimo metais jis be pašalinių pagalbos, savarankiškai vertėsi kai kada su įstatymais prasilenkiančiu verslu, bendravo su verslo partneriais Vokietijoje ir Maskvoje. Tikino niekam nenorėjęs atskleisti savo verslo planų. „Man nereikėjo nei nusikaltimų, nei reklamos, nei kokios nors garbės. Taip, mūsų (vilijampoliečių Daktarų klanui priskiriamų asmenų) kojos dygo iš kriminalo. Tiesa, kai kas iš mūsų vogė, vertėsi kontrabanda. Taip išėjo, kad mes tokį kelią pasirinkome. Tačiau mes buvome draugai ir aplinkiniams didelės įtakos neturėjome“, – kalbėjo Daktarų šulams priskiriamas E.Abarius.

Mašinvagio liudijimas

2011-ųjų lapkritį teisme liudijo iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atvežtas garsiausiu šalies automobilių vagimi tituluojamas Raimundas Petraitis-Mondė, kuris tuo metu buvo teisiamas kitoje byloje – už dalyvavimą kanapių auginimo laboratorijos veikloje.

„Dar 1992 metais, kai buvau pasodintas į Lukiškes, kur praleidau 18 mėnesių, girdėjau, kad aktyviausiai Kaune reiškėsi H.Daktaras. Jis formavo savo „šeimą“, turėjo lemiamą balsą Daktarų grupuotėje. Buvo kalbama, kad jam priklauso 75 proc. balso, o kitiems – likusi dalis. Egzistavo bendra kasa. Pats mačiau, kaip iš jos buvo sumokėta 1993-iųjų spalį atsitiktinai „Vilijoje“ žuvusių vyrų šeimoms“, – teisme sakė Mondė, kuris automobilius vogė ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Rusijoje.

Praeityje Kauno nusikaltėlių pasaulyje garsus asmuo pasakojo, kad kadaise tik per stebuklą liko gyvas per kelis Daktarų gaujos vyrų ginkluotus išpuolius, prisiminė atvejį, kai „Vilijoje“ buvo peršautas R.Žilinsko. „Kiek man žinoma, ten buvo žudomi žmonės“, – paklaustas, kas dėjosi skandalingai pagarsėjusiame restorane, kalbėjo Mondė.

Po apklausos užverstas kaltinamųjų advokatų kompromituojančių klausimų Mondė R.Zavecką-Džempį ginančiai advokatei be užuolankų atsikirto: „Siūlyčiau panašiais klausimais neapsunkinti ginamojo padėties.“

Kai kurių teisme dalyvavusių kaltinamųjų ir žurnalistų teigimu, po R.Petraičio išpažinties H.Daktaro akyse netikėtai sublizgėjo ašaros.

Atidžiai teismo posėdžius stebėjusi H.Daktaro žmona R.Daktarienė vienam žurnalistų per pertrauką tarp posėdžių mėgino aiškinti, kad Daktarų byla prilygsta skandalingai D.Kedžio inicijuotai Kauno pedofilijos istorijai.

„Ašaros tik patvirtina, kad Daktarų imperija galutinai žlugo. Dabar posėdžiai nevyktų, jei prieš keletą metų kai kurie žmonės būtų atsisakę godumo, intrigų tarp savų ar nuolatinio veržimosi į televizijos ekranus“, – taip pasibaigus teismo posėdžiui kalbėjo buvęs ištikimas H.Daktaro „šeimos“ patikėtinis.

Mongolo brolio išpažintis

2012-ųjų pradžioje į teismo posėdžius susirenkantys buvę garsaus Kauno mafijos veikėjo Henytės bendražygiai tarpusavyje buvusį bosą juokais ėmė vadinti Musių Valdovu (taip pavadintas filosofinis romanas, išgarsinęs rašytoją Williamą Goldingą. 1983 metais jo autorius apdovanotas prestižine Nobelio literatūros premija).

Anuomet garsūs Vilijampolės nusikaltėliai aptarinėjo žiniasklaidoje pasirodžiusią ir daugeliui kreivą šypseną sukėlusią žinią, kad Lukiškių kalėjimo vienutėje kalintis H.Daktaras į Visuomenės sveikatos centrą nusiuntė laišką, kuriame buvo įdėta lipnioji juosta su musėmis iš jo kameros. H.Daktaro žmona R.Daktarienė žurnalistams skundėsi, kad jos sutuoktinis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis.

Klaipėdos apygardos teisme į metalinį narvą uždarytas H.Daktaras atidžiai nužvelgė jaunystės laikų bičiulius, kurie teisme davė jam itin nepalankius parodymus. Henai pasiteiravus, kaip sekasi jo senam pažįstamam R.Žilinskui-Taisonui, šis ironizuodamas atkirto: „Neblogai. Gaudau muses.“

Šįsyk teisme liudijo 1993-iųjų pabaigoje saviškių nužudyto Daktarų gaujos boso R.Ganusausko-Mongolo jaunėlis brolis D.Ganusauskas.

Mongoliuko pravarde tarp kauniečių gerai žinomas vyras anuomet buvo dažnas „Vilijos“ restorano puotų dalyvis. Teisme D.Ganusauskas pripažino, kad 1993 metais Vilijampolėje veikusiame pramogų komplekse dažnai vakarodavo ir dabartiniai Seimo nariai, ir žinomi verslininkai, ir bankininkai. Tada visi jie išvaizda ir elgesiu kūrė naujųjų lietuvių įvaizdį: puošėsi avietinės spalvos švarkais, pirko brangius laikrodžius, o ant kaklo nešiojo masyvias auksines grandines.

Mongoliukas teigė nieko nežinojęs apie „rimtus ir šlapius“ gaujos reikalus, nes nebuvo laikomas visaverčiu jos nariu. Paklaustas apie grupuotės hierarchiją, pagrindiniu grupuotės vadovu jis be užuolankų įvardijo savo tolimą giminaitį H.Daktarą.

Mongoliukas tais laikais buvo įmonės „Čibis“ akcininkas. Apie tai jis yra prasitaręs ir prieš įjungtas vaizdo kameras „Vilijoje“ vykusiame tada žiūrovų pamėgtame televizijos žaidime „Taip. Ne“, kurį vedė buvęs Seimo narys A.Valinskas. Šis siužetas iki šiol neretai transliuojamas televizijos laidose, pasakojančiose istorijas apie senų laikų Kauno mafiją.

„Tai buvo laikai, kai visi norėjo lengvai užsidirbti. Prasidėjo pirmieji kioskai, spiritas, privatizacija. Daugelis grupuotės narių mano broliui pavydėjo nevaržomų galimybių. Bet brolis mane visada stengėsi apsaugoti, arčiau neprisileisdavo ir sakydavo: „Eik iš čia, nes esi pernelyg jaunas.“

Taip šiandien kalba su teisėsaugininkais sutikęs bendradarbiauti D.Ganusauskas. Iš pradžių Mongoliukas buvo laikomas įtariamuoju, tačiau po kurio laiko jis pripažintas liudytoju.

Anot jo, 1993 metų spalio viduryje, po garsiųjų žudynių „Vilijos“ restorano patalpose, broliai Ganusauskai buvo iškviesti rimtai pasikalbėti su Daktarų bosais. „Su broliu nuėjome pasišnekėti. Aš pasilikau sporto salėje, o brolis nuėjo į gretimas patalpas. Girdėjau, kaip jie broliui ėmė priekaištauti, kad jis neva užsakė „Vilijos“ sušaudymą. Jie šaukė: „Pasakyk, kad suorganizavai išpuolį, nes kitaip tave nušausime.“ Po kiek laiko prie manęs priėjo Luras ir sako: „Ateik, pasiimsi brolį“, – prisiminė Mongoliukas.

Kaunietis pasakojo, kad vaizdas buvo kraupus: jo brolis R.Ganusauskas buvo žiauriai aptalžytas, peršauta ranka. „Kaip vėliau man brolis pasakojo, jis tąsyk spėjo pagriebti už pistoleto vamzdžio, todėl jo ir nenušovė. Juk kai H.Daktarui prasidėdavo šizofrenija, nebūdavo apie ką su juo kalbėti. Tad galiausiai nutarėme nuo jų visų atsiriboti. Brolis ėmė slapstytis Kaune, o aš išvažiavau į Hamburgą“, – dėstė D.Ganusauskas.

Praėjus kuriam laikui Mongoliuką pasiekė kalbos, kad neva jo brolis R.Ganusauskas kažkur slapstosi nuo policijos, yra išvykęs į užsienį arba slepiasi pogrindiniame bute su narkomanais.

„Apie 1997 metus atlikinėjau bausmę Alytaus kalėjime ir ten sutiktas Siauras „apsikaifavęs“ ištarė: „Paklausk Henos, kur nužudytas tavo brolis.“ Kadangi jis stipriai vartojo kvaišalus, mėgdavo paatvirauti“, – teisme kalbėjo D.Ganusauskas.

Jo žodžiais, 99 proc. iš teismo salėje esančių vyrų tais laikais bijojo H.Daktaro. „Jo privengė ir pats Abarius. Kiek man žinoma, H.Daktaras net atlikdamas bausmę kalėjime savo sąsiuvinyje dėliojo kryžiukus, kada Egidijus geria ar negeria“, – vaizdžiai pasakojo Mongoliukas.

D.Ganusauskas teisme minėjo, kad H.Daktaras nemėgdavo už save protingesnių asmenų. „Rimantas bendraudavo su visais – ir su studentu, ir su prezidentu. H.Daktaras nemokėdavo kalbėti ir pykdavo. Buvo atvejų, kai į „Viliją“ atvykdavo žmonės ir klausdavo: „Kur šeimininkas Rimantas?“ Iš aplinkinių tai išgirdęs H.Daktaras labai supykdavo ir atvykėliams atsakydavo: „Aš čia toks pat šeimininkas.“

Kalbėdamas teisme Hena istoriją apie paslaptingą R.Ganusausko dingimą bandė paversti painiu detektyvu. „Juk kai buvai išėjęs iš „zonos“, išvažiavai į Pietų Ameriką, Kubą. Kodėl Lurui sakei, kad Kuboje buvai sutikęs savo brolį?“ – H.Daktaras klausė Mongoliuko. Tačiau šis jam atsikirto: „Nebuvau taip sakęs. Tu su broliu užaugai viename kieme. Bet tu Rimo negalėjai pakęsti, nes jis buvo už tave gerokai pranašesnis.“

Po tokių žodžių H.Daktaras bandė apšmeižti Mongoliuką: „Prisimink, kai sėdėjai apsimyžęs, o Luras tau į galvą buvo įrėmęs „durą“, ir aš atėjau į sporto salę. Po to tu man dar sakei, kad jei tau taip būtų, ir tu apsimyžtum. Ar tai buvo tas kartas, kai tavo brolis buvo peršautas?“

Keisčiausia, kad po tokių teiginių H.Daktaras iš esmės pripažino dalyvavęs pasikėsinant į Mongolo gyvybę.

H.Daktaro gynėjo K.Ašmio paklaustas, kaip jis, žinodamas apie brolio žudikus, toliau lyg niekur nieko palaikęs ryšius su gaujos nariais, D.Ganusauskas atsakė: „Bendravau iš baimės. Juk su Josifu Stalinu žmonės irgi kadaise bendraudavo tik iš baimės. Tada suveikė baimės veiksnys.“

Ėmė pardavinėti turtą

Tomis dienomis vis plačiau sklido kalbos, kad pasibaigus senosios Kauno Daktarų mafijos teismo procesui sunkių kaltinimų išvengęs ir tik liudytoju tapęs D.Ganusauskas su žmona gali visam laikui palikti Lietuvą ir išvykti į užsienį.

Neoficialiomis žiniomis, jau kurį laiką tarp Kauno ir Vilniaus besiblaškantis Mongoliukas spėjo pasikeisti ir pavardę. Neva iš Ganusausko jis virto Ganu. Anglų kalbos žodis „gun“, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „ginklas“.

Praeityje jaunųjų Daktarų sluoksniams priskirto vyro šeima 2012-ųjų vasario pabaigoje ėmė pardavinėti savo nekilnojamąjį turtą. Viena garsiausių nekilnojamojo turto agentūrų savo tinklalapyje skelbė, kad oficialiai Mongoliuko moterims priklausantis 5 kambarių 183 kv. m ploto butas su garažu ir kieme esančia vieta automobiliui Kauno centre, S.Daukanto gatvėje, parduodamas už 695 tūkst. litų. Skelbimas apie be tarpininkų parduodamą būstą sulaukė milžiniško susidomėjimo. Per mėnesį internete jį peržiūrėjo beveik 5 tūkst. internautų.

„Vertinant pagal kvadratinio metro kainą, tai vienas brangiausių butų Kaune, – kai paskambinau skelbime nurodytu telefonu ir prisistačiau pirkėju, man kalbėjo moteris. – Nors susidomėjimas nemenkas, bankai dabar nesuteikia tokių milžiniškų paskolų, todėl realių pirkėjų nėra labai daug. Kadangi patys paskolų neturime, neskubame ieškoti pirkėjo. Be to, šiame bute dabar gyvena duktė. Ji dar keletą metų mokysis universitete. Jei sulauktume siūlymo keisti, domintų tik keitimas į erdvų dviejų kambarių butą naujos statybos name.“

Šis 1994-aisiais, remiantis dokumentais, Mongoliuko moterų nupirktas butas yra tame pačiame S.Daukanto gatvės name, kurio kieme tuo metu beisbolo lazdomis buvo primuštas buvęs Lietuvos futbolo federacijos prezidentas, žlugusio Ūkio banko akcininko V.Romanovo patikėtinis Liutauras Varanavičius.

Pokalbio metu moteris netikėtai prasitarė, kad parduoda ir kitą sau priklausantį butą Vilniuje. „Jame žadame gyventi iki rudens, todėl pernelyg nesiskubiname, – pareiškė galbūt Mongoliuko turtus parduodanti moteris. – Tačiau šio būsto kainos nenorėtume nuleisti. Domintų tik galimybė keisti į naujesnį namuką šalia Vilniaus.“

Tą dieną Daktarų teisme liudijo ir pilkuoju Kauno tarybos kardinolu praeityje vadintas Karolis Bruderis. Buvęs valstybės tarnautojas, kurį kažkada policija oficialiai įspėjo nebendrauti su žinomais Kauno nusikalstamo pasaulio atstovais, miglotai prisiminė seną istoriją, kaip buvo apiplėšta jam priklausanti degalinė ir sumuštas sargas.

„Pažįstu Rolandą (Zavecką), Egidijų, Henriką. Kadaise bendravau su A.V.Laurinavičiaus tėvu. Buvusiame Kauno taksi parke veikė mums priklausiusi degalinė. R.Zaveckas buvo įdarbintas kuro bazės apsaugoje. Jis buvo geras darbuotojas. Tais laikais nebuvo jokio nusikalstamumo. O apie Daktarų gaują sužinojau tik iš televizijos ir laikraščių“, – kalbėjo net savivaldybėje pareigų netekęs, nemaža įtaka garsėjęs K.Bruderis.

Senelio suktybės

Tik iš trečio karto 2012-ųjų balandį sutikęs viešai liudyti garsios Kauno Daktarų bylos procese, jau 11-ą mėnesį vykusiame Klaipėdos apygardos teisme, J.Bielskis išliko tuo, kuo visada buvo, – apsukriu mafijos veteranu. Jis pareiškė nedalyvavęs rezonansiniuose nusikaltimuose, tačiau apie juos sužinojęs iš buvusio ilgamečio bičiulio A.Pastuškovo-Storo. Jis šiuo metu yra minimas kitoje garsioje senų nusikaltimų byloje.

Kai pirmąsyk tokioje stambioje byloje nuotoliniu būdu liudijo J.Bielskis, susigūžė visas buvęs Kauno mafijos žvaigždynas. Kodėl itin keistais, ne visai konkrečiais pareiškimais apie kruviniausias Daktarų gaujos nuodėmes sutiko kalbėti Senelis? Ką jis iš tiesų norėjo pasakyti? Paskleisti paslaptingą žinią legendinės mafijos „šeimos“ nariams? Priminti, kad jis buvo įtakingas, tačiau laikėsi atokiau, šešėlyje, ir nedalyvavo kruvinose akcijose? Įklampinti buvusius garsiausių mafijos puotų bendrus? O gal atkeršyti jį ignoravusiems banditams?

Klasikinės mafijos laikų bosų boso išpažintis Kauno kriminaliniam elitui – keista ir paslaptinga kaip ir daugybė kitų Vilijampolės grupuotės paslapčių, kurias težino jis vienas – Senelis.

J.Bielskis teismo kolegijai ir kaltinamųjų advokatams skundėsi sergąs cukralige, padidėjusiu kraujospūdžiu, atminties sutrikimais ir dėl to negalįs tiesiogiai dalyvauti Daktarų teismo procese.

Liudytojas maždaug valandą nerišliai aiškino apie žymiausius Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetus ir jų nusikaltimus. Jis neretai painiojosi paprašytas prisiminti svarbių įvykių datas ar garsių bylų dalyvių pavardes bei pravardes.

Susidarė įspūdis, kad pirmąsyk 2006 metais apie senus Daktarų gaujos nusikaltimus Policijos departamento pareigūnų apklausose prabilęs J.Bielskis iki šiol jaučiasi esąs padėties šeimininkas.

„Asmeniškai neturėjau gaujos. Bendraudavau su A.Pastuškovu. Būtent iš jo ir sužinodavau įvairių žinių apie tuometę Kauno „chebrą“. 1989–1990 metais dalyvaudavau Kauno „šeimų“ susirinkimuose. Buvo atvejų, kai viena miesto brigada konfliktuodavo su kita. Kaip žinoma, tos brigados mieste veikė teritoriniu principu. Faktiškai Daktarų vyrų nuomonė tuo metu buvo lemiama. Bet kai pamačiau, kad Daktarai, kaip ir Panevėžio Tulpiniai ar Klaipėdos Gaidjurginiai, tarpusavio santykius ėmė aiškintis liedami vienas kito kraują, nustojau važinėti į tokius susibūrimus. Praeityje sėdėjau kalėjime, turėjau kažkokį žodį, tad galbūt kai kuriems su Arūnu (Pastuškovu) tuo metu buvome savotiški autoritetai. Tiesa, niekada tavęs tokiu nelaikiau“, – teismo posėdyje pareiškė laukinio banditizmo epochos metais Kauno mafijos strategu vadintas J.Bielskis.

Kai žiauriais išpuoliais kaltinamas H.Daktaras J.Bielskio iš narvo pasiteiravo, ar kada nors yra padaręs nusikaltimų, Senelis iš ekrano plačiai šypsodamasis atsakė: „Hena, aš nežinau, gal ir esi ką nors padaręs. Mes juk su tavimi taip artimai nebendraudavome, nusikaltimų ar bendrų reikalų neturėjome. Juk pas mane atvažiuodavote tik pažvejoti, o kartu dalyvaudavome tik gimtadieniuose, laidotuvėse.“

J.Bielskis duodamas parodymus tvirtino, kad 1988–1990 metais Kaune į gaujų susirinkimus atokesnėse miesto vietovėse esančiose aikštelėse, miškuose suvažiuodavo bemaž 80–100 vyrų iš šešių septynių tuomet mieste karaliavusių banditų susivienijimų.

H.Daktaro advokatui K.Ašmiui pasiteiravus, iš kur jis žinąs apie Daktarų nusikalstamą gaują, Senelis pareiškė: „O kaip kitaip suprasti, kai į vieną vietą susirenka tokios didelės žmonių minios? Būdavo aišku, kad čia atvykdavo viena ar kita „šeima“. Kiekviena jų turėjo savo bosą, kiekvienas jų sunešdavo tam tikrą pinigų sumą bendrai miesto kišenei. Čia būdavo aptariama, ką reikės papirkti ar išpirkti. Šiuose pasitarimuose Laurinavičius (Luras) atstovaudavo Daktarams. Pas jį ir būdavo saugomos visos didesnės pinigų sumos. Nors pats jam niekada nebuvau davęs pinigų.“

Keliasdešimt metų Kauno kriminalinio pasaulio viršūnėse dominavęs ir bendrų fotografijų albumuose bei vaizdajuostėse su ryškiausiais ano meto veikėjais užfiksuotas J.Bielskis teigė, kad mafijos puotose ar laidotuvėse dalyvaudavo tik siekdamas parodyti pagarbą kitiems.

„Su Luru ir Guzu prie kortų stalo šnekėdavome įvairiomis temomis. Iš tokių pokalbių ir sužinojau, kad Kaune egzistavo „ypatingasis šešetukas“, kuriam tada priklausė H.Daktaras, Mongolas, Mongoliukas, Guzas, Luras ir Goga“, – pasakojo J.Bielskis, kurio netikėta išpažintis daugeliui kriminalinio pasaulio sunkiasvorių sukėlė tikrą šoką.

Amžiaus mafijos teismo procese liudijęs J.Bielskis, kaskart prisimindamas senus laikus, minėjo, kad visas istorijas jis sužinojęs iš buvusio draugo A.Pastuškovo. „Regis, A.Pastuškovas, pasakodamas apie „chebros“ reikalų smulkmenas, taip norėjo prieš mane pasikelti ar net pasirodyti esąs viršesnis. Atrodė, kad kalbėdamas tokiomis temomis jis nejuokaudavo. Be to, praeityje jis yra davęs parodymus prieš mane. Aš už jį kalėjime esu praleidęs net ketverius metus“, – karčių žodžių buvusiam bičiuliui nepagailėjo Senelis.

Atrodė, kad liudytojas privengė skandinti ir taip kruvinų nusikaltimų užsakymų slegiamą H.Daktarą, tačiau keliskart pažėrė sunkių kaltinimų Henos klano žemesnio rango vadeivoms E.Abariui-Gogai ir R.Zaveckui-Džempiui.

J.Bielskis teigė S.Čiapą pažinojęs kaip verslininką, su juo turėjęs ir bendrų finansinių reikalų. Ikiteisminio tyrimo medžiagą Daktarų byloje sukaupusiems tyrėjams Senelis minėjo, kad vienu metu iš S.Čiapo pirkdavęs lietuviškojo kapitalizmo eros pradžioje tarsi auksu laikytus investicinius čekius.

„Apie S.Čiapo nužudymą sužinojau jau tą pačią dieną, nes tai plačiai buvo komentuojama per televiziją ir spaudą. Žodžiu, visas Kaunas skambėjo, kad Daktarai „užvertė“ S.Čiapą ir jo asmens sargybinį. Praėjus kelioms dienoms po S.Čiapo nužudymo kalbėjausi su A.Pastuškovu. Jis man atvirai pasakė apie šią „varkę“. Jis man papasakojo, kad šioje žmogžudystėje gerai pasirodė Daktarų jaunimas. Po šio įvykio Džempis tapo savotišku gaujos tėvu. Iš Storo pasakojimo supratau, kad šį nusikaltimą organizavo ir surežisavo E.Abarius“, – Daktarų bylos tyrėjams kalbėjo J.Bielskis.

Džempio gynėjos I.Botyrienės paklaustas, ar kada nors pats turėjęs šaunamąjį ginklą, J.Bielskis atsakė: „Per gimtadienį man kažkada draugai padovanojo šautuvą „Winchester“, su kuriuo eidavau medžioti. Po to neturėjau jokių ginklų. Apie juos žinau iš specialių knygų. Bet daugiau apie juos nieko nenutuokiu.“

Galiausiai neapsikentęs viešai paskleistų Senelio abstrakcijų H.Daktaro advokatas K.Ašmys šiuos svarbaus liudytojo parodymus pavadino „pasakėlėmis, skirtomis tiek teismui, tiek Policijos departamentui“.

„Visa tai pasakoju tik dėl to, kad advokatas kada nors savo vaikams galėtų pasekti pasakas“, – išdidžiai atsikirsdamas H.Daktaro advokatui sakė J.Bielskis.

Dailius Dargis

Apie autorių ir knygą

Žurnalistas Dailius Dargis gimė 1978 m. Kaune. Studijavo socialinius mokslus Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1995 m. nuolat rašo straipsnius Lietuvos žiniasklaidai. 2001 m. susidomėjo kriminalinėmis temomis. Bendradarbiavo su spaudos leidiniais „Lietuvos rytas“, „Ekstra“, „Laikinoji sostinė“, naujienų agentūra ELTA. Nuo 2008 iki 2013 m. D.Dargio straipsniai buvo publikuojami naujienų portale ~balsas.lt~. 2014 m. D.Dargis debiutavo televizijos eteryje – TV3 kanalu buvo pristatytas dokumentinis serialas „Mafijos kronikos“, kuriame esama nemažai pasakojimų, aprašytų šioje knygoje.

Pastaruoju metu didelio atgarsio sulaukiantys D.Dargio žurnalistiniai tyrimai, tekstai publikuojami populiariausiame Lietuvos naujienų portale ~lrytas.lt~. D.Dargis yra viešųjų ryšių paslaugas, konsultacijas teikiančios, ekonominę sėkmę laiduojančius lietuviškų įmonių pavadinimus kuriančios, knygų leidyba užsiimančios kompanijos „Inter projektai“ bendraturtis ir pagrindinis idėjų strategas, vykdytojas.

Be debiutinės didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukusios knygos „Tikroji Daktarų istorija“, D.Dargis yra parašęs ir išleidęs sėkmės taip pat sulaukusias knygas „Kruvinasis mafijos maršrutas“ (2011, 2012 m.), „Vilniaus bomberio išpažintis“ (2013 m.) bei „Mafijos kronikos“ (2014 m.).