V. Budrio mnuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Lietuvos kultūros taryba šią savaitę kultūros darbuotojus sukvietė į metinį forumą, kuriame tarybos nariai ir vėl neišvengė paramos nesulaukusių renginių organizatorių priekaištų.

Lietuvos kultūros tarybos (LKT) rengiami metiniai forumai, iš pradžių primindavę linčo teismus taryboje dirbantiems menininkų kolegoms, tampa vis labiau civilizuoti. Dabar susirinkęs kultūrininkų būrys po LKT metinės ataskaitos pristatymo greitai išskirstomas po mažesnes diskusijų sekcijas, kuriose vyksta konkretesni ir racionalesni pokalbiai, ir tik patys atkakliausi forumo dalyviai dar sulaukia ir LKT siūlomų pakeitimų aptarimo.

Mistikos ūkų sklaidymas

Pagal tokį scenarijų ir vyko šio pirmadienio forumas po erdviu Energetikos ir technikos muziejaus stogu. Šalia buvusios elektrinės vamzdžių ir agregatų suburti kultūrininkai ir vėl tvirtino, kad sprendimų dėl LKT finansavimo priėmimas yra paslaptingų jėgų veikiamas mistinis procesas. O nuo improvizuotos pakylos jiems vėl buvo kantriai aiškinama, kad LKT priima sprendimus tik gavusi ekspertų rekomendacijas. Kadangi pasirinktų ekspertų sąrašai įslaptinti, kiekvienas ekspertas paraiškas vertina individualiai, nenutuokdamas, kurie dar kolegos vertina tas pačias paraiškas.

Toks ir yra mūsų tikslas – pirmiausia didinti remiamų projektų finansavimą, o ne paremtų paraiškų skaičių, kad galėtume užtikrinti kokybišką projektų įgyvendinimą.

Galutinę lentelę, gavęs kiekvieno eksperto vertinimus, sudaro konkrečios srities LKT kuratorius. Tik tuomet šaukiamas ekspertų posėdis, kuriame rengiama rezultatų pristatymo tarybai medžiaga. Jame rengiamos kiekvienos srities ir programos gautų projektų apžvalgos, analizuojama, ar projektai atitinka programų prioritetus, ar priešingai – tėra „pritempti“ prie nurodytų reikalavimų. Taip pat tikrinama, ar projektų finansinės sąmatos yra racionaliai pagrįstos. Tik po išsamios ekspertų ataskaitos pristatymo LKT priima galutinį sprendimą.

Nuo pat LKT veiklos pradžios buvo kalbama apie elektroninės paraiškų sistemos įdiegimą, tačiau lėšų stygius sutrukdė tuo pasirūpinti iškart. Šiuo metu jau atrinktas tokios sistemos kūrėjų konkurso laimėtojas, o rudenį, tikėtina, keleto kultūros sričių atstovai, pildydami savo paraiškas, galės išmėginti ir bandomąją šios sistemos versiją.

Tik tuomet, kai elektroninė paraiškų sistema pradės veikti, prie jos prisijungę pareiškėjai po rezultatų paskelbimo galės matyti apibendrintą savo projekto vertinimų komentarą. Iki šiol tokią informaciją pageidaujantiems galėdavo suteikti tik sričių kuratoriai, o be paramos likusių projektų rengėjai iš LKT nesulaukdavo jokio atsakymo.

Vidutiniškai pridėta po 500 eurų

2016 m. buvo įvertintos 5902 paraiškos, ku­rių bendras finansinis poreikis siekė 77,7 mln. eurų. Tačiau finansavimo tesulaukė 2026 inicia­tyvos, kurioms paskirstyta beveik 15 mln. eurų (dar lau­kiama oficialių rezultatų kelete smulkesnių programų). Vidutiniškai kiekviena iš atrinktų pa­raiškų šįmet gavo po 7,4 tūkst. eurų paramos.

„Pastebime, kad pastarasis skaičius kasmet didėja: palyginti su praėjusiais metais, vidutinė parama vienam projektui padidėjo 500 eurų. Toks ir yra mūsų tikslas – pirmiausia didinti remiamų projektų finansavimą, o ne paremtų paraiškų skaičių, kad galėtume užtikrinti kokybišką projektų įgyvendinimą“, – teigia LKT pirmininkė Daina Urbanavičienė.

Vis dėlto patiems projektų teikėjams LKT pa­­skirta suma neretai atrodo tik minimali ar net nepakankama pačiam projektui įgyvendinti. To­dėl nebe pirmą kartą diskutuota dėl siūlymo įvesti savanorišką mažiausios skirtinos su­mos ribą, kar­tu išvaduojant organizatorius nuo galvos skaus­mo, ką daryti su gauta ne­a­dek­vataus dy­džio, sumanymo idėjos apimčių neatitinkančia pa­rama.

Panašios kitų šalių institucijos tenkina pusę ar nors trečdalį prašomo lėšų poreikio. Lie­tu­vo­je ši dalis nesiekia penktadalio, todėl ir to­kios situacijos neišvengiamos.

Tačiau dar sunkesnius galvosūkius tenka spręsti tiems organizatoriams, kurie užsienio svečius į planuojamą renginį sukviečia dar nežinodami, ar jų renginys sulauks paramos. Tokią dalią savo kailiu teko patirti menotyrininkei Kristinai Miklaševičiūtei-Žoromskienei, į meno rezidenciją Palangoje pakvietusiai dešimtį dailininkų iš įvairių pasaulio šalių. Svečiai pajūryje buvo priimti, plenero paroda pristatyta Vilniuje ir UNESCO būstinėje Paryžiuje, kur sulaukė didelio susidomėjimo. Dalį pinigų šiam projektui skyrė UNESCO, nemokamomis paslaugomis jį rėmė privatūs verslininkai. Buvo išleistas gražus parodos katalogas anglų ir prancūzų kalbomis. Tačiau LKT šiam projektui paramos neatseikėjo, o pati organizatorė, nenorėjusi nuvilti sukviestų menininkų, skundėsi patyrusi asmeninių išlaidų.

Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė Liu­­cija Stulgienė pasiūlė LKT steigti Etikos ko­mi­­siją, į kurią galėtų kreiptis nepatenkinti tarybos sprendimais pretendentai. Mat bylinėtis teis­muose kultūros darbuotojų kišenės yra per plonos.

„Panašios kitų šalių institucijos tenkina pusę ar nors trečdalį prašomo lėšų poreikio. Lie­tu­vo­je ši dalis nesiekia penktadalio, todėl ir to­kios situacijos neišvengiamos“, – forume aiškino tarybos narė Gintautė Žemaitytė.

Jokių papildomų finansavimo šaltinių kol kas nenumatyta ir artėjančio valstybės atkūrimo šimtmečio kultūriniams renginiams.

Ją papildė kolega Saulius Valius, primindamas, kad 2012 m. Lietuvos kultūros fondą in­tegruojant į LKT buvo pavykę įtikinti politikus padidinti kultūros finansavimui tenkančią alkoholinių gėrimų ir tabako akcizo dalį nuo 1 iki 3 proc. Tuomet kultūrininkai vylėsi, kad lėšų trūkumas projektams sumažės. Tačiau netrukus iš­aiš­kėjo, kad LKT buvo perduotos ir anksčiau Kul­tūros ministerijos finansuotos svarbios tęstinės programos, kurioms jokių atskirų lėšų ne­bu­vo pridėta. Taip kultūrininkai liko apgauti.

„Mano žiniomis, jokių papildomų finansavimo šaltinių kol kas nenumatyta ir artėjančio valstybės atkūrimo šimtmečio kultūriniams renginiams. Juos iš savo bendro biudžeto taip pat turės finansuoti LKT“, – primena S.Valius.

Kas svarbiau: gastrolės užsienyje ar naujas spektaklis

D.Urbanavičienė teigia, kad šįmet di­dė­jo architektūros, bibliotekų, cirko, kino, muziejų, šo­kio ir teatro, o mažėjo – dailės, kultūros pa­vel­do, tarpdisciplininio meno ir muzikos projektų finansavimas. Nors dažnai skundžiamasi, kad didžiausias sumas susišluoja sostinėje ir kituose didžiuosiuose miestuose vykdomi projektai, LKT pirmininkė pabrėžia, jog regionų projektams šįmet buvo atseikėta 6 mln. eurų.

„Diskutuojama, ar visuomet iš Vilniaus va­žiuojantys žmonės geriau supranta, ko reikia kon­krečiam regionui. Todėl kultūrinės veiklos re­gionuose iniciatorėmis siūloma tapti vietos ben­druomenėms. Ypač jei jų renginiai pajėgūs su­telkti didesnę vietos auditoriją nei nacionalinių kultūros įstaigų atvežami spektakliai ar koncertai“, – svarstė tarybos narys Vaidas Jauniškis.

Jis pabrėžė, kad keli koncertų organizatoriai va­sarą pajūrio krašte dažnai siūlo vis tų pačių at­li­kėjų pasirodymus, nors vežioti juos iš Vilniaus bei atgal ir kiekvienąkart iš naujo skirti lėšų koncer­to reklamai – neracionalu. Pro­tingiau būtų ke­­liems organizatoriams suvienyti jėgas ir organi­­zuoti ilgiau trunkančias tų pačių atlikėjų gastroles.

„Kai diskutuojame apie programą „Lietuvos kultūros ir meno pristatymas užsienyje“ (o mūsų menininkų darbai vis noriau eksportuojami), kyla klausimas, kas svarbiau: lietuvių kultūros pristatymas svetur ar naujas spektaklis ar­ba nauja paroda, parengti mūsų žiūrovams. To­dėl svarstome dėl vidinių kvotų, kokią dalį bendrų lėšų turėtume skirti Lietuvos meno pristatymui užsienyje“, – teigia V.Jauniškis.

Anksčiau programa „Lietuvos kultūros ir meno pristatymas užsienyje“ paraiškas priimdavo tik kartą per metus, nors kvietimai dalyvauti prestižiniuose renginiuose menininkus pa­­­siekdavo ir po svarstymo. Todėl nuo 2017 m. šios programos paraiškų svarstymai bus pradėti rengti dukart per metus.

Vienodins biudžetinių ir nevyriausybinių įstaigų veiklos sąlygas

„Kultūros renginių auditorija skaidosi, segmentuojasi, o jie patys tampa vis kameriškesni. Mažesnė auditorija kūrėjams leidžia formuoti atviresnį, intymesnį santykį su publika. Tačiau matome ir abejotinų pavyzdžių, kai Vilniuje tuo pačiu metu be jokių nuorodų viena į kitą veikė net dvi Juozapo Čechavičiaus fotografijų parodos. Turbūt nė vienai iš jų dėl tokio dubliavimo geriau nebuvo“, – svarstė V.Jauniškis.

Kultūros darbuotojai taip pat atkreipė dėmesį, kad kai kuriose srityse dėl lėšų konkuruoja itin skirtingų „svorio kategorijų“ pretendentai: nacionalinės kultūros įstaigos ir mėgėjų kolektyvai. Pačios jų veiklos sąlygos yra netolygios, nes valstybinės kultūros įstaigos gauna finansavimą patalpoms ir darbuotojų atlyginimams, o viešosios įstaigos negauna nieko. Nebe pirmi metai siūloma įvesti kvotas valstybinių įstaigų finansavimui, tačiau kol kas į tai neatsižvelgiama, o projektai vertinami vien kokybiniu požiūriu.

Todėl šalia egzistuojančios Meno kūrėjų or­ganizacijų kūrybinių projektų įgyvendinimo programos netrukus turėtų startuoti nauja – Kultūros ar meno srities asociacijų ar skėtinių organizacijų strateginių programų įgyvendinimo programa. Atranką įveikusioms asociacijoms ir organizacijoms ji leistų padengti iki 60 proc. jų administravimo sąnaudų, kartu suteikdama stabilios veiklos galimybę.

Vėliau ši programa veikiausiai taps trimetė, t.y. kartą įveikusi atranką organizacija ar asociacija galėtų ramiau veikti trejus metus. Vis dėlto kartu tų organizacijų teikiamuose kūrybiniuose projektuose numatyta administravimo sąnaudų dalis būtų sumažinta nuo 35 iki 20 proc.

Tokios pat administravimo sąnaudų „lubos“ dabar galioja ir savo projektus LKT teikiančioms biudžetinėms įstaigoms, taigi jų ir nevyriausybinių organizacijų veiklos sąlygos būtų suvienodintos. Kiekviena nevyriausybinė organizacija pati apsispręstų, kuris paramos variantas jos funkcionavimui būtų palankesnis.

2017 m. numatytas 1,5 mln. eurų didesnis LKT programų finansavimas: kitąmet kultūros ir meno kūrėjams žadama išdalyti 16,5 mln. eu­rų. Skaičiuojama, kad per LKT teikiamos lėšos tesudaro 8–10 proc. bendro valstybinio kultūros finansavimo: likusi dalis tiesiogiai atitenka valstybinių kultūros įstaigų išlaikymui.

Šios kadencijos Lietuvos kultūros tarybą, kurios įgaliojimai baigsis po metų, sudaro literatūrologė G.Žemaitytė, dailininkas S.Valius, teatro kritikas V.Jauniškis, fotomenininkas Sta­­nislovas Žvirgždas, bibliotekininkė Rima Ma­­selytė, kultūros paveldo ekspertė Rūta Ja­no­nienė, dirigentas Remigijus Vilys, architektas Kęstutis Pempė, tautinių mažumų atstovė Pillė Veljataga ir tarybos pirmininkė, kultūros vadybininkė D.Urbanavičienė.

BFL

Festivalis. Hamakai po tiltu, šviečiantis badmintonas, grojantys vilkeliai ir gatvėmis marširuojantis Karalius Ūbas. Tai vos kelios iš šimto Kultūros nakties Vilniuje atrakcijų.

Galima ginčytis, ar geriau šimtas renginių, kurių nė dešimtadalio nespėsi aplankyti, per vieną naktį, ar dešimt renginių, tolygiai paskirstytų sostinėje per dešimt vasaros savaitgalių. „Kultūros nakties“ rengėjams priimtinesnės pilnos žmonių gatvės vieną ilgą vasaros vakarą.

Tas vakaras jau šiandien, penktadienį, užbaigus savaitės darbus. Renginiai numatyti nuo 18 val. iki 2 val. nakties. Beje, tai reta proga išvysti Lietuvos sostinėje kursuojančius daugelyje Europos miestų (pavyzdžiui, Latvijos sostinėje Rygoje) įprastus naktinius autobusus. Irgi šiokia tokia šventė. Arba, kaip tvirtina naujasis meras Remigijus Šimašius, galimybė pamatyti Vilnių kitokį.

Šių metų renginio devizas „Šviesos ieškok tamsoje“, metaforiškai žvelgiant, irgi ganėtinai daugiaprasmis: tarsi raginantis nusigręžti nuo šviesos į tamsą, tarsi toliaregiškai įspėjantis, kad tokie įgūdžiai ateityje pravers, nes blūdinėti tamsoje, tik ne masiškai, o jau individualiai, teks gerokai ilgiau nei vieną naktį. Mažiausiai – visą likusią sostinės vasarą. Ką gi, bent jau nesuteikiama tuščių vilčių.

Bet, užuot niurzgėję, verčiau pasidžiaukime tuo, kas siūloma šiam vakarui.

„Praėjusių metų festivalio akcentas buvo teatrų pasirodymai, o šį kartą daugiau dėmesio skirsime išskirtiniams improvizacijų bei vizualiniams projektams ir renginiams ant vandens“, – pabrėžia devintą kartą organizuojamo vienos nakties festivalio iniciatorė, o dabar – jau ir Kultūros tarybos pirmininkė Daina Urbanavičienė.

O improvizacijos, žinia, – sunkiai prognozuojamas žanras, todėl realiai tegalime pasidalyti tuo, ką akcentuoja patys Kultūros nakties organizatoriai. Festivalio renginiai prasidės prieštaringai vertinamo menininko iš Čekijos Davido Černy meninės instaliacijos „Kabantis žmogus“ pristatymu. Kabos jis pačiame centre, ant viešbučio „Novotel“ fasado, iki liepos 6-osios, taigi vilniečiams, šiaip ar taip, teks užversti galvą aukštyn.

Pirmą kartą ši į stogo atbrailą įsitvėrusio 220 cm aukščio žmogaus skulptūra 1997 m. buvo demonstruojama Prahoje, vėliau pabuvojo JAV, Pietų Korėjoje, Vokietijoje, o šiemet apie egzistencijos prasmę prabils Kultūros nakties svečiams. Skulptūros atidengimo ceremonijoje dalyvaus pats jos autorius.

Beje, kaboti, tik ne taip drastiškai, galėsite pamėginti ir patys. Tarp Baltojo tilto ir krantinės organizatoriai žada ištempti keletą virvių, o jų „voratinklyje“ pakabinti daug spalvotų hamakų, kuriuose pageidaujantieji galės pamėginti išsimiegoti. Jeigu, žinoma, jiems netrukdys čia pat, Neries upėje, įrengti vandens ekranai, ant kurių itin ryškiomis spalvomis bus transliuojami lazeriniai vaizdai, ir kompoziciją papildantys elektroninės muzikos ritmai. O jei trukdys – bus galima tiesiog pasisupti, nes po tiltu turėtų atsirasti ir šviečiančios „anoniminės“ (t.y. nežinia iš kur atsirandančios) sūpynės.

Muzikos ritmais šią naktį žada prabilti ir netoliese esantis, jau senokai naktimis šviečiantis Žvėryno tiltas. Čia bus galima išmėginti ir šviečiantį badmintoną, tai yra pažaisti šviečiančiomis raketėmis vaikantis šviečiantį plunksninuką.

Šviesos instaliacijomis suspindės ir Vilnelė, ir Užupio kūdros. Virš Vilnelės pakibs dar ir lietuviškais centais nusagstyta paklodė, simbolizuojanti lietuviškos valiutos ilgesį.

Sostinės muziejininkai ironiškai pastebi, kad šventinėmis naktimis, kai bilieto pirkti nereikia, jų ekspozicijos staiga tampa labai populiarios. Ir žiūrėti jų veržiasi anaiptol ne vargingi inteligentai, o pasiturintys, užsienyje tikriausiai dešimčių eurų muziejų bilietams negailintys piliečiai. Tačiau savame krašte jie verčiau stumdysis eilėse ir stebės eksponatus pro tris pečių eiles, nei paaukos kelis eurus muziejui bet kurį kitą savaitgalį.

Nepaisant to, muziejai rengiasi eiliniam taupiųjų antplūdžiui. Taikomosios dailės muziejaus viršutiniame aukšte bus atidaryta restauruotų kūrinių paroda, kurioje pristatomi restauratorių rankomis naujam gyvenimui prikelti vertingi ir unikalūs eksponatai. Tarp jų – didieji altoriniai Vilniaus Šventos Kotrynos bažnyčios paveikslai, mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos eksponatai, lėlių teatro kūrėjo Stasio Ušinsko gamintos marionetės, kitos istorinės vertybės, archeologiniai radiniai. Be to, šalia palyginimui bus rodomi laiko ir įvairių nelaimių patyrę unikalūs daiktai, kuriuos restauratoriai dar tik ruošiasi grąžinti į ekspozicijų bei parodų sales.

Vilniaus paveikslų galerija šiemet siūlo du įspūdingus teatralizuotus Nacionalinio operos ir baleto teatro jaunųjų solistų koncertus prie žvakių Chodkevičių rūmų salone bei netikėtus prancūzų gatvės teatro „Cie Solta“ pasirodymus galerijos kieme. Vytauto Kasiulio dailės muziejus kvies mėgautis žymios pianistės Birutės Vainiūnaitės atliekama prancūzų kompozitorių muzika, o Radvilų rūmų muziejuje bus pristatyta netoliese numatomo įkurdinti užsienio meno muziejaus vizija.

Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje vyks koncertas, kuriame pasirodys Mstislavo Rostropovičiaus paramos ir labdaros fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ alumnai bei fondo remiami jaunieji talentai. Koncertas sumanytas kaip kelionė muzikine laiko mašina, perkeliančia klausytojus tai į baroko puošmenų pilną Vokietiją, tai į Vieną išgerti popiečio arbatėlės su  Wolfgangu Amadeumi Mozartu. Bus primintos riaušės, kilusios po ekscentriškojo Igorio Stravinskio baleto premjeros Paryžiuje, o galiausiai sugrįžta į Vilnių, kuriame maestro M.Rostropovičius paskutinįkart viešėjo prieš dešimtmetį.

O prieš keturis dešimtmečius Vilniuje, šalia Bastėjos, režisierius Emilis Loteanu nufilmavo legendinį filmą „Taboras žengia į dangų“, visame pasaulyje išgarsinusį kompozitoriaus Eugenijaus Dogos kūrybą – čigonų muziką ir šokius. Šia proga toje pačioje vietoje ansamblis „Baltic Balkan“ kartu su lenkų muzikantais Megitza ir Andreasu Kapsalis bei vengrais „Sondorgo“ inicijuoja meninę akciją „Taboras žengia į Kultūros naktį“.

Jau ketvirtus metus viena populiariausių festivalio lauko scenų statoma Prezidentūros kieme. Šiemet ji skirta Šiaurės šalių kultūrai. Kompozitorių Jano Sibelijaus ir  Edvardo Griego kūrinių programą atliks smuikininkė Paulina Daukšytė su akompaniatoriumi pianistu Andriumi Vasiliausku. Norvegų grupė „The Publiners“ naktinėtojams pristatys savo geriausių dainų programą, o pagrindiniu vakaro akcentu taps Skandinavijos perlu vadinamo Danijos šokio teatro spektaklio „Juodasis deimantas“, pernai rodyto „Naujajame Baltijos šokyje“, ištraukų pristatymas.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kieme šoks ne žmonės, o vilkeliai – čia vyks Olandijos kompozitoriaus Gertjano Ademos projektas „Humming around and around“ („Zvimbiantis ratu“).

Vilkelio skleidžiamo garso tyrinėjimas atvedė muzikantą iki specialiai jiems skirtų kompozicijų kūrimo. Penki spalvingi, specialiais efektais instaliuoti metriniai vilkeliai ir nuotaikinga muzika primins cirko atmosferą ir nostalgiškus vaikystės žaidimus.

Vilniaus gatvėse bus galima matyti Airijos atlikėjų „Macnas“ teatralizuotas eitynes, S.Daukanto aikštėje – aistringą ispanų šokio duetą „Hurycan“. O Muzikos ir teatro  bei Vilniaus dailės akademijų studentai surengs „Karaliaus Ūbo maršą per Vilnių į Europą“, kuriame gyvai atgis nemirtingos Alfredo Jarry absurdo pjesės personažai. Karalius Ūbas, Ūbienė, Kapitonas Bordeliūras it kiti keliaus nuo Rotušės iki Lukiškių aikštės, visiems primindami ūbiško gyvenimo atributus: šrūdiną pagaikštį, fuinansų kuiną ir nusmegeninimą.

Beje, tie, kurie neturėjo kitos progos, naktį galės (iš anksto užsiregistravę) pasivaikščioti ir po „juodąjį kubą“ – be nuolatinio vadovo likusį Generalinės prokuratūros pastatą, kurį bus galima apžiūrėti nuo giliausių rūsio kertelių, prokurorų kabinetų įkypais langais iki paties aukščiausio taško – stogo lauko terasos, kur ekskursiją užbaigsite žvelgdami į Kultūros nakties nutviekstą Vilnių.

Renata Baltrušaitytė