Irena KARSOKIENĖ

Šių metų gegužės 26 d. visas pasaulis paminėjo legendinio Amerikos dainininko, komiko, miuziklo ir kino aktoriaus Alo Jolsono 130-ąsias gimimo metines. A.Jolsonas (Asa Yoelson) gimė Lietuvoje, Seredžiuje.

Alas Jolsonas XX a. pirmoje pusėje buvo daugiausiai uždirbantis dainininkas Amerikoje. Jo atliekamos dainos iškart tapdavo hitais. Ir iki šiol pasaulio koncertų salėse skamba „Swanee“, „Mammy“, „April Showers“ ir kiti kūriniai. Jam kūrė garsiausi to laikmečio kompozitoriai ir poetai. Amžininkai sakydavo, kad dainos populiarios tapdavo tik todėl, kad jas dainuodavo A.Jolsonas.

Taip atsitiko ir su George’o Gershwino daina „Swanee“. Išgirdęs šią dainą, kuri buvo mažai kam žinoma, A.Jolsonas įtraukė ją į savo repertuarą. Po dviejų savaičių ją jau dainavo visas Niujorkas. Taigi G.Gershwinas tapo populiariu kompozitoriumi A.Jolsono dėka.

„Tin Pan Alley“ sambūrio kompozitorių dainas A.Jolsonas dainuodavo ne tik koncertų salėse, bet populiarindavo miuziklo teatru scenuose.

Šeima keliasi į JAV

XIX a. pabaigoje Amerikoje sparčiai vystėsi ekonomika, taip pat švietimas ir kultūra. Tai buvo laikmetis, kai turtingi amerikiečiai, tokie kaip Vanderbiltai, Astorai, Gouldai, Morganai, uždirbdavo milijonus ir juos sėkmingai išleisdavo kultūrai. Buvo prestižo reikalas savo santaupas skirti labdarai bei įsigyti meno kūrinių. Jie vykdavo į Europą, kur pirkdavo brangius vertingus paveikslus, baldus, juvelyrinius dirbinius. Daugelis iš jų kviesdavosi iš Europos garsius architektus ir statydavosi prabangius namus, kopijuodami Europos šalių statinius.

Amerikiečiai XIX a. ir XX a. pradžioje savaip įdomiai leido laisvalaikį. Dominavo sportas. Ypač buvo populiaru žaisti beisbolą. Netrūko bokso mėgėjų. Buvo kilęs didžiulis susidomėjimas miuziklo teatrų scenuose.

Ten dirbo ir žymūs Europos menininkai. Miuziklo teatras – tai komercinis žanras.

Į Ameriką iš Rytų Europos daugelis atvykdavo su šeimomis dėl nemokamo mokslo. Atrodo, neįtikėtina, bet tuo metu Amerikoje ypač daug dėmesio buvo skiriama švietimui. Puikų išsilavinimą įgiję emigrantai tapdavo ne vien Amerikoje, bet ir visame pasaulyje žinomais menininkais, teisininkais, gydytojais.

XIX a. pabaigoje iš Seredžiaus emigravo ir būsimo legendinio Amerikos dainininko A.Jolsono šeima.

Gimęs 1886 m. gegužės 26 d. gausioje, tačiau nepasiturinčioje šeimoje, jis buvo penktasis, jauniausias vaikas. 1891 m. tėvas išvyko į JAV. Apsistojęs Niujorke jis sunkiai dirbo, kad iš Seredžiaus galėtų atsivežti visą šeimą.

1894 m. šeima, pagaliau gavusi kvietimą ir pakankamai pinigų, emigravo į JAV, Vašing­toną, kur jau dirbo Alo tėvas.

Atrodė, kad gyvenimas Amerikoje iš esmės pasikeitė į gerąją pusę, tačiau atsitiko didelė nelaimė – tais pačiais metais mirė Alo motina Naomi. Tai buvo didelė netektis šeimai, ypač vaikams. Amerikoje ji mokė Alą groti pianinu ir visus vaikus – anglų kalbos. A.Jolsono biografas H.G.Goldmanas rašė: „Lietuva buvo savotiškas A.Jolsono likimo leitmotyvas. Jo įamžinta „Swanee“ buvo ne kas kita, kaip Nemunas, o „Mammy“, be jokių abejonių, – jo motina Naomi.“

Iškart po motinos mirties Alas kartu su broliu Hirshu pateko į globos namus ir ten susipažino su koncertuojančiu vodevilio žanro atlikėju, vokalistu bei bandžos muzikantu Alu Reevesu, kuris ir paskatino Alą rinktis artisto profesiją, davė jam pirmąsias pamokas.

Vodevilio įkvėpti 1897 m. abu broliai, pasivadinę „Alu ir Hariu“, tapo gatvės muzikantais. Muzikos trauka buvo tokia, kad berniukai uždirbtus pinigus skirdavo bilietams į Vašingtono nacionalinį teatrą. Būdamas vos 12  metų jaunasis Alas Vašingtone jau garsėjo kaip puikus dainininkas. Netrukus Alo keliai nusidriekė į Niujorką, Brodvėjų. Kartu su broliu Hariu jie dainuodavo kavinėse, parkuose, o užsidirbdavo tik valgiui. Tačiau galų gale jis buvo pastebėtas Brodvėjuje, kur prasidėjo didžioji A.Jolsono karjera.

Shubertų imperijos pažiba

Iš Lietuvos beveik tuo pačiu metu išvyko ir Šimanskių šeima iš dabartinio Kudirkos Naumiesčio. Vėliau pasikeitę pavardę jie tapo Shubertais. Kas galėjo įsivaizduoti, kad šių šeimų atžalos padarys perversmą tiek Amerikos miuziklo teatre, tiek populiariosios muzikos baruose.

XX a. pradžioje Shubertai Amerikoje jau valdė apie tūkstantį teatrų, Anglijoje nuomojo  septynis teatrus, tarp jų nuostabųjį Valdorfo teatrą, Londone. Jie buvo sukūrę didžiausią teatrų imperiją. 1924 m. įkūrė Shubertų organizaciją, kuri egzistuoja iki šiol. Tai buvo tikri novatoriai – pirmieji iš visų prodiuserių pradėjo kviestis pirmo ryškumo žvaigždes iš Europos: Marilyn Miller iš Anglijos, Sarah Bernhardt iš Prancūzijos ir kt.

Apie 1910 m. Alas ir jo brolis buvo „Lew Dockstader’s Minstrels“ artistai. Nors daugelis tvirtino, kad Haris turi geresnį balsą, tačiau tikroji žvaigždė buvo A.Jolsonas.

Broliai Shubertai pasiūlė nutraukti sutartį su „Lew Dockstader’s Minstrels“ ir bendradarbiauti su jais. Taip Shubertai tapo A.Jolsono prodiuseriais. Manoma, kad  draugystei ir bendrai kūrybai įtakos turėjo ir nostalgija gimtinei Lietuvai.

XX. a. pradžioje Amerikos teatro scena buvo labai marga: tai ir operetės, burleskos, muzikinės komedijos, kurioms specialiai buvo rašomos dainos. Labai populiarūs buvo vodevilių teatrai, keliaujantys cirkai. Shubertai per vakarą į visus savo teatrus parduodavo iki 130 tūkst. bilietų ir per savaitę uždirbdavo maždaug milijoną dolerių.

A.Jolsonas prodiuseriams uždirbdavo daug, bet ir savęs neleisdavo skriausti. Pasakojama, kad broliai Shubertai vienąkart pasakę A.Jolsonui: „Bet tu uždirbi daugiau negu Amerikos prezidentas ir nori uždirbti dar daugiau.“ A.Jolsonas atsikirtęs: „Tai eikite ir paprašykite, kad prezidentas padainuotų „Mammy“.“

1911 m. balandžio mėnesį Shubertai atidarė „Winter Garden“ teatrą. Šis teatras buvo pastatytas vietoj Shubertų išpirkto hipodromo. „Winter Garden“ tapo A.Jolsono sinonimu. Tai buvo jo namai, kuriuose jis sulaukė tikrosios sėkmės. Pirmasis spektaklis vadinosi „La Belle Paree“ („Nuostabusis Paris“), muziką jam parašė Jeromas Kernas. Pagrindinis vaidmuo atiteko A.Jolsonui. Į premjerą žiūrovai vyko iš visos Amerikos – Čikagos, Filadelfijos… Spektaklis turėjo didžiulį pasisekimą. Kaip   sakė pats A.Jolsonas: „Ryte prabudęs pasijutau žvaigžde.“

Po pirmojo „La Belle Paree“ spektaklio buvo „Honeymoon Express“ (1913 m.), „Robinson Crusoe, Jr.“ (1916 m.), kuriame A.Jolsonas vaidino juodaodį Gasą Džeksoną, „Sinbad“ (1918 m.), „Bombo“ (1923 m.). Visuose šiuose miuzikluose A.Jolsonas dainavo dainas, kurios vėliau tapo hitais ir kurias iki šiol dainuoja visas pasaulis. Tai „April Showers“ („Pavasarinės liūtys“), „California, here I come“ („Kalifornija, aš atvykstu“). Ir šiandien pastaroji daina – neoficialus Ka­lifornijos himnas.

A.Jolsonas tapo toks populiarus, kad Shubertai Niujorke, 59-ojoje gatvėje, atidarė jo vardo teatrą, kuriame buvo 1700 vietų. Teatro išorę ir interjerą suprojektavo žymus Brodvėjaus teatrų architektas Herbertas J.Krappas.

1925 m., po labai sėkmingos „Sinbado“ premjeros, A.Jolson sugrįžo į „Winter Garden“ teatrą ir vaidino naujame miuziklo „Big Boy“ („Didelis berniukas“) pastatyme. Tuo metu jis jau buvo ryškiausia Brodvėjaus žvaigždė.

Ekrane pirmasis uždainavo balsu

A.Jolsonas buvo toks populiarus, kad 1927 m. jį pakvietė atlikti pagrindinio vaidmens pirmajame garsiniame kino filme „Jazz Singer“ („Džiazo dainininkas“). Iš ekranų pirmiausia pasigirsta A.Jolsono balsas. Pradžioje jis ištaria žodžius: „Palaukite minutėlę, palaukite minutėlę.“ Vėliau žiūrovai išgirsta: „Jūs to dar negirdėjote.“ Tada pasigirsta daina „Toot Toot Tootsie“. Visi mato į taktą judantį, ekspresyviai dainuojantį A.Jolsoną. Filmo žiūrovai išgirsta ir nuostabiąją I.Berlino dainą „Blue Sky“ („Mėlynas dangus“). Filme skamba populiariausios „Tin Pan Alley“ vadinto kompozitorių ir poetų sambūrio dainos. No­rėdamas atkreipti dėmesį į tuo metu Amerikoje itin paplitusias antirasistines idėjas, A.Jolsonas veidą išsitepdavo juodai ir vaidindavo juodaodį.

Tai buvo pirmas filmas, kuriame gramofono plokštelėse įrašyta muzika buvo sinchronizuota su vaizdu.

Filmas sukurtas pagal dramaturgo Sam­sono Raphaelsono pjesę „Džiazo dainininkas“, kurioje nemažai A.Jolsono biografinių detalių. „Džiazo dainininkas“ padarė perversmą kino pramonėje, o A.Jolsonas tapo populiarus ne vien Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Kino kompanija „Warner Bros.“ investavo didžiules lėšas, tačiau šis šedevras atsipirko.

Žmonos ir vaikai

A.Jolsonas buvo tikra pasaulinė žvaigždė, tačiau asmeninis gyvenimas jam nelabai klojosi. Keturios santuokos, trejos skyrybos. Šeimoje, kaip ir scenoje, jis turėjo būti vienintelis ir nepakartojamas. Jo įvaizdis – patrauklus širdžių ėdikas. Niekada nenorėjo susitaikyti su antraplaniu vaidmeniu nei scenoje, nei šeimoje. Su trečiąja žmona Rubby Keeler, kuri buvo žymi aktorė ir šokėja (puikiai pažįstama iš pirmojo Holivudo spalvoto filmo – miuziklo „42-oji gatvė“), įsivaikino berniuką, pavadino jį Alu Jolsonu jaunesniuoju. A.Jolsonas jį vadino Sonny Boy – pagal to paties pavadinimo dainą. Po skyrybų keturiolikmetis berniukas liko su mama ir vėliau pasikeitė pavardę – tapo Albertu Peteriu Lowe’u.

Su ketvirtąja žmona Erle Gilbraith A.Jolsonas įsivaikino berniuką Asą Albertą Jolsoną jaunesnįjį ir mergaitę Alicią.

A.A.Jolsonas jaunesnysis 2006 m. dalyvavo Alo Jolsono gatvės Niujorke atidaryme. Su žmona Victoria jis užaugino dukrą Kate – garsią Amerikos lengvaatletę.

Holivude yra sukurti du biografiniai filmai „Alo Jolsono istorija“ ir „Alas Jolsonas grįžta“. 1946 m. filme „Alo Jolsono istorija“ atkurtas realus įvykis. Viename iš šou, kuriame R.Keeler atliko pagrindinį vaidmenį ir dainavo dainą „Lisa“, pirmoje eilėje sėdintis A.Jol­sonas neatlaikė sėkmingo žmonos pasirodymo, atsistojo ir ėmė dainuoti kartu. Po spektaklio Rubby buvo labai nuliūdusi ir pagaliau suprato, kad ne tik šeimoje, bet ir scenoje turi tenkintis antraplaniu vaidmeniu.

A.Jolsonas mirė 1950 m., ką tik grįžęs iš Korėjos frontų užnugario, kur koncertavo kariams. Po šios kelionės jis jautėsi labai pavargęs ir išsekęs. Mirė lošdamas kortomis San Fransisko viešbutyje. Pajutęs širdies smūgį tarė: „Vaikinai, aš išeinu.“

BFL

Dainininkas Donatas Montvydas, scenoje prisistatantis Donny Montell pseudonimu, atstovaus Lietuvai šių metų „Eurovizijos“ dainų konkurse, kuris gegužės 10–14 d. vyks Stokholme. D.Montvydas – pirmasis atlikėjas šalies istorijoje, konkurse dalyvausiantis antrą kartą. Sėkmę jis jau bandė 2012-ųjų „Eurovizijoje“, kuri vyko Azerbaidžane. Baku dainininkui su kūriniu „Love is Blind“ pavyko įveikti pusfinalio barjerą, o galutinėje rikiuotėje jis liko keturioliktas.

Šiemet į Švediją dainininkas vyks su kūriniu „I‘ve Been Waiting For This Night“, kurį parašė švedai Jonas Thanderis ir Beatrice Robertsson.

Nacionalinė atranka į „Eurovizijos“ konkursą, kurioje varžėsi 28 muzikantai, šiemet truko dešimt savaičių. Dalyviai buvo padalyti į dvi grupes: atlikėjų, kurie atrankoje dalyvavo su savo daina, ir atlikėjų, neturinčių savo dainos.

Į nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos finalą pateko šeši atlikėjai. Antroji vieta atiteko dainininkei Ericai Jennings su kūriniu „Leading Me Home“, trečia liko Rūta Ščiogolevaitė su daina „United“. Finale taip pat pasirodė Aistė Pilvelytė, Ieva Zasimauskaitė ir Ruslanas Kirilkinas.

Atranką laimėjusiam D.Montvydui daugiausiai taškų skyrė ir žiuri komisijos nariai, ir televizijos žiūrovai. D.Montvydą palaikė beveik 19 tūkst. žmonių – 5 tūkst. daugiau nei E.Jennings.

Lietuva „Eurovizijos“ dainų konkurse dalyvaus 17-ąjį kartą. Iki šiol sėkmingiausias Lietuvos pasirodymas „Eurovizijoje“ buvo lygiai prieš dešimtmetį, kai grupė „LT United“ užėmė šeštą vietą.

BFL

Spalio 6-oji išaušo su juoda žinia – netekome Maestro Stasio Povilaičio. Išskirtinio talento dainininkas, tekstų kūrėjas, viena ryškiausių scenos asmenybių paliko sunkiai užpildomą tuštumą. Jo dainos skambės, bet trūks žmogiškosios šilumos, nuoširdumo, atviro žvilgsnio – Maestro turėjo retą dovaną prabilti į kiekvieno širdį.

Jūratė KILIULIENĖ
Eidamas 68-uosius S.Povilaitis pralaimėjo sunkią kovą su liga. Trejus metus daininin­ką lydėjo baisi diagnozė – plaučių vė­žys, bet apie jo fizines ir dvasines kančias žinojo tik patys artimiausieji. Daugelį atlikėjo draugų, ko­legų pribloškė rugsėjo pradžioje pasklidusi žinia, kad jo jėgos sparčiai senka. Niekas ne­sitikė­jo, kad būklė tokia prasta, nes dar iki šios va­sa­­ros vidurio jis aktyviai koncertavo, tryško ener­­gija ir gera nuotaika.

Per liepos 6 dieną Palangoje surengtą koncertą „Tautiška giesmė“ aplink pasaulį“, skirtą Valstybės dienai paminėti, atliko dvi dainas. Tai, kaip dabar jau aišku, buvo paskutinis S.Povi­laičio pasirodymas.

„Būsiu scenoje tiek, kiek to norės mano klausyto­jai“, – ne kartą yra sakęs dainininkas. Ir jis laikė­si savo žodžio. Praėjusią liepą atlikėją alinusi li­ga jau buvo stipriai pažengusi, bet net kon­certo Pa­­lan­­goje organizatoriams jis neprasitarė apie jau­­­čia­mą silpnumą, neprašė jokių iš­skirtinių sąlygų. Kai jėgų liko visai mažai, Stasys atsidavė vien tik į sa­vo šeimos rankas, nepageidavo viešai dalytis sa­vo negalia. Sunkiausiu me­tu nuo dėmesio sten­gėsi at­siriboti ir Maestro žmona Birutė bei ju­dviejų vien­turtė duktė Agnė. B.Povilaitienė ne kar­tą yra sa­kiusi, kad dainininkas net sunkiai sirgda­mas iš vi­s­ų jėgų kabinosi į gyvenimą, nenorėjo iš­siduoti, kad serga.

Keista kalbėti apie S.Povilaitį būtuoju laiku. Ir turbūt praeis nemažai laiko, kol skambančios Maestro dainos nebekels praradimo liūdesio. Sakoma, kad gerbėjų jausmai permainingi kaip oras – meilę greitai keičia užmarštis. Bet S.Po­vilaičiui kažkokiu tik jam vienam žinomu būdu pavyko išlaikyti jų simpatijas pusę amžiaus. Jis buvo savas ir vyresniosios kartos klausytojams, ir visai jauniems.

Kam yra tekę susidurti su S.Povilaičiu akis į akį, patvirtins itin nuoširdų dainininko santykį su jį garbinusia aplinka. Negalėjo būti nė kalbos, kad Stasys praeis gatve neatpažintas. Jį šnekindavo, mojuodavo, bent jau šypsodavosi. Ir jis bū­tinai kiekvienam atlygindavo asmeniniu dėmesiu. Ta nepakartojama, lyg sąmokslininko šypsena, įdėmiu žvilgsniu tiesiai į akis. Jis buvo džentelmenas ne tik scenoje, bet ir gyvenime.

Tiesiog mokėjo dainuoti

„Kokia trapi žmogaus prigimtis“, – apmąstydamas kolegos netektį atsidūsta dainininkas Si­monas Donskovas. Apie sunkią S.Povilaičio sveikatos būklę jis sužinojo prieš kelis mėnesius ir vis dar nebuvo su tuo apsipratęs. Juk praėjusią žiemą Kauno afišoms skelbiant – „Nerijos“ vyrai vėl scenoje!“, keturi legendinio ansamblio vyrai S.Povilaitis, S.Donskovas, Vitalijus Pau­liu­kas ir Antanas Čapas į gyvo garso koncertą su­kvietė pilnutėlę Kauno valstybinės filharmonijos salę. Stasys, kaip visada, scenoje atliko sunkiausią darbą, vedė koncertą, ir nebuvo panašu, kad jis turi mažiau jėgų negu kiti legendinio an­samblio veteranai.

Vienos kartos atlikėjams ne kartą yra tekę dainuoti tose pačiose scenose, kartu važinėti į gastro­les, tam tikru metu – ir patirti tokį pat beatodai­rišką klausytojų garbinimą. Tačiau Simonas, be jokios abejonės, pripažįsta savo kolegą buvus iš­kiliausiu ir žiūrovų mylimiausiu: „Stasys nusipel­nė būti mano kartos pačiu populiariausiu dainininku. Jis tiesiog mokėjo dainuoti, turėjo sinkopės ir ritmo supratimą, buvo talentingas dainų tekstų autorius. Be to, jis dainavo populiariausiame tų laikų ansamblyje. Ir aš turėjau laimę „Ne­rijoje“ dvejus metus dainuoti kartu su juo.“

„Nerijoje“ kartu praleistą laiką, 1978–1980 me­­­tus, S.Donskovas prisimena kaip vieną įspūdin­­­giausių savo karjeroje. Tiesa, salė biso dažniau­­siai kviesdavo Stasį, tačiau tai netapo ne­svei­kos konkurencijos priežastimi. Simonas atsi­grieb­­­davo kitame – merginų viliojimo fronte. Čia jam ėjosi geriau, nes tuomet dar neturėjo nei žmo­­­nos, nei mylimosios, o kolegos jau buvo „su­pan­­­čioti“ ir net gastrolėse negalėjo mėgautis lais­ve.

„Nei tais šlovingais laikais, nei vėliau Lie­tuvoje Stasiui nebuvo lygių. Atlikėjui didžiausias įvertinimas yra publikos dėmesys. Jam dainuojant būdavo taip: 300 vietų salėje stovėdavo 400 žiūrovų, dar 400 – už durų. Per dieną būdavo du trys tokie koncertai“, – apie kolegą lydėjusį po­puliarumą pasakoja S.Donskovas.

Kolegoms kėlė pavydą

Vilniaus universitetas, Tauro bendrabutis, tre­­čio aukšto virtuvė – vyresniosios kartos estrados dainininkė Ona Valiukevičiūtė, vėliau pasukusi į politiką, tiksliai nusako vietą, kur karjeros pradžioje dažniausiai susikirsdavo jos ir S.Po­vilaičio keliai. Stasys, studijavęs žurnalistiką, ir vokiečių filologiją studijavusi Ona į bendrabučio virtuvę ateidavo kepti bulvių.

Juos abu siejo ir draugystė su kompozitoriumi Miku Vaitkevičiumi, kuris iki pat gyvenimo pabaigos išliko ištikimas Stasio gerbėjas. Vėliau abiem teko atidėti studijas į šoną, nes O.Valiu­kevičiūtė buvo pakviesta dainuoti ansamblyje „Ne­muno žiburiai“, o S.Povilaitis įsiliejo į „Ne­riją“. Dainininkei įsiminė Palangos vasaros estradoje vykdavę didžiuliai koncertai. Juos organizavusi Valstybinė filharmonija kviesdavo iškiliausius atlikėjus, bet S.Povilaitis kasmet būdavo ryškiausia žvaigždė – žiūrovai nepaleisdavo jo iš scenos, reikalaudavo kartoti dainas. Ona prisipažįsta, kad kitiems solistams tokia žiūrovų meilė sukeldavo pavydą.

„Man didžiulį įspūdį darė jo pagarba publikai. Jis jautė atsakomybę ne tik pasirinkdamas kūrinius, bet ir rūpindamasis scenine išvaizda. Pa­sitempęs, nepriekaištingu kostiumu ir šukuosena Stasys būdavo visur – ar vyriausybiniuose kon­certuose, ar ilgai trunkančiose gastrolėse. Džiaugiuosi, kad Stasys atsidavimu publikai, mei­le darbui užsitarnavo didžiulę pagarbą ir kas­dien ją jautė. Juk  dažnai atsitinka ir taip, kad iškilios asmenybės ja apdovanojamos tik po mirties“, – tarsteli O.Valiukevičiūtė.

Nuo pat S.Povilaičio karjeros pradžios buvo kal­bama apie prigimtinį dainininko talentą. Pub­likai atrodė, kad būti scenoje jam lengva ir smagu. Tik kartu koncertams ruošdavęsi kolegos matė, kad pasitikėjimą savo jėgomis scenoje Stasiui suteikia atlikti „namų darbai“. O.Va­liu­kevičiūtė prisimena, kad anuomet apskritai bu­vo neįsivaizduojama, kad dainininkai repeticijoje su Radijo ir televizijos orkestru pasirodytų ne­pasiruošę.

Bet S.Povilaitis ir čia daugelį pranokdavo – jis ateidavo išmokęs ne tik melodiją, bet ir tekstą atmintinai. Dainininkas gerbė savo talentą puo­­­selėdamas jį išskirtiniu darbštumu.

Ne vien rožėmis klotas kelias

„Stasiui reikšmingiausias laikotarpis buvo darbo Valstybinėje filharmonijoje metai. Per du de­šimtmečius, praleistus „Nerijoje“, kuri tuo me­­­­­tu buvo populiarumo viršūnėje, jis susiformavo kaip solistas, iš ten išsinešė visą savo repertua­rą“, – tikina dainininkas Viktoras Malinaus­kas. Iš to laikotarpio – didžiausi S.Povilaičio šlageriai „Vėl, švieski man vėl“, „Kristina“, „Tik rytoj…“

Vėliau nėręs į solinę karjerą atlikėjas ne kar­tą dėkojo Romualdui Bieliauskui, kurio va­do­vavimo „Nerijai“ laikais buvo suformuotas Sta­sio repertuaras, tapęs jo vizitine kortele, at­lie­ka­mas iki pat gyvenimo pabaigos. „Nerija“ iš­au­gino ne vieną solistą, bet S.Povilaitis spindėjo ryš­kiausia žvaigžde.

„Tai buvo tobulas bendradarbiavimas. Mu­zikinę medžiagą ruošdavo Bieliauskas, o Stasys kurdavo tekstus. Kelios estrados gerbėjų kartos tuos „Nerijos“ tekstus moka atmintinai. Ma­­­­no vertinimu, jos ir buvo didžiausias jo pasisekimas. Bet solinę veiklą pradėjusį Stasį taip pat lydėjo įspūdinga sėkmė“, – vertina V.Ma­linauskas.

Kolega prisimena, kad S.Povilaičio kūrybinis ir gyvenimo kelias nebuvo vien rožėmis klotas. Jį kamavo priklausomybės, vėliau – ir sunkios ligos, tačiau net šie išbandymai neatėmė kūrybinės energijos. Pačiame jėgų žydėjime S.Po­vilaitį užklupo diabetas, ligą jis priėmė kaip pirmą nemalonų skambutį, bet savo veiklos ne­apribojo.

V.Malinauskas įsitikinęs, kad tam tikra prasme liga jam net padėjo – Stasys turėjo atsisakyti jį valdžiusių ydingų priklausomybių: „Nuo­puoliai ir pakilimai lydėjo ne vieną mūsų kartos scenos žmogų. Ne visi sugebėjo laiku sustoti, atsisakyti alkoholio. Nežinia, kaip būtų susiklostęs Stasio likimas, jei ne liga. Paskutinius dvidešimt savo gyvenimo metų, nuo 1995-ųjų, jis privalėjo laikytis griežto režimo. Tad užuot sėdėjęs prie stalo su draugais, atsidavė kūrybai – naujoms dainoms, įrašams, nemažą pluoštą kompaktinių plokštelių yra įrašęs. Jo kūrybinis palikimas labai didelis.“

Garsiausias palangiškis po Birutės

S.Povilaitis gimė Kaune ir šiame mieste pra­­­­leido ankstyvuosius gyvenimo metus. Ta­čiau ypatingus jausmus jis puoselėjo Palangai. Sim­­­patijos buvo abipusės. Turbūt jau dabar drąsiai galima sakyti, kad S.Povilaitis yra garsiausias palangiškis po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio žmonos kunigaikštienės Birutės.

Stasys į Palangą atsikėlė būdamas keturiolikmetis, bet, anot kurorto senbuvio V.Malinausko, greitai tapo tikru palangiškiu, išmoko žemaitiškai „rokouteis“ (kalbėti). Dainininkas jau niekada neapleido Palangos. Ir tapęs vilniečiu čia turėjo namus, kartu su šeima praleisdavo juose vasaros mėnesius. S.Povilaitis dažnai pasakodavo, kokią atgaivą jaučia vaikščiodamas pajūrio pušynais, maudydamasis net ir šaltoje jūroje.

„Su Stasiu mokėmės vienoje mokykloje, pas­kui kartu muzikavome – nebijau pasakyti, kad dėl to man labai pasisekė. Jis dainavo, aš gro­jau akordeonu. Mums visai neblogai sekėsi, paraginti miesto kultūros skyriaus sukūrėme jaunimo grupelę. Ji buvo labai populiari. Tais laikais tie­siog imti ir koncertuoti nebuvo leidžiama, bet per vasaros atostogas vienoje kitoje vietoje pasirodydavome ir sutraukdavome būrius klausytojų. Kultūros skyriaus vedėjui nebeliko nieko kito, tik su tuo susitaikyti“, – pirmuosius žingsnius scenoje ir pirmąją sėkmę prisimena V.Ma­linauskas.

Moksleiviai koncertuodavo net Kurhauze. Tuo metu, kol nebuvo pastatyta vasaros estrada, tai buvo prestižinė koncertinė salė kurorte. Juos kviesdavo į sanatorijas, poilsio namus, o di­džiau­­sią laisvę jauni atlikėjai pajusdavo grodami tarp poilsiautojų labai populiarioje šokių aikštelėje už „Gintaro“ poilsio namų „plaščiadkėje“. Savo tvistais ir rokenrolais jie vesdavo publiką iš proto ir buvo tapę tikrais jos dievais.

Stasys visada kalbėdavo tik apie muzikanto ateitį, bet po mokyklos pasirinko studijuoti žurna­listiką.

V.Malinauskas įsitikinęs, kad studijos, nors ir trukusios gerokai ilgiau nei įprasta, jo bendražygiui išėjo tik į naudą, o ir pats Stasys kalbėdavęs, kad žurnalistika išmokė jį dirbti su žodžiais ir tapti profesionaliu dainų tekstų kūrėju. Šioje srityje pirmoji S.Povilaičio pagalbininkė buvo „Nemuno žiburiuose“ dainavusi Nijolė Tallat-Kelpšaitė, ji padėjo suprasti, ko reikia dainos tekstui.

„Stasys kartodavo, kad dainos tekstas turi bū­ti įtaigus ir lengvai įsimenamas. Jo dainų ir da­­bar neįmanoma neatpažinti, daug kas moka jas atmintinai“, – žavisi V.Malinauskas.

S.Povilaičio dainos diktuodavo ir kitas madas. Dabartinių 30–35 metų kartoje neįprastai daug moterų, kurių vardas Kristina. Kaip rodo Vals­ty­binės lietuvių kalbos komisijos statistika, 1980-aisiais šiuo vardu buvo pavadintos net 1495 naujagimės. Nei anksčiau, nei šiais laikais šis vardas daugiau nepasiekė tokių populiarumo viršūnių. Priežastis net labai akivaizdi – 1979-aisiais S.Po­vilaitis kartu su „Nerija“ įrašė dainą „Kristina“.

„Stasiui svarbus buvo pripažinimas, žmonių mei­lė, bet vis dėlto svarbiausia jam buvo muzika, be jos jis negalėjo gyventi, norėjo tik dainuoti. Kū­ryba jam buvo aukščiau už viską gyvenime. Jis pats mėgo sudėtingesnius kūrinius, atliko juos pra­­dėjęs karjerą Filharmonijoje, „Nemuno žiburiuose“. Plačioji publika jų net nebeatsimena, bet mums, muzikantams, jie ir tada, ir dabar bu­vo įdo­mūs. Stasys turėjo Dievo dovaną, ir ją iš­nau­do­jo visapusiškai“, – įsitikinęs V.Mali­naus­kas.